Administracinė byla Nr. I-1797-402/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00810-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2.; 55.1.1.
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 13 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,
sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4, 28) nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. sausio mėn. buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kurioje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose. Nurodė, jog buvo laikomas kameroje Nr. 2 ir joje buvo laikomi 3-4 asmenys. Labiausiai žemino tualetas, kuris neatskirtas nuo kameros bendros patalpos, todėl gamtinius reikalus galėdavo atlikti tik stebimas kitų, taip buvo pažeidžiamas asmens privatumas. Kamerose vienam asmeniui ploto teko mažiau nei numatyta teisės aktuose, dėl to nebuvo galima judėti. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų areštinėje jis patyrė didelius nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 8-10) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pripažino, kad pareiškėjui minimalus teisės aktais reglamentuotas kameros plotas ne visada buvo užtikrintas, tačiau šis trūkumas nebuvo žymus. Ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto 1,50 m pertvaromis. Sanitarinių mazgų įrengimas Marijampolės AVPK atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti patikrinimo aktai. Atkreipė dėmesį, kad sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose ir atskirti ne tik pertvaromis. Nuo 2016 m. lapkričio mėn. sanitariniuose mazguose įrengtos durys. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė dėl sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjo argumentai nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. sausio mėn.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo ankštose areštinės kamerose.
Policijos areštinėse laikomiems asmenims tenkantį kameros ploto normatyvą nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau ir –Taisyklės) 80 punktas, kuriame numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2100-642/2015 ir kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose:
2015 m. gruodžio 3 d. 14.02 val. iki gruodžio 5 d. 20.33 val. jis kameroje Nr. 2, buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kameros plotas 18,46 kv. m., t. y., pareiškėjui teko 4,61 kv. m. ploto;
2015 m. gruodžio 6 d. 7.48 val. iki gruodžio 6 d. 19.05 val. kartu su dar keturiais asmenimis jis buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m., t. y., pareiškėjui teko 3,69 kv. m. ploto;
2015 m. gruodžio 6 d. 19.05 val. iki gruodžio 7 d. 20.33 val. kartu su dar trimis asmenimis jis buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m., t. y., pareiškėjui teko 4,61 kv. m. ploto;
2015 m. gruodžio 7 d. 20.33 val. iki gruodžio 8 d. 11.55 val. kartu su dar keturiais asmenimis jis buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m., t. y., pareiškėjui teko 3,69 kv. m. ploto (b. l. 9, 11).
Daroma išvada, kad pareiškėjui 2015 m. gruodžio 3-8 d. (iš viso 6 paras) areštinės kameroje nebuvo užtikrinta Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi minėtu laikotarpiu jam trūko nuo 0,39 kv. m. iki 1,31 kv. m. ploto neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros sanitarinio mazgo įrengimu. Skunde nurodo, kad sanitarinis mazgas neatskirtas nuo kameros bendros patalpos, todėl gamtinius reikalus galėdavo atlikti tik stebimas kitų, taip buvo pažeidžiamas asmens privatumas..
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. Nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 17 d. kameros Nr. 2 sanitariniame mazge įrengtos durys.
Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, kameros sanitarinio mazgo atskyrimas tik sienele (ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo durys nebuvo įrengtos) nėra tinkamas minėtų reikalavimų laikymasis, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo policijos areštinėse higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės AVPK 6 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui kameroje 6 paras trūko nuo 0,39 -1,31 kv. m. ploto neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto), taip pat konstatavus pažeidimą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (sanitarinis mazgas buvo įrengtas taip, kad neužtikrino privatumo), konstatuotina, kad Marijampolės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, gyvenimo kokybės pablogėjimu, diskomfortu, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Natalja Zelionkienė