Administracinė byla Nr. A-3311-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01368-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 5 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl neatitinkančių teisės aktų kalinimo sąlygų nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje, perpildytose kamerose. Kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko minimalių teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kamerų plotą mažino patalpose buvę baldai ir kitas inventorius. 2-ojo sektoriaus 3 būrio 2 brigadoje miegamųjų vietų buvo 22, 11 dviaukščių lovų, 4 būrio 1 brigadoje buvo 22 miegamosios vietos. Pareiškėjas taip pat buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kurioje buvo įrengta 4 miegamosios vietos ir kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurioje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos. Pareiškėjui gyvenamojo ploto trūkumas sudarė iki 1 kv. m ploto ir daugiau. Pravieniškių PN-AK nepakako sanitarinio mazgo inventoriaus ir jo įrenginių, nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, nebuvo šalinamas grybelis, nebuvo suteikta asmens higienai šilto vandens, netinkamai įrengtos rūkymo vietos, neįrengti evakuaciniai išėjimai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, netvarkinga elektros instaliacija, įstaigos pastato konstrukcijose buvo asbesto. Tiekiamas maistas buvo netinkamas. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su įstaigos tvarka ir sąlygomis, teisėmis ir pareigomis, draudimais bei atsakomybe. Nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, virtuvės buvo per mažos, buvo netinkamai suteikta drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, dušuose trūko inventoriaus. Pareiškėjui pasinaudoti dušu buvo suteikiama teisė tik 1 kartą per savaitę, tokiu būdu pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Sanitariniame mazge nepakako inventoriaus, todėl pareiškėjui teko laukti eilėse, patalpos buvo per mažos. Lova buvo netinkama naudojimui dėl jos eksploatavimo laikotarpio pasibaigimo ir daugiaviečio gulimo inventoriaus. Pareiškėjui išduotas gultas buvo pasenęs, netvarkingas, netinkamas kasdieniniam naudojimui, perkrypęs, girgždantis, todėl pareiškėjui nuolat skaudėjo nugarą, jis negalėjo užmigti. Patalpose buvo netinkamas vėdinimas, ventiliacija. Pareiškėjas patyrė didelių psichologinių pergyvenimų, visiškai neturėjo privačios aplinkos, pasidarė uždaresnis. Dėl nurodytų neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, diskriminaciją, nežmonišką elgesį. Pareiškėjas taip pat prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti 3 metų sutrumpintą ieškinio senatį.
4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas jam paskirtą bausmę atliko nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. Minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovo teigimu, ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Pravieniškių PN-AK informacija apie išduodamą inventorių ir jo kiekį nebuvo kaupiama. Pareiškėjas su Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supažindintas, tačiau nurodyti tikslaus laiko per kurį pareiškėjas buvo supažindintas negalėjo, kadangi tokio pobūdžio apskaitos nebuvo. Pataisos įstaigos 2-ame sektoriuje veikė skalbykla ir džiovykla, kurioje visiems nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, 2014 m. liepos 29 d. su UAB „Vilniaus skalbykla“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 76-112 dėl skalbinių skalbimo paslaugų. Patalynė nuteistiesiems buvo keičiama 1 kartą per savaitę. Savo drabužius nuteistieji turėjo galimybę skalbti kartą per savaitę maudymosi metu. Kadangi 3, 4 ir 21 būrio prausykloje buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo savo asmeninius drabužius skalbti patys. Būrio kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos. Pataisos namai nebuvo kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Kiekvieno būrio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti buvo pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose buvo įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Nuteistiesiems buvo išduodamos tvarkingos ir naudojimui tinkamos lovos. Sulūžusios buvo remontuojamos arba keičiamos naujomis. Patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacine angas, o tai teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Pagal galiojusius teisės aktus nuteistiesiems buvo suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu dienotvarkėje nustatytu maudymosi laiku. Dušinėje karštas vanduo buvo tiekiamas nuolat, 3-ame ir 4-ame būriuose buvo įrengti vandens šildytuvai, o 21 būryje karštas vanduo buvo tiekiamas centralizuotai, todėl šių būrių nuteistiesiems galimybė nusiprausti šiltu vandeniu buvo sudaroma bet kurią savaitės dieną. Sanitarinio mazgo inventoriaus apskaita įstaigoje nebuvo vedama. Poilsio kambarys buvo įrengtas tik 21-ame būryje, tačiau laisvu laiku po darbo nuteistieji turėjo galimybę būti savo gyvenamosiose patalpose, gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN-AK buvo sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai buvo aprūpinti pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Atsakovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems buvo užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašė ginčo laikotarpiui nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2014 m. balandžio 23 d. taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamų Pravieniškių PN-AK kalinimo sąlygų nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2017 m. birželio 29 d. t. y., praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos. Todėl teismas atsakovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą, ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 28 d., atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikė laikotarpį nuo 2014 m. birželio 29 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d.
7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, kuriame buvo numatytas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punkte – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nurodė, jog atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų, todėl sprendė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. sausio 5 d. teko 3,02 kv. m ploto (34 paras trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje), nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. teko 3,04 kv. m (307 paras trūko 0,06 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose). Teismas pažymėjo, jog vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto apskaičiavimo metodika buvo netiksli, kadangi nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose nuolat keitėsi, todėl nuteistiesiems gyvenamosios patalpos ploto santykinai teko daugiau; nurodė, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jo judėjimo laisvė nebuvo pažeista.
8. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog atvykę nuteistieji su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supažindinami pasirašytinai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarytą langą, todėl šiuos jo argumentus atmetė kaip neįrodytus. Pareiškėjui nesiskundus dėl higienos sąlygų, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad atsakovas tokio pobūdžio įrodymų (patikrinimo aktų ir pan.) negali pateikti.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šį pažeidimą laikė nustatytu.
10. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo buvo abstraktūs, deklaratyvūs, todėl juos atmetė.
11. Teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 papunkčiu, nustatė, jog kiekvienam būriui turėjo būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, todėl atsakovui neįrengus laisvalaikio kambario buvo pažeistos šio teisės akto normos. Teisės aktuose nebuvo numatytų reikalavimų virtuvėlių, prausyklų, sanitarinių mazgų plotams, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo minėtų patalpų plotų teismas atmetė.
12. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), teismas sprendė, jog šiose higienos normose nebuvo reglamentuota, jog kitose patalpose turėjo būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatė.
13. Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamų naudoti, pasenusių ir netvarkingų lovų vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Pareiškėjas savo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK galimai buvusio asbesto išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Įvertinęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie galimybę išsiskalbti ir džiovinti drabužius, teismas neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė.
14. Teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė 1 kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu, todėl sprendė, kad ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Teismas nurodė, jog byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, jis 341 paras buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (34 paras trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje, 307 paras trūko 0,06 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino pinigais, ir priteisė iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
10. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
11. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai įvertino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį. Kameroje esančių įrenginių ir baldų užimamas plotas turėjo būti išskaičiuotas iš bendro kameros ploto, o atsakovas teikė neteisingus ir tikrovės neatitinkančius dokumentus. Atsakovas neįvykdė pareigos pateikti duomenis apie tai, kada ir kaip pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis ir teisėmis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisės buvo nepažeistos jam suteikiant tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, netinkamai įvertino bylai aktualias aplinkybes dėl asbesto buvimo pataisos namų konstrukcijose, nepasisakė dėl nepakankamo sanitarinio inventoriaus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjas prašo priteisti jam tinkamą žalos atlyginimą, t. y. 5 000 Eur.
12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. V. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
13. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino įrodymus apie pareiškėjui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, nes minimalaus ploto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo, jis galėjo laisvai judėti viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, baldų ir kito inventoriaus iš patalpos ploto išskaičiuoti nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų siekęs pažeminto pareiškėjo orumą, jo skundas dėl netinkamų higienos sąlygų atmestas pagrįstai. Pareiškėjas su vidaus tvarkos taisyklėmis supažindintas tinkamai, dokumento, įrodančio šias aplinkybes atsakovas negali pateikti, nes pareiškėjas paleistas į laisvę, o visa byla yra perduota į Probacijos tarnybą. Pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė praustis, plauti drabužius. Nėra duomenų, kad gyvenimo sąlygos būtų paveikę pareiškėjo sveikatą. Atsakovo nuomone, pažeidimo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtus nepatogumus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., atlyginimo.
15. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs į atsakovo atstovo prašymą, taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl žalos, galimai padarytos laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 29 d., atlyginimo, ir skundą šioje dalyje atmetė visiškai.
16. Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos, padarytos netinkamomis kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 29 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., atlyginimo, pirmosios instancijos teismas nustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų dėl per mažo ploto – pareiškėjas 341 parą buvo laikomas per mažo ploto gyvenamojoje patalpoje (34 paras trūko 0,08 kv. m, 307 paras – 0,06 kv. m), sanitarinių įrenginių trūkumo, neįrengto laisvalaikio kambario ir priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad apskaičiuojant jam tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą turėjo būti išskaičiuotas įrenginių ir baldų užimamas plotas, atsakovas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neįvykdė pareigos pateikti duomenis apie tai, kada ir kaip pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis ir teisėmis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisės buvo nepažeistos jam suteikiant tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, netinkamai įvertino bylai aktualias aplinkybes dėl asbesto buvimo pataisos namų konstrukcijose, nepasisakė dėl nepakankamo sanitarinio inventoriaus ir netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį.
18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas teikė tikrovės neatitinkančius įrodymus apie gyvenamųjų patalpų plotą ir pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. kovo 19 d. raštą, kuriuo prašo išreikalauti duomenis iš valstybinių institucijų apie Pravieniškių PN-AK nuo 2011 m. iki 2018 m. vykdytus rekonstrukcijos darbus, priimti naują sprendimą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei pateikia naujus įrodymus, pareiškėjo nuomone įrodančius jo skundo aplinkybes apie gyvenamųjų patalpų plotus bei asbesto naudojimą Pravieniškių PN-AK konstrukcijose. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus reikalavimus, yra susipažinęs su bylos medžiaga, prašymų ją papildyti ar išreikalauti naujus įrodymus nereiškė. Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo teikiamus papildomus įrodymus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes pareiškėjas nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos įrodymų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.
22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų reikalavimai, t. y. Taisyklių 111.1 punkto reikalavimai dėl minimalaus ploto (3,1 kv. m) buvo pažeisti nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. sausio 5 d., kuomet jam teko 3,02 kv. m ploto (34 paras trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje) ir nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kuomet jam teko 3,04 kv. m (307 paras trūko 0,06 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose). Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių; atsakovas 2017 m. kovo 14 d. pažymoje Nr. 62-1205 nurodė pažymos surašymo dienos duomenis, tačiau nenurodė ar tiek gyvenamųjų vietų buvo ir ginčo laikotarpiu. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų, į bylą tikslių duomenų nepateikė, nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 3 būrio 2 brigadoje ir 4 būrio 1 brigadoje buvo įrengta po 22 miegamąsias vietas ir pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su aptartomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pažeidimo trukmę, neteisingai apskaičiavo dienų skaičių laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., nes konstatavo, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas 307 paras, nors dienų skaičius minėtu laikotarpiu sudaro 670 dienų. Todėl į šias aplinkybes atsižvelgtina sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atimamas kameroje esančių įrenginių ir baldų užimamas plotas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Gyvenamosios patalpos, t. y. bendrabučio tipo atveju, nėra aktualus sanitarinio mazgo plotas (sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, taip pat 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko daugiau, nei 3 kv. m ploto, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.
24. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.
25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl pareiškėjo nesupažindinimo su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis ir teisėmis, dėl asbesto (ne)buvimo pataisos namų konstrukcijose, todėl papildomai jų nekartoja. Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose ir turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. dienotvarkėje nustatytu laiku turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, o gyvenamojoje patalpoje privalėjo būti tik nustatytu laiku nakties metu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pasivaikščiojimo vieną valandą per parą nagrinėjamos bylos kontekste atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo teisės dėl sanitarinių įrenginių trūkumo buvo pažeistos, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl sanitarinio inventoriaus trūkumo nepagrįsti.
26. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų papildomai nekartoja. Tai, kad sprendimu pareiškėjo reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti, nereiškia, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos. Pareiškėjas kitų teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nenurodė.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
28. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi Pravieniškių PN-AK padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteistinas 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
30. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jam turi būti priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir pareiškėjo pateikiami paaiškinimai bei argumentai neįrodo, kad pareiškėjui galėjo būti padaryta tokio pobūdžio žala, kuriai atlyginti teisinga, protinga ir pagrįsta būtų jo prašoma 5 000 Eur suma.
31. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. V. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas, reikšdamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus ir prašymą, turėjo pateikti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą ABTĮ 132 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau jo nepateikė, todėl šioje byloje minėtas atsakovo prašymas negali būti nagrinėjamas.
32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl nustatytų atsakovo pažeidimų ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytais pažeidimais, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 700 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan