Administracinė byla Nr. eAS-609-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00327-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Avantus“ skundą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai A. K. (toliau – ir Auditorius) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Avantus“ (toliau – ir Audito įmonė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, ir atsakovas) direktoriaus 2021 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. V3-14 „Dėl poveikio priemonės skyrimo (A. K.)“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjų atstovas advokatas Viktoras Dovidaitis, pareiškėjo A. K. vardu, pateikė teismui 2022 m. birželio 13 d. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir prašė sustabdyti Įsakymo 3 punkto, kuriuo numatyta sustabdyti auditoriaus A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir pavesta auditoriui A. K. perlaikyti audito kvalifikacinį egzaminą per ne ilgesnį negu 2 metų laikotarpį nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos, vykdymą.

Pareiškėjas nurodė, kad pateikdami skundą teismui, pareiškėjai prašė taikyti ir reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti Įsakymo 3 punkto vykdymą, tačiau 2021 m. sausio 27 d. nutartimi teismas šį prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi ją paliko nepakeistą. Taip pat prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo buvo pateiktas ir 2022 m. gegužės 13 d. ir taip pat teismo netenkintas.

Pareiškėjas akcentavo, kad UAB „Avantus“, kurios vienintelis dalyvis ir vadovas yra auditorius A. K. (veiklą vykdo nuo 2017 m. birželio 9 d., o pats A. K., auditoriaus pažymėjimą turi net nuo (duomenys neskelbtini)). Anot jo, pagal Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymo (toliau - ir Audito įstatymas) 19 straipsnio imperatyvią nuostatą, ne mažiau kaip 3/4 audito įmonės dalyvių turi būti auditoriai, valstybių narių auditoriai, audito įmonės ir (arba) valstybių narių audito įmonės (1 d.) ir kad audito įmonės vadovas turi būti auditorius arba valstybės narės auditorius (2 d.). Pareiškėjas darė išvadą, kad tai reiškia, jog vienintelio Audito įmonės Auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymas paraližuoja Audito įmonės veiklą, ji negali atlikti auditų, tai yra vykdyti veiklos.

Pareiškėjas A. K. pažymėjo, kad dėl Įsakymu paskirtos poveikio priemonės Audito įmonė sustabdė darbą, buvo nutrauktos visos sutartys su klientais. Dėl to pareiškėjai neteko savo pagrindinio pajamų šaltinio. 2022 m. I ketvirtį Audito įmonė neturi jokiu pajamų iš audito veiklos, tuo metu kai 2021 metais Audito įmonė iš šios veiklos turėjo 64 361,16 Eur pajamų. Pareiškėjai akcentavo, kad 2022 metų I ketvirtį Audito įmonė jau patiria nuostolių. Visas šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus pareiškėjai pateikę kartu su savo dar vienu 2022 m. gegužės 13 d. prašymu teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuris taip pat teismo nutartimi buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, Audito įmonei atsiras 36 166 Eur nuostolis. Turint nuostolį iš Audito įmonės 2021 m. vykdytos veiklos, bei nevykdant šios veiklos 2022 metais, nebus galimybės ir skirti lėšų dividendams išmokėti, o tai reiškia, jog A. K. kelerius metus iš viso neturės jokių pajamų. Pareiškėjas akcentavo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nuostoliai tik didės. Anot pareiškėjo, finansiniai dokumentai atspindi Auditoriaus nemokumą.

Pareiškėjas manė, kad atlyginti šią Įsakymu jam padarytą žalą, jeigu ir bus priimtas teigiamas teismo sprendimas dėl skundo, pareiškėjo nuomone, nėra įmanoma, nes apie tai liudija jau turėta jo patirtis. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. liepos 30 d. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo protokoliniu nutarimu jam jau buvo panaikintas auditoriaus vardas ir panaikintas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Atitinkamą sprendimą A. K. apskundė ir jo skundą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 3 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. eA-328-556/2017) pripažino neteisėtu bei panaikino Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą dėl A. K. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo panaikinimo. Dėl atitinkamų Lietuvos auditorių rūmų sprendimų, kurie vėliau buvo pripažinti neteisėtais, Auditorius negalėjo vykdyti veiklos ir dėl to patyrė nuostolių, dėl kurių išieškojimo jis kreipėsi į teismines instancijas, tačiau dėl formalių priežasčių Auditoriaus reikalavimai nebuvo patenkinti (LVAT administracinės bylos Nr. eA-966-1062/2019).

Pareiškėjas pabrėžė, kad vietoj to, kad gerinti Auditoriaus darbo kokybė, praktiškai atliekant auditus, A. K. visos pastangos dedamos papildomų pajamų šaltinių paiešką, dėl to kelti kvalifikaciją ir profesiniai tobulėti laiko nebėra.

Pareiškėjo nuomone, nurodytų aplinkybių visumą, pasikeitusi po 2022 m. balandžio 6 d. LVAT nutarties situacija, sudaro pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, numatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte – Tarnybos Įsakymo 3 punkto galiojimo sustabdymą, nes ji yra adekvati siekiamam tikslui išspręsti kilusį ginčą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių pusiausvyros principų. Esant aprašytai situacijai, dėl pritaikytos poveikio priemonės Audito įmonės vienintelis akcininkas - Auditorius praras visas savo pajamas ir vargu ar galės šias pajamas atgauti, kai tuo metu pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jokie kitos ginčo šalies interesai nenukentės, jai nebus padaryta žalos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi pareiškėjo A. K. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas darė išvada, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą iš esmės grindė finansinių nuostolių atsiradimu. Teismas pažymėjo, kad pagal LVAT suformuotą nuoseklią praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jei pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai argumentuoja, jog nėra įmanoma atlyginti Įsakymu jam galimai padarytą žalą, net jeigu ir bus priimtas jam palankus teismo sprendimas. Galimai patiriami finansiniai nuostoliai, atsirandantys dėl bylose ginčijamų teisės aktų taikymo, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo patiriami nuostoliai negali būti atitaisyti. Skundžiamą Įsakymą pripažinus nepagrįstu, pareiškėjo patirta žala jam galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas  A. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad skundžiamo Sprendimo vykdymas neišvengiamai susijęs su ženkliomis neigiamomis finansinėmis pasekmėmis pareiškėjams, ir tai prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo detaliai pagrįsta pateiktais įrodymais, tačiau į šiuos argumentus, kaip ir kituose teismo priimtuose nutartyse dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo, nebuvo atsižvelgta, jie apskritai nebuvo nagrinėjami, apsiribojant LVAT praktikos citavimu ir apibendrinančiu įvertinimu, kad Auditorius nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, jog būtent dabartinėje situacijoje, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nepaisydamas cituojamos skundžiamoje nutartyje LVAT praktikos, pirmosios instancijos teismas ignoravo kitą šio apeliacinės instancijos teismo praktiką analogiškuose bylose. Anot pareiškėjo, skundžiama teismo nutartis neatitinka LVAT bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamiesiems teismo aktams keliamų reikalavimų, nes yra visiškai nemotyvuotas ir neargumentuotas.

Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja su Audito įmonės ir Auditoriaus sunkia finansine padėtimi susijusius argumentus, kuriuos nurodė ir prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Jis nurodo, kad Audito įmonės veikla yra paraližuota, pareiškėjai patiria didelius nuostolius, neteko pagrindinio savo pajamų šaltinio, 2021 m. grynojo pelno mažinant 64 361 Eur pajamų suma atsiranda 36 166 Eur nuostolis. Dėl šių priežasčių ženkliai pablogėjo ir Auditoriaus materialinė situacija. Turint nuostolį iš Audito įmonės 2021 m. vykdytos veiklos, bei nevykdant šios veiklos 2021 metais, nebus galimybės ir skirti lėšų dividendams išmokėti, o tai reiškia, jog A. K. kelerius metus iš viso neturės jokių pajamų. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjo nuostoliai tik didės. Pareiškėjo A. K. nuomone, gauti patirtos žalos atlyginimą nėra įmanoma, nes apie tai liudija jau turėta jo patirtis aprašyta prašyme.

Pareiškėjas teigia, kad minėtų argumentų teismas visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė, apsiribojo formalia ankstesnių nutarčių, priimtų dėl pareiškėjų prašymuose, pateiktų skirtingais pagrindais, parinkta formuluote, jog neva tai argumentą, kad pareiškėjas negaus pajamų, „paneigia aplinkybė, kad skundžiamą įsakymą pripažinus nepagrįstu, pareiškėjų patirta žala galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka“.

Auditoriaus nuomone, dėl skundžiamo Įsakymo galiojimo gali atsirasti neigiamos pasekmės pareiškėjų turtiniams ir neturtiniams interesams, nes Auditorius bylos nagrinėjimo metu negalės vykdyti savo profesinės veiklos ir gauti pajamų, be to, būtų pakenkta jo reputacijai ir būtų prarandami jo dalykiniai įgūdžiai, o svarbiausia, kad jeigu būtų priimtas pareiškėjams palankus teismo sprendimas, jie turėtų teisę kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, o tai galėtų sukelti neproporcingą žalą atsakovui. Duomenų, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas sukeltų neigiamas pasekmes atsakovui, nėra.

Anot pareiškėjo, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino tos aplinkybės, jog Auditoriaus reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Atsakovas Tarnyba prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį. 

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tiek prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tiek atskirąjį skundą grindžia finansinių nuostolių atsiradimu, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie įrodytų, jog esamu atveju bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Be kita ko, atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjų argumentai susiję su finansinių nuostolių atsiradimu, iš esmės buvo įvertinti ir LVAT, kuris sprendė klausimą dėl 2022 m. gegužės 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties panaikinimo pagal pareiškėjų atskirąjį skundą. 2022 m. birželio 22 d. nutartimi LVAT konstatavo, kad pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės ir argumentai savaime nepatvirtina, jog, nepritaikius pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius skundžiamo Įsakymo 3 punkto vykdymo – gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. 

Be kita ko, atsakovas pažymi, kad ypatingai atkreiptinas LVAT dėmesys, jog iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog UAB „Avantus“ šiai dienai teikia ir apskaitos bei konsultacijų paslaugas, be to UAB „Avantus“ dirba 5 darbuotojai, o tokios aplinkybės, Tarnybos įsitikinimu, neleidžia prieiti išvados, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. nesustabdžius skundžiamo Įsakymo galiojimo, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelės žala, ar UAB „Avantus“ apskritai negalės vykdyti veiklos. 

Taip pat atsakovas akcentuoja, kad skundžiamu Įsakymu poveikio priemonė paskirta pareiškėjui A. K., o kitam pareiškėjui UAB „Avantus“ jokių poveikio priemonių skundžiamu Įsakymu paskirta nebuvo. Tarnybos įsitikinimu, UAB „Avantus“ turi teisę ir galimybę priimti atitinkamus sprendimus dėl UAB „Avantus“ veiklos tęsimo, todėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog UAB „Avantus“ sustabdė darbą, buvo nutrauktos visos sutartys su klientais, dėl to pareiškėjai neteko savo pagrindinio pajamų šaltinio, nes buvo priversti nutraukti galiojančias sutartis, yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalykas yra skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos Įsakymo 3 punkto, kuriuo numatyta sustabdyti auditoriaus A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir pavesta auditoriui A. K. perlaikyti audito kvalifikacinį egzaminą per ne ilgesnį negu 2 metų laikotarpį nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos sustabdyti vykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nustatęs, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą iš esmės grindė finansinių nuostolių atsiradimu, tačiau neįrodė, jog pareiškėjo patiriami nuostoliai negali būti atitaisyti. Skundžiamą Įsakymą pripažinus nepagrįstu, pareiškėjo patirta žala jam galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.

Atskirajame skunde pareiškėjas pakartoja prašyme nurodytus argumentus dėl ženklių finansinių nuostolių, nurodo, kad teismas nevertino šių argumentų, o tik apsiribojo LVAT praktikos citavimu. Anot pareiškėjo, teismas neįvertino kitos LVAT praktikos. Pareiškėjo vertinimu, gauti patirtos žalos atlyginimą nėra įmanoma, nes apie tai liudija jau turėta jo patirtis administracinėje byloje Nr. eA-966-1062/2019. Be to, pareiškėjas nurodo naujus reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo argumentus – Įsakymo 3 punktas gali pakenkti reputacijai. Anot pareiškėjo, svarbiausia, kad jeigu būtų priimtas pareiškėjams palankus teismo sprendimas, jie turėtų teisę kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, o tai galėtų sukelti neproporcingą žalą atsakovui. Pareiškėjo nuomone, nėra duomenų, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas sukels neigiamas pasekmes atsakovui.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje teikia trečią kartą. Abiem ankstesniais atvejais pareiškėjo prašymus Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė, o LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimus 2022 m. balandžio 6 d. ir 2022 m. birželio 22 d. nutartimis paliko. LVAT konstatavo, kad ginčijamo Įsakymo 3 punktu sustabdytas Auditoriaus A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimas, jokios poveikio priemonės Audito įmonei netaikytos. 2022 m. birželio 22 d. nutartyje LVAT nurodė, kad pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės ir argumentai savaime nepatvirtina, jog nepritaikius pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius Tarnybos Įsakymo 3 punkto vykdymo – gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. LVAT taip pat pažymėjo, kad „pareiškėjų nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jau buvo įvertintos LVAT 2022 m. balandžio 6 d. nutartyje nagrinėjant pareiškėjų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties, kuria nebuvo patenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjai pateiktame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės jokių naujų aplinkybių, lemiančių būtinybę taikyti jų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė„.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės grindžiamas žymiais finansiniais sunkumais, kuriuos patirs pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, skundžiamos nutarties turinį, pareiškėjo atskirojo skundo bei atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, kitą bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas iš esmės neįrodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas tik lakoniškai pažymi, jog tai, kad patirta žala nebus atlyginta patvirtina jo patirtis administracinėje byloje Nr. eA-966-1062/2019. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiais teiginiais, kaip pagrindžiančiais neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pažymėtina, kad minėta LVAT nutartis nepaneigia subjektų teisės gauti žalos atlyginimą dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas vertina individualios bylos faktines aplinkybes ir nustato būtinąsias sąlygas atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be kita ko, pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje LVAT konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lietuvos audito rūmų veiksmus. LVAT atkreipė dėmesį, jog Audito įstatymas detaliai reglamentuoja atestuotų auditorių ir audito įmonių audito kokybės užtikrinimą, atlikto audito tyrimą ir atestuotų auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą, viešojo intereso įmonių finansinių ataskaitų audito reikalavimus. Kitaip tariant, įstatymo paskirtis yra užtikrinti, kad visuomenė gaus patikimas kokybiškas audito paslaugas, dėl to audito įmonių priežiūra negali būti dirbtinai varžoma nevykdant teisės aktų imperatyvių normų.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė kitos LVAT praktikos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįžvelgia nukrypimo nuo nuoseklios LVAT praktikos. Pareiškėjo cituojamos nutartys nepaneigia ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomas, kai nustatoma, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų cituojamų LVAT nutarčių faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo remtis šiomis nutartimis. Teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjas LVAT praktiką interpretuoja subjektyviai. 

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, kad Įsakymo 3 punktas pakenks jo neturtiniams interesams, nes Auditorius bylos nagrinėjimo metu negalės vykdyti savo profesinės veiklos, praras dalykinius įgūdžius, neįrodo būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Vien remiantis šiuo argumentu būtų paneigta Audito įstatymo paskirtis užtikrinti atestuotų auditorių ir audito įmonių audito kokybę, atlikti audito tyrimą ir atestuotų auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą. Kitaip tariant, būtų paneigta visuomenės teisė gauti patikimas kokybiškas audito paslaugas. Dėl to audito įmonių priežiūra negali būti dirbtinai varžoma nevykdant teisės aktų imperatyvių normų.

Motyvuodamas žalą, pareiškėjas nurodo, kad Audito įmonei atsiras 36 166 Eur nuostolis, tačiau dar LVAT 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi konstatuota, kad Įsakymas taikomas ne Audito įmonei, o Auditoriui. Todėl šie argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija pastebi, kad atskirajame skunde pareiškėjas pateikia naujus reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindus, t. y. kad minėto Įsakymo 3 punktu būtų pakenkta jo reputacijai. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių argumentų nenurodė teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, jų nedetalizavo ir atskirajame skunde, todėl juos teisėjų kolegija laiko deklaratyviais bei dėl jų šioje proceso stadijoje teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjas jau trečią kartą teikia prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės motyvuodamas panašaus pobūdžio argumentais (dėl didelių finansinių nuostolių). Kaip jau minėta, LVAT atliko ankstesnių prašymų teisinį vertinimą ir pagrindo reikalavimo užtikrinimų taikymui nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teikia argumentus ir įrodymus (net prašyme teigia, kad nurodytus argumentus patvirtinančius įrodymus pareiškėjai pateikę kartu su savo dar vienu 2022 m. gegužės 13 d. prašymų teismui), kurie jau buvo įvertinti LVAT 2022 m. balandžio 6 d. ir 2022 m. birželio 22 d. nutartimis. Minėti sprendimai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Nors pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo teigė, kad po 2022 m. balandžio 6 d. LVAT nutarties faktinė situacija pasikeitė, todėl teikia naują prašymą, tačiau niekaip plačiau to nepagrindė. Pažymėtina, kad pareiškėjo paskaičiuoti padidėję nuostoliai savaime nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų. 

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, priešingai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir įvertino reikšmingas bylai faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą sprendimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Jolanta Malijauskienė

        Iveta Pelienė