Administracinė byla Nr. eA-1465-629/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03848-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – T. B., dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2018 m. spalio 10 d. raštą Nr. A33(1)-7253-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už specialiųjų poreikių turinčio mokinio (pareiškėjos sūnaus) pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą; 3) priteisti iš Administracijos 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo iki ugdymo įstaigos nuosavu transportu išlaidų kompensavimo. Administracijos 2018 m. sausio 15 d. atsakyme buvo nurodyta, kad mokėti nėra pagrindo, nes su prašymu nebuvo gauti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos sūnus turi specialiuosius ugdymosi poreikius. Pareiškėja prašomus dokumentus pateikė, tačiau Administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu atsisakė tenkinti prašymą dėl išlaidų kompensavimo, nes pareiškėjos sūnui nėra nustatytas fizinis sutrikimas, apribojantis jo galimybes savarankiškai vaikščioti, nėra duomenų, kad pareiškėjos sūnus dėl didelių sutrikimų gali jaustis nesaugus gatvėje, atkreipė dėmesį, jog M. Mižigurskajos gimnazija yra privati, o ne savivaldybės mokymo įstaiga. Pareiškėja teigė, kad Administracija 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte jau nurodė, kad pareiškėjos sūnus gali būti vežamas nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. į privačią M. Mižigurskajos gimnazija ir atgal specialiuoju reisu.
3. Pareiškėjos sūnaus tėvas 2018 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą sudaryti sutartį dėl neįgalaus moksleivio pervežimo į ugdymo įstaigą nuosavu transportu, tačiau šis prašymas Raštu nebuvo patenkintas. Pareiškėja vertino, kad Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. T3-446 patvirtintos Mokinių vežiojimo į mokyklą ir namus tėvų (globėjų) privačiu transportu tvarkos Vilniaus rajone (toliau – ir Tvarka) 9 ir 10 punktams, kurių nuostatose nekonkretizuojama mokyklos nuosavybės forma. Pareiškėja nurodė, kad Administracija ne tik nepagrįstai atsisako kompensuoti pavėžėjimo išlaidas, tačiau net nepasiūlo jokio kito sprendimo ir nepadeda susirasti valstybinės ugdymo įstaigos.
4. Pareiškėja teigė, kad dėl Administracijos veiksmų nenuoseklumo, ji ir jos šeimos nariai patyrė didelius, ilgai trukusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskriminaciją, pažeminimą, bejėgiškumą įgyvendinant pareiškėjos sūnaus teisę ir teisėtus lūkesčius lygiomis teisėmis įgyvendinti švietimo prieinamumą. Pareiškėja iki šiol patiria nepatogumus bei intensyvią psichologinę įtampą, nuolat ieškodama lėšų apmokėti sūnaus nuvežimą į mokyklą ir atgal. Administracija, šiuo atveju, yra pasyvi ir nesiima jokių veiksmų, kad ši problema būtų išspręsta. Susidariusi situacija sukelia pareiškėjai neigiamas emocijas, stresą, nepasitikėjimą valdžios institucijomis, diskriminuoja pareiškėjos ir jos šeimos narių teises gauti vienodas viešąsias paslaugas.
5. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad buvo nuėjusi į Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnaziją, tačiau jai buvo atsakyta, kad mokykloje dirba keli spec. darbuotojai ir klasėse jau yra po 26 mokinius, tai reiškia, kad klasės yra perpildytos ir nėra galimybių suteikti pareiškėjos sūnui tinkamo ugdymosi proceso. Pareiškėja kartu su advokatu apvažiavo Vilniaus rajone esančias mokyklas, tačiau tik Vilniaus mieste esanti privati M. Mižigurskajos gimnazija sutiko priimti pareiškėjos sūnų. Pareiškėja nurodė, kad jos sūnus prie šios mokyklos priprato ir jam joje sekasi puikiai. Advokatas nurodė, kad Vilniaus rajone nėra sudaryta tinkamų sąlygų pareiškėjos sūnaus ugdymui. Pareiškėja nurodė, kad Administracija nei pareiškėjai, nei teismui nenurodė nei vienos mokyklos, kurioje pareiškėjos sūnus galėtų būti mokomas pagal jo specialiuosius poreikius. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad advokato pateikta 2012 m. moksleivių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu automobiliu sutartis patvirtina, kad šis nagrinėjamas pareiškėjos sūnaus atvejis yra analogiškas, todėl nesuprantama, kodėl Administracija atsisako sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją privačiu transportu.
6. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad artimiausia mokykla, pavaldi Vilniaus rajono savivaldybei, yra Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, į kurią su prašymu mokytis pareiškėja ir jos sūnaus tėvas nesikreipė. Nustačius, kad ši gimnazija teikia mokymosi pagalbą, Raštu pareiškėjos sūnaus tėvui ir buvo pasiūlyta kreiptis į ją. Administracija nurodė, kad pagal Tvarkoje nustatytą teisinį reguliavimą, savivaldybė organizuoja pavėžėjimą vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgiantiems patiems atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje) bei tuomet, kai savivaldybė negali užtikrinti kokybiško integruoto ugdymosi tokius sutrikimus turintiems vaikams. Administracija nurodė, kad teisės aktai imperatyviai nustato, jog mokyklą specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba, o byloje pateiktoje Trakų švietimo pagalbos tarnybos 2017 m. sausio 12 d. pažymoje Nr. 399 dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo nurodoma pareiškėjos sūnui tik pritaikyti bendrąsias programas, be to, pavėžėjimo organizavimu į mokyklą ir atgal rūpinasi vaikų tėvai arba globėjai, pateikdami prašymą, kitus reikiamus dokumentus, patvirtinančius vežiojimo būtinybę, valstybės ar savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai. Administracija nurodė, jog iki šiol neturi duomenų ir dokumentų, atitinkančių tokį teisinį reguliavimą.
8. Administracija teigė, kad pareiškėjos sūnaus lankoma privati įstaiga, nėra specializuota ugdymo įstaiga, turi mokinių pavėžėjimą organizuoti savo nustatyta tvarka. Vilniaus rajono savivaldybė organizuoja pavėžėjimą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, kurių tėvai neturi automobilio arba dėl darbo grafiko negali patys vežioti savo vaikų į mokyklą specialiuoju reisu, tačiau šios paslaugos pareiškėja atsisakė. Administracija nurodė, kad pareiškėjos sūnaus kelionės išlaidas nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2017 / 2018 mokslo metų pabaigos kompensavo išimties tvarka. Administracija pažymėjo, kad per 2018 m. kovo 14 d. įvykusį Vaiko gerovės komisijos posėdį, pareiškėjai buvo rekomenduojama kreiptis dėl neįgalumo vaikui nustatymo. Pagal pateiktus duomenis, pareiškėjos sūnui nustatytas lengvas neįgalumo lygis, dėl kurio nėra pagrindo teikti pareiškėjos prašomas pavėžėjimo paslaugas, kadangi būtų sudarytos išskirtinės sąlygos asmeniui, kuris iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir aptartų sveikatos sutrikimo požymių.
9. Administracija akcentavo, kad klausimas dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo buvo sprendžiamas tris kartus. Administracijos 2018 m. rugsėjo 13 d. raštu pasiūlyta pareiškėjos sūnų vežioti į mokyklą ir atgal specialiuoju transportu. Administracijai nespėjus pateikti raštiško atsakymo į pareiškėjos sūnaus tėvo 2018 m. rugsėjo 17 d. kreipimąsi, pareiškėjos sūnaus tėvas pateikė Administracijai 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymo papildymą, kuriame nurodė, kad jo sūnui Administracijos pasiūlytas pavėžėjimo būdas netinka, kadangi jis po pamokų lanko B. Dvariono muzikos mokyklą bei Vaikų ir jaunimo pučiamųjų orkestrą, nurodė, kad pats sūnus išreiškė prieštaravimą važiuoti specialiuoju reisu su kitais vaikais ir lydinčiu asmeniu, kadangi prie naujų žmonių, pasikeitusių aplinkybių ir kitų dirgiklių jam sunku adaptuotis. Raštu buvo pateiktas teisėtas ir pagrįstas atsakymas į pareiškėjo sūnaus tėvo prašymą, siūlomas susidariusios situacijos sprendimo būdas, kurio buvo atsisakyta. Pareiškėja nesikreipė į Vilniaus rajono savivaldybei pavaldžias mokymo įstaigas ir be pagrindo teigia, kad čia organizuojamas ugdymosi procesas yra nekokybiškas ir neatitinkantis jos sūnaus interesų. Administracija teigė, jog Raštas yra tik informacinio pobūdžio, nesukeliantis jokių materialinių pasekmių.
10. Administracija teigė, kad pareiškėja nuostolių galėjo patirti tik dėl savo veiksmų, o ne dėl Administracijos kaltės. Administracija vertino, jog sąmoningai hiperbolizuojama pareiškėjos sūnaus negalios forma, tuo siekiant pasipelnyti.
11. Teismo posėdyje Administracijos atstovės nesutiko su pareiškėjos atstovo advokato pozicija, kad teismui pateikta 2012 m. moksleivių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu automobiliu sutartis yra susijusi su nagrinėjamu atveju, kadangi ši sutartis sudaryta dėl pareiškėjos kito sūnaus, kuris pripažintas nesavarankišku. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo kreiptasi į visas Vilniaus rajone esančias mokyklas, nė viena iš jų nesutiko priimti pareiškėjos sūnaus mokytis.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. B. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos D. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2017 m. gruodžio 1 d. prašymu, kuriuo prašė sudaryti pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo nuosavu transportu iki mokyklos ir atgal sutartį. Administracija 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. A33(1)-326-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ nurodė, kad neturi pagrindo apmokėti kelionės į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją išlaidų, nes nėra gauta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos sūnus turi specialiuosius ugdymosi poreikius. Pareiškėjos sūnaus tėvas su 2018 m. sausio 26 d. prašymu pateikė pažymą apie pareiškėjos sūnui nustatytus vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius. Administracija 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. A33(1)-1224-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ informavo, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjos sūnui nėra nustatytas fizinis sutrikimas, apribojantis jo galimybes savarankiškai vaikščioti, nepaminėta, kad pareiškėjos sūnus dėl didelių sutrikimų gali jaustis nesaugus gatvėje. Pareiškėjos sūnaus mokykla nėra artimiausia pagal pareiškėjos sūnaus gyvenamąją vietą ir yra privati, o ne valstybės ar savivaldybės (regiono) ugdymo įstaiga, todėl dėl pavėžėjimo organizavimo siūloma kreiptis į privačios M. Mižigurskajos gimnazijos savininką.
15. Teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 16 d. įvyko Keleivinio transporto komisijos posėdis, iš kurio protokolo matyti, jog buvo sprendžiama dėl pareiškėjos sūnaus tėvo prašymo dėl pavėžėjimo tėvų transportu išlaidų kompensavimo iki privačios M. Mižigurskajos gimnazijos, priminus, kad toks prašymas jau buvo netenkintas. Nutarta pasirašyti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją išimties tvarka, kuria būtų kompensuotos tėvų išlaidos iki einamųjų mokslo metų pabaigos. 2018 m. rugsėjo 6 d. įvyko Keleivinio transporto komisijos posėdis, iš kurio protokolo matyti, kad pareiškėjos sūnaus tėvas pakartotinai kreipėsi dėl pavėžėjimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją tėvų (globėjų) privačiu transportu išlaidų kompensavimo. Komisijos posėdyje buvo nutarta nepritarti pareiškėjos sūnaus tėvo prašymui, bet siūlyti išimties tvarka organizuoti pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją neįgaliųjų vaikų pavėžėjimo specialiuoju reisu. Atitinkamai Administracija 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. A33(1)-6602-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ pareiškėjos sūnaus tėvui nurodė, kad Keleivinio transporto komisija išnagrinėjo pareiškėjos sūnaus tėvo prašymą dėl pareiškėjos sūnaus nuvykimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal. Pareiškėjos sūnaus tėvas informuotas, kad savivaldybė organizuoja pavėžėjimą mokiniams, turintiems specialiuosius ugdymosi poreikius (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), specialiuoju reisu. Pareiškėjos sūnus gali būti pavežamas nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal specialiuoju reisu.
16. Teismas nurodė, kad atsakydamas į šį raštą, pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymu, kuriuo prašė informuoti apie suteiktiną paslaugą – pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą specialiuoju reisu. Nesulaukęs atsakymo, pareiškėjos sūnaus tėvas kreipėsi į Administraciją su 2018 m. rugsėjo 20 d. prašymo papildymu, kuriame pakartotinai prašė sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją privačiu transportu. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad Administracijos siūlomas specialusis reisas neatitinka pareiškėjos sūnaus poreikių ir, kad pareiškėjos sūnus yra išreiškęs prieštaravimą dėl vežiojimo specialiuoju reisu. Administracija, išnagrinėjusi šį prašymą ir jo papildymą, priėmė Raštą.
17. Teismas analizavo Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1–3 dalis, 36 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1775 patvirtino Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertinimo ir specialiojo ugdymosi skyrimo tvarkos aprašo 1–4, 5.6 punktus, Tvarkos 1.2, 2, 5 punktus, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 ir 15 dalis bei įvertinęs pareiškėjos sūnaus tėvo 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymą ir 2018 m. rugsėjo 20 d. prašymo papildymą, nusprendė, kad jie atitinka prašymo apibrėžimą VAĮ prasme.
18. Teismas nustatė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos sūnui nustatytas vidutinis specialiųjų ugdymosi poreikių lygis. Rašto priėmimo metu, pareiškėjos sūnus mokėsi M. Mižigurskajos gimnazijoje, kuri yra privati mokymosi įstaiga ir nepriklauso nuosavybes teise Vilniaus rajono savivaldybei. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja ar jos sūnaus tėvas dėl pareiškėjos sūnaus vežiojimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal turėjo kreiptis būtent į privačios M. Mižigurskajos gimnazijos savininką šios mokyklos nustatyta tvarka, o Rašte aiškiai ir suprantamai nurodytos priežastys, kodėl pareiškėjos sūnaus tėvo prašymas nėra sprendžiamas. Teismas nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju Administracija nepaneigė pareiškėjos sūnaus teisės į pavėžėjimo kompensaciją, kadangi šio klausimo iš esmės nesprendė.
19. Teismas nurodė, kad pareiškėja Administracijos pareigą sudaryti sutartį dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu kildina ir iš to, kad Vilniaus rajono savivaldybė savo veikimo teritorijoje neužtikrina kokybiško integruoto ugdymosi. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad Rašte nurodyta, jog arti pareiškėjos sūnaus gyvenamosios vietos yra Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, kuri užtikrina ugdymą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Tai patvirtina byloje pateiktas Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos 2018 m. spalio 9 d. raštas Nr. S-157, kuriame nurodyta, kad gimnazijoje mokymosi pagalbą teikia pedagogai, logopedai, psichologai ir socialinis pedagogas, o esant poreikiui dirba mokytojo padėjėjas.
20. Teismas nusprendė, kad Raštas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, todėl jį panaikinti skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą privačiu transportu į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją.
21. Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat kelia neturtinės žalos, kildinamos iš Administracijos veiksmų nenuoseklumo, pasyvumo, nenoro padėti išspręsti susidariusią situaciją, atlyginimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad tiek posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi pareiškėjos sūnaus tėvo prašymai dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į privačią M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu sudarymo, tiek raštuose, kuriuose buvo atsakoma į pareiškėjos sūnaus tėvo klausimus, buvo laikomasi nuoseklios pozicijos, kad toks prašymas turi būti teikiamas privačios M. Mižigurskajos gimnazijos savininkui, o ne Administracijai. Administracijos veiksmai, nusprendus pritaikyti išimtį ir sudaryti Mokinių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu transportu sutartį tam, kad nors laikinai būtų subalansuota susidariusi situacija, negali būti vertinami kaip neteisėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, todėl teismas pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, taip pat atmetė kaip nepagrįstą.
III.
22. Pareiškėja D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
23. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Teismas visiškai neištyrė byloje surinktų reikšmingų įrodymų, o tai lėmė neteisingą susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimą. Teismas tinkamai neidentifikavo tikrąjį ginčo santykių subjektą – pareiškėjos sūnų, kuris yra vaikas, turintis neįgalumą, t. y. specialiųjų ugdymosi poreikių asmuo, kurio galimybės dalyvauti ugdymo procese ir visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ir / ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Tai reiškia, kad teismas turėjo sistemiškai vertinti viso teisinio reguliavimo, susijusio su neįgaliųjų teisėmis, taip pat atitinkamai su savivaldybių pareigomis visumą, o ne vien tik pavienes Švietimo įstatymo normas.
23.2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šios bylos šalių, nurodydamas, jog pareiškėja, o ne atsakovas, turi pareigą pateikti įrodymus apie Vilniaus rajone esančių mokymosi įstaigų kompetencijas. Pareiškėja teigia, jog iš pridedamo Vilniaus rajono savivaldybės gimnazijų, mokyklų skyrių klasių skaičiaus ir mokinių skaičiaus jose, priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkio grupėse 2018–2019 m., patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2018 m. rugpjūčio 31d. sprendimu Nr. T3-268, matyti, kad Vilniaus rajone yra tik 24 ugdymo įstaigos, iš kurių tik 10 ugdymą vykdo lietuvių kalba.
23.3. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo deklaratyvus pasiūlymas lankyti kitą bendrojo ugdymo mokyklą, neatitiko tokiai viešajai procedūrai nustatytų privalomų reikalavimų, t. y. atsakovas tik individualiai įvertinęs pareiškėjos sūnaus savybes, specialiojo ugdymosi poreikius bei atlikęs kompleksinę Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos 7 klasės mokinių skaičiaus (tarp jų turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius, jų lygius), visos mokyklos bendrą mokinių, turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius bei specialistų santykių (jų krūvio) ir t. t. analizę, galėjo padaryti išvadas ir siūlyti pareiškėjos sūnui lankyti minėtą gimnaziją. Pareiškėja vadovaujasi viešai prieinamais duomenimis apie Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijoje dirbančius pedagogus ir akcentuoja, jog joje mokytojų padėjėjų nėra. Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja Tvarkos 5 punkte įtvirtinta sąlyga, pagal kurią turi būti kompensuojamos pavėžėjimo į kitos savivaldybės teritorijoje esančią bendrojo ugdymo mokyklą išlaidos.
23.4. Pareiškėja akcentuoja, kad vaikas, turintis specialiuosius ugdymosi poreikius bei neįgalumą, negali kasmet chaotiškai keisti mokyklas, nes taip jam gali būti padaryta neatitaisoma psichologinė trauma. Pareiškėjos sūnus nuo 2017 m. lapkričio mėnesio lanko privačią M. Mižigurskajos gimnaziją, joje jaučiasi saugiai ir komfortiškai, gauna ne tik kokybišką ugdymą, bet ir didelį specialistų dėmesį, į mokyklą eina noriai, todėl nenori keisti mokyklos. Pareiškėja pažymi, kad mokykla turi užtikrinti ne tik ugdymą, bet ir saugią, draugišką vaikui aplinką.
23.5. Pareiškėja pabrėžia, kad viena iš medikų nurodytų rekomendacijų buvo mokytis pareiškėjos sūnui klasėje su mažu mokinių skaičiumi, jam reikalinga nuosekli ilgalaikė psichologo ir specialiojo pedagogo (mokytojo padėjėjo) pagalba, bei atkreipia dėmesį, kad nei Avižienių, nei Riešės gimnazijos neužtikrino pareiškėjos sūnui kokybiško ugdymo, todėl atsakovas 2017 / 2018 mokslo metais pripažino pareiškėjos teisę į pavėžėjimo išlaidų kompensavimą ir 2018 m. kovo 14 d. sudarė Mokinių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu transportu sutartį. Prasidėjus naujiems 2018 / 2019 mokslo metams, atsakovas, nepasiūlydamas jokio realaus sprendimo, dėl nežinomų priežasčių, atsisakė kompensuoti transporto išlaidas, t. y. esant tapačiai situacijai, priėmė priešingą sprendimą.
24. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsakovas pažymi, kad Administracija savo pozicijos nekeičia ir palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą nuomonę. Administracija nurodo, kad pareiškėja nepateikia jokių naujų rašytinių įrodymų, o savo prašymą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. priimtą sprendimą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Su pareiškėjos apeliaciniu skundu pateiktas privačios M. Mižigurskajos gimnazijos 2019 m. sausio 24 d. pranešimas Nr. 41-2.2 (SD) įrodo, kad pareiškėja į privačią mokymosi įstaigą dėl vaiko pavėžėjimo 2017 m. vaikui pradėjus lankyti mokyklą ir prasidėjus 2018 / 2019 mokslo metams, nesikreipė. Šis pranešimas per vykusį teismo posėdį pateiktas nebuvo, tai leidžia daryti išvadą, kad kreiptasi buvo jau po teismo posėdžio ar net po sprendimo paskelbimo šioje byloje. Atsakovas, atsižvelgęs į pranešimo turinį, nesutinka, kad jis sudaro pagrindą būtent Administracijai organizuoti pavėžėjimo į privačią ugdymo įstaigą, esančią kitoje savivaldybėje.
25.2. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija (nuo pareiškėjos gyvenvietės nutolusi apie 9,4 km), į kurią su prašymu mokytis pareiškėjos sūnaus tėvai nesikreipė, turi galimybes ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius. Atsakovas teigia, jog esant poreikiui ir galimybei, ugdymosi proceso metu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais dirba mokytojo padėjėjas. Atsakovas tvirtina, kad 7 klasėje, kurią galėtų lankyti pareiškėjos sūnus, mokosi 2 vidutinius ugdymosi poreikius turintys mokiniai, kuriems užtikrinamas jų poreikius atitinkantis ugdymo procesas.
25.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teikiamais duomenimis apie Vilniaus rajone esantį mokyklų, kurios gali suteikti kokybišką ugdymą, skaičių ir savo atsiliepime remiasi Švietimo ir mokslo ministerijos pateikta ataskaita.
25.4. Atsakovas pateikia pareiškėjos sūnaus lankytų ugdymo įstaigų registro duomenų bazės išrašą ir akcentuoja, kad pareiškėjos sūnus niekada nesimokė Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje mokymosi įstaigoje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos tvirtinimas, kad mokymasis Avižienių gimnazijoje neužtikrino pareiškėjos sūnaus interesų, neatitinka tikrovės. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja arčiau gyvenamosios vietos mokymosi įstaigų neieškojo, tai patvirtina, kad į bylą nebuvo pateikta nė vieno rašytinio įrodymo, jog buvo kreiptasi į Vilniaus rajone esančias mokymosi įstaigas ir tokie prašymai būtų netenkinti. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tik po teismo sprendimo, iš pareiškėjos į mokyklas pradėjo plūsti prašymai pateikti informaciją, kurie, atsakovo vertinimu, kaip įrodymai šiame procese turėtų būti vertinami kritiškai.
25.5. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjai buvo siūlomi situacijos sprendimo ir tinkamo vaiko interesų užtikrinimo būdai, tačiau jų buvo atsisakyta.
25.6. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja atkakliai reikalauja atsakovo taikyti jų atžvilgiu Tvarkos 10 punktą, tačiau nagrinėjamu atveju neišpildoma viena iš Tvarkos sąlygų, o būtent, kad Tvarka nustato mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal tėvų (globėjų) privačiu transportu.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintais principais, neatsižvelgė į pareiškėjos sūnaus nuomonę, jo specifinius sutrikimus ir asmenybės ypatumus, socialines aplinkybes, todėl nenustatė, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje.
26.2. Teismas nevertino aplinkybių, jog dėl Riešės ir Avižienių gimnazijų administracijų veiksmų pareiškėja patyrė atskirtį ir diskriminaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad su Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijos direktore bendravo telefonu, tačiau administracija jį informavo, kad užtikrinti pareiškėjos sūnui tinkamų ugdymosi sąlygų negalėtų, pavėžėjimo paslaugos neteiktų, o privačioje M. Mižigurskajos gimnazijoje organizuojamas individualus ugdymas, taikomi alternatyvūs ugdymo metodai pagal kiekvieno mokinio poreikius.
26.3. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Administracija privalėjo užtikrinti pareiškėjos sūnui ugdymo prieinamumą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad Administracija turėjo užkirsti kelią atsisakymui priimti pareiškėjos sūnų į Avižienių gimnaziją, organizuoti individualų ugdymą, pavėžėjimo organizavimą, mažos klasės skubos tvarka steigimą, sukurti trūkstamus švietimo pagalbos specialistų, mokytojų padėjėjų etatus.
26.4. Teismas netinkamai vertino atsakovo pareiškimą, kad 2012 m. moksleivių vežiojimo tėvų (globėjų) privačiu automobiliu sutartis nėra susijusi su nagrinėjamu atveju, nes sudaryta dėl kito pareiškėjos sūnaus. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad jiems organizuoti trijų sūnų patekimą į ugdymo įstaigas sudėtinga. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad atsakovas negalėjo neleisti pasirinkti pavėžėjimo privačiu transportu, o atsisakymo argumentas, jog mokama suma už pavėžėjimą yra didelė, negali būti priimtas kaip tinkamas, juolab, kad pats atsakovas yra nustatęs apmokėjimo už vežiojimą tarifus, kuriuos gali keisti. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad siūlydamas pareiškėjos sūnui lankyti Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnaziją, o pareiškėjai atsisakius, atsakovas šios aplinkybės negali naudoti kaip pagrindo pavėžėjimui neteikti. Atsakovas privalo atsižvelgti į pareiškėjos sūnaus specifinius poreikius, o vien pasiūlymas sūnaus pavėžėjimą organizuoti specialiuoju reisu patvirtina, kad galimybė gauti pavėžėjimo paslaugą yra.
26.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad bylos nagrinėjimui yra reikšmingas atsakovo Keleivinio transporto komisijos posėdžio 2018 m. rugsėjo 6 d. protokolas Nr. TKK-5, kurio neturėjo galimybės pateikti teismui bylos nagrinėjimo metu, Keleivinio transporto komisijos posėdžio 2018 m. rugsėjo 21 d. protokolas Nr. TKK-6, kurio pagrindu priimtas sprendimas siūlyti pareiškėjos sūnui ugdytis Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijoje, ir atkreipia dėmesį, kad šių dokumentų išrašai neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 10 d. rašto Nr. Nr. A33(1)-7253-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovo įpareigojimo mokėti kompensaciją už specialiųjų poreikių turinčio mokinio (pareiškėjos sūnaus) pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiamo Rašto priėmimo metu pareiškėjos sūnus mokėsi M. Mižigurskajos gimnazijoje, kuri yra privati mokymosi įstaiga ir nepriklauso nuosavybės teise Vilniaus rajono savivaldybei, Administracija savo veikimo teritorijoje užtikrina kokybišką integruotą ugdymąsi, padarė išvadą, kad Administracija teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos sūnaus tėvo prašymo dėl sutarties dėl pareiškėjos sūnaus pavėžėjimo į M. Mižigurskajos gimnaziją ir atgal privačiu transportu sudarymo ir pripažino, kad Raštas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos reikalavimų įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už pareiškėjos sūnaus pavėžėjimą privačiu transportu į M. Mižigurskajos gimnaziją bei atlyginti neturtinę žalą ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
29. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu bei faktinių aplinkybių nustatymu, ginčo subjekto identifikavimu bei įrodinėjimo naštos tarp ginčo šalių paskirstymu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad dėl nurodytų pažeidimų buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas ir jį prašo panaikinti.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
31. Pareiškėja apeliaciniam teismui pateikė naujus įrodymus Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T3-268 1 priedą „Vilniaus rajono savivaldybės gimnazijų, mokyklų skyrių klasių skaičius ir mokinių skaičius jose, priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkis grupėse 2018–2019“ (toliau – 1 priedas), taip pat naujus duomenis apie Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazijoje dirbančius specialistus, privačios M. Mižigurskajos gimnazijos 2019 m. sausio 24 d. pranešimą bei Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo ugdymo įstaigų suteiktą informaciją pagal pareiškėjos 2019 m. vasario 25 d. prašymus. Vertinant 1 priedą, akcentuotina, jog, atsižvelgus į dokumento sukūrimo datą, jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėja nenurodė priežasčių, kodėl jis nebuvo pateiktas laiku. Kiti pareiškėjos pateikti nauji duomenys gauti jau po pirmosios instancijos teismo posėdžio (2019 m. sausio 24 d. pranešimas) bei skundžiamo sprendimo paskelbimo, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija pateiktus naujus įrodymus atsisako pridėti prie bylos medžiagos.
32. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-415/2019). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-982-552/2019).
33. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo teisinius santykius reglamentuoja švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje nustatantis Švietimo įstatymas (nagrinėjamu atveju taikoma 2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) ir kiti teisės aktai.
34. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje taip pat turi vadovautis ir VAĮ nuostatomis, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.), be kita ko, yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).
36. Pažymėtina, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su ginčijamu atsakovo 2018 m. spalio 10 d. priimtu raštu Nr. A33(1)-7253-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“, nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šio rašto atitikimo VAĮ reikalavimams. Rašte iš viso nenurodomos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės, nėra pateiktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, nenustatytas juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti, o tik formaliai cituojamos tam tikrų su ginču susijusių teisės aktų nuostatos. Iš šio Rašto turinio negalima suvokti remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu jis yra priimtas, o be visos papildomos ginčo situacijos analizės, kurią išdėstė pirmosios instancijos teismas, nebūtų galima suprasti ginčo esmės. Atsakovas vadovavosi Švietimo įstatymo 34 straipsnio 1 punktu, 36 straipsnio 2 punktu, tačiau šių teisės normų konkrečiai nesiejo su pareiškėjos prašymo motyvais ir reikalavimais, tokiu būdu nesivadovavo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais, priimdamas ginčo Raštą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Raštas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, todėl ginčijamas Raštas naikinamas, o atsakovas įpareigojamas pareiškėjos prašymą dėl neįgalaus vaiko pavėžėjimo sąlygų taikymo išnagrinėti iš naujo. Be kita ko, pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
38. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė papildomas aplinkybes, kurių nėra ginčijame Rašte. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo.
39. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už specialiųjų poreikių turinčio mokinio (pareiškėjos sūnaus) pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjos prašymu teiktu atsakovui dėl neįgalaus vaiko pavėžėjimo sąlygų taikymo, todėl turėtų būti išsprendžiamas naujame VAĮ reikalavimus atitinkančiame atsakovo priimtame individualiame administraciniame akte. Pažymėtina, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, tik sprendžia ginčus dėl teisės (ABTĮ 3 str. 1 d.). Viešojo administravimo institucijai nepriėmus teisėto sprendimo, administracinė procedūra tampa nebaigta. Teismo veikla veikti vietoje vykdomosios valdžios institucijos nebūtų suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių atskyrimo principu. Dėl šių argumentų aptariamas pareiškėjos reikalavimas atmetamas.
40. Pareiškėja prašo priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš Administracijos veiksmų nenuoseklumo, pasyvumo, nenoro padėti išspręsti susidariusią situaciją.
41. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
42. Atsakovo – viešojo administravimo institucijos veiksmai, kai nesiremiama gero administravimo principu siekiant padėti besikreipiančiam asmeniui įgyvendinti jo teises, o formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos, ką patvirtina skundžiamo Rašto panaikinimas dėl besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, pripažintini neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1816/2014).
43. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, vertintina, ar dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjai galėjo būti padaryta neturtinė žala.
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-61-662/2018).
45. Kita vertus, neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).
46. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtos neturtinės žalos faktą ir dydį, tenka pareiškėjui. Pareiškėja skunde teismui buvo nurodžiusi, kad dėl atsakovo veiksmų nenuoseklumo, ji ir jos šeimos nariai patyrė didelius ir ilgai trukusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskriminaciją, pažeminimą, bejėgiškumą įgyvendinant nepilnamečio sūnaus teisę ir teisėtus lūkesčius į tinkamą jo ugdymo užtikrinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra kvestionuojamas faktas, kad pareiškėja patiria tam tikrus nepatogumus ir neigiamas emocijas viešojo administravimo institucijai delsiant priimti aiškų ir konkretų sprendimą dėl jos reiškiamo prašymo spręsti sūnaus pavėžėjimą į mokyklą ir atgal arba tokio pavėžėjimo išlaidas kompensuoti, tačiau pabrėžia, kad byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pagrindu negalima padaryti išvados, kad pareiškėjos patiriami išgyvenimai siekia tokį intensyvumą, jog jų sukeliamos neturtinės žalos kompensavimas galėtų būti įvertintas pinigais, nes duomenų, kad tokie išgyvenimai būtų užsitęsę, sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes fizinei ar dvasinei sveikatai, byloje nėra. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo pasiūlytos galimybės pasinaudoti specialiuoju reisu, atsisakė pati pareiškėja, kaip nepriimtinos dėl asmeninių priežasčių, todėl nėra pagrindo teigti, jog ši aplinkybė taip pat pagrindžia pareiškėjai padarytos neturtinės žalos padarymo faktą.
47. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų (nutarties 41 p.), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visuma, nes nenustatytas neturtinės žalos padarymo pareiškėjai faktas, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Administracijos, negali būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šį pareiškėjos reikalavimą atmetė.
48. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai neįvertino atsakovo priimto Rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
49. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šio prašymo nekonkretizavo ir nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, išskyrus duomenis apie sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur už skundą, I t., b. l. 52). ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Žyminis mokestis priskiriamas prie bylos nagrinėjimo išlaidų (ABTĮ 34, 35 str.). Pažymėtina, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017). Šiuo atveju pareiškėja kėlė tris reikalavimus: 1) panaikinti Raštą; 2) įpareigoti Administraciją mokėti kompensaciją už specialiųjų poreikių turinčio mokinio (pareiškėjos sūnaus) pavėžėjimą privačiu transportu į kitos savivaldybės teritorijoje esančią mokyklą; 3) priteisti iš Administracijos 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad pirmieji du pareiškėjos skundo reikalavimai tenkinti, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjai priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis yra 15 Eur. Pareiškėja apeliaciniame skunde neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šis klausimas nenagrinėtinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. spalio 10 d. raštą Nr. A33(1)-7253-(4.9) „Dėl vaiko pavėžėjimo“, įpareigoti pareiškėjos prašymą dėl jos sūnaus pavėžėjimo į mokyklą ir atgal užtikrinimo arba tokio pavėžėjimo išlaidų kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinkantį individualų administracinį aktą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai D. B. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė