LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 (S)

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. F. ieškinį atsakovei L. L. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. F.. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                       Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. F. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. L., kuriame prašė pripažinti žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį Švenčionių r. sav., (duomenys neskelbtini), bei turtines teises į nebaigtą statyti pastatą (statybines medžiagas), esantį ant žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio Švenčionių r. sav., (duomenys neskelbtini), J. F. ir L. L. bendrąja daline nuosavybe, nustatant, jog kiekvienai priklauso po 1/2 dalį turto.

2.       Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė J. F. ir atsakovė L. L. (ieškovės marti) su trečiuoju asmeniu S. F. (ieškovės sūnumi) sudarė žodinę jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys susitarė bendrai įgyti žemės sklypą ir jame statyti gyvenamąjį namą, turėdamos tikslą jame gyventi ir ilsėtis (šeimos interesais). Ieškovės tvirtinimu, nutrūkus atsakovės ir trečiojo asmens santuokai,  atsakovė, naudodamasi tuo, kad žemės sklypas registruotas jos vardu, ėmė riboti ieškovės galimybę disponuoti ir naudotis bendrai sukurtu turtu.

3.       2010 m. ieškovės sūnus S. F. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį su atsakove L. L.. 2013 m. atsakovė, trečiasis asmuo ir ieškovė sutarė įsigyti žemės sklypą prie Asvejos ežero ir ateityje ten pasistatyti sodybą. 2013 m. rugsėjo 26 d. ieškovė sumokėjo žemės sklypo, esančio Švenčionių r. sav., (duomenys neskelbtini), pardavėjui 12 000 Lt (3 475,4 Eur). Ieškovės nuomone, šį veiksmą galima vertinti kaip preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kad sklypas bus perkamas V. A. L. (atsakovės tėvo) vardu. Ieškovė nurodė, kad šalių siektas įgyti žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, todėl sudarant galutinę sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pirkėju buvo nurodytas atsakovės tėvas V. A. L., nes jis buvo ūkininkas ir galėjo būti tokios paskirties žemės sklypo savininku. Faktiniai sklypo savininkai buvo ieškovė bei atsakovė su trečiuoju asmeniu.

4.       2016 m. atsakovės tėvas V. A. L. mirė, jo turtą paveldėjo sutuoktinė I. L.. Kadangi nebeliko pagrindo šio žemės sklypo registracijai kito asmens vardu, sklypas buvo perregistruotas atsakovei L. L. (sudarytas dovanojimo sandoris). Ieškovės tvirtinimu, tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę visiško pasitikėjimo šeimyniniai santykiai, todėl ieškovė nepagalvojo, kad ateityje atsakovė gali pasinaudoti turto registracijos aplinkybe, siekdama pasisavinti įgyto turto ieškovės dalį. Ieškovė pažymėjo, kad 2017 m. atsirado galimybė įsigyti papildomą gretimo žemės sklypo dalį, taip padidinant bendrą sklypo plotą. 2017 m. spalio 9 d. ieškovė pasirašė susitarimą su pardavėju R. S. dėl 81/242 dalies žemės sklypo pirkimo ir šio susitarimo pagrindu sumokėjo pardavėjui 5 213 Eur sumą. Susitarime buvo nurodyta, kad sklypas bus perkamas L. L. vardu. Kitą dieną buvo sudaryta sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, jog sklypas perkamas už tą pačią 5 213 Eur sumą, kuri iki sutarties sudarymo ieškovės buvo sumokėta pardavėjui.

5.       Ieškinyje nurodoma, kad 2017 m. sklype prasidėjo sodybos namo statybos darbai, kurie buvo finansuojami išimtinai ieškovės lėšomis. Ieškovės aiškinimu, pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina 51 918,27 Eur dydžio ieškovės finansines investicijas į bendrą turtą, nors realiai buvo investuota didesnė suma.

6.       2019 m. gegužės 21 d. buvo nutraukta atsakovės ir trečiojo asmens (ieškovės sūnaus) S. F. santuoka. Atsakovė ėmė riboti ieškovės patekimą į sodybą ir naudojimąsi ja. Vėliau ieškovė sužinojo, jog atsakovė planuoja pastatytą gyvenamąjį namą registruoti savo vardu ir jį parduoti.  

7.       Ieškovės vertinimu, egzistuoja visos jungtinės veiklos sutarties sąlygos, t. y. ieškovė ir atsakovė su sutuoktiniu (ieškovės sūnumi) susitarė, kooperuodami savo lėšas, darbą ir žinias, įgyti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą sutarties šalių poilsiui ir gyvenimui, vaikų ir anūkų auginimui.

8.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsakovės tvirtinimu, ji su ieškove nebuvo sudariusi žodinės jungtinės veiklos sutarties, kuria būtų susitarta bendrai įgyti žemės sklypą ir jame statyti namą.

9.       Atsakovė nurodė, jog 2013 m. kažkas iš draugų ar pažįstamų jos vyrui S. F. pasiūlė įsigyti žemės sklypą prie ežero kranto, tam, kad ateityje galima būtų ten pasistatyti sodybą. Tai padaryti S. F. skatino atsakovę, nes pats neturėjo pinigų. Atsakovės tvirtinimu, jos tėvai V. A. L. ir I. L. nusprendė padėti atsakovei bei trečiajam asmeniui ir nupirko  žemės sklypą (60 arų ploto) ant Asvejos ežero kranto. Tą jie padarė savo vardu, tokiu būdu siekdami apsaugoti L. L. turtinius interesus ir užsitikrinti jų investuojamų pinigų saugumą. Atsakovė nurodė, kad nieko nežino apie ieškovės nurodytas aplinkybes dėl pinigų sklypo pardavėjui perdavimą prieš 2013 m. rugsėjo 26 d.  pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą.

10.       Trečiasis asmuo S. F. su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Trečiasis asmuo aiškino, kad ieškovė ir jis su atsakove buvo susitaręs lygiomis dalimis įgyti turtą bendrą šeimos poreikių tenkinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad tarp jos ir atsakovės bei trečiojo asmens buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, t. y. kad šalys sutarė, jog, kooperuodamos savo turtą, darbą, žinias, veiks bendram tikslui įgyti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą sutarties šalių šeimos gyvenimui ir poilsiui.

13.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys skirtingai aiškina aplinkybes dėl pinigų mokėjimo už įgyjamus žemės sklypus. Ieškovė teigė, jog ji mokėjo grynaisiais pinigais už sklypus prieš  sandorio sudarymą pas notarą, o atsakovė tvirtino, kad už sklypus buvo mokėta jos tėvų pinigais, kuriuos tėvai perdavė jai, o ji tuos pinigus perdavė trečiajam asmeniui prieš sudarant sandorius.

14.       Teismas akcentavo, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. ir 2017 m. spalio 10 d. žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartyse aiškiai nurodyta, jog sklypų pirkėjas, o ne ieškovė sumokėjo už žemės sklypus grynaisiais pinigais sutarties sudarymo dieną. Sutartyse nėra jokių duomenų, kad už žemės sklypus būtų mokėjusi ieškovė.

15.       Teismas nustatė, kad ieškovė nėra 2013 m. rugsėjo 26 d. ir 2017 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarčių šalis. Be to, mirus atsakovės tėvui ir paveldėjus žemės sklypą jos motinai,  ieškovė neginčijo paveldėjimo teisės liudijimo, t. y. pripažino paveldėjimo faktą teisėtu, kurio pagrindu vėliau buvo sudarytas dovanojimo sandoris, sukūręs atsakovei teises ir pareigas į ginčo turtą.

16.       Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti apie šalių veiksmų bendrumą bei kryptingus veiksmus ieškovės deklaruotam tikslui pasiekti, t. y. įsigyti žemės sklypus bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl negalima pripažinti, jog šalys buvo sudariusios susitarimą įgyti turtą jungtinės veiklos pagrindu. Teismui pripažinus, jog susitarimas dėl jungtinės veiklos nėra įrodytas,  namo statybos metu ieškovės atlikti mokėjimai nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovės veiksmai laikytini tikslingais jungtinės veiklos dalyvio veiksmais, nukreiptais sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą.

17.       Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teisės aktuose yra nustatyti ribojimai dėl statinių žemės ūkio paskirties žemės sklypuose statybos, tačiau nėra ribojimų įsigyti tokios paskirties žemės sklypą asmenims, nesantiems ūkininkais, todėl nėra pagrįsti ieškovės argumentai, jog ginčo žemės sklypą galėjo įsigyti tik ūkininko statusą turėjęs asmuo.

18.       Teismas nusprendė, kad aplinkybės dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 10 d. išduoto statybos leidimo Nr. LNS-04-170210-00007 atsakovei L. L. statyti naują statinį, taip pat UAB „Avinida“ parengtos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo bylos patvirtina, jog atsakovė ginčo turtu disponavo kaip vienintelė jo savininkė.

19.       Teismo sprendime konstatuota, kad atsižvelgiant į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį bei jų patikimumo stoką, šie parodymai, nesant kitų patikimų įrodymų, kuriais būtų siekiama pagrįsti šalių susitarimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo turinį, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie susitarimo dėl jungtinės veiklos egzistavimą.

20.       Teismas pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutartis dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau šalys tokios sutarties nesudarė.

21.       Teismo sprendime akcentuota, kad ieškovė nepateikė apskaitos dokumentų dėl atliktų mokėjimų už namo statybos darbus, be to, nėra pagrindo remtis liudytojų parodymais nustatant ieškovės finansinį indėlį į turtą. Pažymėta, kad, nereikalaudama išduoti mokėjimus patvirtinančius dokumentus, ieškovė prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui bus apsunkintas mokėjimų fakto įrodinėjimas.

22.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad, vertinant ieškovės nurodytas mokėjimų už statybos darbus sumas bei ieškovės gautas pajamas aktualiu  laikotarpiu, konstatuotina, jog ieškovė nepagrindė, kad turėjo pakankamai finansinių galimybių  prisidėti prie bendro turto sukūrimo ir turėtas lėšas panaudojo tam turtui sukurti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23.       Ieškovė J. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

23.1.                      Ieškovės pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina faktą, kad šalys, kooperuodamos savo turtą, lėšas, darbą, buvo įsipareigojusios veikti bendrai, turėdamos tikslą įsigyti žemės sklypą ir ant jo pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą sutarties šalių šeimos poilsiui, gyvenimui (į tai buvo nukreipta tiek ieškovės, tiek ir atsakovės bei trečiojo asmens suderinta valia). Ieškovė savo reikalavimą įrodė, o atsakovė neįrodė, jog ji ir jos tėvai surado žemės sklypus ir už juos sumokėjo savo lėšomis, jog atsakovė organizavo namo statybos ir aplinkos tvarkymo darbus, už juos sumokėjo bei turėjo finansines galimybes sumokėti.

23.2.                      Jungtinės veiklos sutartis dėl žemės sklypų įsigijimo ir gyvenamojo namo statybos, siekiant jame gyventi, gali būti sudaroma žodžiu. Ginčo šalis siejo giminystės ryšiai ir tuo metu jie vienas kitu pasitikėjo, todėl nebuvo būtinybės sudaryti rašytinę jungtinės veiklos sutartį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo turėjo būti sudaryta rašytinė sutarties forma ir kad nėra pagrindo remtis liudytojų parodymais, nustatant ieškovės finansinį indėlį į turtą.

23.3.                      Teismas nenustatė, kieno lėšomis ir darbu buvo pastatytas namas, nenurodė, kokiu pagrindu ir kokiais motyvais ieškovė atliko investicijas į namą, nesprendė šių išlaidų atlyginimo ieškovei klausimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių žemės sklypų įsigijimą, namo statybos ir teritorijos tvarkymo darbų organizavimą ir jų apmokėjimą atsakovės ir (ar) jos tėvų darbu ir lėšomis, todėl teismas sudarė sąlygas atsakovei nepagrįstai praturtėti daugiau nei 107 293,27 Eur suma.

23.4.                      Šalys jungtinės veiklos sutartimi susitarė pastatytą sodybą kartu su žemės sklypais ateityje įregistruoti ieškovės ir atsakovės šeimos vardu, neregistruojant turto trečiojo asmens S. F. vardu ir tokiu būdu apsisaugant nuo jo įsiskolinimų išieškojimo nukreipimo į sodybą. Toks susitarimas atitiko ginčo šalių valią ir interesus. Be to, liudytojai nurodė, kad pagal susitarimą turtas turėjo atitekti lygiomis dalimis ieškovei ir trečiajam asmeniui, o tai patvirtina buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo.

23.5.                      Teismas, konstatavęs faktą, kad nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, nesiaiškino ir nenustatė, kas ir kokiomis piniginėmis lėšomis pastatė ginčo namą. Teismas, nustatęs ieškovės dalyvavimą įsigyjant žemės sklypus ir jos investicijas į turtą, privalėjo pripažinti šalių žodinį susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės ir (ar) jos tėvų domėjimąsi žemės sklypų įsigijimu ir jų investicijas į sodybos sukūrimą. Vien tik atsakovės vardu registruoti žemės sklypai ir statybos leidimas nepatvirtina atsakovės įnašo į sodybos sukūrimą.

23.6.                      Teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad žemės ūkio paskirties sklypo įsigijimui nebuvo numatyta ribojimų asmenims, kurie nėra ūkininkai. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatos bylai aktualiu laikotarpiu (sudarant 2013 m. rugsėjo 26 d. sutartį atsakovės tėvo V. A. L. vardu) aiškiai ir nedviprasmiškai numatė ribojimus, sietinus su sklypo įsigijimu tik ūkininkams arba žemės sklypo bendraturčiams.

23.7.                      Atsakovės argumentą, kad už žemės sklypą (papildomą sklypo dalį) 2017 m. spalio 9 d. buvo sumokėta iš dovanojimo sutarties pagrindu L. L. dovanotų lėšų, paneigia dovanojimo sutarties ir sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių turinys, nes lėšos buvo dovanotos vėliau nei buvo sumokėta už įgyjamą sklypo dalį. Atsakovės pateikta lėšų dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2018 m. rugpjūčio 21 d., o sklypas buvo įsigytas beveik prieš metus, t. y. susitarimas buvo pasirašytas 2017 m. spalio 9 d., o galutinė sklypo pirkimo–pardavimo sutartis – 2017 m. spalio 10 d. 

23.8.                      Ieškovės investicijos už žemės sklypų įsigijimą, sutvarkymą ir namo pastatymą sudaro daugiau kaip 107 293,27 Eur, o atsakovė piniginių investicijų neatliko. Nėra nė vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio atsakovės ir (ar) jos tėvų domėjimąsi žemės sklypų įsigijimu ir galimybėmis ant jų statyti sodybą bei jų investicijas į sodybos sukūrimą. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius sumokėjimą už žemės sklypų įsigijimą, žemės teritorijos sutvarkymą ir namo pastatymą ieškovės lėšomis. Pirmosios instancijos teismo išvada nepripažinti ieškovės investicijų pagal pateiktus kvitus ir sąskaitas yra nepagrįsta. Be to, atsakovė neįrodė savo ir (ar) tėvų finansinių galimybių investuoti į žemės sklypus.

24.       Atsakovė L. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

24.1.                      Jungtinės veiklos sutartis, kurios sudarymą įrodinėjo ieškovė, turėjo būti rašytinės formos.

24.2.                      Teisės aktuose nebuvo įtvirtintas draudimas ar kiti ribojimai nesant ūkininku įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar jo dalį. Ieškovės argumentai, kad žemės sklypo dalis buvo perkama atsakovės tėvo vardu, nes jis buvo ūkininkas ir tai buvo būtina ne tik įgyjant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemės sklypą, bet ir statant jame statinius, yra deklaratyvūs.

24.3.                      Ieškovė neįrodė, kad ji asmeniškai ir jai nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis atsiskaitė su abiejų žemės sklypo dalių pardavėjais.

24.4.                      Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės gaunamos senatvės pensijos pajamos yra būtinos jos poreikių tenkinimui, bendra ieškovės nurodytų gautų pajamų suma atsiskaitymo už žemės sklypus ir namo statybos darbų metu negalėjo siekti 107 293,27 Eur.

24.5.                      Iš liudytojų paaiškinimų nėra galimybės nustatyti, kokios apimties ir kokios konkrečios vertės darbus šie asmenys atliko atsakovei priklausančiose žemės sklypų dalyse, kieno lėšomis už juos buvo atsiskaityta.

24.6.                      Atsakovė L. L. yra žemės sklypo dalyse esančio statinio statytoja ir šiuo pagrindu turi teisę registruoti nuosavybės teises į jį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl prašymo priimti naujus įrodymus

26.       CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

27.       Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 10 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nutarčių baudžiamojoje byloje kopijas. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad minėtų nutarčių kopijos teikiamos kaip įrodymai, kurių ieškovė negalėjusi pateikti anksčiau, kadangi juos gavo tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą.

28.       Šiame kontekste pastebėtina, kad CPK 179 straipsnio 3 dalis sudaro prielaidas bylą civilinio proceso tvarka nagrinėjančiam teismui, naudojantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, susipažinti su teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitose bylose, kuriose dalyvavo nagrinėjamos civilinės bylos dalyviai. Dėl nurodytos priežasties nėra būtinumo prie nagrinėjamos bylos kaip naujus įrodymus pridėti pateiktų teismų nutarčių kopijas.

Dėl jungtinės veiklos sutarties

29.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, siekiant bendrai įgyti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą sutarties šalių (ieškovės ir atsakovės) šeimos gyvenimui ir poilsiui. Ieškovės aiškinimu, minėtą aplinkybę patvirtina liudytojų parodymai, kurie gali būti vertinami, nes draudimas remtis liudytojų parodymais dėl to, kad nesilaikyta įstatyme numatytos rašytinės formos reikalavimų jungtinės veiklos sutarčiai, nėra absoliutus, taip pat ir kiti ieškovės pateikti įrodymai.

30.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos, o jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 4 dalis).

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo. Įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-701/2019 27–29 punktai ir juose nurodyta praktika).

32.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu jungtinės veiklos (partnerystės) tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, t. y. kai sutartis sudaroma tik tam tikram baigtiniam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, pastatyti tam tikrą pastatą, įrengti kelią ir pan., tokia jungtinės veiklos sutartis (paprastoji partnerystė) vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Taigi jungtinės veiklos sutartis ne pelno tikslais laikoma savanoriška asociacija, kuri, kaip minėta, pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais, kaip rezultatu. Jungtinės veiklos (paprastosios partnerystės) sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma. CK 6.969 straipsnio 3 dalyje asociacijos sutarčiai nekeliami specialūs formos reikalavimai. O CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai yra nustatyti formos reikalavimai, bet jie netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė sudaryti ją rašytine, o įstatymo numatytais atvejais – notarine forma, taip pat taisyklė, jog dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį. Sprendžiant dėl jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarties (paprastoji partnerystė ne pelno siekimo tikslais) formos, vadovaujamasi sandorių formai taikomais bendraisiais reikalavimais, o ne CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatytais sutarties formos reikalavimais ir jos nesilaikymo teisiniais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).

33.       Apibendrinant aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuotina, kad ieškovė, teigdama, jog tarp jos, trečiojo asmens S. F. ir atsakovės buvo sudaryta ne pelno siekianti jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, privalėjo įrodyti, kad: 1) bylos šalys buvo susitarusios kooperuoti savo turtinius, intelektinius ar darbinius išteklius (įnašai); 2) bylos šalys  buvo įsipareigojusios naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) egzistavo bendras ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovės tikslas – bendrai įgyti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą sutarties šalių (ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovės) šeimos poilsiui, gyvenimui (CPK 178 straipsnis).

34.       Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kieno (ieškovės ar atsakovės) lėšos buvo panaudotos žemės sklypų įsigijimui ir namo sukūrimui, taip pat nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, jog ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios susitarimą dėl ginčo turto atitekimo ieškovei bei trečiajam asmeniui S. F. lygiomis dalimis. Be to, ieškovė, tvirtino, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviais buvo ne tik ieškovė bei atsakovė, bet ir trečiasis asmuo (ieškovės sūnus) S. F., jog ginčo turtas (žemės sklypas ir pastatytas namas) buvo įregistruoti atsakovės vardu, kadangi S. F. siekė išvengti nuo 2012 m. turėtų skolų galimo priverstinio išieškojimo iš ginčo turto.

35.       2021 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje apklausta ieškovės sūnaus A. F. buvusi (nuo 2004 m. iki 2017 m.) sugyventinė I. V. paliudijo, kad <...> 2013 m. vasarą, atvykus Laurai su Serioža, buvo kalba (ją liudytoja girdėjo, gyvendama viename bute su ieškove), jog Sergejus ras sklypą, mama apmokės už žemės sklypą prie ežero, o Serioža tvarkys; šis turtas turėjo būti per pusę Janinai ir Sergejui  <...> (garso įrašas nuo 8:17 min iki 12:45 min; taip pat nuo 15:30 min iki  18:17 min). 2021 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje apklaustas A. F. (ieškovės anūkas) parodė, kad <...> buvo susitarimas dėl sodybos prie ežero, močiutė su Sergejumi susitarė, kad Sergejus tuo užsiimtų, sutarta, kad viena dalis Sergejui, kita dalis – močiutei <...> (garso įrašas nuo 26:10 min iki 26:37 min). Be to, A. F. nurodė, kad <...> kai jo močiutė pirko sklypą, buvo nurodyta žemės ūkio paskirtis ir negalėjo statyti, todėl dokumentas buvo surašytas Lauros tėvo vardu <...> (garso įrašas 28:00 min iki 28:28 min). 2021 m. rugsėjo 24 d. teismo  posėdyje liudytoju apklaustas E. F. (ieškovė anūkas) teikė parodymus, kad <...> 2013 metais buvo senelės nupirkta žemė, esanti Asvejos regioniniame parke; šeimoje buvo pokalbis (ir ne vieną kartą) – atvažiavus Laurai ir Sergejui buvo tartasi, kad ši žemė ir – kai bus pastatyta – statinys bus padalinti per pusę Sergejaus šeimai ir liudytojo tėvui A. F.; kadangi statybai reikėjo žmogaus su žemės ūkio pažymėjimu, todėl pirkta Lauros tėvo vardu <...> (garso įrašo nuo 15:45 min iki 19:46 min). Liudytojas E. F. patikslino, kad <...> jo šeimai  (tėvui) nuosavybė turėjo pereiti po senelės mirties kaip palikimas, liudytojo tėvas irgi davė ieškovei pinigų, kiek pamena, 14 000 Eur, skirtų statybai <...> (2021 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo22:20 min iki 24:01 min).

36.       Kasacinis teismas ne kartą nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Taip pat ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).

37.       Šios nutarties 35 punkte įvardyti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai gali pagrįsti ieškovės siekį prisidėti prie savo sūnaus (trečiojo asmens S. F.) ketinimo įsigyti žemės sklypą ir jame pastatyti sodybą, tačiau nepatvirtina ieškovės ir atsakovės susitarimo, t. y. aplinkybės, jog ieškovė ir atsakovė būtų susitarusios dėl bendros veiklos vykdymo, panaudojant šių šalių įnašus ir išteklius (turtinius, intelektinius ar darbinius). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde aiškina apie prisidėjimą savo lėšomis prie ginčo sodybos įgijimo, tačiau nenurodo, kokį įnašą į bendrą veiklą buvo sutarusi įnešti (ar įnešė) atsakovė. Apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojų parodymai bei kiti apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina bylos šalių susitarimo vykdyti bendrą veiklą, panaudojant jų įnašus, egzistavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo su atsakove fakto.

38.       Padarius išvadą, kad ieškovės ir atsakovės teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, nėra prasmės analizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie siejami su ieškovės tikėtinai suteiktų piniginių lėšų ginčo daiktams įsigyti ar sukurti dydžiu bei jų panaudojimo aplinkybėmis, todėl dėl tokių apeliantės argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės

39.       Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu sudarytos sąlygos atsakovei nepagrįstai praturtėti daugiau nei 107 293,27 Eur suma.

40.       CK 6.237 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.241 straipsnis numato išimtis iš nurodytos bendrosios normos bei apibrėžia turtą, kurio negalima išreikalauti.

41.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad prievolės pagal savo pobūdį ir jų atsiradimo pagrindą gali būti įvairios. CK 6.1 straipsnyje pateikiama teisinės prievolės, kurią kreditorius privalo įvykdyti, o skolininkas turi teisę tokio įvykdymo reikalauti, apibrėžtis. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Be teisinių prievolių CK pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012).

42.       Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti išreikalaujamas, kaip be pagrindo įgytas, turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas.

43.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam tikrais atvejais gali būti išreikalautas net ir turtas, kuris buvo perduotas savanoriškai. Turto, perduoto asmens, kai tą lėmė nesąžiningas turtą gavusio asmens elgesys, įgijimas negali būti laikomas pateisinamu. Toks aiškinimas grindžiamas tiek vienu pagrindinių teisės principų, pagal kurį niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų, nesąžiningų veiksmų (nullus commodum papere de sua injuria propria), tiek CK 1.5 straipsnyje įtvirtinta bendrąja teisinių subjektų pareiga elgtis pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Turtą gavusio asmens netinkami, nesąžiningi veiksmai, turėję įtakos turtą savanoriškai, iš esmės suvokiančio, kad neprivalo to daryti, perdavusio asmens valiai įvykdyti prievolę perduoti turtą, negali būti pripažinti pateisinamu turto įgijimu, ir, savo ruožtu, turtas, perduotas dėl suklydimo turto įgijėjo nesąžiningumu, negali būti vertintinas, kaip perduotas savanoriškai. Turtą perdavusiam asmeniui (ieškovui) įrodžius savo suklydimą dėl turtą gavusio asmens (atsakovo) nesąžiningo elgesio ir kartu dėl pareigos įvykdyti prievolę turėjimo, o atsakovui to nepaneigus (CPK 178 straipsnis), CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas, ir turtas, perduotas dėl suklydimo, turi būti grąžintas jo perleidėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008).

44.       Nagrinėjamu atveju tiek ieškovės paaiškinimai, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė norėjo prisidėti įgyvendinant sūnaus (trečiojo asmens S. F.) šeimos siekį įsigyti ir kurti sodybą. Savanoriška motinos parama sūnui bei jo šeimai (kurios nare ieškovės nurodomu lėšų teikimo metu buvo ir atsakovė) gali būti vertinama kaip prigimtinės prievolės vykdymas, kuris atitinka geros moralės nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė tuo metu, kai ieškovė teigia prisidėjusi prie žemės sklypo įsigijimo, sodybos namo statymo, elgėsi nesąžiningai, atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, siekdama įgyti turtą. Priešingai, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytos ieškovės neapdairaus elgesio priežastys (siekis padėti išvengti sūnaus skolinių įsipareigojimų vykdymo, ketinimas įgyti statybos dokumentą ūkininko vardu, nors ir nesiekiama užsiimti žemės ūkio veikla) perduodant lėšas, sandorių sudarymas kitų asmenų vardu, negali būti vertinami kaip atitinkantys CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo bei protingumo principus.

45.       Esant nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės perduotas turtas (lėšos) negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas, kadangi turtą (lėšas) ieškovė perdavė žinodama, jog ji neprivalo vykdyti turtinės prievolės atsakovei bei trečiajam asmeniui, ir toks ieškovės prievolės vykdymas neprieštaravo geros moralės nuostatoms.

Dėl bylos procesinės baigties

46.       Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

47.       Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49.       Atsakovė L. L. pateikė duomenis apie patirtas 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, todėl jų atlyginimas priteisiamas iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. F. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei L. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjai                                                     Danguolė Martinavičienė

                                                     Gintaras Pečiulis

                                                     Laima Ribokaitė