Administracinė byla Nr. A-2760-492/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00412-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 16.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo grąžinti į tarnybą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. R. 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Policijos komisariatas) 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 10-S-18886 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Policijos komisariatą spręsti pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, vieną iš padalinių ar skyrių, kuriame šiuo metu labiausiai trūksta pareigūnų, procedūrą (b. l. 1–2).
Pareiškėjas paaiškino, kad policijoje pradėjo dirbti nuo 1994 metų – dirbo Policijos komisariato Patrulių rinktinėje, po to Penktajame policijos komisariate. Nuo 2008 metų dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Vidaus tarnyboje dirbo iki 2013 metų sausio mėnesio. Iš tarnybos buvo atleistas savo prašymu, todėl, kad norėjo tęsti studijas Mykolo Riomerio universitete ir įgyti magistro laipsnį. Pareiškėjas nurodė 2013 m. birželio 10 d. įgijęs teisės magistro laipsnį. Vėliau, dėl finansinių sunkumų, kuriuos sukėlė paimta banko paskola, laikinai išvyko dirbti į Liverpulio miestą Didžiojoje Britanijoje. Iš dalies atsiskaitęs su banku ir sumažėjus finansiniams sunkumams, nusprendė grįžti į Lietuvą ir vėl dirbti vidaus tarnyboje. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Policijos komisariato Personalo skyrių su prašymu grąžinti į vidaus tarnybą. Remiantis vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių“ 18 punktu turėjo būti sugrąžintas į tarnybą supaprastinta tvarka. Paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjui buvo pateiktas jo prašymas, ant kurio buvo užrašyta Policijos komisariato viršininko pavaduotojo A. M. rezoliucija „nesutinku“. Daugiau jokių priežasčių nebuvo nurodyta. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Policijos komisariato viršininką K. L. dėl leidimo pradėti grąžinimo į vidaus tarnybą procedūrą, tačiau 2013 m. lapkričio 12 d. gavo atsakymą, kad su jo pateiktu prašymu nesutinka. Pateiktame rašte nebuvo nurodytos nesutikimo priežastys, nors tai nurodyti reikalauja minėtų taisyklių 21 punktas. Nesutikimas buvo visiškai nemotyvuotas, nurodyta tik tai, kad prašymas buvo išnagrinėtas ir nuspręsta jo netenkinti. Pareiškėjas tvirtino 2013 m. lapkričio 26 d. kreipęsis į vidaus reikalų ministrą, kuris pateiktame atsakyme nurodė, kad pareiškėjas gali būti grąžintas į vidaus tarnybą, bet šis klausimas nepriklauso ministerijos kompetencijai.
Atsakovas Policijos komisariatas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 19–21) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui Policijos komisariato 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas įteiktas tą pačią dieną, skundas teismui pateiktas 2014 m. sausio 15 d., t. y. paėjus 2 mėnesiams ir 3 dienoms nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio skundo padavimo teismui terminą. Nurodė, kad grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-384 patvirtintos Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 6 punkte numatyta, kad „prašyme grąžinti į vidaus tarnybą buvęs pareigūnas turi nurodyti atleidimo iš vidaus tarnybos priežastis, taip pat konkrečias pareigas, kurias norėtų eiti“. Pagal susiklosčiusią praktiką, asmuo, norėdamas grįžti į tarnybą ant prašymo, kuriame nurodytos pareigos, gauna sutikimo rezoliucijas galimo būsimo vadovo ir struktūrinio padalinio, kuriame pageidauja tarnauti, vadovo, ir tik tada pateikia įstaigos, kurioje pageidauja tarnauti, vadovui. R. R. prašymuose jokių derinimo vizų nėra. R. R. savo skunde remiasi supaprastino grąžinimo į vidaus tarnybą tvarka, kuri ginčo atveju netaikytina, nes: 1) Taisyklių 18.2. punkte numatytas 1 mėnesio nuo studijų baigimo terminas, pareiškėjui diplomas įteiktas 2013 m. birželio 10 d., o prašymas pateiktas 2013 m. liepos 30 d., t. y. praėjus 2 mėnesiams nuo studijų baigimo. Tačiau Tvarka nenumato jokių šio termino pratęsimo išlygų, todėl supaprastinta tvarka pareiškėjui negali būti taikoma; 2) Taisyklių 18.2 punkte numato tikslą „tęsti mokymąsi <...> ar kitose aukštosiose mokyklose“. Šiuo atveju R. R. jau buvo magistras, sėkmingai studijavęs pusantrų metų, niekuo negrindė poreikio išeiti iš tarnybos, todėl ir šiuo aspektu, neatitinka supaprastintos grąžinimo tvarkos reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad Tvarkoje nustatyto reguliavimo esminis tikslas yra sudaryti galimybę nuolatinių studijų būdu (stacionare) studijuoti profesinės srities studijas ir po jų nepertraukiamai, nedelsiant grįžti į tarnybą. Pareiškėjas po studijų per nustatytus terminus savo valios tarnauti vidaus tarnyboje neišreiškė, o priešingai – pasirinko darbą užsienyje, todėl jam gražinimo į tarnybą lengvatos negali būti taikomos. Atsakovas nurodė, kad darbo ar tarnybos santykiai grindžiami laisvanoriškumo principu, t. y. kiekviena šalis turi teisę rinktis, darbuotojas – darbą, o darbdavys – darbuotoją. Pagal Darbo kodekso 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas. Nors su statutiniais pareigūnais darbo sutartys nesudaromos, darbo kodekso principai galioja ir šiems santykiams. Taisyklių 21 punkte taip pat įstaigos vadovui numato diskreciją – priimti sprendimą dėl grąžinimo ar negrąžinimo į pareigas. Policijos komisariatas savo poziciją pagrindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės aiškinimo praktika.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu (b. l. 37-40) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 10-S-18886. Įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pakartotinai išnagrinėti R. R. 2013 m. liepos 30 d. prašymą dėl jo grąžinimo į vidaus tarnybą. Grąžino pareiškėjui R. R. 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) jo sumokėto žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad R. R. 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Policijos komisariato viršininką su prašymu pradėti grąžinimo į vidaus tarnybą procedūrą dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą į Policijos komisariato vieną iš skyrių ar padalinių, kuriame šiuo metu labiausiai trūksta pareigūnų. Pagrįsdamas savo prašymą paaiškino, kad policijoje pradėjo dirbti nuo 1994 m., o nuo 2008 m. perėjo dirbti į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyrių, tačiau dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių bei pradėtų studijų tarnybos santykiai nutraukti prašant pačiam pareiškėjui. Policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 10-S-18886 R. R. informuotas, kad jo prašymas dėl grąžinimo į tarnybą buvo išnagrinėtas ir nuspręsta jo netenkinti, taip pat nurodoma, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas Policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą apskundė vidaus reikalų ministrui, kuris 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu skundą nagrinėti atsisakė, pažymėdamas, jog grąžinimo į vidaus tarnybą sprendimo priėmimas nepriskirtinas Vidaus reikalų ministerijos kompetencijai.
Teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato Taisyklės, kurių II skyriuje reglamentuojama bendroji grąžinimo į vidaus tarnybą tvarka, III skyriuje – supaprastinta grąžinimo į vidaus tarnybą tvarka, IV skyriuje – grąžinimo į vidaus tarnybą operatyvinę veiklą vykdančiuose padaliniuose tvarka. Vadovaujantis Taisyklių 8, 12, 16 p. nuostatomis, asmenų prašymus dėl grąžinimo į tarnybą bendrąja tvarka nagrinėja vidaus reikalų centrinėse įstaigose sudarytos grąžinimo į vidaus tarnybą komisijos, kurios išvada dėl grąžinimo (atsisakymo grąžinti) į tarnybą yra teikiama įstaigos vadovui. Gavęs dokumentus, vidaus reikalų įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į komisijos sprendimą, buvusį pareigūną skiria į prašyme grąžinti į vidaus tarnybą nurodytas pareigas; jei komisijos sprendimas neigiamas, vidaus reikalų įstaigos vadovas apie tai buvusį pareigūną informuoja raštu. Pagal Taisyklių 19–21 p., galutinį sprendimą dėl pareigūno grąžinimo į tarnybą supaprastinta tvarka įstaigos vadovas priima, gavęs vidaus reikalų įstaigos personalo padalinio išvadą, kurioje pažymima, ar buvęs pareigūnas atitinka Taisyklių 2 punkte nurodytus reikalavimus, taip pat specialiuosius pareigybės, į kurią pretenduoja, reikalavimus. Jeigu sprendimas teigiamas, buvęs pareigūnas skiriamas į konkrečias pareigas, jeigu neigiamas – vidaus reikalų įstaigos vadovas apie priežastis buvusį pareigūną informuoja raštu. Iš aptartų Taisyklių nuostatų daryta išvada, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas, spręsdamas asmens grąžinimo į tarnybą klausimą, bet kokiu atveju privalo savo sprendimą motyvuoti. Būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto sprendimą akcentuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010 ir kt.).
Teismas sprendė, kad skundžiamas Policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas nėra pagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis, pačiame sprendime nenurodomos jokios faktinės aplinkybės, kurios buvo analizuotos bei vertintos. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad Policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstas bei teisėtas.
Teismui konstatavus, kad Policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas nėra pagrįstas bei teisėtas, atsakovo teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais, be kita ko, yra grindžiamas ir skundžiamas sprendimas, nagrinėjamo ginčo atveju nelaikyti teisiškai reikšmingais. Teismui konstatavus, kad Policijos komisariato 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas yra naikintinas, pripažinta, kad pareiškėjo 2013 m. liepos 30 d. prašymo dėl jo grąžinimo į vidaus tarnybą nagrinėjimo procedūra nėra užbaigta, todėl Policijos komisariatas įpareigotas nagrinėti pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą prašymą iš naujo ir ginčo klausimu priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu R. R. grąžintas jo sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, grąžinta žyminio mokesčio suma perskaičiuota į eurus taikant 3,4528 Lt/Eur perskaičiavimo kursą vieno euro tikslumu, todėl pareiškėjui gražinta 28 Eur suma.
III.
Atsakovas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 48-50), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliantas prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo reiškęs tokį prašymą ir pirmosios instancijos teismui, tačiau šis senaties taikymo klausimu nepasisakė tuo pažeisdamas konstitucinį teisinio aiškumo principą, todėl vien dėl šios priežasties teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Mano, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą skundo padavimo teismui terminą ir neprašė jo atnaujinti. Dar kartą akcentuoja, kad darbo ar tarnybos santykiai grindžiami laisvanoriškumo principu, t. y. kiekviena šalis turi teisę rinktis, darbuotojas – darbą, o darbdavys – darbuotoją. Pagal Darbo kodekso 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas. Nors su statutiniais pareigūnais darbo sutartys nesudaromos, darbo kodekso principai galioja ir šiems santykiams. Taisyklių 21 punkte taip pat įstaigos vadovui numato diskreciją – priimti sprendimą dėl grąžinimo ar negrąžinimo į pareigas, analogiškos pozicijos laikosi ir administraciniai teismai (administracinė byla Nr. I-1927-331/2010). Be to atsakovas nurodo, kad teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, viena vertus, nurodoma, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kita vertus, teigiama, jog jis naikintinas.
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (b. l. 55-57).
Pareiškėjas nurodo, kad teismas atnaujino skundo padavimo terminą rašytinio proceso tvarka priimta nutartimi, todėl apelianto argumentas dėl praleisto skundo padavimo termino yra nepagrįstas. Pritaria teismo pozicijai, kad ginčijamas administracinis aktas nėra motyvuotas. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad teismo sprendime yra prieštaravimų, kadangi šie prieštaravimai yra ištaisyti nutartimi dėl rašymo apsirikimų taisymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo nepradėti pareiškėjo grąžinimo į Vidaus tarnybą procedūros teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Policijos komisariato viršininką su prašymu pradėti grąžinimo į vidaus tarnybą procedūrą dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą į Policijos komisariato vieną iš skyrių ar padalinių, kuriame šiuo metu labiausiai trūksta pareigūnų. Pagrįsdamas savo prašymą paaiškino, kad policijoje pradėjo dirbti nuo 1994 m., o nuo 2008 m. perėjo dirbti į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyrių, tačiau dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių bei pradėtų studijų tarnybos santykiai nutraukti prašant pačiam pareiškėjui. Policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2013 m. rugpjūčio 20 d. viza pareiškėjo prašyme nurodyta „Nesutinku“. Su šiuo sprendimu pareiškėjas supažindintas 2013 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikė atsakovui pakartotinį prašymą dėl grąžinimo į tarnybą. Policijos komisariato 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 10-S-18886 pareiškėjas informuotas, kad jo prašymas buvo išnagrinėtas ir nuspręsta jo netenkinti. Pažymėta, kad sprendimą pareiškėjas turi teisę apskųsti teisės aktuose nustatyta tvarka.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (žr., pvz., 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05; 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011 m. kovo 17 d. sprendimą AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas). Šioje byloje ir kilo ginčas dėl atsakovo surašyto individualaus administracinio akto atitikimo Įstatymo reikalavimui, t. y. pareiškėjas teigia, kad Sprendimas yra be motyvų.
Kaip jau minėta, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti jį į vidaus tarnybą, remiantis Vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-384 patvirtinto Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarkos aprašo nuostatomis. Nurodė atleidimo iš tarnybos priežastį, pareigas, kurias norėtų eiti.
Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnis numato, kad pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministras.
Vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-384 patvirtintose Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarkos taisyklėse (redakcija galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. kovo 21 d.) numatyta, kad buvęs pareigūnas, pageidaujantis būti grąžintas į vidaus tarnybą, su prašymu grąžinti į vidaus tarnybą kreipiasi į atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovą per vidaus reikalų įstaigą, kurioje norėtų tarnauti; prašyme grąžinti į vidaus tarnybą buvęs pareigūnas turi nurodyti atleidimo iš vidaus tarnybos priežastis, taip pat konkrečias pareigas, kurias norėtų eiti (Taisyklių 6 p.). Vidaus reikalų įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į įstaigos poreikius, prašymą grąžinti į vidaus tarnybą pateikusiam buvusiam pareigūnui nurodo pareigas, į kurias šis galėtų būti priimtas. (Taisyklių 7 p.). Taisyklių 8 punkte numatyta, kad buvusių pareigūnų (išskyrus nurodytų taisyklių 18 punkte) prašymams grąžinti į vidaus tarnybą nagrinėti vidaus reikalų centrinėse įstaigose sudaromos grąžinimo į vidaus tarnybą komisijos (toliau – komisijos).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo 2013 m. liepos 30 d. prašymas buvo išnagrinėtas Policijos komisariato viršininko pavaduotojo viza „Nesutinku“, Policijos komisariatui atsakant į pareiškėjo pakartotinį prašymą, 2013 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 10-S-18886 nurodyta, kad pareiškėjo prašymas yra išnagrinėtas ir nuspręsta jo netenkinti. Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad Policijos komisariatas, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas administracinį aktą, sukėlusį pareiškėjui teisines pasekmes, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pažeidė gero administravimo principą, nes administracinis aktas yra nemotyvuotas (nenurodyta, dėl kokių konkrečių aplinkybių ir kokiomis teisės aktų normomis vadovaujantis buvo priimtas). Pabrėžtina, kad visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų, su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Dėl to pripažintina, kad Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimo nemotyvavimas negali būti grindžiamas viešojo administravimo subjektui suteikta diskrecija. Pažymėtina, kad naudodamasi suteikta diskrecija valdžios institucija negali pažeisti imperatyvių teisės normų, teisės principų, diskrecija negali būti aiškinama kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti savo priimamus sprendimus. Kaip jau minėta, individualaus administracinio teisės akto motyvavimas sietinas su teisėtumo, gero administravimo principais, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis. Šiuo atveju Policijos komisariato vadovas privalėjo remtis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Taisyklių 7 punktu, t. y. turėjo nurodyti pareiškėjui pareigas, į kurias šis galėtų būti priimtas, arba nurodyti, kad laisvų etatų į pareigas, į kurias pretenduoja pareiškėjas, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo sprendimas nenurodant jokių argumentų, kurių pagrindu jis priimtas, jokių faktinių aplinkybių, taikytinos teisės normų, laikytinas neteisėtu.
Apelianto argumentai, susiję su tuo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl termino pateikti teismui skundą praleidimo ir teismo sprendimo prieštaringumo atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymu buvo atnaujintas terminas skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo ištaisyti rašymo apsirikimai, kuriais, kaip teismo sprendimo prieštaringumą pagrindžiančiu argumentu, yra motyvuojamas apeliacinis skundas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė