Baudžiamoji byla Nr. 2K-185/2010

 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.23.3.

1.2.23.8.

2.4.2.1.

2.1.16.2.6.

1.1.9.6. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. K. ir S. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo  Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendis pakeistas:

 S. K. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad S. K. 2006 m.–2007 m. birželio mėnesio laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių neteisėtai gabeno bei nenustatytomis aplinkybėmis realizavo. 

S. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų.

P. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš S. K. priteista valstybei konfiskuotino turto – nusikaltimo padarymo priemonių – pastatų, esančių Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 153 900 Lt.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

   Nuteistasis P. K. taip pat skundžia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, kuriuo:

               P. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

               S. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

                Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

 

               Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

 

nustatė:

 

 

   S. K., veikdamas bendrininkų grupe su A. J., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), ir veikdamas grupe su P. K., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti narkotines medžiagas – kanapes, 2006–2007 m. birželio mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, įgijo, gamino, laikė (duomenys neskelbtini) nenustatytą kiekį kanapių, o labai didelį kiekį kanapių ir jų dalių, kurių bendra masė 6734,956 g, laikė esančiame pastate, kol jos 2007 m. birželio 15 d. buvo paimtos įvykio vietos apžiūros metu; be to neteisėtai laikė labai didelį kiekį kanapių, kurių bendra masė 2717,662 g, Kalvelių kaime esančiame pastate, kol jos buvo paimtos 2007 m. birželio 22 d. kratos metu, o būtent:

S. K., 2006 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe su A. J., turėdamas tikslą realizuoti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), S. K. tėvams N. ir J. K. priklausančiame pastate, kartu su S. J. specialiai įrengė patalpas neteisėtam kanapių auginimui; S. K. įgijo nenustatytą kiekį kanapių daigų, trąšų ir įrangą kanapių auginimui, padarė padėklus, pripylė žemių, ir pasodino kanapes 120 m² plote; S. K. vadovaujant A. J. prižiūrėjo jų auginamas kanapes: jas laistė, tręšė, vėdino patalpas,  palaikė tinkamą temperatūrą, sudarė sąlygas šioms augti, kartu jas džiovino. Labai didelį kiekį kanapių ir jų dalių, kurio masė 6734,956 g, kartu su A. J. neteisėtai laikė tame pastate, kol jos policijos pareigūnų buvo paimtos 2007 m. birželio 15 d. įvykio vietos apžiūros metu. Be to, S. K., 2006 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas grupe su P. K., turėdamas tikslą realizuoti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini)  S. K. tėvams N. K. ir J. K. nuosavybės teisėmis priklausančiame pastate, kartu su P. K. įrengė patalpas kanapių auginimui: S. K. supirko kanapių sėklas, trąšas, įrangą kanapių auginimui ir jų džiovinimui, kartu su P. K. sumontavo įrangą kanapių auginimui ir kartu augino labai didelį kiekį kanapių, jas džiovino, o P. K. dar ir saugojo pastatą, kad niekas į jį nepatektų; abudu neteisėtai laikė labai didelį kiekį 2717,662 g kanapių ir jų dalių minėtame pastate, kol jos 2007 m. birželio 22 d. kratos metu buvo paimtos policijos pareigūnų.

S. K. neteisėtai gamino, laikė turėdamas tikslą parduoti labai didelį kiekį kanapių, labai didelį kiekį kanapių 6734,956 g neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini) ir labai didelį kiekį 2717,662 g laikė (duomenys neskelbtini) S. K. tėvams priklausančiuose pastatuose. Šiais savo veiksmais, veikdamas grupe su A. J. (duomenys neskelbtini) ir su P. K. (duomenys neskelbtini), S. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

P. K., veikdamas grupe su S. K., neteisėtai gamino (augindamas ir džiovindamas), laikė labai didelį kiekį kanapių (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais P. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

              Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 75 straipsnio 5 dalį, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes šios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

              S. K. mano, kad Sveikatos apsaugos ministerija, į narkotinių medžiagų sąrašą įrašydama visą kanapės augalą ir jo dalis, išplėtė baudžiamojo įstatymo suteiktas galias ir kartu pačios narkotinės medžiagos sąvoką. Jeigu mechaniškai taikomas šis įsakymas, tai kartu plečiamai aiškinamas ir baudžiamasis įstatymas, o  to negali būti. Kasatorius teigia, kad sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtinta „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ I sąrašo 13 eilutė nebeatitinka šiuo metu esančių kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos. Byloje, pasak S. K., teismas rėmėsi Kriminalistinių tyrimų centre aprobuota ir taikoma metodika, tačiau teismas neišsiaiškino, ar iš tikrųjų tokia metodika egzistuoja, nedavė jai teisinio įvertinimo. Teismai, taikydami  byloje 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų rekomendacijų I sąrašo 13 eilutę, visiškai nekreipė dėmesio, jog šiame sąraše teigiama, kad tai yra 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos IV sąrašas. 1972 m. redakcijos Konvencijos IV sąraše yra nurodyta „Kanapės ir kanapių derva“ (o ne „Kanapės (ir jų dalys)“, kaip nurodyta minėtuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymuose). Be to, Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Konvencijoje įprastai vartojama „kanapės“ sąvoka reiškia „kanapės augalo galvutes su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos“. Taigi Konvencijos prasme kanapė, kaip narkotinė medžiaga, laikoma ne visas augalas, o tik augalo galvutės su žiedais arba vaisiais, išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių. Teismai, nagrinėję bylą, nesvarstė ar jų taikomas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas atitinka Konvenciją ir ar nėra pagrindo šioje byloje Konvenciją taikyti tiesiogiai ir ja remtis, aiškinant kanapės augalą kaip BK 260 straipsnio 3 dalies dalyką.

                      Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo prašė išreikalauti ir apžiūrėti daiktinius įrodymus – kanapių dalis. Tačiau jo prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad ekspertai abiejuose teismų instancijose argumentavo, palaikė ir paaiškino, kaip buvo tiriamos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas neištyręs daiktinių įrodymų teismo posėdyje pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį. 

                     S. K. apeliaciniu skundu ginčijo, kad jo veikoje nebuvo BK 260 straipsnio 3 dalies sudėties, ir prašė jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 265 straipsnio 1 dalį. Kasatorius mano, kad apeliacinis teismas nuosprendyje neišdėstė išsamios teisinės analizės ir teisinių argumentų kaip jis atriboja BK 260 straipsnio sudėtį nuo BK 265 straipsnio sudėties, neaptarė visų sudėčių požymių ir neišdėstė argumentų, kuo jie skiriasi. Jau vien lietuvių kalbos suvokimo prasme kanapės yra auginamos, o ne gaminamos, o neteisėtas jų auginimas yra veika, numatyta BK 265 straipsnyje. Teismai nesvarstė, nuo kada augantis kanapės augalas ar jo dalys, remiantis Konvencija, gali būti laikomi narkotine medžiaga, nenustatė, koks gi buvo kaltininkų galutinis tikslas – kurias kanapės dalis jie siekė išgauti. Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo neišnagrinėjo. Šis teismas  BK 265 straipsnio netaikymą motyvavo nurodydamas, kad tai blanketinė norma. Kasatorius teigia, kad kanapių augalų nustatyta auginimo  tvarka gali būti laikomas Europos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamentas Nr. 1782/2003, o tvarkos pažeidimu gali būti laikomas kanapių veislių, turinčių daugiau kaip 0,2% tetrahidrakanabinolio, auginimas. Dėl šių priežasčių apeliacinė instancija neteisingai aiškino BK 265 straipsnį ir be pagrindo jo netaikė.

                     Teismo liko nepatikrinta daiktinių įrodymų judėjimo, veiksmų su įrodymais atlikimo grandinė nuo paėmimo įvykio vietoje kratos metu iki pasiuntimo ekspertams. Kasatorius nurodo, kad daiktiniai įrodymai net 26 dienas buvo laikomi šiurkščiai pažeidžiant BPK 92 straipsnio 4 dalies taisykles: jie turėjo būti užantspauduoti ir laikomi ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodytoje vietoje.  S. K. teigia, kad pareigūnų patekimas į pastatą (duomenys neskelbtini) 2007 m. birželio 15 d. ir įvykio vietos apžiūra atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalies nuostatas bei BPK 145 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, todėl šio procesinio veiksmo metu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Policijos veiklos įstatymo 20 straipsnio 6 dalį, nes šis įstatymas nenumato policijos pareigūnų teisės patekti į fiziniams asmenims priklausančias patalpas.

                     S. K. mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatliko įrodymų tyrimo dėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškėjusių esminių aplinkybių, susijusių su A. J. sulaikymu, policijos pareigūnų savavališku ir neteisėtu patekimu į pastatą, neapklausė pareigūnų S. P. bei L. P. ir nuteistojo A. J.. Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 302 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 324 straipsnio 6 dalį, suabsoliutino L. P. ir S. P. tarnybiniuose pranešimuose nurodytus teiginius, nevertino jų baudžiamosios bylos duomenų visete, nenurodė išsamios duomenų analizės ir motyvų, kodėl atmeta A. J. parodymus dėl jo sulaikymo ir pareigūnų pirminio patekimo į pastatą (duomenys neskelbtini). Kasatorius teigia, kad pastato (duomenys neskelbtini) apžiūra yra neteisėta, atlikta be savininko sutikimo ir, kasatoriaus nuomone, 2007 m. birželio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolu įformintas procesinis veiksmas yra krata, atlikta pažeidžiant BPK 145 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, dėl neteisėto patekimo į patalpas ir neteisėtos patalpos kratos, neteisėtumą  slepiant pavadintos įvykio vietos apžiūra, gauti duomenys, tarp jų ir paimti išrauti kanapių augalai, mėlynas polietileninis maišas su džiovinta augalinės kilmės medžiaga ir bespalvis polietileninis maišas su augaline medžiaga, negalėjo būti teismo laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

                     Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 72 straipsnio 5 dalį, nes ne visos patalpos buvo naudojamos nusikalstamam tikslui, todėl turėjo būti konfiskuojama ne visa pastatų vertę atitinkanti suma. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BK 72 straipsnio 5 dalį ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priteisė pinigų sumą tik iš jo ir net neaptarė, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe.

                     Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai  yra nepagrįsti ir neteisingi,  ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (BPK 269 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). P. K. teigia, kad nusikaltimo nepadarė, yra nuteistas už padarinius, kurie atsirado ne dėl jo kaltės, kad jo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Jis tik buvo samdomas S. K. darbuotojas. Jis dirbo statybos darbus, prižiūrėjo sodybą, šunį ir už tai gaudavo apie 600 Lt darbo užmokestį. Į saugomo pastato antrą aukštą niekada nebuvo patekęs.

                     Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimą bei aiškinimą (BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalys). Prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms, neištyrimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Byloje absoliučiai nėra jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) buvo auginamos narkotinės medžiagos – kanapės. Šių aplinkybių nepatvirtino nei liudytojai, nei ekspertai, nei kiti byloje nustatyti faktai ar faktinės aplinkybės. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas tik apkaltinančius įrodymus, neanalizuodamas jų visų turinio ir neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinė instancija šios klaidos neištaisė, neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje reikalavimų. Kasatorius mano, kad pas jį ant drabužių atsirado kanapių žiedadulkių dalių vaikščiojant po teritoriją, nes (duomenys neskelbtini), šalia buvusio pastato, auga sodinukai, panašūs į kanapes. Ekspertė R. Juknevičienė teismo posėdžio metu paaiškino, kad kanapės galėjo atsitiktinai užaugti, galėjo paukščiai sėklas atnešti ar vėjas atpūsti, ar nuo vieno rūbo persikelti ant kito. Kasatorius teigia, kad teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies. P. K. mano, kad teismai negalėjo vadovautis pareigūnų V. B. bei M. S. parodymais. Kratos metu paimti objektai nebuvo pasverti ir užantspauduoti, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kur ir kaip jie buvo saugomi iki tol, kol tyrėja juos užantspaudavo. Atliekant kratą dalyvavo kviestiniai asmenys, kurie kratos protokole pasirašė dar nebaigus atlikti kratos. Prie kviestinių jokios pakuotės su turiniu nebuvo antspauduojamos  ir sveriamos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino apklaustų liudytojų D. V., G. M. bei A. N. parodymų. Kasatorius abejoja dėl tariamo (duomenys neskelbtini) rasto narkotinių medžiagų kiekio, nes nuo narkotinių medžiagų kiekio priklauso nusikalstamos veikos kvalifikacija. P. K. teigia, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kategoriškos, neabejotinos ir vienareikšmės išvados, kad jis suvokė, jog atlieka neteisėtus veiksmus,- neteisėtai gamino, laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių. Jis tik prižiūrėjo pastatą, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Teismas neatsižvelgė į BK 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo tik esant kaltei.     

                      Atsiliepime į nuteistųjų P. K. ir S. K. kasacinius skundus Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras siūlo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai, teisingai įvertino bylos aplinkybes, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. P. K. kaltę patvirtina byloje surinkti ir patikrinti įrodymai. Prokuroras teigia, kad teismai teisingai pripažino P. K. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teismas pagrįstai laikė, kad nors pareigūnų, atlikusių kratą, parodymai nėra visiškai vienodi, tačiau dėl bylai reikšmingų aplinkybių jie sutampa, todėl teigti, kad kratos protokolas yra neteisėtas, negalima. Dėl nuteistojo S. K. kasacinio skundo prokuroras nurodo, kad kasatorius yra neteisus teigdamas, jog teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą - BK 260 straipsnio 3 dalį - ar išplėtė šiame straipsnyje vartojamų narkotinių medžiagų sąvoką, lyginant su tarptautiniuose aktuose naudojamomis sąvokomis, nes Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos 1972 m. redakcijos 1 straipsnis, vartoja sąvoką, kad kanapės taip pat yra bet koks cannabis rūšies augalas, o 28 straipsnis numato, kad „šalys imasi priemonių užkirsti kelią piktnaudžiavimui kanapių lapais bei jų neteisėtai apyvartai“, t. y. darytina išvada, kad visas kanapės augalas laikomas narkotine medžiaga. Atlikęs įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad konstatavus, jog pastate yra auginamos kanapės, ši vieta pagrįstai buvo laikoma įvykio vieta, o jų apžiūrai savininko sutikimas nereikalingas. Duomenų, kad specialistams tirti būtų pateiktos ne medžiagos, paimtos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini), ar jų kiekis būtų padidintas, nenustatyta. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nepadaryti esminiai baudžiamojo įstatymo pažeidimai, suvaržę kasatoriaus teises.

 

 

             Nuteistojo S. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo P. K. – atmestinas.

 

 

Dėl kasacinio apskundimo pagrindų – BPK 369 straipsnis

 

 

         Kasacine tvarka įsiteisėję nuosprendis ar nutartis gali būti apskundžiami pagrindais, numatytais BPK 369 straipsnio 1 dalyje, t. y. jeigu teismo sprendime:

1)      netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas;

2)      padaryta esminių BPK pažeidimų.

          BPK 369 straipsnyje numatytų kasacinio apskundimo pagrindų sąrašas yra išsamus, t. y. įsiteisėjusių teismų sprendimų negalima apskųsti šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais. Jeigu kasacinis skundas aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, tai pagal BPK 372 straipsnio 4 dalies 4 punktą jį atsisakoma priimti.

         Kasacinio apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimas turi būti nurodytas kasaciniame skunde. Tai vienas iš pagrindinių pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį reikalavimų kasaciniam skundui. Abu kasatoriai nurodo du įstatyme numatytus apskundimo pagrindus. Nuteistasis S. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o nuteistasis P. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2-6 punktuose numatytą sprendimą. Jeigu S. K. kasacinio skundo prašymas atitinka BPK 382 straipsnio 5 dalyje numatytą sprendimą, tai P. K. kasacinio skundo prašymas neatitinka nė vieno BPK 382 straipsnio 2-6 punktuose numatyto sprendimo, nes kasacinės instancijos teismas nepriima nuosprendžių - nei apkaltinamųjų, nei išteisinamųjų.

             Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 260 straipsnio 3 dalį ir išvardijami BPK pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kurių neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl kasacinių skundų turinys mažai skiriasi nuo apeliacinių skundų turinio. Pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismas, spręsdamas baudžiamojo įstatymo pritaikymo tinkamumo klausimą, turi vadovautis BPK 376 straipsnyje numatytomis teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribomis. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas, todėl S. K. kasacinio skundo argumentai dėl liudytojų D. V., Ž. T., nuteistojo A. J. parodymų įvertinimo nenagrinėjami. Taip pat yra ir dėl P. K. kasacinio skundo argumentų dėl liudytojų A. Š., L. K., G. Š., G. M. ir kitų, specialistės R. Juknevičienės parodymų.

         Nors kasatoriai nurodo, jų nuomone, daug BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, tačiau apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra ne bet kokie BPK reikalavimų pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tokia nuostata ir vadovaujasi teisėjų kolegija nagrinėdama nuteistųjų S. K. ir P. K. kasacinius skundus.

 

 

         Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies ir 265 straipsnio 1 dalies taikymo

 

 

         Abu kasatoriai nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais dėl jų nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir skunduose nurodo, kad teismai netinkamai įvertino padarytų veikų objektyviuosius požymius. Nuteistasis S. K. mano, kad jo padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 265 straipsnio 1 dalyje, požymius, o nuteistasis P. K. savo veiksmuose neįžiūri jokio nusikaltimo požymių.

         BK 260 straipsnio 3 dalis ir 265 straipsnio 1 dalis numato dvi skirtingas sudėtis, susijusias su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako  tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, perdavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tuo tarpu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką augino didelį kiekį aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų. Šių nusikaltimų sudėtys skiriasi tik objektyviaisiais požymiais.

         BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytos veikos - gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas - sudaro alternatyvius požymius. Kiekviena iš tų veikų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą, tačiau praktikoje dažniausiai pasitaiko, kai kaltinimui inkriminuojamos kelios veikos. Taip yra ir nagrinėjamoje byloje. S. K. ir P. K. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos gaminimą ir laikymą.

         Gaminimo ir laikymo požymių aiškinimas teismų praktikoje nesudaro problemų. Gaminimas yra procesas, kurio metu gaunamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos nepriklausomai nuo būdo. Gamybos išeiga taip pat gali būti bet kokios formos. Gaminimas laikomas baigtu, kai yra pagamintas bet koks kiekis tinkamos vartoti psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Tačiau gaminimo baigtumas neturi reikšmės baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį atsirasti, ir BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicija nustato atsakomybę ne už pagaminimą (baigtą gaminimą), bet už gaminimą. Kanapių išdžiovinimas jau yra narkotinių medžiagų gaminimo procesas ir tai jau yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, sudėties požymis.

         Laikymas – bet koks faktinis psichotropinių ar narkotinių medžiagų turėjimas nepriklausomai nuo laiko, kiekio ar jų buvimo vietos. Laikymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę nuo šių priemonių atsiradimo pas asmenį pradžios. Šio požymio buvimas S. K. ir P. K. veikose pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu patikslintas nusikalstamos veikos aplinkybes abejonių nekelia. Kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenustatinėja.

         Nuteistojo S. K. kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl nusikaltimo dalyko ir jo kiekio nustatymo. Lietuvos Respublikos teismų praktika nesikeičia nuo naujojo Baudžiamojo kodekso (2003 m. gegužės 1 d.) įsigaliojimo, ir teisėjų kolegija pagal S. K. kasaciniame skunde nurodytus argumentus nerado  pagrindo nukrypti nuo šios praktikos.

         Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo dalyko, buvo gautas 2007 m. liepos 19 d. ir 2007 m. liepos 30 d. Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų centro specialisto išvados ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. liepos 17 d. ekspertizės išvada. Tik šių išvadų pagrindu teismai nustatė, kad augalinės kilmės medžiaga, paimta (duomenys neskelbtini), yra narkotinė medžiaga, jos kiekis – atitinkamai 2717,662 g ir 6734,956 g. Sprendžiant klausimą dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio, teismai nuo 2003 m. gegužės 1 d. vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“.

         Jau iš šio įsakymo pavadinimo matyti, kad jo sąrašuose nurodyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų „nedidelis“, „didelis“ ir labai didelis“ kiekiai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau, kaip rodo teismų praktika, teismai, spręsdami baudžiamosios atsakomybės klausimą, t. y. kvalifikuodami nusikalstamas veikas, iš esmės laikosi šių rekomendacijų. Šiose rekomendacijose nurodytas kanapių ir jų dalių labai didelis kiekis yra 2500 g medžiagos. Šios medžiagos kiekis, už kurio gaminimą ir laikymą nuteisti S. K. ir P. K. – 2717,662 g ir 6734,956 g - žymiai viršija 2500 g, todėl svėrimo paklaida negali turėti esminės įtakos atsiliepti veikos kvalifikavimui pagal požymį „labai didelis kiekis.“ Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad narkotinių medžiagų, paimtų pastatuose (duomenys neskelbtini), kiekis buvo mažesnis. Į šiuos klausimus išsamiai atsakyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje.

         Nuteistojo S. K. prašymas perkvalifikuoti jo veika į BK 265 straipsnio 1 dalį netenkintinas, nes ši sudėtis apima tik neteisėtą kanapių auginimą, t. y. pasėlių priežiūrą. Jeigu kaltininkas draudžiamus auginti pasėlius nuėmė ir iš jų pradėjo gaminti ar pagamino narkotinių medžiagų, jis turėtų atsakyti pagal nusikaltimų sutaptį – BK 265 straipsnio 1 dalį ir atitinkamą BK 260 straipsnio dalį. S. K. kaltinimas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį nepateiktas, jo nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pakanka pripažinti, kad jis gamino ir laikė labai didelį kiekį kanapių.

 

 

         Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų

 

 

         Abu kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jų apeliacinius skundus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Toks kasacinio apskundimo pagrindas yra nepagrįstas ir kasacinių skundų prašymai, pagrįsti motyvais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo, netenkinami.

         BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia, kad turi būti platus atsakymas į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Tik nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas neišnagrinėtas, ir tai yra BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

         Nuteistojo S. K. apeliacinio skundo prašymo esmė – jo veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 265 straipsnio 1 dalį. Šalia to apeliaciniame skunde buvo nurodyti BPK pažeidimai, padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą, taip pat dėl įrodymų vertinimo (BPK  20 straipsnio 5 dalis) taisyklių pažeidimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

         Nuteistasis P. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

         Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus. Nuosprendis priimtas atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir iš jo matyti, kad pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumas patikrintas išsamiai ir nešališkai. Nors apeliacinės instancijos teismas ir netenkino nuteistųjų apeliacinių skundų prašymų, tačiau iš pirmosios instancijos  teismo nuosprendžio pašalino dalį S. K. kaltinimo aplinkybių, nors tai ir nepakeitė nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

         Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistųjų apeliacinių skundų esmės ir atsakymai  į pagrindinius skundų argumentus. Ta aplinkybė, kad kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai. Nuteistųjų S. K. ir P. K. kasacinių skundų motyvai nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio išvadų dėl jų apeliacinių skundų argumentų. Teisėjų kolegija taip pat neturi tokių argumentų, sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, išskyrus motyvavimą dėl BK 265 straipsnio 1 dalies netaikymo, tačiau tai neturėjo įtakos S. K. apeliacinio skundo prašymo atmetimui. Kasacinių skundų motyvai faktiškai yra apeliacinių skundų motyvų pakartojimas, todėl nėra prasmės kartoti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų, kurių pagrįstumas nekelia abejonių.

         Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos apeliacinės instancijos teisme, todėl S. K. kasaciniame skunde keliamos problemos dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 teisėtumo, sąvokos „kanapės“ interpretacija, kurios nebuvo nagrinėtos apeliacinės instancijos teisme, nes nebuvo keliamos apeliaciniame skunde, nenagrinėtinos ir kasacinės instancijos teisme.

 

        

         Dėl BPK 145 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų sąsajos su būsto neliečiamybės pažeidimu

 

 

         Nuteistojo S. K. kasaciniame skunde ūkinio pastato Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apžiūra, kurią 2007 m. birželio 15 d. atliko policijos pareigūnai, siejama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, garantuojančio žmogaus būsto neliečiamybę, pažeidimu. Šio principo pažeidimą kasatorius argumentuoja BPK 145 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimais, padarytais, jo nuomone, atliekant kratą minėtame ūkiniame pastate.

         Pirma, teisėjų kolegija nenustatė, kad kokiu nors būdu buvo pažeista S. K. būsto neliečiamybė, nes pastatas, kuris buvo apžiūrėtas 2007 m. birželio 15 d. Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), priklausė ne S. K., o Jonui ir N. K., kurie, kaip matyti iš jų parodymų pirmosios instancijos teisme, šio pastato nematė ir jame nebuvo, todėl ir nežino nieko apie policijos pareigūnų apsilankymą šiame pastate.

         Antra, kasatorius nurodo į BPK 145 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų pažeidimą atliekant kratą. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. birželio 15 d. ūkiniame pastate, priklausančiame kasatoriaus tėvams, krata nebuvo daroma ir tai patvirtina byloje esantis 2007 m. birželio 15 d. apžiūros protokolas. Tai, kad 2007 m. birželio 22 d. pastate, esančiame Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), buvo padaryta krata, nereiškia, kad ir (duomenys neskelbtini) buvo daryta krata. Klausimas dėl policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo, atliekant pastato (duomenys neskelbtini) apžiūrą, buvo keliamas nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde ir jį išsamiai atsakyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje, kuriame teisingai konstatuota, kad ūkinio pastato apžiūra (duomenys neskelbtini) buvo daroma policijos pareigūnų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio pagrindu, o apžiūros protokolas atitinka BPK 92, 179 ir 207 straipsnių reikalavimus. Duomenis, užfiksuotus šiame apžiūros protokole, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir jais pagrindė nuosprendį. BPK neišvardija įstatymų, kuriais remiantis gauti duomenys, gali būti pripažįstami įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad duomenys gauti remiantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, šioje byloje teisėtai pripažinti įrodymais. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

 

        

         Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies taikymo

 

 

         Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu iš S. K. priteista 153 900 Lt konfiskuotino turto vertės, kurį sudaro pastatai Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), kur buvo auginamos ir gaminamos narkotinės medžiagos – kanapės. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų išplaukia, kad abu pastatai buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo pagrindinė priemonė.

         BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti:

1)      perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus;

2)       darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus;

3)      iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Pažymėtina, kad priimant sprendimą dėl turto konfiskavimo, svarbu nustatyti konkretų turto konfiskavimo teisinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktas yra teisinis pagrindas patalpoms konfiskuoti, kuriose buvo auginamos kanapės, kaip nusikalstamos veikos priemonė. Kartu teismas vadovavosi BK 72 straipsnio 5 dalies nuostata ir iš S. K. nusprendė išieškoti minėtų pastatų vertę.  Nuteistais S. K. kasaciniu skundu neginčija, kad pastatai, kur buvo auginamos kanapės, yra nusikaltimo priemonė, tačiau nesutinka su tuo, kad iš jo priteista išieškoti visą pastatų vertę, nors teismų nuosprendžiais pripažinta, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe – su A. J. (duomenys neskelbtini) ir su P. K. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje nėra jokių motyvų, kodėl nuspręsta konfiskuotino turto vertę išieškoti tik iš S. K., nors tuo pačiu nuosprendžiu nustatyta, kad nusikaltimai, kurie buvo pagrindas taikyti BK 72 straipsnio nuostatas, padaryti kartu su A. J. ir P. K.. Motyvų nebuvimas yra pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, todėl keistinas. Iš S. K. išieškomos konfiskuotino turto vertės suma sumažinama iki jam atlyginti priklausančios dalies.

 

    

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį pakeisti - iš S. K. priteistą valstybei 153 900 Lt konfiskuotino turto vertės sumą sumažinti iki 76 950 Lt (septyniasdešimt šešių tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimties litų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo P. K. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

          Teisėjai                                                                                      Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                             Antanas Klimavičius

 

 

                       Josifas Tomaševičius