Administracinė byla Nr. eI-359-561/2017

                                                Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01462-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 12.3, 12.5.1, 12.13.5,

12.14.1.2, 12.15.1, 12.17, 12.19, 55.1.

(S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams A. S., J. S., V. M. ir V. V.,

atsakovės atstovėms A. K. ir J. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija),

 

                                                              n u s t a t ė:

 

Pareiškėja Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – pareiškėja, Asociacija) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016-03-01 sprendimo Nr. S-60(7-186/2015) (toliau – Komisijos sprendimas) dalį „Dėl TIR knygelių platinimo veiklos traktavimo“ ir įpareigoti atsakovę perskaičiuoti pareiškėjos mokestines prievoles ir galimas mokestines permokas, nurodytas Komisijos sprendime, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015-07-07 sprendime Nr. 69-80 (toliau – VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2015-04-03 sprendime Nr. (4.65)-FR0682-208 (toliau – Vilniaus AVMI sprendimas) ta apimtimi, kiek pareiškėja nesutinka su Komisijos sprendimu ir kiek nebuvo patenkinti pareiškėjos prašymai skunde Komisijai ir atsižvelgiant į tai, kad veikla, kuria užtikrinamas TIR konvencijos įgyvendinimas, įskaitant TIR knygelių platinimą, nėra laikoma komercine veikla ir todėl nėra pelno mokesčio (toliau – PM) objektas; 2) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 1 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 1 punktą bei Vilniaus AVMI Sprendimo 1.1 papunktį; 3) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 2 punkto patvirtinimo, VMI sprendimo 2 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 1.2 papunkčio dalį (jame papildomai apskaičiuotą 502 927 Lt mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 111 629 Lt PVM suma); 4) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 9 punkto patvirtinimo, VMI sprendimo 9 punktą bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.2 papunkčio dalį (jame papildomai apskaičiuotas apmokestinamąsias pajamas sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 548 471 Lt suma); 5) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 585 506 Lt pirkimo PVM priskaičiavimo patvirtinimo dėl viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų pirkimo iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ ir VMI sprendimo 3 punktą bei Vilniaus AVMI sprendimo 1.3. papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 632 266 Lt mokėtino į biudžetą PVM sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 585 506 Lt PVM suma); 6) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 3 093 921 Lt apmokestinamųjų pajamų padidinimo patvirtinimo dėl viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų pirkimo iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ ir VMI sprendimo 10 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.4. papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 3 326 033 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 3 093 921 Lt suma); 7) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 12 960 Lt pirkimo PVM priskaičiavimo patvirtinimo dėl nuomos sandorių su UAB „Solaris Baltic“ ir VMI sprendimo 3 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 1.3. papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 48 006 Lt mokėtino į biudžetą PVM sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 12 960 Lt PVM suma); 8) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 72 000 Lt apmokestinamųjų pajamų padidinimo patvirtinimo dėl nuomos sandorių su UAB „Solaris Baltic“ ir VMI sprendimo 10 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.4 papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 320 716 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuotos 72 000 Lt sumos dalimi); 9) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 4 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 4 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 2.1 papunkčio dalį (jame papildomai apskaičiuotas 557 571 Lt apmokestinamąsias pajamas sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 145 449 Lt suma); 10) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 145 449 Lt apmokestinamųjų pajamų padidinimo dėl komandiruočių išlaidų, kurios buvo pripažintos pareiškėjos darbuotojų pajamomis natūra, ir VMI sprendimo 5 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 3 punkto dalį (papildomai apskaičiuotą 524 963 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuotos 145 449 Lt sumos dalimi; 11) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 6 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 6 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 4 punkto dalį (jame papildomai apskaičiuotas 151 140 Lt apmokestinamąsias pajamas sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 80 000 Lt suma); 12) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 11 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 11 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.5 papunkčio dalį (jame Vilniaus AVMI 570 402 Lt padidintą apmokestinamojo pelno sumą sumažinti 275 015 Lt suma); 13) panaikinti Komisijos sprendimo dalies „Dėl komandiruočių sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais“ 2 punktą ir VMI sprendimo konstatuojamąją dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjos apmokestinamojo pelno padidinimas 69 237 Lt suma bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.8 papunkčio dalį (pareiškėjos apmokestinamojo pelno padidinimą 69 237 Lt suma; 14) panaikinti Komisijos sprendimo dalies „Dėl komandiruočių sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais“ 3 punktą ir VMI sprendimo konstatuojamąją dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjos apmokestinamojo pelno padidinimas 305 045 Lt suma bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.9 papunkčio dalį (pareiškėjos apmokestinamojo pelno padidinimą 305 045 Lt suma); 15) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 7 punkto, dėl 27 888 Lt nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – NTM) patvirtinimo, ir VMI sprendimo 7 punktą bei Vilniaus AVMI sprendimo 5 punktą; 16) panaikinti Komisijos sprendimo dalies „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų“ 1 punktą ir VMI sprendimo konstatuojamąją dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjos apmokestinamojo pelno padidinimas 338 176 Lt suma bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.12 papunktį ir įpareigoti atsakovą sumažinti pareiškėjos apmokestinamąsias pajamas už 2007 – 2011 metus papildoma 76 569 Lt suma; 17) įpareigoti atsakovę perskaičiuoti socialinio mokesčio permokas; 18) atleisti pareiškėją nuo perskaičiuotų delspinigių bei baudų ir panaikinti Komisijos sprendimo dalį „Dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų“, VMI spendimo ir Vilniaus AVMI sprendimo dalis, kuriomis ji nebuvo atleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų 19) priteisti pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad atsakovė netinkamai nustatė pareiškėjos vykdomos veiklos pobūdį ir tikslus, nepagrįstai TIR knygelių platinimo veiklą traktavo kaip komercinę, o gautas pajamas, kaip pajamas, gautas iš ūkinės veiklos. Asociacija yra viešasis juridinis asmuo, įsteigtas ginti savo narių teises, teikti jiems pagalbą, reikalingą vykdant visų rūšių keleivių ir krovinių pervežimus. Pagrindinis asociacijos tikslas nėra pelno siekimas – asociacijos steigėjas iš jos veiklos negauna jokios materialinės naudos. Tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tiek Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme nėra įtvirtinto draudimo asociacijai užsiimti įstatymų nedraudžiama ir asociacijos tikslams neprieštaraujančia komercine veikla.

Pareiškėja 1992-05-23 buvo priimta į Tarptautinę kelių transporto sąjungą (toliau – IRU) ir tapo tikrąja jos nare. Lietuva prie 1975 m. Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (toliau – TIR konvencija) prisijungė 1993-02-11. TIR knygeles nacionaliniams garantuojantiesiems susivienijimams išduoda IRU, kurie jas platina už atitinkamą mokestį, susidedantį iš IRU nustatytos vienodos knygelės kainos ir administravimo kaštų. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1993-08-26 patvirtino pareiškėjos, kaip TIR konvencijoje nurodyto nacionalinio garantuojančiojo susivienijimo, statusą. Atsakydama į pareiškėjos paklausimą, IRU 2015- 09-16 rašte nurodė, kad TIR konvencija vienareikšmiai numato, kad IRU išleidžiamoms TIR knygelėms, negali būti taikomi jokie mokesčiai, ir kad tokie patys principai turėtų būti taikomi platinant TIR knygeles nacionaliniame lygmenyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įvardijęs vieną iš kriterijų atskirti nekomercinę veiklą nuo komercinės – tokia veikla yra vykdoma valdžios pavedimu, neatsižvelgiant į galimą šios veiklos pelningumą. Šiuo atveju, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė pareiškėjai vykdyti TIR knygelių, leidžiančių funkcionuoti TIR tranzito sistemai, platinimą. Šių funkcijų pobūdis nėra komercinis, jomis tenkinamas viešasis interesas. Tuo tarpu pelno nesiekiantys vienetai pelno mokestį moka tik nuo ūkinės komercinės veiklos pajamų, kurioms priskiriamos tiesiogiai iš tos ūkinės komercinės veiklos uždirbtos ir (arba) gautos pajamos. Asociacijos narių mokestis už išduodamas TIR knygeles savo prigimtimi ir esme yra identiškas narystės mokesčiui, todėl neturi būti priskiriamos komercinės veiklos pajamoms.

Nuo 2004-02-10 galiojančioje Asociacijų įstatymo redakcijoje asociacijoms suteikta teisė vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja asociacijos įstatams bei veiklos tikslams ir yra reikalinga jos tikslams pasiekti. Remdamasi šia nuostata, pareiškėja pradėjo teikti komercines paslaugas: atstovavimą susigrąžinant užsienyje sumokėtą PVM, vizų įforminimą, turistinių autobusų klasifikavimą, turto nuomą ir kt. Būtent šios paslaugos laikomos pareiškėjos ūkine komercine veikla. Tuo tarpu TIR knygelių platinimas toliau liko nekomercine veikla. Nuo 2004 m. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PM įstatymas) redakcija nustatė pareigą mokėti pelno mokestį tik nuo pelno, gauto iš aukščiau nurodytos komercinės veiklos. Tuo tarpu nuo 2008-12-18 įsigaliojusioje PM įstatymo redakcijoje įtvirtinta, kad pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos iš veiklos, vykdomos tenkinant viešuosius interesus, gautos pajamos, kurios skiriamos tokiai veiklai finansuoti. Nuo 2010-11-23 PM įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje buvo praplėstas neapmokestinamų pajamų apibrėžimas, nustatant, kad apmokestinamoms pajamoms nepriskiriamos visos pajamos, kurios skiriamos viešiesiems interesams finansuoti. Atsakovė ir Komisija neįvertino visų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad tik dalis pareiškėjos pajamų yra gaunamos iš komercinės veiklos, neįvertino to, kad apskaičiuojant 2010 metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad pajamos, gautos iš komercinės veiklos, yra skiriamos finansuoti veiklai, kuria tenkinami viešieji interesai, ir todėl turėtų būti neapmokestinamos.

Nors pareiškėja pati gautas pajamas apskaitė ir deklaravo kaip pajamas, gautas iš komercinės veiklos, tačiau mokesčių administratorius, kaip viešąjį interesą ginantis subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatomis, privalėjo patikrinti, ar pajamos buvo kvalifikuojamos teisingai. Komisija, sprendime konstatuodama, kad Vilniaus AVMI nenustatė, kad pareiškėja pajamas iš TIR knygelių platinimo apskaitė ir deklaravo neteisingai, šiurkščiai pažeidė jai nustatytas pareigas, nes tinkamai nevertino atsakovės sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėja, siekdama teisingai nustatyti jai tenkančią PM prievolę, raštu kreipėsi į VMI, kuri 2005-01-31 rašte Nr. (18.11-31-1 )-R-1003 nurodė, kad Asociacijos gaunamos pajamos už TIR knygelių platinimą turi būti priskiriamos Asociacijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Vadovaudamasi šiuo paaiškinimu, pareiškėja apskaitė, deklaravo ir mokėjo PM nuo šių pajamų. Pareiškėja, kreipdamasi į atsakovę, turėjo pagrindą tikėtis, kad teisės aktai bus aiškinami teisingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, kad visi neaiškumai, esantys mokesčius reglamentuojančiuose teisės aktuose, aiškintini mokesčių mokėtojo naudai. Nagrinėjamu atveju, komercinės ir nekomercinės veiklos sąvokos nebuvo apibrėžtos, todėl jų aiškinimas turėjo būti atliekamas sistemiškai analizuojant susijusius teisės aktus, įskaitant ankstesnes jų redakcijas, įvertinant pareiškėjos statusą ir vykdomų veiklų pobūdį. Šią klaidą pastebėjo tik pareiškėja, tačiau Komisija atsisakė ją ištaisyti.

Pareiškėja Komisijai papildomai pateikė 2016-02-19 patikslintas 2012 – 2014 m. laikotarpio PM deklaracijas, kurios nebuvo pateiktos vietos mokesčių administratoriui. Šias deklaracijas pareiškėja pateikė įgyvendindama MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę perskaičiuoti neteisingai apskaičiuotą mokestį, kadangi dėl 2007 – 2011 m. laikotarpio vyksta mokestinis ginčas, pareiškėja patikslintas deklaracijas pateikė tik už 2012 – 2014 metus. Šios deklaracijos buvo pateiktos ir mokesčių administratoriui. Kadangi ginčas dėl mokesčių apskaičiavimo už 2007 – 2011 m. vis dar vyksta, pareiškėja turi teisę prašyti, kad būtų ištaisytos klaidos, kurias padarė atsakovė, teikdama konsultaciją ir patikrinimo metu neužfiksavusi neteisingo teisės aktų taikymo.

Pareiškėja skunde Komisijai pateikė detalius paaiškinimus dėl jos veiklos netinkamo kvalifikavimo, tačiau Komisija šiuos teiginius vertino paviršutiniškai, nurodydama, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta pažeidimų, susijusių su netinkamu pajamų apskaitymu. Mokesčių administratorius turėtų tikrinti ne tik, ar nėra padaryta žala valstybės biudžetui, bet ir ar nenukentėjo mokesčių mokėtojas, jei jis neteisingai skaičiavo ir mokėjo mokesčius. Atitinkamai Komisija turėtų vertinti, ar mokesčių administratorius teisingai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstus sprendimus. Komisija šių aspektų nevertino, nenagrinėjo skundo iš esmės, todėl negalėjo priimti teisingo sprendimo.

Papildomai 807 955 Lt PVM buvo apskaičiuota nuo Vokietijos įmonės Rheinmetall Defence Electronics GmbH pareiškėjai patiekto vairavimo simuliatoriaus (toliau – Simuliatorius) apmokestinamosios vertės. Pareiškėja nesutiko, kad prekių, įsigytų iš kitos valstybės narės, apmokestinimo momentas turi būti nustatytas 2007-12-14, pagal proformos sąskaitos išrašymo datą bei, kad pareiškėja neturi teisės 807 955 Lt PVM sumos įtraukti į PVM atskaitą. Ginčo Simuliatoriaus įsigijimo apmokestinimo momentu turi būti laikoma 2008-01-15, t. y. kito mėnesio, einančio pro prekių išgabenimo, 15 diena, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 14 straipsnio 11 dalyje. Komisija, netinkamai įvertino proformos sąskaitos turinį bei paskirtį, nustačiusi, kad šiuo dokumentu įformintas prekių tiekimas pareiškėjai. Jame pažymėta „Tik muitinės tikslams – sąskaita neskirta apmokėjimui“, todėl jis nelaikytinas PVM sąskaita faktūra.

Tais atvejais, kai prekės gabenamos ne su PVM sąskaita faktūra, informacija apie iš Europos Sąjungos ar į ją išvežtas prekes yra įprastai pateikiama prekes lydinčiuose dokumentuose, tame tarpe ir proformose sąskaitose. Komisija neteisingai įvertino ginčo proformos sąskaitos naudojimo paskirtį ir nepagrįstai pripažino ją prekių tiekimą įforminančiu dokumentu.

Komisija nepagrįstai teigė, kad ginčo sąskaitos proformos prilyginimą PVM sąskaitai faktūrai įrodo ir ta aplinkybė, kad jos pagrindu pareiškėja apskaitė prekių įsigijimą iš tiekėjo. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 bei 12 straipsniuose įtvirtintos nuostatos aiškiai nustato, kad ūkinės operacijos apskaitomos ne vien tik prekių tiekimą įforminančiais dokumentais, bet ir apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį, taip pat kitais dokumentais ar net buhalterine pažyma. Atitinkamai, ūkinės operacijos įtraukimas į apskaitą ne visais atvejais reiškia įvykusį prekių tiekimą ar įsigijimą. Ginčo proforma sąskaita įformina ne ginčo prekių pardavimą ar pirkimą, o prekių pristatymą pareiškėjai. Gavus šias prekes, jos buvo apskaitytos proformos pagrindu.

Pareiškėja ginčo Simuliatorių įsigijo, turėdama ketinimą naudoti jį apmokestinamoje veikloje – Asociacijos narių vairuotojų įgūdžių tobulinimui. Šia veikla verčiasi pareiškėjos įsteigtas VšĮ „Linavos mokymų centras“. Teisės naudotis Simuliatoriumi suteikimas, t. y. pardavimas arba nuoma, yra apmokestinamas PVM. Aplinkybė, kad Simuliatorius nebuvo pradėtas naudoti iš karto buvo nulemta objektyvių priežasčių, t. y. dėl ekonominės krizės, nebuvo įrengtos Simuliatoriui naudoti specialiai pritaikytos patalpos, infrastruktūra. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, teisė į PVM atskaitą išlieka ir tuo atveju, kuomet turtas ne iš karto pradedamas naudoti ekonominėje veikloje ar joje dėl objektyvių aplinkybių iš viso nepradedamas naudoti. 2012 metais buvo sudaryta darbo grupė Simuliatoriaus panaudojimo klausimui spręsti, buvo kreiptąsi į jo gamintoją dėl patikrinimo vietoje, bei į UAB „Baltic Aviation Academy“ dėl konsultavimo Simuliatoriaus naudojimo klausimais. Į šias aplinkybes Komisija neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.

Vertindama pareiškėjos sandorius su UAB „VAT refund“, Komisija neteisingai vertino sudarytos sutarties turinį. Šios sutarties turinys yra bendradarbiavimas tarp šalių bei UAB „VAT refund“ klientų, pageidaujančių gauti greitojo PVM grąžinimo paslaugas, nukreipimas pareiškėjai, o ne formalus PVM sąskaitų faktūrų perdavimas. Įprastam PVM grąžinimui reikalingą informaciją pasilikdavo UAB „VAT refund“, o greitajam PVM grąžinimui reikalinga informacija (PVM sąskaitos faktūros) buvo perduodama pareiškėjai. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo paneigta, kad pareiškėja iš šios veiklos uždirbo PVM apmokestinamas pajamas bei patyrė su šia veikla susijusias sąnaudas. Sutartyje nebuvo numatytas PVM sąskaitų faktūrų perdavimo įforminimas, tačiau Komisija teigė, kad toks dokumentų perdavimas nebuvo patvirtintas rašytiniais įrodymais. Tai, kad per sutarties galiojimo laikotarpį tarp šalių nevyko jokių ginčų, reiškia, kad abi šalis tenkino vykdomas faktinis PVM sąskaitų faktūrų perdavimo būdas ir tvarka.

Faktas, kad pareiškėja reguliariai gaudavo UAB „AS24 Lietuva“ PVM sąskaitas faktūras ir jų pagrindu ruošė paraiškas užsienio mokesčių administratoriams dėl PVM grąžinimo ir iš šios veiklos uždirbo PVM apmokestinamas pajamas, nebuvo paneigtas. UAB „VAT refund“ iš pareiškėjos gautas pajamas deklaravo, nuo jų mokėtinus mokesčius į valstybės biudžetą sumokėjo, todėl žalos valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Sandorių realumą patvirtinto UAB „VAT refund“ bei UAB „AS24 Lietuva“ vadovai. Kadangi iš nurodytos veiklos Asociacija uždirbo apmokestinamas pajamas, vadovaujantis PM įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, patirtos išlaidos turėtų būti priskirtos sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pareiškėjos pelną.

Mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo kad viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugos, įsigytos iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“, buvo susijusios su Asociacijos narių interesų tenkinimu, o ne su PVM apmokestinama veikla, todėl neigė pareiškėjos teisę į pirkimo PVM atskaitą. Šios paslaugos yra susijusios su visa pareiškėjos vykdoma veikla. Pažymėtina, kad PVM įstatymo 59 straipsnyje yra nustatytas specialus teisės į PVM atskaitą realizavimo mechanizmas, suteikiantis teisę į PVM atskaitą asmenims, vykdantiems mišrią veiklą. Tas pirkimo PVM, kurio pagal apskaitos duomenis neįmanoma tiesiogiai priskirti nei PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai, nei kitai veiklai, šioms dviem veiklos grupėms paskirstomas proporcingai, laikantis PVM įstatymo 60 straipsnyje nustatytos tvarkos.

Straipsniuose teikiama informacija apie pareiškėjos PVM apmokestinamą veiklą pasižymi komercinių paslaugų pirkimą skatinančiu pobūdžiu. Tai patvirtina publikacijos apie pareiškėjos teikiamas PVM grąžinimo paslaugas, jų kainą ir sąlygas. Vadovaujantis apskaitos palyginamumo, atsargumo ir neutralumo principais, su visa veikla susijusių sąnaudų dalis, kuri gali būti priskirta leidžiamiems atskaitymams PM tikslais, gali būti nustatoma pagal pajamų, gautų iš ūkinės komercinės veiklos, dalies visose (nekomercinės ir ūkinės komercinės veiklos) pajamose, proporciją.

Pareiškėja pagal 2007-12-28 nuomos sutartį iš UAB „Solaris Baltic“ išsinuomojo bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas ir jas naudojo įsigytam Simuliatoriui sandėliuoti. Kadangi Simuliatorius yra įsigytas ekonominės veiklos vykdymui, tai ir Simuliatoriaus sandėliavimo paslaugos yra tiesiogiai susijusios su ekonomine veikla, dėl ko šių paslaugos pirkimo PVM suma turi būti priskirta atskaitomam pirkimo PVM.

Komisija, pripažindama, kad pareiškėjos darbuotojams išmokėta 145 449 Lt dienpinigių ir komandiruočių išlaidų, faktiškai patirtų pareiškėjos darbuotojų tarnybinių komandiruočių metu, suma laikytina darbuotojų pajamomis, gautomis natūra, nuo kurių buvo apskaičiuotas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM), su juo susijusios sumos ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokos. Komisija nesivadovavo byloje surinktų įrodymų visuma ir sprendimą priėmė vadovaudamasi nereikšmingomis aplinkybėmis. Jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo saugoti dokumentus, patvirtinančius dalyvavimą seminaruose. Todėl pareiškėja neturėjo galimybės pateikti tokių duomenų. Pareiškėjos pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad pareiškėjos darbuotojos kėlė kvalifikaciją nurodytuose seminaruose. Seminaro vykimo vieta nelemia šių komandiruočių išlaidų traktavimo GPM tikslais. Todėl nėra svarbu, kad seminarai vyko poilsinėse vietose. Pareiškėja prie VšĮ „Linavos mokymo centras“ organizuotų komandiruočių pateikė į renginius vykusių dalyvių sąrašus, kurie yra patvirtinti tuose renginiuose dalyvavusių asmenų parašais, tačiau Komisija į juos neatsižvelgė. Dalies dokumentų pareiškėja pateikti negalėjo, kadangi mokestinis patikrinimas vyko ilgą laiką, o dalis komandiruotėje dalyvavusių darbuotojų jau nebedirbo Asociacijoje. Komisija neanalizavo komandiruočių tikslų atitikimo pareiškėjos komercinei ir nekomercinei veiklai. Be to, išmokėta 80 000 Lt dienpinigių ir komandiruočių išlaidų suma yra susijusi su visa pareiškėjos veikla, todėl Komisijos sprendimo dalis dėl įmokų į garantinį fondą apskaičiavimo pagrįstumo yra nepagrįsta ir yra naikintina.

Komisija patvirtino kelionių į Dubajų ir Barseloną faktą, tačiau neteisingai nustatė, su kokia pareiškėjos veikla yra susijusios šios kelionės. PVM grąžinimas yra komercinė (papildoma) pareiškėjos veikla. Sąnaudas pareiškėja patyrė, siekdama pritraukti vežėjus įsigyti daugiau TIR knygelių, bei paskatinti juos kuo aktyviau naudotis pareiškėjos teikiamomis PVM grąžinimo paslaugomis. Patirtos sąnaudos priskirtinos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, kadangi yra susijusios tiek su nekomercine, tiek su komercine pareiškėjos vykdoma veikla. Šios išlaidos priskirtinos reprezentacinėms sąnaudoms, pagal PM įstatymo 17 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis PM įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 punktais, 75 proc. minėtos sumos turi būti priskirta riboto dydžio leidžiamiems atskaitymams, o pareiškėjos apmokestinamojo pelno padidinimas turi būti mažinamas 275 015 Lt suma.

Komisija, priimdama sprendimą dėl komandiruočių, kurių sąnaudos sudarė 69 237 Lt, buvo nenuosekli ir nevertino pareiškėjos argumentų dėl nurodytų rengiamų temų atitikties pareiškėjos vykdomai komercinei veiklai. Šios komandiruotės faktiškai įvyko, atitiko komandiruotės sąvoką, todėl minėtos sąnaudos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymams PM tikslais.

Dėl komandiruočių į Almatą, Milaną, Romą ir Maskvą Komisija padarė nepagrįstą išvadą, kad su jomis susijusios sąnaudos yra patirtos vykdant ne komercinę, o asociacijos veiklą, todėl neatitinka PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje leidžiamiems atskaitymams nustatytų sąlygų, nors pati teigė, kad pareiškėja uždirbo komercinės veiklos pajamų. Teisės aktai neišskiria pagrindinės veiklos bei iš jos išplaukiančios papildomos naudos, todėl Komisija nurodė papildomus, teisės aktuose neįtvirtintus leidžiamų atskaitymų kriterijus. Pareiškėjos patirtos komandiruočių sąnaudos yra susijusios su visa pareiškėjos veikla, todėl gali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams.

Dėl Komisijos konkrečiai neįvardintų komandiruočių pareiškėja pateikė kelionės sutartis, pasirašytus dalyvių sąrašus, PVM sąskaitas faktūras kelionės išlaidoms apmokėti, renginių aprašymus ir kt., iš kurių akivaizdu, kad Asociacijos darbuotojai minėtuose renginiuose faktiškai dalyvavo, bei, kad šie renginiai yra susiję su visa pareiškėjos veikla. Šių tarnybinių komandiruočių vykimo faktą patvirtina ir pats mokesčių administratorius, 305 045 Lt tarnybinių komandiruočių sąnaudų nepripažindamas gyventojų pajamomis, gautomis natūra.

Komisija nesutiko, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (toliau – NTM įstatymas), nuo nekilnojamojo turto, naudojamo tiek komercinėje, tiek nekomercinėje veikloje, NTM turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į pajamų iš kiekvienos iš nurodytų veiklų kriterijų. NTM įstatyme nustatyta, kad NTM neapmokestinamas juridinių asmenų, veikiančių pagal Asociacijų įstatymą, nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai. Todėl papildomos sumos pareiškėjai apskaičiavimas yra nepagrįstas. Dalis nekilnojamojo turto buvo naudojama pačios pareiškėjos (pvz., administracinis pastatas) ir todėl laikytinas naudojamu bendrai pareiškėjos veiklai. Kadangi NTM įstatymas nenumato tikslių kriterijų, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamas NTM nuo nekilnojamojo turto, naudojamo mišrioje veikloje, būtų teisinga naudoti ekonomiškai pagrįstą ir objektyvų paskirstymo kriterijų, proporcingai pajamų pagal šias veiklas atžvilgiu.

Pareiškėja nesutiko, kad jos 2007 – 2011 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos buvo apskaičiuotos neteisingai, kadangi VMI nurodyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų skaičiavimo neatitikimai susidarė ne dėl pareiškėjos kaltės, o dėl specifinės apskaitos programos konfigūracijos. Pagal apskaitos programą, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos yra skaičiuojamos tiksliai, t. y. ankstesnio mokestinio laikotarpio paskutinės dienos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos nėra priskiriamos vėlesniam mokestiniam laikotarpiui. Taip pat nėra pakeičiamos pareiškėjos mokestinių metų pradžios ir pabaigos datos. Todėl nustatant laikotarpio pajamas, nėra atsižvelgiama į praėjusio mokestinio laikotarpio sąnaudas. Į šiuos argumentus nebuvo atsižvelgta mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Teisingos nusidėvėjimo sąnaudų sumos yra atvaizduotos ilgalaikio turto buhalterinės apskaitos suvestiniuose registruose. Pareiškėjos apskaitos informacija išlieka tinkama, objektyvi ir palyginama, o vadovaujantis ja mokesčiai skaičiuojami teisingai. Be to, 2007 m., 2009 m. ir 2011 m. pareiškėja per klaidą priskyrė leidžiamiems atskaitymams 76 569 Lt mažiau nusidėvėjimo sąnaudų, nei apskaičiuota suvestiniuose registruose, todėl pareiškėjos apmokestinamosios pajamos už 2007 – 2011 m. turi būti papildomai sumažintos šia suma.

Kadangi socialinio mokesčio bazė priklauso nuo papildomai apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dydžio, kurio dalies apskaičiavimas yra ginčijamas šiuo skundu, pareiškėja prašė perskaičiuoti ir papildomai mokėtiną socialinį mokestį bei su juo susijusias sumas.

Pareiškėjos vykdomas TIR knygelių platinimas neturi būti vertinamas kaip ūkinė komercinė veikla PM ir NTM apskaičiavimo prasme. Todėl darytina išvada, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja turėjo PM ir NTM permokas, dėl ko baudos ir delspinigiai jai neturi būti skaičiuojami. Taip pat pareiškėja buvo suklaidinta, nurodant, kad pajamos iš TIR knygelių platinimo turi būti priskirtinos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Taigi, pareiškėja turėtų būti atleidžiama nuo delspinigių ir baudų, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintu pagrindu. Kadangi pareiškėja Vilniaus AVMI sprendimą gavo 2015-04-13, mokesčių administratorius pareiškėjai skaičiavo delspinigius ir už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-12. Todėl pareiškėjai pateikus patikslintas PM deklaracijas už 2012 – 2014 m., vertinant pareiškėjai kylančias delspinigių sumas, turi būti atsižvelgiama į pagal minėtas deklaracijas susidarančių mokestinių permokų sumas. Taip pat turi būti atsižvelgta į Komisijos delsimą priimti sprendimą, nustatyto skundo išnagrinėjimo termino pažeidimą ir vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neturi būti skaičiuojami delspinigiai už laikotarpį nuo 2015-10-05 iki 2016-03-21.

Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo padaryta procedūrinių pažeidimų. VMI sprendime nebuvo nurodyta pareiškėjai priskaičiuota delspinigių ir baudų suma. Apie šias sumas pareiškėja buvo informuota 2015-07-29, t. y. likus vos dienai iki VMI sprendimo apskundimo termino pabaigos, taip pažeidžiant pareiškėjos teisę į savo teisių gynybą. Komisija iš esmės nevertino pareiškėjos argumentų dėl Vilniaus AVMI sprendimo 6.8 ir 6.9 punktų panaikinimo pagrįstumo. Dėl šių punktų nepasisakė ir VMI, todėl jos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam aktui. Komisija taip pat nevertino pareiškėjos argumentų, susijusių su atleidimu nuo delspinigių, o vertindama socialinio mokesčio sumą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos apmokestinamas pelnas buvo sumažintas ir dėl to susidarė permoka. VMI sprendime nurodė, kad delspinigiai buvo skaičiuojami specialia mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) programa, tačiau pareiškėjai pateikė tik galutines su konkrečiais mokesčiais susijusias delspinigių sumas, nesudarydama galimybės įvertinti delspinigių apskaičiavimo teisingumo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus bei prašė skundą tenkinti.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad asociacijoms gaunant pajamas už prekes, paslaugas ar pagamintą produkciją, kai jos pačios iš savęs teikia realią naudą įgijėjui, šios pajamos turėtų būti laikomos asociacijų pajamomis iš ūkinės komercinės veiklos, o pajamos, gaunamos asociacijų tikslams įgyvendinti, kai už jas kita šalis negauna realios vertės turinčių ar naudą teikiančių prekių, paslaugų ar produkcijos, turėtų būti laikomos lėšų telkimu asociacijų veiklai vykdyti ir apskaitoje atvaizduojamos kaip finansavimas. Asociacija vežėjams platina TIR knygeles, už jas imdama tam tikrą mokestį. TIR sistema suteikia vežėjams realios naudos: sutrumpėja krovinio muitinis tikrinimas; sumažėja transporto išlaidos. Vežėjas, įsigydamas TIR knygelę, sumoka už konkrečią jam reikalingą garantiją kertant valstybių sienas, o ne sutelkia lėšas Asociacijos tikslams įgyvendinti. Todėl Asociacijos gaunamos pajamos už TIR knygelių platinimą turi būti priskiriamos Asociacijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėja pajamas iš TIR knygelių platinimo apskaitė ir deklaravo neteisingai. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Vien aplinkybė, kad iki 2004 m. Asociacijų įstatymo ir PM įstatymo pakeitimų teisės aktuose nebuvo reglamentuota galimybė asociacijoms vykdyti ūkinę komercinę veikla, nekeičia pačios veiklos komerciškumo. Pakeitimų tikslas – suvienodinti konkurencijos sąlygas visiems juridiniams asmenims, kurie vykdo ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjos patikslintos PM deklaracijos nebuvo pateiktos vietos mokesčių administratoriui, jų teisėtumas nebuvo tikrinamas. Todėl šios aplinkybės negalėjo turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui.

Dėl aplinkybių, susijusių su Simuliatoriaus pirkimu ir PVM apskaičiavimu, pažymėtina, kad remiantis PVM įstatymo 14 straipsnio 11 dalimi, prievolė apskaičiuoti PVM už prekių įsigijimą iš kitos valstybės narės atsiranda, kai šių prekių tiekėjas išrašo PVM sąskaitą faktūrą, bet ne vėliau kaip kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prekės buvo išgabentos, 15 dieną. 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) 218 straipsnyje yra nurodyta, jog sąskaitomis faktūromis laikomi rašytinės ar elektroninės formos dokumentai ar pranešimai, jeigu jie tenkina šioje direktyvoje nustatytas sąlygas. LVAT laikosi pozicijos, kad PVM sąskaita faktūra laikytina pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu tarp joje nurodytų ūkio subjektų ir joje nurodytomis sąlygomis įvykusią ūkinę operaciją. Pareiškėjos pateiktoje proformoje sąskaitoje buvo nurodyti visi duomenys, reikalingi identifikuoti vykdomą prekių tiekimą ir apskaičiuoti mokėtiną PVM. Todėl pagrįstai Simuliatoriaus įsigijimo PVM apmokestinimo momentas nustatytas pagal minėtą proformą sąskaitą.

Patikrinimo metu, vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, padaryta išvada, kad pareiškėja vairavimo Simuliatoriaus nenaudojo ekonominei veiklai vykdyti. Įsigijimo metu jis nebuvo tinkamas eksploatuoti, buvo sandėliuojamas. Pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų parengti Simuliatorių naudojimui. Be to, pareiškėja Simuliatorių 2010 m. apskaitė kaip veikloje nenaudojamą turtą. Vien turto įsigijimas ir jo turėjimas savo žinioje, jeigu su šiuo turtu neatliekami jokie aktyvūs veiksmai, nėra ekonominės veiklos vykdymas, todėl dėl tokio turto įsigijimo teisė į PVM atskaitą neatsiranda. Be to, visos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su ketinimu naudoti Simuliatorių, atsirado jau vykdant pareiškėjos mokestinės kontrolės veiksmus.

Aiškinant ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą, pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne jos įforminimo formaliesiems rekvizitams. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, o ne vien užfiksuotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pareiškėjos atveju ginčo PVM sąskaitose faktūrose įformintas ūkinės operacijos turinys – suteiktos paslaugos pagal 2008-02-04 sutartį. Byloje nustatyta, jog UAB „VAT refund“ vežėjų PVM sąskaitų faktūrų perdavimas pareiškėjai jokiais rašytiniais įrodymais, kaip tai yra numatyta sutartyje, nebuvo įformintas. Pareiškėja pati turėjo PVM grąžinimo skyrių, o šio skyriaus darbuotojos teigė, kad paslaugų teikėjo UAB „VAT refund“ jos nežino. Todėl pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina sandorių realumo.

Iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“, UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ Asociacijos įsigytos paslaugos buvo susijusios su Asociacijos narių interesų tenkinimu, informacija skirta Asociacijos nariams (vežėjams) viešinti bei informuoti. Šios išlaidos nėra susijusios su pareiškėjos vykdoma ūkine komercine bei PVM apmokestinama veikla. LVAT bei ESTT laikosi pozicijos, kad reklamos paslaugų samprata turi apimti bet kokią reklaminę veiklą, kurios tikslas yra informuoti visuomenę apie tam tikrus produktus ar paslaugas bei jų savybes, siekiant padidinti minėtų prekių ar paslaugų pardavimą. Komisija, išnagrinėjusi byloje pateiktas publikacijas, pažymėjo, jog publikacijų antraštėse, kur paprastai pateikiama pagrindinė informacija apie publikacijos esmę, akcentuojama, o pačiose publikacijose nagrinėjama vežėjams, kelių transportu vežantiems keleivius bei krovinius, aktuali informacija, problemos, jų sprendimo būdai, kelių transporto vystymo perspektyvos, pateikiama informacija apie vykusius renginius, susitikimus ir t. t. Taigi, tiek pateiktos informacijos turinys, tiek jos pateikimo pobūdis atitinka pareiškėjos įstatuose nurodytą vykdomą veiklą, susijusią su atstovavimu jos narių interesams ir neturi komercinių paslaugų pirkimą skatinančio pobūdžio. Skelbiama informacija formuoja ne vien teigiamą pareiškėjos įvaizdį – aprašomi vežėjų nusiskundimai dėl Asociacijos veiklos. Todėl šios paslaugos buvo nepagrįstai įtrauktos į PVM atskaitą. Pati pareiškėja nesilaikė PVM įstatymo 59 straipsnio nuostatų, neteikdama konkrečių duomenų, patvirtinančių konkrečių subjektų atliktų konkrečių darbų sąsają su sudarytais sandoriais. Taip pat išlaidos už nuomos paslaugas, įsigytas iš UAB „Solaris Baltic“, nelaikytinos leidžiamais atskaitymais, kadangi patalpos buvo naudojamas įsigyto Simuliatoriaus, kuris nebuvo skirtas ekonominei veikslai vykdyti, sandėliavimui.

Tarnybinės komandiruotės į Gran Kanariją, Kataniją ir kt. neatitinka tarnybinių komandiruočių požymių. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad į komandiruotes buvo vykstama darbo funkcijoms atlikti ar kelti kvalifikaciją, taip pat, jog komandiruotės yra susijusios su pareiškėjos ūkine komercine veikla. Nors mokesčių administratoriui ir buvo pateiktos vykusių seminarų programos, tačiau nebuvo įrodyta, kad pareiškėjos darbuotojai juose faktiškai dalyvavo. Todėl pareiškėjos darbuotojams, į keliones vykusiems asmeniniais tikslais, išmokėti dienpinigiai buvo pripažinti jų su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, o neatlygintinai suteiktų kelionės paslaugų vertė ir darbuotojams bei jų šeimos nariams apmokėtos kelionės išlaidos pripažintos Asociacijos darbuotojų pajamomis natūra. Pareiškėjos nurodyti komandiruotės tikslai yra labai aptakūs ir neapibrėžti. Nors komandiruočių trukmė pakankamai ilga, t. y. nuo 7 iki 11 dienų, tačiau nenustatyta, ar vykstama su konkrečiomis užduotimis, į kokią vietą, su kokiais asmenimis. Taigi, nėra galimybės spręsti, jog pareiškėjos darbuotojai dalyvavo nurodytuose renginiuose, taip pat, kad jie buvo susiję su Asociacijos vykdoma ūkine komercine veikla.

Vadovaujantis PM įstatymu bei LVAT praktika, sprendžiant klausimą dėl sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais, šiomis sąnaudomis laikomos ne visos vieneto patirtos veiklos išlaidos, bet tik tokios išlaidos, kurios yra pripažintos sąnaudomis PM įstatymo prasme. Taigi, vien atitinkamų išlaidų pripažinimas sąnaudomis, savaime nereiškia jų pripažinimo leidžiamais atskaitymais.

Kadangi nebuvo nustatyta, kad UAB „VAT refund“ faktiškai teikė paslaugas Asociacijai, todėl jos apmokestinamas pelnas laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2011-06-30 buvo padidintas 548 471 Lt, o pirkimo PVM atskaita sumažinta 111 629 Lt. Pagal PM įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, turinčiais visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Nustačius, kad įsigytos viešinimo paslaugos nėra reklama ir jos nebuvo skirtos ir panaudotos PVM apmokestinamai ūkinei komercinei veiklai vykdyti, o patalpų nuomos paslaugos nebuvo susijusios su jos ūkine komercine veikla, teigtina, kad pagrįstai šios sąnaudos nepripažintos pareiškėjos leidžiamais atskaitymais.

Siekiant patvirtinti komandiruočių sąnaudų, kaip atskaitomų išlaidų pagrįstumą, būtina turėti įrodymus, jog darbuotojas atitinkamo išvykimo metu atliko darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kėlė kvalifikaciją, antra, būtina turėti buvimo komandiruotėje užsienyje faktą bei komandiruotės sąnaudas patvirtinančius įrodymus. Komisija sprendime dėl komandiruočių sąnaudų į Barseloną ir Dubajų padarė išvadą, jog šių kelionių esminis motyvas yra vežėjų interesai ir jų atstovavimas. Tačiau pareiga įrodyti, kad komandiruotės buvo susijusios su pareiškėjos ūkine komercine veikla, liko neįvykdyta. Iš įvykusių renginių aprašymų matyti, jog juose atlikti darbai visiškai atitinka pareiškėjos įstatuose aprašytą pareiškėjos veiklą, atstovavimą vežėjų interesams. Galimas pajamų iš komercinės veiklos uždirbimas yra papildoma nauda, kuri priklauso nuo pagrindinės veiklos. Taigi, mokesčių administratoriaus išvada, jog Asociacija nepateikė įrodymų, kad komandiruočių sąnaudos buvo susijusios su jos vykdoma ūkine komercine veikla, pripažintina pagrįsta.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudomis, pažymėtina, kad MAĮ bei Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintos pareigos apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Būtent pareiškėja kaip mokesčių mokėtojas yra atsakinga už teisingos informacijos, reikalingos mokesčiams apskaičiuoti, pateikimą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjos tikrinamojo laikotarpio ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas tikrino pagal pačios pareiškėjos pateiktus duomenis ir lenteles. Pagal PM įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, PM mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjos atitinkamą mokestinį laikotarpį, pagrįstai rėmėsi buhalterinės apskaitos duomenimis už šį laikotarpį. Todėl, nustatant mokestinio laikotarpio pajamas, nėra pagrindo atsižvelgti į praėjusio mokestinio laikotarpio sąnaudas.

Vadovaujantis tikrinamuoju laikotarpiu galiojusio NTM įstatymo 3, 4, 6, 7, 8 ir 12 straipsnių nuostatomis, juridinis asmuo (asociacija) nekilnojamąjį turtą naudoja ir komercinėje veikloje, visas turtas yra apmokestinamas, neatsižvelgiant į gaunamas pajamas iš ūkinės komercinės ar nekomercinės veiklos. Tik tuo atveju, jeigu turtas, už kurį mokesčio mokėtojas privalo apskaičiuoti mokestį, priklausė jam nuosavybės teise, buvo įsigyjamas, naudojamas ekonominei ar individualiai veiklai arba juridinio asmens buvo perimtas iš fizinio asmens ne visą mokestinį laikotarpį, mokestis apskaičiuojamas proporcingai tai mokestinio laikotarpio daliai (mėnesiais), kurią tas nekilnojamasis turtas priklausė nuosavybės teise, buvo įsigyjamas, naudojamas ekonominei ar individualiai veiklai arba juridinio asmens buvo perimtas iš fizinio asmens. Jokių kitokių NTM apskaičiavimo išlygų įstatymų leidėjas nenumatė.

Mokesčių mokėtojas nuo delspinigių gali būti atleidžiamas tik esant bent vienam iš MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje) išvardintų pagrindų. Pagal MAĮ ar kitus mokesčių įstatymus už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos baudos ar delspinigiai laikomi griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. Pareiškėja nepateikė įrodymų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo egzistavimui įrodyti. Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikoje mokesčio mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. Šiuo atveju, pareiškėjos mokestiniai pažeidimai nebuvo nulemti minėtų aplinkybių, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos pareiškėjai nėra taikytinos.

Žalos padarymas biudžetui turėtų būti suprantamas kaip dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų, kuriais padaromas neigiamas poveikis valstybės finansiniams interesams, valstybės negautos mokestinės pajamos. Pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka ir terminu nesumokėjusi mokesčių savo kaltais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, todėl negali būti atleista nuo šių mokesčių delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Be to, laikotarpiu, kuomet pareiškėja turėjo mokesčių permoką, delspinigiai nebuvo skaičiuojami.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, klaidinga mokesčių administratoriaus konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais turi būti suteikta raštu arba telefonu. Duomenų apie pareiškėjai teiktas klaidingas konsultacijas byloje nėra. Be to, pareiškėja apie dalį padarytų pažeidimų žinojo dar 2012 m., atlikus pareiškėjos mokestinį tyrimą, tačiau veiksmų šiems pažeidimams ne tyrime nagrinėtais laikotarpiais pašalinti nesiėmė.

Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs, ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Mokesčių administratorius neturi duomenų apie aukščiau nurodytas aplinkybes, todėl atleidimo nuo baudų klausimas negali būti svarstomas. Konkretūs pareiškėjai paskirtų baudų dydžiai buvo nustatyti atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka ir palaiko VMI atsiliepime pateiktus argumentus.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

 

Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus AVMI 2015-04-03 sprendimo Nr. (4.65)-FR0682 bei jį iš dalies patvirtinusių VMI 2015-07-07 sprendimo Nr. 69-80 ir Komisijos 2016-03-21 sprendimo Nr. S-60(7-186/2015) dalių teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl pareiškėjai papildomai priskaičiuotų GPM, PVM, PM, NTM, PSD ir VSD įmokų bei laikinojo socialinio mokesčio ir su šiais mokesčiais susijusių delspinigių bei baudų paskyrimo teisėtumo.

 

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos PVM, PM, GPM, VSD įmokų, PSD įmokų, įmokų į garantinį fondą, žemės nuomos mokesčio, NTM ir socialinio mokesčio mokėjimo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2011-12-31. Patikrinimo rezultatai pateikti 2015-02-12 patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-105 (Komisijos byla, 2 t. b. l. 23–111). Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2015-04-03 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-208 (Komisijos byla, 2 t., b. l. 1–22) ir pareiškėjai apskaičiuota papildomai mokėtino PVM, PM, NTM, GPM, įmokų į garantinį fondą, socialinio mokesčio, VSD ir PSD įmokų. Taip pat apskaičiuotos su minėtais mokesčiais susijusių delspinigių sumos ir paskirtos baudos. Dėl Patikrinimo akto pareiškėja vietos mokesčių administratoriui pastabų nepateikė.

Nesutikdama su Vilniaus AVMI sprendimu, pareiškėja pateikė centriniam mokesčių administratoriui 2015-05-04 skundą Nr. 20-322 (Komisijos byla, 1 t., b. l. 92–162). Asociacija nesutiko su Vilniaus AVMI atliktu aplinkybių vertinimu ir dalimi jai apskaičiuotų mokesčių. VMI, įvertinusi skunde išdėstytus argumentus, 2015-07-07 sprendimu Nr. 69-80 (Komisijos byla 1 t., b. l. 70–92) pakeitė Vilniaus AVMI sprendimo dalį ir perskaičiavo pareiškėjai mokėtinas NTM, PM, ir socialinio mokesčio sumas, su jomis susijusius delspinigius bei baudas. VMI sprendimas buvo patikslintas 2015-07-24 sprendimu Nr. 69-93, ištaisant PM ir socialinio mokesčių apskaičiavimo klaidas, bei atitinkamai perskaičiuojant delspinigius.

Nesutikdama su VMI sprendimu, pareiškėja pateikė Komisijai 2015-07-30 skundą (Komisijos byla 1 t., b. l. 1–69), kuriame ginčijo dalį VMI sprendimu patvirtintų mokėtinų mokesčių sumų. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016-03-21 sprendimu Nr. S-60(7-186/2015) (Komisijos byla, 25 t., b. l. 44–108) jį patenkino iš dalies. Komisija panaikino VMI sprendimo dalį dėl dalies apskaičiuotų PVM, PM, socialinio mokesčio, GPM bei VSD ir PSD įmokų. Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

 

Dėl Asociacijos veiklos traktavimo.

 

Pareiškėja nesutiko su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo įžanginėje dalyje nurodytu jos veiklos traktavimu, t. y. pajamas, gautas iš TIR knygelių platinimo, priskiriant PM apmokestinamoms pajamomis, gautomis iš ūkinės komercinės veiklos. Tiek pareiškėja, tiek mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėja deklaravo ir sumokėjo PM už lėšas, gautas iš TIR knygelių platinimo, tačiau mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėja laikėsi pozicijos, kad TIR knygelių platinimas yra susijęs su viešojo intereso tenkinimu ir nelaikytinas jos ūkine komercine veikla. Todėl pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius privalo perskaičiuoti mokėtinas PM sumas, atsižvelgdamas į galimai susidariusią PM permoką.

Pareiškėjos nuomone, mokestis už TIR knygelių platinimą savo esme analogiškas narystės mokesčiui, kadangi jis skirtas Asociacijos įstatuose nustatytų tikslų įgyvendinimui. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjos vertinimu. Nuo 2008-12-30 įsigaliojusios PM įstatymo 5 straipsnio redakcijos (2008-12-18 įstatymo Nr. XI-73 redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta, kad pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos iš veiklos, vykdomos tenkinant viešuosius interesus, gautos pajamos, kurios skiriamos tokiai veiklai finansuoti. Nors sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad tokioms pajamoms gali būti priskiriamas asociacijos nario mokestis, tačiau pažymėtina, kad vežėjų pajamos, sumokėtos už TIR knygeles, savo esme negali būti laikomos pajamomis, skirtomis finansuoti asociacijos veiklai, tenkinant viešuosius interesus. Vežėjas, įsigijęs TIR knygelę, gauna konkrečią naudą, t. y. sutrumpėja jo krovinio muitinis tikrinimas, kertant valstybių sienas; sumažėja transporto išlaidos dėl trumpalaikių prastovų kelionės metu ir pan. Sutiktina su VMI išvada, kad vežėjas, įsigydamas TIR knygelę, sumoka už konkrečią jam reikalingą garantiją kertant valstybių sienas, o ne sutelkia lėšas Asociacijos tikslams įgyvendinti. Nors asociacijos narys, sumokėjęs nario mokestį ir tapęs jos nariu, gali gauti naudos, kuri pasireiškia jo teisių atstovavimu, tačiau ši nauda negali būti konkrečiai pamatuojama ir tiesiogiai nepriklauso nuo sumokėto nario mokesčio dydžio. Tuo tarpu TIR knygelės įsigijimas, nors ir naudingas vežėjui, tačiau nėra visuotinai privalomas ir priklauso nuo kiekvieno vežėjo valios. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų Asociacijos prezidiumo nutarimų dėl TIR knygelių kainų nustatymo (Komisijos byla, 8 t., b. l. 70–71), TIR knygelių kaina priklauso nuo lapų skaičiaus jose, t. y. nuo muitinės procedūrų skaičiaus, kurias atliekant galios minėta garantija. Taip pat matyti, kad skirtingos kainos buvo taikomos Asociacijos nariams bei kandidatams į Asociacijos narius. Pareiškėjos argumentas, kad lėšos, gautos iš TIR knygelių, yra panaudojamos sukaupti privalomąjį garantinį fondą, nekeičia šių pajamų kvalifikavimo, kadangi tai yra susiję su tinkamu garantijos įgyvendinimu, už kurį sumokama įsigyjant TIR knygelę, o ne lėšų sutelkimu bendriems Asociacijos tikslams įgyvendinti.

Savo pozicijai pagrįsti pareiškėja pateikė teismui IRU 2015-09-16 atsakymą į pareiškėjos paklausimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog TIR knygelių platinimas nėra laikomas ekonomine veikla, kad vadovaujantis TIR konvencijos nuostatomis TIR knygelėms nėra taikomi jokie mokesčiai, pažymėjo, kad IRU nėra žinoma atvejų, kad kitose valstybėse TIR knygelių platinimas būtų apmokestinamas pelno mokesčiu. Teismo vertinimu, šiuo raštu nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis ir paneigti mokesčių administratoriaus išvados dėl TIR knygelių platinimo pripažinimo ūkinei komercinei veiklai. IRU minėtame rašte vadovavosi TIR konvencijos 7 straipsniu, kuriame nustatyta kad TIR knygelės, kurias gauna garantinės asociacijos iš užsienio šalių asociacijos korespondenčių arba tarptautinių organizacijų, nėra apmokestinamos importo ir eksporto muitais ir mokesčiais, joms taip pat netaikomi importo ir eksporto draudimai bei apribojimai. Tačiau pažymėtina, kad ginčas byloje kyla ne dėl TIR knygelių importo bei eksporto muitų ir mokesčių apskaičiavimo, o būtent dėl už šių knygelių platinimą gautų pajamų, kaip pelno mokesčio objekto, vertinimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad IRU būtų įvertinusi visas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos mokesčių sistema bei konkrečiais būdais, kaip Asociacija platina TIR knygeles, kurias vertino mokesčių administratorius. Todėl šis paaiškinimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos poziciją besąlygiškai patvirtinantis įrodymas.

Nuo 2010-12-11 įsigaliojusios PM įstatymo 5 straipsnio redakcijos (2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1156 redakcija) 4 dalyje nustatyta, kad pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti. Atitinkamai buvo pakeistos ir Metinių pelno mokesčio deklaracijų 02 versijos PLN204, PLN204A, PLN204N, PLN204U formų užpildymo taisyklės, patvirtintos VMI viršininko 2007-01-15 įsakymu Nr. VA-2, jų 104 punkte (VMI viršininko 2009-04-30 įsakymo Nr. VA-34 redakcija) nustatant, kad deklaracijos (PLN204N formos) II dalies 55 laukelyje įrašomos vieneto per mokestinį laikotarpį uždirbtos pajamos, kurios skirtos vieneto viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti. Taip pat to paties teisės akto (VMI viršininko 2012-02-29 įsakymo Nr. VA-26 redakcija) 106 punkte įtvirtinta, kad deklaracijos (PLN204N formos) II dalies 57 laukelyje įrašoma apmokestinamojo pelno, kurį vienetas per mokestinį laikotarpį panaudojo ar numato panaudoti kitais mokestiniais laikotarpiais viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti, suma. Nagrinėjamu atveju, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2010 ir 2011 metų PM deklaracijų atitinkamuose punktuose deklaravo 0 Lt apmokestinamojo pelno, skirto viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti (Patikrinimo akto 9.1 papunktis). Todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, jog dalis pajamų skirtos viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti.

Asociacijai teisė platinti TIR knygeles suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-02-27 nutarimu Nr. 224. Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybė, kad TIR knygelių platinimo funkcija jai buvo suteikta viešosios valdžios institucijos, neleidžia kitaip vertinti iš šios veiklos gautų pajamų PM mokesčio atžvilgiu. Pareiškėjos minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-415/2016, buvo sprendžiamas klausimas dėl subjekto veiklos kvalifikavimo, taikant viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas, t. y. sprendžiama, ar subjektas gali būti laikomas perkančiąja organizacija. Šis klausimas svarbus siekiant užtikrinti, kad valstybės tiekiamos lėšos būtų panaudotos racionaliai ir užkertamas kelias nepagrįstam šių lėšų įsisavinimui. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos veiklos komerciškumas vertintinas siekiant atsakyti, ar iš jos gautos pajamos laikytinos pelno mokesčio objektu. Pareiškėjai suteikta teisė užsiimti TIR knygelių platinimo veikla, iš kurios buvo gautos pajamos. Ši teisė buvo suteikta išimtinai tik pareiškėjai. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėja sprendė dėl galutinės TIR knygelės ir ja suteikiamos garantijos kainos, todėl nėra pagrindo šios veiklos vertinti kaip nekomercinės ir kitaip traktuoti iš jos gautas pajamas.

Pareiškėja, teigė, kad mokesčių administratorius privalėjo patikrinti, ar pareiškėja pagrįstai deklaravo pelno mokestį už iš TIR knygelių platinimo gautas lėšas. Pareiškėja rėmėsi MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame įtvirtinta viena iš vietos mokesčių administratoriaus funkcijų – kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai, bei MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kad, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius. Remdamasi savo pateiktais argumentais, jog iš TIR knygelių platinimo gautos lėšos neturėjo būti apmokestinamos PM, pareiškėja teigė, kad analogišką išvadą turėjo padaryti ir mokesčių administratorius. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjos vykdytas TIR knygelių platinimas pagrįstai vertintas kaip ūkinė komercinė veikla ir iš jos gautos pajamos pagrįstai buvo apmokestintos PM. Šią pozicija mokesčių administratorius išdėstė ir pareiškėjai pateiktame 2005-01-31 rašte Nr. (18.11-31-1)-R-1003 (skundo teismui 15 priedas). Todėl, konstatavus, kad minėtame rašte išdėstyta pozicija nebuvo klaidinga, nėra pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius nenustatęs pareiškėjos nuomone padarytų pažeidimų, pažeidė savo pareigas, susijusias su objektyviu visų apmokestinimui svarbių aplinkybių nustatymu, ir, kad šiuo raštu pareiškėja buvo suklaidinta. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjos patikrinimą, laikėsi minėtame 2005-01-31 rašte išdėstytos pozicijos ir nenustatė, kad pajamos, gautos iš TIR knygelių platinimo, buvo deklaruotos neteisingai. Komisija įvertino pareiškėjos argumentus, susijusius su pajamų, gautų iš TIR knygelių platinimo, vertinimu ir konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias pajamas pripažino apmokestinamomis, t. y. pagrįstai nekvestionavo šių pajamų deklaravimo. Todėl negalima sutikti, kad šioje dalyje Komisija aplaidžiai nagrinėjo pareiškėjos skundą.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Komisija ignoravo jos teisę į mokesčių apskaičiavimo patikslinimą, kadangi nevertino jos papildomai pateiktų PM deklaracijų už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2014 m. Komisija pažymėjo, kad šios deklaracijos nebuvo pateiktos mokesčių administratoriui ir jų teisėtumas nebuvo tikrintas. Minėtos deklaracijos buvo pateiktos 2016-02-19 (Komisijos byla, 25 t., b. l. 21–31). Pareiškėja nurodė, kad šiose deklaracijose buvo patikslintas PM apskaičiavimas, pajamas iš TIR knygelių platinimo kvalifikuojant kaip ne PM objektą. Pažymėtina, kad pareiškėjos patikrinimas buvo atliekamas už mokestinį laikotarpį nuo 2007 m. iki 2011 m., Patikrinimo aktas surašytas 2015-02-12, skundžiamas Vilniaus AVMI sprendimas priimtas 2015-04-03, jį patvirtinęs VMI sprendimas priimtas 2015-07-07. Taigi, vietos mokesčių administratorius bei centrinis mokesčių administratorius neturėjo galimybės palyginti šiose deklaracijose ir ginčui aktualiose deklaracijose pateikto mokesčių apskaičiavimo. Be to, kadangi mokestinis ginčas kilęs dėl mokesčių apskaičiavimo už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2011 m.

Apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos pajamas, gautas iš TIR knygelių platinimo, kvalifikavo kaip PM apmokestinamas pajamas. Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija įvertino visas šio klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad šios pajamos buvo deklaruotos teisingai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti galimai atsiradusią mokestinę permoką ir įpareigoti atsakovę iš naujo perskaičiuoti pareiškėjai tenkančią mokestinę prievolę.

 

Dėl PVM atskaitos už Simuliatoriaus įsigijimą pagrįstumo

 

Pareiškėja nesutiko su ginčijamų sprendimų dalimi, kuria jai papildomai apskaičiuota 807 955 Lt mokėtino į biudžetą pardavimo PVM už iš Vokietijos įmonės Rheinmetall Defence Elektronics GmbH įsigytą vairavimo Simuliatorių. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, kadangi netinkamai nustatė tikrąjį apmokestinimo momentą bei nepagrįstai teigė, kad Simuliatorius nebuvo skirtas pareiškėjos ekonominei veiklai vykdyti, todėl PVM atskaita už jo įsigijimą negalima. Pažymėtina, kad pareiškėja neginčijo sprendimo dalies, kuria nustatyta, jog ji PVM deklaracijoje nedeklaravo pardavimo PVM už Simuliatoriaus įsigijimą.

Pareiškėja, nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestinimo PVM datą nustatė pagal pareiškėjai pateiktą 2007-12-14 proformą sąskaitą Nr. 45100213. Laikėsi pozicijos, kad prievolės apskaičiuoti PVM už Simuliatoriaus įsigijimą momentu laikytina 2008-01-15, kadangi pareiškėjai nebuvo pateikta PVM sąskaita faktūra. Pareiškėja vadovavosi PVM įstatymo 14 straipsnio 11 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už prekių įsigijimą iš kitos valstybės narės atsiranda, kai šių prekių tiekėjas išrašo PVM sąskaitą faktūrą, bet ne vėliau kaip kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prekės buvo išgabentos, 15 dieną. Teismo vertinimu, šioje teisės normoje nustatytas prievolės atsiradimo terminas yra skirtas užtikrinti, kad nebūtų nepagrįstai delsiamas PVM apskaičiavimas ir mokėjimas dėl PVM sąskaitos faktūros neturėjimo. PVM direktyvos 220 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog kiekvienas apmokestinamasis asmuo užtikrina, kad jis pats, prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo, arba trečioji šalis jo vardu ir jo naudai, išrašytų sąskaitą faktūrą, kai buvo tiekiamos prekės 138 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė ir teismas nenustatė, kad Simuliatorių pardavusi Vokietijos įmonė būtų delsusi pateikti PVM sąskaitą faktūrą, ar, kad pareiškėja būtų raginusi ją pateikti. Teisingam šio klausimo išsprendimui svarbios ir kitos nustatytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijos įmonė Simuliatoriaus tiekimą pareiškėjai įformino minėta 2007-12-14 proforma sąskaita (Komisijos byla, 21 t., b. l. 1), kurioje pažymėta, jog prekių tiekimas Vokietijoje neapmokestinamas PVM, kaip vykstantis Bendrijos viduje; pareiškėja už įsigytą Simuliatorių atsiskaitė iki proformos sąskaitos išrašymo, o pastarojoje buvo aiškiai nurodyta, jog ši sąskaita yra išrašyta muitų tikslais ir jos apmokėti nereikia. Be to, proforma sąskaita buvo pristatyta kartu su kitais gabenimo dokumentais (2007-12-14 važtaraštis (delivery note) Nr. 44100339 (Komisijos byla 21 t., b. l. 4), 2007-12-18 išsiuntimo pranešimas Nr. 0044100339 (Komisijos byla 21 t., b. l. 2)). Taip pat svarbi aplinkybė, kad šią sąskaitą, neatsižvelgdama į jos pavadinimą, pareiškėja vertino kaip pagrindinį prekių tiekimą įforminantį dokumentą ir jo pagrindu apskaitė prekių įsigijimą. Be to, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Simuliatoriaus įsigijimas nebuvo deklaruotas PVM deklaracijose. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja nelaukė ir nesitikėjo, kad Vokietijos įmonė pateiks PVM sąskaitą faktūrą, jos ir nereikalavo, t. y. vertindama sandorį kaip neapmokestinamą PVM, jį apskaitė proformos sąskaitos pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad proformoje sąskaitoje buvo nurodyti visi duomenys, reikalingi identifikuoti vykdomą prekių tiekimą ir apskaičiuoti mokėtiną PVM, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai apmokestinamąjį momentą nustatė pagal proformą sąskaitą.

Pareiškėja taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, jog ji neketino naudoti Simuliatoriaus PVM apmokestinamoje ekonominėje veikloje ir dėl to neturėjo teisės į PVM atskaitą pagal PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Analogiška nuostata yra įtvirtinta PVM direktyvos 168 straipsnyje.

Tiek PVM įstatymas, tiek PVM direktyva teisę į atskaitą sieja su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvoka „ekonominė veikla“ gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, įskaitant parengiamuosius veiksmus, kaip antai veiklos priemonių įsigijimą, nekilnojamojo turto pirkimą, todėl jie turi būti laikomi ekonomine veikla (žr. ESTT 1996-02-29 sprendimo byloje INZO, C-110/94 15 punktą). Pagal PVM direktyvą, parengiamieji darbai turi būti pripažįstami ekonomine veikla. Bet kuris asmuo, vykdantis tokius parengiamuosius darbus, laikomas apmokestinamuoju asmeniu ir turi teisę į atskaitą (žr. ESTT 2005-03-03 sprendimo byloje Fini H, C-32/03 22 punktą). Be to, asmuo, investuojantis į ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs įrodymai, pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį (Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis) turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu (ESTT 2012-11-29 sprendimo byloje Gran Via Moineti, C-257/11 27 punktas). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl faktinių aplinkybių vertinimo, kaip pagrindžiančių pareiškėjos ketinimus vykdyti su Simuliatoriaus įsigijimu susijusią ekonominę veiklą.

Mokesčių administratorius nustatė, kad įsigytas Simuliatorius buvo sandėliuojamas, nebuvo sumontuotas, nebuvo įrengta jo naudojimui reikalinga infrastruktūra. Pareiškėja nurodė, kad ketinimus naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje patvirtina jos veiksmai, kuriais siekta įvertinti Simuliatoriaus panaudojimo galimybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos sudaryta darbo grupė problemoms dėl asociacijos turimo vairavimo Simuliatoriaus spręsti 2012-05-07 pateikė pasiūlymus dėl Simuliatoriaus panaudojimo (Komisijos byla 7 t., b. l. 164). Su Simuliatorių pardavusia Vokietijos įmone buvo susirašinėjama 2012 metų birželio ir gegužės mėnesiais. Kiti pareiškėjos nurodyti veiksmai, t. y. Simuliatoriaus patikrinimo iniciavimas, svarstymas dėl jo tolesnio panaudojimo, sutarties dėl konsultavimo paslaugų su UAB „Baltic Aviation Academy“ sudarymas, sprendimo dėl Simuliatoriaus pardavimo priėmimas vyko 2014 ir 2015 metais, t. y. jau pradėjus pareiškėjos mokestinės kontrolės veiksmus (2012-12-20 pavedimas tikrinti Nr. 83-174 (Komisijos byla 13 t., b. l. 4–9)).

Dėl 2012 metais atliktų pareiškėjos veiksmų pažymėtina, kad, nors mokestinis patikrinimas buvo vykdytas pagal 2012-12-20 pavedimą, tačiau Patikrinimo akte pažymėta, jog mokestinis patikrinimas buvo pradėtas nustačius, kad pareiškėja neatsižvelgė į mokesčių administratoriaus pasiūlymą pašalinti 2010 metais atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytus ir analogiškus ankstesniais laikotarpiais padarytus pažeidimus. Taigi, darytina išvada, kad kontrolės veiksmai pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėti prieš imantis spręsti dėl tolimesnio Simuliatoriaus panaudojimo. Taip pat, teismo vertinimu, vien darbo grupės sudarymas savaime nepatvirtina, kad Simuliatorius gali būti panaudojamas būtent PVM apmokestinamai veiklai. Todėl aplinkybės, kad 2012 metais buvo sudaryta darbo grupė tolimesnio Simuliatoriaus panaudojimo klausimui spręsti, neleidžia besąlygiškai sutikti, kad pareiškėja, 2007 metais įsigydama Simuliatorių, ketino jį naudoti savo ekonominėje veikloje.

Ši aplinkybė taip pat vertintina kartu su kitomis mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad Simuliatorius buvo įsigytas 2007 metais, o minėta darbo grupė buvo sudaryta 2012 metais. Taigi, penkis metus Simuliatorius buvo sandėliuojamas ir nenaudojamas pareiškėjos veikloje. Be to, iš byloje pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais su Vokietijos įmonės atstovu matyti, kad pareiškėja neturėjo Simuliatoriaus techninės dokumentacijos, reikalingos jam įrengti (Komisijos byla, 7 t., b. l. 170–171). Pareiškėja taip pat nurodė, kad jo įsigijimo metu neturėjo reikiamos infrastruktūros.

Mokesčių administratoriui pareiškėja nepateikė paaiškinimų dėl planuoto Simuliatoriaus panaudojimo ir jo nenaudojimo priežasčių, tačiau skunde teismui nurodė, kad Simuliatorius turėjo būti perleistas VšĮ „Linavos mokymo centras“, turinčiai teisę organizuoti vairuotojų mokymus. Anot pareiškėjos, šis perleidimas, t. y. nuoma arba pardavimas, būtų apmokestinamas PVM. Šie pareiškėjos paaiškinimai prieštarauja skunde Komisijai ir skunde VMI nurodytiems paaiškinimams, kad Simuliatoriaus naudoti nebuvo galimybės, kadangi būtent pareiškėja neturėjo reikiamos infrastruktūros, jos patalpos nebuvo tinkamai įrengtos. Šios aplinkybės nurodytos ir skunde teismui. Teismo vertinimu, šie prieštaringi teiginiai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog įsigyjant Simuliatorių buvo ketinama jį perleisti VšĮ „Linavos mokymo centras“ ir būtent iš šio perleidimo uždirbti pajamas. Taip pat, kaip pažymėjo mokesčių administratorius ir Komisija, pareiškėja nepaaiškino, kodėl darbo grupė buvo sudaryta tik 2012 metais. Todėl sutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėja objektyviais įrodymais neįrodė realaus ketinimo naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje ir todėl neturėjo teisės į PVM atskaitą PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja pateikė teismui naujus įrodymus, patvirtinančius, jog Simuliatorius buvo parduotas UAB „Autnera“ pagal 2016-12-14 pirkimo-pardavimo sutartį. Šiais įrodymais pareiškėja siekia patvirtinti savo poziciją, jog Simuliatorių buvo ketinama naudoti PVM apmokestinamoje veikloje. ESTT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad klausimas, ar apmokestinamasis asmuo įsigijo turtą veikdamas būtent kaip apmokestinamasis asmuo, yra fakto klausimas, kuris turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant atitinkamo turto pobūdį ir laikotarpį tarp jo įsigijimo ir naudojimo šio apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai (šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimo Klub, C‑153/11, EU:C:2012:163 40 ir 41 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

Taip pat konstatuota, kad atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti apmokestinamąjį asmenį nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (žr., be kita ko, Sprendimo Eon Aset Menidjmunt, C‑118/11, EU:C:2012:97 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl svarbu įvertinti, ar pareiškėjos naujai pateikti įrodymai patvirtina ketinimą naudoti Simuliatorių ekonominei veiklai jo įsigijimo momentu. Kaip jau buvo minėta, Simuliatorius buvo įsigytas 2007 metais ir nuo to laiko buvo sandėliuojamas pareiškėjos nuomojamuose patalpose, pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų pritaikyti Simuliatorių naudojimui ekonominėje veikloje ir pasibaigus ekonominei krizei. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių daryti išvadas, kad buvo ketinama naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje, nepaaiškinti pareiškėjos teiginiai dėl ketinimo jį perleisti VšĮ „Linavos mokymo centras“, nenurodyta, kodėl šios idėjos buvo atsisakyta. Todėl teismui pateikti nauji įrodymai vertintini kaip 2012 metais pradėtų veiksmų, siekiant parduoti Simuliatorių, rezultatas, o ne kaip patvirtinantys ketinimus naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje.

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė ketinimo naudoti Simuliatorių PVM apmokestinamoje veikloje ir todėl neturėjo teisės į PVM atskaitą. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais dėl apmokestinimo momento nustatymo. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl Vilniaus AVMI sprendimo 1.1. punkto ir jį patvirtinusių Komisijos bei VMI sprendimų dalių panaikinimo.

 

Dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM už paslaugas, įsigytas iš UAB „VAT refund“

 

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „VAT refund“ nebuvo vykdomos ir dėl to pareiškėja neturėjo teisės į 111 629 Lt PVM atskaitą.

Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „VAT refund“ faktiškai nesuteikė tarp pareiškėjos ir minėtos įmonės sudarytoje 2008-02-08 paslaugų teikimo sutartyje nurodytų paslaugų. Dėl to pareiškėja neturėjo teisės į PVM atskaitą įtraukti 111 629,47 Lt į PVM pagal UAB „VAT refund“ pareiškėjai išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Aiškindamas teisės normas, susijusias su mokesčių mokėtojo teise į PVM atskaitą, LVAT nurodė, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. <...> prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose (LVAT 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004).

Visų pirma, pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius bei Komisija neteisingai vertino tikrąjį tarp pareiškėjos ir UAB „VAT refund“ sudarytos paslaugų tiekimo sutarties turinį. Anot pareiškėjos, sutarties objektas yra bendradarbiavimas tarp šalių, UAB „VAT refund“ nukreipiant pareiškėjai klientus, pageidaujančius gauti greito PVM grąžinimo paslaugas, o ne formalus PVM sąskaitų faktūrų perdavimas pareiškėjai. Byloje nustatyta, kad pareiškėja su UAB „VAT refund“ sudarė 2008-02-08 paslaugų teikimo sutartį (Komisijos byla 20 t., b. l. 198–200). Šios sutarties objektas apibūdinamas jo 4-8 punktuose. Minėtos sutarties 4 punkte nustatyta, kad Vykdytojas (UAB „VAT refund“) įsipareigoja teikti Užsakovui (Asociacija) vežėjo pateiktas PVM AS24 faktūras bei kitus Užsakovo prašomus dokumentus, susijusius su PVM grąžinimu. Sutarties 6 punkte numatytas Vykdytojo įsipareigojimas užtikrinti sąskaitų bei kitų Užsakovo prašomų dokumentų atitikimą Užsakovo pateiktiems kokybės reikalavimams. 8 punkte nustatytas Vykdytojo įsipareigojimas teikti PVM sąskaitas raštiškame variante, pagal iš anksto su Užsakovu suderintus reikalavimus. Taip pat Sutarties 13 punkte įtvirtintas Vykdytojo įsipareigojimas tinkamai, laiku ir kokybiškai teikti PVM faktūras, pagal iš anksto su Užsakovu suderintą formą ir tvarką. Nagrinėjamu atveju itin svarbus šios sutarties 21 punktas, kuriame sutarta, jog visi šios sutarties sąlygų pakeitimai ir papildymai galioja tik tuo atveju, jeigu yra įforminami raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Nors sutartimi ir nustatytas šalių bendradarbiavimas, siekiant palengvinti pareiškėjos vykdomą PVM grąžinimo veiklą, tačiau iš nurodytų sutarties nuostatų matyti, kad jos objektas yra kokybiškų ir įstatymų reikalavimų atitinkančių dokumentų (tarp jų ir PVM sąskaitų) tiekimas pareiškėjai. Teismo vertinimu, šioje sutartyje sutarta dėl vieno iš bendradarbiavimo tarp šalių elemento – kokybiško dokumentų, reikalingų pareiškėjos vykdomam PVM grąžinimo paslaugų teikimui, perdavimo pareiškėjai. Sutartyje nėra nuostatų, patvirtinančių platesnį šios sutarties objekto apibrėžimą. Taip pat nėra nustatyta, kad šalys būtų raštu sutarusios dėl sutarties pakeitimų, leidžiančių kitaip vertinti jos objektą. Pareiškėjos argumentai, jog aplinkybės, kad įmonės, siekiančios gauti greitojo PVM grąžinimo paslaugas, pačios teikė reikiamus dokumentus pareiškėjai, ir, kad pareiškėjos darbuotojos nežinojo apie UAB „VAT refund“ teikiamus dokumentus, nepatvirtina jos argumentų dėl tikrojo sutarties objekto, kadangi byloje nėra duomenų ar pareiškėjos paaiškinimų, kaip buvo apskaitomos pareiškėjos nurodytos klientų nukreipimo pareiškėjai paslaugos. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad mokesčių administratorius bei Komisija neteisingai traktavo šios sutarties tikrąjį objektą ir nepagrįstai vertino, ar joje nurodytos ūkinės operacijos faktiškai buvo atliktos.

Pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu buvo atliktas UAB „VAT refund“ patikrinimas (2013-10-31 priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. (4.65)-447-KD-723 (Komisijos byla, 12 t., b. l. 10–11)). Šio patikrinimo metu buvo apklausti įmonės darbuotojai. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad UAB „VAT refund“ nepateikė mokesčių administratoriui dokumentų, patvirtinančių, jog 2008-02-08 sutartyje nurodytos paslaugos buvo suteiktos pareiškėjai. Be to, kaip buvo vykdoma sutartis su UAB „VAT refund“, negalėjo paaiškinti ir pareiškėjos darbuotojos. Kaip jau buvo minėta, teisė į PVM atskaitą galima tik nustačius, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos buvo faktiškai atliktos. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius tinkamai nustatė 2008-02-08 paslaugų sutarties objektą, atliko išsamų tyrimą ir nenustatė aplinkybių, patvirtinančių faktinį sutartyje numatytų paslaugų tiekimą. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl Vilniaus AVMI sprendimo 6.2. punkto panaikinimo.

 

Dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM už įsigytas paslaugas, kurios pripažintos nesusijusiomis su jos vykdoma komercine veikla, pagrįstumo

 

Pareiškėja nesutiko su jai papildomai priskaičiuota 585 506 Lt mokėtino PVM suma, kuri susidarė pripažinus, kad pareiškėja nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė PVM už reklamos ir informavimo paslaugų pirkimą iš UAB „Baltijos verslo vystymo centras“, VšĮ „Saugus ratas“ ir VšĮ „Baltijos media centras“. Minėta suma susidarė mokesčių administratoriui konstatavus, jog šios paslaugos yra susijusios su Asociacijos narių interesų tenkinimu, o ne su vykdoma PVM apmokestinama ūkine komercine veikla.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo vadovautis PVM įstatymo 59 ir 60 straipsniais ir apskaičiuoti mokėtiną PVM pagal pajamų gautų iš ekonominės veiklos ir pajamų gautų iš neekonominės veiklos proporciją, publikacijose pateikiamą informaciją vertindamas kaip susijusią su mišria pareiškėjos veikla. Minėtoje PVM įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas pirkimo ir (arba) importo PVM, kurio pagal apskaitos duomenis neįmanoma tiesiogiai priskirti nei šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai, nei kitai veiklai, šioms dviem veiklos grupėms paskirstomas proporcingai, laikantis šio Įstatymo 60 straipsnyje nustatytos tvarkos. To paties teisės akto 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai priskiriama tokia šio Įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nurodyto pirkimo ir (arba) importo PVM dalis (procentais), kuri atitinka PVM mokėtojo pajamų iš šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodyto prekių tiekimo ir paslaugų teikimo (išskyrus patį PVM) dalį (procentais) visose PVM mokėtojo pajamose (išskyrus patį PVM) iš bet kokios veiklos. Taigi, pagal pateiktą teisinį reglamentavimą, kai asmuo vykdo tiek PVM apmokestinamą, tiek PVM neapmokestinamą veiklą, vertinant jo teisę į įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM atskaitą, turi būti nustatyta, kokiai veiklai vykdyti šios prekės bei paslaugos buvo skirtos. Jeigu jos buvo skirtos tiesiogiai PVM apmokestinamai veiklai, tai gali būti atskaitomas visas pirkimo PVM, jeigu tiesiogiai PVM neapmokestinamai veiklai – tai joks pirkimo PVM negali būti atskaitomas, o jeigu skirtos mišriai veiklai (t. y. tiek PVM apmokestinamai, tiek neapmokestinamai veiklai), tai atskaitoma pirkimo PVM sumos dalis apskaičiuojama pagal aukščiau nurodyto PVM įstatymo 60 straipsnio nuostatas.

Pareiškėja neginčijo, kad dalis publikacijose pateiktos informacijos nėra susiję su Asociacijos vykdoma ūkine komercine veikla, tačiau teigė, kad ši informacija laikytina susijusia su mišria jos veikla. Pažymėjo, kad dalis informacijos turi komercinį pobūdį, skatinantį naudotis pareiškėjos teikiamomis paslaugomis (TIR knygelių platinimas, PVM grąžinimo paslaugos, vizų tarpininkavimo paslaugos). Administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, kad vadovaujantis ESTT praktika (bylose C-68/92, C-69/92, C-73/92 ir C-108/00), reklama laikytina informacija, įvairiomis formomis (tame tarpe ir įvairių renginių metu) skleidžiama neapibrėžtam potencialių prekių (paslaugų) pirkėjų ratui (visuomenei), siekiant paskatinti įsigyti tiekiamų prekių (teikiamų paslaugų) vartojimą (LVAT 2009-06-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-614/2009). Komisija, įvertinusi ginčui aktualias publikacijas, pažymėjo, kad publikacijų antraštėse, kur paprastai pateikiama pagrindinė informacija apie publikacijos esmę, akcentuojama, o pačiose publikacijose nagrinėjama vežėjams, kelių transportu vežantiems keleivius bei krovinius, aktuali informacija, problemos, jų sprendimo būdai, kelių transporto vystymo perspektyvos, pateikiama informacija apie vykusius renginius, susitikimus ir t. t. Taigi, tiek pateiktos informacijos turinys, tiek jos pateikimo pobūdis atitinka pareiškėjos kaip asociacijos vykdomą veiklą, susijusią su atstovavimu jos narių interesams ir neturi komercinių (PVM apmokestinamų) paslaugų pirkimą skatinančio pobūdžio. Kita svarbi aplinkybė, jog nors įsigytos viešinimo paslaugos formuoja pareiškėjos kaip savo narių – vežėjų interesų atstovės įvaizdį, tačiau tai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjos kaip asociacijos, t. y. ne pelno siekiančio juridinio asmens veikla (atstovavimas savo narių interesams). Be to, skelbiama informacija formuoja ne tik teigiamą pareiškėjos įvaizdį, kadangi publikacijose yra teikiama informacija ir apie vežėjų nepasitenkinimą Asociacijos veikla, valdymo organais, dalies vežėjų protegavimu, neskaidrumu, per didelėmis TIR knygelių kainomis ir pan. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad ginčo paslaugos buvo skirtos ir panaudotos PVM apmokestinamai ūkinei komercinei veiklai vykdyti ir pripažinti, kad jos yra susijusios su mišria pareiškėjos veikla. Todėl nėra pagrindo vadovautis pareiškėjos nurodytomis PVM įstatymo 59 ir 60 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėja pabrėžė Komisijos argumentų nenuoseklumą, nurodydama, kad sandoriai su UAB „Villon“ buvo pripažinti susiję su jos vykdoma mišria veikla ir konstatuotas pagrindas taikyti PVM įstatymo 59 ir 60 straipsnių nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš UAB „Villon“ įsigijo Asociacijos kongresų organizavimo paslaugas. Komisija, nustačiusi, kad minėtuose kongresuose buvo aptariami klausimai, susiję su tolimesniu ūkinės komercinės veiklos vykdymu ir su komercine veikla nesusijusiomis Asociacijos funkcijomis, pripažino, kad šios paslaugos buvo susijusios su mišria pareiškėjos veikla. Kaip jau buvo minėta, nėra pagrindo pripažinti, kad aukščiau minėtos viešinimo paslaugos buvo iš dalies susijusios su pareiškėjos vykdoma ūkine komercine veikla. Be to, priešingai nei skunde nurodė pareiškėja, Komisija, motyvuodama savo išvadas, nesutiko, kad informacija apie dalyvavimą TIR sistemoje ir PVM grąžinimo paslaugas turėjo skatinamąjį pobūdį. Todėl negalima sutikti, kad Komisija laikėsi nenuoseklios pozicijos ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškė taip pat nesutiko su skundžiamų sprendimų dalimis, kuriose jai papildomai priskaičiuotas mokėtinas 12 960 Lt pirkimo PVM už įsigytas negyvenamųjų patalpų nuomos paslaugas iš UAB „Solaris Baltic“. Ši suma susidarė mokesčių administratoriui nustačius, jog minėtos paslaugos nebuvo susijusios su pareiškėjos vykdoma ūkine komercine veikla, tačiau pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė šių paslaugų pirkimo PVM. Skunde VMI pareiškėja paaiškino, kad išnuomotos patalpos buvo naudojamos Simuliatoriui, kuris buvo skirtas naudoti jos PVM apmokestinamoje veikloje, sandėliuoti. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja neįrodė, kad Simuliatorius buvo įsigytas jos ekonominei veiklai vykdyti, kadangi jos ketinimai įsigytą turtą naudoti ekonominėje veikloje nebuvo pagrįsti objektyviais įrodymais. Todėl analogiškai spręstinas ir teisės į PVM atskaitą bei sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais klausimas. Pareiškėja neįrodė, jog patalpų nuomos paslaugos buvo įsigytos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, todėl neįgijo teisės į 12 960 Lt PVM atskaitą.

Taigi, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicija, kad paslaugos, įsigytos iš UAB „Baltijos verslo vystymo centras“, VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Solaris Baltic“ buvo susijusios su jos vykdoma PVM apmokestinama veikla. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymų dėl Vilniaus AVMI 1.3 punkto dalies panaikinimo.

 

Dėl pareiškėjai priskaičiuotų GPM, VSD ir PSD įmokų sumų pagrįstumo

 

Pareiškėja nesutinka su dalimi jai priskaičiuotų GPM sumų, kurios susidarė mokesčių administratoriui pripažinus, kad pareiškėjos darbuotojams išmokėtos komandiruočių išlaidų ir dienpinigių sumos, laikytinos gyventojų gautomis pajamomis natūra. Šioje dalyje ginčas kilo dėl 145 499 Lt sumos pripažinimo GPM apmokestinamomis pajamomis. Minėta suma buvo išmokėta kaip dienpinigiai ir kitos komandiruočių išlaidos asmenims, 2007 – 2011 metais vykusiems į komandiruotes, saugaus eismo klausimais, PVM grąžinimo klausimais ir TIR klausimais, į seminarus bei parodas. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPM įstatymas) 9 straipsniu, perkvalifikavo pareiškėjos darbuotojams išmokėtus dienpinigius į su darbo santykiais susijusias pajamas, o pareiškėjos darbuotojams, jų šeimos nariams ir kitiems asmenims skirtas kitas komandiruočių išlaidas vertino kaip natūra gautas gyventojo pajamas. Vadovaudamasis GPM įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, mokesčių administratorius priskaičiavo pareiškėjai mokėtinas GPM sumas nuo A klasės pajamų. Minėtas keliones mokesčių administratorius vertino kaip keliones asmeniniais tikslas, nesusijusias su darbine veikla, ar pareiškėjos vykdoma veikla. Šios išvados buvo padarytos, kadangi Asociacija nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti trūkstamus įrodymus, ir konstatavus, kad į keliones buvo vykstama asmeniniais tikslais.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvadomis, jog jos pateiktų įrodymų nepakako patvirtinti deklaruojamų komandiruočių tikslų. Pareiškėjos nuomone, pateikti įrodymai, patvirtinantys dalyvavimą renginiuose bei kelionės išlaidas, buvo pakankami konstatuoti jos nurodytąjį kelionių tikslą. Kaip įrodymus, patvirtinančius dalyvavimą renginiuose, pareiškėja įvardino paslaugų sutartis su UAB „Mokesčių srautas“ dėl seminarų organizavimo ir susijusių turistinių paslaugų užsakymu, mokymus Chaldikėje bei Tunise vedusios dėstytojos paaiškinimus elektroniniu paštu, ir VšĮ „Linavos mokymo centras“ organizuotų seminarų dalyvių parašais patvirtintus sąrašus. Pareiškėja taip pat teikė įrodymus dėl patirtų kelionių išlaidų. Skunde teismui pareiškėja nurodė, kad vadovavosi teismų praktikoje suformuluotais komandiruočių įrodymams keliamais reikalavimais (skundo teismui 189 punktas). Anot pareiškėjos, komandiruotėje buvimo faktą patvirtina pase esančios žymos, kelionės bilietai ar kiti dokumentai. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodytuose sprendimuose buvo sprendžiama dėl faktinio darbuotojo išvykimo į komandiruotę užsienio šalyje, t. y. aiškinamasi ar darbuotojas komandiruotės metu buvo išvykęs iš Lietuvos teritorijos. Tuo tarpu šioje byloje nėra ginčo dėl darbuotojų išvykimo į užsienio šalis fakto. Ginčas kilo dėl pareiškėjos darbuotojų kelionių į užsienį kvalifikavimo kaip komandiruočių. Todėl turi būti vertinama, ar pareiškėjos pateikti įrodymai ir paaiškinimai leidžia įvykusias keliones traktuoti kaip su darbiniais reikalais susijusias komandiruotes.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus AVMI pateikė pareiškėjai     2013-06-05 nurodymą Nr. (4.64)-304-314 (Komisijos byla, 12 t., b. l. 193) ir 2013-06-21 nurodymą Nr. (4.65)-304-KD-376 (Komisijos byla, 12 t., b. l. 191), kuriuose nurodė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad komandiruotės susijusios su darbo funkcijų atlikimu ir tiesiogiai susijusios su Asociacijos vykdoma veikla, tikslais ir uždaviniais. Asociacija mokesčių administratoriui tokių duomenų nepateikė. Taip pat Vilniaus AVMI atliko VšĮ „Linavos mokymo centras“ operatyvų patikrinimą (Komisijos byla 11 t., b. l. 107–127), kurio metu įstaiga pateikė mokesčių administratoriui dalį programų, dalį dalomosios medžiagos, kelionės išlaidas patvirtinančius dokumentus. Mokesčių administratorius pažymėjo, kad iš pateiktų įrodymų nebuvo galima nustatyti, kad seminarai faktiškai įvyko (nenurodyta, kur vyko seminarai, kas juos vedė).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti tikrąjį kelionės tikslą, t. y. pateikti įrodymai turi patvirtinti, kad kelionių tikslas buvo su Asociacijos veikla susijusios komandiruotės, o ne poilsinės kelionės. Skunde teismui pareiškėja pabrėžė ir kartu su juo pateikė 2007-08-20 su UAB „Mokesčių srautas“ sudarytas sutartis, kuriomis vykdytojas įsipareigoja organizuoti seminarus bei mokymus ir pasirūpinti su tuo susijusiomis turistinėmis paslaugomis. Teismo vertinimu, minėti įrodymai nepatvirtina, kad asmenys faktiškai dalyvavo konkrečiuose šios įmonės organizuojamuose mokymuose. Šios aplinkybės nepatvirtina ir seminarų Chaldikėje ir Tunise vedėjos V. K. 2016-04-09 elektroninis laiškas Asociacijos atstovui. Susirašinėjimas tarp Asociacijos atstovo ir V. K. vyko po Komisijos sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nenurodė minėtos dėstytojos, nors jai buvo siųsti du paklausimai. Todėl pareiškėjos pateiktas įrodymas vertintinas kritiškai.

Dėl pareiškėjos argumentų, jog mokesčių administratorius reikalavo neproporcingo kiekio įrodymų, pažymėtina, jog reikiamų įrodymų kiekį lėmė susiklosčiusios situacijos specifika. Mokesčių administratoriui įtarimus sukėlė itin ilgas komandiruočių laikas, aplinkybė, kad į keliones buvo siunčiami ne tik pareiškėjos darbuotojai bet ir jų šeimos nariai bei kiti asmenys, kad komandiruotės vyko egzotiškose vietose, turistų traukos centruose atitinkamų sezonų metu. Šios aplinkybės suponuoja pagrįstą įtarimą, jog į keliones buvo vykstama asmeniniais poilsiniais tikslais, todėl buvo reikalaujami įrodymai patvirtinantys itin konkrečias aplinkybes – kad asmenys faktiškai dalyvavo vykdomuose mokymuose ir kituose renginiuose, kad komandiruotės buvo susijusios su pareiškėjos vykdoma veikla. Pažymėtina, kad asmenų buvimą nurodytose užsienio vietovėse patvirtinantys įrodymai (kelionės dokumentai) nepatvirtina komandiruotės tikslo. Kritiškai vertintina ir pareiškėjos pozicija kad mokesčių administratorius nepagrįstai reikalavo dalyvių pažymėjimų, sertifikatų ir kitų konkrečių asmenų dalyvavimą įrodančių dokumentų. VšĮ „Linavos mokymo centras“ atstovas operatyvaus patikrinimo metu pažymėjo, kad pažymėjimai apie dalyvavimą mokymuose ir seminaruose buvo įteikti dalyviams, tačiau nei pareiškėja, nei minėta įstaiga negalėjo pateikti šių ar kitų dalyvavimą mokymuose patvirtinančių duomenų, nors kelionės išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti. Be to, nors sutartyje su UAB „Mokesčių srautas“ ir nėra tiesiogiai nurodyto reikalavimo išduoti mokymų dalyviams pažymėjimus ar sertifikatus, tačiau šių sutarčių (skundo teismui 20 priedas) 2.1 papunkčiuose numatytas reikalavimas teikti paslaugas pagal nusistovėjusius šios rūšies veiklos standartus ir praktiką. Vien aplinkybė, kad sutartyje tiesiogiai nėra numatyta reikalavimo išduoti dalyviams pažymėjimus ar sertifikatus, nereiškia, kad jie negalėjo būti išduodami pagal nusistovėjusią praktiką ir atitinkamus šios veiklos standartus.

Taigi, įvertinus su vykusiomis kelionėmis susijusias aplinkybes, pareiškėjos paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad jos pateikti įrodymai nepatvirtino, kad kelionės buvo organizuojamos ne asmeniniais tikslais. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų dėl jos darbuotojų šeimos nariams išmokėtų dienpinigių ir kelionės išlaidų. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai, jog buvo pasiekti komandiruočių tikslai – nepateiktos sutartys, kurių sąlygos buvo derinamos su užsienio kontrahentais, nenurodyti užsienio kontrahentų ar jų atstovų, su kuriais komandiruočių metu buvo bendraujama ir siekiama plėtoti komercinius ryšius, kontaktai, rekvizitai ir pan., nepaaiškinta, kokie verslo partneriai buvo surasti, ar kokiu būdu jie buvo ieškomi. Todėl pripažintina, kad nėra pagrindo naikinti mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimo dalių, kuriose 145 499 Lt suma, išmokėta pareiškėjos darbuotojams, jos šeimos nariams bei kitiems asmenims kaip komandiruočių išlaidos, pripažinta GPM apmokestinamomis pajamomis.

Pareiškėjos nuomone, Komisija neanalizavusi renginių, į kuriuos vyko pareiškėjos komandiruojami asmenys, temų atitikties pareiškėjos vykdomai veiklai, nesilaikė savo pareigos detaliai išnagrinėti jos skundo. Nagrinėjamu atveju Komisija padarė išvadą, kad nustačius, jog nėra pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių pareiškėjos komandiruotų asmenų dalyvavimą renginiuose, nebuvo pagrindo vertinti šių renginių atitikimą pareiškėjos vykdomai veiklai (Komisijos sprendimo 52 lapas). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje              Nr. A261-3555/2011). Teismo vertinimu, šis išaiškinimas tinkamas ir Komisijai. Išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktinį asmenų dalyvavimą nurodytuose renginiuose, savaime patvirtina, jog nagrinėjamu atveju vykusios kelionės negali būti pripažįstamomis komandiruotėmis, todėl aplinkybė, kad nebuvo vertinamas jų ryšys su pareiškėjos vykdoma veikla neturėtų įtakos sprendimo pagrįstumui. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad vertindama VMI sprendimo 4 dalies teisėtumą ir neatsižvelgdama į pareiškėjos argumentus, susijusius su komandiruočių atitiktimi jos vykdomai veiklai, Komisija pažeidė savo pareigą detaliai įvertinti visas svarbias aplinkybes.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija dėl GPM apmokestinimo momento. Pareiškėjos skundo VMI II.1.9 dalyje paaiškinta, kad mokesčių administratorius apmokestinimo momentą nustatė pagal įsakymų dėl komandiruočių datas, nors faktiškai turėjo nustatyti pagal šių pajamų išmokėjimo momentą (GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas). GPM įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti sumokėtas iki to paties mėnesio paskutinės dienos. Vadovaudamasi šia nuostata, pareiškėja paaiškino, kad pinigai už komandiruotes išmokami ne įsakymų priėmimo dieną, o likus kelioms dienoms iki komandiruotės, tuo tarpu kelionės išlaidos padengiamos pasibaigus komandiruotei. Anot pareiškėjos, galimi atvejai, kuomet įsakymo dėl komandiruotės priėmimo data ir faktinė lėšų išmokėjimo data patektų į skirtingus GPM įstatymo 23 straipsnyje nustatytus mokesčio mokėjimo terminus. Vertinant šį pareiškėjos argumentą, pažymėtina, kad LVAT laikosi nuoseklios praktikos, jog mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti VMI sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų teikimu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2003-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2014-06-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriui bei teismui įrodymų, patvirtinančių tikslias GPM apmokestinamų pajamų gavimo datas. Pareiškėja abstrakčiai nurodė, kad faktinis pajamų gavimo ir įsakymų dėl komandiruočių priėmimo datos galėjo nulemti skirtingus mokesčių sumokėjimo terminus. Tokie abstraktūs pareiškėjos argumentai ir spėjimai negali būti laikomi pakankamais pripažinti mokesčių administratoriaus veiksmus neteisėtais. Todėl pripažintina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo prašymo dėl Vilniaus AVMI 2.1 punkto dalies ir jį patvirtinusių VMI ir Komisijos sprendimų dalių panaikinimo.

Mokesčių administratorius, konstatavęs, kad pareiškėja netinkamai kvalifikavo jos darbuotojams ir kitiems asmenims išmokėtus dienpinigius ir kitas komandiruočių išlaidas, apskaičiavo papildomai mokėtinas VSD ir PSD įmokų bei įmokų į garantinį fondą sumas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl 145 449 Lt dienpinigių ir kitų kelionės išlaidų sumos, nuo kurios buvo apskaičiuotas GPM, apmokestinimo VSD ir PSD įmokomis ir 80 000 Lt, kurią sudarė pareiškėjos darbuotojams išmokėti dienpinigiai, apmokestinimo įmokomis į garantinį fondą pagrįstumo. Pareiškėja ginčija jai priskaičiuotas VSD ir PSD įmokų bei įmokų į garantinį fondą sumas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė apmokestinimo GPM pagrįstumą. Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius bei Komisija padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėja neįrodė, jog jos darbuotojų ir kitų asmenų kelionės gali būti pripažintos komandiruotėmis, todėl išmokėta 145 499 Lt suma buvo pagrįstai apmokestina GPM. Taigi, pripažintina, kad nuo šios sumos pagrįstai buvo apskaičiuotas ir VSD, PSD įmokos ir įmokos į garantinį fondą ir nėra pagrindo naikinti Vilniaus AVMI sprendimo 3 ir 4 punktų bei juos patvirtinusių VMI bei Komisijos sprendimų dalių.

 

Dėl pareiškėjos apmokestinamojo pelno nustatymo ir socialinio mokesčio apskaičiavimo

 

Pareiškėja ginčijo dalį patikrinimo metu padarytų išvadų, turinčių įtakos jos apmokestinamo pelno nustatymui. Ginčas šioje dalyje kilo, kadangi mokesčių administratorius, konstatavęs, kad pareiškėja, vadovaudamasi PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai leidžiamiems PM atskaitymams priskyrė išlaidas, nesusijusias su jos vykdoma ūkine komercine veikla, padidino jos apmokestinamą pelną ir atitinkamai priskaičiavo didesnes mokėtinas PM sumas. Visose ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies redakcijose įtvirtinta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Aiškindamas minėtos teisės normos turinį, LVAT pažymėjo, kad iš jų loginės ir lingvistinės konstrukcijos bei sisteminio jos vertinimo kitų šio įstatymo nuostatų kontekste matyti, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Svarbu pažymėti, kad įstatymų leidėjo nurodomas vieneto komercinės ar gamybinės veiklos sąsajumas su siekiu gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar siekiu gauti kokios kitos ekonominės naudos leidžia teigti, kad leidžiamiems atskaitymams priskiriamos sąnaudos nėra siejamos vien su pelno gavimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015). LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sąnaudos turi būti realiai patirtos. Mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos mažina mokesčio mokėtojo apmokestinamąjį pelną, nustačius, kad ūkinė operacija yra tikrai įvykusi, t. y. mokesčių mokėtojas patyrė išlaidas, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais (LVAT plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; LVAT 2011-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-269/2011). Be to, siekiant pagrįsti pelno mokestį mažinančių sąnaudų susidarymo faktą, būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, realumą (LVAT 2011-09-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011).

Visų pirma, pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, kad ji neturėjo teisės atskaityti dalies komandiruočių į Dubajų ir Barseloną sąnaudų. Šioje dalyje ginčas kilęs dėl 366 687 Lt komandiruočių į Dubajų ir Barseloną sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais pagal PM 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad komandiruotės į Dubajų ir Barseloną buvo organizuojamos vykdant Lietuvos vežėjų atstovės veiklą ir nėra sietinos su jos ūkine komercine veikla, todėl jų sąnaudomis negalėjo būti mažinamas pareiškėjos apmokestinamas pelnas.

Pareiškėjos nuomone, su komandiruotėmis į Dubajų ir Barseloną susijusios sąnaudos yra sietinos su jos mišria, t. y. komercine bei nekomercine jos veikla (pareiškėjos vertinimu, komercinė veikla sudarė 75 proc. visos veiklos, todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotas apmokestinamas pelnas (366 687 Lt) turėtų būti mažinamas 275 015 Lt). Vertinant šį pareiškėjos argumentą, būtina išskirti pareiškėjos vykdomą ūkinę komercinę veiklą nuo atstovavimo jos narių interesams. Pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Tuo tarpu ūkinė komercinė veikla yra papildoma veikla, kurią viešasis juridinis asmuo vykdo, siekdamas gauti pajamų, reikalingų jo kaip asociacijos pagrindinei veiklai vykdyti. Pareiškėjo įstatuose yra nurodyta, jog Asociacija yra steigiama, siekiant sudaryti jos nariams kuo palankesnes sąlygas savarankiškai vystyti ir plėtoti visų rūšių pervežimus (2.1 punktas). Pagrindiniai Asociacijos uždaviniai ? siekti transporto verslo sąlygų gerinimo, teikti asociacijos nariams pagalbą ir kitas paslaugas, vykdant keleivių ir krovinių visų rūšių pervežimus automobiliais, juos plėtoti bei tobulinti, atstovauti asociacijos nariams santykiuose su valstybinės valdžios institucijomis, tarptautinėmis ir kitomis organizacijomis bei asmenimis (2.2 punktas). Asociacijos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti ji vykdo tokias funkcijas: atstovauja ir gina savo narių teises ir teisėtus interesus santykiuose su valstybinės valdžios ir valdymo organais, savivaldybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis visais keleivių ir krovinių pervežimais susijusiais klausimais (2.3.1 punktas), atstovauja vežėjams parodose, konferencijose ir kituose renginiuose, kurie yra susiję su asociacijos veikla (2.3.6 punktas), atstovauja savo narių teisėms ir interesams darbo ir socialinėje sferoje (2.3.7 punktas), skatina kelių transporto ir su juo susijusių paslaugų verslo plėtrą bei naujų darbo vietų kūrimą (2.3.2 punktas), derina verslininkų veiklą, formuojant bendrą jų vystymosi ir tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo strategiją [...] (2.3.2.3.3) (2.3.1, 2.3.6, 2.3.7) ir kt. Patikrinimo akte mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos vykdoma ūkinė komercinė veikla yra TIR knygelių platinimas, atstovavimo paslaugos grąžinant užsienio šalyse sumokėtą PVM, tarpininkavimo paslaugos iš vizų įforminimo, turto nuoma. Todėl būtina vertinti, ar komandiruotės Barselonoje ir Dubajuje gali būti siejamos su nurodyta pareiškėjos veikla.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja ir Deutsche Managemment Akademie Niedersachsen GmbH sudarė 2009-08-13 sutartį dėl pareiškėjos darbuotojų mokymo organizavimo Barselonoje (Komisijos byla, 21 t., b. l. 165–166) ir analogiško pobūdžio 2010-01-19 sutartį dėl mokymų Dubajuje (Komisijos byla, 21 t., b. l. 168–169). Iš byloje pateiktos komandiruotės į Barseloną programos (Komisijos byla 21 t., b. l. 189–192) matyti, kad kelionės į Barseloną metu buvo susitikta su Katalonijos transporto asociacija, aptartas jos veiklos pobūdis, iššūkiai, su kuriais susiduria jos nariai, ateities plėtros vizija; apsilankyta policijos eismo kontrolės centre, patikrinimo punkte bei Barselonos uoste. Pareiškėja skunde VMI paaiškino, kad kelionės į Barseloną metu buvo siekiama susipažinti su kontrolės greitkeliuose ypatumais. Teismo vertinimu, šie kelionės tikslai sietini su Asociacijos narių atstovavimu – siekiama susipažinti su dažniau pasitaikančiomis problemomis bei iššūkiais, galimais jų sprendimo būdais, t. y. palengvinti sąlygas Asociacijos nariams vykdyti savo veiklą. Nors pareiškėja ir nurodė, kad buvo siekiama ieškoti verslo partnerių, susitinkant su Ispanijos įmonių atstovais, tačiau nepaaiškino, kaip tai susiję su jos vykdoma anksčiau nurodyta ūkine komercine veikla, nenurodė, kokių rezultatų buvo pasiekta. Dėl komandiruotės į Dubajų pažymėtina, kad jos programoje (Komisijos byla 21 t., b. l. 178) nurodyta, kad kelionės metu buvo lankomasi Jebel Ali laisvojoje zonoje ir uoste, krovinių kaimelyje, „Mirak Exporto“ įmonėje. Skunde VMI pareiškėja paaiškino, kad šios kelionės metu buvo domėtasi Lietuvos bei Jungtinių Arabų Emyratų vežėjų bendradarbiavimo galimybėmis, pristatomos pareiškėjos teikiamos TIR knygelių platinimo ir PVM grąžinimo paslaugos. Iš pateiktų paaiškinimų ir programos nuostatų matyti, kad pagrindinis šios kelionės tikslas buvo sudaryti sąlygas sustiprinti verslo ryšius tarp Lietuvos ir Jungtinių Arabų Emyratų vežėjų, todėl pripažintinas susijusiu su Asociacijos narių atstovavimu.

Pareiškėjos nuomone, komandiruočių į Dubajų ir Barseloną išlaidos turėtų būti priskiriamos reprezentacinėm išlaidom, kurios gali būti atskaitomos pagal PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Anot pareiškėjos, į komandiruotes kartu su pareiškėjos darbuotojais vyko ir verslo partneriai, su kuriais buvo siekiama sustiprinti ryšius. PM įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reprezentacinės sąnaudos – vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Reprezentacinės sąnaudos patiriamos konkrečių asmenų naudai. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad reprezentacinėms išlaidoms būdingi du požymiai: 1) jų panaudojimo paskirtis – verslo ryšių sukūrimas ir gerinimas; 2) jos turi būti patiriamos konkrečių asmenų naudai. Pagal įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Taigi, reprezentacinės sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tuo atveju, jeigu jos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad komandiruotės buvo vykdomos su tikslu atstovauti Asociacijos narių interesus. Pareiškėja nenurodė, kokiais būdais buvo siekiama pagerinti verslo ryšius su kartu į kelionę vykusiais asmenimis, kokie rezultatai buvo pasiekti. Taip pat nebuvo pateikti juridinę galią turintys dokumentai, įrodantys patirtas reprezentacines išlaidas. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės atskirti, kuri išlaidų dalis yra susijusi su pareiškėjos vykdoma savo narių atstovavimo veikla, o kuri su verslo ryšių stiprinimu. Pareiškėjos nurodyta 75 proc. dalis nėra pagrįsta jokiais įrodymais bei svaresniais argumentais. Todėl nėra pagrindo 275 015 Lt komandiruočių į Dubajų ir Barseloną išlaidas kvalifikuoti kaip reprezentacines ir tuo pagrindu panaikinti Vilniaus AVMI sprendimo 6.5 punkto ir jį parvirtinusių centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų dalių.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad komandiruotės į seminarus, parodas bei saugaus eismo centrų klausimais buvo susijusios su jos vykdama ekonomine bei neekonomine veikla, todėl jų sąnaudos (69 237 Lt) turėjo būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Savo poziciją pareiškėja grindė tais pačiais argumentais, kuriais grindė jos apmokestinimo GPM pripažinus šių komandiruočių sąnaudas išmokomis natūra jos darbuotojams ir kitiems asmenims. Kaip jau buvo minėta, teismas pritaria mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadoms, jog pareiškėja neįrodė, kad jos darbuotojai dalyvavo nurodytuose renginiuose, todėl šių kelionių nebuvo galima prilyginti komandiruotėmis. Nustačius, kad minėtos kelionės nelaikytinos komandiruotėmis, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais dėl jų sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais pagal PM įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir panaikinti Vilniaus AVMI sprendimo 6.8 punkto dalies ir ją parvirtinusių centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų dalių.

Pareiškėja taip pat teigė, kad mokesčių administratorius bei Komisija nepagrįstai atsisakė leidžiamiems atskaitymams priskirti 305 045 Lt išlaidas, patirtas už komandiruotes į seminarus ir konferencijas. Komisija pripažino, kad komandiruotės į Maskvą, Almatą, Romą ir Milaną faktiškai įvyko, tačiau konstatavo, kad jos buvo susijusios su Asociacijos, kaip savo narių atstovės veikla, o ne su jos ūkine komercine veikla.

Pareiškėjos nuomone, Komisija nepagrįstai siaurinamai aiškino PM įstatymo nuostatas, išskirdama pagrindinės veiklos ir iš jos gaunamos papildomos naudos kategorijas, kurios nėra numatytos galiojančiuose teisės aktuose. Kaip jau buvo minėta, LVAT, aiškindamas PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą, išskyrė keletą būtinų leidžiamų atskaityti sąnaudų požymių, tarp kurių: sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Svarbu pažymėti, kad įstatymų leidėjo nurodomas vieneto komercinės ar gamybinės veiklos sąsajumas su siekiu gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar siekiu gauti kokios kitos ekonominės naudos leidžia teigti, kad leidžiamiems atskaitymams priskiriamos sąnaudos nėra siejamos vien su pelno gavimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015). Iš pateikto teisinio reglamentavimo ir išaiškinimų matyti, kad leidžiamais atskaitymais pripažįstamos išlaidos, patirtos siekiant uždirbti komercinės veiklos pajamų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja laikėsi pozicijos, kad šios komandiruočių išlaidos yra susijusios su visa jos vykdoma veikla. Skundo VMI VI.6 dalyje pareiškėja detaliai apibūdino komandiruočių tikslus ir iš jų gautą ar planuotą gauti naudą. Pareiškėja nurodė, kad komandiruotėmis buvo siekiama susipažinti su pilotinių TIR knygelių panaudojimo galimybėmis ir su tuo susijusiomis problemomis, spręsti Lietuvos bei Rusijos gabenimo keliais plėtros klausimus, aiškintis PVM grąžinimo subtilybes, stebimos tendencijos krovinių transporto rinkoje, viešojo transporto plėtros galimybės ir t. t. Akivaizdu, kad šie tikslai sietini su pareiškėjos kaip savo narių atstovės veikla – jais siekiama sukurti palankesnes sąlygas Asociacijos nariams vystyti verslą. Siekdama pagrįsti savo poziciją, pareiškėja skunde nurodė, kad sudarius jos nariams palankesnes sąlygas vystyti verslą, Asociacija turėtų galimybių uždirbti komercinės veiklos pajamų iš TIR knygelių platinimo ir PVM grąžinimo paslaugų. Teismo vertinimu, šie pareiškėjos argumentai nelaikytini pagrindžiančiais komandiruočių sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais sąlygas, įtvirtinančias tiesioginę sąsają tarp sąnaudų ir siekio uždirbti pajamų iš komercinės veiklos. Asociacijos nariai krovinius gali gabenti ir be TIR knygelių bei naudotis kitų subjektų teikiamomis PVM grąžinimo paslaugomis. Todėl ryšys tarp komandiruočių sąnaudų ir galimai uždirbtų pajamų yra tik menamas. Pritartina Komisijos išvadai, kad minėtos komandiruočių sąnaudos laikytinos susijusiomis su pagrindine pareiškėjos veikla – savo narių atstovavimu ir interesų tenkinimu, o dėl sėkmingo šios veiklos vykdymo gautos pajamos laikytinos papildoma nauda. Todėl negalima sutikti, kad pareiškėjos patirtos komandiruočių sąnaudos gali būti siejamos su jos komercine veikla ir pripažįstamos leidžiamais atskaitymais pagal PM įstatymo 17 straipsnį.

Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjos darbuotojai, vykę į kitas skundo Komisijai 38 priede nurodytas komandiruotes, faktiškai dalyvavo nurodytuose renginiuose. Anot pareiškėjos, jos pateikti įrodymai – kelionės sutartys, dalyvių sąrašai, PVM sąskaitos faktūros kelionės išlaidos apmokėti ir vykusių renginių aprašymai patvirtinta, kad jos darbuotojai dalyvavo nurodytuose renginiuose, t. y. patvirtina, kad kelionės išlaidos gali būti pripažintos komandiruotės išlaidomis ir priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Kartu su skundu Komisijai, pareiškėja pateikė komandiruočių suvestinę (Skundo Komisijai 38 priedas (Komisijos byla, 6 t., b. l. 7–23)). Minėtoje lentelėje nurodyta, kokie dokumentai buvo pateikti mokesčių administratoriui patikrinimo metu, centriniam mokesčių administratoriui bei Komisijai mokestinio ginčo metu. Kaip jau buvo minėta, kelionės išlaidas patvirtinantys įrodymai ir renginių programos nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjos darbuotojai faktiškai dalyvavo minėtuose renginiuose. Taip pat atmestinas pareiškėjos argumentas, kad Patikrinimo akto 21 priede „Komandiruočių suvestinės, kurioms nepateikti dokumentai, pagrindžiantys šių kelionių atitiktį tarnybinei komandiruotei ir dokumentų kopijos bei apskaitos registrai“ išskirtos kelionių ir apgyvendinimo išlaidos patvirtina mokesčių administratoriaus išvadų nenuoseklumą. Kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimų, minėtame priede pateiktos kelionių bei apgyvendinimo išlaidos, tačiau, kaip jau buvo minėta, tokios išlaidos nepatvirtina pareiškėjos darbuotojų dalyvavimo šiuose renginiuose.

Pareiškėja pabrėžė, kad mokesčių administratorius nebuvo nuoseklus, kadangi pajamos už šias komandiruotes nebuvo pripažintos jos darbuotojų gautomis pajamomis natūra. Teismas nesutinka, kad ši aplinkybė turi įtakos skundžiamų sprendimų dalių dėl komandiruočių sąnaudų priskyrimo leidžiamiems PM atskaitymams teisėtumui. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis PM įstatymo nuostatomis ir patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad šioje dalyje vertinamos kelionės neatitinka komandiruočių požymių ir dėl to negali būti laikomos leidžiamiems atskaitymams PM prasme. Vien aplinkybė, kad šios sąnaudos nebuvo pripažintos pajamomis, gautomis natūra ir apmokestinamos GPM, nesudaro pagrindo abejoti šių skundžiamų sprendimų dalių teisėtumu.

Pareiškėja nesutinka su Vilniaus AVMI sprendimo 6.2 punkto dalimi, kuria buvo padidintas apmokestinamas pelnas už tarpininkavimo dėl PVM grąžinimo iš užsienio šalių paslaugas, įsigytas iš UAB „VAT refund“ – 548 471 Lt. Pažeidimas buvo nustatytas, kadangi pareiškėja, vadovaudamasi PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, priskyrė leidžiamiems atskaitymams su minėtų paslaugų įsigijimu susijusias sąnaudas, nors nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „VAT refund“ faktiškai įvyko. Argumentai, kuriais pareiškėja grindžia savo pozicija išdėstyti jos skundo teismui II.III dalyje, kurioje pasisakyta dėl jos teisės į PVM atskaitą. Šie argumentai teismo buvo įvertinti šio sprendimo dalyje „Dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM už paslaugas, įsigytas iš UAB „VAT refund“. Nustačius, kad nebuvo pagrindo mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimų dalių dėl PVM atskaitos pripažinti nepagrįsta, nėra pagrindo kitaip vertinti ir tais pačiais argumentais ginčijamos skundžiamų sprendimų dalies dėl apmokestinamo pelno didinimo už iš UAB „VAT refund“ įsigytas paslaugas.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Vilniaus AVMI sprendimo 6.4 papunkčio dalimi, kuria apmokestinamas pelnas buvo padidintas 3 093 921 Lt už reklamos bei viešinimo paslaugas, įsigytas iš UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir VšĮ „Saugus ratas“ ir ją patvirtinusiais centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais. Minėtas pažeidimas buvo konstatuotas nustačius, kad pareiškėja, vadovaudamasi PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė reklamos bei viešinimo paslaugas, tačiau nepateikė įrodymų, kad jos buvo susijusios su pareiškėjos vykdoma ūkine komercine veikla. Detalūs nesutikimo su šia dalimi motyvai buvo išdėstyti skundo teismui II.IV dalyje bei skundo VMI VI.3 dalyje. Teismas, vertindamas PVM atskaitos už šiuos sandorius pagrįstumą, pritarė Komisijos išvadai, jog šios paslaugos negali būti pripažintos susijusiomis su pareiškėjos PVM apmokestinama veikla. Todėl, nekartodamas jau išsakytų argumentų, teismas konstatuoja, kad šios sąnaudos neatitinka vienos iš minėtų teismų praktikoje nustatytų PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – sąnaudos nebuvo patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą. Todėl jos skundžiami sprendimai šioje dalyje pripažintini teisėtais.

Pareiškė nesutiko su skundžiamų sprendimų dalimis, kuriose buvo padidintas jos apmokestinamas pelnas sąnaudomis už UAB „Solaris Baltic“ suteiktas patalpų nuomos paslaugas. Pareiškėja ginčija 72 000 Lt sumą. Apmokestinamas pelnas buvo padidintas mokesčių administratoriui nustačius, jog minėtos paslaugos nebuvo susijusios su pareiškėjos vykdoma ūkine komercine veikla, tačiau pareiškėja, vadovaudamasi PM įstatymo 17 straipsniu, leidžiamiems atskaitymams priskyrė už nuomos paslaugas patirtas išlaidas. Šias sprendimų dalis pareiškėja ginčijo tais pačiais argumentais, kuriais ginčijo sprendimo dalis dėl PVM atskaitos už tas pačias paslaugas teisėtumo. Nustačius, kad nuomos paslaugos nebuvo susijusios su pareiškėjos ekonomine veikla, pripažintina, kad 72 000 Lt sąnaudos negali būti laikomos leidžiamais atskaitymais.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad teritorinis mokesčių administratorius sprendimo 6.12 punkte nepagrįstai padidino jos apmokestinamą pelną 338 176 Lt, nustatęs, kad pareiškėja be pagrindo deklaravo šią sumą sudarančias ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas ir priskyrė jas leidžiamiems atskaitymams. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja deklaravo daugiau ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų nei apskaitė buhalterinės apskaitos suvestiniuose registruose.

Anot pareiškėjos, nurodytas netikslumas susidarė dėl specifinės apskaitos programos konfigūracijos. Pareiškėja skunde teismui paaiškino, kad siekiant gauti teisingus duomenis apie ilgalaikio turto nusidėvėjimą už visus mokestinius metus, buvo būtina laikotarpio pradžios datą nurodyti ne pirmąją metų dieną, o paskutinę prieš tai buvusių metų dieną. Skundo VMI 395 punkte pareiškėja paaiškino, kad mokesčių administratoriui nuo pirmos metų dienos skaičiuoti duomenys buvo pateikti per klaidą, dėl darbuotojų kaitos. Mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 40 straipsnio 4–8 dalimis, kuriose įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją. Taip pat Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimu užtikrinti, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.

Pagal PM įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, PM mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu vietos mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo prašymu nėra nustatęs kitokio mokestinio laikotarpio. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjos atitinkamo mokestinio laikotarpio PM apskaičiavimo teisingumą, rėmėsi pareiškėjos pateiktais buhalterinės apskaitos duomenimis už laikotarpį nuo pirmos šių metų dienos iki paskutinės šių metų dienos. Pareiškėja kartu su skundu teismui pateikė išrašus iš ilgalaikio turto nusidėvėjimo registro, kuriuose nurodytos datos yra paskutinės praėjusių metų dienos. Taip pat pateiktas išrašas, kuriame nurodyta data 2007-01-01. Skunde teismui pareiškėja nurodė keletą pavyzdžių, patvirtinančių, kad išraše, kuriame nurodyta mokestinio laikotarpio pradžios data 2006-12-31 (skundo teismui 24 priedas) ir išraše, kuriame nurodyta data 2007-01-01 (skundo teismui 29 priedas), skiriasi apskaičiuotos sumos. Teismo vertinimu, šie įrodymai nepagrindžia pareiškėjos argumentų, jog ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos turėjo būti skaičiuojamos pagal registro duomenis nuo praėjusių metų paskutinės dienos. Minėti įrodymai patvirtina, kad nusidėvėjimo sąnaudos skyrėsi, tačiau nei jie, nei pareiškėjos paaiškinimai nesudaro galimybės įvertinti priežasčių, kodėl susidarė šis skirtumas, palyginti su kitais laikotarpiais susidariusiais skirtumais. Todėl nėra galimybės nustatyti konkrečių tendencijų ir dėsningumo, leidžiančių spręsti dėl apskaitos programos specifikos ir konstatuoti, kad mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjos pateiktais buhalterinės apskaitos duomenimis už laikotarpį nuo pirmos šių metų dienos iki paskutinės šių metų dienos, netinkamai vertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji per klaidą apskaičiavo ir leidžiamiems atskaitymams priskyrė 76 569 Lt mažiau nusidėvėjimo sąnaudų už 2007, 2009 ir 2011 metus, nei priskaičiuota suvestiniuose registruose. Iš pareiškėjos patikslinto skundo 249 punkte pateiktos lentelės matyti, kad ji remiasi suvestinių registrų duomenimis, apskaičiuotais pradedant paskutine praėjusių metų diena. Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo vadovautis tokiu skaičiavimo metodu. Todėl pareiškėjos teiginiai dėl neteisingai apskaičiuotos per didelės nusidėvėjimo sąnaudų dalies laikytini nepagrįstais.

Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad šiuo skundu ginčijama dalis jai papildomai priskaičiuoto PM, prašė teismo atitinkamai perskaičiuoti papildomai priskaičiuotą socialinį mokestį ir su juo susijusias sumas. Kadangi socialinio mokesčio bazė priklauso nuo papildomai apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dydžio (Lietuvos Respublikos laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), o buvo konstatuota, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo dalyje dėl PM apskaičiavimo, nėra pagrindo ir perskaičiuoti pareiškėjai papildomai apskaičiuotą socialinio mokestį ir su juo susijusias sumas.

 

Dėl nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo

 

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimo dalimi, kuria jai buvo priskaičiuotas papildomai mokėtinas NTM. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu Vilniaus AVMI nustatė, jog pareiškėja neapskaičiavo 28 324 Lt NTM. VMI šią sumą sumažino ir nurodė sumokėti 27 888 Lt (8 076 Eur) NTM. Komisija patvirtino VMI sprendimą šioje dalyje.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jos nekilnojamasis turtas turėjo būti vertinamas kaip susijęs su jos mišria (tiek komercine, tiek nekomercine) veika ir apmokestinamas pagal pajamų, gautų iš šių veiklų proporciją. Pareiškėja vadovavosi NTM įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 16 punktu, kuriame nustatyta, kad mokesčiu neapmokestinamas juridinių asmenų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir iki 2011-01-01 galiojusios NTM įstatymo redakcijos 7 straipsnio 2 dalies 18 punkte. Iš šios teisės normos formuluotės matyti, kad joje nustatyta NTM lengvata gali būti taikoma tik nekilnojamajam turtui (arba jo daliai), kuriame nėra vykdoma komercinė veikla. Nustačius komercinės veiklos vykdymo faktą nekilnojamojo turto objekte, galimybė taikyti šią lengvatą neatsiranda, net jeigu jame vykdoma ir nekomercinė veikla.

Savo pozicijai pagrįsti pareiškėja pateikė teismui VMI mokesčių informacijos departamento seminaro „Juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarka 2016 metais“ medžiagą. Minėtos medžiagos 30 skaidrėje paaiškinama, kaip taikoma analogiško pobūdžio NTM lengvata nekilnojamajam turtui, naudojamam labdaros ir paramos fondų komercinei ir nekomercinei veiklai vykdyti. Minėtame išaiškinime nurodyta, kad, tokiu atveju, NTM turi būti skaičiuojamas proporcingai nekilnojamojo turto daliai, naudojamai komercinei veiklai vykdyti. Minėtame išaiškinime aiškiai nurodyta sąvoka – nekilnojamojo turto dalis. Atsižvelgus į tai, kad NTM objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje (NTM įstatymo 4 straipsnis), o mokestis skaičiuojamas nuo nekilnojamo turto vertės (NTM įstatymo 6 ir 8 straipsniai), darytina išvada, kad VMI pateiktame išaiškinime yra kalbama apie situaciją, kuomet yra įmanoma išskirti konkrečias nekilnojamojo turto dalis, kuriose vykdoma komercinė bei nekomercinė veiklos, tačiau nėra galimybės atskirai įvertinti šių dalių vertę. Jeigu nėra galimybės išskirti šių turto dalių, t. y. nekilnojamame turtu (ar jo dalyje) vykdoma mišri veikla, laikoma, kad nekilnojamasis turtas yra naudojamas tiek nekomercinei, tiek komercinei veiklai ir NTM įstatymo 7 straipsnio 2 dalios 16 punkte įtvirtinta lengvata negali būti taikoma.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad skaičiuojant NTM nuo nekilnojamojo turto naudojamo komercinei bei nekomercinei veiklai, turi būti proporcingai vertinamos pajamos, gautos iš abiejų rūšių veiklos. Kaip jau buvo minėta, NTM objektas yra nekilnojamasis turtas, o NTM apskaičiuojamas, pagal šio turto vertę. Taigi, NTM dydis nustatomas išimtinai pagal nekilnojamojo turto vertę. Priešingai nei PM ar PVM atveju, ūkio subjekto gaunamos pajamos neturi jokios įtakos NTM dydžiui. Taigi, pripažintina, kad mokesčių administratorius teisingai taikė NTM įstatymo nuostatas ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai papildomai į biudžetą mokėtinas NTM sumas.

 

Dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų ir delspinigių mokėjimo

 

Pareiškėja prašė teismo taikyti MAĮ įtvirtintus atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindus. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo baudos pagrindai, kurie, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taikytini ir sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių.

Savo argumentus pareiškėja iš esmės grindė aplinkybe, jog TIR knygelių platinimas buvo nepagrįstai pripažintas jos komercine veikla. Dėl to, anot pareiškėjos, susidarė PM ir NTM permoka, į kurią turėjo būti atsižvelgiama skiriant baudas ir delspinigius. Visų pirma, pareiškėja prašė taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame nustatytas atleidimo nuo baudų pagrindas, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Konkrečiai pareiškėja įvardino VMI 2005-01-31 raštą Nr. (18.11-31-1)-R-1003, kuriame VMI nurodė, kad Asociacijos gaunamos pajamos už TIR knygelių platinimą turi būti priskiriamos Asociacijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Kaip jau buvo minėta, teismas pritaria mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijai, kad TIR knygelių platinimas laikytinas pareiškėjos ūkine komercine veikla, todėl negalima sutikti, kad šiuo raštu pareiškėja buvo suklaidinta ir dėl to nepagrįstai deklaravo ir sumokėjo didesnes mokesčių sumas.

Taip pat, anot pareiškėjos, dėl nepagrįsto TIR knygelių platinimo traktavimo kaip ūkinės komercinės veiklos, susidarė mokesčių permoka, dėl ko žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta ir yra pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudų pagrindą – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Nustačius, kad TIR knygelių platinimas pagrįstai pripažintas pareiškėjos ūkine komercine veikla, nesutiktina, jog nagrinėjamu atveju, susidarė mokesčių permoka ir žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Todėl nėra pagrindo taikyti šį atleidimo nuo paskirtų baudų pagrindą.

Kaip pagrindą sumažinti delspinigius, pareiškėja nurodė aplinkybę, jog Komisija viršijo MAĮ 155 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 60 dienų terminą išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos skundas Komisijoje buvo gautas 2015-07-30, tuo tarpu galutinis Komisijos sprendimas buvo parengtas 2016-03-21. Byloje taip pat nustatyta, kad Komisija posėdį skundui nagrinėti paskyrė 2015-09-15 (Komisijos byla, 24 t., b. l. 91). Pareiškėja pateikė Komisijai 2015-09-08 prašymą dėl posėdžio pakeitimo datos (Komisijos byla, 24 t. b. l. 92), kurį Komisija tenkino ir 2015-09-15 vykusio posėdžio metu, atidėjo skundo nagrinėjimą 2015-09-22 dienai (Komisijos byla, 24 t. b. l. 95–96, 98). 2015-09-22 pareiškėja pateikė Komisijai papildomus dokumentus (Komisijos byla, 24 t. b. l. 113). Papildomi paaiškinimai bei įrodymai taip pat buvo pateikti 2015-12-15 (Komisijos byla, 25 t. b. l. 1), 2016-02-09 (Komisijos byla, 25 t. b. l. 7). Komisijos posėdis dėl sprendimo priėmimo įvyko 2016-02-26 (Komisijos byla, 25 t. b. l. 41–42). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, negalima sutikti, kad skundo nagrinėjimas Komisijoje užsitęsė išimtinai dėl Komisijos delsimo. Kaip matyti, pareiškėja teikė Komisijai naujus paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos Komisija privalėjo įvertinti bei prašė atidėti posėdžio datą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti nepagrįstą Komisijos delsimą, leidžiantį spręsti dėl delspinigių sumažinimo.

 

Dėl mokestinio ginčo metu padarytų procedūrinių pažeidimų

 

Pareiškėja pabrėžė keletą mokestinio ginčo metu padarytų procedūrinių pažeidimų, kurie kelia abejones Komisijos bei mokesčių administratoriaus išvadų nuoseklumu ir pagrįstumu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 1 dalies 3 punkte nustatytas administracinio akto panaikinimo pagrindas – jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. LVAT, aiškindamas analogiško turinio ABTĮ (2000-09-19 įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatą, nurodė, kad ji reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (LVAT 2005-04-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416-2005; 2014-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014).

Pareiškėja pabrėžė, kad VMI 2015-07-24 sprendimas Nr. 69-93, kuriame buvo patikslintos VMI sprendime Nr. 69-80 apskaičiuotos delspinigių sumos, buvo gautas likus vienai dienai iki šio sprendimo apskundimo termino pabaigos. Šią aplinkybę pareiškėja vertino kaip teisės į gynybą pažeidimą. Byloje nustatyta, kad VMI skundžiamu 2015-07-07 sprendimu Nr. 69-80 iš dalies patenkino pareiškėjos skundą ir perskaičiavo papildomai mokėtino į biudžetą NTM, PM ir socialinio mokesčio sumas bei su jomis susijusias baudas ir delspinigius. Sprendime nurodė, kad apie priskaičiuotas delspinigių sumas bus informuota atskiru sprendimu. VMI 2015-07-24 sprendimu papildė 2015-07-07 sprendimą, nurodydama konkrečias delspinigių sumas ir ištaisydama PM ir socialinio mokesčio apskaičiavimo klaidas. Pažymėtina, kad šiame sprendime nurodyta bendra jo apskundimo tvarka – 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Todėl darytina išvada, kad terminas šiam sprendimui apskųsti nesutampa su terminu 2015-07-07 sprendimui apskųsti ir baigėsi vėliau nei 2015-07-07 sprendimo apskundimo terminas. Abu sprendimai pareiškėjos buvo apskųsti 2015-07-30 skundu Komisijai. Taip pat byloje nenustatyta, kad pareiškėja būtų teikusi Komisijai papildomus paaiškinimus dėl apskaičiuotų delspinigių sumos.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog Komisija neišnagrinėjo jos skundo dalies dėl Vilniaus AVMI sprendimo 6.8, 6.9 punktų, kuriuose konstatuota, kad dalis komandiruočių išlaidų nepagrįsta priskirta pareiškėjos leidžiamiems PM atskaitymams. Komisija sprendimo 57–59 lapuose detaliai pasisakė, kodėl komandiruočių sąnaudos negali būti priskiriamos leidžiamiems PM atskaitymams ir kodėl Vilniaus AVMI padarė pagrįstas išvadas.

Anot pareiškėjos, Komisija nepasisakė dėl jos argumentų, susijusių su atleidimu nuo baudų bei delspinigių, detaliai išdėstytų skundo VMI IX dalyje. Teismas nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija. Nagrinėjamu atveju Komisija pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė naujų argumentų dėl jos atleidimo nuo baudų ir delspinigių ir nurodė, kad sutinka su VMI sprendime nurodytais argumentais. Komisija, kaip ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija, tikrina teritorinio mokesčių administratoriaus ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumą. Skunde Komisijai pareiškėja nurodė, kad savo poziciją grindžia skundo VMI II.4 dalyje išdėstytais argumentais. Taigi, ji nepateikė jokių naujų argumentų dėl Vilniaus AVMI sprendimo dalies panaikino ir nenurodė, kodėl nesutinka su ja patvirtinusia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dalimi. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad Komisija, sutikdama su centrinio mokesčių administratoriaus išvadomis, savo sprendime nepakartojo VMI sprendime išdėstytų argumentų, neleidžia konstatuoti procedūrinio pažeidimo, kadangi visi pareiškėjos nurodyti argumentai, susiję su atleidimu nuo baudų ir delspinigių, buvo įvertinti.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad kartu su Komisijos sprendimu pateiktose PM ir socialinio mokesčio perskaičiavimo lentelėse nurodyta, kad mokestinio ginčo metu apmokestinamas pelnas už 2007 metus mažinamas 4 789 215 Lt (1 387 052,54 Eur), tačiau socialinio mokesčio suma mažinama 39 701 Eur. Paaiškino, kad sumažintam apmokestinamam pelnui proporcinga socialinio mokesčio suma yra 41 611,58 Eur (3 proc. nuo 1 387 052,54 Eur sumos), todėl Komisija turėjo atsižvelgti į šio mokesčio permoką. Tokį neatitikimą pareiškėja vertino, kaip aplaidų jos skundo Komisijoje nagrinėjimą. Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjos argumentu. Pažymėtina, kad mokestinis ginčas šiuo atveju kilo dėl VMI patvirtintos pareiškėjai mokėtinos 39 700,82 Eur socialinio mokesčio sumos. Kaip jau buvo minėta, Komisija, kaip mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija, tikrina mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju Komisija, nustačiusi, kad dalis apmokestinamojo pelno buvo mokesčių administratoriaus priskaičiuota nepagrįstai, panaikino šias sprendimo dalis, t. y. sumažino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną. Kadangi socialinio mokesčio suma priklauso nuo apmokestinamo pelno dydžio (Lietuvos Respublikos laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), atitinkamai privalo būti perskaičiuota ir mokėtina socialinio mokesčio suma. Tai reiškia, kad skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo dalis dėl 39 700,82 Eur socialinio mokesčio ir su juo susijusių sumų naikintina. Būtent tokią išvadą padarė Komisija. Tai nepaneigia pareiškėjos teisės, vadovaujantis MAĮ 36 straipsnio 3 punktu, ateityje kreiptis dėl mokesčio permokos grąžinimo arba įskaitymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius bei Komisija skundžiamose sprendimų dalyse padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė teisės aktus. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir panaikinti nurodytų sprendimų dalių.

Pareiškėja skunde teismui prašė priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas nėra tenkintinas, todėl nėra pagrindo tenkinti jos prašymą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ė :

 

Pareiškėjos Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

Teisėjas        Arūnas Kaminskas