Civilinė byla
Nr.2A-1236-510/2008
Pirmosios instancijos teismo teisėja G.Jakštienė
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
128.2; 121.15

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. lapkričio 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ramūno
Mitkaus, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Algirdo Remeikos,
sekretoriaujant Daivai Danylienei, dalyvaujant pareiškėjoms A.
M. ir Z. M., jų atstovei advokatei N.Reimerienei,
suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno
skyriaus atstovei R.Meleško, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka
išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-10331-451/2008 pagal pareiškėjų A.
M. ir Z. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjos A. M. ir Z. M. patikslintu pareiškimu
(b.l.47-50) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A.
M. darbo laikotarpiu „Laisvės“ kino teatre 1989 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais gavo 717 rublių mėnesinį atlyginimą (neatskaičius mokesčių), o
nuo 1990 m. sausio iki gruodžio mėnesio įskaitytinai, vidutiniškai gaudavo 1089
rublių mėnesinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių); nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą, kad Z. M. darbo laikotarpiu „Laisvės“
kino teatre 1989 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais gavo 717 rublių mėnesinį
atlyginimą (neatskaičius mokesčių), o nuo 1990 m. sausio iki gruodžio mėnesio įskaitytinai, vidutiniškai gaudavo 1089 rublių mėnesinį darbo
užmokestį (neatskaičius mokesčių). Pareiškėjos nurodė, jog A.
M. nuo 1985 m. balandžio 4 d., o Z. M. nuo 1980 m. balandžio 10 d. dirbo kino teatre „Laisvė“ kasininkių pareigose. Darbo sutartys su
pareiškėjomis buvo nutrauktos nuo 2001 m. spalio 1 d. Abiem pareiškėjoms buvo paskirtos 2 grupės invalidumo pensijos iki gyvos galvos. Teikiant dokumentus
dėl pensijos dydžio apskaičiavimo, pareiškėjos sužinojo, kad yra neišlikę
dokumentai, patvirtinantys gautą darbo užmokestį darbo laikotarpiu nuo 1989 m. spalio 5 d. iki 1990 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai. VSDFV Kauno skyriuje invalidumo
pensijos pareiškėjoms buvo apskaičiuotos remiantis duomenimis apie jų darbo
užmokestį gautą darbo „Laisvės“ kino teatre pradžioje. Nuo 1989 m. spalio mėnesio labai išaugo visų darbuotojų atlyginimai. Nuo 1989 m. lapkričio mėnesio pareiškėjų gaunamas darbo užmokestis buvo nuo 1000 iki 2000 rublių per
mėnesį neatskaičius mokesčių.
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 16 d. sprendimu (b.l.57-59) patikslintą pareiškimą tenkino. Teismas nustatė juridinę
reikšmę turintį faktą, jog A. M. darbo kino teatre
„Laisvė“ laikotarpiu 1989 m. lapkričio-gruodžio mėnesį gavo 717 rublių mėnesinį
atlyginimą (neatskaičiuos mokesčių), o nuo 1990 m. sausio iki gruodžio mėnesio įskaitytinai vidutiniškai gaudavo 1089 rublių mėnesinį atlyginimą
(neatskaičiuos mokesčių); nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog Z. M. darbo kino teatre „Laisvė“ laikotarpiu 1989 m. lapkričio-gruodžio mėnesį gavo 717 rublių mėnesinį atlyginimą (neatskaičiuos mokesčių), o nuo
1990 m. sausio iki gruodžio mėnesio įskaitytinai vidutiniškai gaudavo 1089 rublių
mėnesinį atlyginimą (neatskaičiuos mokesčių). Teismas nurodė, jog byloje
pateiktos bankrutuojančios UAB „Laisvės“ kino teatro ir Kauno apskrities
archyvo pažymos patvirtina, jog nėra išlikę dokumentų apie pareiškėjų darbą
„Laisvės“ kino teatre. Teismas nurodė, jog pareiškėjų pareiškime nurodytus
faktus patvirtina liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai – prijungta civilinė
byla Nr. 2-496-435-2006 m., kurioje nustatyta, jog analogiškose pareigose
dirbusi A.O. K., gaudavo atlyginimą tokio dydžio, kurį
prašo nustatyti pareiškėjos.
Suinteresuotas
asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu
skundu (b.l.67-69) prašė teismo Kauno miesto
apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą - juridinę reikšmę turinčių faktų nenustatyti. Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais įrodymais. Pareiškėjų minimu laikotarpiu jų nurodytas darbo
užmokestis prieštarauja protingumo principui,
nes ženkliai viršija to laikotarpio Lietuvos
Respublikos vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, o pagrįstų įrodymų gautam darbo užmokesčiui
patvirtinti pareiškėjos nepateikė. Kadangi pareiškėjų
nurodomas darbo užmokestis yra neproporcingai didelis, būtina nurodytas sumas sutikrinti
su pirminiais dokumentais, t.y. asmens darbo užmokesčio kortelėmis, algalapiais.
Tačiau tai padaryti nėra galimybės, nes duomenys apie darbo užmokestį
nėra išsaugoti. Dėl šio priežasties draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas
vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsniu,
kurio 4 dalies nuostatos nurodo, jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažui prilygintą laiką asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo
nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai, asmuo
dirbo buvusios SSRS respublikose, turėjo vaiko iki trejų metų priežiūros
atostogas, įmonė, įstaiga, organizacija, kurioje jis dirbo, nevykdo veiklos,
nors nelikviduota ir kt.), negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas
draudžiamosioms pajamoms, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas
pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o jeigu asmuo dirbo
turėdamas ne visą etatą - pagal minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dalį,
atitinkančią turėto etato dalį. Kadangi atlyginimas priklausė nuo to, kiek
asmuo valandų dirbo, kokioje kino salėje dirbo, nuo gauto pelno, atlyginimas
asmeniui turi būti skaičiuojamas individualiai ir gauto darbo užmokesčio
nustatinėjimas remiantis kitų asmenų gautu uždarbiu yra netikslingas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjos A. M. ir Z.
M. prašė teismo pirmosios instancijos teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjos nurodė, jog apelianto argumentas dėl nepagrįstai pareiškėjų nurodyto didelio
atlyginimo dydžio prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams,
bei liudytojų parodymams. Teismas nustatydamas faktą dėl pareiškėjų gaunamo
darbo užmokesčio nurodomais laikotarpiais, rėmėsi rašytiniais įrodymais - prijungta
civiline byla Nr. 2-496-435-2006, kurioje nustatyta, jog analogiškose pareigose
dirbusi A.O. K. gaudavo
tokio pat dydžio atlyginimą, kurį nustatyti prašė ir pareiškėjos. Kauno miesto
apylinkės teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai įvertino byloje esančius
įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir
teisingą sprendimą.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Iš pareiškėjų A. M. ir Z. M. darbo knygelėse ir socialinio draudimo pažymėjimuose esančių
įrašų matyti, kad jos 1989 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais ir 1990 m. sausio-gruodžio mėnesiais dirbo kino teatro „Laisvė“ kasininkėmis (b.l.8-14, 21-26). Bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės „Laisvės“ kino teatro ir Kauno apskrities archyvo
pažymos (b.l.18, 19, 28, 30) patvirtina, kad dokumentai apie pareiškėjų darbo
užmokestį minėtu laikotarpiui neišsaugoti ir archyvui neperduoti. Kadangi tuo
metu gauto darbo užmokesčio dydis turi įtakos pareiškėjų pensijos dydžiui, ir
pareiškėjos negali neteismine tvarka gauti darbo užmokesčio dydį patvirtinančių
dokumentų, pareiškėjos turi teisę prašyti, kad šiuos faktus nustatytų teismas
(CPK 445 straipsnis).
Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamu
sprendimu nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, jog kiekviena pareiškėja 1989
m. lapkričio-gruodžio mėnesį gavo 717 rublių mėnesinį atlyginimą (neatskaičiuos
mokesčių), o nuo 1990 m. sausio iki gruodžio mėnesio įskaitytinai, vidutiniškai
gaudavo 1089 rublių mėnesinį atlyginimą (neatskaičiuos mokesčių).
Apeliacinės instancijos teisėjų
kolegija laiko, kad skundžiamas apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas ir
pagrįstas, o visi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Pareiškėjos savo pareiškime buvo
nurodžiusios, kad 1989 metais kino teatras „Laisvė“ atsiskyrė nuo Kinofikacijos
valdybos, tapo ūkiskaitiniu padaliniu ir dėl šios priežasties žymiai padidėjo
atlyginimai. Šias aplinkybes įrodo prijungtoje Kauno miesto apylinkės teismo
civilinėje byloje Nr.2-496-435/2006 esantys rašytiniai įrodymai. Valstybinio
akcinio „Laisvės“ kino teatro 1995 m. kovo 17 d. pažymoje (b.l.49) yra duomenys
apie kasininkės A.O.
K. kiekvieno mėnesio
pajamas pensijai skirti. Remiantis šią pažyma, Valstybinio socialinio draudimo
valdybos Kauno skyrius, apskaičiuodamas pensiją, pripažino, kad A.O. K. darbo užmokestis 1989 m. gruodžio mėnesį buvo 7,17 Lt (717 rublių), o 1990 metų sausio-gruodžio mėnesiais vidutinės
draudžiamosios pajamos buvo 1088,92 rub. (b.l.41-42). Abi pareiškėjos, kaip ir
A.O. K., dirbo kasininkės pareigose.
Pareiškėjos paaiškino, kad visos kasininkės dirbo tuo pačiu darbo rėžimu – dvi
dienas dirbo nuo pirmųjų kino seansų ryte iki vakaro, o po to turėjo dvi
išeigines dienas. Šios aplinkybės nepaneigtos jokiais kitais įrodymais.
Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjų teiginiais, jog visoms
kasininkėms dirbant tose pačiose pareigose vienodą valandų skaičių, turėjo būti
mokamas vienodo dydžio atlyginimas. Pareiškėjoms negalint gauti jokių rašytinių
įrodymų apie savo atlyginimą, buvo pagrindas vadovautis tose pačiose pareigose
dirbusios A. K. duomenimis apie jos darbo užmokestį. Pareiškėjos
nėra atsakingos už tai, kad darbdavys neišsaugojo dokumentų apie jų atlyginimą.
Apelianto teiginys, jog draudžiamųjų pajamų
koeficientas turi skaičiavimas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo
užmokestį, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes pablogina pareiškėjų
padėtį palyginus su tais darbuotojais, kurių dokumentus darbdavys išsaugojo.
Apelianto teiginys, jog būtina pareiškėjų
nurodytas sumas sutikrinti su pirminiais
dokumentais, t.y. asmens darbo užmokesčio kortelėmis, algalapiais, yra teisiškai
nepagrįstas. Jei pirminiai darbo užmokesčio dokumentai būtų išlikę, teismine
tvarka nustatinėti juridinę reikšmę turinį faktą nebūtų reikalinga. Nagrinėjant
bylą teisme, pareiškėjos turi teisę įrodinėti savo pareiškimo pagrįstumą
visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Apeliantas
apeliacinį skundą pagrindė teiginiu, jog pareiškėjų
minimu laikotarpiu jų nurodytas darbo užmokestis prieštarauja protingumo principui, nes ženkliai viršija to laikotarpio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį.
Kolegija su šiais apelianto teiginiais nesutinka. Prijungtoje Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr.2-496-435/2006 esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tokio dydžio
darbo užmokestis kino teatro „Laisvė“ darbuotojams tikrai buvo mokamas. Tai patvirtina
minėta A.O.
K. darbo užmokesčio
pažyma. Apeliantas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė teismui jokių įrodymų,
kad A.O. K. darbo užmokesčio pažymoje nurodyti
duomenys yra neteisingi. Be to, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-0496-435/2006, buvo nustatytas turintis
juridinę reikšmę faktas, patvirtinantis, jog „Laisvės“ kino teatro direktorius
laikotarpiu nuo 1989 m. spalio 10 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. gaudavo 2444,73 rublių vidutinį mėnesinį atlyginimą. Pareiškėjų, dirbusių kasininkėmis, nurodomas
atlyginimų dydis yra maždaug 2,5 karto mažesnis. Įvertinus bendrą to
laikotarpio atlyginimų lygį, buvusį „Laisvės“ kino teatre, nėra jokio pagrindo
teigti, kad pareiškėjų nurodytas vidutinis
darbo užmokestis prieštarauja protingumo principams.
Kauno miesto
apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus
įrodymus ir pagrįstai patenkino pareiškėjų pareiškimą. Apeliacinio skundo
motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės
teismo 2008 m. liepos 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326
straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-326
straipsniais,
nutarė:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Ramūnas
Mitkus
Teisėjai: Jolita
Cirulienė
Algirdas
Remeika