Administracinė byla Nr. eI-1073-484/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03171-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Sauliaus Jakaičio ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ atstovei J. Ž.,
atsakovo Lietuvos banko atstovėms D. K., J. T.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Moment Credit“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas ar LB) Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ (toliau – ir Sprendimas); 2) nepanaikinus Sprendimo – pakeisti Sprendimą ir nurodyti, kad vietoje piniginės sankcijos (baudos) būtų skiriamas įspėjimas; 3) nepatenkinus prašymo – pakeisti Sprendimą ir nurodyti, kad vietoje nustatytos piniginės baudos būtų skirta mažesnio dydžio piniginė bauda.
Pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su skundžiamu Sprendimu, kuriuo jai buvo skirta piniginė sankcija dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo, netinkamo kreditingumo vertinimo momento, netinkamo vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimo, netinkamo vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo.
Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo pareiškėja nurodė, kad klientų tvarios pajamos buvo įvertintos tinkamai ir įgyvendintas kreditingumo vertinimo tikslas įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą. Pareiškėjos teigimu, duomenų apie pajamas surinkimo būdas, neklausiant atskirai klientų apie gaunamas tvarias pajamas, tačiau visą reikalingą informaciją gaunant iš registro, yra teisėtas ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) ar Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimų. Nurodo, kad nei VKĮ, nei Nuostatuose nėra nustatytas reikalavimas paklausti vartojimo kredito gavėjo apie jo gaunamas pajamas. Pareiškėjos manymu, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) gaunama informacija yra pakankama tvarių pajamų dydžiui įvertinti. Be to, LB skundžiame Sprendime nenurodė, kaip minėta aplinkybė pažeidžia Nuostatų ar VKĮ reikalavimus. LB Priežiūros tarnybos nurodyta aplinkybė, kad klientų paskutinių 4 mėnesių darbo stažas turėjo pertraukų, pareiškėjos nuomone, savaime negali reikšti, kad tokių klientų pajamos yra netvarios, tokią pareiškėjos poziciją palaiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016. Be to, ir VKĮ nėra įtvirtintas konkretus ir baigtinis sąrašas kriterijų, pagal kuriuos nustatomas pajamų tvarumas, priešingai, kredito davėjui yra suteikiama teisė pajamų tvarumą įrodinėti įvairiais duomenimis, įskaitant ir istorinius duomenis. Nuostatų 10 punkte įtvirtintas nebaigtinis pajamų tvarumo kriterijų sąrašas. Keturių mėnesių nepertraukiamas darbo stažas yra tik vienas iš galimų pajamų tvarumo kriterijų, o ne vienintelis pajamų tvarumą įrodantis kriterijus. Pareiškėja pateikė LB Priežiūros tarnybai paaiškinimus, kokie kriterijai ir istoriniai duomenys buvo naudojami, vertinant kliento pajamų tikėtinumą ateityje. Iš paaiškinimų matyti, kad pareiškėja vertina daug įvairių istorinių duomenų, ir tik tam tikras tokių duomenų derinys pareiškėjos sistemoje yra prilygintas tvarumo požymiui. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame Sprendime LB Priežiūros tarnyba nurodė 6 vartojimo kredito suteikimo atvejus, kai pareiškėja tvariomis laikė, LB Priežiūros tarnybos nuomone, netvarias pajamas, tačiau, įvertinus duomenis apie klientus, kurių pajamų tvarumą LB Priežiūros tarnyba vertino neigiamai, matyti, kad visi nurodyti klientai kredito sutartis vykdo tinkamai ir laiku, pusė iš jų kreditus jau grąžino nevėluodami. Akivaizdu, kad pareiškėjos taikomi kriterijai ir jų turinys savaime patvirtina, kad jie yra patikimi ir pagrindžiantys pajamų tikėtinumą, nes remiamasi kokybine įvairių reikšmingų duomenų, o ne vieno izoliuoto kriterijaus, analize.
Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo kreditingumo vertinimo momento pareiškėja nurodė, kad LB Priežiūros tarnyba netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisiškai nepagrindė išvados, jog pareiškėja pirmiausia sudaro vartojimo kredito sutartis, įsipareigodama suteikti vartojimo kreditą, o vartojimo kredito gavėjų kreditingumą vertina jau po tokių sutarčių sudarymo momento. Pareiškėja nurodė, kad jos vartojimo sutarčių bendrosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta visa vartojimo kredito teikimo procedūra, pagal kurią vartojimo kreditai teikiami griežtai po kreditingumo vertinimo ir nėra numatyta jokių galimybių vartojimo kreditus teikti neatlikus minėto kreditingumo. LB Priežiūros tarnybai buvo pateikti paaiškinimai dėl minėtų sutarčių sudarymo tvarkos, taip pat specialios mokėjimo identifikacinės kortelės, kurios yra aktyvuojamos po to, kai, atlikus kliento pajamų kreditingumo vertinimą, yra priimamas sprendimas dėl kredito suteikimo, sutarties sąlygų. Pažymėjo, kad bendrųjų sutarties sąlygų pasirašymu pareiškėja nesiekia išvengti kreditingumo vertinimo procedūros, priešingai, pareiškėja taip supaprastina vartojimo kredito gavimo procedūrą klientui, nes po kreditingumo vertinimo ir priimto sprendimo dėl kredito suteikimo nebereikia pasirašinėti sutarčių, o iš karto aktyvuojama kliento kortelė ir suteikiamas kreditas. Nurodo, kad pinigai pagal nurodytos sutarties sąlygas yra suteikiami, t. y. kredito sutartis sudaroma (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnis) po kreditingumo vertinimo. Tai, kad pareiškėja LB Priežiūros tarnybos identifikuotais 4 atvejais griežtai laikėsi nurodytos kredito suteikimo tvarkos ir procedūros, patvirtina užklausų rezultatų išrašas ir išrašas iš verslo valdymo sistemos, iš kurio matyti, kada buvo priimtas sprendimas suteikti kreditą ir kada buvo faktiškai suteiktas kreditas, aktyvuojant kliento kortelę.
Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimo, kai buvo nustatyti 7 atvejai, kai pareiškėja vadovavosi mažesniu finansinių įsipareigojimų dydžiu, pareiškėja nurodė, kad minėti atvejai nustatyti remiantis netinkamu faktinių duomenų vertinimu bei netinkamu ir neobjektyviu LB Priežiūros tarnybos taikomu vidutinės įmokos skaičiavimo metodu. Nurodė, kad Nuostatų 9 punkte įtvirtinta, kad vartojimo kredito davėjai vidutinę įmoką skaičiuoja, padalindami kredito grąžinimo ir kredito kainos sumą iš kredito trukmės, tačiau nei VKĮ, nei Nuostatuose, nei teismų praktikoje nėra išaiškinta, kaip nurodyta norma remiantis turi būti apskaičiuojama vidutinė įmoka skirtingų finansinių produktų atveju. Pareiškėjos nuomone, bendros taisyklės taikymas vidutinės įmokos skaičiavimui yra neįmanomas, atsižvelgiant į platų finansinių paslaugų ir produktų spektrą ir ypatumus. LB Priežiūros tarnybos nuomonėje yra pateikiamas išaiškinimas, kad vidutinė įmoka turi būti skaičiuojama likusią negrąžinto kliento finansinio įsipareigojimo sumą dalijant iš likusios finansinio įsipareigojimo trukmės mėnesiais. Pareiškėja, norėdama apskaičiuoti vidutinę įmoką, visą kliento finansinio įsipareigojimo sumą dalija iš finansinio įsipareigojimo trukmės mėnesiais. Pareiškėjos nuomone, LB Priežiūros tarnybos reikalaujamas skaičiavimas iškreipia kliento įsipareigojimų sumą bei lemia kai kurių rinkos dalyvių nepagrįstą pranašumą ir skirtingus klientų kreditingumo vertinimo rezultatus, pvz., LB Priežiūros tarnyba nereikalauja iš kredito kortelių davėjų vadovautis minėtu skaičiavimu, o vėliau sutartis sudarantys kredito davėjai įpareigojami taikyti nurodytus skaičiavimus. Pareiškėja atkreipė dėmesį į vieną iš nurodytų atvejų, kai LB Priežiūros tarnyba nepagrįstai konstatavo pažeidimą, nes netinkamai įvertino faktines aplinkybes. LB Priežiūros tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėja suteikė klientui kreditą, neįvertinusi, jog klientas turėjo likusią nesumokėtą 158,91 Eur sumą kitam kredito davėjui. Pareiškėja nurodė, kad, atlikus kliento kreditingumo vertinimą, prieš tai sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo pasibaigusi, o pradelstos įmokos buvo įvertintos pagal SAIS ataskaitos duomenis. Todėl prieštaringi duomenys, kurių pagrindu LB Priežiūros tarnyba konstatavo pažeidimą, buvo gauti dėl netinkamo kito kreditoriaus duomenų pateikimo į kreditų biurą. Pareiškėjos nuomone, jos finansinių įsipareigojimų vertinimo taisyklės taikomos pagrįstai, VKĮ 8 straipsnis nepažeidžiamas, o LB Priežiūros tarnybos taikomi skaičiavimo metodai nenumatyti VKĮ ir neatitinka finansinių paslaugų teikimo rinkos.
Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo pareiškėja teigė, kad LB Priežiūros tarnybos išvada, jog pareiškėja, neturėdama įrodymų, kad susituokę vartojimo kredito gavėjai vartojimo kredito sutartis sudaro asmeniniams poreikiams tenkinti, turi surinkti ir įvertinti informaciją ne tik apie vartojimo kredito gavėją, bet ir sutuoktinį, yra teisiškai nepagrįsta. Pareiškėjos teikiami kreditai yra asmeninės paskolos. Pagal CK 3.92 straipsnio 3 dalį, 3.109 straipsnį, siekiant prievolę laikyti bendra šeimos prievole, reikia atskirai įrodyti, jog ji yra bendra. Nei VKĮ, nei kiti įstatymai nenumato reikalavimo, jog, norint prievolę pripažinti asmenine, tai turi būti raštu įtvirtinta sutartyse, todėl pareiškėja neturi turėti pareigos vertinti vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių finansinių įsipareigojimų. Teikdama vartojimo kreditus, kurie yra asmeninės paskolos, pareiškėja nurodė, kad pagrįstai vertina tik vartojimo kredito gavėjo pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, jo atžvilgiu apskaičiuodamas dvigubai mažesnio dydžio prieinamą sumą.
Pareiškėja nesutiko ir su jai paskirta sankcija ir piniginės baudos dydžiu, nurodydama, kad nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo padarymo pakartotinumo per vienerius metus. Pareiškėjos nuomone, pažeidimų pakartotinumas negali būti grindžiamas vien faktu, kad bauda buvo skirta pagal VKĮ 8 straipsnį. Pažeidimo pakartotinumas negali būti nustatytas, nes skundžiame Sprendime ir LB Priežiūros tarnybos 2015 m. rugsėjo 21 d. Nr. 241-171 sprendime „Dėl UAB „Moment Credit“ veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį N. M.“ (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas) pažeidimu kvalifikuoti veiksmai nėra analogiški. Be to, nurodė, kad VKĮ pakartotinumą sieja su pažeidimo padarymo, o ne sankcijos skyrimo per metus faktu. 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu bauda buvo skirta už pažeidimus, atliktus 2013 m., o skundžiamu Sprendimu – 2016 m. Pareiškėjai skirta per didelė piniginė bauda. LB Priežiūros tarnybos konstatuoti pažeidimai turėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai, kuriais nepadaroma esminė žala VKĮ saugomiems interesams, atsižvelgiant į tai, kad LB Priežiūros tarnyba nustatė atsakomybę lengvinančias aplinkybes (el. byla, I tomas, b. l. 1-20).
Pareiškėja 2017 m. vasario 15 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėja rinko duomenis tvarių pajamų vertinimui tiek iš klientų, tiek iš registrų, kaip reikalauja Nuostatai ir VKĮ, t. y. pareiškėja paklausė ir iš klientų surinko visą informaciją, kuri yra reikšminga vertinant klientų pajamų tvarumą. Teigė, jog papildomos informacijos rinkimas tiesiogiai iš klientų priskiriama pareiškėjos diskrecijai, todėl pareiškėja negali būti įpareigojama tokią informaciją rinkti.
Paaiškino, kad pareiškėjos taikomas tvarių pajamų vertinimo modelis remiasi kokybine ir sistemine įvairių reikšmingų duomenų, o ne vieno izoliuoto kriterijaus, analize. Pareiškėjos nuomone, jos naudojami kriterijai yra išsamesni, todėl leidžia sukurti plataus profilio kliento portretą bei realiau ir objektyviau įvertinti pajamų tikėtinumą ir tvarumą. Pareiškėjos teigimu, vertintų vartojimo kredito sudarymo sutarčių metu teisės aktuose nebuvo įtvirtintos jokios konkrečios įsipareigojimų vertinimo / apskaičiavimo taisyklės, todėl nėra pagrindo sutikti su LB pozicija, jog pareiškėja netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog suteikiami vartojimo kreditai yra asmeninės paskolos (el. byla, II tomas, b. l. 163-182).
Pareiškėja, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo apimtį dėl sankcijos skyrimo, 2019 m. lapkričio 26 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad Bendrovės padarytas pažeidimas yra formalus ir mažareikšmis, nes savo turiniu nesudaro jokių prielaidų žalai kilti ar kaip nors reikšmingai pažeisti įstatymo tikslus, vartotojo interesus. Mano, kad Bendrovės atžvilgiu yra pagrindas taikyti Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 6 dalį (redakcija galiojanti nuo 2016 m. vasario 1 d.), paskiriant Bendrovei – įspėjimą.
Teigia, kad Bendrovės taikyta Kortelės sutarčių sudarymo tvarka ir praktika užtikrino ir garantavo, jog klientas nepasinaudos Bendrovės lėšomis iki jo kreditingumo įvertinimo ir teigiamo sprendimo priėmimo. Tvirtina, jog konstatuoti Bendrovės pažeidimai nesukėlė jokios realios žalos ir, kad jai kilti apskritai nebuvo prielaidų ir galimybių.
Pareiškėjos manymu, Bendrovės pažeidimą sudaro ne tiesioginis Bendrovės pareigų nevykdymas, o teisės aktų aiškinimo ir interpretavimo neatitikimai – kredito sutarties sudarymo momento nustatymas. Todėl pažeidimas yra formalus ir mažareikšmis, nes yra susijęs su formaliu kriterijumi – kredito sutarties sudarymo momentu, jo teisiniu vertinimu.
Pareiškėja pažymi, kad Kredito kortelės sutartys buvo visiškai trumpalaikis Bendrovės siūlomas produktas. Toks trumpalaikis („bandomasis“) Bendrovės verslo modelis pasirinktas siekiant įvertinti galimybę suefektyvinti Bendrovės verslo procesus bei sumažinti Bendrovės kaštus, t. y. siekiant išvengti vykimo pas klientą 2 kartus. Dėl to mano, kad šiuo atveju būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad LB Priežiūros tarnyba Skundžiamame sprendime patvirtino esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. tai, kad Bendrovė visą laiką bendradarbiavo su LB Priežiūros tarnyba, teikė informaciją raštu.
Bendrovė papildomuose paaiškinimuose taip pat nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 15 d., įsigaliojus įstatymų pakeitimams, iš VKĮ buvo pašalinta nuostata, pagal kurią mažareikšmio pažeidimo atveju galima taikyti įspėjimą. Vietoje to įstatymas įtvirtino gerokai platesnę nepiniginių sankcijų taikymo galimybę – šiuo metu galiojančio VKĮ 331 straipsnis numato priežiūros institucijos teisę taikyti poveikio priemones, pirmiausia pradedant nuo nepiniginių poveikio priemonių – t. y. viešai paskelbti VKĮ ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimą ir jį padariusį asmenį; įspėti dėl VKĮ ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimo ir nurodo per nustatytą terminą nutraukti teisės akto pažeidimą (VKĮ 34 straipsnio 6 dalis (redakcija galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 1 d.)).
Pareiškėja nesutinka ir su jai inkriminuotu kvalifikuotu požymiu – pakartotinumu. Mano, kad pažeidimų pakartotinumas negali būti grindžiamas vien formaliu faktu, kad bauda buvo skirta to paties Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio pagrindu. Skundžiamame sprendime ir Lietuvos banko 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime pažeidimu kvalifikuoti veiksmai nėra analogiški, t. y. iš esmės skiriasi jų faktinis pagrindas, todėl ir šiuo atžvilgiu negali būti nustatytas pažeidimo pakartotinumas. Skundžiamame sprendime pažeidimai konstatuoti tik dėl kreditingumo vertinimo momento, santykyje su kredito sutarties sudarymo momentu. Tuo tarpu 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime pažeidimas konstatuotas remiantis tuo, kad Bendrovė nepaprašė duomenų iš vieno konkretaus kliento, o kreditingumą atliko remiantis tik jai prieinama duomenų bazių informacija. Taigi, ir faktinė minėtų Priežiūros sprendimų situacija nelaikytina pakartotine ar analogiška.
Bendrovė tvirtina, kad įstatymas pakartotinumą sieja su pažeidimo padarymo, o ne su sankcijos skyrimo per metus faktu. Pažymi, jog 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu skirta sankcija už 2013 metais padarytą pažeidimą, o Skundžiamu sprendimu – už 2016 metais padarytą pažeidimą.
Pareiškėja prašo jos padarytą pažeidimą pripažinti mažareikšmiu ir poveikio priemonės netaikyti (el. byla IV tomas, b. l. 78-83).
Atsakovas Lietuvos bankas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime dėl vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo LB pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime nekonstatavo pažeidimo dėl to, jog pareiškėja nerinko iš vartojimo kredito gavėjų informacijos apie jų gaunamų tvarių pajamų dydį, tiesiog atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, jog, pildydami paraiškas, vartojimo kredito gavėjai neturi galimybės pateikti informacijos apie gaunamų tvarių pajamų dydį, nors tokia informacija turi būti renkama. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nei VKĮ, nei Nuostatuose nėra reikalavimo paklausti vartojimo kredito gavėjo apie jo gaunamas pajamas, nes 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – ir Direktyva) ir VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta aiški pareiga, visų pirma, surinkti pakankamą informaciją iš vartojimo kredito gavėjo ir tik tada patikrinti bei pagrįsti šią informaciją, atlikus patikrinimą naudojamose duomenų bazėse, arba kitais įrodymais (banko sąskaitos išrašais, atitinkamų sutarčių kopijomis ir pan.). Tiek VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punktas, tiek Nuostatų (2016 m. vasario 1 d. redakcija) 7.3 papunktis įpareigoja vartojimo kredito davėją įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgiant į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų duomenų bazių gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčią turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui (tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas). Pagal Nuostatų 7.1 papunktį ir kitas nuostatas yra aišku, kad vartojimo kredito davėjas turi suteikti galimybę vartojimo kredito gavėjui raštu pateikti duomenis, skirtus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimui. LB atkreipė dėmesį, kad sutinka su pareiškėjos teiginiu, kad vien aplinkybė, jog vartojimo kredito gavėjo paskutinių 4 mėnesių darbo stažas turėjo pertraukų, savaime nereiškia, kad vartojimo kredito gavėjo pajamos nėra tvarios. Vadinasi, pareiškėjos pozicija, kad LB atliko tyrimą, kreditingumą vertindamas izoliuotai pagal vieną kriterijų, yra nepagrįsta ir klaidinga. LB nurodė, jog VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas konstatuotas dėl to, jog pareiškėja nesurinko pakankamai informacijos ir (arba) dokumentų apie vartojimo kredito gavėjų pajamas, kuriuos visus galėtų išanalizuoti, juos palyginti ir, remdamasi pakankama, t. y. pagrįsta įrodymais, informacija, priimti pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo konkrečiam vartojimo kredito gavėjui. Pažymėjo, jog nei tyrimo metu, nei vėliau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kodėl Sprendime nurodytais 6 atvejais vartojimo kredito gavėjų pajamos gali būti pripažįstamos tvariomis. Vartojimo kredito davėjo sprendimas netaikyti minėto 4 mėnesio kriterijaus turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir įrodymais, kad tokiu atveju vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį, tačiau pareiškėja nepateikė jokių duomenų, dokumentų ar kitų įrodymų, kurie būtų leidę pareiškėjai padaryti pagrįstą išvadą, kad tyrimo metu nustatytais atvejais vertintos vartojimo kredito gavėjų pajamos gali būti laikomos tvariomis. LB nurodė, kad faktas, jog vartojimo kredito gavėjas grąžino jam suteiktą vartojimo kreditą, nepanaikina Direktyvoje, VKĮ ir Nuostatuose įtvirtintos vartojimo kredito davėjo pareigos iki vartojimo kredito sutarties sudarymo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir nenumato, kad kreditingumo vertinimas gali būti koreguojamas, atsižvelgiant į faktinį vartojimo kredito grąžinimą, todėl neturi jokios teisinės reikšmės Sprendime konstatuotiems teisės aktų pažeidimams dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo prieš sudarant vartojimo kredito sutartis.
LB nesutiko su pareiškėjos pozicija dėl kreditingumo vertinimo momento, nes nei VKĮ 8 straipsnio 1 dalis, nei Nuostatų 7.1, 14 punktai nenustato galimybės sudaryti vartojimo kredito sutartį neįvertinus kredito gavėjo kreditingumo. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog vartojimo kredito sutartis yra paskolos sutartis CK 6.870 straipsnio prasme. LB nuomone, vartojimo kredito sutartis laikoma sudaryta CK 1.73 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, t. y. kai vartojimo kredito davėjas ir gavėjas pasirašo vartojimo kredito sutartį arba apsikeičia atskirais dokumentais, kuriuose numatyta, kad vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą, todėl išsamus ir visapusiškas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas turi būti atliekamas iki tokios vartojimo kredito sutarties sudarymo. Pažymėjo, kad būtent tuo metu, kai yra atliekamas faktinis vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, t. y. prieš sudarant vartojimo kredito sutartį, turi būti vertinami visi vartojimo kredito davėjui žinomi vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai, tuo metu pareiškėja atlieka preliminarų vartojimo kredito gavėjo įvertinimą, pasirašo bendrąsias sąlygas ir tik po to atlieka kredito gavėjo kreditingumo vertinimą.
Dėl vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimo finansų įstaigoms vertinimo LB nurodė, kad 7 iš 50 atvejų, kai buvo nustatyta, kad pareiškėja nesilaikė teisės aktų reikalavimų, vertindama vartojimo kredito gavėjų finansinius įsipareigojimus, atsižvelgė tik į dalį turimų duomenų apie konkrečius vartojimo kredito gavėjus, nurodė, jog pareiškėja nei tyrimo metu, nei vėliau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja konkrečiais atvejais galėjo vertinti mažesnį vartojimo kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų dydį nei tą, kuris buvo nurodytas UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje, t. y. kad finansiniai įsipareigojimai, kurių ji nevertino, jau yra įvykdyti. LB sutiko, kad minėtos duomenų bazės duomenys ne visada parodo tikrąją vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį, kadangi galimos ir tokios situacijos, kai atitinkamas finansinis įsipareigojimas jau įvykdytas, tačiau kredito davėjas dar nepateikė atitinkamos informacijos UAB „Creditinfo Lietuva“. Būtent todėl pagal VKĮ, Nuostatus reikalaujama surinkti pakankamą informaciją iš įvairių šaltinių (įskaitant ir patį vartojimo kredito gavėją), ją išanalizuoti, palyginti ir priimti įrodymais pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo konkrečiam vartojimo kredito gavėjui. Pareiškėja, norėdama vertinti mažesnį finansinių įsipareigojimų dydį, turi pateikti įrodymus (pvz., kito vartojimo kredito davėjo patvirtinimą, kad konkretaus vartojimo kredito gavėjo finansinis įsipareigojimas jam yra mažesnis, nei nurodoma UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje ar pan.), patvirtinančius, kad būtent vartojimo kredito davėjo vertinamas finansinių įsipareigojimų dydis yra realus, tačiau pareiškėja tokių įrodymų nepateikė. LB atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, vertindama vartojimo kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrindė, kodėl neįvertino faktinių aplinkybių, jog pagal duomenis, gautus iš UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazės, matyti, jog kredito sutarties būklę parodančiame stulpelyje ši vartojimo kredito sutartis pažymėta kaip vis dar egzistuojanti, taip pat įmokos dydis yra 158,91 Eur, likusių įmokų skaičius yra 1, likusi mokėtina suma yra 158,91 Eur. Be to, pareiškėja nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų dėl minėto konkretaus vartojimo kredito gavėjo 158,91 Eur įsipareigojimo tinkamo įvykdymo, nepasinaudojo pareiškėjai VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise prašyti atitinkamos informacijos iš paties vartojimo kredito gavėjo.
Dėl vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo LB nurodė, kad pagal VKĮ 2 straipsnio 19 dalį vartojimo kreditas pats savaime nėra asmeninė prievolė. LB teigimu, pagal Lietuvos šeimos teisę susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamos yra laikomos bendromis šeimos (sutuoktinių) pajamomis, iš kurių vykdomi ne tik asmeniniai vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai, tačiau ir bendri šeimos (sutuoktinių) įsipareigojimai, kurie ir turi būti įvertinti pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 punktą, atsižvelgiant į tai, kad susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamos turi būti laikomos bendromis šeimos (sutuoktinių) pajamomis. LB teigė, jog, siekiant nustatyti, ar vartojimo kredito gavėjo pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti, vartojimo kredito davėjas turi įvertinti prievoles, kurios pagal CK nuostatas vykdomos iš šių pajamų, t. y. visas šeimos išlaidas ir finansinius įsipareigojimus. LB nuomone, realus vartojimo kredito gavėjo kreditingumas įvertinamas ir VKĮ nurodytas vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas pasiekiamas tik tada, kai atliekamas išsamus vartojimo kredito gavėjo ir jo sutuoktinio pajamų ir finansinių įsipareigojimų vertinimas. Nors pareiškėja remiasi Nuostatų 4 punkte įtvirtinta išimtimi, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja, vertindama susituokusių vartojimo kredito gavėjų tvarias pajamas, jų nedalino iš dviejų. Pažymėjo, kad pareiškėjos taikytas 20 proc. visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykį, kuris yra dvigubai mažesnis nei Nuostatų 9 punkte nustatytas 40 proc., nepaneigia Sprendime nustatytos aplinkybės, kad, vertinant susituokusių vartojimo kredito gavėjų tvarias pajamas, pareiškėja jų nedalino iš dviejų. Pareiškėja nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja iš vartojimo kredito gavėjų renka duomenis apie sutuoktinių įsipareigojimus finansų įstaigoms ir tikrina šią informaciją naudojamose duomenų bazėse.
Dėl pažeidimo pakartotinumo LB nurodė, kad pažeidimo pakartotinumui konstatuoti pakanka paties fakto, jog VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas padarytas ne vėliau nei per vienerius metus nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu paskirtos baudos. 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo paskirta VKĮ nustatyta bauda, o Sprendime nustatyti VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai padaryti 2016 m. kovo 9 d. sudarius tirtas vartojimo kredito sutartis, t. y. anksčiau nei per vienerius metus nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo priėmimo dienos, todėl buvo pagrįstai nustatytas pakartotinis pažeidimas. Pažymėjo, kad pagal VKĮ 34 straipsnio 2 dalį pakartotinumas konstatuojamas, kai nustatomas tas pats teisės pažeidimo pagrindas, t. y. padarytas tos pačios VKĮ normos, už kurį jau buvo pritaikyta VKĮ nustatyta poveikio priemonė, pažeidimas. Tiek Sprendime, tiek 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime konstatuotas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas, o tai, kad pažeidimas pasireiškė skirtingais veiksmais, neturi teisinės reikšmės konstatuojant VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo pakartotinumą ir taikant VKĮ 34 straipsnio 2 dalį.
Dėl pažeidimo mažareikšmiškumo LB nurodė, kad skundžiamu Sprendimu buvo konstatuotas atsakingojo skolinimo principo pažeidimas, kuris lėmė, jog vartojimo kreditai buvo suteikti asmenims, nors pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį ir Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3, 7.5, 17.1 ir 17.2 punktų, 14, 17, 18 bei 22 punktų nuostatas vartojimo kreditai negalėjo būti suteikti ir vartojimo kredito sutartys neturėjo būti sudarytos, todėl šių normų pažeidimas negali būti laikomas nedidelės reikšmės, t. y. mažareikšmiu. Atkreipė dėmesį, kad atsakomybei už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nesilaikymą atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto, todėl pasvarstymai, ar dėl pažeidimo nekilo realios žalos, nepaneigia paties pažeidimo reikšmingumo, kuris yra patvirtintas ir teismų praktikoje. Pažymėjo, jog atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra VKĮ 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos kaip pagrindas taikyti įspėjimą, todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės poveikio priemonės (baudos ar įspėjimo) parinkimui (el. byla, II tomas, b. l. 1-17).
LB 2017 m. kovo 10 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog pareiškėja nepateikė ir nenurodė, kurie pareiškėjos surinkti ir vertinti duomenys ir įrodymai patvirtina, kad tyrimo metu nustatytais atvejais vartojimo kredito gavėjų pajamos galėjo būti laikomos tvariomis. LB atkreipė dėmesį, jog pareiškėja papildomuose paaiškinimuose pateikė neteisingus duomenis apie laikotarpį, kurį vartojimo kredito gavėjai negavo pajamų. LB atkreipė dėmesį, jog skundžiamame Sprendime nebuvo kvestionuojamas pareiškėjos nustatytas tvarių pajamų dydis, pažeidimas konstatuotas dėl to, jog pareiškėja netinkamai įvertino savo surinktus duomenis apie konkrečių vartojimo kredito gavėjų gaunamų pajamų tvarumą, t. y. pareiškėja nesugebėjo paaiškinti, kuo remdamasi nukrypo nuo Nuostatų 10 punkto reikalavimų. LB teigimu, pareiškėja vartojimo kredito gavėjų kreditingumą įvertino tik po to, kai su vartojimo kredito gavėjais pasirašė sutartis, todėl pareiškėjai pagrįstai konstatuotas pažeidimas dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo ir vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo momento. LB atkreipė dėmesį, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiu, jog teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl vartojimo kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų vertinimo yra neaiškūs, kadangi pareiškėja, rinkdama duomenis, suvokė, kokiais tikslais tuos duomenis renka. LB vertinimu, pareiškėjos pateikti duomenys įrodo, jog pareiškėja vertino visas vartojimo kredito gavėjo pajamas, todėl jos paaiškinimai, kad vertino tik pusę minėtų pajamų, yra nepagrįsti. LB pažymėjo, jog pareiškėjai pažeidimas konstatuotas ne dėl pareiškėjos matematinių skaičiavimų, o dėl to, jog pareiškėja, neturėdama įrodymų, leidžiančių nukrypti nuo Nuostatų 4 punkte nustatytų išimčių, nesurinko ir neįvertino informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinius (el. byla, III tomas, b. l. 14-31).
Lietuvos bankas 2019 m. gruodžio 13 d. pateikė papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjai paskirtos sankcijos dydžio. Atsakovas paaiškinimuose nurodė, kad Skundžiamu sprendimu buvo konstatuotas vienos esminių VKĮ nuostatų – atsakingojo skolinimo principo pažeidimas. Atsakingojo skolinimo principu siekiama užkirsti kelią nemokiems arba jau turintiems tam tikrą dalį finansinių įsipareigojimų vartojimo kredito gavėjams gauti vartojimo kreditą ir taip didinti savo įsiskolinimą. Pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalį vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra iki vartojimo kredito sutarties sudarymo įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti. Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Taigi atsižvelgiant į VKĮ 8 straipsnio 1 dalies normos svarbą ir ja saugomus vartojimo kredito gavėjų interesus, šios normos pažeidimas negali būti laikomas nedidelės reikšmės, t. y. mažareikšmiu.
Lietuvos bankas paaiškinimuose atkreipia dėmesį, kad Bendrovei jau buvo skirta 1 500 Eur bauda už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus ir pažeidimas nebuvo laikomas mažareikšmiu.
Lietuvos bankas taip pat pažymi, kad Bendrovė, teikdama paaiškinimus, tiesiog vykdė teisės aktuose nustatytą pareigą priežiūros institucijai pateikti prašomą informaciją. Bendrovė, pateikdama rašytinius paaiškinimus ir dalyvaudama Lietuvos banko Priežiūros tarnybos posėdyje, pasinaudojo VKĮ 31 straipsnio 4 dalyje jai suteikta teise pateikti rašytinius ir žodinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo gynybinę poziciją, reaguodama į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. išvadą Nr. 289-27, todėl VKĮ numatytos pareigos įvykdymas (teisės realizavimas) negali būti vertinamas kaip pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta VKĮ 34 straipsnio 8 dalyje (bendradarbiavimas su priežiūros institucija).
Lietuvos bankas nesutinka ir su pareiškėjos pozicija dėl sankcijos neskyrimo. Nurodo, kad šiuo metu galiojančio VKĮ 331 straipsnyje numatyta papildoma poveikio priemonė – viešas paskelbimas (lyginant su galiojusio VKĮ 33 ir 34 straipsniais), savaime nereiškia, kad reguliavimas tapo švelnesnis. Vartojimo kredito davėjų veiklos reguliavimas, t. y. VKĮ nustatytos vartojimo kredito davėjų teisės ir pareigos, įskaitant VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, nesikeitė. Mano, kad pareiškėjos akcentuojami VKĮ pakeitimai niekaip nepakeitė tiek Skundžiamame sprendime konstatuoto pažeidimo sudėties, tiek pažeidimo sunkumo kvalifikavimo. Tai reiškia, kad net ir šiuo metu nagrinėjamas toks pats VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas pagal savo pobūdį nebūtų laikomas formaliu ir mažareikšmiu.
Lietuvos bankas mano, kad pareiškėjai paskirta bauda jokiu būdu negali būti laikoma akivaizdžiai per griežta poveikio priemone. Baudą pakeitus švelnesne poveikio priemone, būtų ignoruojamas įstatymų leidėjo siekis užtikrinti VKĮ reikalavimų laikymąsi ir nebūtų pasiekti poveikio priemonės skyrimo tikslai. Pareiškėjai skiriant baudos dydį, Skundžiamame sprendime, be kita ko, buvo atsižvelgta į tai, kad Bendrovei 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu jau buvo skirta bauda už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus, todėl nagrinėjamu atveju nustatyti VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai yra pakartotinai padaryti per vienerius metus. Atsižvelgiant į tai, kad maksimalus baudos dydis pagal VKĮ yra 10 procentų praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo paskirta žymiai mažesnė nei vidurkis bauda, t. y. tik 0,4 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio bauda, sudaranti 14 208 Eur (el. byla, IV tomas, b. l. 87-94).
Trečiasis suinteresuotas asmuo finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“ (pakeistas pavadinimas, anksčiau Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacija) (toliau – ir Asociacija) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą tenkinti.
Asociacija atsiliepime nurodė, kad palaiko pareiškėjos poziciją, jog pajamų tvarumas gali būti nustatytas nebūtinai pagal vieną 4 mėnesių nepertraukiamo darbo stažo tvarių pajamų vertinimo būdą, o vadovaujantis ir kitais duomenimis, kurie pagrindžia pajamų tvarumą (pvz., Sodros duomenys apie gaunamas pajamas). Atkreipė dėmesį, kad vieno izoliuoto ir formalaus kriterijaus taikymas yra neproporcingas ir antikonstitucinis, tokiu būdu yra pažeidžiami kredito gavėjo kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimai. Pažymėjo, kad sutinka su skunde nurodytais argumentais dėl finansinių įsipareigojimų skaičiavimo metodo, naudojamo vertinant finansinius įsipareigojimus iš kredito kortelių teikiamos informacijos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjos taikomas apskaičiavimo metodas yra tinkamas ir objektyvus, kadangi jis paremtas vieningu ir nediskriminaciniu kredito gavėjo įsipareigojimų vertinimu. LB taikomas metodas iškreipia kliento kreditingumą ir lemia tai, kad kredito gavėjo mėnesinių įsipareigojimų suma kiekvieną mėnesį neproporcingai auga. Atkreipė dėmesį, kad LB taikomas skaičiavimas nėra išdėstytas oficialiuose dokumentuose, o pateikiamas tik kaip nuomonė.
Asociacija sutiko su pareiškėjos pozicija, jog solidarioji sutuoktinių prievolė nėra preziumuojama, todėl, siekiant prievolę laikyti bendra šeimos prievole, reikia atskirai įrodyti, jog ji yra bendra. Asociacijos nuomone, LB pažeidimą konstatuodamas vien dėlto, kad sutartyje nėra nurodytas vartojimo kredito sutarties teisinis kvalifikavimas dėl asmeninio prievolės pobūdžio, remiasi formaliu ir įstatymuose nenustatytu kriterijumi. Minėtas kriterijus nurodytas LB nuomonėje, kuri nėra teisinę galią turintis teisės aktas, kuriuo remiantis būtų skiriamos sankcijos (el. byla, II tomas, b. l. 133-138).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė Bendrovės skundą dalyje dėl paskirtos sankcijos dydžio prašė tenkinti remdamasi skunde ir paaiškinimuose nurodytais motyvais.
Lietuvos banko atstovės Bendrovės skundą dalyje dėl paskirtos baudos prašė atmesti ir palikti LB Sprendimu paskirtą baudą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo UAB „Moment Credit“ paskirta 14 208 Eur bauda už Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos bankas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu Nr.241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ už netinkamą kredito gavėjų pajamų vertinimą, už netinkamą vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimą, už netinkamą vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimą, UAB „Moment Credit“ paskyrė 0,4 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, t. y. 14 208 eurų baudą (el. byla, I tomas, b. l. 21-31; II tomas, b. l. 98-108).
Lietuvos bankas 2016 m. liepos 4 d. sprendime Nr.241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ konstatavo, kad UAB „Moment Credit“, sudarydama vartojimo kredito sutartis su kredito gavėjais, nesilaikė atsakingojo skolinimo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje, pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies, Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2016 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 03-12, (toliau – Nuostatai) 4 punkto, 6 punkto, 7 punkto,7.2 papunkčio, 7.3 papunkčio, 7.5 papunkčio, 14 punkto, 16 punkto, 17 punkto, 17.1 papunkčio, 17.2 papunkčio, 18 punkto, 22 punkto reikalavimus.
Nustatyta, kad LB Priežiūros tarnyba 2016 m. kovo 23 d. raštu Nr. S 2016/(21.12-2101)-12-1278 „Dėl vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo“ nurodė pareiškėjai pateikti duomenis apie 50 pirmųjų vartojimo kredito sutarčių, sudarytų 2016 m. kovo 9 d., visus duomenis ir dokumentus, naudotus vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumo vertinimui, vartojimo kredito davėjų tyrimui atlikti. Pareiškėja pateikė LB Priežiūros tarnybai 2016 m. balandžio 5 d. raštą „Dėl vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo“, kuriame nurodė, kad pateikia prašomus duomenis lentelės forma.
Pareiškėja 2016 m. balandžio 14 d. raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateikė paaiškinimus dėl pareiškėjos vykdomo kreditingumo vertinimo, kuriame nurodė, kad pareiškėja neklausia klientų apie jų gaunamas pajamas, nes informaciją apie kliento gaunamas pajamas pareiškėja gauna iš Sodros. Taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog vartojimo kreditas laikytinas sutuoktinių bendra prievole, turi būti įrodyta, Įstatyme nenustatytas reikalavimas vartojimo sutartyse nurodyti prievolės rūšį.
LB Priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė elektroniniu laišku pareiškėjai pateikė 2016 m. balandžio 26 d. užklausimą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“. Pareiškėja 2016 m. gegužės 3 d. raštu „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ pateikė atsakymą.
LB Priežiūros tarnyba, atsižvelgusi į 2016 m. balandžio 5 d. ir 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėjos pateiktus duomenis ir informaciją apie tai, kaip buvo vertintas vartojimo kredito gavėjų kreditingumas, atlikusi pareiškėjos tyrimą, 2016 m. gegužės 18 d. parengė pareiškėjos tyrimo išvadą Nr. 289-27 (toliau – ir Išvada).
LB Priežiūros tarnyba Išvadoje konstatavo, kad pareiškėja, neįvertinusi, kad 5 atvejais iš 50 vartojimo kredito gavėjų darbo stažas naujoje darbovietėje pagal Sodros duomenų bazės duomenis buvo trumpesnis nei 4 mėnesiai, neįsitikino šių vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumu bei tuo, ar vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito gavėjų pajamų, nesivadovavo Nuostatų 7.1, 7.3 7.5 punktuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, nesilaikė Nuostatų 9, 10, 18 punktų reikalavimų, netinkamai vykdė Nuostatų 17.1 punkte įtvirtiną pareigą, pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.
Be to, LB Priežiūros tarnyba Išvadoje konstatavo, kad pareiškėja 4 iš 50 atvejų, sudarydama vartojimo kredito sutartis su vartojimo kredito gavėjais anksčiau, nei buvo atliktas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas, nesilaikė Nuostatų 7.1, 14, 17 punktų bei Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
LB Priežiūros tarnyba Išvadoje nurodė, kad pareiškėja, surinkusi duomenis iš duomenų bazės apie vartojimo kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus, atsižvelgė ne į visus turimus duomenis, į finansinių įsipareigojimų vertinimą neįtraukė dalies duomenų, todėl pažeidė Nuostatų 7.2, 7.5, 17.2, 22 punktus.
LB Priežiūros tarnyba Išvadoje taip pat nurodė, kad pareiškėja, neturėdama pakankamai įrodymų, kad susituokę vartojimo kredito gavėjai sudaro vartojimo kredito sutartis asmeniniams poreikiams tenkinti, nesurinko įrodymų apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, nesivadovavo Nuostatų 7.2, 7.3, 7.5 punktų reikalavimais, pažeidė Nuostatų 17 punktą ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.
LB Priežiūros tarnyba Išvadoje konstatavo, kad pareiškėja 8 iš 50 atvejų suteikė vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams, kurių vidutinio mėnesio įmokos dydžio ir tvarių pajamų santykis (toliau – ir DTI santykis) viršijo Nuostatų 9 punkte nustatytą 40 proc., todėl pažeidė Nuostatų 9 punktą ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (el. byla, II tomas, b. l. 20-30).
Pareiškėja pateikė LB Priežiūros tarnybai 2016 m. birželio 9 d. raštą „Rašytiniai paaiškinimai dėl LB Priežiūros tarnybos Išvados“ ir 2016 m. birželio 14 d. raštą „Papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl LB Priežiūros tarnybos Išvados“.
LB Priežiūros tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į Išvadoje pateiktus tyrimo rezultatus, pareiškėjos 2016 m. balandžio 5 d., 2016 m. balandžio 14 d., 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. birželio 9 d., ir 2016 m. balandžio 14 d. raštus ir posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, tyrimo medžiagą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo už Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą pareiškėjai skyrė 0,4 proc. 2015 m. bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, t. y. 14 208 Eur, baudą.
Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėja netinkamai įvertino surinktus duomenis apie vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą, netinkamai įvykdė pareigą vartojimo kredito gavėjo kreditingumą įvertinti prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą, todėl nesivadovavo Nuostatų 7.1, 7.3, 7.5 punktuose nustatytais reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 18 punkte nustatyto reikalavimo įvertinti vartojimo kredito gavėjo tvarias pajamas, surinkusi duomenis iš duomenų bazės apie vartojimo kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus, neatsižvelgė į visus turimus duomenis, dalies duomenų neįtraukė į finansinių įsipareigojimų vertinimą, todėl netinkamai vykdė Nuostatų 14 ir 17.1 punktuose nustatytą pareigą, nesivadovavo Nuostatų 22, 7.2, 7.5 ir 17.2 punktuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, neturėjo įrodymų, leidžiančių nukrypti nuo Nuostatų 4 punkte nustatytos pareigos įvertinti ne tik vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, nesurinko ir neįvertino informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių pajamas bei turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalingos vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti, todėl nesivadovavo Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 ir 7.5 punktuose nustatytais reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 17 punkte nustatytų pareigų tinkamo vykdymo, netinkamai vykdė Nuostatų 14 punkte įtvirtintą pareigą. Nurodė, kad visais šiais veiksmais pareiškėja pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą (el. byla, I tomas, b. l. 21-31; II tomas, b. l. 98-108).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Moment Credit“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ dalį, kurioje nustatyta, kad pareiškėja netinkamai vertino vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Panaikino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ dalį, kurioje nustatyta, kad pareiškėja netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Įpareigojo Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjai skiriamos sankcijos (el. byla, III tomas, b. l. 109-124).
Pareiškėja UAB „Moment Credit“ ir atsakovas Lietuvos bankas, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinius skundus (el. byla, III tomas, b. l. 127-148, 151-164).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos UAB „Moment Credit“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Moment Credit“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo pripažinta, kad pareiškėja UAB „Moment Credit” pagal Nuostatų 4 punktą turėjo įvertinti ne tik vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, o nesurinkusi ir neįvertinusi informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių pajamas ir turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalingos vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti, nepaisė Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 ir 7.5 papunkčiuose įtvirtintų reikalavimų, taip pat Nuostatų 17 ir 14 punktuose numatytų reikalavimų, lėmusių Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą, panaikino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ta apimtimi, kuria Lietuvos banko Priežiūros tarnyba buvo įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skiriamos sankcijos, panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos padarytas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pasireiškęs tuo, jog pareiškėja 4 iš 50 atvejų, sudarydama vartojimo kredito sutartis su vartojimo kredito gavėjais anksčiau, nei buvo atliktas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas, konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimu.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, pasisakydamas dėl klientų kreditingumo vertinimo iki kredito sutarties sudarymo, 2017 m. birželio 8 d. sprendime pažymėjo, kad LB Sprendime nustatė, jog 4 atvejais iš 50 pareiškėja pagal telefoninio pokalbio metu gautą informaciją pirmiausia sudarė vartojimo kredito sutartis, įsipareigodama suteikti vartojimo kreditą, o kredito gavėjų kreditingumą vertino po sutarčių sudarymo. Teismas nurodytame sprendime taip pat pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės neneigė aplinkybės, jog vartojimo kredito sutartis buvo sudaroma neįvertinus kredito gavėjo kreditingumo, bet teigė, jog pokalbio telefonu metu nėra priimamas sprendimas dėl kredito išdavimo. Paaiškino, kad tokią verslo praktiką taiko, siekdama suefektyvinti verslo procesus ir sumažinti bendrovės kaštus.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendime nurodė, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendime pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos expressis verbis (liet. tiesiogiai) nustato kredito davėjo pareigą dar iki kredito sutarties sudarymo patikrinti kredito gavėjo kreditingumą. Iš pateiktos vartojimo kredito sutarties pavyzdinės formos turinio teismas sprendė, kad pareiškėja, sudarydama kredito vartojimo sutartį su kredito gavėju, turi teisę pakeisti suteikto kredito dydį, įvertinusi asmens kreditingumą. Teismas vertino, kad ši aplinkybė neatleidžia pareiškėjos nuo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos dar iki sudarant kredito sutartį įvertinti kredito gavėjo kreditingumą. Pareiškėjos paaiškinimus, kad kredito gavėjų kreditingumas buvo įvertintas po vartojimo kredito sutarčių sudarymo, teismas laikė teisiškai nereikšmingais, nes teisės aktuose, reglamentuojančiuose ginčui aktualius teisinius santykius, nėra nustatyta galimybė sudaryti vartojimo kredito sutartį iki kredito gavėjo kreditingumo patikrinimo, o Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti faktinę aplinkybę, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta iki kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo, pareiškėja pripažino, kad pagal telefoninio pokalbio metu gautą informaciją pirmiausia sudarė vartojimo kredito sutartis, o kredito gavėjų kreditingumą vertino po sutarčių sudarymo. Pareiškėjos veiksmus, kuomet neįvertinus kredito gavėjo kreditingumo, sudaroma vartojimo kredito sutartis ir suteikiama kredito kortelė, teismas įvertino kaip neatitinkančius Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami (ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis).
Kaip matyti iš Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. UAB „Moment Credit“ tyrimo išvados Nr. 289-27, priežiūros institucija vertino penkiasdešimt pirmųjų vartojimo kreditų sutarčių, sudarytų nuo 2016 m. kovo 9 d. 00 val. Iš penkiasdešimt sudarytų vartojimo kredito sutarčių buvo nustatyti keturi atvejai, t. y. 2016 m. kovo 9 d. sudarytos keturios vartojimo kredito sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) kurias Bendrovė su kredito gavėjais sudarė pagal telefoninio pokalbio metu gautą informaciją, įsipareigodama suteikti sutartis, o vartojimo kredito gavėjų kreditingumą vertino jau po kredito sutarčių sudarymo. Visais šiais atvejais vartojimo kredito gavėjams buvo išduotos kortelės. Taigi, remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja 4 iš 50 atvejų, sudarydama vartojimo kredito sutartis su vartojimo kredito gavėjais anksčiau, nei buvo atliktas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas, pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, kurio 34 straipsnis suteikia priežiūros institucijai teisę skirti atitinkamo dydžio baudas. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.) buvo nustatyta, kad už Įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui gali būti paskirta bauda iki 0,1 procento praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų.
Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad už Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą Lietuvos bankas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu Nr.241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ pareiškėjai skyrė 14 208 eurų baudą, t. y. 0,4 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, paskirta pagal Įstatymo 34 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.).
Atsakovas Bendrovės veiksmus sudarant vartojimo kredito sutartis su vartojimo kredito gavėjais anksčiau, nei buvo atliktas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas, vertino kaip pakartotinius.
Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.) buvo nustatyta, kad pakartotinai per vienus metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų.
Lietuvos banko 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 241-171 „Dėl UAB „Moment Credit“ veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį N. M.“ buvo paskirta 1 500 eurų bauda.
Naują jai inkriminuotą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą Bendrovė padarė praėjus vos pusei metų nuo sankcijos už pirmąjį pažeidimą paskyrimo dienos.
Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė Įstatymo nuostatas pažeidė nepraėjus vieneriems metams nuo poveikio priemonių taikymo už pirmesnį pažeidimą, Lietuvos bankas pagrįstai Bendrovės veiksmus vertino kaip pakartotinus ir šį pažeidimą pagrįstai kvalifikavo pagal Įstatymo 34 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 25 dalį, mažareikšmiu teisės aktų reikalavimų pažeidimu laikomas teisės aktų reikalavimų pažeidimas, kuriuo padaryta žala konkrečia teisės norma saugomoms vertybėms yra labai nedidelė. Atsižvelgiant į Direktyvos ir Įstatymo tikslus bei į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normos svarbą, darytina išvada, kad kreditingumo įvertinimas iki sutarties sudarymo, kaip vartotojų apsaugos priemonė, yra esminė teisės aktais saugoma vertybė, todėl jos svarba negali būti paneigiama formaliais Bendrovės pasiteisinimais, o atitinkamos normos pažeidimas laikomas nedidelės reikšmės, t. y. mažareikšmiu.
Atsakomybei už Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nesilaikymą atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto (formalioji pažeidimo sudėtis), t. y. užtenka konstatuoti faktą, kad vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertintas po vartojimo kredito sutarties sudarymo, todėl Bendrovės paaiškinimuose nurodyti argumentai, jog vartojimo kredito gavėjams nekilo reali žala, nepaneigia paties pažeidimo reikšmingumo ir nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, pagrįstai Bendrovės atžvilgiu netaikė Įstatymo 34 straipsnio 6 dalies (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.) nuostatų.
Nuo 2018 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija. Įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 1 d.) 331 straipsnyje nustatyta, kad priežiūros institucija taiko asmenims šias poveikio priemones: viešai paskelbia šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimą ir jį padariusį asmenį (1 punktas); įspėja dėl šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimo ir nurodo per nustatytą terminą nutraukti teisės akto pažeidimą (2 punktas); 3) skiria šio įstatymo nustatytas pinigines baudas (3 punktas); įpareigoja vartojimo kredito davėją arba tarpusavio skolinimo platformos operatorių pakeisti vadovą (4 punktas); išbraukia asmenį iš viešojo vartojimo kredito davėjų, viešojo nepriklausomų vartojimo kredito tarpininkų arba viešojo tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašo (5 punktas).
Baudos dydžius, kuriuos turi teisę skirti priežiūros institucija, nustato Įstatymo 34 straipsnio 1 dalis (redakcija galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 1 d.), kurioje nustatyta, kad juridiniams asmenims gali būti skiriama iki 5 procentų bendrųjų metinių pajamų (1 punktas), juridinio asmens vadovams ir kitiems fiziniams asmenims – iki 25 000 eurų bauda (2 punktas).
Naujos redakcijos Įstatymo nuostatos kvalifikuojančio požymio – pakartotinumo nenumato, o pagal naujos redakcijos Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą juridiniams asmenims taikoma sankcija yra švelnesnė – bauda iki 5 procentų bendrųjų metinių pajamų, nei buvo numatyta Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.) – bauda iki 10 procentų praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas).
Teismas, atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, jog yra pagrindas Bendrovės atžvilgiu taikyti Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 1 d. ) ir atsižvelgiant į Skundžiamame nutarime konstatuotą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, į tai, kad Bendrovei praeityje jau buvo taikyta poveikio priemonė, Bendrovei už Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą pagal Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 1 d.) skirti 0,2 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, t. y. 7 104 eurų, baudą.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia :
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ skundą tenkinti iš dalies.
Lietuvos banko 2016 m. liepos 4 d. sprendimą Nr.241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“, kuriuo UAB „Moment Credit“ paskirta 0,4 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, t. y. 14 208 (keturiolikos tūksnačių dviejų šimtų aštuonių) eurų bauda, pakeisti.
Uždarai akcinei bendrovei „Moment Credit“ už Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 1 d.) skirti 0,2 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, t. y. 7 104 (septynių tūkstančių vieno šimto keturių) eurų baudą.
Kitą uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Saulius Jakaitis
Ina Kirkutienė