Administracinė byla Nr. eAS-529-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00521-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai (tretieji suinteresuoti asmenys – E. V., E. T., uždaroji akcinė bendrovė „Ekotopas“) dėl nurodymo (įpareigojimo) panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Evus LT“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, Departamentas) Vilniaus valdybos (toliau – ir Vilniaus valdyba) 2020 m. vasario 7 d. raštu Nr. (18.8)-AD5-1992 „Dėl skundo“ (toliau – ir Raštas) priimtą sprendimą, kuriuo pareiškėjui nustatytas terminas iki 2020 m. balandžio 5 d. sutvarkyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu užfiksuotas atliekas, perduodant jas atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti tokias atliekas; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl atliekų pašalinimo iš sklypo, adresu (duomenys neskelbtini); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą kaip nepriskirtiną administraciniams teismams Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. vasario 7 d. rašto Nr. (18.8)-AD5-1992 „Dėl skundo“, kuriuo prašoma pareiškėjo iki 2020 m. balandžio 5 d. sutvarkyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu užfiksuotas atliekas, perduodant jas atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti tokias atliekas; sutvarkius atliekas informuoti Inspekcijos specialistus bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras, krovinio lydraščius ar kt.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas neskundžia atsakovo veiksmų, susijusių su galbūt netinkamu jo skundo nagrinėjimu, o iš esmės nesutinka su Rašto dalimi, kuria atsakovas nurodė (įpareigojo) iki 2020 m. balandžio 5 d. sutvarkyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu užfiksuotas atliekas, perduodant jas atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti tokias atliekas; sutvarkius atliekas, informuoti Inspekcijos specialistus bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras, krovinio lydraščius ar kt.).

Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Rašto turinio matyti, jog atsakovas ne privalomai nurodė ar įpareigojo pareiškėją, o tiesiog rašte išreiškė prašymą iki atitinkamos datos pareiškėjui, kaip žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vienam iš bendrasavininkių, sutvarkyti minėtas atliekas. Šiame prašyme nėra jokio privalomo nurodymo ar įpareigojimo, taip pat nėra nurodyta, kad už šio prašymo nevykdymą pareiškėjui galėtų kilti kokios nors neigiamos teisinės pasekmės. Pareiškėjas skunde irgi neįvardijo, kokios neigiamos teisinės pasekmės jam galėtų atsirasti už šio prašymo nevykdymą, nurodė tik bendrai, kad jam gresia administracinė atsakomybė, tačiau šio teiginio niekaip nedetalizavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neigia, jog šiuo Raštu pareiškėjui buvo duoti privalomi nurodymai ar privalomi įpareigojimai. Atsakovas patvirtino, kad tai yra tik nieko neįpareigojantis prašymas, paraginimas, o ne kokia nors sukurta privaloma pareiga, už kurios nevykdymą pareiškėjui galėtų grėsti teisinė atsakomybė. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad skundžiamame Rašte išreikštas prašymas nėra privalomasis nurodymas, kuris yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat kurio davimo tvarką, jam keliamus turinio ir formos reikalavimus ir kitą reglamentuoja šio įstatymo 18–26 straipsniai.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovo skundžiamame Rašte yra išreikštas tik prašymas, kuris neturi jokio imperatyvaus pobūdžio ir nėra pareiškėjui privalomas, t. y. jam nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali lemti jokios teisinės atsakomybės atsiradimo už šio prašymo nevykdymą. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundžiamą Raštą vertino kaip negalintį būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (objektu), todėl administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (ABTĮ 103 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neskundžia atsakovo veiksmų, susijusių su galbūt netinkamu jo skundo nagrinėjimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neįsigilino į skundo esmę. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl jam su valstybe ir kitais bendraturčiais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), užteršimo įvairiomis atliekomis bei kaltų asmenų nustatymo ir jų įpareigojimo išvalyti sklypą į įvairias institucijas skundus rašo nuo 2017 m., tačiau per visą tą laiką institucijos prašymą spręsti klausimą dėl atliekų pašalinimo iš sklypo (duomenys neskelbtini), siuntinėjo viena kitai, tačiau iš esmės nieko nespręsdamos, nors ne vieną kartą savo atsakymuose nurodė bei konstatavo, jog kalti asmenys yra nustatyti ir jiems surašyti nutarimai juos nubausti administracine tvarka, kas reiškia, jog atliekų darytojas ir turėtojas yra nustatyti. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas apskritai neatliko jokių veiksmų, kad tinkamai išnagrinėtų pareiškėjo skundą, nustatytų pažeidėjus ir įpareigotų juos sutvarkyti atliekomis užterštą sklypą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistams, tiek policijos komisariato pareigūnams yra žinomas atliekų darytojas / turėtojas, nes jam yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Pareiškėjui buvo atsisakyta nurodyti asmenis, kuriems surašyti administracinio nusižengimo protokolai, remiantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimais dėl asmens duomenų apsaugos, tačiau atsakovui, turinčiam valdingus įgalinimus aplinkos apsaugos srityje ši informacija yra prieinama. Vietoj to, kad ją surinktų ir iš esmės išspręstų pareiškėjo skundą, atsakovas elgėsi pasyviai, nieko nedarė, o tiesiog surašė įpareigojimą pareiškėjui pačiam sutvarkyti atliekas. Skunde pareiškėjas būtent ir kaltino atsakovą pasyviu elgesiu tiriant jo skundą, tinkamu pareigų neatlikimu.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Raštas yra tik atsakovo prašymas, neturintis jokio imperatyvaus pobūdžio ir nėra pareiškėjui privalomas. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Raštas vertintinas keliais aspektais, ne tik jo privalomumo aspektu, bet ir paties Rašto atitikimo teisės aktų reikalavimams aspektu. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo kreipimasis į atsakovą vertintinas kaip pareiškėjo skundas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 15 dalyje pateiktą skundo apibrėžimą. Pripažinus, kad pareiškėjas pateikė skundą, pripažintina ir tai, kad skundžiamas Raštas vertintinas kaip administracinės procedūros sprendimas, kuris gali būti apskųstas teismui.

Pareiškėjo nuomone, tai, kad Rašte vietoj žodžio „įpareigojimas“ pavartotas žodis „prašymas“ esmės nekeičia, nes šalia „prašymo“ pareiškėjas gavo kitų nurodymų, kurių vykdymą atsakovas susiejo su konkrečia data, t. y. iki 2020 m. balandžio 5 d. pareiškėjas ne tik turėjo sutvarkyti sklype atliekas, bet ir iki nurodytos datos informuoto apie tai atsakovo specialistus bei pateikti patvirtinančius dokumentus, kad atliekas sutvarkė atliekų tvarkytojas, turintis teisę tvarkyti atliekas.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su skundžiamos teismo nutarties motyvais. Pažymi, kad pareiškėjo skundžiamas dokumentas tėra raštas, pasireiškiantis Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos pareigūnų prašymu, paraginimu, o ne kokia nors sukurta pareiga, už kurios neįvykdymą pareiškėjo teisės ar pareigos pasikeistų. Pareiškėjas iškreipia šio Rašto turinį, nepagrįstai suteikdamas nurodytam raštui imperatyvų pobūdį ir taip klaidina teismą. Rašte nėra jokio privalomo nurodymo ar įpareigojimo, taip pat nėra nurodyta, kad už šio prašymo nevykdymą pareiškėjui galėtų kilti kokios nors neigiamos teisinės pasekmės. Atsakovas pabrėžia, kad skundžiamo Rašto pagrindu yra geranoriškas prašymas nukreiptas į vieną iš daikto bendrasavininkių pasirūpinti jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog Departamentas neatliko apskritai jokių veiksmų, kad tinkamai išnagrinėtų jo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ekotopas“ atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo išvada, jog skundžiamame Rašte yra išreikštas tik prašymas, kuris neturi jokio imperatyvaus pobūdžio ir nėra pareiškėjui privalomas, t. y jai nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali lemti jokios teisinės atsakomybės atsiradimo už šio prašymo nevykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą kaip nepriskirtiną administraciniams teismams ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pastebėtina, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu motyvuodamas tuo, kad Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos 2020 m. vasario 7 d. raštas Nr. (18.8)-AD5-1992 „Dėl skundo“ nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nelemia jokios teisinės atsakomybės atsiradimo už šio prašymo nevykdymą, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (objektu).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir atskirojo skundo motyvus, mano, kad šiuo atveju neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad ginčijamas Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Pažymėtina, jog ginčijame akte nurodyta, kad: pareiškėjo skundas pasitvirtino iš dalies; Inspekcijos pareigūnai sklypo apžiūros metu 2020 m. sausio 20 d. užfiksavo statybines, įskaitant ir pavojingųjų asbesto lakštų, atliekas, medicininių atliekų apžiūros metu nenustatė. UAB „Ekotopas“ atstovė paneigė, kad atliekos priklauso būtent šiai įmonei. Apžiūros metu iš atliekų turinio nepavyko nustatyti atliekų turėtojo (darytojo); pareiškėjui nustatytas terminas iki 2020 m. balandžio 5 d. sutvarkyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu užfiksuotas atliekas, perduodant jas atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti tokias atliekas; sutvarkius atliekas, informuoti Inspekcijos specialistus bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras, krovinio lydraščius ar kt.). Taigi ginčijamu Raštu buvo ne tik iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, bet ir nustatytas terminas sutvarkyti žemės sklype apžiūros metu užfiksuotas atliekas, perduodant jas atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti tokias atliekas, ir sutvarkius atliekas, informuoti Inspekcijos specialistus bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti ginčijamo Rašto priėmimo pagrindus ir ar iš tiesų skundžiamas aktas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, ir atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, konkrečioje byloje spręsdamas dėl pažeistų asmens teisių gynimo, remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalimi, turi patikrinti, ar skundžiamas teisės aktas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.); ar skundžiamą aktą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 p.); ar skundžiamas aktas buvo priimtas nepažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.).

Taigi nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą vertindamas, jog atsakovo Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Teismas turėjo patikrinti, ar atsakovas turi kompetenciją priimti tokio pobūdžio aktą, ar skundžiamas aktas buvo priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, įvertinti ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateiktas pareiškėjo 2020 m. sausio 16 d. skundas Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybai, į kurį kaip atsakymas buvo pateiktas ginčijamas Raštas. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti šalių pateikti šį procesinį dokumentą, nes būtent pagal pareiškėjo 2020 m. sausio 16 d. skundą teismas turėtų įvertinti atsakovo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą ABTĮ 91 straipsnio prasme.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą, nes neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė