Civilinė byla Nr. 3K-3-585-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23367-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.2.6; 2.5.8.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams D. O. J., valstybės įmonei Registrų centrui dėl niekinio sandorio teisinių padarinių taikymo bei atsakovės D. O. J. priešieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centrui, Lietuvos Respublikai dėl nuosavybės teisių gynimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 8-ojo notarų biuro notarė R. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl namo dalies privatizavimo sutarties padarinių nagrinėjamu atveju.

              Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė ieškinį atsakovams D. O. J., VĮ Registrų centrui dėl niekinio sandorio teisinių padarinių taikymo, kuriuo prašė taikyti niekinio sandorio 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutarties, kuria dovanotoja Z. P. padovanojo atsakovei D. O. J. 52/100 dalis namo, teisinius padarinius – pakeisti VĮ Registrų centro įrašą, kad atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo (duomenys neskelbtini), apskaičiuotos nuo 162,07 kv. m namo ploto, ir nustatyti, kad atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo (duomenys neskelbtini), apskaičiuotos nuo 125,38 kv. m.

              Ieškovei nuosavybės teise priklauso 48/100 dalys ginčo namo, t. y. name esantys butai Nr. 1 (30,21 kv. m), Nr. 4 (16,06 kv. m), Nr. 5 (20,63 kv. m), ir 48/100 dalys bendro naudojimo patalpų, o kita ginčo namo dalis priklauso atsakovei D. O. J. Atsakovė D. O. J teigia, kad namo palėpėje esantis 20,63 kv. m ploto butas (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo patalpa), yra jai priklausančio namo 52/100 dalyse. Ieškovė nurodo, kad ginčo patalpa priskirtina prie ieškovės turimų 48/100 namo dalių. Namo plotas turėtų būti ne 162,07 kv. m, bet 139,375 kv. m, nes namo 48/100 dalys yra 66,9 kv. m. Pagal 1992 m. birželio 25 d. gyvenamojo namo privatizavimo sutartį Z. P. parduotos 52/100 dalys namo, kurio bendras plotas 125,38 kv. m, t. y. butas Nr. 3 ir 52/100 dalys palėpės. Iš VĮ Registrų centro 2003 m. gruodžio 9 d. pažymos matyti, kad namo plotas yra 162,07 kv. m, Z. P. 52/100 dalys apskaičiuotos nuo 125,38 kv. m. Skaičiuojant Z. P. dalis be ginčo patalpos nuo 162, 07 kv. m ploto, jai priklausytų 40/100 dalių. 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi dovanotoja Z. P. padovanojo atsakovei (savo dukteriai) D. O. J. 52/100 dalis namo. Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad bendras namo plotas 162,07 kv. m. Taigi dovanojimo sutartyje nurodyti klaidingi duomenys apie namo plotą – jis turi būti mažesnis. Dovanotoja Z. P. negalėjo padovanoti daugiau, negu turėjo (CK 6.470 straipsnio 3 dalis). Atsakovė D. O. J. nuosavybės teise turi ne ginčo patalpą (butą Nr. 5), bet palėpės patalpas, esančias virš butų Nr. 4 ir Nr. 5.

              Atsakovė D. O. J. patikslintu priešieškiniu prašė: pripažinti neteisėta ir negaliojančia VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1997 m. balandžio 27 d. buto (duomenys neskelbtini), inventorizaciją; pripažinti negaliojančia Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. rugsėjo 8 d. pasirašyto akto Nr. 1632-01 dalį, kuria butas (duomenys neskelbtini), perduotas Vilniaus miesto savivaldybei; panaikinti Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių registraciją į butą (duomenys neskelbtini); pripažinti atsakovės D. O. J. nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini); įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti atsakovės D. O. J. nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini).

              Atsakovė nurodė, kad Z. P. (jos motina) privatizavimo sutarties pagrindu įgijo 52/100 dalis visos palėpės su visomis joje esančiomis patalpomis. 1995 m. sausio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Z. P. įsigijo 975 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1100 kv. m. Taigi Z. P. įsigijo didesniąją žemės sklypo, kuriame yra ginčo namas, dalį, t. y. proporcingą turimai ginčo namo daliai. Be to, tiek Z. P., tiek atsakovės D. O. J. nuosavybės teisės į 52/100 dalis palėpės įregistruotos anksčiau negu ieškovės, todėl atsakovė D. O. J. teisėtai įgijo nurodytą dalį į visą palėpę ir kiti asmenys negali pretenduoti į tą dalį. Atsakovės D. O. J. šeima iki ir po namo dalies privatizacijos naudojosi tiesiai virš privatizuoto buto Nr. 3 esančia ginčo patalpa, todėl atsakovei nekilo abejonių, kad kartu su butu Nr. 3 privatizuota ginčo patalpa. Atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo ir palėpės, todėl ieškovė negalėjo viena įregistruoti savo nuosavybės teisių į visą palėpę.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dokumentų esmė

              Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. rugsėjo 8 d. kai kurio valstybės nekilnojamojo turto objekto, perduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 1632-01 dalis, kuria valstybei nuosavybės teise priklausančio 20,63 kv. m ploto nekilnojamojo turto, pažymėto indeksu 1A 1/p, esančio (duomenys neskelbtini), 52/100 dalys perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, yra niekinė ir negaliojanti; pripažino, kad Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 31 d. kai kurio valstybės nekilnojamojo turto objekto, perduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 1831-01 dalis, kuria valstybei nuosavybės teise priklausančio 16,06 kv. m ploto nekilnojamojo turto, pažymėto indeksu 1A 1/m, esančio (duomenys neskelbtini), 52/100 dalys perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, yra niekinė ir negaliojanti; pripažino, kad atsakovei D. O. J. nuosavybės teise priklauso 52/100 dalys (duomenys neskelbtini), kurio plotas 16,06 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini); pripažino, kad atsakovei D. O. J. nuosavybės teise priklauso 52/100 dalys buto (duomenys neskelbtini), kurio plotas 20,63 kv. m.

Teismas sprendė, kad pagal priimtus administracinius aktus visos palėpės patalpos tuo metu, kai Z. P. privatizavo gyvenamojo namo 52/100 dalis, nebuvo savarankiškais privatizavimo objektais Butų privatizavimo įstatymo (toliau – ir BPĮ) 2 straipsnio 1 dalies prasme. Nustatyta, kad 1992 m. privatizavimo sutartimi palėpės 52/100 dalys paskirtos naudotis Z. P., ji šia patalpa visada naudojosi, o ieškovė šių patalpų neremontavo ir naujų gyventojų į jas neįkraustė. Dėl to teismas sprendė, kad privatizavimo sutarties šalių valia buvo tokia, jog Z. P. privatizuotų visos palėpės 52/100 dalis. Atsižvelgiant į tai, atsakovė turi nuosavybės teisę į 52/100 dalis gyvenamojo namo palėpės, kurias ji įgijo 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutarties pagrindu iš dovanotojos Z. P. Nustačius, kad ieškovei ir atsakovei D. O. J. visa namo palėpė priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nebuvo pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimo pripažinti neteisėta ir negaliojančia 1997 m. buto inventorizaciją, nes ji nepakeičia nuosavybės formos ir nėra bendrosios nuosavybės pasibaigimo pagrindas. Kadangi VĮ Registrų centras yra viešo registro tvarkytojas, atliekantis nuosavybės teisių išviešinimo funkciją ir jis nesukuria nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų, todėl netenkinti priešieškinio reikalavimai panaikinti Nekilnojamojo turto registre ieškovės teisių registracijos į butą ir įpareigoti įregistruoti atsakovės nuosavybės teisę į butą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės pagal priešieškinį Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus, 2015 m. vasario 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš byloje esančios 1992 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos atsakovės motinos Z. P. ir Vilniaus miesto Rasų seniūnijos seniūno, matyti, jog pirkėja nupirko 52/100 dalis namo, kurio bendras plotas – 125,38 kv. m, ir kitus pastatus – ūkio pastatus su rūsiu (duomenys neskelbtini), ir turi teisę naudotis palėpe (52/100). Spręsta, kad ieškovė neįrodė, jog Z. P. 1992 m. birželio 25 d. privatizavimo sutarties sudarymo metu 52/100 dalys palėpės buvo suteiktos kitiems asmenims ir šios sutarties sudarymo metu buvo susitarimas tik dėl teisės naudotis palėpės dalimi be teisės privatizuoti. Kolegija pažymėjo, kad ginčo namo privatizavimo metu palėpės patalpos negalėjo būti niekam suteiktos, nes Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto 1986 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 183 palėpėje esantis kambarys-virtuvė išbrauktas iš gyvenamojo ploto, o Vilniaus miesto valdybos 1990 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 171V palėpėje esantis ir antras kambarys-virtuvė (ginčo patalpa) išbrauktas iš gyvenamojo fondo sąrašų. Dėl to Z. P. privatizavimo sutartyje kaip bendras namo plotas nurodytas tik pirmo aukšto plotas, t. y. 125,38 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad valstybės ir Z. P. bendroji dalinė nuosavybė nenutraukta per vienerius metus nuo jos atsiradimo dienos vienu iš 1964 m. CK 129 straipsnyje nustatytų būdų, todėl, Z. P. 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi perleidus nuosavybės teises atsakovei, pastaroji įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise 52/100 dalis visos palėpės. Dėl to konstatuota, kad pažeidžiant imperatyviąją teisės normą (1964 m. CK 124 straipsnis) Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 8 d. aktu Nr. 1632-01 ir 1999 m. gruodžio 31 d. aktu Nr. 1831-01 ieškovei buvo perduota visa palėpė, taip pat ir atsakovei priklausanti dalis. Byloje nepateikta įrodymų, kad 1992 m. privatizavimo sutarties sudarymo metu palėpe naudojosi B. V. šeima.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nuosavybės teisės įgijimo privatizavimo būdu. Remiantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėmis ginčo patalpą išbraukus iš gyvenamojo fondo sąrašų, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo galima privatizuoti tik tuo atveju, jeigu ginčo patalpa būtų buvusi buto (duomenys neskelbtini) priklausiniu ir tokia patalpa turėtų būtų buvusi įskaičiuota į bendrą buto plotą.
2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Vertinant gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą Nr. 906, kurio pagrindas yra apskaičiuota privatizavimo sutartyje nurodyta buto kaina, pažymėtina, kad yra apskaičiuota 65,05 kv. m buto ploto kaina. Dėl to, priešingai nei konstatavo teismai, laikytina, kad pirkėja Z. P. ir įgijo nuosavybėn privatizavimo sutartyje apibrėžtas ir identifikuotas patalpas, už kurias ir buvo sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka jas įkainojus. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Z. P. nebuvo suteikta teisė naudotis namo palėpėje esančiomis patalpomis, ši patalpa privatizavimo sutartyje ir įkainojimo akte nebuvo aiškiai identifikuota ir įkainota, todėl darytina išvada, jog ji nebuvo privatizuota nustatyta tvarka. Valstybei ir savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialiuosius reikalavimus. Teismai nevertino, ar privatizavimo sutartimi apskritai buvo galima privatizuoti ginčo patalpas, ar jos gali būti laikomos buto priklausiniu. Pagal BPĮ buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų butų daugiabučiuose namuose priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą reglamentavimą.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos, pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie ieškovės kasacinio skundo.

Atsakovė D. O. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad BPĮ ir Privatizavimo taisyklėse yra vartojamos skirtingos gyvenamųjų namų ir butų sąvokos, todėl Privatizavimo taisyklių 7 punkto nuostata taikoma tik privatizuojamiems butams, o ne privatizuojamiems gyvenamiesiems namams. Šiuo atveju dėl namo ar jo dalies privatizavimo taisyklė, kad į tokio namo bendrą plotą įskaičiuojamas jo priklausinių plotas, nebuvo nustatyta. Kasatorė nepagrįstai Z. P. gyvenamojo namo pirkimo (privatizavimo) sutartį prilygina buto pirkimo (privatizavimo) sutarčiai ir taiko butų privatizavimo taisykles. Ieškovės valia dėl parduodamo (privatizuojamo) turto buvo aiški, nes ji pardavė 52/100 dalis namo, o ne butą Nr. 3, taip pat aiškiai aptarė, kokiomis patalpomis, tarp jų – ir palėpe, name naudosis pirkėjas. Dėl to akivaizdu, kad ieškovė žinojo, jog palėpės patalpos negalėjo būti savarankiškas objektas, nes neturėjo butų statuso. Ginčo namas tuo metu buvo įrašytas į avarinių griautinų namų sąrašą, todėl, remiantis Butų kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, palėpės patalpos kaip atskiri butai ir kaip atskiros patalpos iki ir po namo dalies privatizavimo negalėjo būti apgyvendintos ir naudojamos kaip gyvenamosios patalpos. Kadangi palėpės patalpos buvo išbrauktos iš gyvenamojo fondo, joms nebuvo suteiktas joks kitas patalpų statusas, todėl jų plotas nebuvo įtrauktas ir į namo naudingąjį plotą ir jos negalėjo būti vertinamos kaip savarankiškas privatizavimo objektas. Privatizavimo sutartį rengė pardavėja, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tai ji ir nurodė, kad namo bendras plotas yra tik 125,38 kv. m, nors žinojo apie pastate atliktus palėpės kadastrinius matavimus. Kasatorė jau po namo dalies privatizavimo sukūrė tokią situaciją, kad dalyje namo įregistravo butus, nors prieš tai jie buvo netekę tokio statuso, ir vieną iš jų – Nr. 4 – išnuomojo kaip socialinį būstą. Tuo metu galioję teisės aktai nedraudė kartu su namo dalimi privatizuoti ir jai tenkančią palėpės, kitų bendro naudojimo patalpų, namo konstrukcijų dalį.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl privatizavimo sutarties ir jos padarinių aiškinimo nagrinėjamu atveju

Turto privatizavimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Valstybės teisinėje sistemoje įtvirtinus privačios nuosavybės teisės konstitucinį institutą, buvo priimti įstatymai dėl valstybinio ir visuomeninio turto privatizavimo. 1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatyme (redakcija, galiojusi iki 1992 m. spalio 11 d.) įtvirtinta teisė Lietuvos gyventojams įsigyti privatinėn nuosavybėn nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo objektų pirkimo–pardavimo tvarka nuomininkams, pareiškusiems norą įgyti nuosavybėn nuomojamas patalpas (Įstatymo 1 straipsnis), apibrėžta nuomininko sąvoka ir nustatyta, kad tai asmuo, kuris BPĮ įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkas ar jo šeimos narys arba kuriam po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pagal įstatymo turinio sisteminę analizę darytina išvada, kad pirkimo–pardavimo objektas, remiantis BPĮ, galėjo būti valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui priklausančios patalpos (gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose), kurios įstatymo įsigaliojimo dieną buvo nuomojamos asmens, pageidaujančio jas privatizuoti, ar jo šeimos narių, arba patalpos, kurios suteiktos asmeniui nustatyta tvarka po įstatymo įsigaliojimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės D. O. J. motina Z. P. ir Vilniaus miesto Rasų seniūnijos seniūnas S. B. 1992 m. birželio 25 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėja Z. P. nusipirko (privatizavo) 52/100 gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 125,38 kv. m, dalis ir ūkio pastatus 4JI/m, 5JI/m su rūsiu (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje taip pat buvo detalizuota, kad pirkėja naudosis 7,02 kv. m ploto virtuve, 13,09 kv. m ploto kambariu, 17,02 kv. m ploto kambariu, 17,07 kv. m ploto kambariu, 8,14 kv. m ploto sandėliu, 2,70 kv. ploto priestatu, palėpe (52/100). Tarp šalių ginčas kilo būtent dėl pastarosios gyvenamojo namo patalpos nuosavybės teisės pripažinimo, t. y. nesutariama, ar atsakovės motina, privatizavusi 52/100 namo dalis, įgijo nuosavybės teisę ir į namo palėpės dalį, šiuo atveju 20,63 kv. m ploto patalpą palėpėje. 

              Pažymėtina, kad patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendro naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybė visų (ar kelių) jame butus įgijusių asmenų. Ar patalpos yra individualaus, ar bendro naudojimo, sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-530/2009; 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2012). Pažymėtina, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatinėjo tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties tikslą, jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Nustatyta, kad pastatų ir statinių (duomenys neskelbtini), vidaus ploto eksplikacijose 1967 m. kovo 1 d. ir 1978 m. liepos 30 d. įrašyta, jog ginčo patalpos plotas – 20,63 kv. m, paskirtis – gyvenamasis kambarys-virtuvė; Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 437 gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), įrašytas į Tarybų rajono avarinių gyvenamųjų namų sąrašą, jo naudingasis plotas nurodytas 161,67 kv. m, o Vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 8 ginčo gyvenamasis namas patvirtintas kaip griautinas ir nurodytas jo bendras plotas – 162,07 kv. m; Vilniaus miesto valdybos 1990 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 171V ginčo patalpa („vienas 20,63 kv. m gyvenamojo ploto kambarys avariniame name (duomenys neskelbtini)“) išbraukta iš gyvenamojo fondo sąrašų. Minėta, kad iki šio administracinio akto priėmimo palėpėje esanti ginčo patalpa pastatų vidaus ploto eksplikacijose (1967 m., 1978 m.) buvo įrašyta kaip „butai – gyvenamosios paskirties patalpos, kambarys-virtuvė (t. 1, b. l. 50; t. 2, b. l. 68). Kadangi ginčo patalpa buvo išbraukta iš gyvenamojo fondo sąrašų, tuo metu ji nebuvo savarankiškas privatizavimo objektas Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Minėta, kad privatizavimo sutartyje šalių aptartos palėpės patalpos ir aiškiai išreikšta, kad atsakovės motina turi teisę naudotis 52/100 dalimis palėpės, būtent tokia idealiąja namo dalimi, kokia yra atsakovės motinos privatizuotas namas. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovės motina visą laiką naudojosi ginčo patalpa, ieškovė į šią patalpą naujų gyventojų neįkraustė, jos neremontavo, nors kitą palėpėje esantį kambarį, likusią palėpės dalį, suremontavo ir į jį įkeldino nuomininką. Atsižvelgdami į šias nustatytas konkrečios bylos aplinkybes bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad privatizavimo sutarties šalių valia buvo suteikti 52/100 palėpės dalis atsakovės motinai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks susiklosčiusios šios situacijos vertinimas atitinka pirmiau pateiktą kasacinio teismo praktiką, grindžiamą būtinumu vertinti konkrečios situacijos individualias aplinkybes ir vadovautis bendraisiais teisės principais.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles darydami pirmiau nurodytą išvadą. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai, nustatydami reikšmingas bylai faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK normų nustatytas ir kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo bei įrodinėjimo vertinimo taisykles. Teismai, spręsdami dėl ginčijamos privatizavimo sutarties aiškinimo, išsamiai išanalizavo bylos duomenis, tyrė ir vertino abiejų bylos šalių pateiktų ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, ginčo santykiams reglamentuoti tinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą reglamentavusius teisės aktus ir jų taikymo praktiką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje teismų padarytų išvadų dėl teisminio ginčo ir nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį.

              Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos jo teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Atsakovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 871,20 Eur, prie prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pridėjo išlaidų dydį patvirtinantį mokėjimo dokumentą.  Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, tas pats advokatas atsakovei atstovavo visose instancijose, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 500 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti D. O. J.  (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 5,05 Eur (penkis Eur 5 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).           

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Alė Bukavinienė

                                                                                                                              Sigitas Gurevičius

                                                                                                                              Janina Januškienė