Administracinė byla Nr. eA-433-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01213-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „ABBOT Laboratories“) dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, (toliau – ir pareiškėjas, ERGO Insurance SE) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas) 2 971,8 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. sausio 2 d. UAB „ABBOT Laboratories“ su ERGO Insurance SE sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria apdraudė automobilį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešojo policijos skyriaus Prevencijos poskyris 2014 m. gegužės 20 d. gavo pranešimą, kad adresu: (duomenys neskelbtini), apie 7.30 val. buvo pastebėta, jog ant Automobilio užkrito medis ir jį apgadino. Kadangi Automobilis įvykio dieną buvo apdraustas ERGO Insurance SE transporto priemonių draudimu, transporto priemonės draudėjo atstovas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą. Nuostoliai įvertinti 2 971,8 Eur, šią sumą pareiškėjas išmokėjo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.271 ir 6.1015 straipsnių pagrindu, pareiškėjas dėl išmokėtos draudimo išmokos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti, jog (duomenys neskelbtini), augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Kadangi atsakovas yra atsakingas už ant automobilio nukritusio medžio priežiūros organizavimą, jis pažeidė nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl, pareiškėjo teigimu, atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad ginčo medis nebuvo sveikas, šaka nulūžo esant nestipriam vėjui, kadangi medžio kamiene buvo puvinys.

3.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti atlygintinus nuostolius.

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė visų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, nėra pažeidusi jokių teisės aktų nuostatų. Atsakovo kildinama atsakomybė gali būti vertinama tik viešojo administravimo kontekste. Atsakovo teigimu, atsakomybė už teisės aktų netinkamą vykdymą atsirastų, jeigu valdžios institucijų darbuotojai nevykdytų jiems skirtų pareigų, t. y. jeigu būtų praleidę nustatytą terminą ar iš viso nevykdytų želdynų ir želdinių inventorizavimo. Ši pareiga, kiek leidžia tam skiriamos lėšos ir turimi žmogiškųjų išteklių resursai, buvo vykdoma tinkamai. Teisės aktuose nebuvo nustatyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nebuvo detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus, todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas pareigas, buvo nepagrįsti. Atsakovas paaiškino, kad medžiai mieste pertvarkomi esant nustatytos formos leidimui. Leidimų išdavimas suponuoja pareigą pateikti prašymą. Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo gavusi prašymo išduoti leidimą nukirsti medį arba nugenėti medžius, augančius (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, teisės aktai įtraukia gyventojus į medžių priežiūros procesą. Iš nuotraukų, pateiktų į bylą, buvo matyti, kad medis augo kelio pakraštyje visai prie pat namų valdos, aptvertos tvora, kur dažnai vaikščiodavo pėstieji ir buvo parkuojamos mašinos. Atsakovas nurodė, kad jei gyventojai būtų pastebėję nors minimalią medžio keliamą grėsmę, jie būtų kreipęsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu išduoti leidimą nukirsti medį. Prašymų iki įvykio nebuvimas įrodė, jog pagrįstos, akivaizdžios grėsmės kilti žalai nebuvo. Be to, iš byloje pateiktų nuotraukų akivaizdu, kad medis nebuvo sudžiūvęs ar netekęs lapų, nematyti ir jokių žievės pažeidimų, kenkėjiškų ligų požymių. Priešingai, medienos spalva nepakitusi, nepatamsėjusi, nėra puvimo požymių, lapai žali. Viešai prieinamame žemėlapyje „Google maps“ (street view) užfiksuotas 2012 m. liepos mėn. medžio vaizdas, iš kurio matyti, kad medis be išorinių nusilpimo ir (ar) pažeidimo požymių, žaliuojantis ir laikytinas visiškai sveiku. Atsakovo nuomone, tokia situacija, jog medis per mažiau nei dvejus metus, nusilptų ir taptų pažeistu medžiu, buvo neįmanoma. Nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, todėl atsakomybė netaikytina. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Hidrometeorologijos tarnyba) Informacijos skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58-10)-B8-1693 patvirtino, kad 2014 m. gegužės 20 d. kilo škvalas, krito kruša. Škvalo metu didžiausias vėjo greitis siekė 18–21 m/s. Iš viešai prieinamos Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. ataskaitos taip pat matyti, kad 2014 m. gegužės 20 d. buvo vėjo nulaužti medžiai, šakos nutraukė elektros laidus, automobilius suniokojo užgriuvę medžiai ar nuvirtusios tvoros, labai smarki audra buvo apėmusi daugelį Lietuvos rajonų. Atsakovo teigimu, nesant nustatytos aplinkybės, kad ginčo medis buvo nesveikas, pažeistas ir pan., labiau tikėtina, kad medžiui sušlapus ir taip įgijus papildomo svorio, nuo stipraus vėjo gūsio jis buvo nulaužtas visiškai sveikas. Be to, gūsiai tarp pastatų gali sudaryti daug stipresnį vėjo gūsį ir gerokai viršyti didžiausią vėjo greitį, nustatytą hidrometeorologinių tarnybų. Be to, asmuo, palikdamas automobilį nesaugiu atstumu nuo medžio, turėjo numatyti, kad medis dėl stipraus vėjo gali nugriūti ir, elgdamasis, kaip rūpestingas ir atsakingas asmuo, turėjo nepalikti automobilio šalia medžio. Atsakovo teigimu, vairuotoja pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nesiėmė veiksmų užkirsti kelią galimam žalos atsiradimui.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo ERGO Insurance SE skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 981,2 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

6.       Teismas nustatė, kad ERGO Insurance SE ir UAB „ABBOT Laboratories“ 2014 m. sausio 2 d. sudarė transporto priemonės draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas Automobilis. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešojo policijos skyriaus Prevencijos poskyris 2014 m. gegužės 30 d. Nr. 10-12-S-17842 informavo ERGO Insurance SE, kad 2014 m. gegužės 20 d. gautas E. L. skundas, jog 2014 m. gegužės 20 d. apie 7.30 val. ji pastebėjo, jog naktį po audros ant Automobilio, stovėjusio (duomenys neskelbtini), kėbulo nukrito medis bei jį apgadino. ERGO Insurance SE 2014 m. lapkričio14 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama sumokėti ERGO Insurance SE išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovui nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo, ERGO Insurance SE su skundu kreipėsi į teismą.

7.       Teismas pastebėjo, kad byloje nėra ginčo, jog medis ant Automobilio nuvirto 2014 m. gegužės 20 d. bei kad nuvirtęs medis augo ne privačioje, o Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes nurodė, kad savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, inter alia (be kita ko) siekiant nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-438/2015). Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintose Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatyta, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus (1 p.). Taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės, kurioms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (3 ir 44 p.).

8.       Taigi, teismo vertinimu, teisinis reguliavimas patvirtina, kad atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad šalia (duomenys neskelbtini) namo augęs medis, nepriklausantis privačiai teritorijai, Vilniuje, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Atsakovo teiginiai, jog pareiga atidžiai rūpintis medžių priežiūros procesu kyla patiems gyventojams, yra klaidingi, kadangi teisės aktuose yra detaliai nustatyta, kokius veiksmus, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą, turi atlikti savivaldybės administracija. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė.

9.       Teismas pasisakydamas dėl atsakovo teiginių, kad asmuo, palikdamas automobilį nesaugiu atstumu nuo medžio, turėjo numatyti, kad medis dėl stipraus vėjo gali nugriūti ir, elgdamasis, kaip rūpestingas ir atsakingas asmuo, nepalikti automobilio šalia medžio, nesutiko su jais ir nurodė, kad minėti argumentai nepatvirtina pagrindo Automobilio naudotojui taikyti didesnio rūpestingumo standartą, kuris paprastai taikomas profesionalia veikla užsiimantiems subjektams, ir neįrodyta, kad asmuo, pastatęs automobilį šalia medžio, turėjo suvokti medžio keliamą pavojų ir jo laipsnį, todėl atsakovo su tuo susiję argumentai atmesti.

10.       Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Hidrometeorologijos tarnybos 2014-12-03 pažymoje Nr. (8.42-10)-B8-1815 nurodyta, kad 2014 m. gegužės 20 d. didžiausias vėjo greitis Aviacijos meteorologijos centre Vilniuje buvo 12 m/s, o Vilniaus meteorologijos stotyje – 14 m/s. Kitoje Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažymoje Nr. (5.58-10)-B8-1693 nurodyta, kad Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis 2014 m. gegužės 20 d. didžiausias vėjo greitis buvo 14 m/s. Gegužės 20 d. orus lėmė banguojantis šaltasis atmosferos sluoksnis. Dieną daug kur palijo, buvo perkūnija, kilo škvalas, krito kruša. Škvalo metu didžiausias vėjo greitis siekė 18–21 m/s. Vietomis Vilniaus mieste taip pat galėjo kilti škvalas ir vėjo greitis būti didesnis nei išmatuotas Vilniaus meteorologijos stotyje. Teismas, remdamasis viešai prieinama Pasaulinės meteorologijos organizacijos patvirtinta Boforto skale, kuri naudojama Lietuvoje, nurodė, kad vėjas, kai jo greitis yra 13,9–17,1 m/s, yra beveik audra (stiprumas – 7 balai), tokiu atveju siūbuoja medžiai, eiti prieš vėją sunku. Vėjas, kai jo greitis 17,2–20,7 m/s, yra labai stiprus vėjas (stiprumas – 8 balai), tokiu atveju linguoja dideli medžiai, lūžta plonos šakos. Ir atitinkamai, kai vėjas yra nuo 20,8 iki 24,4 m/s, tai laikoma stipria audra, įvertinama 9 balais. Sausumos sąlygos aprašomos taip: lūžta kai kurios medžių šakos ir kai kurie maži medeliai linguoja, išverčiami statybos/laikinieji ženklai ir užtvaros. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog pagal šią vėjų skalę medžiai lūžta tik esant štormui, kai vėjo greitis 24,5 – 28,4 m/s, įvertinama 10 balų – tuomet lūžta ir išraunami medžiai, nuo stogų nuplėšiamos čerpės, nuo kelių blogai pritvirtintos plytelės (sausumos sąlygos). Iš Vilniaus AVPK 2014 m. gegužės 30 d. pažymos Nr. 10-12-S-17842 teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 20 d. apie 7.30 val. buvo pastebėta, jog naktį po audros ant Automobilio nukrito medis, kai tuo tarpu Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažymoje Nr. (5.58-10)-B8-1693 detalizuojama, jog būtent dieną, t. y. po 7.30 val. užfiksuoto draudiminio įvykio, bet ne ryte ar naktį, daug kur palijo, buvo perkūnija, kilo škvalas, krito kruša. 2014 m. gegužės 20 d. didžiausias vėjo greitis buvo 14 m/s, o škvalo metu – 18–21 m/s. Teismas nustatė, kad tai, jog 2014 m. gegužės 20 d. dieną kilo smarki audra ir škvalas patvirtino viešai prieinamos publikacijos internetiniuose tinklalapiuose. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtino, kad škvalas, kuomet buvo nustatytas 18–21 m/s vėjo greitis, kilo 2014 m. gegužės 20 d. dieną, o iki draudiminio įvykio, t. y. iki 7.30 val., kuomet Vilniaus apskrities VPK buvo informuotas, jog buvo pastebėta, kad ant Automobilio nukrito medis, vyravo 14 m/s vėjo greitis. Teismas pažymėjo, kad esant nurodyto stiprumo vėjui medžiai nelūžta, todėl ir vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kad Vilniuje, šalia (duomenys neskelbtini)  namo ar prie aplinkinių namų, 2014 m. gegužės 20 d. (tiek prieš draudiminį įvykį, tiek po draudiminio įvykio) būtų lūžę kiti medžiai, būtų nuplėštos čerpės nuo stogų, kad būtų galima teigti, jog vėjo stiprumas buvo didesnis nei nurodyta hidrometeorologijos tarnybos pažymose.

11.       Teismo vertinimu, nors iš byloje pateiktų nuotraukų buvo matyti, jog Vilniuje, šalia (duomenys neskelbtini)  namo ir aplinkinių namų, ant važiuojamosios kelio dalies yra nulūžusi ginčo medžio šaka ir kitų medžio šakelių, aplink augę medžiai išvirtę nebuvo, kas rodė, jog vėjas esant šios bylos faktinėms aplinkybėms negalėjo būti vertinamas kaip nenugalima jėga. Papildomai teismas pažymėjo, jog įrodyti nenugalimos jėgos aplinkybes pareiga tenka būtent atsakovui. Šiuo atveju atsakovo kartu su atsiliepimu pateikta Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. ataskaita patvirtino, kad iš anksto (prieš 1–3 paras) 2014 m. gegužės 20 d. daugelyje rajonų buvo numatoma smarki audra, todėl, teismo vertinimu, atsakovas apie 2014 m. gegužės 20 d. įvyksiančią audrą turėjo žinoti. Be to, iš minėtoje ataskaitoje nurodytos aplinkybės, jog 2014 m. gegužės 20 d. automobilius suniokojo užgriuvę medžiai, nebuvo galima daryti išvados, kad medis Vilniuje, šalia (duomenys neskelbtini) namo, virto išimtinai dėl stipraus vėjo (audros) ir kad tai galėjo būti vertinama kaip nenugalima jėga, kadangi pareiškėjo žalą nulėmęs medis buvo pavienis tuo metu siautusios audros padarinys. Byloje nėra pateikta duomenų, kad kilusio vėjo stiprumas, kilimas ar mastas buvo toks neįprastai didelis bei nebūdingas įvykio vietos geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

12.       Teismas nurodė, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių, kad minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė, taip pat įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo medis buvo visiškai sveikas. Atsakovo teismui pateiktas „Google maps“ (street view) užfiksuotas 2012 m. liepos mėn. medžio vaizdas, nepatvirtino fakto, jog būtent 2014 m. gegužės 20 d. ginčo medis buvo sveikas. Priešingai, teismo vertinimu, iš byloje esančio medžio fotonuotraukų buvo matyti, kad medžio kamienas šakos lūžimo vietoje yra pajuodavęs, t. y. supuvęs. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taigi, nustatytos visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos.

13.       Kita vertus, nors teismas įvertino nenugalimos jėgos nebuvimą ta prasme, kad ši sąlyga negali būti laikoma pagrindine atsiradusių pasekmių priežastimi, tačiau taip pat padarė išvadą, kad šiuo atveju Vilniuje 2014 m. gegužės 20 d. iki draudiminio įvykio kilęs 14 m/s vėjas, įvertinus Vilniaus apskrities VPK 2014 m. gegužės 30 d. pažymos Nr. 10-12-S-17842, Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažymoje Nr. (5.58-10)-B8-1693 ir 2014 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. (8.42-10)-B8-1815 pateiktus duomenis, gali būti pripažintas kaip sąlyga, kuriai esant savivaldybė iš dalies gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės, kaip tai numatyta CK 6.253 str. 1 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo patirtų nuostolių dydis – 2 971,8 Eur (10 261,04 Lt) – patvirtintas transporto priemonės apžiūros-defektų aktu, ekspertize/sąmata Nr. 1301609-08, UAB „ABBOT Laboratories“ 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. 2014/07/31 „Dėl priskaičiuotų nuostolių patvirtinimo“, kuriame UAB „ABBOT Laboratories“ sutiko su pareiškėjo kompensuojama suma. Teismas nurodė, kad nors atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytu patirtų nuostolių dydžiu, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl kitokio žalos dydžio apskaičiavimo. Aplinkybė, kad atsakovo atstovai nedalyvavo Automobilio apžiūroje bei vertinant jam padarytą žalą savaime nepaneigė byloje pateiktuose dokumentuose užfiksuoto žalos dydžio. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų (įskaitant fotonuotraukas po įvykio bei apžiūros metu) apie Automobiliui padarytos žalos pobūdį ir mastą, o Automobiliui atlikti remonto darbai atitiko jam padarytus pažeidimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyta žalos atlyginimo suma, susijusi su Automobilio įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto sąlygas. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta, jog vėjo greitis 2014 m. gegužės 20 d. iki draudiminio įvykio siekė 14 m/s, žalos atlyginimą mažino vienu trečdaliu (990,6 Eur). Teismas nurodė, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistas 1 981,2 Eur turtinės žalos atlyginimas, taip pat tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

14.       Pareiškėjas ERGO Insurance SE apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti visą, t. y. 2 971,8 Eur žalos atlyginimą bei jo patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas (496,1 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti). 

15.       Pareiškėjo nuomone, CK 6.253 straipsnyje yra įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, ar už žalos atlyginimą atsakingas asmuo arba skolininkas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, tik tuo atveju, jeigu jos kilimą lėmė viena iš šioje normoje nurodytų sąlygų. Konkrečiu atveju – nenugalima jėga. CK 6.253 straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, ir joje nėra numatyta šios normos taikymo išimčių. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, jog skolininkas pagal ją negali būti visiškai, ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, net ir tuo atveju, jeigu nenugalimos jėgos aplinkybė nenustatyta. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant dėl atsakovo argumentų jį atleisti nuo atsakomybės dėl vėjo, kaip nenugalimos jėgos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog iki draudžiamojo įvykio, kuomet Vilniaus apskrities VPK buvo informuotas, jog pastebėta, kad ant Automobilio nukrito medis, vyravo apie 14 m/s vėjo greitis (nors Aviacijos meteorologijos centre Vilniuje išmatuotas vėjo greitis siekė tik 12 m/s). Pasaulinės meteorologijos organizacijos patvirtintos Boforto skalės, kuria remiamasi ir sprendime, vėjas, kai jo greitis yra nuo 10,8–13,8 m/s, yra stiprus, ir jo metu juda didelės šakos, girdimas laidų švilpimas ir darosi sunku naudoti skėtį, o 13,9–17,1 m/s vėjas yra beveik audra, ir tokiu atveju siūbuoja medžiai, eiti prieš vėją sunku. Be to, nagrinėjamos žalos atsiradimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 241 „Dėl Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“, kuriame apibrėžtais ekstremalių meteorologinių reiškinių dydžiais yra vadovaujamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Stichiniu meteorologiniu reiškiniu yra laikoma labai smarki audra, viesulas, škvalas, kuomet maksimalus vėjo greitis yra ne mažesnis nei 28–32 m/s. Pareiškėjo teigimu, nesant abejonių (ką iš esmės konstatavo ir pats skundžiamą sprendimą priėmęs teismas), jog šioje byloje nustatytas 14 m/s vėjo greitis nė iš tolo neprilygo stichiniam meterologiniam reiškiniui, kuris galėtų būti laikomas nenugalima jėga, nebuvo ir pagrindo atsakovą iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. 

16.       Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškų faktinių aplinkybių bylose, net ir 23 m/s siekiantis vėjas nelaikomas pagrindu savivaldybę atleisti nuo pareigos užtikrinti, kad jos valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Pareiškėjo nuomone, byloje esant duomenų, kad medžio kamienas šakos lūžimo vietoje buvo pajuodavęs, t. y. supuvęs, priežastinio ryšio bei Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės apimčiai nustatyti nebuvo reikšminga, kad ji nulūžo papūtus kiek stipresniam vėjui. Priešingai, šis faktas tik savaime suponuoja išvadą dėl savivaldybės neteisėto neveikimo t. y. kad ji neatliko teisės aktuose numatytos pareigos nustatyti šio konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją), nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Pareiškėjo teigimu, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys, taigi yra sąlygos žalos atlyginimą priteisti visą.

17.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18.       Atsakovas pažymi, kad Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato savivaldybės pareigą organizuoti jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdyti jų būklės stebėseną bei kurti ir tvarkyti jų duomenų bazes. Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalis nustato, jog šios pareigos įgyvendinimo tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Taisyklės. Taisyklių 3 punkte nurodyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog šis dešimties metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Kitaip tariant, atsakomybė už teisės aktų netinkamą vykdymą atsirastų, jeigu valdžios institucijų darbuotojai nevykdytų jiems skirtų pareigų, t. y. jeigu būtų praleidę nustatytą terminą ar iš viso nevykdytų želdynų ir želdinių inventorizavimo. Atsakovas pažymi, kad ši pareiga, kiek leidžia tam skiriamos lėšos ir turimi žmogiškųjų išteklių resursai, buvo vykdoma tinkamai. Taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus. Atsakovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija vykdė Vilniaus miesto želdynų priežiūrą tinkamai, o dėl šio konkretaus medžio nebuvo pagrindo imtis jokių veiksmų.

19.       Atsakovo nuomone, kadangi skundų ar prašymų leisti nukirsti ginčo medį Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo pateikta, t. y. prašymų iki įvykio nagrinėjamoje byloje nebuvo, tai įrodo, jog pagrįstos, akivaizdžios grėsmės kilti žalai nebuvo. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimo argumentų dėl medžio priskirtinumo saugotinam bei dėl galimybės atlikti medžio kirtimo darbus tik esant nustatytos formos leidimui.

20.       Atsakovo vertinimu, iš pareiškėjo byloje pateiktų nuotraukų akivaizdu, kad medis nebuvo sudžiūvęs, senas, ligotas ar netekęs lapų, nematyti ir jokių kenkėjiškų ligų požymių, todėl nebuvo jokios būtinybės Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo medį, atsižvelgiant į tai, konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) buvimo nebuvo pagrindo.

21.       Atsakovo nuomone, teismas, vertindamas Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažymą Nr. (5.58-10)-B8-1693 ir 2014 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr. (8.42-10)-B8-1815 bei kitus byloje esančius duomenis apie hidrometeorologines sąlygas įvykio dieną, nepagrįstai nustatė, kad vėjo greitis 2014 m. gegužės 20 d. iki draudiminio įvykio siekė tik 14 m/s. 2014 m. lapkričio 14 d. pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas yra nurodyta, kad vėjo greitis 2014 m. gegužės 20 d. siekė 14 m/s, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad toje pačioje pažymoje yra pažymėta, kad 2014 m. gegužės 20 d. „<...> kilo škvalas, krito kruša. Škvalo metu didžiausias vėjo greitis siekė 18-21 m/s. Vietomis Vilniaus mieste taip pat galėjo kilti škvalas ir vėjo greitis galėjo būti didesnis nei išmatuotas hidrometeorologijos stotyje“. Atsakovo nuomone, įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle, pagal kurią teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Vertinant minėtą 2014 m. lapkričio 14 d. pažymą, labiausiai tikėtina yra tai, kad medis lūžo būtent škvalo metu, kai vėjo greitis buvo daug didesnis nei 14 m/s. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-870 patvirtintais Stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodikliais, toks vėjo greitis (18-21 m/s) bei škvalas yra laikomi stichiniais meteorologiniais reiškiniais (lentelės 1.16. p.). Taip pat atsakovas pažymi, kad viešai prieinamoje Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. ataskaitoje yra numatyta, kad „gegužės 20 d. buvo vėjo nulaužti medžiai, šakos nutraukė elektros laidus, automobilius suniokojo užgriuvę medžiai ar nuvirtusios tvoros“ (22 psl.). Šios ataskaitos lentelėje „2014 m. pavojingi hidrometeorologiniai reiškiniai“ taip pat yra pažymėta, jog 2014 m. gegužės 20 d. buvo labai smarki audra apėmusi daugelį Lietuvos rajonų. Taigi, atsakovo nuomone, 2014 m. gegužės 20 d. įvyko neeilinis stichinis hidrometeorologinis reiškinys, kuris ir sukėlė sveiko medžio lūžimą bei apgadino automobilį.

22.       Atsakovo teigimu, teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, kad vėjas negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga, nes aplink esantys medžiai išvirtę nebuvo. Atsakovas pažymi, kad medžių pažeidimo pobūdis škvalo ar stipraus vėjo metu priklauso nuo daugelio veiksnių (medžio rūšies, jo fizinės sveikatos, lajos ir šaknų sistemos, vėjo greičio, krypties ir pan.). Be to, teismas neanalizavo aplink žalą nulėmusį medį augusių kitų medžių rūšies, fizinės sveikatos, lajos ir šaknų sistemos, todėl nepagrįstai kitų medžių nevirtimo faktą greta žalą lėmusio medžio konstatavo kaip Vilniaus miesto savivaldybės neteisėto neveikimo įrodymą.

23.       Nors teismas skundžiamu sprendimu nustatė dalinį priežastinį ryšį tarp stipraus vėjo ir kilusios žalos, tačiau šiuo atveju, atsakovo nuomone, turi būti atsižvelgta į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo jokios objektyvios galimybės abejoti žalą lėmusio medžio sveikumu, o atsiradusios žalos niekaip tiesiogiai negalima susieti su Vilniaus miesto savivaldybės neveikimu. Atsakovas nurodo, jog reikalavimas, kad kiekvienas net ir išoriškai sveikas ir gyvybingas medis būtų tikrinamas siekiant nustatyti jo galimą puvimo faktą, laikytinas neprotingu ir nepagrįstu ir pažymi, jog kiekvieno medžio vidaus arba šaknų būklės patikrinti yra neįmanoma, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai negali objektyviai nustatyti, ar yra pavojus virsti vienam ar kitam medžiui ir kiek realus toks pavojus yra. Atsakovo teigimu, remiantis ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija, žalingi padariniai nebūtų atsiradę, jeigu nebūtų kilęs škvalas ir stiprus vėjas, todėl būtent stiprus vėjas ir škvalas laikytini pagrindine ir tiesiogine priežastimi lėmusia žalos atsiradimą.

24.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

25.       Atsakovas pažymi, kad iki įvykio dėl ginčo medžio nebuvo jokių pranešimų apie prastą ar pavojų keliančią medžio būklę, nebuvo įmanoma numatyti, nuspėti, kontroliuoti ar pasiruošti neįprastai stipriam ir staigiam vėjui, todėl aplinkybės, kurioms esant nukrito medžio dalis turėtų būti pripažintos force majeure (nenugalima jėga) aplinkybėmis, šalinančiomis atsakovo civilinę atsakomybę visa apimtimi. Šiuo atveju labiausiai tikėtina yra tai, kad medis buvo nulaužtas visiškai sveikas. Be to, gūsiai tarp pastatų gali gerokai viršyti didžiausią vėjo greitį, nustatytą hidrometeorologinių tarnybų. Nurodytos aplinkybės atitinka CK 6.253 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas, t. y. atsakovas negalėjo išvengti, kontroliuoti ir pašalinti sudėtingų oro sąlygų, dėl kurių nuvirto medis ir sukėlė žalą transporto priemonei, todėl atsakovas turėjo būti visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės, kadangi žala atsirado dėl nenugalimos jėgos.

26.       Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais dėl medžio būklės (šakos lūžio vietoje buvo pajuodusios) nurodo, kad jo nuomone, tai, kad medis įvykio metu buvo išoriškai sveikas, patvirtina ta aplinkybė, jog vairuotoja paliko po tokiu medžiu priparkuotą automobilį. Atsakovas teigia, kad jeigu medis būtų turėjęs nors kokių išorinių puvimo ar nusilpimo požymių, vairuotoja nebūtų automobilio parkavusi ir palikusi prie ginčo medžio. Atsakovo nuomone, medis nebuvo sudžiūvęs, senas, ligotas ar netekęs lapų, pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo medį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), todėl konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) buvimą nėra pagrindo.

27.       Atsakovas iki įvykusio įvykio negavo nei vieno gyventojo prašymo išduoti leidimą nukirsti medį arba nugenėti medžius, augančius (duomenys neskelbtini), dėl kurių atsakovas, įvertinęs medžio būklę, būtų privalėjęs išduoti leidimą tokį medį pašalinti, taigi, atsakovo teigimu, prašymų iki įvykio nebuvimas įrodo, jog pagrįstos, akivaizdžios grėsmės kilti žalai nebuvo.

28.       Pareiškėjas ERGO Insurance SE atsiliepime nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti jo patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 302,5 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo surašymą apmokėti.

29.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovo teismui pateiktas „Google maps“ (street view) 2012 m. liepos mėn. užfiksuotas medžio vaizdas niekaip nepatvirtina šio konkretaus medžio būklės, ir juo labiau, kad atsakovas atliko jam įstatymų deleguotas funkcijas. Ir priešingai, byloje esančio medžio fotonuotraukose matyti, kad medžio kamienas šakos lūžimo vietoje yra pajuodavęs, t. y. paveiktas puvinio, kuris vystosi ne vienerius metus, todėl galėjo būti pastebėtas iki žalos atsiradimo, jeigu atsakovas būtų ėmęsis jam teisės aktuose numatytas pareigas įgyvendinti tinkamai.

30.       Pareiškėjo nuomone, vien jau apeliacinio skundo teiginiai, kad priežastis atsakovui imtis kokių nors aktyvių veiksmų kyla tik tuomet, kai gyventojai kreipiasi dėl leidimo nukirsti įtarimą keliantį medį išdavimo, savaime suponuoja atsakovo neveiklumą šioje srityje. Ir pagal tokią logiką sektų, kad ir visas kitas jam Vietos savivaldos įstatyme numatytas funkcijas atsakovas galėtų įgyvendinti tik po to, kai būtų gautas atitinkamas prašymas ar skundas konkretiems veiksmams atlikti. Pareiškėjo nuomone, ne kas kitas, o tik atsakovas atlieka jo teritorijoje augančių medžių priežiūros darbus, todėl net ir tais atvejais, kai dėl konkretaus želdinio grėsmės aplinkiniams pašalinimo į savivaldybę nesikreipia joks asmuo, savivaldybės pareiga išlieka užtikrinti tinkamą želdinių priežiūros kontrolę. Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal CK 6.253 straipsnį civilinė atsakomybė netaikoma, ar už žalos atlyginimą atsakingas asmuo arba skolininkas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, tik tuo atveju, jeigu yra nustatyta nenugalimos jėgos aplinkybė, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nustatytos nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, teisę į kurios atlyginimą pareiškėjas ERGO Insurance SE įgijo subrogacijos pagrindu, priteisimo.

32.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu ERGO Insurance SE skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 981,2 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas nustatė, kad medžio kamienas šakos lūžimo vietoje yra pajuodavęs, t. y. supuvęs, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taigi, buvo nustatytos visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos. Tačiau, teismas įvertinęs bylos aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta, jog vėjo greitis 2014 m. gegužės 20 d. iki draudiminio įvykio siekė 14 m/s, žalos atlyginimą mažino vienu trečdaliu (990,6 Eur).

33.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl vėjo greičio turėtų būti mažinamas žalos atlyginimas.

34.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija vykdė Vilniaus miesto želdynų priežiūrą tinkamai, vadovaudamasi teisės aktais, o dėl konkretaus ginčo medžio nebuvo teisinio pagrindo imtis jokių veiksmų, kadangi skundų ar prašymų leisti nukirsti ginčo medį Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo pateikta, tai įrodo, jog pagrįstos, akivaizdžios grėsmės kilti žalai nebuvo. Atsakovo teigimu, nebuvo atsižvelgta į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo jokios objektyvios galimybės abejoti žalą lėmusio medžio sveikumu, o atsiradusios žalos niekaip tiesiogiai negalima susieti su Vilniaus miesto savivaldybės neveikimu.

35.       CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

36.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).  CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

37.       Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

38.       Teisės aktai – Vietos savivaldos įstatymas, Želdynų įstatymas, CK ir Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 – nustato savivaldybės pareigas prižiūrit ir tvarkant želdynus ir želdinius, esančius jos teritorijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-360/2013). 

39.       Pagal minėtų teisės aktų nuostatas atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės administracija – būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ėmėsi reikiamų priemonių, jog teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini), būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir lūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė.

40.       Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas neįrodė, jog žala automobiliui buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. CK 6.253 straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. (8.42-10)-B8-1815, Hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažymoje Nr. (5.58-10)-B8-1693 nurodytus duomenis, kad 2014 m. gegužės 20 d. didžiausias vėjo greitis buvo apie 14 m/s (pagal Boforto skalę stiprumas – 7 balai), ir į visuomenės informavimo priemonėse publikuotus straipsnius, padarė išvadą, kad byloje nurodytos aplinkybės patvirtina, jog škvalas, kuomet buvo nustatytas 18–21 m/s vėjo greitis, kilo 2014 m. gegužės 20 d. dieną, o iki draudiminio įvykio, t. y. iki 7.30 val., kuomet Vilniaus AVPK buvo informuotas, jog pastebėta, kad ant Automobilio nukrito medis, vyravo 14 m/s vėjo greitis. Esant nurodyto stiprumo vėjui medžiai nelūžta, todėl ir vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą. Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo jokios objektyvios galimybės abejoti žalą lėmusio medžio sveikumu, o atsiradusios žalos niekaip tiesiogiai negalima susieti su Vilniaus miesto savivaldybės neveikimu. Teisėjų kolegija su tokiomis atsakovo išvadomis nesutinka: kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų tinkamai vykdęs teisės aktais nustatytas pareigas tinkamai prižiūrėti ginčo teritorijoje augančius medžius ir stebėti jų būklę, užtikrinant, kad jie nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Be to, atsakovas, teigdamas, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos – audros, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad šalia (duomenys neskelbtini), prieš draudiminį įvykį, jo metu ar po jo, t. y. 2014 m. gegužės 20 d. ryte, apie 7.30 val., būtų lūžę kiti medžiai ar būtų padaryta kita žala aplinkai, dėl ko būtų galima teigti, kad vėjo stiprumas ar smarkus lietus vertintini kaip atitinkantys ekstremalių įvykių kriterijus (pavyzdžiui, vėjo greitis 9 ar daugiau balų pagal Boforto skalę). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taigi, teismo pagrįstai buvo nustatytos visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos.

41.       Bylos duomenys patvirtina, kad Automobilis buvo apgadintas nulūžusio medžio, augusio teritorijoje, (duomenys neskelbtini), šaka (dalimi). Atsakovas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad byloje užfiksuoti Automobilio apgadinimai padaryti ne lūžusio medžio šakos. Byloje pateikta transporto priemonės apžiūros-defektų aktas, ekspertizė / sąmata Nr. 1301609-08, UAB „ABBOT Laboratories“ 2014 m. liepos 31 d. raštas Nr. 2014/07/31 „Dėl priskaičiuotų nuostolių patvirtinimo“, kuriame UAB „ABBOT Laboratories“ sutiko su pareiškėjo kompensuojama suma, patvirtino, kad atlygintos žalos suma yra 2 971,8 Eur. Šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp neteisėtos savivaldybės administracijos veikos ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl yra visos būtinos viešosios atsakomybės sąlygos.  

42.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą dalyje, kurioje nustatyta atsakovo pareiga atlyginti turtinę žalą, tačiau nėra pagrįstas patirtos atlygintinos turtinės žalos dydžio sumažinimas vien tik remiantis aplinkybe, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta, jog vėjo greitis 2014 m. gegužės 20 d. iki draudiminio įvykio siekė 14 m/s. Pirmosios instancijos teismui įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir pripažinus, kad pareiškėjo nurodyta žalos atlyginimo suma, susijusi su Automobilio įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto sąlygas, taip pat konstatavus kitas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti, o atsakovui jų nepaneigus, nebuvo jokio teisinio pagrindo žalos atlyginimo sumą sumažinti vienu trečdaliu ir pareiškėjui iš atsakovo yra priteistinas visas jo skunde prašomas neturtinės žalos atlyginimas – 2 971,8 Eur turtinės žalos atlyginimas.

43.       Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos taip pat tenkinamas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sprendžia, kad pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Nagrinėjama byla teisme buvo iškelta 2017 m. balandžio 14 d., todėl pareiškėjui priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

44.       Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad priteisiamas visas pareiškėjo skunde prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas – 2 971,80 Eur.

45.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

46.       Pareiškėjas 2017 m. liepos 19 d. apeliaciniame skunde ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias jis patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas prašo priteisti 496,10 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir 302,50 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2017 m. liepos 11 d. atstovavimo sutartį, 2017 m. liepos 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JS 47-07/2017, 2017 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymą Nr. HAN-215657, 2017 m. rugpjūčio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JS 43-08/2017 ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. HAN-220143. Pateikti dokumentai įrodo, jog pareiškėjas advokatui už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą iš viso sumokėjo 798,60 Eur.

47.       Pagal Rekomendacijų 7 punktą ir 8.9 papunktį už apeliacinį skundą maksimali priteistina suma yra 2 044 Eur (817,60 x 2,5 = 2 044), o pagal Rekomendacijų 7 punktą ir 8.11 papunktį maksimali priteisti priteistina už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 062,88 Eur (817,60 x 1,3 = 1 062,88). Taigi, pareiškėjo prašoma priteisti 798,60 Eur suma už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, taip pat nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteistina 798,60 Eur suma atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti.

Tenkinti pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą.

Priteisti pareiškėjui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 971,80 Eur (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą, 80 ct) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo  2 971,80 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt vieno euro, 80 ct) sumos, nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 798,60 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.