Civilinė byla Nr. 2-441/2013

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LEZ terminalas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5944-104/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LEZ terminalas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

          Ieškovas UAB „LEZ terminalas“ atstovas 2012 m. rugpjūčio 24 d. su  ieškiniu kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB 719 184,65 Lt palūkanas bei arbitražinius mokesčius.

Ieškovas taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba pas trečiuosius asmenis, areštą pareikšto reikalavimo – 719 184,65 Lt sumai ir nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumą: areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant arba esant nepakankamai ieškovo reikalavimui užtikrinti – areštuoti kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas motyvavo tuo, jog atsakovas ilgą laiką vengia sumokėti įsiskolinimą, pareikšto reikalavimo suma yra didelė, atsakovo finansinė padėtis yra bloga – pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre skelbiamus finansinius duomenis atsakovo veikla yra nuostolinga, mokėtinos sumos sudaro 17 709 597 Lt, todėl yra reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, išieškojimas pasidarys negalimas arba labai pasunkės, todėl žymiai padidėja sprendimo neįvykdymo rizika.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „LEZ terminalas“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje nurodė, jog nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus galėtų būti priimtas ieškovui palankus arbitražo teismo sprendimas, kad tokio sprendimo neįvykdymo rizika žymiai padidėtų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vienas iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė. Įvertinęs atsakovo 2011 metų balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis, teismas sprendė, kad atsakovo turimo turto vertė 2011 metais siekė 9 142 850 Lt, t. y. beveik 13 kartų viršijo pareikšto turtinio reikalavimo sumą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuostolinga įmonės veikla nepaneigia aplinkybės, jog atsakovo turimo turto pakaktų patenkinti ieškovo reikalavimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „LEZ terminalas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą  bei nukrypo nuo teismų praktikos.

2. Teismas, konkrečiu atveju spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t.y. ar atsakovui ši suma yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios įmonės įsipareigojimais.

3. Teismas nepagrįstai neištyrė ir nevertino aplinkybės, kad pagal ieškovo pateiktą atsakovo 2011 m. balansą didžiąją dalį atsakovo turto sudarė trumpalaikis turtas – 5 737 565 Lt. Trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nekils grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui.

4. Teismas nevertino aplinkybės, jog pagal 2011 metų balansą atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso sudarė 18 802 616 Lt, kas 3 kartus viršija atsakovo turimą turtą, tame tarpe mokėtinos sumos per vienerius metus sudarė 3 552 379 Lt, o per vienerius metus atsakovo gautinos sumos sudarė tik 3 393 916 Lt. Be to, teismas vertino atsakovo mokėtinas sumas ir įsipareigojimus tik per vienerius metus, t.y. per 2012 metus ir nevertino, kad atsakovo mokėtinos sumos 2013 metais sudaro 15 250 237 Lt, be to, atsakovo veikla nuostolinga.

5. Pirmosios instancijos teismo atliktas atsakovo finansinės atskaitomybės duomenų vertinimas negali būti pripažintas objektyviu, kadangi teismas rėmėsi tik atsakovo turimo turto verte ir atsakovo mokėtinomis sumomis per vienerius metus, tačiau nepagrįstai nevertino atsakovo po vienerių metų mokėtinų sumų, nuosavo kapitalo, apyvartos, veiklos nuostolių, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų santykio.

6. Atsakovo nuosavas kapitalas devynis kartus mažesnis nei atsakovo įstatinis kapitalas, todėl pagal LR akcinių bendrovių įstatymo nuostatas gali būti svarstomas klausimas dėl įstatinio kapitalo sumažinimo, arba nuosavo kapitalo atkūrimo, bendrovės pertvarkymo ar likvidavimo. Ši aplinkybė dar labiau padidina riziką, jog atsakovas gali netekti viso turimo turto, dėl ko Vilniaus komerciniam arbitražui išsprendus šalių ginčą ir priėmus ieškovui palankų arbitražo teismo sprendimą, jo nebūtų galima įvykdyti ar jo vykdymas būtų iš esmės apsunkintas.

Atsakovas Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB atsiliepimu į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį kaip nepagrįstą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB yra atsakinga už sklandžią ekonominės zonos veiklą ir investuotojų pritraukimą. Visą atsakovo turtą sudaro tik valstybinės žemės, sudarančios Kauno laisvosios ekonominės zonos (toliau Kauno LEZ) teritoriją, nuomos teisės. Kauno LEZ yra pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu, todėl atsakovui netekus teisės nevaržomai naudoti šią žemę savo veiklos vykdymui ir investuotojų pritraukimui, tai turės neigiamą įtaką ir Lietuvos ekonomikai, ir valstybinės svarbos projektui. Šiuo atveju viešojo intereso egzistavimas lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos. Atsakovo trumpalaikį turtą sudaro sumos, kurios planuojamos gauti artimiausiu metu iš žemės nuomos. Atsakovas mano, kad areštas neabejotinai apsunkintų ir sutrikdytų įprastą įmonės veiklą, kas savo ruožtu gali lemti žymų turtinės padėties pablogėjimą ar net nemokumą. Atsakovo 2011 metų finansinės apskaitos aiškinamajame rašte nurodyta, jog 15 250 237 Lt yra skolos ar jų dalys, apmokėtinos po vienerių metų, bet ne vėliau kaip per penkerius metus. Atsakovo teigimu, ieškovas neteisingai šiuos duomenis interpretuoja, teigdamas jos atsakovas šią sumą turi grąžinti per 2013 metus. Atsakovas pažymi, kad šias skolas jis turės sumokėti per 2-5 metų laikotarpį, todėl šios skolos arbitražo teismo sprendimo vykdymui įtakos neturės. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parinktos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti, ar ieškovo prašymo tenkinimas nepadarys neproporcingai didelės žalos atsakovui ir kitiems tretiesiems asmenims, lyginant su ieškovo reikalavimu. 

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

               Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo. Teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir po arbitražo teismo sudarymo.

             CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas UAB „LEZ terminalas“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB priskaičiuotas palūkanas 719 184,65 Lt bei arbitražinius mokesčius. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą bei trečiuosius asmenis, areštą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi tokį ieškovo prašymą atmetė. Teisėjų kolegija, ištyrusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

            Kaip minėta, apelianto požiūriu, šiuo konkrečiu atveju būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąlygoja ypatingai didelė ieškinio suma ir sunki atsakovo turtinė padėtis. Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka apeliantui (ieškovui). Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. 2-1093/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. 2-1257/2012). Atsakovo Juridinių asmenų registrui pateikti duomenys paneigia ieškovo nurodytus argumentus apie atsakovo turtinės padėties pablogėjimą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš atsakovo 2011 metų finansinių dokumentų matyti, kad 2011 m. įmonės balansinė turto vertė, lyginant su ankstesniais praėjusiais metais, padidėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. atsakovo pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina apelianto teiginius, jog atsakovo veikla 2011 m. veikla buvo nuostolinga, tačiau minėta aplinkybė pati savaime neatspindi dabartinės atsakovo turtinės padėties. Apeliantas nepateikė duomenų, kad atsakovo turtinė padėtis blogėjo ir pastaraisiais metais ar kad šiuo metu yra kilusi grėsmė atsakovo mokumui. 2011 m. atsakovo balansas nepatvirtina apelianto teiginių, jog atsakovo trumpalaikiai įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos) viršija įmonės turto vertę. Iš Juridinių asmenų registrui pateikto balanso matyti, jog trumpalaikiai įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos) sudaro 3 552 379 Lt, kai tuo tarpu balansinė įmonės turto vertė sudarė 9 142 850 Lt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nei apelianto teiginiai, nei atsakovo pateikti duomenys nepaneigia atsakovo veiklos nuostolingumo fakto, tačiau kolegija daro išvadą, kad ieškinio suma nelaikytina didele, lyginant ją su atsakovo valdomo turto verte. Tačiau areštavus už 719 184,65 Lt atsakovo turtą, jo ūkinė veikla iš esmės sutriktų ir dėl kilsiančių finansinių problemų būsimo teismo sprendimo įvykdymo ieškovo atžvilgiu galimybė bei atsakovo galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais aiškiai pasunkėtų. Teisėjų kolegija pažymi, kad interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos. Tuo labiau teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi. Pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra patikimų duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog nagrinėjamu atveju nėra grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, be to, ieškovas nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, todėl teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo atsakovo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                      Alė Bukavinienė

               Konstantinas Gurinas

                                                                                                                          Gintaras Pečiulis