Administracinė byla Nr. A-1079-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03344-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. A. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau –Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameros langai buvo su tarpais, pro kuriuos pūtė vėjas, kameroje buvo daug drėgmės, tualetas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo sumažėjimą, didelius dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 59–66) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,22 kv. m iki 12,7 kv. m. Atsakovas atkreipia dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 73–77) pareiškėjo G. A. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo G. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista; pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d. kamerose Nr. 31 (plotas 21,24 kv. m), 57 (plotas 19,99 kv. m), 5 (plotas 12,69 kv. m), 12 (plotas 17,3 kv. m), 42 (plotas 22,85 kv. m), 108 (plotas 7,87 kv. m), 37 (plotas 7,68 kv. m), 11 (plotas 16,65 kv. m), 27 (plotas 15,93 kv. m), 7 (plotas 21,98 kv. m), 18 (plotas 18,56 kv. m), 77 (plotas 6,56 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d., iš viso 6 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsakovo atstovas atsiliepime cituoja pažymą Nr. 60/09-40151 „Dėl G. A.“, tačiau cituojami duomenys neatitinka pažymoje nurodytų duomenų. Be to, atsiliepime nurodomi prieštaringi duomenys: teigiama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d. ir nurodoma dvylika kamerų, kuriose pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas, tačiau apibendrindamas atsakovo atstovas nurodo: „<...> pareiškėjui visas keturias dienas kameros plotas atitiko nustatytas higienos normas“. Atsižvelgiant į atsakovo atstovo atsiliepime nurodomus prieštaringus duomenis, prieštaraujančius vieni kitiems, teismas nevertina atsakovo atsiliepime nurodomų faktinių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos normos HN76:2010 (galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu).

Bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (skundėsi dėl kitų aplinkybių, kurios nesusijusios su nagrinėjama byla), taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, kad kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 6 dienas, o iš viso Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas 105 dienas, dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei LVAT praktikoje (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas G. A. apeliaciniu skundu (b. l. 81) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visa apimtimi, t. y. priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepargįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais, nepagrįstai taikė 3,6 kv. m kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, standartą, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje, pasak pareiškėjo, yra nurodyta, jog vienam asmeniui turi tekti 5,2 kv. m. kameros ploto. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad kiekvienam nuteistajam ar suimtajam turi būti įrengtas atskiras uždaras tualetas. Taip pat, atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 86?88) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra objektyvus ir išsamus, o apeliacinis skundas pagrįstas iš esmės vien tik pareiškėjo subjektyviu aplinkybių interpretavimu. Be to, tvirtindamas, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių savo teiginių pareiškėjas niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui G. A. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d. (105 paros, b. l. 28–30) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo nustatyta, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš šių kalinimo Šiaulių TI sąlygų: 1) to, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas; 2) to, kad kamerose langai nebuvo sandarūs, todėl nuolat pūtė skersvėjis; 3) to, kad kamerose buvo drėgna; 4) sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros gyvenamosios kameros erdvės.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik 6 dienas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, 2016 m. kovo 29 d. sprendimu G. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad kitais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismas pažeidimų nekonstatavo.

Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo išvadoms, kad pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo patalpose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų, byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų. Papildomai pažymėtina tik tiek, kad dėl šios Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų nenurodė. Taip pat, kolegijos vertinimu, pareiškėjo pirminiame skunde išdėstyti argumentai, susiję su antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis, vienas kitam prieštarauja – pareiškėjo teigimu, kamerose langai buvo netvarkingi, todėl kamerose nuolat pūtė skersvėjis, tačiau taip pat skundžiasi tuo, kad kamerose buvo drėgna. Kiek tai susiję su sanitarinio mazgo neatskyrimu nuo likusios kameros erdvės, kolegija pažymi, jog pats pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinį mazgą nuo kameros skiria ne tik 1,5 m aukščio sienelė, bet ir pačių nuetistųjų kabinama užuolaida. Vadinasi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrino pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą. Taigi, šiuos pareiškėjo skundo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu jam tękusio Šiaulių TI kamerų, kuriose jis atliko bausmę, ploto paskaičiavimu. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai taikė 3,6 kv. m kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, standartą, nes, jo manymu, Konvencijos 3 straipsnyje yra nurodyta, jog vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5,2 kv. m. kameros ploto. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime nurodė, kad tik tada, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Kita vertus, EŽTT minėtame sprendime akcentavo ir tai, jog, vertinant kalinimo sąlygas, ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

Iš į bylą pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2-os pamainos prižiūrėtojos 2015 m. gruodžio 1 d. surašytos „Pažymos dėl G. A.“ Nr. 60/09-40151 (b. l. 28?30) matyti, jog iš viso laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. birželio 15 d. pareiškėjas Šiaulių TI praleido 105 paras. Ir, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, iš minėtų 105 parų ne 6, o tik 4 paras pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas. Pažymėtina, kad minėtoje pažymoje yra aiškiai nurodyta, kiek asmenų atitinkamoje kameroje laikoma nuo 7.30 val. iki 19.30 val. ir nuo 19.30 val. iki 7. 30val., t. y. duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių fiksuojami du kartus per parą. Taigi, įvertinus minėtos pažymos turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, pareiškėjas buvo laikomas tik 2 pilnas paras (2015 m. vasario 24 d. ir 2015 m. vasario 25 d.) bei 4 pusdienius (2015 m. vasario 23 d. nuo 19.30 val. iki 7. 30val., 2015 m. vasario 26 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val., 2015 m. kovo 4 d. nuo 19.30 val. iki 7. 30val. ir 2015 m. kovo 5 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val.). Atkreiptinas dėmėsys, kad 2015 m. vasario 24 d. pareiškėjui teko nuo 3,03 kv. m iki 2,65 kv. m kameros ploto, 2015 m. vasario 25 d. – nuo 3,33 kv. m iki 2,65 kv. m, 2015 m. vasario 23 d. – 3,03 kv. m, 2015 m. vasario 26 d. – 3,33 kv. m, 2015 m. kovo 4 d. ir 2015 m. kovo 5 d. – 3,26 kv. m. Taigi pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo intensyvus (pareiškėjui atitinkamai trūko nuo 0,95 kv. m iki 0,27 kv. m kameros ploto). Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis pažeidimas nebuvo ilgalaikis (iš 105 parų pareiškėjui tik 4 paras teko mažesnis kameros plotas) ir buvo pertraukiamas. Didžiąją Šiaulių TI praleisto laiko dalį pareiškėjui teko kalėti kamerose, kuriose jam teko daugiau nei 4 kv. m kameros ploto, kartais net 12,69 kv. m, kas akivaizdžiai kompensavo trumpais laikotarpiais  patirtus nepatogumus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik tuomet, kai konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, intensyvus ir nepertraukiamas, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              

   Arūnas Dirvonas

   Ramūnas Gadliauskas

   Vaida Urmonaitė-Maculevičienė