Administracinė byla Nr. A-538-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07188-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 1–6), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2013 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. P-712 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorui A. J. paskyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-712).

Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. P-712 priimtas remiantis 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.-2701 (toliau – ir TP išvada Nr. 17.9.-2701), kuri nepagrįsta ir nemotyvuota, atliekant tarnybinį patikrinimą buvo pažeista patikrinimo atlikimo procedūra, pareiškėjas negalėjo duoti paaiškinimų, taip suvaržytos jo teisės į gynybą.

Dėl esminių procedūrinių pažeidimų pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. birželio 27 d. pranešime dėl galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo (toliau – ir Pranešimas Nr.17.2-12928) nurodyta, kad jis: suprasdamas, jog aukštesnysis prokuroras – Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (toliau – ir Kauno apylinkės prokuratūra)  vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. B. – giminystės ryšiais yra susijęs su E. A. V., V. A. S., R. T. bei J. V., siekiančiais atkurti nuosavybės teisę į 1,227 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, ir dėl to gali turėti asmeninių interesų pareiškėjo organizuojamame ir kontroliuojamame ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12, pradėtame 2012 m. kovo 13 d. pagal E. A. V. prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojų, atsakingų už sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, atžvilgiu dėl galimo piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, nepranešė aukštesniajam prokurorui apie galimą viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą; vykdė J. B. žodinius nurodymus dėl pranešimų apie įtarimą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams A. N. ir R. S. įteikimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo žemės sklypui, dėl kurio nuosavybės teisių atstatymo vyksta procesas, ir kitų tyrimo veiksmų atlikimo; teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, apie jų atlikimo rezultatus, ir tuo sudarė galimybę J. B. daryti neteisėtą poveikį Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams priimti E. A. V. bei V. A. S., R. T. bei J. V. palankius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei taip sukelti interesų konfliktą. Nurodyta, kad šiais savo veiksmais pareiškėjas galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktų reikalavimus, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-15 (toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas), 5 punkte įtvirtintą savarankiškumo principą (5.5.1 p.).

Pranešime apie padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodyta, kokio nusižengimo padarymu jis įtariamas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Jei tyrimo metu paaiškėja, kad asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad turi būti įteikiamas naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka būtų pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui. Pasak pareiškėjo, Pranešimo Nr. 17.2-12928 turinys yra dviprasmiškas, jame nenurodyti jokie konkretūs argumentai, įrodymai, kuriais grindžiami įtarimai, nėra nurodytas tarnybinio nusižengimo padarymo laikas (ar laikotarpis), nenurodyti visi teisės aktai, kuriuos pareiškėjas pažeidė, nes Įsakymu Nr. P-712 nuobauda paskirta už Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.5.1, 5.7.3 punktų pažeidimus, o Pranešime Nr.17.2-12928 šio Kodekso 5.2.1 ir 5.7.3 punktų pažeidimai nebuvo nurodyti. Taip buvo pažeistas Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-18 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 19 punktas. Pareiškėjui nebuvo išaiškintas įtarimų dėl padaryto tarnybinio nusižengimo turinys, laikas, kada pareiškėjas jį galbūt padarė, nebuvo pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai, nebuvo suteikta galimybė dėl jų ir kitų asmenų išdėstytos informacijos pateikti savo paaiškinimus. Pagal teismų praktiką tokie procedūrinio pobūdžio pažeidimai yra esminiai, jie užkerta kelią objektyviai ir visapusiškai ištirti ir įvertinti faktinių aplinkybių visumą ir priimti pagrįstą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012).

Atsižvelgdamas į LVAT 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-l958/2008, pareiškėjas teigė, kad neįrodyta tarnybinio nusižengimo sudėtis. Įsakyme Nr. P-712 nurodyta, kad prokuroras A. J., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankiškas ir nepriklausomas, žinodamas apie Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B. interesų konfliktą, t. y. nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiaisiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus. TP išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras turi būti nepriklausomas ir klausyti tik Konstitucijos ir įstatymų. Pareiškėjas su šiuo pažeidimu nesutiko ir paaiškino, kad kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 buvo nepriklausomas, jam joks spaudimas ar neteisėtas poveikis, kuris galėjo turėti įtakos jo priimamiems sprendimams, daromas nebuvo. Nesutikdamas pareiškėjas teigė, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir negavo jokių nurodymų iš aukštesniojo prokuroro dėl kokių nors neteisėtų veiksmų atlikimo. Marijampolės apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas A. Ž., patikrinęs bylą konstatavo, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavusių prokurorų tarnybinėje veikloje nėra procesinę ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimų. Kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 pareiškėjas priėmė teisėtus ir būtinus sprendimus. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad prokurorui vykdant proceso įstatymus apylinkės prokuratūros prokurorui aukštesnysis prokuroras yra apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), apylinkės vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas). J. B. yra Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kuruojantis 3-iojo skyriaus veiklą. Pareiškėjui, Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorui, jo nurodymai yra privalomi. Įsakyme Nr. P-712, nepatikrinus visų aplinkybių, nurodyta, kad pareiškėjas nusižengimą padarė laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., nors pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 tyrimo terminus ir pavedimą surašė Kauno apylinkės prokurorė S. N., kuri pagal Kauno apylinkės vyriausiojo prokuroro nustatytą tvarką kontroliavo ikiteisminius tyrimus, priskirtus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kauno m. Centro policijos komisariato tyrėjai R. P. Pareiškėjas šį ikiteisminį tyrimą pradėjo kontroliuoti 2012 m. balandžio mėnesio pradžioje pagal Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. I. nurodymą. Pareiškėjo teigimu, tuo metu Kauno apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. B. jam sakė, kad šiame tyrime būtina atlikti tik pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, o po to šios baudžiamosios bylos kontrolę perims Kauno apygardos prokuratūra, nes yra ne vieną kartą informavęs Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K. B. apie jo galimą privačių ir viešų interesų konfliktą. Vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apie galimą J. B. privačių ir viešų interesų konfliktą pareiškėjas pranešė Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I..

Įsakyme Nr. P-712 nurodytas vienas iš pažeidimų (Pranešime Nr. 17.2-12928 jis nenurodytas), kad „...pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat pritarė pozicijai, kad ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu galėtų nutraukti, jeigu jie priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą“. Iš Įsakymo Nr. P-712 ir TP išvados nėra aišku, kuo grindžiamas šis kaltinimas. Teikime dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo paminėta, kad šis kaltinimas grindžiamas 2012 m. gruodžio 17 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. S6-07-401, nors jame neužfiksuotas pokalbis, kuris būtų pasibaigęs pareiškėjo tariamu pažadu nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes tokio pažado nebuvo.

Įsakyme Nr. P-712 nurodytas vienas iš pažeidimų (Pranešime Nr.17.2-12928 jis nenurodytas), jog „...pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui“. Pareiškėjo įsitikinimu, šis kaltinimas nepagrįstas, nes ikiteisminį tyrimą atliko Kauno AVPK Centro PK tyrėja R. P., o pareiškėjas šiam  ikiteisminiam tyrimui vadovavo ir jį kontroliavo nuo 2013 m. balandžio mėnesio.

Be to, Įsakyme Nr. P-712 nurodytas pažeidimas (Pranešime Nr. 17.2-12928 jis nenurodytas), kad pareiškėjas „...toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo“. Pranešime Nr. 17.2-12928 nurodyta, kad pareiškėjas sudarė galimybę J. B. daryti neteisėtą poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams. Pareiškėjo manymu, šis kaltinimas prieštarauja tarnybinio patikrinimo metu surinktai medžiagai ir ikiteisminio tyrimo Nr. 22-00276-12 medžiagai. Šiaulių apygardos prokuroras nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje, konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 22-1-00276-12 buvo pradėtas nepagrįstai ar kad  ikiteisminio tyrimo metu būtų priimti neteisėti sprendimai arba atlikti neteisėti veiksmai, taip pat nenustatyta, kad J. B. darytų poveikį Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams, o A. J. sudarytų jam sąlygas tokį poveikį daryti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo atliktas nė vienas papildomas veiksmas (apklausti savivaldybės darbuotojai ar kiti asmenys), siekiant nustatyti, ar buvo poveikis, nenurodyta, kokius J. B. padarytus pažeidimus pareiškėjas toleravo ir kokiais neteisėtais veiksmais siekė kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. daryti poveikį Kauno savivaldybės tarnautojams. Todėl pareiškėjas mano, kad šis kaltinimas yra abstraktus, nepagrįstas ir prieštarauja TP išvadoje nustatytoms aplinkybėms.

Įsakyme Nr. P-712 nurodyta, kad dėl tokių (minėtų) pareiškėjo veiksmų ir neveikimo kilo neigiamų padarinių, tarp jų ir padarytų pažeidimų yra priežastinis ryšys. Nesutikdamas su tuo pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. P-712 prieštarauja tarnybinio patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms. Pranešime Nr.17.2-12928  nurodytas pareiškėjo neveikimas – t. y. kad jis nepranešė aukštesniajam prokurorui apie galimą viešų ir privačių interesų konfliktą – yra paneigtas tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas apie galimą J. B. privačių ir viešų interesų konfliktą pranešė Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I.. Šio kaltinimo Įsakyme Nr. P-712 nėra, nes tai buvo  paneigta tarnybinio patikrinimo metu, todėl pareiškėjui nėra aišku, kuo pasireiškė jo neveikimas dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda. TP išvadoje konstatuota, kad dėl pareiškėjo veiksmų, leidusių J. B. pasinaudoti ikiteisminiu tyrimu, siekiant giminaičiams palankaus sprendimo nuosavybės teisės atkūrimo procese, atsirado neigiamos pasekmės, jos įvardytos taip: ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 eiga kai kuriems proceso dalyviams galėjo sukelti ir sukėlė pagrįstą manymą dėl to, kad prokurorai naudojasi savo tarnybine padėtimi, yra šališki ir suinteresuoti. Pareiškėjo nuomone, priešingi teisei veiksmai konstatuoti Įsakyme Nr. P-712 prieštarauja tarnybinio patikrinimo metu surinktai medžiagai. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 metu, kurio medžiaga yra sudedamoji tarnybinio patikrinimo dalis, apklausti savivaldybės darbuotojai A. N., R. S. nurodė, kad jokio poveikio jiems nebuvo, tas pats konstatuota ir Šiaulių apygardos prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Atlikti teisėtus ir būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus pareiškėją įpareigoja BPK 2 straipsnis. Atlikdamas tokius veiksmus  pareiškėjas  negalėjo sukelti atsakovo nurodytų neigiamų padarinių. LVAT praktikoje išaiškinta, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien konstatuoti, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, tam būtinas kitas nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo kaltė (LVAT 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. A63-678/2008). Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymas Nr. P-712 yra priimtas vien TP išvadoje esančių tik dalies operatyviniu būdu gautų duomenų (pokalbių klausymųsi) subjektyviu vertinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis. TP išvadoje esanti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 medžiaga iš esmės prieštarauja tarnybinio patikrinimo išvadoms. Gavęs  2013 m. rugpjūčio 30 d. TP išvadą Nr. 17.9.-2028 (toliau – ir TP išvada Nr. 17.9.-2028), Generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 1-211 sudarytai naujai komisijai pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą ir pašalinti prieštaravimus tarp ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 metu nustatytų ir TP išvadoje konstatuotų aplinkybių. Nauja komisija neatliko jokių veiksmų, kad būtų pašalinti minėti prieštaravimai. LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad taikant tarnybinę atsakomybę ir ją apibrėžiančias normas svarbus ne tik atsakomybės neišvengiamumo principas, bet ir non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas (LVAT 2008 m. spalio 23 d. nutartis Nr. A422-2681/2008), draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui taikymu, aiškinti plečiamai principas, taip pat imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (LVAT 2007 m. spalio 26 d. nutartis Nr. A438-281/2007). Tarnybinis patikrinimas pradėtas 2012 m. lapkričio 2 d., Generalinėje prokuratūroje gavus Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pateiktą informaciją apie atliktą operatyvinį tyrimą. Generalinis prokuroras 2012 m. lapkričio 12 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-105-12 pareiškėjo ir prokuroro J. B. atžvilgiu pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymius, tačiau Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras A. M. 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu jį nutraukė. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama baudžiamajame procese. Tokiu atveju turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kurio turinys turi atitikti BPK 179 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Jeigu įslaptinta operatyvinė informacija apie asmens padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką nebuvo panaudota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime. Vadovaujantis įstatymu, kuris galiojo tiriamo nusižengimo padarymo laiku, operatyviniai duomenys, vien kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, buvo panaudoti baudžiamajame procese, todėl juos naudoti tarnybinio nusižengimo tyrime negalima, nes yra pažeistas įrodymų leistinumo principas. Be to, nuo operatyvinio tyrimo pradžios pareiškėjo veiksmuose nebuvo „korupcinio pobūdžio“ veikos, tą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 ir tarnybinio patikrinimo medžiaga.

Dėl atlikto tarnybinio patikrinimo šališkumo pareiškėjas paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas Generalinėje prokuratūroje 2012 m. spalio 30 d. gavus STT raštą (2012 m. spalio 26 d. reg. Nr. 4-01-5576) apie atliktą operatyvinį tyrimą ir jo metu gautus duomenis apie Kauno apylinkės prokuratūros prokurorų galbūt neteisėtas korupcinio pobūdžio veikas. Generalinis prokuroras sudarė tarnybinio patikrinimo komisiją iš Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus (toliau – ir GP VTS) prokurorės V. D. (komisijos pirmininkė), Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau – ir  GP ONKTD) prokurorų G. I. ir G. P. (toliau – ir TP komisija, 1-oji TP komisija). Tarnybinis patikrinimas 2012 m. lapkričio 20 d. buvo sustabdytas, kadangi Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į 1-osios TP komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. tarnybinį pranešimą, kad pareiškėjo veikoje yra ne drausminio nusižengimo požymiai, o nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymiai, rezoliucija ant minėto tarnybinio pranešimo pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-105-12 pagal šią BK normą. 2013 m. gegužės 24 d.  šį ikiteisminį tyrimą nutraukus, 2013 m. gegužės 31 d. buvo atnaujintas tarnybinis patikrinimas ir jį atliko ta pati komisija, kuri jau buvo išreiškusi savo nuomonę, kad pareiškėjo veikoje yra nusikaltimo požymiai. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. gavo TP išvadą Nr. 17.9-2028 su siūloma nuobauda. Generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 1-211 sudarytai komisijai (toliau – ir 2-oji TP komisija) pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą ir pašalinti prieštaravimus, tačiau nei šiame įsakyme, nei GP VTS vyriausiosios prokurorės 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybiniame pranešime nėra nurodyta kokie tai prieštaravimai.  Pareiškėjas teigė, kad 1-oji TP komisija jau buvo išreiškusi nuomonę ir jo veiksmus prilyginusi sunkaus nusikaltimo padarymui, o nutraukus ikiteisminį tyrimą toliau tęsdama tarnybinį patikrinimą buvo šališka, nes buvo suinteresuota įrodinėti savo pačios nustatytas aplinkybes. 2-oji TP komisija neatliko jokių veiksmų, kad būtų objektyviai ir nešališkai išsiaiškintos visos pareiškėjo galimo tarnybinio pažeidimo aplinkybės, o pasinaudodama šališkos 1-ios TP komisijos surinkta medžiaga (paaiškinimais) negalėjo priimti objektyvaus sprendimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra  prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 42–48) paaiškino, kad Generalinėje prokuratūroje nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. spalio 4 d. buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo, Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro, tarnybinių veiksmų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 22-1-000276. Tarnybinis patikrinimas užbaigtas TP išvada Nr. 17.9.-2701. Generalinio prokuroro pavaduotojas 2013 m. spalio 11 d. surašė motyvuotą teikimą Nr. 17.9.-2926 (toliau – ir Teikimas Nr. 17.9.-2926) Generalinis prokuroras Įsakymu Nr. P-712 pripažino, kad prokuroras A. J., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-000276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B., interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų šiame ikiteisminiame tyrime, vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat ir pozicijai, kad šį ikiteisminį tyrimą galėtų nutraukti, jei savivaldybės tarnautojai priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui; toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su juo siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo; tokiais savo veiksmais bei neveikimu pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą, įpareigojantį laikytis Prokurorų etikos kodekso, taip pat  šiame Kodekse, kuris patvirtintas Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68 (2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1-15 redakcija), įtvirtintus padorumo, savarankiškumo, solidarumo principus (5.2.1, 5.5.1, 5.7.3 p.) ir padarė tarnybinį pažeidimą. 

Atsakovas teigė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą, ir priimant Įsakymą Nr. P-712  pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo pažeistos. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir TP išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys pakankami pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui konstatuoti, Įsakymas Nr. P-712 priimtas kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pranešimas Nr. 17.2.-12928 buvo surašytas laikantis Nuostatų reikalavimų, jame konkrečiai nurodyta, su kokiu faktu siejamas pareiškėjo galbūt padarytas tarnybinis pažeidimas (su ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276 organizavimu bei kontrole). Pareiškėjas minėtą ikiteisminį tyrimą kontroliavo tam tikrą laiko tarpą ir su juo yra siejamas pažeidimo padarymo laikas. Pranešimo Nr. 17.2.-12928  pareiškėjo galbūt padaryti pažeidimai yra įvardyti aiškiai, nurodyti teisės aktai, kuriuos savo veiksmais (neveikimu) galbūt pažeidė pareiškėjas (Prokuratūros įstatymas ir Prokuratūros etikos kodeksas). Pareiškėjo 2013 m. liepos 3 d. paaiškinimas rodo, kad jis suprato, apie kokį konkrečiai galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą jam pranešama. Aplinkybė, kad Įsakyme Nr. P-712 nurodyta daugiau Prokurorų etikos kodekso punktų, kurių nuostatos buvo pažeistos, nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu. Šio teisės akto normos, nustatančios prokurorų elgesio bei profesinės veiklos pagrindinius principus, pareiškėjui (prokurorui) yra privalomos pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą, o ši įstatymo nuostata Pranešime Nr. 17.2.-12928 buvo nurodyta.  Tarnybinio patikrinimo metu yra renkami įrodymai, atliekamas jų vertinimas, todėl pranešime apie galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą nėra galimybės nurodyti visų teisės aktų nuostatų, kuriuos prokuroras savo veiksmais galbūt pažeidė. Pranešime dėl galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo yra nurodomi tik galbūt padaryti tarnybiniai pažeidimai, taigi, ir jų teisinis kvalifikavimas yra tik pirminis (galimas), o galutinis teisinis kvalifikavimas yra pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje, kai tarnybinio patikinimo metu surenkama medžiaga, patvirtinanti, kad pareigūnas padarė tarnybinį pažeidimą (LVAT 2011 m. liepos 4 d. nutartis Nr. A146-1419/2011). Atsižvelgdamas į visa tai, atsakovas teigė, kad Pranešimas Nr. 17.2.-12928 buvo suformuluotas tinkamai ir pareiškėjo teisės į gynybą nebuvo suvaržytos ar pažeistos.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, esą jo veiksmuose nėra tarnybinio pažeidimo sudėties. Pabrėžė, jog Įsakymu Nr. P-712  tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad jis organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas nebuvo savarankiškas ir nepriklausomas, nes žinodamas apie Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B. suinteresuotumą šiame ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiais buvo pripažinti jo giminaičiai, bei galimą jo, aukštesniojo prokuroro, interesų konfliktą, vykdė šiame ikiteisminiame tyrime J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, pritarė šiems veiksmams, derino su juo šių veiksmų atlikimą, teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus bei sprendimus. Prokuratūros veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, Prokurorų etikos kodekse nustatyti pagrindiniai prokurorų veiklos ir elgesio principai, kurių turi laikytis prokuroras, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas ir funkcijas. Šių principų ir kitų teisės aktų pažeidimas laikomas tarnybiniu nusižengimu. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai ir tarnybos, ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso.

Atsakovas teigė, kad TP išvada Nr. 17.9-2701 surašyta laikantis Nuostatų 27.2. punkto reikalavimų: joje nurodytas konkretus pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas (faktinis ir teisinis pagrindai), kaltės rūšis ir kt. Pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies, kuri užbaigta 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu, duomenys, 2013 m. gegužės 24 d. prokuroro nutarimas nutraukti dalį nurodyto ikiteisminio tyrimo, 2013 m. birželio 28 d. nutarimas atmesti įtariamojo A. J. skundą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12, kita tarnybinio patikrinimo medžiaga. BPK tvarka priimti prokuroro procesiniai spendimai yra galiojantys, todėl jais nustatytos aplinkybės yra nekvestionuojamos. Tai, kad šie veiksmai neužtraukė pareiškėjui baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad jie nepakankami tarnybinei atsakomybei taikyti. Ikiteisminio tyrimo dalies dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12 nutraukimas nepreziumuoja jo veiksmų teisėtumo vertinant juos tarnybinės atsakomybės aspektu. Prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarime konstatuota, kad pareiškėjas galbūt nesilaikė Prokurorų etikos kodekse įtvirtinto savarankiškumo principo, tuo pažeisdamas ir šio Kodekso nuostatas, ir Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus – būti nepriklausomam ir turint neliečiamumo statusą veikti savarankiškai. Pareiškėjo argumentai, kad jis nepadarė tarnybinio pažeidimo, nepagrįsti jokiais papildomais įrodymais, galinčiais paneigti surinktus atliekant tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjo skunde minimas Marijampolės apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas A. Ž. raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes šis prokuroras pareiškėjui procesine prasme nėra aukštesnysis prokuroras, jis nėra ir jo vadovas administravimo tvarka, neturi jokių įgalinimų vertinti pareiškėjo atliktų proceso veiksmų ikiteisminiame tyrime nei procesine tvarka, nei tarnybinės atsakomybės aspektu.

Dėl Įsakyme Nr. P-712 nurodytų konkrečių neteisėtų pareiškėjo veiksmų atsakovas paaiškino, jog tarnybinio patikrinimo duomenys patvirtina, kad nors J. B. de jure nekontroliavo ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 ir savo vardu šiame tyrime kaip aukštesnysis prokuroras nepriėmė jokių proceso sprendimų, tačiau de facto savo aktyviais veiksmais darė įtaką šiam tyrimui ir jį organizavusiam bei kontroliavusiam pareiškėjui, kuris procesine tvarka ir administravimo (valdymo) prasme tiesiogiai buvo jam pavaldus. Pareiškėjas, žinodamas apie J. B. suinteresuotumą ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12, su juo, kaip aukštesniuoju prokuroru, derino visus savo atliekamus proceso veiksmus, pritarė J. B. siūlymams dėl konkrečių veiksmų atlikimo, atsiskaitinėjo jam dėl šių veiksmų. Už padarytą tarnybinį pažeidimą prokurorui J. B. taip pat buvo taikyta tarnybinė atsakomybė (Generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 711 buvo pažemintas pareigose, tačiau šis įsakymas apskųstas teismui (administracinė byla Nr. I-9333-437/2013, proceso Nr. 3-61-3-07180-2013-50). Anot atsakovo, tarnybinio patikinimo metu gauti duomenys patvirtina, kad J. B. ikiteisminiu tyrimu Nr. 22-1-00276-12 siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą savo giminaičiams atkūrimo, o pareiškėjas tai toleravo. Prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarime konstatuota, kad A. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau ir J. B., ir A. J. veiksmuose yra viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių. Tai reiškia, kad pareiškėjas atliko priešingus teisei veiksmus, nesiekiančius tokio pavojingumo laipsnio, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tai, kad šie veiksmai neužtraukė baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad jie nepakankami tarnybinei atsakomybei taikyti. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dalyje dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminiame Nr. 22-1-00276-12 nepreziumuoja jo veiksmų teisėtumo vertinant juos tarnybinės atsakomybės aspektu.

Pareiškėjas nepagrindė teiginio, esą jo atžvilgiu buvo pažeistas non reformatio in peius principas. Pagal LVAT jurisprudenciją, minėtas principas yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Šio principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu pripažįstamas toks ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimas, kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pvz., apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu. Sprendimo nenaudingumas turi būti objektyvus, t. y. turi pasikeisti materialinė teisinė besiskundžiančio asmens padėtis, sprendimo nenaudingumas turi būti realus, t. y. turi atsirasti dėl skundą išnagrinėjusios institucijos sprendimo, bet ne dėl galimų jo priėmimo pasekmių (LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A556-1882/2013). Palyginus TP išvadoje Nr. 17.9-2028 nurodytus pareiškėjo tarnybinius pažeidimus, jų vertinimą bei siūlomą nuobaudą, matyti, kad atlikus papildomą tarnybinį patikrinimą ir surašius TP išvadą Nr. 17.9-2701, pareiškėjui atsakomybė taikyta už mažiau veikų (pvz., nekonstatuota, kad pareiškėjas nepranešė apie J. B. interesų konfliktą aukštesniajam prokurorui) ir pasiūlyta švelnesnė tarnybinė nuobauda – pastaba ir  būtent šios rūšies nuobauda buvo paskirta Įsakymu Nr. P-712. Taigi, Papildomo tarnybinio patikrinimo atlikimas pareiškėjo teisinę padėtį pagerino, o ne pablogino.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, esą jo veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neskiria tarnybinio pažeidimo sukeltų neigiamų pasekmių ir baudžiamojo proceso eigoje atsiradusių padarinių. Nors prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarime konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau jo veiksmuose yra viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių. Tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija konstatavo, kad pareiškėjas, organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-000276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B., interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų šiame ikiteisminiame tyrime, vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat ir pozicijai, kad šį ikiteisminį tyrimą galėtų nutraukti, jei savivaldybės tarnautojai priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui; toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su juo siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo. Būtent šie veiksmai ir sukėlė neigiamų pasekmių, t. y. kad pareiškėjas pats nesilaikydamas Prokuratūros įstatymo nuostatų ir Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų profesinės veiklos principų ir toleruodamas aukštesniojo prokuroro daromus teisės aktų pažeidimus leido kitiems susidaryti nuomonę, kad prokurorai nėra savarankiški ir nepriklausomi, naudojasi tarnybine padėtimi, yra suinteresuoti ir šališki.

Dėl įrodymų leistinumo atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo veiksmai buvo vertinami naudojantis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies, kuri užbaigta 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu, duomenimis, taip pat STT pateikta informacija. Nuostatų 17.3 ir 17.6 punktuose yra nustatyta, kad tikrintojas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka susipažinti su reikiamais dokumentais, gauti jų kopijas, gauti kitą reikiamą informaciją. Todėl visi surinkti duomenys tarnybinio patikrinimo metu yra laikomi įrodymais, jeigu jie įrodo vieną ar kitą aplinkybę. Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos nedraudžia komisijai remtis ikiteisminio tyrimo dalies, kuri užbaigta galutiniu proceso sprendimu, medžiaga. Pareiškėjo minima operatyvinė informacija buvo panaudota ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12, todėl komisija TP išvadoje remdamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga savo įgaliojimų neviršijo. Ikiteisminio tyrimo medžiaga šiuo atveju laikytina leistinu įrodymu tarnybinio pažeidimo tyrime.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, esą 1-oji TP komisija buvo šališka. Pažymėjo, kad Nuostatų 24 punktas įpareigoja tikrintoją surašyti tarnybinį pranešimą generaliniam prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prokuroro atžvilgiu pagal kompetenciją priima ne tikrintojas, bet Generalinis prokuroras, (Prokuratūros įstatymo 12 str. 3 d.). Be to, pareiškėjo argumentai dėl galimo 1-osios TP komisijos  šališkumo nelaikytini reikšmingais vertinant ginčijamą Įsakymą Nr. P-712, nes šis įsakymas priimtas TP išvados Nr. 17.9-2701, kurią surašė 2-oji TP komisija,  ir 2013 m. spalio 11 d. teikimo Nr. 17.9.-2926 pagrindu (Nuostatų 33 p., 35.1 p.). Surašius TP išvadą Nr. 17.9-2701, TP išvada Nr. 17.9-2028 neteko galios (Nuostatų 36 p.). Nė vienas 2-osios TP komisijos narys nebuvo tiesioginis pareiškėjo vadovas, taip pat nebuvo pareiškęs išankstinės nuomonės dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Be to, pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nereiškė prašymų nušalinti komisijos narius ir nekėlė klausimo dėl jų galimo šališkumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu (IX t., b. l. 38–56) pareiškėjo A. J. prašymą patenkino iš dalies, t. y.: pakeitė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. P-712 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorui A. J. paskyrimo“ ir pašalino iš trečiosios pastraipos, kurioje pateiktas padarytų pažeidimų, už kuriuos skiriama nuobauda kvalifikavimas, kaltinimą, kad A. J. pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Likusią  pareiškėjo prašymo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija Generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. P-712 (I t., b. l. 9), kuriuo pripažinta, jog A. J., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroras, padarė tarnybinį pažeidimą ir jam paskirta tarybinė nuobauda – pastaba. Įsakyme Nr. P-712 nurodyta, kad pareiškėjas (prokuroras), organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankiškas ir nepriklausomas, žinodamas apie Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B. interesų konfliktą, t. y. nenusišalinimą nuo aukštesnio prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat pritarė pozicijai, kad ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu galėtų nutraukti, jeigu jie priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui; toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo; taip pat nurodoma, kad dėl pareiškėjo veiksmų ir neveikimo kilo neigiamų padarinių, tarp jų ir padarytų pažeidimų yra priežastinis ryšys. Įsakyme Nr. P-712 nurodyta, kad išvardytais veiksmais ir neveikimu pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.5.1, 5.7.3 punktų reikalavimus ir taip padarė tarnybinį pažeidimą. Įsakymas Nr. P-712 priimtas vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 391 straipsniu, 40 straipsnio 1 punktu, 41 straipsniu, taip pat 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvada ir 2013 m. spalio 11 d. teikimu. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalis nustato, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Įsakymu Nr. P-712 pareiškėjas nubaustas už įstatymų pažeidimus – Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą, tačiau ši norma įpareigoja prokurorą laikytis Prokurorų etikos kodekso, todėl toks pažeidimas iš esmės laikytinas Prokurorų etikos kodekso pažeidimu, ir už tokį pažeidimą prokuroras taip pat gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn (Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalis).

Teismas nustatė, kad  pareiškėjas Įsakymą Nr. P-712 ginčija dviem aspektais: kad buvo pažeistos teisės aktų nustatytos procedūros ir kad nėra įrodytas pažeidimo faktinės aplinkybės.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra, teismas  pažymėjo, kad byloje turi būti nustatyta, ar buvo padaryti  procedūriniai pažeidimai, o jei buvo, ar  jie yra esminiai, galėję  turėti įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas tuo atveju, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog konstatuoti, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis, taip pat kitas prokurorų etikos kodekso pažeidimas, gali ir generalinis prokuroras, gavęs pavaduotojo, Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo motyvuotą teikimą, surašytą atsižvelgiant į generalinio prokuroro įsakymu nustatyta tvarka atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą. Tai reiškia, kad generalinis prokuroras gali spręsti dėl Prokurorų etikos kodekso pažeidimų ir be Etikos komisijos atlikto tyrimo, apie kurį kalbama Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyti terminai, per kuriuos gali būti paskirtos tarnybinės nuobaudos. Vadovaudamasis šio įstatymo nuostatomis, Generalinis prokuroras 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-18 patvirtino Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatus.

Prokurorus laikytis Prokurorų etikos kodekso reikalavimų įpareigoja Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Prokurorų etikos kodeksas, patvirtintas Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68, reikalauja laikytis padorumo principo ir iš anksto nežadėti jokių sprendimų, elgtis sąžiningai ir padoriai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją, neatidėliojant pripažinti, atsiprašyti ir ištaisyti padarytas klaidas (5.2.1 punktas); vadovautis savarankiškumo principu, pagal kurį prokuroras privalo įgyvendinti Konstitucijoje ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintą nuostatą – būti nepriklausomam ir turint neliečiamumo statusą veikti savarankiškai ( 5.5.1 punktas); laikytis solidarumo principo ir netoleruoti prokurorų padarytų Prokuratūros įstatymo ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimų, laiku perspėti prasižengiantį kolegą, reikalui esant – informuoti aukštesnįjį prokurorą (5.7.3 punktas). Tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė šias Kodekso nuostatas.

Teismas nustatė, kad STT pateikė Generaliniam prokurorui 2012 m. spalio 26 d. raštą Nr. 4-01-5576, kuriame pateikė išslaptintą operatyvinę informaciją apie ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-0018-12 (vėliau paaiškėjo, kad nurodant ikiteisminio tyrimo numerį buvo suklysta ir šio ikiteisminio tyrimo numeris yra 22-1-00276-12)  apie tai, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroras A. J. galbūt nesilaikė Etikos kodekse įtvirtinto savarankiškumo principo ir galbūt pažeidė šio Kodekso 5.5.1 punkto ir Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus (II t., b. l. 43–45). Ant šio rašto yra Generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 2 d. rezoliucija, kurioje nurodyta, kad  pradeda tarnybinį patikrinimą ir paveda jį atlikti komisijai (nurodytos komisijos narių pavardės). Generalinis prokuroras tarnybinio patikrinimo pradžią galutinai įformino 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. I-321 (II t., b. l. 101). Teismas nenustatė pagrindo išvadoms, kad užrašymas rezoliucijos apie tarnybinio patikrinimo pradėjimą ir įsakymo tuo klausimu priėmimas po 4 dienų gali būti vertinamas kaip tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas ar šališkumas. Be įsakymo, kuriuo sudaryta komisija, tarnybinis patikrinimas negalėjo būti pradėtas ir nebuvo pradėtas. Teismas vertino, kad Generalinis prokuroras savo rezoliucija nurodė dokumentus ruošiantiems pareigūnams, kad reikia pradėti tarnybinį patikrinimą, kokie asmenys turi būti paskirti į komisiją. Pareiškėjas bet kuriuo patikrinimo momentu galėjo reikšti motyvuotus nušalinimus komisijos nariams. Generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 6 d. įsakyme plačiau išdėstyta, ką atlikti pavedama komisijai. Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 4 ir 5 dalyse generaliniam prokurorui suteikti įgaliojimai skirti tarnybinę nuobaudą reiškia ir tai, kad jam yra suteikti įgaliojimai pradėti tarnybinį patikrinimą. Teismas konstatavo, kad rezoliucijos užrašymas pirmiau nei buvo priimtas įsakymas sudaryti komisiją ir jai pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Rezoliucijos ir įsakymo surašymo datos neturi jokios įtakos Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų terminų skaičiavimui, nes įstatyme nenustatyti terminai, per kiek laiko nuo sužinojimo apie galimą tarnybinį nusižengimą turi būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, to nereguliuoja ir Nuostatai. Asmenų teisės yra apsaugomos įstatyme nustatant nuobaudos skyrimo terminus skaičiuojant  nuo nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo datų. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad Generalinis prokuroras tokiu būdu pradėdamas tarnybinį patikrinimą buvo šališkas. Generalinis prokuroras gavo išslaptintą ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri leido jam prieiti prie išvadų, jog pareiškėjo veiksmuose galbūt yra tarnybinio nusižengimo požymiai, todėl privalėjo pradėti tarnybinį patikrinimą, tokia jo teisė įtvirtinta Nuostatų 9 punkte. Nuostatų reikalavimai nėra pažeisti, nes negalima Nuostatų aiškinti pernelyg formaliai, tai nėra norminis teisės aktas, o tėra vidinis prokuratūros dokumentas, kurio taikymas nėra privalomas.

Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu sudaryta komisija 2012 m. lapkričio 12 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 17.9-2760 (II t., b. l. 102–104) informavo Generalinį prokurorą apie nustatytas aplinkybes ir kad spręstina dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Kauno apylinkės prokurorui A. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Generalinis prokuroras, gavęs  šį tarnybinį pranešimą, pradėjo  ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00105-12 (II t., b. l. 70). 1-oji TP komisija 2012 m. lapkričio 20 d. tarnybiniu pranešimu prašė sustabdyti tarnybinį patikrinimą (II t., b. l. 64). Šiaulių  apygardos prokuratūros ONTK skyriaus prokuroro A. M. 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12 buvo nutrauktas, konstatavus, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika nebuvo padaryta (II t., b. l. 114–127), tačiau pareiškėjas galbūt padarė Prokurorų etikos kodekso 5 punkto bei Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Įsigaliojus šiam nutarimui, 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas, jo terminas pratęstas iki 2013 m. liepos 1 d., po to iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. (II t., b. l. 128–129, 141). TP komisija 2013 m. birželio 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 17.9-1596 prašė Generalinio  prokuroro patikslinti 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. I-321, nes jame buvo nurodytas neteisingas ikiteisminio tyrimo numeris (paaiškėjo, kad ikiteisminio tyrimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo numeris yra 22-1-00276-12). Generalinis prokuroras nurodė patikslinti (II t., b. l. 130–131). 1-oji TP komisija 2013 m. rugpjūčio 30 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-2028 (III t., b. l. 2–63), ant jos užrašyta Generalinio prokuroro rezoliucija – spręsti dėl teikimo surašymo. Generalinės prokuratūros VTS vyriausioji prokurorė 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 17.9-2063 pranešė Generaliniam prokurorui, kad susipažinus su TP išvada ir surinkta medžiaga, pastebėta, jog dalis išvadoje nurodytų aplinkybių prieštarauja ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 medžiagai, kuri neatsiejamai susijusi su tarnybiniu patikrinimu ir yra sudedamoji tarnybinio patikrinimo medžiagos dalis, todėl reikia atlikti papildomą patikrinimą. Generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 5 d. rezoliucija ant šio tarnybinio pranešimo, pavedė atlikti papildomą patikrinimą naujai komisijai (III t., b. l. 65–66), kuri buvo sudaryta Generalinio prokuroro 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. I-211 (III t., b. l. 67).

Įvertinęs pareiškėjo argumentus, esą 2-oji TP komisija nesurinko jokios naujos medžiagos ir vėl surašė tarnybinio patikrinimo išvadą, pagal kurią pareiškėjas buvo nubaustas, teismas,  atsižvelgdamas į prokurorės, turėjusios surašyti teikimą pagal 1-osios TP komisijos išvadą, 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybinio pranešimo turinį, pažymėjo, kad  pirmasis tarnybinis patikrinimas turėjo trūkumų ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos vertinimo aspektu, todėl nebūtinai turėjo būti renkama papildoma medžiaga. Tarnybiniame pranešime nenurodyta, kad trūksta kokios nors medžiagos, o nurodyta, kad dalis išvadoje nurodytų aplinkybių prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai. Tai  nereiškia, kad visa medžiaga turi būti renkama iš naujo. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai šiuo klausimu  yra nepagrįsti.

Teismas nustatė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pagal  2-osios TP komisijos surašytą tarnybinio patikrinimo išvadą. Palyginęs abi tarnybinio patikrinimo išvadas, teismas nustatė, kad 2-oji TP komisija kitaip įvertino pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, pasiūlė jam skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą (1-oji TP komisija siūlė skirti papeikimą). Pareiškėjas nenurodė, kokią papildomą ar naują medžiagą turėjo rinkti 2-oji TP komisija, be to, pareiškėjas nešalino 1-osios TP komisijos ir 2-osios TP komisijos narių, kaip suinteresuotų tarnybinio patikrinimo rezultatais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus, esą 2-oji TP komisija turėjo pradėti tarnybinį patikrinimą iš naujo, rinkti kitą medžiagą, pripažino nepagrįstais ir vertino kaip pareiškėjo gynybos poziciją. Nuostatų 13 punkte įtvirtintas reikalavimas, jog komisijos nariai turi būti nešališki, t. y. kad jų vykdomas patikrinimas turi nesukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, įpareigoja juos apie tokią galimybę pranešti komisiją sudariusiam asmeniui. Tokie faktai nenustatyti. Nuostatuose nėra reikalavimų, kaip ir kokią medžiaga turi rinkti tarnybinio patikrinimo komisija, išskyrus reikalavimą surašyti pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą, supažindinti su juo prokurorą, kurio nusižengimas tiriamas, ir pasiūlyti jam duoti paaiškinimą. Tai reiškia, kad sprendžia pati komisija.

Pareiškėjui 2013 m. liepos 1 d. įteiktame pranešime dėl galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo Nr. 17.2-12928 (IV t., b. l. 62–63) nurodyta, kad jis, suprasdamas, jog aukštesnysis prokuroras J. B. giminystės ryšiais yra susijęs su E. A. V., V. A. S., R. T. bei J. V., siekiant atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Taikos g. 131, Kaune, nepranešė aukštesniajam prokurorui apie galimą viešų ir privačių interesų konfliktą; vykdė aukštesnio prokuroro J. B. žodinius nurodymus baudžiamojoje byloje; teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, apie jų atlikimo rezultatus; tuo sudarė galimybę J. B. daryti neteisėtą poveikį Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams priimti palankius sprendimus su juo susijusiems asmenims, ir tuo sukelti interesų konfliktą; nurodyta, kad tokiais veiksmais pareiškėjas galbūt pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktų reikalavimus, Prokurorų etikos kodekso 5 punkte įtvirtintą savarankiškumo (5.5.1 p.) principą. Teismas, atsižvelgęs į Įsakymą Nr. P-712, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, į dokumentų, kuriais grindžiamas šis įsakymas, turinį, konstatavo, kad minėto turinio pranešimu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes jam visa apimtimi buvo pranešta, kokių teisės aktų pažeidimus jis galbūt padarė, buvo nurodytas Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuris reiškia, kad pareiškėjas galbūt pažeidė ir Prokurorų etikos kodeksą. Todėl ta aplinkybė, kad Įsakyme Nr. P-712 nurodyta daugiau Prokurorų etikos kodekso nuostatų nei pranešime, pareiškėjo teisių nepažeidė. Pareiškėjui turi būti žinomos visos Prokurorų etikos kodekso nuostatos, taip pat aplinkybės, kaip vyko ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal E. A. V. skundą, kiek ir kokiu būdu tam tyrimui vadovavo ir jam darė įtaką J. B., todėl, gavęs tokį tarnybinį pranešimą, pareiškėjas turėjo galimybę surašyti išsamų paaiškinimą dėl pranešime nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas bet kada galėjo pildyti savo paaiškinimą ir teikti komisijai. Teismas pažymėjo, kad pranešimo turinys negali būti toks smulkmeniškas kaip nurodo pareiškėjas, nes tai prieštarautų tarnybinio patikrinimo tikslams ir uždaviniams, tarnybinis patikrinimas taptų beprasmis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, susipažinęs su Pranešimu Nr. 17.2-12928, 2013 m. liepos 3 d. pateikė paaiškinimą (IV t., b. l. 41–42). Jame paaiškino, kad: kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 neatliko jokių neteisėtų veiksmų; J. B. yra Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kuruojantis 3-iojo skyriaus veiklą, ir pareiškėjui jo nurodymai yra privalomi; J. B. baudžiamoje byloje Nr. 22-1-00276-12 jam nedavė nurodymų, kokį procesinį sprendimą priimti ar kokius procesinius veiksmus atlikti; J. B. pareiškėjui sakė, kad nurodytos bylos kontrolę perims Kauno apygardos prokuratūra, nes jis ne kartą yra informavęs Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K. B. apie galimą viešų ir privačių interesų konfliktą; teigė, kad apie šį konfliktą žinojo ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiasis prokuroras S. I.; pareiškėjas neturėjo jokių faktinių duomenų apie J. B. ir E. A. V. giminystės ar draugystės ryšius, matė J. B. suinteresuotumą tik dėl to, kad baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00276-12 būtų teisėtai išaiškinta nusikalstama veika. Papildomų aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir žinodamas Įsakymo Nr. P-712, TP išvados ir teikimo turinį.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė TP išvadoje ir teikime nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo bendravimo su J. B., o būtent dėl to atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kur nukentėjusiaisiais buvo pripažinti J. B. giminės, Įsakyme Nr. P-712 buvo konstatuoti Prokuratūros įstatymo ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimai. Pareiškėjas teisme nei neigė, nei pripažino nustatytų aplinkybių dėl jo bendravimo su J. B., tačiau savo gynybą grindė tuo, jog skiriant nuobaudą nebuvo galima naudotis operatyviniu būdu surinkta medžiaga, kad padaryti procedūriniai pažeidimai. Taigi pareiškėjas net ir turėdamas galimybę teisme įrodinėti, kad jis nepažeidė Prokuratūros įstatymo ir Etikos kodekso nuostatų, tokių įrodymų neteikė, nors Nuostatų 22 punktas tikrinamam prokurorui suteikia teisę teikti paaiškinimus, prašymus, dokumentus ir kitus duomenis, turėti įgaliotą atstovą ir kt.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog tuo atveju, jeigu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, po to vėl tęsiamas tarnybinis patikrinimas, pranešimas turi būti surašomas iš naujo. Toks reikalavimas teisės aktuose nėra nustatytas. Pareiškėjo argumentus, esą pranešime turėjo būti išvardyti surinkti įrodymai, teismas pripažino nepagrįstais. Pranešimas surašomas tarnybinio patikrinimo pradžioje, todėl suprantama, kad jame negali būti nurodomi kokie nors įrodymai, o tuo labiau visi turimi įrodymai. Taip pat nėra reikalavimo, kad pranešime būtų nurodyta, kokia informacija gauta apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjui pranešime buvo pateikta visiškai pakankama informacija, kokia galima jo veika tiriama, jis turėjo žinoti, kokiu laikotarpiu vyko nurodytas ikiteisminis tyrimas, todėl pareiškėjo argumentai, esą jam pateikta ne visa informacija, yra nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad Pranešimas Nr. 17.2-12928 buvo surašytas tinkamai, pareiškėjo teisė į gynybą nepažeista.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad 2-oji TP komisija 2013 m. spalio 4 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9.-2701 (II t., b. l. 11–39), kurioje pateikti duomenys, kuriais remtasi atliekant tarnybinį patikrinimą, išdėstytos nustatytos aplinkybės. Nurodyta, kad buvo remtasi šia medžiaga: STT 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. 4-01-5576; ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 medžiaga; ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 medžiaga; Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. I. paaiškinimu; Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro K. B. paaiškinimu; Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. V. paaiškinimu; Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. P. paaiškinimu; J. B. ir A. J. paaiškinimais. TP išvadoje nurodyta, kad teisės aktus pareiškėjas pažeidė laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjas pripažino, kad ikiteisminį tyrimą jis kontroliavo  nuo 2012 m. balandžio pradžios, tačiau teismas vertino, kad ši aplinkybė neturi esminės įtakos nustatytiems pažeidimams konstatuoti. TP išvada pareiškėjui pateikta susipažinti 2013 m. spalio 4 d elektroniniu paštu. (IV t., b. l. 78).  Generaliniam prokurorui 2013 m. spalio 11 d. surašytas teikimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo prokurorams J. B. ir A. J. Nr. 17.9.-2926 (II t., b. l. 5–10; toliau – ir Teikimas). Teikime suformuluota padaryto tarnybinio nusižengimo esmė: prokuroras A. J., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro J. B. interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesnio prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiaisiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. vykdė J. B. nurodymus dėl pranešimų apie įtarimą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams A. N. ir R. S. įteikimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo žemės sklypui, dėl kurio nuosavybės teisių atkūrimo vyksta procesas, kitų tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus. Teikime konkretizuota, kokiais veiksmais padarytas nusižengimas, nurodytos nusižengimo pasekmės, priežastinis  ryšys tarp jų ir pareiškėjo veiksmų, taip pat nurodyta kokiais faktiniais duomenimis remiantis prieita prie tokių išvadų. Teikime pateikta teisinė veiksmų kvalifikacija, nurodant, kad pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, jog atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų ir klauso tik Lietuvos Respublikos konstitucijos ir įstatymų, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą laikytis Prokurorų etikos kodekso nuostatų, nurodoma, kokias šio kodekso nuostatas pažeidė pareiškėjas – 5.5.1, 5.7.3, 5.2.1 punktus. Teikime atsižvelgta į pareiškėjo tarnybą, jo charakteristiką, siūloma atkreipti dėmesį į tai, kad J. B. buvo pareiškėjo vadovas, kad apie savo veiksmus ikiteisminiame tyrime pareiškėjas pranešė savo tiesioginiam vadovui ir aukštesniam prokurorui – skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I., kad pareiškėjo darbo krūvis, skatinimo, tarnybinės atsakomybės klausimų sprendimas buvo tiesiogiai priklausomi nuo J. B. ir S. I. veiksmų. Dėl Teikime nurodytų aplinkybių buvo pasiūlyta skirti švelniausią nuobaudą – pastabą.

Teismas nustatė, kad TP išvadoje ir  Teikime yra aiškiai nustatytas nusižengimo padarymo laikotarpis – nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., todėl konstatavo, kad tarnybinė nuobauda paskirta nepažeidžiant Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų terminų (ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas 2013 m. gegužės 24 d., II t., b. l. 114–129).

Pareiškėjo teiginius, esą  jeigu nenustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 nebuvo padaryta jokių procesinių įstatymų pažeidimų, tai jo veiksmuose negali būti ir tarnybinio nusižengimo sudėties, teismas vertino kaip nepagrįstus. Pabrėžė, kad pareiškėjui nuobauda paskirta ne už tai, kad jis pažeidė kokius nors BPK reikalavimus atliekant ikiteisminį tyrimą minėtoje byloje, ir jam apie tai žinoma iš Įsakymo Nr. P-712; jis kaltinamas tuo, kad pažeidė pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, nes vykdė suinteresuoto tyrimu prokuroro nurodymus. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju neturi reikšmės, ar pareiškėjas vykdė teisėtus ar neteisėtus nurodymus. Be to, pašalintas kaltinimas, buvęs pranešime, jog pareiškėjas nepranešė apie J. B. suinteresuotumą ikiteisminio tyrimo byloje, kadangi aukštesnes pareigas užėmęs prokuroras S. I. paaiškinime buvo nurodęs, kad A. J. jam buvo pranešęs apie galimą J. B. interesų konfliktą.

Pareiškėjas, remdamasis Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu, paaiškino, kad aukštesniojo prokuroro nurodymų vykdymas vykdant proceso įstatymus jam buvo privalomas. Nurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo kontrolę perėmė 2012 m. balandžio pradžioje pagal Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. I. nurodymą. Teismas vertino, kad datos patikslinimas, įvertinus tarnybinio tyrimo dokumentus, nėra esminis, nes jis nekeičia nustatyto pažeidimo esmės. Pareiškėjas nurodė, kad jis apie galimą J. B. interesų konfliktą pranešė  Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I., o J. B. jam sakė, kad yra informavęs vyresniuosius prokurorus apie interesų konfliktą, kad tyrime bus atlikti tik pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai, o baudžiamosios bylos kontrolę perims Kauno apygardos prokuratūra. Pareiškėjas aiškino esą neįrodyta, kad jis žadėjo ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu nutraukti, jeigu jie priims J. B. giminėms palankų sprendimą. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų teismas pastebėjo, kad epizodas, jog pareiškėjas „pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje <...>“ yra tik nedidelė nustatyto tarnybinio nusižengimo dalis. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad jis toleravo J. B. daromus pažeidimus, kartu su juo siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams ir pan., teigė, kad tokios aplinkybės nėra įrodytos, neapklausti Kauno savivaldybės tarnautojai. Teismas nustatė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12, kurio duomenimis buvo vadovaujamasi atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo apklausti Kauno miesto savivaldybės tarnautojai N. V.,  R. S., A. N.. Minėti du asmenys pripažino, kad jie suprato, jog J. B. yra suinteresuotas E. A. V. nuosavybės teisių atkūrimu, ir kad juos sieja giminystės ryšiai. Teismas konstatavo, kad TP išvadoje pagrįstai remiamasi įsigaliojusiu Šiaulių apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro A. M. 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi šias aplinkybes patvirtino ir baudžiamosios bylos Nr. 01-2-105-12 medžiaga. Taigi buvo atsižvelgta į savivaldybės tarnautojų paaiškinimus, buvo nustatyta, kad jie žinojo apie J. B. suinteresuotumą. 2013 m. gegužės 24 d. nutarime taip pat įvertinta kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. kad pareiškėjas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą, vykdė J. B. nurodymus, nors žinojo, jog šis yra suinteresuotas ikiteisminio tyrimo rezultatais. Nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. spalio 3 d. STT atliko operatyvinį tyrimą. Įvertinęs šio operatyvinio tyrimo medžiagą teismas konstatavo, kad A. J. vykdė J. B. tiesioginius nurodymus ikiteisminiame tyrime, tai vyko kryptingai ir dažnai, be to, pareiškėjas žinojo apie J. B. suinteresuotumą, nes šis prašė apie tai nepranešti. Iš byloje pateiktos STT Kauno valdybos operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2012 m. spalio 17 d. pažymos apie operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis Nr. S8-07-505 (II t., b. l. 46–100) teismas nustatė, kad nuo 2012 m. balandžio 3 d. ir daug kartų po to J. B. pareiškėjui detaliai diktavo, kokius veiksmus būtina atlikti ikiteisminiame tyrime dėl taip vadinamo „dieduko“ nuosavybės teisės į žemę atkūrimo. Įvertinęs surinktus įrodymus teismas priėjo prie išvados, kad „dieduku“ vadinamas E. A. V. (II t., b. l. 57, 62, 63, 64, 65, 67, 69, 71, 72, 82, 85, 88). Iš šių pokalbių turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas žinojo, jog J. B. yra asmeniškai suinteresuotas ikiteisminiu tyrimu dėl savivaldybės tarnautojų veiksmų, nes J. B. darbo kabinete kalbėdamas su pareiškėju 2012 m. balandžio 3 d. nuo 15 val. 48 min. jam pasakė: „Paskui, Aliui, nenorėčiau, kad sakytum, kad čia žinai vadovauju“, o pareiškėjas atsakė: „Ne ne ne, gerai gerai“ (II t., b. l. 57). Teismas vertino, kad ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma iš karto, kai jis, jo paties teigimu, perėmė ikiteisminio tyrimo kontrolę, t. y. 2012 m. balandžio pradžioje. Tai, kad pareiškėjas žinojo, jog J. B. asmeniškai suinteresuotas ikiteisminiu tyrimu, aišku iš visų pokalbių turinio, juos vertinant bendrai, nes pareiškėjas kreipdavosi į J. B. ir norėdamas gauti suinteresuotų asmenų (moterų) telefonų numerius, ir dėl žemės sklype esančios kažkokios J. B. priklausančios kameros, pritarė, kad N. reiktų atimti galimybę dalyvauti politikoje (II t., b. l. 63) ir pan. Toks bendravimas tarp pareiškėjo ir J. B., netgi atsižvelgus  į tai, kad šis buvo aukštesnysis prokuroras, teismo vertinimu, yra visiškai nepanašus į konsultacijų gavimą ikiteisminiame tyrime iš daugiau patirties turinčio prokuroro, kaip aiškina pareiškėjas, nes iš pokalbių matyti ypatingas J. B. suinteresuotumas ir tai, kad pareiškėjas tai supranta. Palyginęs pokalbius ir ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 medžiagą teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas vadovavosi gaunamais nurodymais. Pavyzdžiui, J. B. 2012 m. balandžio 3 d. A. J. nurodė, kad reikia apžiūrėti įvykio vietą (II t., b. l. 57), 2012 m. gegužės 31 d. jie detaliai tarėsi, kaip tą sklypą apžiūrėti (II t., b. l. 62), o baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00276-12 esantis 2012 m. birželio 1 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad sklypas apžiūrėtas taip, kaip nurodė J. B. (IV t., b. l. 125–143). J. B. 2012 m. balandžio 3 d. nurodė pareiškėjui, kad be sklypo apžiūros dar reikia tą sklypą areštuoti (II t., b. l. 57). A. J. 2012 m. gegužės 31 d. priėmė nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises į sklypą  (duomenys neskelbtini), Kaune (IV t., b. l. 173). Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė įregistruoti turto arešto aktą (IV t., b. l. 174). Be to, 2012 m. gegužės 31 d. pareiškėjo priimtas nutarimas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo buvo skundžiamas Kauno miesto apylinkės teismui, skundą padavė mero pavaduotojas (IV t., b. l. 175–181), tačiau 2012 m. birželio 18 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas paliko skundą nenagrinėtą (V t., b. l. 88), nes nebuvo nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybė būtų to sklypo savininkė, o paduoti tokį skundą gali tik savininkas. 2012 m. birželio 12 d. buvo tariamasi dėl įtarimo pateikimo N. (II t., b. l. 63). Pareiškėjas 2012 m. liepos 26 d. nutarė apklausti A. N. kaip liudytoją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, jam pateiktas 2012 m. rugsėjo 12 d. pranešimas apie įtarimą (V t., b. l. 14–17). Nors jį pasirašė tyrėja, tačiau pareiškėjas apklausiamas įtariamuoju, pripažino, kad jis tyrėjai nusiuntė įtarimo tekstą elektroniniu paštu (VIII t., b. l. 126). Analogiškai ir dėl įtarimo pateikimo R. S. Remdamasis šia bei kita baudžiamosios bylos Nr. 22-1-00276-12 medžiaga, teismas konstatavo, jog pareiškėjas vykdė J. B. nurodymus, žinojo, kad jis yra suinteresuotas byla. Teismas pastebėjo, kad negalima teigti, jog J. B. nurodymu atliekami veiksmai buvo visiškai teisėti. Iš minėtų aplinkybių matyti, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas nebuvo tinkamai įformintas. Pareiškėjas turėjo žinoti, kad priimant tokį nutarimą reikia nurodyti turto savininką, tačiau jo nenurodė, t. y. surašydamas nutarimą nebuvo išsiaiškinęs visų tokiam nutarimui priimti reikšmingų aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nėra kaltinamas tuo, jog padarė kokį nors proceso įstatymų pažeidimą, tačiau jis remiasi tuo, jog nėra nustatyta, kad jis minėtoje byloje atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutiko, tačiau pabrėžė, kad nusižengimo sudėtis yra kita, kad vykdydamas J. B. nurodymus pareiškėjas nepaisė tam tikrų reikalavimų. Tokia aplinkybė patvirtina, kad jis nebuvo savarankiškas atlikdamas savo funkcijas.

Pasisakydamas dėl padaryto nusižengimo pasekmių teismas rėmėsi abiejų ikiteisminių tyrimų medžiaga ir operatyvine medžiaga bei nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės tarnautojams buvo žinoma apie prokuroro J. B. įtaką atliekamam ikiteisminiam tyrimui, tuo labiau tie, kuriems pareikšti įtarimai, žinojo, jog nutarimą priėmė pareiškėjas, o J. B. buvo jo vadovas. Ne visada savivaldybės tarnautojai tai nurodydavo tiesiogiai, tačiau jie domėjosi ir, daliai jų pareiškus įtarimus, jie aiškinosi šitą klausimą. Liudytojų, savivaldybės tarnautojų, parodymai aprašyti 2013 m. gegužės 24 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (II t., b. l. 114–127). Liudytojas N. V. parodė, kad: įtarė, jog J. B. artimais ryšiais susijęs su E. A. V.; jis pats dalyvavo 2012 m. kovo mėnesį pokalbyje savivaldybės pastate, kur buvo V. V., A. N. ir J. B., pokalbis buvo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. žemės dalį. Teismas vertino, kad jau vien toks pokalbis, tuo labiau, kad po jo netrukus savivaldybės tarnautojams dėl tų pačių aplinkybių buvo iškelta baudžiamoji byla, reiškia, kad jie žinojo apie J. B. suinteresuotumą aptariamu nuosavybės teisių atkūrimu. Nors pareiškėjas šiame pokalbyje nedalyvavo, tačiau šiuo atveju sprendžiama apie pasekmes, kurias sukėlė prokurorų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą dėl Kauno savivaldybės tarnautojų veiksmų, t. y. apie tai, kad jie žinojo, jog prokuroras, užimantis aukštas pareigas apylinkės prokuratūroje, asmeniškai domisi šiuo nuosavybės teisių atkūrimu. Iš liudytojo V. V. parodymų teismas nustatė, kad savivaldybėje buvo plačiai žinoma, jog J. B. išsako problemas dėl jo paveldėtos senelio žemės negrąžinimo, kaltina savivaldybės darbuotojus. Taip pat minėtas liudytojas patvirtino, kad viename iš pokalbių J. B. paaiškino, jog yra iškelta baudžiamoji byla ir, jei A. N. neduos pavedimo ruošti detalųjį planą, jam gali būti pareikštas įtarimas. Apklaustas liudytoju savivaldybės darbuotojas R. S. parodė, kad 2012 m. pavasario pradžioje jis sužinojo, kad V. giminaitis dirba prokuratūroje. Liudytojas suprato, kad buvo suorganizuotas savivaldybėje susitikimas su prokuroru J. B., jame dalyvavo N. V., A. N.. J. B. buvo pristatytas beveik kaip V. atstovas, todėl liudytojas suprato, kad juos sieja giminystės ryšiai. Nurodytas liudytojas vėliau išsiaiškino, kad jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą kontroliavo Kauno miesto apylinkės prokuratūra, kur dirbo J. B. Panašius parodymus davė ir liudytojas A. N. Jis parodė, kad jį, kaip specialųjį liudytoją, apklausė A. J. Teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog Kauno savivaldybės darbuotojams buvo gerai žinoma apie tai, kad prokuroras J. B. aktyviai domisi nuosavybės teisių atkūrimu, kad dėl šio nuosavybės teisių atkūrimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgdamas į tai, kad net jeigu pareiškėjas ir nenorėjo, jog kiltų tokios pasekmės, kokios nurodytos Įsakyme Nr. P-712 (siekė daryti poveikį Kauno savivaldybės tarnautojams), teismas konstatavo, kad tokios pasekmės kilo. Iš minėtų pareiškėjo pokalbių su J. B. turinio teismas sprendė, kad paveikti bent jau A. N. siekė ir pats A. J. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai siekia prilyginti poveikį savivaldybės tarnautojams, dėl kurio galima baudžiamoji atsakomybė, su poveikiu, dėl kurio kyla tik tarnybinė atsakomybė. Šis poveikis vertintinas pareiškėjo ir J. B. bendravimo atliekant ikiteisminį tyrimą aspektu – pareiškėjas leido, kad jam duotų nurodymus J. B., nors žinojo apie jo suinteresuotumą, ir vykdė tuos nurodymus, aiškino J. B. apie ikiteisminio tyrimo eigą, nors to daryti neprivalėjo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, esą nenustatyta ir neįrodyta padaryto pažeidimo sudėtis. Tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjas negali būti kaltinamas Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimu, kadangi šis straipsnis reglamentuoja prokurorų statusą ir nepriklausomumą, o jo 2 dalies reikalavimai negali būti taikomi prokurorui, kurį buvo bandoma paveikti. Nurodyta norma skirta apsaugoti prokurorą nuo joje nurodytų subjektų  poveikio, ir tik tie subjektai gali būti atsakingi už tai, kad jie bandė paveikti prokurorą, kaip numato aptariamo straipsnio 4 dalis. Prokuroras negali pažeisti nurodytos įstatymo normos reikalavimų, ypač nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjui įtaką darė aukštesnysis prokuroras, kurio nurodymai jam yra iki tam tikro lygmens privalomi. Ribojimas nustatytas Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 3, 5 dalyse, tačiau šiuo atveju tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tiriama, ar aukštesnysis prokuroras nurodė pareiškėjui, kokį proceso nutarimą priimti. Prokuratūros sistemoje veikia tam tikra pavaldumo sistema. Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teritorinei prokuratūrai vadovauja teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras. Remdamasis nurodytais motyvais bei atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo medžiagą ir teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad Įsakyme Nr. P-712 nepagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo nepriklausomas (t. y. pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą būti nepriklausomu). Minėta įstatymo nuostata konstatuoja, kad prokuroras yra nepriklausomas, bet nereglamentuoja, kaip prokuroras turi įgyvendinti šią nuostatą.

Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 6 punktą, kuriame nustatyta, kad prokuroras privalo laikytis Prokurorų etikos kodekso, nes nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė šio Kodekso 5.2.1, 5.5.1 ir 5.7.3 punktų reikalavimų, kadangi žadėjo iš anksto priimti atitinkamus sprendimus dėl procesinių veiksmų atlikimo, visgi nesistengė įgyvendinti nuostatos, jog turi būti nepriklausomas, neveikė savarankiškai, toleravo kito prokuroro daromus Prokuratūros įstatymo ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimus, laiku neperspėjo kolegos (jo iš viso neperspėjo), kad jis daro nusižengimą nenusišalindamas nuo vadovavimo ikiteisminiam tyrimui, kurio rezultatais jis buvo suinteresuotas ir to neslėpė. Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 4 dalis suteikia Generaliniam prokurorui teisę konstatuoti ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimus bei skirti už jų padarymą tarnybinę nuobaudą.

Pareiškėjas teigė, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, tarnybiniame patikrinime nebuvo galima vadovautis operatyvinio tyrimo medžiaga, nes ta medžiaga jau buvo panaudota baudžiamajame procese. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo teiginių teismas vadovavosi Operatyvinės veiklos įstatymo, galiojusio iki 2013 m. sausio 1 d., 17 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, jeigu įslaptinta operatyvinė informacija apie asmens padarytą veiką nebuvo panaudota baudžiamajame procese, operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime. Teismas byloje nustatė, kad STT su 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. 4-01-5576 perdavė operatyvinę medžiagą Generaliniam prokurorui, medžiagą išslaptino, nes priėjo prie išvadų, kad galbūt prokurorai savo veiksmais pažeidė Prokuratūros įstatymo nuostatas ir Prokurorų etikos kodeksą (II t., b. l. 43–45). Tuo metu ši operatyvinė medžiaga dar nebuvo panaudota jokioje baudžiamojoje byloje, ji buvo vertinama tarnybinio patikrinimo eigoje, o tarnybinio patikrinimo atlikimas numato galimybę perduoti medžiagą ikiteisminiam tyrimui. Todėl teismas konstatavo, kad ši medžiaga naudota tarnybiniam patikrinimui pagrįstai ir teisėtai. Šiuo metu galiojančio (galiojusio Įsakymo Nr. P-712 priėmimo metu) Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis nustato, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Teismas pažymėjo, kad tokios medžiagos panaudojimas nėra ribojamas tuo, ar ta medžiaga buvo panaudota ikiteisminiame tyrime, baudžiamojoje byloje, ar nebuvo panaudota. Todėl  surašant TP išvadą ir Teikimą bei priimant Įsakymą Nr. P-712 dėl nuobaudos skyrimo tokia medžiaga galėjo būti panaudota ir buvo panaudota teisėtai. Iš minėtos įstatymo nuostatos negalima daryti išvados, jog tokia medžiaga gali būti panaudota tik tiriant korupcinio pobūdžio veikas, nes įstatymo leidėjo tikslas ir buvo tas, kad tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas gali paaiškėti drausminiai ar tarnybiniai nusižengimai. Įstatyme nenurodyta, kokio pobūdžio nusižengimai turi būti, tai reiškia, jog gali būti bet kokie, tuomet jų tyrimui leidžiama panaudoti tokią medžiagą. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta.

Teismas pabrėžė, kad Įsakymu Nr. P-712 pareiškėjui paskirta švelniausia Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 punkte numatyta tarnybinė nuobauda – pastaba. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, į pareiškėjo tarnybos eigą, jo teigiamą charakteristiką. Teismas nenustatė pagrindo naikinti Įsakymą Nr. P-712, tik pašalino iš jo kaltinimą, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

III.

              Pareiškėjas A. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (IX t., b. l. 62–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą patenkinti.

              Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais;

              1. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.  Tarnybinių patikrinimų atlikimo procedūra yra būtina ir ši procedūra bei ją atlikus priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės aktų reikalavimus. Apeliantas  nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo padaryti esminiai pažeidimai. Apelianto nuomonė jo nurodyti pažeidimai yra esminiai. Generalinis prokuroras 2012 m. lapkričio 2 d. užrašydamas rezoliuciją ant gauto iš STT 2012 m. spalio 26 d. rašto Nr.4-01-5576, pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą komisijai, kuri dar nebuvo paskirta įsakymu (komisija buvo sudaryta 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. I-321), tuo pažeisdamas Nuostatų 9.2.1. punktą. Komisija nesurašė pranešimo apie galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą, tuo pažeisdama Nuostatų 19 punktą, atėmė iš apelianto galimybę pateikti paaiškinimus, prašymus, dokumentus ir kitus duomenis,  kartu pažeisdama Nuostatų 22 punktą. Komisija, neatlikusi tarnybinio patikrinimo ir neįvykdžiusi Generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 2 d. pavedimo atlikti tarnybinį patikrinimą, 2012 m. lapkričio 12 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame be jokio tyrimo apelianto veiksmus įvardijo kaip galimą sunkių nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, tuo pažeisdama Nuostatų 24 punktą. 2013 m. liepos 1 d. apeliantui pateiktame susipažinti pranešime dėl galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo nenurodytas tarnybinio nusižengimo padarymo laikas (ar laikotarpis), nenurodyti visi teisės aktai, kuriuos jis pažeidė, tuo pažeistas Nuostatų 19 punktas bei apelianto teisė į gynybą, nes iš jo buvo atimta galimybė duoti paaiškinimus apie Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.7.3 punktų pažeidimus, apie kuriuos jis sužinojo tik atlikus tarnybinį patikrinimą susipažinęs su TP išvada Nr. 17.9-2701. 2013 m. gegužės 31 d. atnaujinus tarnybinį patikrinimą, jis buvo atliktas šališkai, nes Komisija atliko tarnybinį patikrinimą neišsamiai ir turėdama išankstinę nuomonę apie apelianto veiksmus, kuriuos anksčiau įvertino kaip turinčius sunkaus nusikaltimo požymių, tuo buvo pažeistas Nuostatų 3 punktas. Buvo pažeistas Nuostatų 35.4 punktas, nes 2013 m. rugsėjo 2 d. Generalinis prokuroras rezoliucija ant TP išvados Nr. 17.9-2028 pavedė spręsti dėl teikimo surašymo, nors pagal Nuostatų 35 punktą Generalinis prokuroras turėjo gauti išvadą ir motyvuotą teikimą. 2-oji TP komisija neatliko tarnybinio patikrinimo iš naujo Nuostatų nustatyta tvarka ir 2013 m. spalio 4 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą pagal šališkos 1-osios TP komisijos surinktą medžiagą. Generalinis prokuroras, gavęs TP išvadą Nr. 17.9-2701, 2013 m. spalio 4 d. vėl užrašė rezoliuciją „spręsti dėl teikimo surašymo“, taip pažeisdamas Nuostatų 3, 32, 33, 35 punktus, nes be teikimą rašančio nuomonės dėl patikrinimo netiesiogiai sutiko su TP išvadoje nustatytu pažeidimu. Apeliantas teigia, kad jis nepareiškė nušalinimo 1-ajai TP komisijai, nes dėl jos šališkumo buvo sudaryta 2-oji  TP komisija.

               2. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad jis pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. Prokurorų etikos kodekso 5.2.1., 5.5.1. ir 5.7.3. punktus. Apeliantas akcentuoja, kad, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apie galimą J. B. privačių ir viešų interesų konfliktą jis pranešė Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I.. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad apeliantas pažadėjo nutraukti ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu, jeigu jie priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą, nes tokio pažado, apelianto teigimu, nebuvo. Pagal Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141, 14.4. punktą, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja apylinkės prokuratūros prokuroras (nors pagal šių nuostatų 12.1. punktą tokia teisė suteikta ir apylinkės vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojui). Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju J. B. nevadovavo tyrimui, todėl Įsakyme Nr. P-712 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nepagrįstai nurodyta, kad jis pritarė, jog reikia niekam nesakyti apie J. B. vadovavimą tyrimui. Apeliantas taip pat pabrėžia, kad kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 jis nežinojo, ar J. B. darė kokius nors pažeidimus. Visi ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai buvo teisėti, tai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtinta tarnybinio patikrinimo metu. Atliekant apelianto atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-105-12 ir atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo nenustatyta, kad jis kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 atliko kokius nors neteisėtus ar nevisiškai teisėtus veiksmus. Nei Kauno apylinkės teismas, nei Kauno apygardos teismas nenustatė, kad nutarimas dėl turto arešto būtų neteisėtas. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra nustatytas joks veikimas ar neveikimas, priešingas teisei.

           3. Dėl operatyvinės informacijos tarnybinio panaudojimo nusižengimo tyrime apeliantas, remdamasis Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalimi (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), nurodo, kad operatyviniai duomenys, kurių pagrindu konstatuota, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, buvo panaudoti baudžiamajame procese, todėl juos naudoti tarnybinio nusižengimo tyrime negalima, nes tuo pažeidžiamas įrodymų leistinumo principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IX t., b. l. 74–76) atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde pakartojo tuos pačius argumentus ir motyvus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui dėl neva padarytų procedūrinių pažeidimų, pateikė savo vertinimus dėl įrodymų leistinumo ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, tačiau  nenurodė įstatymų normų, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į  administracinį teismą, prašydamas panaikinti Generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. P-712, kuriuo jam, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorui, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjas administracinį ginčą kėlė dviem aspektais. Teigė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo padaryti esminiai tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimai dėl kurių tarnybinės nuobaudos skyrimas yra neteisėtas. Taip pat teigė, jog atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė, kad kokioje nors jo veikoje, susijusioje su prokuroro funkcijų atlikimu organizuojant ir vadovaujant ikiteisminiam tyrimui Nr.22-1-00276-12,  yra tarnybinio nusižengimo sudėtis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui procedūros esminių pažeidimų nenustatė ir pareiškėjo argumentus šiais aspektais pripažino nepagrįstais. Teismas pašalino iš Įsakymo Nr. P-712 tarnybinio patikrinimo metu (TP išvada Nr. 17.9-2701) nustatytų priešingų teisei pareiškėjo veikų kvalifikavimą pagal Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, konstatuodamas, kad tai nėra pagrindas panaikinti šį individualų administracinį aktą dėl nuobaudos paskyrimo, nes už Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 6 dalies ir Prokurorų etikos kodekso 5.5.1, 5.7.3, 5.2.1 punktų pažeidimą, pareiškėjas nubaustas pagrįstai ir teisėtai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinio skundo juridiniu pagrindu (ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktas) nurodė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, nors pagal  Administracinių bylų teisenos įstatymą pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas ar pakeistas ABTĮ 141, 142,143 straipsnyje numatytais pagrindais.

Dėl  apelianto nurodyto ABTĮ 3 straipsnio pažymėtina, kad  šioje procesinėje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji nuostata, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus  dėl teisės. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje,  o  2  dalis reglamentuoja, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo)  politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Apeliantas neteisingai pacitavo ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį (šio straipsnio 1 dalį ir atitinkamas 2 dalies nuostatas nurodė kaip aptariamo straipsnio 2 dalį). Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo kontekste šiuo atveju nėra aktuali, nes apeliantas nenurodo ir byloje nėra duomenų, kad teismas, spręsdamas jo kompetencijai priskirtą  ginčą dėl teisės (ABTĮ 15 str. 1 d. 5 p.), pareiškėjo ginčijamą individualų administracinį aktą būtų vertinęs  šioje įstatymo normoje (ABTĮ 3 str. 2 d.) draudžiamu teismui vertinti požiūriu.

             Pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės pakartotos faktinės aplinkybės ir argumentai, kuriuos jis buvo nurodęs savo prašyme pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš esmės yra nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, neapeliuojant į atitinkamas ABTĮ 141, 142, 143 straipsnio normas, kuriose nustatyti pagrindai, kuriais  gali būti pakeistas ar panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

ABTĮ 136 straipsnis, nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis), teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino  bylą, atsižvelgdama į  ABTĮ 136 straipsnyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinis procesas nėra administracinės bylos nagrinėjimo, kurį pradėjo pirmosios instancijos teismas, pratęsimas, ar pakartotinis bylos nagrinėjimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (ABTĮ 136 str.).  Nustatyti  visas  bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai ir objektyviai jas ištirti turi pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 81 str., 86 str.). Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, tikrindamas priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, šį patikrinimą, atlieka, be kita ko, ir tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas nustatė bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė.

Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; kai bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio nuostatas  procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas  yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui  panaikinti pirmosios instancijos  sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.) arba nustatomi ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje išvardyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti priskirtos kuriam nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų atvejų, o duomenų apie tokias aplinkybes, kurios būtų besąlyginis pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalį byloje nėra. Pareiškėjas byloje reiškė vieną reikalavimą (prašė panaikinti Įsakymą Nr. P-712) ir teismas jį išsprendė. Todėl nėra pagrindo  taikyti ir ABTĮ 141 straipsnio nuostatas.

Pagal ABTĮ 143 straipsnį materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nėra pagrindo taikyti 141 straipsnio 1 dalį pirmiau minėtais aspektais, taip pat 142 straipsnio 2 dalį, patikrino, ar nėra pagrindo taikyti byloje ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies ir 143 straipsnio nuostatas.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis  įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.)  turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias  materialinės  teisės normas.  Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje  teismui pavestas aktyvus vaidmuo administraciniame procese yra numatytas  aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. 

Lietuvos  vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas procesinės teisės normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) yra suformavęs praktiką, kad  tarnybos teisinių santykių srityje  įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas ginčo atveju teisme privalo įrodyti, jog yra pagrindas valstybės tarnautojui taikyti drausminę  atsakomybę, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. vasario 23 d. Nr. A-333-146/2015,2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62-2207/2011, 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012, 2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438 -1112/2009, 2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6–2160/2006 ir kt.).

            Teisėjų kolegija pažymi, kad individualus administracinis aktas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, teismo gali būti panaikintas  ne dėl kiekvieno  formalaus nukrypimo nuo teisės aktų nustatytos tarnybinė nuobaudos skyrimo procedūros. Teismas  panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą kai yra nustatomi tokie tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimai, kurie pagal įstatymą yra besąlyginis pagrindas konstatuoti nuobaudos neteisėtumą (pav., įstatymo nustatytų nuobaudos skyrimo terminų nesilaikymas; pavedimas atlikti tarnybinį patikrinimą, ar nuobaudos paskyrimas neturint teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir pan.). Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą ir tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo  kontekste įvertinami kaip esminiai, t. y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimą ir  įvertinimą, o tuo pačiu ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra atitinkamų teisės aktų reglamentuota procedūra, į kurią įeina ir  tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra. Tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą sąlyginai galima suskirstyti į tris etapus: kompetentingo subjekto sprendimo pradėti tarnybinį patikrinimą ir pavesti jį atlikti tikrintojui (atitinkamam valstybės tarnautojui ar komisijai) priėmimą; tarnybinio patikrinimo atlikimą ir jo rezultatų įforminimą surašant tarnybinio patikrinimo išvadą; kompetentingo skirti tarnybinę nuobaudą subjekto sprendimo dėl tarnybinės atsakomybės taikymo (netaikymo) priėmimą.

Lietuvos  vyriausiasis administracinio teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kurioje akcentuota, kad viena svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo  procedūros sudėtinių dalių yra galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas ir kad tai nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai kompetentingo įstaigos vadovo įgalioto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų galimai padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių išaiškinimu. Tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tarnautojo tariamo pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti jo (tarnautojo) paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminat motyvuotoje išvadoje. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina kartoti padarytus pažeidimus ir nuobaudos skyrimo motyvus. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria vadovaujantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi. Todėl teismas, spręsdamas  dėl individualaus administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo bei teisėtumo, turi vertinti ne tik skundžiamo akto skirti nuobaudą, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 24 d. nutartį Nr.A146-137/2014, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį  Nr. A662-2126/2011,2010 m. gruodžio 20 d. nutartį Nr. A146-1459/2010, 2010 m. birželio 29 d. sprendimą  Nr.A143-956/2010; 2007 m. kovo 30 d. nutartį  Nr. A6-359/2007 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vertino ne tik Įsakymo Nr. P-712, bet ir tarnybinio patikrinimo ir nuobaudos skyrimo procedūrinių dokumentų, kurių pagrindu priimtas šis individualus administracinis aktas, t.y. TP išvados Nr.17-9-2701 ir Teikimo Nr.17.9-2926 turinį.

Tarnybinių nuobaudų  skyrimo prokurorams esmines taisykles nustato Prokuratūros įstatymo  41 straipsnis (bylai aktuali 2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija). Šias įstatymo normas detalizuoja ir tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams tvarką (procedūrą) reglamentuoja Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatai (bylai aktuali Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. I-18 redakcija).

Prokuratūros įstatymo 41 straipsnyje įtvirtintos šios pagrindinės tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės: 1) subjektas, kuris gali skirti prokurorui tarnybinę nuobaudą už įstatymų pažeidimą, tarnybinį nusižengimą, prokuroro vardą žeminantį poelgį, taip pat kitą Prokurorų etikos kodekso pažeidimą, yra generalinis prokuroras (PĮ 41 str. 4 ir 5 d.); 2) konstatuoti, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis, taip pat kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, generalinis prokuroras gali gavęs šiuos dokumentus:  generalinio prokuroro pavaduotojo, Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo motyvuotą teikimą, surašytą atsižvelgiant į generalinio prokuroro įsakymu nustatyta tvarka atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą (PĮ 41 str. 4 d.);  3) konstatuoti, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas gali  Etikos komisija, pateikdama generaliniam prokurorui  išvadą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo (PĮ 41 str. 1, 2, 5 dalys); 4) minėtų subjektų pateikti teikimai ar išvados su pasiūlymais skirti prokurorui  tarnybinę nuobaudą nesaisto  generalinio prokuroro sprendimo; 5) tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per 6 mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 36 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte (t. y. kai prokuroro padarytas pažeidimas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu)  nurodytais atvejais tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (PĮ 41 str. 6 d.). Jeigu prokuroro, dėl kurio baigtas administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, baudžiamasis procesas nutrauktas, baudžiamoji byla nutraukta arba priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, veiksmuose yra įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo sprendimo, kuriuo baigiamas administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas, nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nuo sprendimo nutraukti baudžiamąjį procesą, nuo sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą arba nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (PĮ 41 str. 7 d.); 6) prokuroro dėl laikinojo nedarbingumo ar atostogų nebūtas tarnyboje laikas į tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą neįskaitomas (PĮ 41 str. 8 d.); 7) jeigu prokuroras padarė įstatymo pažeidimą, tarnybinė nuobauda gali būti paskirta neatsižvelgiant į kitą atsakomybę (PĮ 41 str. 9 d.).

Iš Prokuratūros įstatymo 41 straipsniu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad tais atvejais, kai įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas yra konstatuojamas  ne per Etikos komisijos išvados komisijos išvados pateikimo procedūrą (PĮ 41 str. 1 ir 2 d.), tokio pobūdžio pažeidimai gali būti nustatyti  atlikus tarnybinio patikrinimo procedūrą, kurią atlikus turi būti surašyti du privalomieji procedūriniai dokumentai – tarnybinio patikrinimo išvada ir, atsižvelgiant į šią išvadą, motyvuotas teikimas generaliniam prokurorui. Minėta Prokuratūros įstatymo norma (PĮ 41 str. 4 d.) įstatymų leidėjas suteikė generaliniam prokurorui įgaliojimus nustatyti tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarką (procedūrą).

Nuostatų II skyriaus „Tarnybinio patikrinimo atlikimo pradžia ir atlikimo tvarka“ 8-14 punktuose nustatytos taisyklės, kurios reglamentuoja tarnybinio patikrinimo pradžios, t. y. kompetentingo subjekto sprendimo pradėti tarnybinį patikrinimą ir pavesti jį atlikti tikrintojui priėmimo etapą. Nuostatai nenustato termino per kurį generalinis prokuroras, gavęs informaciją apie prokuroro galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, turi priimti sprendimą pradėti ar nepradėti tarnybinį patikrinimą (Nuostatų 9.1 ir 9.2 punktai), tačiau tarnybinio patikrinimo tikslas ir tarnybinė atsakomybės  paskirtis bei Prokuratūros įstatymo 6 ir 7 dalyse nustatyti nuobaudos skyrimo terminai, kurie siejami su pažeidimo padarymo ir paaiškėjimo diena (36 mėn. nuo padarymo dienos ir 6 mėn. nuo paaiškėjimo dienos; 6 mėn. nuo sprendimo nutraukti baudžiamąjį procesą dienos)  reikalauja, kad toks sprendimas turi būti priimtas nedelsiant per protingą terminą.

Ginčui aktualios redakcijos Nuostatų 9.2 punktas numatė, kad generalinis prokuroras sprendimą pradėti tarnybinį patikrinimą priima užrašydamas rezoliuciją. Be to, Nuostatų 9.2 punktas numatė, kad šiuo procedūriniu būdu (rezoliucija) pradėdamas tarnybinį patikrinimą, generalinis prokuroras gali duoti šiuos pavedimus: pavesti įsakymu sudarytai tarnybinio patikrinimo komisijai atlikti tarnybinį patikrinimą (9.2.1 punktas); pavesti Generalinės prokuratūros vidaus tyrimų skyriui atlikti ar organizuoti tarnybinį patikrinimą (9.2.2 punktas). Pagal Nuostatus tarnybinio patikrinimo komisija sudaroma iš ne mažiau kaip 3 narių, o komisijos sudarymas įforminamas įsakymu (Nuostatų 9.2.1 ir 11 punktai). Procedūrine prasme sprendimas pradėti (nepradėti) tarnybinį patikrinimą yra pirmesnis veiksmas  už sprendimą paskirti tikrintoją ir jam pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą. Procedūrine prasme visi šie sprendimai gali būti įforminti vienu kompetentingo vadovo priimti tokius sprendimus administraciniu aktu jame nuosekliai išdėstant šių sprendimų eiliškumą, taip pat nustatant tarnybinio patikrinimo ribas. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal bylai aktualios redakcijos  Nuostatų 9.2 punktą  generalinis prokuroras savo rezoliucija, užrašyta ant atitinkamo tarnybinio dokumento, kuriame pateikta informacija apie prokuroro galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, tokiu procedūriniu būdu galėjo įforminti savo sprendimą pradėti tarnybinį patikrinimą ir tuo pačiu metu ir būdu (rezoliucija) galėjo suformuluoti vidaus administravimo tvarka savo pavedimą dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo. Pirmosios instancijos teismas Generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 2 d. rezoliuciją, užrašytą ant STT 2012 m. spalio 26 d. informacijos Nr. 4-01-5576, tarnybinio patikrinimo procedūros pradėjimo ir pavedimo tikrintojui (komisijai) suformavimo prasme vertino iš esmės teisingai. Iš šios rezoliucijos matyti, kad generalinis prokuroras  šiuo Nuostatuose numatytu būdu priėmė sprendimą pradėti tarnybinį patikrinimą (Nuostatų 9.2 punktas), taip pat vidaus administravimo tvarka išdėstė patvarkymą dėl tarnybinio patikrinimo komisijos, kuriai pavedama atlikti tarnybinį patikrinimą, narių skaičiaus (Nuostatų 11 p.), personalinės 3 narių komisijos sudėties, komisijos vadove paskirdamas Vidaus tyrimų skyriaus prokurorę. Generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. I-321 buvo įforminta minėtos generalinio prokuroro rezoliucijos (pavedimo) dalis dėl tarnybinio patikrinimo komisijos  sudarymo įsakymu, taip pat suformuluotos pavedimo atlikti tarnybinį patikrinimą ribos kiekvieno iš trijų tikrinamų prokurorų atžvilgiu, tarp jų apelianto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad  tarnybinį patikrinimą 2012 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. I-321  sudaryta 1-oji TP komisija pradėjo po šio įsakymo priėmimo. Ši aplinkybė itin svarbi, nes minėta TP komisija įgaliojimus atlikti tarnybinį patikrinimą gavo minėtu administraciniu aktu, kuriame buvo nustatytos ir tarnybinio patikrinimo ribos. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pradedant tarnybinį patikrinimą Nuostatų 9.2.1 punktas nepažeistas.

Nuostatai reglamentuoja, kad tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant motyvuotą išvadą dėl prokuroro galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kuri turi  atitikti Nuostatų 27 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į motyvuotą tarnybinio patikrinimo išvadą surašomas motyvuotas teikimas generaliniam prokurorui, kuriame turi būti nurodyti tarnybinio pažeidimo sudėties elementai, tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas ir siūloma tarnybinės nuobaudos rūšis (Nuostatų 32,33 punktai). Kai tarnybinį patikrinimą atlieka  generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu sudaryta komisija, ar paskirtas prokuroras, motyvuotą teikimą surašo Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras arba generalinio prokuroro pavaduotojas (Nuostatų 32.2 punktas). Nuostatų 36 punktas numatė, kad generalinis prokuroras gali pavesti atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą. Jei generalinis prokuroras pavedė atlikti papildomą patikrinimą, toks patikrinimas  baigiamas surašant  motyvuotą tarnybinio patikrinimo išvadą, kuri panaikina ankstesnę tarnybinio patikrinimo išvadą. Tokiu atveju, esant pagrindui skirti tarnybinę nuobaudą, surašomas teikimas Nuostatų nustatyta tvarka, o nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas nuo papildomo tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos (Nuostatų 36 punktas).

Pirmosios instancijos teismas  nustatė, kad minėtu procedūriniu būdu (Generalinio prokuroro  2012 m. lapkričio 2 d. rezoliucija) pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra  pareiškėjo atžvilgiu  buvo užbaigta Generalinio prokuroro 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. P-712 skirti tarnybinę nuobaudą. Minėtas administracinis aktas buvo priimtas  atsižvelgiant į 2-osios TP komisijos, atlikusios papildomą tarnybinį patikrinimą, 2013 m. spalio 4 d. TP išvadą Nr. 17.9-2701 ir Generalinio prokuroro pavaduotojo 2013 m. spalio 11 d. teikimą Nr. 17.9-2926, surašytą atsižvelgiant į šią tarnybinio patikrinimo išvadą  (Nuostatų 27, 32.2, 36 punktai).

Teismas nustatė, kad tarnybinis patikrinimas nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. buvo sustabdytas (Nuostatų 37 punktas), kadangi generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į 1-osios TP komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. tarnybinį pranešimą apie tikrinamų prokurorų galimą piktnaudžiavimą tarnyba (Nuostatų 24 punktas), 2012 m. lapkričio 12 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas). Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu nutraukus minėtą ikiteisminį turimą Nr. 01-2-105-12 nenustačius piktnaudžiavimo  (BK 228 str.) ir, be kita ko, konstatavus pareiškėjo atžvilgiu, kad ikiteisminio tyrimo duomenys galimai įrodo atitinkamų Prokuratūros įstatymo bei Prokurorų etikos kodekso nuostatų pažeidimus, tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas. Teismas nustatė, kad atnaujinus tarnybinį patikrinimą, 1-oji TP komisija įteikė pareiškėjui 2013 m. birželio 27 d. pranešimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, pasiūlė jam pateikti paaiškinimą. Atlikusi tarnybinį patikrinimą, 1-oji TP komisija pateikė 2013 m. rugpjūčio 30 d. išvadą Nr. 17-9-2028 (Nuostatų 27 punktas), tačiau Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokurorė, kuri pagal Nuostatų 32.2 punktą turėjo spręsti dėl motyvuoto teikimo surašymo, 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybiniu pranešimu  kreipėsi į Generalinį prokurorą (Nuostatų 36 p.), pasiūlydama atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą ir pašalinti pastebėtus šio dokumento trūkumus. Atsižvelgdamas į šį tarnybinį pranešimą, Generalinis prokuroras 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. I-211 papildomam tyrimui atlikti sudarė naujos sudėties komisiją, kuriai pavedė pašalinti prieštaravimus tarp ikiteisminio tyrimo metu Nr.01-2-00105-12 nustatytų  aplinkybių ir TP išvadoje Nr. 17-9-2028 konstatuotų aplinkybių. Papildomą tarnybinį patikrinimą atlikusi 2-oji TP komisija surašė TP išvadą Nr. 17.9-2701. Po to Generalinio prokuroro pavaduotojas atliko Nuostatų 32.2 punkte numatytus jo kompetencijai priskirtus veiksmus – surašė 2013 m. spalio 11 d. motyvą teikimą Nr. 17.9-2926, kuriame, be kita ko, pripažino, kad Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroras A. J. pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.5.1, 5.7.3 punktų reikalavimus, padarė tarnybinį pažeidimą, taip pat pasiūlė generaliniam prokurorui skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Pagal Nuostatų 36 punktą ir bylos faktines aplinkybes 1-osios TP komisijos surašyta TP išvada Nr. 17-9-2028 yra netekusi galios, nes Generalinio prokuroro pavedimu buvo atliktas papildomas tarnybinis patikrinimas, kurį atliko kitos sudėties, t. y.  2-oji TP komisija, kuri surašė TP išvadą Nr. 17.9-2701. Įsakymo Nr. P-712 įžanginėje dalyje nurodyta, kad tarnybinė nuobauda apeliantui paskirta atsižvelgiant būtent į TP išvadą Nr.17.9-2701 ir Teikimą Nr. 17.9-2926. Taigi, sprendžiant ginčą dėl Įsakymo Nr. P-712 skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą teisėtumo ir pagrįstumo, 1-osios TP komisijos TP išvada Nr. 17-9-2028 pagal bylos aplinkybes yra tik vienas iš dokumentų, patvirtinančių visos tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros eigą, o  esminę reikšmę turi 2-osios TP komisijos išvada Nr. 17.9-2701.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atliekant papildomą tarnybinį patikrinimą naujas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą apeliantui neturėjo būti įteiktas, nes to nereikalavo Prokuratūros įstatymo 41 straipsniu bei Aprašu nustatytas teisinis reguliavimas ir bylos faktinės aplinkybės. Papildomo tarnybinio patikrinimo paskirtis – užtikrinti, kad būtų pasiekti Nuostatų 3 punkte apibrėžti pagrindiniai tarnybinio patikrinimo tikslai – išsamiai ir nešališkai ištirti prokuroro galimai padaryto tarnybinio pažeidimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas tais atvejais, jei paaiškėja, kad šie tikslai nebuvo visiškai  pasiekti atlikus tarnybinį patikrinimą. Pabrėžtina, kad Generaliniam prokurorui pavedus 2-ajai TP komisijai atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, tarnybinio patikrinimo ribos liko tos pačios ir apeliantui buvo žinomos iš Pranešimo Nr. 17.2-12928, kurį įteikė 1-oji TP komisija, turinio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2-oji TP komisija, kuriai buvo pavesta atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, turėjo savarankiškai spręsti dėl medžiagos, kurią surinko 1-oji TP komisija,  pakankamumo ir neprivalėjo medžiagą, kuri buvo surinkta, rinkti iš naujo, ir kad 2-osios TP komisijos atliekamo  papildomo tyrimo nesaistė 1-osios TP komisijos  surašyta  TP išvada.

          Pirmosios instancijos teismas,  pareiškėjo argumentus, esą 1-oji TP komisija buvo šališka ir jos surinkta medžiaga galėjo turėti įtakos 2-osios TP  komisijos išvadai, pripažindamas nepagrįstais ir juos atmesdamas, įrodymų visumos kontekste vertino pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) tinkamai. Apelianto argumentai, esą 2-oji TP komisija buvo sudaryta dėl 1-osios TP komisijos šališkumo, neatitinka tikrovės. Tai patvirtina pirmiau minėtas Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios prokurorės 2013 m. rugsėjo 4 d. tarnybinio pranešimo, kuriame pasiūlyta atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, turinys. Pabrėžtina, kad pareiškėjo šioje administracinėje byloje  inicijuotam tarnybiniam ginčui aktualus tarnybinis patikrinimas ir papildomas tarnybinis patikrinimas buvo atliktas ne vien tik apelianto, o trijų prokurorų atžvilgiu. Pavedant atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą nebuvo nurodyta, kad kokios nors aplinkybės turi būti tikrinamos papildomai tik  apelianto atžvilgiu ir būtent dėl apelianto nurodytos priežasties (tariamo 1-osios TP komisijos šališkumo). Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pagal 1-osios TP komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. informaciją apie tikrinamų prokurorų (tarp jų apelianto) galimą piktnaudžiavimą tarnyba buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o nutraukus šį ikiteisminį tyrimą ir atnaujinus sustabdytą tarnybinį patikrinimą, ta pati komisija atliko jai pavestą tarnybinį patikrinimą,  savaime negali būti vertinamos kaip 1-osios TP komisijos šališkumas. Pagal Nuostatų 24 punktą tikrintojas tarnybinio patikrinimo metu nustatęs, kad tarnybinis pažeidimas turi nusikalstamos veikos požymių, tarnybiniu pranešimu apie tai informuoja generalinį prokurorą (jo nesant – pavaduotoją). Atlikimas  pareigų, kurias tikrintojas turi atlikti pagal Nuostatų 24 punktą, negali būti vertinamas kaip tikrintojo šališkumas vien pagal ikiteisminio tyrimo rezultatą, kad atlikus ikiteisminį tyrimą nenustatomi atitinkamos nusikalstamos veikos požymiai ir ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.

Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad papildomą tarnybinį patikrinimą atlikusi 2-oji TP komisija naudojo 1-osios TP komisijos surinktą medžiagą, nesuteikia pagrindo išvadoms apie kurios nors komisijos šališkumą. Ginčui aktualaus tarnybinis patikrinimas buvo susijęs su apelianto – Kauno miesto apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroro  veiksmų ir elgesio vertinimu organizuojant ir kontroliuojant ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų bei  Prokurorų etikos kodekso reikalavimų kontekste. Taigi, šiam tarnybiniam patikrinimui buvo aktuali atitinkama šio ikiteisminio tyrimo, taip pat su šiuo ikiteisminiu tyrimu susijusio ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dėl galimo prokurorų piktnaudžiavimo medžiaga, kurią turėjo gauti iš  ikiteisminį tyrimą atlikusių subjektų  bet kurios sudėties tarnybinio patikrinimo komisija ir ją vertinti. Minėta, kad 2-oji TP komisija, kuri atliko papildomą tarnybinį patikrinimą, buvo kitos sudėties ir jos nesaistė  1-osios TP komisijos nuomonė, išdėstyta TP išvadoje Nr. 17-9-2028. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2-osios TP komisijos išvadoje Nr. 17.9-2701 pateiktas aplinkybių vertinimas,  kai kuriais aspektais skiriasi nuo TP išvadoje Nr. 17-9-2028 pateikto vertinimo, taip pat dėl pasiūlytos nuobaudos rūšies (buvo pasiūlyta švelnesnė nuobauda). Apelianto argumentai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, dėl 1-osios TP komisijos tariamo šališkumo, vertintini tik kaip apelianto prielaidos, o bylos proceso dalyvių prielaidos negali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti teismo procesinį sprendimą ir/ar viešojo administravimo subjekto priimtą individualų administracinį aktą. Primintina, kad 1-osios TP komisijos TP išvada Nr. 17-9-2028 neteko galios atlikus papildomą patikrinimą ir 2-ajai TP komisijai surašius naują TP išvadą Nr. 17.9-2701 pagal kurią Generalinio prokuroro pavaduotojas surašė Teikimą Nr. 17.9-2926. Būtent šie procedūriniai dokumentai Generaliniam prokurorui buvo pagrindas skirti apeliantui tarnybinę nuobaudą.

Ginčui aktualios redakcijos Nuostatų 19 punkte nebuvo nustatyti pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą turinio išsamūs reikalavimai, o pagal šio Nutarimo 1 priedu patvirtintoje šio dokumento  formoje išdėstytus rekvizitus turėjo būti įrašytas tarnybinio patikrinimo atlikimo teisinis pagrindas ir galimo tarnybinio pažeidimo aplinkybės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką nekvestionuotina, kad  pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą pagal pirminius duomenis, kurie buvo pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, turi būti aiškiai nurodyta dėl kada atliktų (neatliktų) ir kokių būtent veiksmų (neveikimo) ir aplinkybių pareigūnas įtariamas galimai padaręs tarnybinį nusižengimą, kvalifikuotiną  pagal  atitinkamas teisės normas. Pirmosios instancijos teismas  sprendime priėjo prie pagrįstų išvadų, kad Pranešimas Nr. 17.2-12928 pagal nustatytas tarnybinio patikrinimo ribas yra surašytas tinkamai, nes jame yra aiškiai nurodyta, dėl kokių veikų, susijusių su ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 organizavimu ir kontroliavimu bei dėl kokio elgesio prokuroras A. J. įtariamas galimai padaręs tarnybinį nusižengimą, taip pat pateiktas galimai padarytų veikų kvalifikavimas pagal teisės aktus (Prokuratūros įstatymo 1 str. 2 d. ir 20 str. 1 d. 5 ir 6 p., Prokurorų etikos kodekso 5.5.1 p.), pasiūlyta pateikti paaiškinimą per Nuostatų 20 punkte nustatytą terminą. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Tarnybinis patikrinimas pradedamas pagal pirminę informaciją, išdėstytą tarnybiniame pranešime ar kitame  dokumente, kuri įgaliojimus inicijuoti tarnybinį patikrinimą turinčiam subjektui suteikia pakankamą pagrindą išvadoms apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Pabrėžtina, kad tarnybiniu pranešimu tikrinamasis yra informuojamas tik  apie  jo  galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, o tarnybinio patikrinimo tikslas – surinkti išsamius duomenis, visapusiškai ir objektyviai juos ištirti ir nustatyti, ar pirminiai duomenys, kurie buvo pagrindas įtarti pareigūną galimai padarius tarnybinį nusižengimą, pasitvirtina, ar ne.

Neabejotina, kad pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą turinys yra svarbus tikrinamojo teisės gintis nuo pareikštų įtarimų  tinkamam realizavimui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista, nes Pranešimo Nr. 17.2-12928 turinys yra aiškus. Nors galimo pažeidimo laikas Pranešime Nr. 17.2-12928 kalendorine data nėra įvardytas, tačiau iš pranešimo teksto (nurodytas ikiteisminio tyrimo numeris, šio ikiteisminio tyrimo pradžios data, aprašyta ikiteisminio tyrimo esmė, o galimi įtarimai siejami su šio ikiteisminio tyrimo organizavimu ir kontroliavimu) yra aišku, kad įtarimai galimai padarius aprašytas veikas ir galimai padarius tarnybinį nusižengimą apimą laikotarpį, kuriuo prokuroras A. J. organizavo ir kontroliavo ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12. Iš 2013 m. liepos 3 d. paaiškinimo turinio, kuriame prokuroras A. J. pareiškė, kad organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr.22-1-00276-12 jis nepadarė jokio pažeidimo, buvo nepriklausomas; nurodė, kad  aukštesnysis prokuroras (PĮ 15 str. 2 d.) J. B. šiame ikiteisminiame tyrime nedarė jam jokio poveikio; išdėstė savo poziciją dėl žinojimo apie galimą šio prokuroro privačių ir viešų interesų konfliktą, paminėdamas kitų aukštesnių prokurorų  (PĮ 15 str. 2 d.) pavardes, taip pat  rėmėsi ir ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 duomenimis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas suprato jam reiškiamus įtarimus ir jo teisė pasiaiškinti dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo nebuvo suvaržyta. Rašydamas minėtą paaiškinimą apeliantas iš Pranešimo Nr. 17.2-12928 žinojo, kad jis įtariamas šiame pranešime aprašytais veiksmais ir savo elgesiu galimai pažeidęs Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų), 20 straipsnio 1 dalies 5 punktą (prokurorai privalo pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus) ir 6 punktą (prokurorai privalo laikytis Prokurorų etikos kodekso), taip pat Prokurorų etikos kodekso 5.5.1 punkte įtvirtintą savarankiškumo principą. Tai, kad atlikus papildomą tarnybinį patikrinimą TP išvadoje Nr. 17.9-270, Teikime Nr. 17.9-2926 bei Įsakyme Nr. P-712 skirti tarnybinę nuobaudą, prokuroro A. J. padarytas tarnybinis pažeidimas buvo  kvalifikuotas pagal Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir Prokurorų etikos kodekso 5.2.1,  5.5.1, 5.7.3 punktus (t. y. pašalintas Pranešime Nr. 17.2-12928 nurodytas įtarimas dėl Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo  ir įtraukti Prokurorų etikos kodekso 5.2.1 ir 5.7.3 punktų pažeidimai, kurie nebuvo nurodyti Pranešime Nr. 17.2-12928) pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip nesuvaržę įtariamo galimai padarius tarnybinį nusižengimą asmens teisės žinoti kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis įtariamas ir  neapriboję jo teisės pasiaiškinti ir gintis nuo įtarimų. Pabrėžtina, kad galutinis tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas šiuo konkrečiu atveju neperžengia tarnybinio patikrinimo  ribų nei pagal faktines aplinkybes, nei pagal jų  pirminį galimai padaryto tarnybinio nusižengimo kvalifikavimą, pateiktą Pranešime Nr. 17.2-12928. Pažymėtina, kad Prokurorų etikos kodekse įtvirtinti prokurorų etikos principai yra susiję su reikalavimais laikytis atitinkamų  aukštesnės galios teisės aktų, tarp jų Prokuratūros įstatymo, ir šiuos reikalavimus detalizuoja bei atitinkamai kvalifikuoja pagal prokurorų profesinei etikai privalomus standartus. Prokurorų etikos kodekso normų pažeidimas, paprastai yra susijęs su atitinkamų įstatymo normų pažeidimu (šiuo atveju su Prokuratūros įstatymo). Dėl Prokurorų etikos kodekso 5.2.1 punkto (vadovaudamasis padorumo principu prokuroras privalo iš anksto nežadėti jokių sprendimų, elgtis sąžiningai ir padoriai) ir 5.7.3 punkto (vadovaudamasis solidarumo principu prokuroras privalo netoleruoti prokurorų padarytų Prokuratūros įstatymo ar Kodekso pažeidimų, laiku perspėti prasižengusį kolegą, reikalui esant – informuoti aukštesnįjį prokurorą) pažymėtina, kad pagal šias Kodekso normas kvalifikuoti pažeidimai patenka į Pranešime Nr.17.2-12928 nurodytus įtarimus (Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalis,  20 str. 1 dalies 5 ir 6 punktai) ir juos detalizuoja.  Minėta, kad 2013 m. liepos 3 d. paaiškinime pareiškėjas tarnybinio patikrinimo komisijai aiškiai ir pakankamai išsamiai išdėstė savo  poziciją, kad organizuodamas ir kontroliuodamas  ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 jis nepadarė jokių pažeidimų. Taigi, pareiškėjo pozicija, išdėstyta skunde ir apeliaciniame skunde, esą nenurodžius Pranešime Nr.17.2-12928 įtarimų dėl Prokurorų etikos kodekso 5.2.1 ir 5.7.3 punktų pažeidimo, buvo pažeistas Nuostatų 19  punktas ir tikrinamo asmens teisės, numatytos Nuostatų 22 punkte, atmestini kaip nepagrįsti.  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, žinodamas Įsakymo Nr. P-712, TP išvados Nr. 17.9-2701 ir Teikimo Nr. 17.9-2926, kuriuose pateiktas galutinis tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas,  teismui nenurodė jokių naujų aplinkybių ir argumentų, kuriais iš esmės papildytų savo 2013 m. liepos 3 d. paaiškinime išdėstytą poziciją.

Apeliantas, teigdamas, esą atsakovas padarė esminius procedūrinius pažeidimus,  nepagrįstai remiasi LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012, nes nurodytos bylos faktinės aplinkybės  visiškai nepanašios į nagrinėjamo ginčo aplinkybes. Minėtoje administracinėje byloje esminiu  tarnybinės nuobaudos  skyrimo procedūrų ir taisyklių pažeidimu  buvo pripažinta tai, kad atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo  pavedė tokių įgaliojimų neturintis pareigūnas. Vien tai buvo pagrindas panaikinti aktą, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda. Be to, esminiais pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimais pagal bylos faktines aplinkybes buvo pripažinta tai, kad tarnybinė nuobauda paskirta nesuteikus pareiškėjui galimybės pasiaiškinti, nes jis nebuvo tinkamai informuotas, kokius tarnybinius nusižengimus jis yra įtariamas padaręs, nenurodant jų turinio, pažeidimo aplinkybių, teisės aktų nuostatų, kurias galimai pažeidė (buvo abstrakčiai nurodyta, kad pareigūnas dėl asmeninių ir dalykinių savybių ne visada mandagiai, pagarbiai ir maloniai bendravo su kolegomis, ne visada buvo jiems paslaugus, ne visada profesionaliai suteikė pagalbą). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios, o sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra pabrėžęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apelianto nurodyta administracinė byla Nr. A858-1364/2012  negali būti remiamasi kaip precedentu, nes  bylos iš esmės skiriasi pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisę.

Pagal Nuostatų 36, 39 punktus, individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar neskyrimo, kai yra atliekamas papildomas tarnybinis patikrinimas, priimamas per 10 darbo dienų nuo teikimo arba išvados, surašytos atlikus papildomą tarnybinį patikrinimą, surašymo dienos. Šis terminas nepažeistas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skiriant nuobaudą Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai nepažeisti.  Pareiškėjas termino skirti nuobaudą aspektu ginčo nekėlė.

Apibendrindama išdėstytus argumentu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos proceso šalių pateiktus į bylą įrodymus ir argumentus, susijusius su tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra, įvertinęs įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) priėjo prie pagrįstų išvadų, kad tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui procedūra atlikta nepadarius esminių šių procedūrų ir taisyklių pažeidimų, kurias nustatė Prokuratūros įstatymo 41 straipsnis ir ginčui aktualios redakcijos Nuostatai.  Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti  ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 dalį nėra pagrindo.

Pareiškėjui Įsakymu Nr. P-712 tarnybinė nuobauda (papeikimas) buvo paskirta už tai, kad jis (Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroras), organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro J. B. interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesnio prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiaisiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. vykdė J. B. nurodymus dėl pranešimų apie įtarimą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams A. N. ir R. S. įteikimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo žemės sklypui, dėl kurio nuosavybės teisių atkūrimo vyksta procesas, kitų tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat pritarė  pozicijai, kad  ikiteisminį tyrimą  savivaldybės tarnautojų atžvilgiu galėtų nutraukti, jeigu jei priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė , kad tai reikia daryti  niekam nesakant apie J. B. vadovavimą  tyrimui; toleravo J. B. daromus  pažeidimus ir taip kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams  atkūrimo. Minėta, kad Įsakymas Nr. P-712 priimtas atsižvelgiant į TP išvadą Nr. 17.9-2701 ir Teikimą Nr.17.9-2926, o šiuose tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros dokumentuose, kurie yra Įsakymo Nr. P-712 sudedamoji (išsami motyvuojamoji) dalis, yra detaliai išnagrinėtos veikos, kurios pripažintos tarnybiniais nusižengimais ir kvalifikuotos pagal Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir  Prokurorų etikos kodekso 5.5.1, 5.7.3, 5.2.1 punktus, todėl tai, kad Įsakyme Nr. P-712  pateikta  tarnybinių pažeidimų santrauka, pagal bylos aplinkybes nelaikytina skundžiamo individualus administracinis akto turinio trūkumu  Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme.

ABTĮ 86  straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2-4 punktai). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 straipsnis),  teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi leistinais įrodymais, nes STT, kaip matyti iš  2012 m. spalio 26 d. rašto Nr. 4-01-5576, pateikė Generalinei prokuratūrai išslaptintus, gautus  pagal Operatyvinės veiklos įstatymą operatyvinio tyrimo duomenis  apie trijų prokurorų, tarp jų apelianto, galimai neteistas korupcinio pobūdžio veikas. Šiame STT rate nurodyta, kad minėtas operatyvinės veiklos subjektas Operatyvinės veiklos įstatymo pagrindu surinktą įslaptintą operatyvinę informaciją išslaptino  vadovaudamasi Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi ir perdavė Generalinei prokuratūrai panaudoti galimai tarnybinio nusižengimo tyrimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp įrodymų visumos, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas, išslaptinti apelianto telefoninių pokalbių su aukštesniu prokuroru J. B. duomenys  yra  tik vienas iš įrodymų ir jie ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies prasme, byloje vertintini kaip leistini įrodymai.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Įsakymo Nr. P-712 pagrįstumą ir teisėtumą tarnybinio nusižengimo sudėties prasme,  nustatė  bylai reikšmingas aplinkybes,  išsamiai išnagrinėjo įrodymus ir jų visumą vertino pagal ABTĮ  57 straipsnio 6 dalyje  nustatytas  taisykles, sprendimą pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir teisės normomis. Atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos  įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain), teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais remdamasis teismas nustatė, kad pareiškėjas (prokuroras), organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas,  nebuvo  procesiškai savarankiškas ir pažeidė Įsakyme Nr. P-712 nurodytas tesiės normas, šiais aspektais iš naujo nepasisako.

Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą materialinės teisės normų taikymo aspektu (ABTĮ 143 straipsnis), nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir šiuo aiškinimu pagrįsto Įsakymo Nr. P-712 pakeitimo.

Prokuroro nepriklausomumas (Prokuratūros įstatymo 11 straipsnis) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją, kurioje pateiktas Konstitucijos 118 straipsnio nuostatų aiškinimas. Taip pat turi būti atsižvelgiama į kitas Prokuratūros įstatymo normas bei kitus susijusius įstatymus.

Konstitucijos 118 straipsnyje (2003 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-1379 redakcija) įtvirtinta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras (1 dalis); prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 dalis); prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (3 dalis).

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taip pat 2014 m. sausio 16 d. sprendime inter alia  pabrėžė, kad Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas  prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Kita vertus, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad  viena konstitucinė vertybė – prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose negali būti priešpriešinama kurioms nors kitoms konstitucinėms vertybėms; įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad tarp šios konstitucinės vertybės ir kitų konstitucinių vertybių būtų pusiausvyra, kad nė viena konstitucinė vertybė nebūtų iškeliama virš kitų konstitucinių vertybių arba, priešingai, aukojama kitos konstitucinės vertybės naudai.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėjo, kad  Konstitucijoje įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai suponuoja tokį bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį, pagal kurį ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra atskiri baudžiamojo proceso etapai. Per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti. Įstatymu reguliuojant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant turi būti laikomasi Konstitucijos normų ir principų, įtvirtinančių inter alia asmenų lygiateisiškumą, žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus orumą, žmogaus asmens, privataus gyvenimo, būsto neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, nekaltumo prezumpciją, asmens teisę į teisminę gynybą ir teisę turėti advokatą. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai, išsamiai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai išspręsti baudžiamąją bylą teisme. Ypač pabrėžė, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėjo, kad  pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai reguliuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Iš minėtos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.  Pažymėjo ir tai, kad Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 3 dalyje expressis verbis įtvirtintas prokurorų nepriklausomumo principas. Pagal Konstituciją prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendime pabrėžta, kad Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų.

Minėtoje  Konstitucinio  Teismo jurisprudencijoje aiškinant Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintą prokuroro nepriklausomumo principą inter alia  pabrėžtam, kad įstatymų leidėjas turi įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra reikšmingas aukštesniojo prokuroro ir prokuroro procesinės veiklos  ikiteisminiame tyrime santykis  vykdant įstatymus.  Aukštesniojo prokuroro statusą apibrėžia Prokuratūros įstatymo 15 straipsnis. Šio straipsnio  2 dalies 1 punkte nustatyta, kad apylinkės prokuratūros prokurorui aukštesnysis prokuroras yra apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), Generalinės prokuratūros prokuroras, Generalinės prokuratūros departamento skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas). Apeliantui (Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus, t. y. Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus, prokurorui) Įsakymu Nr. P-712 taikytos tarnybinės atsakomybės prasme  aukštesnysis prokuroras buvo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. B.

Prokuratūros įstatymas yra bendrasis įstatymas, kuris nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros statusą, funkcijas, veiklos pagrindus, prokurorų statusą ir kt. (Prokuratūros įstatymo 1 str.). Šiame įstatyme yra įtvirtintos bendrosios nuostatos, kad prokuratūra savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais teisės aktais (PĮ 3 str. 1 d.); prokuroras sprendimus prima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais (PĮ 3 str. 2 d.); prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas (PĮ 4 str. 2 d.); prokuroras apie aukštesniojo prokuroro priimtą proceso sprendimą, prieštaraujantį įstatymams, privalo pranešti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui (PĮ 15 str. 5 d.). Prokuroro procesinę veiklą ikiteisminiame tyrime reglamentuoja atitinkamos specialiojo įstatymo (Baudžiamojo proceso kodekso) normos.  BPK 170 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti. BPK 170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus, paveda kriminalinės žvalgybos subjektams panaudoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ar priemones, kuriomis nėra ribojamos šio Kodekso 44 straipsnio 9 dalyje numatytos asmens teisės. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad aukštesniojo prokuroro įgaliojimai ikiteisminiame tyrime kitiems (žemesniems) prokurorams gali būti duoti  BPK 170 straipsnio 5 dalyje numatytais procesiniais būdais ir apimtimi. Nagrinėjamu atveju iš  pirmosios instancijos teismo nustatytų ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad tarp apelianto (prokuroro), organizavusio ir kontroliavusio  ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12, ir aukštesniojo prokuroro J. B. (PĮ 15 str. 2 d. 1 p.) bendravimas dėl šio ikiteisminio tyrimo nepatenka į įstatymu nustatytas  procesinės veiklos  ribas (BPK 170 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymų visumą nustatė, kad pareiškėjas (prokuroras) žinojo apie minėto  aukštesniojo prokuroro interesų konfliktą (nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų kuruojant  ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12, kuriame jo giminaičiai, siekiantys nuosavybės teisių atkūrimo, pripažinti nukentėjusiais) ir buvo jo veikiamas (vykdė jo žodinius nurodymus dėl atitinkamų proceso veiksmų, teikė informaciją, svarstė ikiteisminio tyrimo nutraukimo galimybę, jei savivaldybės tarnautojai atliktų  palankius sprendimus, sutiko su aukštesniojo prokuroro pozicija, kad niekas neturi žinoti, jog  būtent jis vadovauja minėtam ikiteisminiam tyrimui ir kt.). Pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma, atsižvelgiant į pirmiau minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas  vertinti, jog  byloje nustatytais būdais  apeliantas (prokuroras) patyrė  aukštesniojo prokuroro neprocesinį poveikį  prokuroro nepriklausomumui, nes tokiu būdu buvo pasikėsinta į ikiteisminio tyrimo objektyvumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtumo principus. Pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu netinkamai aiškindamas materialinės teises normas,  nepagrįstai pašalino iš Įsakymo Nr. P-712 kaltinimą, kad A. J. pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Todėl šia apimtimi pirmosios instancijos teismo  sprendimas pakeičiamas ir pareiškėjo skundas atmetamas visiškai.

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo A. J. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Anatolijus Baranovas

                                                                      Irmantas Jarukaitis