Civilinė byla Nr. 3K-3-478/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. L. kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gegužės 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. L. ieškinį
atsakovams J. R., D. Ž. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir
atsakovės D. Ž. priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo žemės, grąžintos buvusio savininko teisių perėmėjams
bendrosios nuosavybės teise, bendraturčių ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios
dalinės nuosavybės. Ieškovė ir atsakovai yra dviejų žemės sklypų – 1,34 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, ir 2,67
ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, Kauno rajone (duomenys
neskelbtini) bendraturčiai: ieškovei priklauso nuosavybės teise 50/134 dalių (0,50 ha) žemės sklype Nr. 57-1 ir
86/267 dalys (0,86 ha) žemės sklype Nr. 57-2, atsakovei D. Ž. – 75/134 dalys
(0,75 ha) žemės sklype Nr. 57-1 ir 166/267 dalys (1,66 ha) žemės sklype Nr.
57-2, J. R. – 9/13 dalys (0,09 ha) žemės sklype Nr. 57-1 ir 15/267 dalių
(0,15 ha) žemės sklype Nr. 57-2.
Ieškovė prašė atidalyti iš bendrosios dalinės
nuosavybės jai priklausančias 50/134 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1 (kadastrinis adresas (duomenys
neskelbtini), ir 86/267 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2 (kadastrinis adresas (duomenys
neskelbtini), Kauno rajone (duomenys neskelbtini), paskiriant jai asmeninės
nuosavybės teise visą 1,34 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), pažymėtą žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, o atsakovams J. R.
ir D. Ž. – bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamai 25/267 ir 242/267 dalis
žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos
projekte Nr. 57-2.
Ieškovė nurodė, kad abu dalijami žemės sklypai
yra lygiaverčiai (abu sklypai žemės ūkio paskirties, lygaus reljefo, prie
abiejų patogu privažiuoti, pagal VĮ Registrų centro duomenis jų vidutinė rinkos
vertė panaši, atsakovams siūlomo sklypo šiek tiek didesnė, taip pat didesnio
našumo), tačiau ieškovei racionaliau naudoti žemės ūkio veiklai šalia jos sodybos
esantį žemės sklypą Nr. 57-1, o ne už vieno kilometro nuo sodybos esantį žemės
sklypą Nr. 57-2, juolab kad žemės sklypu Nr. 57-1 ar jo dalimi ieškovė
naudojasi nuo 1999 m. rugpjūčio mėn., o atsakovai šalia atidalijamų žemės
sklypų negyvena ir nenaudoja jų žemės ūkio veiklai; be to, atidalijus žemės
sklypus pagal ieškovės siūlomą projektą, atsakovams tektų 0,02 ha didesnė negu
jiems priklauso žemės sklypo dalis, už kurią ieškovė nereikalauja iš jų
kompensacijos; atidalyti sklypai galės būti atskirai valdomi ir naudojami pagal
paskirtį; be to, prašymas atidalijant iš bendrosios nuosavybės skirti ieškovei prie
sodybos ir 2,41 ha žemės sklypo esantį 1,34 ha žemės sklypą Nr. 57-1
atitinka teisės aktų nuostatas, reikalaujančias formuoti racionalias žemėnaudas,
taip pat žemės konsolidacijos tikslus (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2
straipsnio 2, 9 dalys, 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Atsakovė D. Ž.
priešieškiniu prašė nustatyti 1,34 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte
Nr. 57-1, naudojimosi tvarką pagal UAB „Geometra“ parengtą žemės sklypo
ribų planą: D. Ž. naudotųsi 0,75 ha žemės sklypo, pažymėto „A“, Z. L. – 0,50 ha žemės sklypo, pažymėto „B“, J. R. – 0,09 ha žemės sklypo, pažymėto „C“; nustatyti 2,67 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr.
57-2, naudojimosi tvarką pagal UAB „Geometra“ parengtą žemės sklypo ribų planą:
D. Ž. naudotųsi 1,66 ha žemės sklypo, pažymėto „A“, Z. L. – 0,86 ha žemės sklypo, pažymėto „B“, J. R. – 0,15 ha žemės sklypo, pažymėto „C“.
Atsakovė nurodė, kad ieškovės siūlomas atidalijimas
pažeidžia jos interesus, nes jos dalis žemės sklype Nr. 57-1 yra didesnė už
ieškovės, šis sklypas yra tik už 6 metrų nuo namų valdos, kurioje atsakovė
statysis gyvenamąjį namą, per nurodytą žemės sklypą jos užsakymu ir lėšomis yra
nutiesta elektros linija, tuo tarpu žemės sklypas Nr. 57-2, kurį ieškovė prašo
paskirti atsakovams, yra gerokai toliau (už vieno kilometro) nuo žemės sklypo,
kuriame atsakovė statysis namą, nepatogiai suformuotas, jame įsiterpusios kitų
asmenų namų valdos, nėra elektros linijos. Atsakovės teigimu, ateityje ji sieks
atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės, tačiau detaliajam planui
parengti ir atskiriems žemės sklypams suformuoti reikia laiko, o iki tol,
gindama savo teises, ji prašo nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypais
tvarką.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų
Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės
ieškinį patenkino: atidalijo iš bendrosios dalinės
nuosavybės Z. L. priklausančias 50/134 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, ir 86/267 dalis žemės
sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos
projekte Nr. 57-2, ir paskyrė jai asmeninės nuosavybės teise visą 1,34 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą žemėtvarkos projekte Nr.
57-1, D. Ž. ir J. R. – bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamai 242/267
dalis ir 25/267 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, Kauno rajone (duomenys neskelbtini);
atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė šalia žemės sklypo
Nr. 57-1 turi sodybą, kurioje nuolat gyvena, ir 2,41 ha žemės ūkio
paskirties sklypą, kurį nuo sklypo Nr. 57-1 skiria bendro naudojimo kelias; ieškovė
užsiima žemės ūkio veikla ir naudoja šiai sklypą Nr. 57-1; atsakovė D. Ž.
pakeitė turėto 1,35 ha žemės ūkio paskirties sklypo paskirtį ir padalijo šį į
devynis žemės sklypus gyvenamiesiems namams statyti, iš jų viename pati ketina
statyti namą. Teismas pažymėjo, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės
nuosavybės nustatyta tam, jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti
savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta
bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje A. I. J.
v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007). Teismas sprendė, kad ieškovės nurodyti
argumentai dėl siūlomo atidalijimo būdo yra pagrįsti, tai nutrauktų bendrąją
dalinę nuosavybę ir tiek ieškovė, tiek atsakovė taptų atskirų žemės sklypų
savininkėmis bei galėtų naudotis jais savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1
dalis); atsakovė nepaneigė ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad abu atidalijami
žemės sklypai yra lygiaverčiai, be to, svarbi aplinkybė yra ta, jog ieškovė
nuolat gyvena šalia prašomo atidalyti žemės sklypo, o atsakovė ginčo sklypais
nesinaudoja. Teismo nuomone, atsakovės priešieškinyje nurodyta naudojimosi
tvarka prieštarauja CK 4.80 straipsnio principams, CK 4.81 straipsnyje
nustatyta tik bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal
kurią bus naudojamasi konkrečiomis daikto dalimis, šalys dėl ginčo dalyko
nesusitarė, todėl ieškovės prašymas atidalyti jos dalį iš bendro turto yra
pagrįstas ir negali būti pakeistas naudojimosi tvarkos nustatymu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009
m. gegužės 13 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m.
spalio 31 d. sprendimą: ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės atmetė, o bylos dalį pagal priešieškinį dėl naudojimosi bendrąja
nuosavybe esančiais žemės sklypais tvarkos nustatymo perdavė iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad kasacinio teismo
išaiškinta, jog CK 4.80 straipsnio 2 dalyje atlyginimas bendraturčiui
kitu turtu nenustatytas, tačiau tuo atveju, kai šalys bendrojoje dalinėje
nuosavybėje turi kelis atskirus objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos
ir kitos šalies interesus, galimos tokio atidalijimo iš bendrosios nuosavybės
varianto paieškos, kad, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą
atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o kitu turtu. Sprendžiant
tokio pobūdžio ginčus vertintina, ar civilinių teisinių santykių subjektai –
bendraturčiai – veikia pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus,
kaip to reikalaujama CK 1.5 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M.,
L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M.; bylos Nr. 3K-3-485/2005). Teisėjų
kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės
reikalavimą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant jai vieną iš
bendrosios nuosavybės teise valdomų ginčo žemės sklypų, o atsakovams – kitą,
nesivadovavo nurodytais CK 4.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo
principais, nepagrindė, kodėl yra būtinas bendrosios dalinės nuosavybės
nutraukimas dėl vieno iš ginčo žemės sklypų ir kaip tai palengvintų savininko
teisių įgyvendinimą. Pagal plotą ir bendrosios nuosavybės dalis abu žemės
sklypai yra dalūs, atstumas tarp jų – apie 0,5 km. Žemės sklypų lygiavertiškumą
ieškovė įrodinėjo panašia pagal VĮ Registrų centro duomenis vidutine rinkos
verte (1845 Lt ir 3881 Lt), tačiau iš apeliacinės instancijos teismui atsakovės
pateiktų turto vertinimo ataskaitų matyti, kad žemės
sklypo Nr. 57-1 vieno aro vidutinė rinkos vertė yra 784 Lt, o žemės sklypo Nr.
57-2 – 392 Lt, taigi atsakovei tenkančios žemės sklypo Nr. 57-1 dalies vertė
yra 58 800 Lt (75 arai x 784 Lt.), o sklypo Nr. 57-2 dalies – 29 792 Lt (76
arai x 392 Lt); faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina sklypų
nelygiavertiškumą ir dėl kitų ypatybių – privažiavimo kelių kokybės, vietovės
reljefo, ribų konfigūracijos (žemės sklypo Nr. 57-2 ribos yra laužytos formos,
į jį įsiterpusi kitų asmenų valda). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė
nepagrįstai teigia, kad ji nuolat gyvena šalia prašomo atidalyti žemės sklypo, o
atsakovė D. Ž. juo nesinaudoja: ieškovė gyvena Kaune, o šalia žemės sklypo
Nr. 57-1 yra jai priklausanti sodyba; ieškovės atstovas paaiškino, kad
ieškovė nėra ūkininkė, tačiau verčiasi žemės ūkio veikla, nurodyto sklypo 1/3 dalis
suarta, kita naudojama ganyklai; ieškovė naudojasi priešais sodybą esančiu apie
60 arų dydžio sklypu; šalia ginčo žemės sklypo yra du atsakovei D. Ž. ir trys
jos šeimai priklausantys žemės sklypai; atsakovės daiktinės teisės į ginčo žemės
sklypus įregistruotos tik 2007 m. pabaigoje paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pagrindu, todėl atsakovė
realiai nespėjo įgyvendinti teisės naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, kuri ieškovės
įvardijama ganykla. Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytos aplinkybės, atsakovei
priklausančių gyvenamųjų namų statybos paskirties žemės sklypų išsidėstymas, tai,
kad per sklypą Nr. 57-1 eina elektros linija į atsakovei priklausančius
sklypus, vienodai pagrindžia tiek ieškovės, tiek atsakovės poreikius naudotis
greta esančia nuosavybe ir nėra pagrindo pripažinti ieškovės interesų į šį
žemės sklypą prioritetą bei, nesutinkant kitam bendraturčiui, kompensuoti už
bendrą daiktą kitu turtu, juolab kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo
žemės sklypų negalima padalyti natūra. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ieškovės
pageidaujamą atidalijimo būdą detalusis atidalijimo planas nereikalingas,
tačiau ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytu būdu
nepagrįstas, todėl atmestinas. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad, patenkinęs ieškinį,
pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo priešieškinio, be to, nepagrįstai nurodė,
jog naudojimosi tvarka gali būti nustatyta tik bendraturčių susitarimu, todėl bylos
dalies dėl naudojimosi ginčo žemės sklypais tvarkos nustatymo esmė liko
neatskleista, pagal pateiktus įrodymus šios negalima iš esmės išnagrinėti
apeliacinės instancijos teisme, todėl nurodyta bylos dalis perduotina iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d.
sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, pervertinęs tam
tikras pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurios
nebuvo ginčijamos apeliantės (atsakovės), pažeidė CPK 320 straipsnį.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė gyvena prie ginčo žemės
sklypų esančioje sodyboje, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog
ieškovė gyvena Kaune, nors byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų; ieškovė
procesiniuose dokumentuose nurodė šį adresą Kaune kaip patikimesnį procesiniams
dokumentams gauti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė naudojasi
žemės sklypu Nr. 57-1, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo,
jog ieškovė naudojasi tik šio sklypo dalimi, t. y. 0,60 ha, nors tokios išvados
nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais. Dėl to, kad nurodytos aplinkybės
nebuvo ginčijamos apeliaciniame skunde, kasacinis teismas turėtų remtis pirmosios
instancijos teismo nustatytais faktais.
2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino
ir taikė CK 4.80 straipsnį ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2005 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. M. M.,
L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M.; bylos Nr. 3K-3-485/2005,
pateiktais išaiškinimais. Nurodyta kasacinio teismo nutartis priimta byloje,
kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo
išnagrinėtoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą praėjus penkeriems metams nuo
nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, per tą laiką jau buvo susiklostę nuosavybės
santykiai; nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek atsakovė nenorėjo gauti
žemės bendrosios nuosavybės teise dar iki nuosavybės teisių į ginčo žemės
sklypus atkūrimo, į teismą dėl atidalijimo kreipėsi iš karto, kai buvo atkurtos
nuosavybės teisės, be to, nei ieškovė, nei atsakovė realiai nėra pradėjusios
naudotis ginčo žemės sklypais nuosavybės teisės pagrindu, ieškovė naudojosi
žemės sklypu Nr. 57-1 pagal nuomos sutartis, ne nuosavybės teise. Apeliacinės
instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės siūlomas atidalijimo
būdas, t. y. paskiriant jai vieną iš bendrosios nuosavybės teise valdomų žemės
sklypų, o atsakovams – kitą, yra reikalavimas ne dėl atidalijimo natūra, bet
dėl kompensacijos kitu turtu. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas tiesiogiai
susijęs su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu,
todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies sąvoka „natūra“ turėtų būti aiškinama taip
pat, kaip nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą
reglamentuojančiuose teisės aktuose, t. y. nuosavybės teisės atkūrimas bet
kuriame savininko turėtos žemės plote yra nuosavybės teisės atkūrimas natūra. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturi prioritetinės teisės naudotis
žemės sklypu Nr. 57-1, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytai
aplinkybei, jog ieškovė naudojasi nurodytu žemės sklypu, taip pat Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Z. B. v. O. M. B., J. P., G. P., bylos Nr. 3K-3-559/2006,
padarytai išvadai, kad kai yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės
sklypas, reikia atsižvelgti į tų bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus,
pageidaujamą žemės sklypo atidalijimą ir jo ribų išdėstymą. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad dviejų ginčo žemės sklypų padalijimas į šešis žemės
sklypus nesumažins galimybės naudoti šiuos sklypus pagal paskirtį, prieštarauja
žemėtvarkos klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms,
reikalaujančioms formuoti racionalias žemėnaudas, ir žemės konsolidacijos
tikslams (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 2, 9 dalys, 33
straipsnio 1 dalies 2 punktas, Vyriausybės 2005 m. birželio 27 d. nutarimu Nr.
697 patvirtintų Žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių
4 punktas). Ta aplinkybė, kad atsakovė turėto 1,35 ha žemės ūkio paskirties
sklypo paskirtį pakeitė į gyvenamųjų namų statybos ir, suskaidžiusi į devynis
atskirus žemės sklypus, pardavė didžiąją šio sklypo dalį, paneigia jos interesą
į žemės sklypą Nr. 57-1, juolab kad ji negalėjo paaiškinti, kokiai veiklai jai
reikia nurodyto žemės ūkio paskirties sklypo. Tai, kad per žemės sklypą Nr.
57-1 nutiesta elektros linija į atsakovei priklausantį žemės sklypą, nereikšminga
CK 4.80 straipsniui taikyti.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 328
straipsnyje nustatytą draudimą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios
instancijos teismo sprendimą vien formaliais pagrindais. Pirmosios instancijos
teismas nurodė, kad sutinka su visais ieškinyje išdėstytais argumentais dėl
ieškinio pagrįstumo. Tai, kad ieškinio argumentai išvardyti tik teismo
sprendimo aprašomojoje dalyje ir neperkelti į motyvuojamąją, teismui pažymėjus,
kad sutinka su ieškinio argumentais, gali būti vertinama kaip formalus
pažeidimas, kuris nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis).
Ieškinyje išsamiai motyvuota, kodėl ieškovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios
dalinės nuosavybės variantas yra priimtinausias ne tik ieškovei, bet ir
atsakovams, be to, atitinkantis kasacinio teismo praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Z. B.
v. O. M. B., J. P., G. P., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2007 m. balandžio
18 d. nutartis civilinėje byloje M. K. v. V. M., G. M., J. R. M. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-166/2007), įstatymus, reglamentuojančius žemės klausimus,
ieškinyje taip pat išsamiai nurodyta, kodėl žemės sklypų atidalijimas būtų
racionaliausias ir mažiausiai pakenktų jų naudojimui pagal paskirtį. Dėl to
nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos
teismas netinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios nuosavybės
reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314
straipsnį, nes nemotyvuotai, neatsižvelgęs į ieškovės prieštaravimus, pridėjo prie
bylos apeliantės (atsakovės) pateiktus naujus įrodymus. Teismas nesiaiškino,
kodėl atsakovė nepateikė įrodymų apie ginčo žemės sklypų nelygiavertiškumą
pirmosios instancijos teisme, nors ji naudojosi kvalifikuota teisine pagalba ir
turėjo žinoti, kad, civiliniame procese galiojant rungtyniškumo principui, ji
turi paneigti ieškovės argumentus dėl atidalijamų sklypų lygiavertiškumo. Siekdama
paneigti atsakovės pateiktuose naujuose įrodymuose nurodytas aplinkybes,
ieškovė prašė skirti ekspertizę ginčo žemės sklypų lygiavertiškumui nustatyti,
tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso šalių
lygiateisiškumo principą, netenkino ieškovės prašymo, nors tokios ekspertizės
poreikis atsirado dėl šio teismo priimtų naujų atsakovės įrodymų.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovė D. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė gyvena Kaune: pati
ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė gyvenamosios vietos adresą Kaune,
šiuo adresu siųsti procesiniai dokumentai jai buvo įteikti, tai patvirtina, kad
ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kaune. Teismas taip pat pagrįstai
konstatavo, kad ieškovė naudojasi tik dalimi žemės sklypo Nr. 57-1.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė naudoja tik dalį įvardyto
žemės sklypo ir kad jos naudojamos dalies ribos sutampa su atsakovės pateiktame
naudojimosi tvarkos nustatymo projekte siūloma ieškovei šio sklypo dalimi. Šiai
aplinkybei pagrįsti atsakovė pateikė antstolio surašytą faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, kad didesnė sklypo Nr. 57-1 dalis
nesuarta, apaugusi žole, vietomis – medeliais, krūmokšniais. Be to, iš ieškovės
pateiktų valstybinės žemės trumpalaikių nuomos sutarčių matyti, kad ji nuomojo tik
dalį (0,98 ha) žemės sklypo Nr. 57-1.
2. Kasacinio skundo
argumentai, kad visa buvusio savininko iki nacionalizacijos valdyta žemė laikytina
vienu objektu, nepagrįsti. Ginčo žemės sklypai Nr. 57-1 ir Nr. 57-2 yra atskiri
nekilnojamieji daiktai (Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ieškovė
ir atsakovai yra šių dviejų daiktų bendraturčiai. Dėl to, kad ginčo šalys valdo
bendrosios nuosavybės teise kelis nuosavybės objektus, apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės siūlymas už atsakovei priklausančią
žemės sklypo Nr. 57-1 dalį atlyginti ieškovei priklausančia žemės sklypo Nr.
57-2 dalimi yra siūlymas kompensuoti kitu turtu, o ne atidalijimas natūra. Ieškovė,
pareikšdama ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nurodytu būdu,
siekė patenkinti tik savo interesus, ignoruodama kitus bendraturčius. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo žemės sklypai yra
nelygiaverčiai, atsakovės siūlomas atidalijimo variantas pažeidžia atsakovės teises
ir teisėtus interesus. Žemės sklypas Nr. 57-1, kurį visą siekia gauti ieškovė,
yra už 6 metrų nuo atsakovės turimo žemės sklypo, kuriame ji statys namą su
garažu, taigi ji turi interesą gauti dalį ginčo žemės sklypo. Atsakovė sutinka,
kad būtų ginami ir ieškovės, kuri turi sodybą šalia žemės sklypo Nr. 57-1,
interesai į šį sklypą. Dėl to turi būti parinktas toks atidalijimo iš
bendrosios nuosavybės būdas, kuris geriausiai atitiktų tiek ieškovės, tiek
atsakovės interesus. Nagrinėjamu atveju priimtiniausias ginčo žemės sklypų
padalijimo natūra būdas – suformuoti atskirus žemės sklypus pagal kiekvienam
bendraturčiui priklausančias nuosavybės dalis. Kauno apskrities viršininko
administracija 2008 m. lapkričio 24 d. raštu informavo atsakovę, kad, atlikus
sklypų kadastrinius matavimus ir parengus 1,34 ha žemės sklypo pertvarkymo
projektą, yra galimybė padalyti nurodytą sklypą į tris atskirus sklypus pagal
kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio. Draudimas priimti naujus
įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Būtinybė pateikti
naujus įrodymus atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą,
kuriame padarytos nepagrįstos išvados dėl ginčo sklypų lygiavertiškumo. Ieškovė
turėjo pakankamai laiko susipažinti su atsakovės naujai pateiktais įrodymais ir
pateikti juos paneigiančius, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šios kasacinės
bylos nagrinėjimo dalykas – kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami materialiosios
teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip
pat proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimą apeliacinės
instancijos teisme ir nustatančių draudimą naikinti teismo sprendimą formaliais
pagrindais, aiškinimas ir taikymas šioje byloje nustatytoms šalių ginčo
aplinkybėms (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės esmės, įgyvendinimo
principų ir sąlygų
Bendrosios dalinės
nuosavybės teisės atveju visada yra du nuosavybės teisės objektai:
1) daiktas, kuris yra visų bendraturčių, t. y. bendrosios dalinės
nuosavybės teisės objektas; 2) dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus
bendraturčio nuosavybės teisės objektas – turtas. Tai, kad dalis bendrosios
nuosavybės teisėje yra ne materiali, o ideali, sudaro prielaidas jai, kaip
bendraturčio asmeniniam turtui, būti savarankišku civilinės teisės objektu. Dėl
to kiekvienas iš bendraturčių savo dalimi kaip individualia nuosavybe gali
disponuoti laisvai. Tai taip pat reiškia, kad bendraturtis turi teisę siekti
išskirti ir (ar) gauti natūra daikto dalį kaip atskirą daiktą, t. y. atsidalyti
iš bendrosios nuosavybės. Kita vertus, tokia dualistinė bendrosios nuosavybės
teisės prigimtis lemia tam tikrus disponavimo bendrąja nuosavybe ypatumus ir
apribojimus, nes bendrosios nuosavybės teisės subjekto nuosavybės dalis yra
nemateriali, t. y. tik dalis teisėje, o pats daiktas, kuris yra visų
bendraturčių, gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik bendru
sutarimu (CK 4.75 straipsnis).
CK 4.80
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę
reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš
bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje
nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės
pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę
nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje P. K.
v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d.
nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008;
kt.).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad CK 4.75 straipsnis,
kuriame nustatyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas,
juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, įpareigoja bendraturčius
išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo
interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, o ieškoti visiems
bendraturčiams priimtino sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v.
S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d.
nutartis civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006).
Nurodyta nuostata reiškia ir tai, kad bendraturčio teisė atsidalyti iš
bendrosios dalinės nuosavybės turi būti įgyvendinama laikantis proporcingumo ir
bendraturčių interesų derinimo bei pusiausvyros principų.
CK 4.80
straipsnio 2 dalyje nustatytos tokios atidalijimo iš bendrosios nuosavybės
įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė atsidalyti savo dalį iš
bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendraturčių sutarimu arba, jeigu
nesusitariama dėl atidalijimo būdo, – teisminiu keliu pagal bet kurio
bendraturčio ieškinį; antra, prioritetas teikiamas daikto padalijimui natūra
kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; trečia, tik jeigu negalima
atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų
bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
Dėl
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rūšių ir būdų
Praktikoje
sutinkamas dvejopas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės: pavienis (paprastas)
atidalijimas ir visiškas atidalijimas (pasidalijimas). Paprastas atidalijimas
yra tada, kai atskiriama vieno bendraturčio dalis, bendraturčių skaičius sumažėja,
tačiau bendrosios nuosavybės teisė į likusią bendro daikto dalį išlieka, kiti
bendraturčiai lieka neatidalyti, jie ir toliau būna bendrosios dalinės
nuosavybės teisės dalyviai. Visiškas atsidalijimas yra tada, kai bendrosios
dalinės nuosavybės santykius nutraukia visi bendraturčiai ir pasibaigia visa
bendroji nuosavybė.
Nagrinėjamoje
byloje trijų bendraturčių, kurie valdo bendrosios nuosavybės teise du žemės
sklypus, ginčas iš esmės kilo ne dėl atsidalijimo fakto, bet dėl atsidalijimo
būdo, nes atsakovė nurodo, kad ji taip pat turi tikslą atsidalyti iš bendrosios
nuosavybės, tačiau žemės sklypų atidalijimo dokumentams parengti reikia laiko,
todėl iki tol prašo nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypais tvarką.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo
konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su
bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į
daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais,
kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas
dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių
interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos,
teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.
Nagrinėjamu
atveju atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekianti bendraturtė (ieškovė ir kasatorė)
pasiūlė tokį atidalijimo variantą, pagal kurį jai tektų vienas iš bendraturčių
valdomų žemės sklypų, o kitiems dviem bendraturčiams liktų kitas, kurį šie valdytų
bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi kasatorė, siekdama pavienio
(paprastojo) atsidalijimo, nori įgyti kitų bendraturčių dalis viename iš ginčo šalių
valdomų bendrosios nuosavybės teise sklypų, siūlydama jiems už tai perleisti savo
bendrosios nuosavybės dalį kitame šalių bendrai valdomame žemės sklype. Tai iš
esmės reiškia kasatorės, t. y. vienos iš bendraturčių, siūlymą kitiems
bendraturčiams už jų dalis žemės sklype, kurį visą siekia gauti atsidalijanti
bendraturtė, kompensuoti jos turima dalimi kito ginčo šalių valdomo bendrosios
nuosavybės teise žemės sklypo.
Teisėjų
kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorės
siūlomas atidalijimo variantas reiškia ne bendraturčių atidalijimą iš
bendrosios nuosavybės natūra, bet kompensuojant kitiems bendraturčiams jų dalis
ginčo žemės sklype kitu turtu, t. y. kasatorės turima dalimi kitame bendrosios
nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Nėra teisinio pagrindo sutikti su
kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju CK 4.80 straipsnio
2 dalies sąvoka „natūra“ aiškintina atsižvelgiant į nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pagal
kuriuos nuosavybės teisės atkūrimas bet kuriame savininko turėtos žemės plote
yra nuosavybės teisės atkūrimas natūra. Šalių ginčas kilo ne dėl nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – šis procesas dėl ginčo šalių
yra pasibaigęs ir nuosavybės teisė į buvusio savininko turėtą žemę atkurta
natūra, tačiau ne viename plote, o suformavus keletą atskirų žemės sklypų, iš
kurių du, t. y. ginčo žemės sklypai, grąžinti buvusio savininko teisių
perėmėjams – šio ginčo šalims – bendrosios nuosavybės teise. Nurodyti žemės
sklypai yra atskiri savarankiški nekilnojamojo turto objektai, ir kiekviename
iš jų bendraturčiai turi tam tikras nuosavybės dalis. Dėl to atidalijimą natūra
reikštų kiekvieno iš nurodytų žemės sklypų padalijimas į atskirus žemės sklypus
pagal bendraturčiams priklausančias bendrosios nuosavybės dalis.
Kasatorės
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M.,
bylos Nr. 3K-3-485/2005, pateiktais išaiškinimais, nes šie suformuluoti byloje,
kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, atmestini kaip
teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardytos kasacinio teismo
išnagrinėtos bylos aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos
aplinkybes: abiejose bylose ginčo dalyviai tapo bendraturčiais įstatymo
pagrindu, atkūrus nuosavybės teisę į žemę bendrosios nuosavybės teise
atskiruose žemės sklypuose; abiem atvejais bendraturčiai nesusitarė dėl
atidalijimo būdo; abiejose bylose kilo ginčas dėl tokio atidalijimo, kai vieniems
bendraturčiams tektų vienas iš bendrosios nuosavybės teise valdomų žemės
sklypų, o kitiems – kitas. Dėl to skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės
instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis nurodytoje kasacinio teismo
nutartyje išdėstytais teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios
nuosavybės, išaiškinimais.
Įvardytoje
kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad kai yra kelių atskirai suformuotų ir
teisiškai įregistruotų žemės sklypų bendraturčiai, kiekvienas bendraturtis ar
jų grupė turi teisę reikalauti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės į kiekvieną
atskirą objektą. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad pagal CK 4.80 straipsnio
2 dalies nuostatas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas
dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu, o atlyginimo bendraturčiui už
atidalijimo iš bendrosios nuosavybės procese paimamą dalį kitu turtu nurodytoje
teisės normoje nenustatyta. Kartu kasacinio teismo nurodyta, kad kai šalys
bendrojoje nuosavybėje turi kelis atskirus objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant
į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios
nuosavybės variantas, kad, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą
atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o kitu turtu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M.,
L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad atidalijimas ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas,
kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį
atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo
galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos
galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau
to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės
aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio
neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai
dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai
mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis
bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar
bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju
sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų
apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat
atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J., R.
V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d.
nutartį civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L.,
R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje
byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).
Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimo ekvivalentu subsidiarumo
nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
yra išaiškinta, kad jeigu nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra,
derinant visų bendraturčių teisėtus interesus, kompensacijos priteisimas
bendraturčiui be jo sutikimo neatitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje
nustatytų bendrosios nuosavybės atidalijimo sąlygų, būtų vertinamas kaip jo
nuosavybės teisės pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E.
G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje
byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M.,
bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Dėl bendraturčių
teisių ir teisėtų interesų apsaugos atidalijant iš bendrosios nuosavybės
Pagal
kasacinio teismo praktiką atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiantis
bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto
atidalijimo būdas yra priimtinausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir
teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.
Kiti bendraturčiai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pateikti kitokius
atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003
m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V., O.
Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d.
nutartis civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L.,
R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Nagrinėjamu
atveju kasatorė rėmėsi tuo, kad abu ginčo šalių
valdomi bendrosios nuosavybės teise žemės sklypai yra lygiaverčiai, tačiau jai racionaliau
naudoti žemės ūkio veiklai šalia jos sodybos esantį žemės sklypą Nr. 57-1, o ne
už vieno kilometro nuo sodybos esantį žemės sklypą Nr. 57-2, juolab kad žemės
sklypu Nr. 57-1 ji naudojasi nuo 1999 m. rugpjūčio mėn., o atsakovai šalia
atidalijamų žemės sklypų negyvena ir nenaudoja jų žemės ūkio veiklai; be to,
kasatorės teigimu, jos siūlomas atidalijimo būdas atitinka teisės aktų
nuostatas, reikalaujančias formuoti racionalias žemėnaudas, taip pat žemės
konsolidacijos tikslus. Su kasatorės siūlomu atidalijimo iš bendrosios
nuosavybės būdu nesutinkanti viena iš bendraturčių, t. y. atsakovė D. Ž.,
nurodė, kad siūlomas atsidalijimo būdas pažeis jos teises ir teisėtus interesus
į dalį žemės sklypo, kurį visą siekia gauti kasatorė: atsakovei priklauso
didžiausia šios sklypo dalis (75/134 dalys arba 0,75 ha), šalia nurodyto sklypo
ji ketina statyti gyvenamąjį namą; atsakovės teigimu, geriausiai bendraturčių
interesus atitiktų ginčo žemės sklypų atidalijimas natūra, o kad taip galima atidalyti,
patvirtina Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo
departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. lapkričio 24 d. atsakymas,
kuriame nurodyta, jog yra galimybė pertvarkyti žemės sklypą Nr. 57-1 į tris
atskirus žemės sklypus pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančias nuosavybės
dalis.
Apeliacinės
instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo prie
išvados, kad šie vienodai pagrindžia tiek ieškovės, tiek atsakovės interesus į
ginčo žemės sklypą, kurio viso siekia viena ieškovė, todėl, kai su jos siūlomu
atidalijimo būdu nesutinka kiti bendraturčiai, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo
atidalyti iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytu būdu. Teisėjų kolegija neturi
teisinio pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.
Teismas tyrė bylos aplinkybes ir nagrinėjo visų bendraturčių interesus į ginčo
žemės sklypą bei nustatė, kad ieškovės (kasatorės) siūlomas atidalijimo būdas
pažeistų kitų bendraturčių, konkrečiai – atsakovės D. Ž., teisėtus interesus. Teismas
nustatė, kad šalia ginčo žemės sklypo atsakovė turi ne žemės ūkio paskirties
sklypus, iš kurių viename ketina statyti gyvenamąjį namą, todėl pripažino teisėtu
ir pagrįstu jos interesą gauti ginčo žemės sklypo dalį natūra. Kasaciniame
skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovė savo žemės sklypo, esančio šalia
ginčo žemės sklypo, tikslinę paskirtį pakeitė iš žemės ūkio į gyvenamiesiems
namams statyti, taip pat tai, kad ji neužsiima žemės ūkio veikla, savaime
nepaneigia atsakovės teisės atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atveju gauti
ginčo žemės sklypo dalį natūra. Savininkas gali valdyti, naudoti nuosavybės
teisės objektą ir juo disponuoti savo nuožiūra, jeigu tai nepažeidžia įstatymų,
kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
Įgyvendindamas bendrosios nuosavybės teisę, bendraturtis turi teisę reikalauti
atidalyti jo dalį natūra, jeigu taip galima padaryti be neproporcingos žalos
daikto paskirčiai ir laikantis įstatymų reikalavimų (CK 4.80 straipsnio 1, 2
dalys). Priešingas aiškinimas prieštarautų tiek CK 4.80 straipsnio 2 dalies
nuostatoms, tiek Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 4.93 straipsnyje
įtvirtintoms savininko teisių apsaugos garantijoms.
Kasaciniame
skunde teisingai nurodyta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai
yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, reikia atsižvelgti į tų
bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus, jų pageidaujamų žemės
sklypų ribų išdėstymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio
30 d. nutartį civilinėje byloje Z. B. v. O. M. B., J. P., G. P.,
bylos Nr. 3K-3-559/2006). Tačiau kasaciniame skunde neišdėstyta argumentų,
pagrindžiančių, kad skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos
teismas nukrypo nuo nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo. Apeliacinės
instancijos teismas vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji verčiasi
žemės ūkio veikla, kad 1/3 dalis ginčo žemės sklypo suarta, kita naudojama
ganyklai, tačiau kartu nurodė, jog ieškovė naudojasi ne visu ginčo žemės
sklypu, o tik jo dalimi (0,60 ha), esančia priešais jos sodybą. Nors kasatorė
teigia, kad nurodyta teismo išvada padaryta peržengus apeliacinio skundo ribas,
nes atsakovė neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ieškovė
naudojasi visu ginčo sklypu, tačiau, viena vertus, pirmosios instancijos
teismas nenustatinėjo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai nurodė, jog
ieškovė naudoja ginčo žemės sklypą žemės ūkio veiklai; kita vertus, ieškinyje
pačios ieškovės nurodyta, kad ji naudojasi „žemės sklypu Nr. 57-1 ar jo dalimi“
nuo 1999 m. rugpjūčio mėn., kai jai šiame sklype buvo atmatuotas 0,60 ha
plotas ir pažadėta, kad į šį plotą jai bus atkurta nuosavybės teisė (T. 1, b.
l. 3); be to, iš ieškovės pateiktų valstybinės žemės trumpalaikės nuomos
sutarčių matyti, kad ji, kol nebuvo atkurta nuosavybės teisė, nuomojosi iš
valstybės dalį (0,98 ha) žemės sklypo Nr. 57-1 (T. 1, b. l. 49-52).
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai bendraturčiai turi
bendrosios nuosavybės teise du atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemės
sklypus) ir bendraturtis, siekiantis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės,
siūlo atidalyti taip, kad jam būtų paskirtas vienas iš bendrąja nuosavybe
esančių žemės sklypų, o kitiems bendraturčiams – kitas, tačiau kiti bendraturčiai
nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, šalių ginčas spręstinas laikantis
proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos
principų. Toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, kai kiti
bendraturčiai nesutinka taip atsidalyti, būtų galimas tik tokiu atveju, jeigu
bendrąja nuosavybe esančių atskirų žemės sklypų būtų neįmanoma padalyti
bendraturčiams natūra pagal jų turimas bendrosios nuosavybės dalis be
neproporcingos žalos žemės sklypų paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį
atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito
kurio iš bendraturčių interesų. Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai
santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu
(Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93
straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK
4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti
turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Dėl žemės
sklypų atidalijimo ypatumų
Teisėjų
kolegija pažymi, kad, sprendžiant daikto atidalijimo natūra klausimą, turi būti
užtikrintas konkretaus turto naudojimo racionalumas, be to, atsižvelgiama į
konkretaus atidalijamo daikto prigimtį. Teisę atsidalyti bendrąja nuosavybe
esančią žemės sklypo dalį bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo
atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Žemės
įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės
sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo
žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems
bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus
žemės sklypus. Tam privataus žemės sklypo savininkas turi organizuoti žemės
sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Kasacinio teismo
išaiškinta, kad kai bendraturtis siekia atidalyti savo dalį iš bendro žemės
sklypo, jis privalo laikytis Žemės įstatyme nustatytos tvarkos ir atsižvelgti į
konkrečias galimybes naudotis sklypus pagal paskirtį, taip pat kitas
aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti sklypą ir juo naudotis, laikantis
planuojamų sklypų paskirties (pvz., įvertinant galimybę sujungti gretutinių
sklypų dalis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d.
nutartis civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos
Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje L. B., M.
B., S. B. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-101/2008; 2007 m. balandžio 18
d. nutartis civilinėje byloje M. K. v. V. M., G. M., A. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-166/2007; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v.
E. Ch., bylos Nr. 3K-3-260/2009).
Nagrinėjamoje
byloje atsakovė D. Ž., t. y. viena iš bendraturčių, nesutinkančių su kasatorės
siūlytu atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantu, t. y. siekiu įgyti kitų
bendraturčių dalis viename iš bendrąja nuosavybe esančių žemės sklypų,
kompensuojant jiems savo bendrosios nuosavybės dalimis kitame ginčo šalių
valdomame bendrosios nuosavybės teise sklype, nurodė sieksianti atidalijimo iš
bendrosios nuosavybės natūra, t. y. ginčo žemės sklypų padalijimo pagal
kiekvieno iš bendraturčių turimas dalis į atskirus žemės sklypus. Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kiekvieną iš
ginčo žemės sklypų galima padalyti į atskirus žemės sklypus pagal bendraturčių
turimas dalis, prieštarauja žemėtvarkos klausimus reglamentuojantiems teisės
aktams, reikalaujantiems formuoti racionalias žemėnaudas, taip pat žemės
konsolidacijos tikslams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti kasatorės
argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, todėl atmestini
kaip teisiškai nepagrįsti.
Remdamasi byloje
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis
aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės
instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog kasatorės siūlomas atidalijimo
iš bendrosios nuosavybės būdas neatitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytų
sąlygų, tarp jų ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo vadovaujantis visų
bendraturčių teisių ir teisėtų interesų derinimo principu. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės
instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį pripažintinas teisėtu.
Apeliacinės
instancijos teismas teisingai konstatavo, kad dėl to, jog pirmosios instancijos
teismas be pagrindo patenkino ieškinį dėl atidalijimo jame nurodytu būdu,
likusi neišnagrinėta bylos dalis pagal priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos
nustatymo perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Dėl kitų kasacinio skundo
argumentų
Kasacinio skundo
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas atsakovės pateiktus
naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, pažeidė
CPK 314 straipsnį, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Draudimas
priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje
nustatytos dvi nurodyto draudimo išimtys: pirma, kai pirmosios instancijos
teismas atsisakė juos priimti; antra, kai būtinybė pateikti naujus įrodymus
atsirado vėliau. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais atsakovės
atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad būtinybė pateikti
naujus įrodymus atsirado po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo,
siekiant paneigti jame teismo padarytas išvadas dėl ginčo žemės sklypų
lygiavertiškumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorės nurodytus naujus
įrodymus – turto vertinimo ataskaitas ir antstolio faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolą – atsakovė (apeliantė) pateikė kartu su apeliaciniu
skundu (CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. 2008 m. lapkričio 18
d.; apeliacinės instancijos teismo posėdis įvyko 2009 m. balandžio 29 d. Per
nurodytą laiką kasatorė turėjo galimybę pasirengti atsikirtimams į apeliantės
pateiktus naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė,
kodėl atmetė ieškovės prašymą skirti ekspertizę, todėl nėra pagrindo sutikti su
kasatorės argumentais dėl proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Dėl
nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės
instancijos teismas, priėmęs naujus įrodymus, nepažeidė nei CPK 314 straipsnio
nuostatų, nei kasatorės teisių.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad nors apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, jog ieškovė faktiškai
gyvena ne kaime, kuriame yra ginčo žemė, o Kaune, pažeidė CPK 320 straipsnyje
įtvirtintą draudimą peržengti apeliacinio skundo ribas, tačiau nurodytas
pažeidimas neturėjo esminės įtakos teismo sprendimo teisėtumui – išvadą, kad
reikalavimas atidalyti iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytu būdu negali
būti tenkinamas, teismas padarė remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl
to šis pažeidimas nėra pagrindas naikinti ar keisti iš esmės teisėtą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą.
Konstatavus, kad
apeliacinės instancijos teismas padarė teisėtas išvadas dėl ieškinio
reikalavimų atidalyti iš bendrosios nuosavybės pagal kasatorės siūlytą
atidalijimo variantą, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog pirmosios
instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, o
priešieškinis – atmestas, panaikintas pažeidžiant CPK 328 straipsnį,
t. y. formaliais pagrindais.
Dėl bylinėjimosi kasaciniame
teisme išlaidų
Atmetus ieškovės
kasacinį skundą ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, iš
ieškovės priteistina atsakovei jos turėtos išlaidos už atsiliepimo į kasacinį
skundą surašymą, t. y. 800 Lt (CPK 98 straipsnis).
Dėl ieškovės inicijuoto
kasacinio proceso kasacinis teismas turėjo 54,25 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies
3, 8 punktai). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, nurodytos išlaidos
priteistinos iš jos į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės
Z. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei
D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800
Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Priteisti iš ieškovės
Z. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į
valstybės biudžetą 54,25 Lt (penkiasdešimt keturis litus 25 ct) bylinėjimosi
kasaciniame teisme išlaidų.
Nutarties nuorašą
nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas