Civilinė
byla Nr. 3K-3-212/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.4.1; 41
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus
Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų
R. K., M. S. V., R. V., R. B., J. S., V. V.,
G. V., J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2009 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro
ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, R. K.,
M. S. V., R. V., R. B., J. S, V. V., G. V.,
J. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijai, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarėms Rimai Vižinytei,
Ramunei Džavachidienei, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei Jūratei
Mockuvienei, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalių
panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių ir mainų sutarties pripažinimo
negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl
to, ar teisėtai piliečiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško žemę, kuri
po 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Vilniaus miesto
teritorijai.
Ieškovas Vilniaus
apygardos vyriausiasis prokuroras prašė pripažinti neteisėtomis ir panaikinti
Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d.
sprendimų Nr. 01-2026,
Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V., V. V., M. V., R. K. dalis, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę,
priklausančią valstybinės reikšmės miškui; pripažinti negaliojančiomis
paveldėjimo pagal įstatymą ir testamentą liudijimų dalis dėl šios žemės paveldėjimo,
taip pat mainų sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant žemę valstybei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus apygardos
teismas 2009 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino
iš dalies: 1) pripažino negaliojančiomis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d.
sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029 dėl
nuosavybės teisių atkūrimo B. V., V. V., M. V., R. K. dalis dėl 0,35 ha žemės, priklausančios valstybinės
reikšmės miškui, esančios Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys
neskelbtini), ir 0,23 ha miško žemės sklypo, esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys
neskelbtini); 2) pripažino negaliojančiomis R. V.
ir R. V. 2003 m. spalio 14 d. išduoto paveldėjimo
pagal testamentą teisės liudijimo, M. S. V.
2003 m. gruodžio 22 d.
išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, J. V.,
G. V., V. V., J. S. 2006 m. sausio 5 d.
išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl 0,35 ha žemės Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys
neskelbtini) ir 0,23 ha miško Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 3)
pripažino negaliojančia J. V., G. V.,
V. V., J. S., R. B., R. V., M. S. V. ir R. K.
2007 m. balandžio 4 d. sudarytos mainų
sutarties dalis dėl 0,35
ha žemės Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,23
ha miško Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys
neskelbtini), perleidimo; 4) reikalavimą
dėl restitucijos taikymo atmetė.
Teismas
nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko
2003 m. birželio 11 d. sprendimais Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028
ir Nr. 01-2029 buvo atkurtos nuosavybės teisės B. V. (mirusiam
1999 m. spalio 19 d.), V. V., M. V. (mirusiam 2001 m. kovo 22 d.)
ir R. K. į jiems tenkančias buvusio savininko M. V. iki nacionalizacijos nuosavybės
teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalis (duomenys neskelbtini), t. y.
teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto,
Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo
įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui. Šiais sprendimais
buvo nuspręsta B. V., V. V., M. V.
ir R. K. grąžinti natūra bendrosios nuosavybės teise 5,5258 ha
žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 0,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Nurodytų sprendimų pagrindu
Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota B. V., V. V., M. V. ir R. K. bendrosios dalinės nuosavybės
teisė į šešis žemės sklypus, tarp jų ir į 1,04 ha žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Vilniaus
miesto savivaldybėje, (duomenys
neskelbtini), taip pat į 0,3 ha
miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 1,04 ha ploto žemės sklype yra 0,35 ha valstybinės reikšmės miško žemės,
įregistruotos Vilniaus miškų urėdijos 555 kvartale (miško sklypas
Nr. 5), 0,3 ha žemės sklype
yra 0,23 ha valstybinės reikšmės miško žemės, įregistruotos Vilniaus
miškų urėdijos 555 kvartale (miško sklypas Nr. 7). Ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų
priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d.
nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.
nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“
dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 2013), kuriuo buvo patvirtintas
Vilniaus mieste valstybinės reikšmės miškų plotas pagal Aplinkos ministerijos
parengtas schemas, apie tai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d.
raštu Nr. 12-2-1037 informavo Vilniaus apskrities administraciją. Teismas
padarė išvadą, kad pirmiau nurodytos žemės sklypų dalys – 0,35 ha ir 0,23 ha – priklauso valstybinės reikšmės miško žemei. Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką ir vandens telkinius,
pagal 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13
straipsnio 1 ir 3 punktuose (2002 m. lapkričio 22 d.
redakcija) nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų
piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16
straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie
priskirti miestų miškams. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, teismas
konstatavo, kad, nustačius, jog sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės,
buvo priskirtas miestui, o jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams
keliamus reikalavimus, yra pagrindas pripažinti neteisėtomis Vilniaus
apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d.
sprendimų dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės
reikšmės miško plotą. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovų
argumentą, kad nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos kaip kaimo vietovėje
pagal dar iki Nutarimo Nr. 2013 priėmimo parengtus žemės sklypo
suformavimo dokumentus. Teismas motyvavo tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimo
metu 1 ha sklypo plotas jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, o už
nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės (savivaldybių) institucijoms nesuteikta
teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas.
Teismas taip pat
nustatė, kad B. V. 1999 m. spalio 19 d.
mirė, po jo mirties jam priklausiusias žemės sklypų dalis pagal 2003 m. spalio 14 d.
paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo vaikaičiai R. V. ir R. V. (vėliau – B.). Po M. V. mirties (2001 m. kovo 22 d.)
jam priklausiusias minėtų žemės sklypų dalis pagal
2003 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimą paveldėjo sutuoktinė M. S. V. Po V. V. mirties (2005 m. rugpjūčio 10 d.) jam
priklausiusias žemės sklypų dalis pagal
2006 m. sausio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo sutuoktinė J. V. ir vaikai G. V., V. V.
ir J. S. Pripažinus neteisėtais Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į nurodytus žemės sklypus, šie negalėjo pereiti įpėdinių nuosavybėn. Dėl to teismas pripažino
negaliojančiomis atitinkamas paveldėjimo teisės liudijimų dalis. Be to, teismas
nustatė, kad 2007 m. balandžio 4 d. mainų sutartimi
J. V., G. V., V. V., J. S.,
R. B., R. V., R. K. ir M. S. V. išmainė tarpusavyje šešių žemės sklypų, į kuriuos
buvo atkurtos nuosavybės teisės Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d.
sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029
pagrindu, dalis, tarp jų ir 1,04 ha
ploto bei 0,3 ha ploto ginčo žemės sklypų dalis. Remdamasis tuo, kad pirmiau
nurodyti asmenys 0,35 ha ploto žemės
sklypo dalį (iš 1,04 ha ploto žemės sklypo) ir 0,23 ha ploto žemės
sklypo dalį (iš 0,30 ha ploto žemės sklypo) nuosavybėn įgijo neteisėtai, teismas
konstatavo, kad šios žemės sklypų dalys
negalėjo būti perduodamos kitų asmenų nuosavybėn, todėl mainų sutarties dalis dėl nurodytų ginčo
sklypų laikytina neteisėta.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikyti
restituciją natūra būtų neprotinga, nes dėl restitucijos taikymo atsakovai gali
nepagrįstai patirti nuostolių, todėl jų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai
pablogėtų. Be to, teismo nuomone, restitucijos taikymas nebūtų naudingas ir
valstybei, nes, nesant atsakovų kaltės dėl neteisėtų Vilniaus apskrities
viršininko sprendimų, jiems neužkirstas kelias reikalauti nuostolių atlyginimo
iš valstybės institucijų.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro,
atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus,
2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo
2009 m. birželio 12 d. sprendimą pakeitė: 1) pripažino
negaliojančiomis Vilniaus
apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d.
sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027,
Nr. 01-2028, Nr. 01-2029 dėl nuosavybės teisių
atkūrimo B. V., V. V., M. V., R. K. dalis dėl 1,04 ha žemės sklypo Vilniaus
miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,30 ha
žemės sklypo Vilniaus miesto
savivaldybėje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažino negaliojančiomis R. V. ir R. V.
2003 m. spalio 14 d. išduoto paveldėjimo pagal testamentą
teisės liudijimo, M. S. V. 2003 m. gruodžio 22 d. išduoto
paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimo, J. V., G. V., V. V.,
J. S. 2006 m. sausio 5 d. išduoto paveldėjimo
pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl
1,04 ha žemės sklypo Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys
neskelbtini), ir 0,30 ha žemės sklypo Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 3) pripažino negaliojančia 2007 m. balandžio 4 d. mainų
sutartį, sudarytą J. V., G. V., V. V., J. S., R. B., R. V., M. S. V. ir R. K.; 4) taikė
restituciją ir įpareigojo: M. S. V. – grąžinti valstybei
1,04 ha žemės sklypą (duomenys
neskelbtini); J. V., G. V., V. V. ir J. S. – grąžinti valstybei 0,3 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); M. S. V. – grąžinti 1,41 ha
žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 3500/14100 dalis R. K., 625/14100 dalis R. V. ir 625/14100 dalis – R. B.; R. K. – grąžinti
1,4358 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 3900/14358 dalis M. S. V., 625/14358 dalis J. V., 625/14358 dalis
G. V., 625/14358 dalis V. V., 625/14358 dalis J. S., 2150/14358 dalis R. B. ir 2150/14358
dalis – R. V.; G. V. – grąžinti M. S. V. 1325/14100 dalis 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); R. B.
– grąžinti M. S. V. 1550/11000
dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 800/5400 dalis 0,54
ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini);
R. V. – grąžinti M. S. V.
1550/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 800/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); J. S. – grąžinti M. S. V. 1325/14100 dalis 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); R. B. – grąžinti
R. K. 1350/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 650/5400
dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys
neskelbtini); R. V. –
grąžinti R. K. 1350/11000 dalis
1,1 ha žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) ir 650/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo duomenys neskelbtini); R. B.
ir R. V. – grąžinti lygiomis dalimis J. V., G. V., V. V.
ir J. S. 2100/11000 dalis 1,1
ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 1000/5400
dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys
neskelbtini); J. V. ir V. V. – grąžinti lygiomis dalimis R. B.
ir R. V. 2650/14100 dalis (t. y.
po 1325/14100) 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 5) priteisė
M. S. V. iš G. V. ir J. S.
po 6562 Lt.
Teisėjų kolegija,
nustačiusi, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias
įstatymo normas, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog Vilniaus
apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d. sprendimų
Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028, Nr. 01-2029 dalys,
kuriomis atkurta nuosavybės teisė į miško plotą, negali būti laikomos teisėtomis.
Kita vertus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai panaikino tik tas sprendimų dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės
teisės į ginčo žemės sklypų dalis, apaugusias mišku. Teisėjų kolegija nurodė,
kad žemės reformos žemėtvarkos projektu žemės sklypai buvo suformuoti kaip
vientisi nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos
keturiems asmenims nenurodant konkrečios tų asmenų dalių žemės sklypuose vietos,
todėl negalima nustatyti, kiek miško žemės patenka į kiekvienam asmeniui
tenkančią konkretaus ginčo sklypo konkrečią dalį. Dėl to naikintinos VAVA
sprendimų dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 1,04 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,35
ha miško, ir į visą 0,30 ha žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), kuriame yra 0,23 ha miško, taip pat pripažintinos
neteisėtomis paveldėjimo teisės liudijimų dalys dėl šių žemės sklypų. Be to, atsižvelgusi į tai, kad 2007 m. balandžio 4 d.
mainų sutartyje taip pat nenustatyta, kokios konkrečiai kokio sklypo dalys yra
mainomos į kokias konkrečias kitų žemės sklypų dalis, bei į tai, kad visose
mainų sutarties dalyse kaip mainų objektai nurodyti 1,04 ha ploto žemės sklypo
(duomenys neskelbtini) ir 0,30 ha
ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini)
dalys, teisėjų kolegija pripažino negaliojančia visą mainų sutartį.
Nustačiusi,
kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, ir remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika, pagal kurią, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą,
turi būti vykdoma restitucija, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai netaikė restitucijos. Pripažinus pirmiau
nurodytus sandorius negaliojančiais, restitucija taikytina natūra (CK 1.80 straipsnio
4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija
nurodė, kad restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš
Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine
teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne
tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos
konstitucinės nuostatos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą
teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu
atsakovai R. K., M. S. V., R. V., R. B., J. S., V. V.,
G. V., J. V. prašo Vilniaus apygardos teismo
2009 m. birželio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Teismai panaikino
Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo
neatsižvelgę ir neįvertinę aplinkybės, kad dokumentai, kurių pagrindu parengti
šie administraciniai aktai, yra galiojantys. Be to, nuosavybės teisių atkūrimas
yra tęstinis procesas; ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į dar
2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą žemės reformos
žemėtvarkos projektą; žemės sklypai buvo suformuoti būtent žemės reformos žemėtvarkos
projektu, nustatytos ribos buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Teismai
nepasisakė dėl šių aplinkybių, taip pat dėl pateiktų į bylą administracinių
aktų, nenurodė motyvų, kodėl nevertino šių argumentų.
2. Teismai nepasisakė
dėl kasatorių argumento, kad nuosavybės teisių atkūrimas teritorijoje,
prijungtoje prie Vilniaus miesto po 1995 metų, buvo vykdomas pagal specialiąją
tvarką, nustatytą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme. Kadangi Nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, reglamentuojančioje nuosavybės
teisių atkūrimą į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio
miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po
1995 m. birželio 1 d., nenustatyta, kad šiuo atveju
taikytinas ir 13 straipsnis, kuriame nurodyti valstybės išperkami miškai ir
vandens telkiniai, darytina išvada, jog nuosavybės teisės į žemę, prijungtą
prie Vilniaus miesto savivaldybės po 1995 m. birželio 1 d.,
atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka.
3. Vilniaus apskrities
viršininko administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ir Žemės ūkio
ministerijų darbuotojų galimi neteisėti veiksmai atkuriant nuosavybės teises ir
formuojant žemės ir miškų sklypus buvo aptarti ir įvertinti Seimo laikinosios
komisijos nuosavybės teisių į žemės atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus
apskrityje ištirti, taip pat Seimo kontrolieriaus, STT, Vilniaus apygardos
prokuratūros, Valstybės kontrolieriaus, Seimo kaimo reikalų komiteto,
Nacionalinės žemės tarnybos, ir nė viena institucija nenustatė sprendimų,
susijusių su miško grąžinimu, neteisėtumo.
4. Teismų sprendimu ir
nutartimi šiurkščiai pažeistas nuosavybės teisių neliečiamumo principas,
įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas
2008 m. spalio 30 d. nutarime pasisakė, kad vienintelė
galimybė išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo yra tada, kai savininkas
prarado turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Taigi Konstitucija ne tik
įtvirtina konstitucinę teisę įgyti nuosavybę, bet ir garantuoja jos apsaugą.
5. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti restituciją, nes turtas nebuvo
gautas per klaidą arba neteisėtai, be to, teismas nustatė, kad vienos iš šalių
padėtis pritaikius restituciją nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos
atitinkamai pagerėtų. Be to, pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo
įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai
savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taip pat
atsižvelgtina ir į tai, kad restitucija natūra šioje byloje neįmanoma.
Panaikinus apskrities viršininko sprendimus, teisių atkūrimas kadastro
vietovėje būtų negalimas, nes laisvos žemės nėra. Restitucija, taikyta
apeliacinės instancijos teismo, neatitinka restitucijos taisyklių: šalys nesugrąžintos
į padėtį iki sandorio.
6. Teismų sprendimas
ir nutartis neatitinka protingumo kriterijų. Iki 1996 metų ginčo objektas
priklausė Vilniaus rajono teritorijai ir nebuvo jokių teisinių kliūčių atkurti
nuosavybės teises, taigi jei sprendimas dėl nuosavybės teisių būtų priimtas iki
1996 metų, tai jis būtų teisėtas ir viešasis interesas nebūtų pažeistas. Be to,
viešąjį interesą galima apginti kitokiais būdais, pvz., nustatant specialias
naudojimosi mišku sąlygas.
Atsakovė Vilniaus
apskrities viršininko administracija padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie
kasacinio skundo, kuriame iš esmės pritaria kasacinio skundo argumentams ir prašo
kasacinį skundą patenkinti, papildomai argumentuodama tuo, kad ieškovas,
nurodydamas, jog iš ginčijamo žemės ploto tik dalis yra miško, nepaaiškina,
kokiu pagrindu reikalauja panaikinti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių
natūra atkūrimo į žemės plotą, kuriame miško nėra, taip pat kokia imperatyvioji
įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra šią žemės ploto dalį, be to,
Nekilnojamojo turto registre neužfiksuota duomenų, kad žemės sklype (duomenys
neskelbtini) yra miško, bet nurodyta, kad visas 1,04 ha žemės sklypo plotas
yra žemės ūkio naudmenys (pievos ir natūralios ganyklos); pagal Nekilnojamojo
turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys
duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti
įstatymų nustatyta tvarka; teismai nurodytais duomenimis nesivadovavo.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį
skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose yra ne kartą
pažymėjęs, kad aplinkybė, jog žemės sklypas suformuotas pagal žemės reformos
žemėtvarkos projektą, yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, kad yra įstatymų reikalavimus
atitinkančių sąlygų sprendimui dėl žemės grąžinimo natūra priimti visuma; žemės
reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas; priimti
administracinį aktą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali tas
pats viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai
priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas,
priimtas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009;
2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta administracinėje
byloje Nr. A525-1257/2009;
2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta administracinėje
byloje Nr. A146-1189/2009). Analogiška yra ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo pozicija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Vilniaus
apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko
administracija, I. V., G. D., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Dėl to aplinkybė, kad nėra panaikintas žemėtvarkos
projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai, sprendžiant nagrinėjamą ginčą,
nereikšminga. Be to, žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai
nesukuria Vilniaus apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios
imperatyviosioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Tik
Vilniaus apskrities viršininko sprendimas yra pagrindas atsirasti asmens
nuosavybės teisei į žemės sklypą ir įregistruoti nuosavybę Nekilnojamojo turto
registre.
2. Kasacinio skundo
antrasis argumentas nepaneigia ginčijamo miško statuso kaip miesto ir
valstybinės reikšmės miško. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymas kaip
kaimo vietovėje nereiškia, kad ginčijama teritorija apskrities viršininko
sprendimo ar žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu buvo ne mieste. Miestų
teritorijoje esantys miškai yra miesto, kartu ir valstybinės reikšmės miškai,
kurie pagal Konstituciją ir įstatymus išimtine nuosavybės teise gali priklausyti
tik Lietuvos Respublikai, o jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas net ir
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Sistemiškai
aiškinant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad
turtas, kuris pagal šį įstatymą priskiriamas valstybės išperkamam
nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, negrąžinamas
natūra, o už jį atlygina valstybė. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus
apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009;
2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. V.,
G. D., bylos Nr. 3K-3-47/2010).
3. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad jeigu teisių ir
pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto
prieštaravimą įstatymų nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai
gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms
įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje T. N. S. v.
J. N., G. N., V. M., VĮ Registrų centro Kauno filialas,
bylos Nr. 3K-3-328/2006). Kadangi mainų sutarties šalys žinojo apie
ginčijamuose sklypuose esantį mišką ir privalėjo žinoti, kad jo negalima įgyti
privačion nuosavybėn, tai jos negali remtis savo sąžiningumu. Dėl to
restitucijos natūra ribojimas, įtvirtintas CK 4.96 straipsnio 2 dalyje,
netaikytinas.
4. Kasacinio skundo
argumentas dėl protingumo kriterijų pažeidimo atmestinas. Lietuvos Respublikos
teisės aktuose įtvirtintas ribotos restitucijos institutas, kai tam tikras
nekilnojamasis turtas dėl pasikeitusių sąlygų (taip pat ir dėl pasikeitusio
teisinio reguliavimo) yra valstybės išperkamas ir už jį atlyginama kitais
įstatymo nustatytais būdais.
5. Ieškovo atsikirtimų
į kasacinio skundo argumentus pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos Konstitucinio
Teismo doktrina (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).
Atsiliepimu į kasacinį
skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį
palikti nepakeistą ir remiasi tokiais argumentais:
1. Žemės reformos
žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuoti ginčijami žemės sklypai, nepanaikina
fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais
atkurtos nuosavybės teisės, prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų
nuostatoms. Tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo teritorija
nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta Vilniaus
miestui, todėl turėjo būti taikoma tuo metu galiojusios redakcijos Miškų
įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai
išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra
priskirti miestų miškams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant
to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės
reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės
miškai.
2. Pagal suformuotą
teismų praktiką nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal sprendimo
dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusius tiesės aktus (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d.
nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A3-438/2004;
2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta administracinėje
byloje Nr. A525-1257/2009; 2010 m. sausio 25 d.
nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-19/2010;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009;
2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. V.,
G. D., bylos
Nr. 3K-3-47/2010).
3. Kasatoriai be
pagrindo nurodo, kad teismai netinkamai aiškino Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių
teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę
nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir
kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti
imperatyvieji Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinti draudimai
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, Miškų įstatymo 4
straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo
6, 13 straipsniuose buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, taip pat ir
nuosavybės teisių atkūrimu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės
miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali
priklausyti tik valstybei).
4. Kasatorių
teiginiai, kad taikant restituciją natūra jų padėtis pabloginama, atmestini
kaip nepagrįsti, nes panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus
atkurti nuosavybės teises kasatoriai nepraranda teisės atkurti nuosavybės
teises į neatkurtą nekilnojamojo turto dalį Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymui neprieštaraujančiu būdu.
5. Negalima tokia
teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis
daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir
privačiam asmeniui. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį išimtine valstybės nuosavybe
esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl
išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti
laikomi sąžiningais įgijėjais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio
miško statuso ir galimybės jį grąžinti piliečiams nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos
Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.
Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta,
kad prie valstybinės reikšmės miškų priskirtini miestų miškai. Konstitucinio
Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra
valstybinės reikšmės miškai, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų
miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Išaiškinta ir
tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą
apskritai neleidžiančio įstatymų leidėjui, pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą
vienomis sąlygomis, vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama
apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d.
nutarimą). Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad ginčas vyksta dėl Vilniaus
miesto teritorijoje esančio miško grąžinimo, nes teritorija, kurioje yra
atsakovams grąžintas miškas, 1996 m. balandžio 24 d.
įstatymo Nr. I-1304 (Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų
savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas) 1 straipsnio
8 punktu priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, be to, šis miškas Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu
Nr. 1154, pakeistu 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu
Nr. 2013, patvirtintas kaip valstybinės reikšmės miškas. Piliečių
nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vadovaujantis
įstatymuose įtvirtintu ribotos restitucijos principu, kurį lėmė iš piliečių
neteisėtai atėmus jų turėtą turtą nuosavybės nusavinimo laikotarpiu įvykę
pokyčiai, taip pat šiandieniai valstybės ir visuomenės poreikiai. Nuosavybės teisių
atkūrimo įstatyme nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai iš piliečių
išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina kitais įstatyme nustatytais
būdais (6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 16
straipsnis). Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad nuosavybės teises atkūrusi
institucija – Vilniaus apskrities viršininkas – sprendimus atkurti atsakovams
nuosavybės teises priėmė pažeisdama imperatyviąsias konstitucines ir
įstatymines nuostatas bei Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisių
atkūrimo klausimais.
Tiek
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje pritariama pozicijai, kad tai, jog administraciniai-procedūriniai su
nuosavybės teisių atkūrimu susiję veiksmai (žemės reformos žemėtvarkos
projektas, parengti grąžintinų žemės sklypų kadastro duomenys, žemės sklypų
paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypų abrisai) yra nenuginčyti ir net
nebuvo ginčyti teismine tvarka, nereiškia, jog negali būti naikinami tokių
veiksmų pagrindu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmiau
nurodytų dokumentų atitiktis sprendimų priėmimo metu galiojusiems teisės aktų
reikalavimams gali būti patikrinta sprendžiant jų sukeltų civilinių
materialinių teisinių padarinių teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-559/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartis, priimta administracinėje
byloje Nr. A-525-19/2010).
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į reikalingumą laikytis jau esamų
teismo precedentų, juose suformuotos teisės normų taikymo ir aiškinimo
praktikos, taip užtikrinant teisinių santykių apibrėžtumą, stabilumą, aiškumą,
o galimybė nukrypti nuo ankstesniuose precedentuose pateiktų išaiškinimų turėtų
būti pagrįsta išskirtinėmis aplinkybėmis arba kilusia būtinybe pakeisti
anksčiau egzistavusią teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką. Nagrinėjant
šią bylą atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
pastaruoju metu yra išnagrinėjęs dvi iš esmės tapačias bylas, kuriose buvo
sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisių į mišką toje pačioje Vaidotų
vietovėje panašiu laiku ir esant tam pačiam teisiniam reglamentavimui grąžinimo
teisėtumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Vilniaus apygardos
vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje Vilniaus
apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Nurodytose
nutartyse pateikta argumentacija dėl negalimumo grąžinti Vilniaus miestui
priskirto miško kaip valstybinės reikšmės ir Lietuvos Respublikai išimtine
nuosavybės teise priklausančio objekto. Šioje nutartyje jau anksčiau aptarta
Konstitucinio Teismo jurisprudencija pagrindžia galimybę bei įstatymų leidėjo
teisę nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu keisti šį procesą
reglamentuojančius įstatymus ir būtinumą nuosavybės grąžinimą tęsti pagal
pasikeitusį įstatyminį reglamentavimą.
Dėl restitucijos taikymo
Vienas
iš restitucijos taikymo pagrindų – kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui
tai, ką jis gavo neteisėtai (CK 6.145 straipsnis). Turto gavimo neteisėtai
sąlyga nuosavybės teisių grąžinimo procese turi tam tikrą specifiką. Plačiau
neanalizuojant atvejo, kai asmuo apskritai gauna tai, kas jam nepriklausė, ir
vien dėl to privalo gautą turtą grąžinti kitam asmeniui, nuosavybės teisių
atkūrimo procesas pasižymi tuo, kad nuosavybė atkuriama taikant ribotos
restitucijos principą. Galimos situacijos, kai iš piliečių nusavintas turtas ir
šiandien realiai egzistuoja, bet pagal įstatymą negali būti grąžintas natūra. Nuosavybės
teisės turi būti grąžinamos laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės
normų. Jeigu piliečiams natūra grąžinamas turtas, kurio pagal galiojančius
įstatymus grąžinti natūra negalima (juolab kad tai yra specialiai aptarta
įstatyme), tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant
įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu.
Šioje
byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti
taikoma. Be to, restitucijos taikymo galimybė šiuo atveju pagrindžiama kita
specifine aplinkybe, t. y. tuo, kad, panaikinus Vilniaus apskrities
viršininko sprendimą atkurti nuosavybės teises, kasatoriai nepraranda teisės
atkurti nuosavybės teises kitais įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės
teisių atkūrimo būdais. Nagrinėjamu atveju kasatoriams CK 4.96 straipsnio 2
dalies nuostatos netaikytinos.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka,
kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Taigi keisti ar
naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio
pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra priimtos dvi kasacinio
teismo nutartys, turinčios šiai bylai precedento reikšmę, kai kurių šioje
byloje aptariamų klausimų aspektų, kurie detaliai atskleisti nurodytuose
precedentuose, plačiau neanalizuoja.
Teisėjų
kolegija taip pat pažymi, kad kasatorių nurodyti Seimo laikinosios komisijos
išvados bei Seimo nutarimai šios komisijos išvadų klausimu, Seimo
kontrolieriaus, STT, prokuratūros ir kitų institucijų sprendimai buvo priimti
jų veiklos kompetencijos klausimais, tačiau jie nedaro jokios įtakos šioje byloje
sprendžiamo ginčo baigčiai bei šiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimui.
Atmetus
kasacinį skundą, valstybei iš kasatorių priteistinas išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų
kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 253 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3,
8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį
palikti nepakeistus.
Priteisti
valstybei solidariai iš atsakovų R. K.
(duomenys neskelbtini), M. S. V. (duomenys nekelbtini),
R. V. (duomenys neskelbtini), R. B. (duomenys neskelbtini),
J. S. (duomenys neskelbtini), V. V. (duomenys neskelbtini),
G. V. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (duomenys neskelbtini)
253 (du šimtus penkiasdešimt tris) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Egidijus
Laužikas
Sigita
Rudėnaitė