(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir J. V.,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui Dainiui Ambrazaičiui,

atsakovės atstovui Arūnui Sodoniui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dariui Juodeliui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. S. C., A. D. F., J. J. F., M. P. F. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

       Pareiškėjai  pateikė teismui skundą, kuriuo prašo teismo: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021-08-30 sprendimą Nr. 1D-4935 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021-01-26 įsakymą Nr. 1V-82 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“; įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo patenkinti.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad jie - vienos šeimos nariai K. S. C., A. D. F., J. J. F., M. P. F. (toliau - pareiškėjai) per Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto nuostatų pagrindu . Migracijos departamentas Teikime nurodė, kad pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvykusio iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, todėl jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, kurie yra nustatyti asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

2021 m. liepos 21 d. buvo pateiktas pareiškėjų skundas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, kuriuo pareiškėjai prašė panaikinti 2021 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. 1V- 82 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybė neatkūrimo“. 2021 m. rugpjūčio 30 d. buvo gautas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas , kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų pateiktą skundą. Pareiškėjai skunde teismui nurodo, kad jų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo grindžiami Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto nuostatomis, pagal kurias pareiškėjai, siekdami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi įrodyti esantys asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuoniai. Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina pareiškėjų tėvo/senelio J. S., gimusio (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, ir jo tėvo O. S., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą: 2013-06-27 Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (P1-3377)P2-4629, kurioje nurodoma, kad Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini), gimė O. ir M., iki santuokos F., S. sūnus vardu J.; 2019-07-16 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1867, kurioje nurodoma, kad Lietuvos piliečiams išduotų užsienio pasų registracijos knygoje įrašytas S. O., g. (duomenys neskelbtini), gyv. Kaune, 1928 m. gavęs užsienio pasą; taip pat nurodoma, kad daugiau dokumentų apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940-06-15, pagal pateiktus duomenis archyvo saugomuose fonduose nerasta. Kartu su 2019-07-29 Kauno regioninio archyvo raštu Nr. V10-1960 gautos O. S. 1920 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos vidaus pasų kortelių ir 1928 m. paso išdavimo byloje esančių dokumentų kopijos. Fakto, kad pareiškėjų protėvis J. S., gimęs (duomenys neskelbtini) metais kaip Lietuvos piliečio O. S. sūnus buvo ipso jure įgijęs Lietuvos pilietybę, neneigia ir atsakovas, kurio Skundžiamame akte nurodyta, jog „ Vidaus reikalų ministrė pripažįsta, kad pareiškėjų protėvis J. S. (J. S.) ir jo tėvas iki 1928 metų buvo Lietuvos piliečiai, ir nėra duomenų, kad iki 1939 m. spalio 27 d. pilietybės neteko “. Kartu tame pačiame Skundžiamame akte nurodoma, kuo remiantis pareiškėjų 2021 m. liepos 21 d. skundas atmestas, padarius išvadą, kad pareiškėjų protėviai Lietuvos pilietybės neišlaikė iki 1940 m. birželio 15 d.: „<...> atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjų protėvis ir jo tėvas buvo Vilniaus miesto srities gyventojai, šių asmenų pilietybė buvo sureguliuota 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities įvedamuoju įstatymu, kuris buvo specialus, t.y. turėjo taikymo prioritetą prieš Lietuvos pilietybės įstatymą. Minimo įstatymo 3 straipsniu buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. 1940 m. gegužės 3 d. papildžius įstatymą numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą, ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei tie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Kadangi pareiškėjų protėvis (1929 m.) ir jo tėvas (1928 m.) išvyko j Pietų Afrikos Uniją, tai Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo dieną jie neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus srityje. Jos neturėdami, neatitiko aukščiau minėto įsakymo nuostatų ir nebebuvo Lietuvos piliečiais nuo 1939 m. spalio 27 d. “ Pareiškėjų nuomone, kilusio ginčo ir šio skundo esmė - skirtingas ir netinkamas 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo aiškinimas ir taikymas. Nurodo, kad iš Skundžiamo akto turinio matyti, kad atsakovo subjektyviu vertinimu, 1939-10-27 Vilniaus įstatymas turėtų būti aiškinamas taip, kad net ir tie kažkuriuo laikotarpiu (t.y. Vilniaus krašto okupacijos periode tarp 1920 ir 1939 m.) Vilniaus krašte gyvenę Lietuvos piliečiai, turėję galiojančius Lietuvos piliečių pasus, ir išvykę iš Vilniaus krašto iki 1939-10-27 (t.y. neturėdami nurodytai datai gyvenamosios vietos Vilniaus srityje) - automatiškai neteko Lietuvos pilietybės.

Pažymi, kad toks 1939-10-27 Vilniaus įstatymo aiškinimas nėra suderinamas nei su to paties įstatymo turiniu (nes nei tokių normų, nei užuominų apie galimą tokį aiškinimą šiame įstatyme tiesiog nėra), nei su teisės doktrina, išsamiai nagrinėjusia tarpukario Lietuvos, tame tarpe ir Vilniaus krašto, Lietuvos pilietybės teisinio reguliavimo klausimus.

Pastebi, kad toks atsakovo aiškinimas yra nesuderinamas su elementaria logika: taip išeitų, kad Lietuvos pilietis, atvyksta į Vilnių po 1920 metų Vilniaus okupacijos gyventi pas savo sutuoktinę; šis Lietuvos pilietis niekada neatsisako savo Lietuvos pilietybės, prasitęsia savo Lietuvos piliečio pasą, taigi ir Lietuvos valstybės įgaliotoms institucijoms nėra abejonių, kad šis asmuo, nors ir gyvenantis tai Kaune, tai Vilniuje - yra pilnateisis Lietuvos pilietis; staiga šis Lietuvos pilietis, pagyvenęs Vilniuje, išvažiuoja iš Vilniaus; jis toliau sėkmingai gyvena kaip Lietuvos pilietis ir po keleto metų - jam automatiškai panaikinama Lietuvos pilietybė, nes jis 1939-10-27 nereziduoja Vilniaus krašte, pareiškėjų nuomone, toks Skundžiame akte pateiktas 1939-¬10-27 Vilniaus įstatymo aiškinimas yra akivaizdus teisinis nesusipratimas. Teisės doktrinoje aiškiai nurodoma, kad „Sprendžiant Vilniaus krašto gyventojų pilietybės klausimą buvo vadovaujamasi nuostata, kad dalis šio krašto gyventojų yra Lietuvos piliečiai ir reikia tik konstatuoti jų Lietuvos pilietybės faktą. Šiems asmenims Lietuvos pilietybė nėra suteikiama - Vilniaus kraštui faktiškai grįžus į Lietuvos sudėtį šio krašto gyventojai atgauna Lietuvos pilietybę. Kiti šio krašto gyventojai laikomi kitos valstybės piliečiais arba asmenimis be pilietybės“. „Vilniaus srities gyventojų pilietybės klausimai buvo sprendžiami išduodant jiems pasus. <...> Išduodant pasus buvo iškeltas uždavinys kuo greičiau šeimas, turinčias teisių į Lietuvos pilietybę, atskirti nuo svetimšalių <...>“ „Buvo prognozuojama, kad sprendžiant Vilniaus krašto gyventojų pilietybės klausimus pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, maždaug penktadalis Vilniaus krašto gyventojų nebus pripažinti Lietuvos piliečiais ir taps svetimšaliais“. Teisės doktrina patvirtina, kad 1939-10-27 Vilniaus įstatymas buvo skirtas būtent tiems asmenims, gyvenusiems įstatymo priėmimo metu ir vėliau Vilniaus krašte, kurių Lietuvos pilietybės teisinis statusas nebuvo išspręstas, t.y. šis įstatymas buvo skirtas identifikuoti: kurie to krašto esami gyventojai yra pripažintini Lietuvos piliečiais, t.y. kurie atitiko 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje nustatytus kriterijus asmens pripažinimui Lietuvos piliečiu (ko rezultate šiems Vilniaus krašto gyventojams pagal 1939 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusių Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams vidaus pasams duoti taisyklių (Vyriausybės žinios, 1939, Nr. 679/5030) nustatytą tvarką buvo išduodami Lietuvos piliečių pasai; ir kurie to krašto esami gyventojai yra pripažintini svetimšaliais, t.y. atsikėlę gyventi iš kitų valstybių į Vilniaus kraštą po 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ar dėl kitų kriterijų neatitinkantys nurodytos taikos sutarties 6 str. nustatytų kriterijų asmens pripažinimui Lietuvos piliečiu. Nurodo, kad 1939-10-21 Vilniaus įstatymas nei reguliavo buvusių (t.y. Vilniaus krašte jau negyvenusių 1939-10-21 datai) šio krašto gyventojų teisinio statuso, nei tokių buvusių šio krašto gyventojų statusą kaip nors keitė - šis įstatymas turėjo aiškų tikslą -identifikuoti ir kuo operatyviau Vilniaus mieste ir jo srityje faktiškai tuo metu (1939-10-27 ir vėliau) gyvenančių asmenų pilietybės teisinį statusą.

Pažymi, kad tokį patį 1939-10-21 Vilniaus įstatymo vertinimą pateikia ir pareiškėjų prašymus nagrinėjęs Migracijos departamentas. Iš Teikimo matyti, kad, kad J. S. tėvo - O. S. - atžvilgiu Migracijos departamentas 1939-10-27 Vilniaus įstatymo netaiko, kadangi Teikimo 3 psl. 3 pastraipoje yra aiškiai konstatuota, jog „<...> dokumentai patvirtina, kad J. S. tėvas O. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1928 m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir vienas išvyko į Pietų Afriką“. Pareiškėjai nurodo, kad Skundžiame akte 1939-10-27 Vilniaus įstatymas jų protėvio O. S. ir, tuo pačiu, jo nepilnamečio sūnaus J. S. (J./J. S.) atžvilgiu pritaikytas visiškai nepagrįstai. Pareiškėjai nurodo, kadangi Skundžiamame akte konstatuota, kad „pareiškėjų protėvis J. S. (J. S.) ir jo tėvas iki 1928 metų buvo Lietuvos piliečiai, ir nėra duomenų, kad iki 1939 m. spalio 27 d. pilietybės neteko “, todėl, įrodžius, jog 1939-10-27 Vilniaus įstatymas jų, kaip Lietuvos piliečiu teisiniam statusui jokios įtakos neturėjo, daro išvadą, kad tiek J. S., tiek ir jo tėvas O. S. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

Pareiškėjai nurodo, kad jų tėvas/senelis J. S., kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas, buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ipso jure (lot. pagal teisę).

Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų protėvis J. S., būdamas nepilnamečiu (3 metu amžiaus), 1929 m. kartu su motina (Lenkijos piliete) išvyko į Pietų Afriką pas J. S. tėvą - Lietuvos pilietį O. S., kuris į Pietų Afriką išvyko 1928 m. Nors J. S. ir buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau kaip nepilnametis asmuo, jis pagal tuometinius Lietuvos Respublikos pasų nuostatus negalėjo turėti atskiro Lietuvos Respublikos paso. Aplinkybė, kad J. S. buvo įrašytas į motinos Lenkijos užsienio pasą (su tikslu išvykti iš Lietuvos) negali būti laikoma panaikinančia jo turėtą Lietuvos piliečio statusą, įgytą gimimu. Nėra jokio teisinio pagrindo (teisės normos) kuri teigtų priešingai. Pažymi, kad priešingai neteigia ir atsakovas, kurio Skundžiame akte konstatuota, jog „pareiškėjų protėvis J. S. (J. S.) ir jo tėvas iki 1928 metų buvo Lietuvos piliečiai, ir nėra duomenų, kad iki 1939 m. spalio 27 d. pilietybės neteko". J. S. išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką būdamas nepilnamečiu (3 metu amžiaus), taigi akivaizdu, kad jis negalėjo įgyvendinti savo teisės į pilietybę (jos pasirinkimą ar atsisakymą). 2019-07-18 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. 1908 patvirtina, kad archyve duomenų, jog pareiškėjų protėvis J. S. neteko, ar kitais savo valingais veiksmais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra.

Daro išvadą, kad J. S. įgijo Lietuvos pilietybę gimimu ir dėl šio fakto ginčo tarp šalių nėra; J. S. tėvas O. S. buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., kas yra konstatuota Teikime; J. S. įrašymas į mamos, Lenkijos pilietės pasą 1929 metais kelionei į Pietų Afriką pas jo tėvą O. S. neturėjo jokios įtakos jo kaip Lietuvos piliečio teisiniam statusui. Tokią pačią išvadą patvirtina ir Skundžiamas aktas; 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas neturėjo jokios įtakos Lietuvos piliečių O. S. ir jo sūnaus J. S. teisiniam statusui, t.y. neturėjo jokios įtakos jų turėtai Lietuvos pilietybei; nėra jokių abejonių, kad pareiškėjai yra palikuonys asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl jų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinti nepagrįstai.

 Atsakovė Vidaus reikalų ministerija nesutinka su K. S. C., A. D. F., J.  J. F., M. P. F. skundu, prašo atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Kaip išaiškino LVAT nutartyje Nr. eA-4691-756/2017, įstatymas reikalauja, kad pareiškėjo protėvis būtų turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę 1940-06-15. Nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtina sąlyga – pareiškėjų protėvio buvimas Lietuvos piliečiu 1940-06-15.

Tarpukariu Lietuvos pilietybę reguliavo 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, nuo 1939 m. – Lietuvos pilietybės įstatymas. Atsakovė pripažįsta, kad pareiškėjų protėvis J. S. (J. S.) ir jo tėvas O. S. iki 1928 metų buvo Lietuvos piliečiai, ir nėra duomenų, kad iki 1939-10-27 pilietybės neteko. Tačiau pareiškėjų protėvis ir jo tėvas buvo Vilniaus srities (pagal tarpukario terminologiją) gyventojai (gimė ir gyveno Vilniuje). 1939-10-27 tokių asmenų pilietybė buvo sureguliuota Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, kuris buvo specialus, t. y. turėjo taikymo prioritetą prieš Lietuvos pilietybės įstatymą.

Įstatymo 3 straipsniu buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. 1940 m. gegužės 3 d. buvo papildyta, kad taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.

Kaip nurodyta Migracijos departamento Teikime, LAT civ. byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

Kadangi pareiškėjų protėvis (1929 m.) ir jo tėvas (1928 m.) išvyko iš Lietuvos į Pietų Afrikos Uniją, tai Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo dieną 1939-10-27 jie neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus srityje. Jos neturėdami, neatitiko aukščiau nurodytos antros sąlygos, todėl nebebuvo Lietuvos piliečiais nuo 1939-10-27, t. y. ir 1940-06-15.Pažymi, kad ir Migracijos departamento prie VRM teikime argumentuojama: M. S. ir jos sūnus J,  neatitinka nustatytos sąlygos, kad būtų pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiais iki 1940 m. birželio 15 d. – turėti gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1939 m. spalio 10 d. ir 1939 m. spalio 27 d. Nurodo, kad, jei asmuo 1920-07-12 gyveno Vilniuje ir 1939 10-27 gyveno Vilniuje – jis buvo Lietuvos pilietis; jei asmuo 1920-07-12 gyveno Vilniuje ir 1939 10-27 gyveno, pvz., Gardine (TSRS neperduota Lietuvai jos buvusi teritorija) – jis nebuvo Lietuvos pilietis. Anot advokato, jei asmuo 1920-07-12 gyveno Vilniuje ir 1939-10-27 gyveno Pietų Afrikoje – jis buvo Lietuvos pilietis. Nesuprantama, kodėl buvęs Vilniaus srities gyventojas, apsigyvenęs Pietų Afrikoje, turėjo būti geresnėje padėtyje, nei apsigyvenęs Gardine.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skundo reikalavimus bei prašė juos tenkinti. 

Atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas  prašė teismo pareiškėjų skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 1V-82, kuriuo pareiškėjams nuspręsta neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės bei Ministro 2021-08-30 sprendimo Nr.1D-4935, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jie yra LR pilietybę turėjusio J. S. (J. S.) palikuonys. 

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų tėvo /senelio  iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai LR pilietybei patvirtinti pateikti šie dokumentai: 1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2013 m. birželio 27 d. pažyma apie gimimą Nr. (P1-3377) P2-4629, kurioje nurodyta, jog Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta(įrašas lenkų kalba), kad (duomenys neskelbtini). gimė O. (O.) ir M. (M.) iki santuokos F. (F., taip dokumente) S. (S.) sūnus vardu J.; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. liepos 18 pažyma apie J. S. gyvenimą Lietuvoje Nr.R4-1908, kurioje nurodyta, kad  Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. liepos 18 d. pažyma apie J. S. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1908, kurioje nurodyta, kad Vilniaus miesto magistro archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 1931-03-23 namų knygoje įrašyti buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojai: S. (S.) O. (O.), J. ir F. P. s., gim. (duomenys neskelbtini), prekybininkas; S. (S.) J. (J.), O. (O.) ir M. s., gim. (duomenys neskelbtini); S. (S.) H., O. (O.) ir M. s., gim. (duomenys neskelbtini); S. (S.) R. (R.), O. (O.) ir M. d., gim. (duomenys neskelbtini); S. (S.) M., Š. – B. (S. – B.) ir S. – B. (S. – B.) d., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), namų šeimininkė; visi šeimos nariai - žydų tautybės; iš nurodyto buto šeima išregistruota 1928-06-01; išsikraustė į (duomenys neskelbtini) (vardai, gimimo metai, adresas - taip dokumente; dokumentas lenkų kalba). Lietuvos centrinis archyvas informavo, jog daugiau žinių, patvirtinančių, kad J. (J., J., J.) S. (S., S.), O. (O.) ir M. s., gim. (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta, o Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti. Prie šios pažymos pridėtos Vilniaus - Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, M. S. dokumentų užsienio pasui (Lenkijos) gauti byloje esančių 1929-06-04 prašymo ir 1929-06-03 kvalifikacinio liudijimo kopijos, iš viso 2 lapai; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. liepos 16 d. pažyma apie O. S. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1867, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams išduotų užsienio pasų registracijos knygoje įrašytas S. O. (vardas - taip dokumente), gim. (duomenys neskelbtini), 1928 m. gavęs užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini); skiltyje „Vizuota: Nr. ir metai“ įrašyta „(duomenys neskelbtini)“. Lietuvos centrinis archyvas informavo, jog daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad O. (O.) S. (S., S.), gim. (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, dokumentų apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940-06-15, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Siūloma kreiptis į Kauno regioninį valstybės archyvą adresu: (duomenys neskelbtini); Kauno regioninio valstybės archyvo 2019 m. liepos 29 d. rašasą Nr. V10-1960 ir prie jo pridėti dokumentai dėl pilietybės, kuriame nurodyta, kad siunčia O. S. 1920 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos vidaus pasų kortelių ir 1928 m. paso išdavimo byloje esančių dokumentų kopijas.

2020-09-28 Migracijos departamento Pilietybės skyrius kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie J. S. (J. S., J. S.), gim. (duomenys neskelbtini), jo motinos M. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini).), kuriai 1929 m. išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, tėvo O. S. (J. ir F.), gim. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ), kuriam 1928 m. išduoti Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai, iki 1940 - 06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jos netekimą (nustojimą) ir išvykimą iš Lietuvos.

 Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiuntė pažymą apie O., M. ir J. S. pilietybę bei išvykimą iš Lietuvos, kurioje nurodė, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, užsienio pasų registracijos knygoje įrašytas S. O., gim. (duomenys neskelbtini) m., 1928 m. gavęs užsienio pasą; skiltyse: „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“, „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ ir „Vizuota/Nr. ir metai“ atitinkamai įrašyta: „Vilnius“, „Kaunas“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, kartu su pažyma apie O., M. ir J. S. pilietybę bei išvykimą iš Lietuvos, pridėjo Vilniaus - Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, M. S. dokumentų užsienio pasui gauti byloje esančių 1929-06-04 prašymo ir 1929-06-03 kvalifikacinio liudijimo, kuriuose įrašyta, kad kartu į Pietų Afriką keliauja sūnus J. (J.) 3 m., tame pačiame archyviniame fonde, 1928-1929 m. išduotų užsienio pasų registracijos knygoje esančio įrašo kopijas, jog 1929-06-25 M. S. išduotas užsienio pasas (dokumentai sudaryti lenkų kalba), iš viso 6 lapai. Lietuvos centrinis archyvas informavo, jog daugiau žinių, patvirtinančių, kad O. S., gim. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), dokumentų, patvirtinančių, kad M. S. (S.) ir J., J., J.) S. (S., S.), O. (O.) ir M. s., gim. (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, dokumentų, patvirtinančių, kad jie iki 1940-06-15 neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, bei daugiau žinių, patvirtinančių minėtų asmenų išvykimo iš Lietuvos faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

Departamentas, įvertinęs turimus duomenis, nusprendė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina J. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos LR pilietybės, todėl 2020 m. lapkričio 5 d. teikimu Nr. 13P-491 konstatavo, jog pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, tad neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas teikime vidaus reikalų ministrui siūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl LR pilietybės atkūrimo.

Vidaus reikalų ministrė, atsižvelgdama į Departamento teikimą, 2021 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 1V-82 nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėjai su Įsakymu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.

P. P. įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Pilietybės

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15  d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra Pietų Afrikos Respublikos piliečiai, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad tėvas/senelis J. S., jų teigimu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo tikslu jie kreipėsi į Departamentą, tačiau Departamentas atsakovei teikime siūlė netenkinti pareiškėjų prašymo, todėl Vidaus reikalų ministerija priėmė neigiamą atsakymą.

Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjų  tėvas/senelis J. S. gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tam svarbu apskritai išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). Be to, LVAT šią savo praktiką nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).

Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau buvo netekęs, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Todėl šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjų giminaitis J. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. S. tėvas O. S. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę , 1928m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir vienas išvyko į Pietų Afriką. J. S. motina M. S., gim. (duomenys neskelbtini)  (duomenys neskelbtini), buvo laikoma Lenkijos piliete, kadangi nuo 1920m. gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir jai buvo išduotas leidimas Lenkijos užsienio pasui gauti, kuriame buvo įrašytas ir sūnus J. (J. S.). J. S. tėvai gyveno Vilniuje, jis gimė Vilniuje ir 1929m. buvo įrašytas į motinai išduotą leidimą Lenkijos užsienio pasui gauti. Pareiškėjų tėvas/senelis J. S. 1929m. į Pietų Afriką išvyko kartu su motina M. S., gavusia 1929-06-04 leidimą Lenkijos užsienio pasui gauti, nes išvyksta pas vyrą į Pietų Afriką. 

Laikytina, kad J. S. įgijo Lietuvos pilietybę gimimu ir dėl šio fakto ginčo tarp šalių nėra. J. S. tėvas O. S. buvo Lietuvos piliečiu iki 1940-06-15, kadangi 1928m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir išvyko į Pietų Afriką. J. S. buvo įrašytas į motinos M. S. Lenkijos pilietės pasą 1929m. kelionei į Pietų Afriką pas tėvą O. S..

Tarpukariu Lietuvos pilietybę reguliavo 1919m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, nuo 1939m. – Lietuvos pilietybės įstatymas. Pareiškėjų protėvis J. S. (J. S.) ir jo tėvas iki 1928m. buvo Lietuvos piliečiai, nėra duomenų, kad iki 1939-10-27 pilietybės neteko. Pareiškėjų protėvis ir jo tėvas buvo Vilniaus srities (tarpukario terminologija) gyventojai. 1939-10-27 tokių asmenų pilietybė buvo sureguliuota Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, turėjusiu taikymo prioritetą prieš Lietuvos pilietybės įstatymą. Įstatymo 3 straipsniu buvo nustatyta, kad Vilniaus m. ir jo srities gyventojai, kurie 1920m. liepos 12d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šių Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai iki 21m. amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. 1940-05-03 buvo papildyta, kad taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus m. ir jo srities gyventojai , kurie iki 1914-08-01 bet kurį laiką turėjo Vilniaus m. ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920m. rugpjūčio 6d. ir 1939-10-27 gyveno toje srityje ne mažiau kaip 5 metus, jei 1920-08-06 ir 1939-10-27 toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Kadangi pareiškėjų protėvis (1929m.) ir jo tėvas (1928m.) išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką, tai Vilniaus m. ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas neturėjo jokios įtakos Lietuvos piliečių O. S. ir jo sūnaus J. S. teisiniam statusui, t.y. neturėjo įtakos jų turėtai Lietuvos pilietybei. 

  Pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras. Pagal Įstatymo 33 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju Departamentas) nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu, taip pat raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus (Įstatymo 33 straipsnio 6 punktas).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento kompetenciją ir atliktus procedūrinius veiksmus, laikytina, kad departamentas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjų kartu su prašymais pateiktus dokumentus, kuriais jie įrodinėjo, kad jų tėvas (senelis) J. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15d., todėl padarė netinkamas išvadas dėl  pareiškėjų prašymų nepagrįstumo. Minėtos Departamento Išvados pagrindu buvo priimtas ginčijamas Ministro Įsakymas, kuris naikintinas. 2021-08-30 atsakovės Sprendimu pareiškėjų 2021-07-22 skundas buvo netenkintas, nurodant ir iš dalies pakartojant Departamento Teikime konstatuotas aplinkybes ir faktus. Atsakovės 2021-08-30 Sprendimas netenkinti pareiškėjų skundo yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių bei teisės doktrinos 1939-10-27 Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo klausimu, esant nurodytoms aplinkybėms ginčijamas Sprendimas naikintinas. Panaikinus Įsakymą ir Sprendimą, atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Apibendrinant darytina išvada, kad skundžiamas 2021-01-26 įsakymas Nr.1V-82 “Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ bei Vidaus reikalų ministro 2021-08-30 sprendimas Nr.1D-4935 yra neteisėti ir nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl naikintini, įpareigojant atsakovę pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo. 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų K. S. C., A. D. F., J. J. F., M. P. F. skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021-08-30 sprendimą Nr.1D-4935. Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021-01-26 įsakymą Nr.1V-82 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“.

 Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pareiškėjų K. S. C., A. D. F., J.J. F., M. P. F. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                          Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

                                                                                  Ina Kirkutienė

                                                                                  Jolanta Vėgelienė