Civilinė byla Nr. e2A-1450-163/2016

                        Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00118-2016-1 

                        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.8.;                             2.5.8.11.3.; 3.3.1.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Albinos Pupeikienės ir Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Skolų departamentas“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo niekine ir negaliojančia bei skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. ieškovas ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2012-04-17 reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.3 punktą, nustatantį, kad už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar skolos dalies išieškojimo, priteisti iš atsakovės 29 887,66 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų mokėjimą už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2012-04-17 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. SP/12/04/17 atsakovei UAB „Skolų departamentas“ perleido ir skolos priėmimo - perdavimo aktu Nr. 1 perdavė 121 407,18 litų reikalavimo teises į skolininkes D. Ž. ir V. G.: 1) pagal 2010-06-08 Kretingos rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą į 35 407,18 Lt dydžio D. Ž. skolą; 2) pagal 2004-04-15 paskolos sutartį į 70000 Lt dydžio D. Ž. skolą; 3) pagal 2003-06-07 paskolos sutartį į 16000 Lt dydžio V. G. skolą.
2. Ieškovas, manydamas, kad atsakovei reikia laiko skolai išieškoti, kurį laiką nereikalavo, kad atsakovė praneštų apie išieškojimo eigą ir rezultatus. Išieškojimui pagal atskiras paskolos sutartis baigėsi LRCK 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas, o ieškovas iš atsakovės negavo jokių išmokų pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Atsakovė jokių realių skolos išieškojimo veiksmų neatliko, o apsiribojo tik 2012-04-18 registruotu raginimu sumokėti skolas išsiuntimu skolininkėms, bei 2015-05-11 Gyventojų registro duomenų peržiūra. Atsakovė nesikreipė į Kretingos rajono apylinkės teismą ar antstolį su reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, kad vykdomojoje byloje Nr. 0172/13/00221 išieškotojas V. R. būtų pakeistas nauja išieškotoja - atsakove. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovas mano, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.3 punkto nuostatos, apibrėžiančios atsakovės pareigą atsiskaityti su ieškovu terminą įvykiu, kuris gali ir neįvykti, pažeidžia imperatyvų teisės normų reikalavimą apibrėžti terminą įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (LRCK 1.117 str. 2 d.). Todėl šios sutarties nuostatos pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio, LRCK 1.80 str.).

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kretingos rajono apylinkės teismas 2016-05-31 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas byloje nustatė, kad ieškovas 2012-04-17 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. SP/12/04/17 atsakovei UAB „Skolų departamentas“ perleido ir skolos priėmimo - perdavimo aktu Nr. 1 perdavė: 35 407,18 Lt dydžio D. Ž. skolą pagal 2010-06-08 Kretingos rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą; 70 000 Lt dydžio D. Ž. skolą pagal 2004-04-15 paskolos sutartį; 16000 Lt dydžio V. G. skolą pagal 2003-06-07 paskolos sutartį. Reikalavimo perleidimo sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar skolos dalies išieškojimo. Išieškojimui pagal atskiras paskolos sutartis baigėsi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškovas iš atsakovės negavo jokių išmokų pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kadangi atsakovei nepavyko išieškoti skolos, nes skolininkės yra nemokios. Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties kvalifikavimo, tikrųjų šalių ketinimų sudarant sutartį, sutarties sąlygos aiškinimo ir skolos priteisimo. Teismas tarp šalių pasirašytą sutartį kvalifikavo kaip paslaugų teikimo sutartį, kadangi iš šalių atstovų paaiškinimų, sutarties teksto yra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė teikė ieškovui skolų išieškojimo paslaugas, kadangi atsiskaitymo momentą šalys susiejo su skolos išieškojimo momentu, kas pagrįstai yra laikoma paslaugos atlikimu bei šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio bei nustatė paslaugų įkainius. Be to tarp šalių sudaryta sutartis negali būti kvalifikuojama kaip pirkimo – pardavimo, nes tokio tipo sutarties atveju, ieškovas turėjo parduoti reikalavimo teisę į savo skolininkes ir gauti už tai atlyginimą iš atsakovės bei dėl to, kad pirkimo – pardavimo sutartims nėra būdingas komisinio mokesčio nustatymas, nes komisinis mokestis yra traktuojamas kaip atlyginimas už suteiktas paslaugas. Teismas konstatavo, kad tarp šalių sudarytas sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlygą, kadangi jis atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus taikomus tokiems sandoriams, kadangi ginčo sutarties punkte nurodyta: Naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar skolos dalies išieškojimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, prievolės atsiradimo momentas yra apibrėžtas ne terminu, kaip teigia ieškovas,  o atidedamąja sąlyga, t.y. jog atsakovei prievolė pagal sutartį atsiskaityti su ieškovu atsiranda tik įvykus sąlygai – išieškojus iš ieškovo skolininkių skolas. Skolos dar nebuvo išieškotos, nes ieškovo skolininkės yra nemokios, neturi jokio turto bei negyvena Lietuvoje, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovei prievolė atsiskaityti su ieškovu nėra atsiradusi, nes sąlyga dar nėra įvykusi. Teismas nustatė, kad šalys sutartį sudarė laisva valia, abi šalys yra savo srities profesionalės, todėl galėjo ir turėjo suprasti savo veiksmus ir iš to kylančias pasekmes. Teismas įvertino tą aplinkybę, kad ieškovas, žinodamas, kad turi baigtis ieškinio senaties terminas pagal paskolos sutartis, kad atsakovė neišieško skolų, kad nesikreipė į teismą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese nenutraukė sutarties ir pats nesikreipė dėl skolų išieškojimo į teismą. Dėl reikalavimo teisės perleidimo teismas konstatavo, kad ji priklauso ieškovui ir nurodė, kad atsakovė vien sudarytos sutarties pagrindu neperėmė reikalavimo teisės į ieškovo skolininkes, kadangi sutarties pagrindu atsakovė įgijo tik materialines subjektines teises, tuo tarpu procesinės teisės nebuvo perimtos, nes nebuvo pakeistas išieškotojas Lietuvos Respublikos CPK 596 str. nustatyta tvarka. Be to nesant universalių – tiek materialinių, tiek procesinių, kreditoriaus teisių perėmimo, reikalavimo teisė atsakovei neperėjo ir vis dar priklauso ieškovui. Taip pat faktą, kad reikalavimo teisė vis dar priklauso ieškovui ir nėra perėjusi atsakovei patvirtina ir tai, jog po sutarties sudarymo būtent ieškovas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Dėl skolos priteisimo teismas nurodė, kad konstatavus, kad tarp šalių yra sudaryta sąlyginė prievolė ir kad sąlyga dar nėra įvykusi, reiškia, jog atsakovei nėra atsiradusi prievolė atsiskaityti su ieškovu sutartyje nustatyta tvarka, todėl ir nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl skolos priteisimo.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

4. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, netinkamai įvertino tikruosius šalių ketinimus. Apeliantas nurodo, kad sutarties tekstas yra aiškus ir šalys puikia suprato jos esmę, juo labiau, kad pati atsakovė parengė sutartį. Papildomai nurodo, kad ginčo sutarties 12.2 punkte aiškiai nurodyta, kad šalys supranta ir vykdys sutartį pagal CK 6.101 - 6.110 straipsnių nuostatas, nustatančias reikalavimo teisės perleidimą. Atsakovė teismui pateikė du 2012- 04-18 d. pranešimus Nr. 12/04/18/1 ir 12/4/18/2, adresuotus skolininkėms V. G. ir D. Ž., kuriuose nurodė ir konstatavo, kad atsakovė perėmė ieškovo reikalavimo teises į skolą, netesybas bei palūkanas pagal sutartį, piniginius reikalavimus skolininkės privalo įvykdyti tiesiogiai ne pradiniam kreditoriui, o atsakovei UAB "Skolų departamentas“. Ieškovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis laikytina atlygintina išieškojimo paslaugų teikimo sutartimi, kurią reglamentuoja CK 6.716 - 6.724 straipsnių normos. Šalys sutarė, kad sudaroma ne atlygintinė paslaugų teikimo sutartis, o reikalavimo teisių perleidimo sutartis, o sutarties 12.2 punkte buvo numatyta, kad šalys sutartį vykdys pagal CK 6.101 - 6.110 straipsnių nuostatas, nustatančias reikalavimo teisės perleidimą. Ieškovas šia sutartimi atsakovei perdavė reikalavimo teises į skolininkes ir šių teisių nebeturi. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino terminą ir sąlyginę prievolę reguliuojančias teises normas, o sąlyginė prievolė atsiskaityti neįvykdyta išimtinai dėl atsakovės kaltės – jos neveikimo. Prievolės įvykdymas priklauso tik nuo to, kiek atsakovė dės pastangų išieškoti skolas (subjektyvus veiksnys). Aukščiau įrodyta, kad ieškovas nebeturi jokios galimybės daryti įtaką šiam procesui, o atsakovė, kaip įrodo teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kurių teismas nevertino, iš esmės nieko nepadarė ir nedaro skoloms išieškoti, net iki pat šiol nesiūlo panaikinti sutartį ir aktu grąžinti ieškovui reikalavimo teise. Todėl akivaizdu, kad tokio atidedamojo termino nustatymas pažeidžia imperatyvų teisės normų reikalavimą apibrėžti terminą įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117 straipsnio 2 dalis). Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.3 punktas nustato, kad „už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas nuo skolos ar skolos dalies išieškojimo“ sumokant Pradiniam kreditoriui 85 procentus nuo perleisto reikalavimo sumos. Šią formuluotę aiškinant lingvistiniu metodu būtų galima teigti, kad šalys susitarė dėl atidedamosios sąlygos: kol atsakovė negavo atsiskaitymo iš paskolos gavėjų (skolininkių), tol neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu. Tačiau tokiu būdu aiškinant šalių susitarimą reikštų, kad ši sutarties sąlyga, kuri gali niekada neįvykti, paneigtų Pradinio kreditoriaus ir Naujojo kreditoriaus priešpriešinių teisių ir pareigų buvimą ir iš to išplaukiančią kiekvieno atsakomybę kontrahentui, paneigtų sutarties atlygintinumo principą. Todėl ši sutarties nuostata turi būti laikytina ne sąlyga, o terminu (CK 1.117 straipsnio 2 dalis).
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimu nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei papildomai nurodo, kad apeliaciniame skunde cituojamos Sutarties sąlygos, t.y. Sutarties 1.1, p., 12.2. p. reiškia, kad apeliantas savo poziciją grindžia tik lingvistiniu sutarties aiškinimo metodu, t.y. aiškina Sutarties sąlygas pažodžiui. Tačiau, kaip jau buvo minėta, prioritetas turi būti teikiamas ne pažodiniam sutarties aiškinimui, o šalių tikrųjų ketinimų nustatymui. Nurodo, kad nesutinka su apelianto argumentais, kad jis atsakovei perleido reikalavimo teises ir jų nebeturi, kadangi apeliantas disponavo reikalavimo teisėmis kreipdamasis į antstolį dėl skolos išieškojimo asmeniškai. Atsakovė nesutinka su ir su apelianto argumentu, kad sąlyginio sandorio 1.3 punktas yra sąlygas su atidedamuoju terminu, o ne atidedamąja sąlyga. Nurodo, kad dėl fiksuoto mokesčio šalys nesusitarė, todėl atsiskaitymo terminas ginčo atveju nustatytas nebuvo, o jis buvo susietas su sąlyga, kad pavyks išieškoti bent dalį skolos. Be to visos sutarties sąlygos buvo derinamos tarp šalių. Atsakovė taip pat nurodo, kad iš byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas žinojo apie tai, kad skolininkės yra nemokios, todėl iš esmės ieškiniu siekia pasipelnyti ir atsakovės.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
7. LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
8. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sutarties sąlygos pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento.
9. Pirmosios instancijos teismas teisingai byloje nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovas 2012-04-17 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. SP/12/04/17 atsakovei UAB „Skolų departamentas“ perleido ir skolos priėmimo - perdavimo aktu Nr. 1 perdavė: 35 407,18 Lt dydžio D. Ž. skolą pagal 2010-06-08 Kretingos rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą; 70 000 Lt dydžio D. Ž. skolą pagal 2004-04-15 paskolos sutartį; 16 000 Lt dydžio V. G. skolą pagal 2003-06-07 paskolos sutartį. Reikalavimo perleidimo sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar skolos dalies išieškojimo. Išieškojimui pagal atskiras paskolos sutartis baigėsi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškovas iš atsakovės negavo jokių išmokų pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kadangi atsakovei nepavyko išieškoti skolos, nes skolininkės yra nemokios. Tarp šalių kyla ginčas dėl sutarties kvalifikavimo, tikrųjų šalių ketinimų sudarant sutartį, sutarties sąlygos aiškinimo ir skolos priteisimo.
10. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, jų ketinimus.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad tarp šalių yra kilęs nesutarimas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo, pagrįstai pasisakė dėl pačios ginčo sutarties kvalifikavimo. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties turinio, ji aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji jos šalių ketinimai (valia) sutarties sudarymo metu, atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį ir aplinkybes po sutarties sudarymo, ją vykdant, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. BUAB „Atkirtos būstas“, kt., bylos Nr. 3K-3-134/2014).
12. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais (CK 6.720 straipsnio 1 dalis). Suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį (CK 6.720 straipsnio 3 dalis). Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo.
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis sutartinius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, visapusiškai išnagrinėjęs byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusius santykius, motyvuotai priėmė sprendimą dėl sutarties kvalifikavimo paslaugų teikimo sutartimi. Nagrinėjamu atveju ginčo sutarties sąlygos bei sudarymo aplinkybės aiškiai atskleidžia, kad šalys siekė sutartį dėl ieškojimo paslaugų teikimo.
14. Nagrinėjamu atveju ginčo sutarties 1.3 punktas numato, kad naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar dalies skolos išieškojimo, tai reiškia, kad kainos sumokėjimą šalys siejo su skolos išieškojimo momentu, o ne su atsiskaitymu iškart nupirkus reikalavimo teisę, kai užmokestis yra sumokamas nuo reikalavimo teisės perleidimo momento. Vertintina ir ta aplinkybė, kad atsiskaitymas priklausė nuo to, kokio dydžio skolos sumą atsakovei pavyks išieškoti, t.y. sutarties šalys kainą siejo su išieškotina suma (Skolos priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1, 3 punktas). Tai leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio, o tai nėra būdinga atlygintinai reikalavimo perleidimo sutarčiai (pirkimui-pardavimui), kai kaina yra fiksuota ir sumokama nuo reikalavimo perleidimo momento. Be to šalys Skolos priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 susitarė, kad Naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti Pradiniam kreditoriui 85 proc. nuo išieškoto sumos už reikalavimo teisę, likusi procentų dalis, kuri sudaro 15 procentų nuo išieškotos sumos, liks Naujajam kreditoriui. Iš tokios sąlygos formuluotės galima pagrįstai teigti, kad šalys susitarė dėl paslaugų įkainio, t.y. 15 procentų nuo išieškotos sumos, nesusitariant dėl fiksuotos kainos. Pažymėtina, kad 15 procentų suma yra įprastas atsakovės siūlomas įkainis už atliekamas skolos išieškojimo paslaugas, kadangi tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai su kitais klientais, besidominčiais skolų išieškojimo paslaugomis, kurias teikia atsakovė. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutartims nėra būdingas komisinio mokesčio nustatymas, kadangi minėtas mokestis yra laikytinas atlyginimu už suteiktas paslaugas. Be to nors šalys ir yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų, t.y. pvz. būtent dėl apmokėjimo, ir šioje byloje ginčo sutarties 1.3 punktas numato, kad Naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar skolos dalies išieškojimo, tačiau šalys šioje sutartyje nesusitarė dėl pasekmių atsakovei neįvykdžius atlygintos reikalavimo perleidimo (pirkimo-pardavimo) sutarties. Iš to darytina išvada, kad šalys būtent ir sudarė paslaugų teikimo sutartį, kadangi apmokėjimas numatytas tuo atveju, jei / kai bus atliktas išieškojimas, t.y. šia sutartimi šalys vis dėlto nesusitarė dėl konkretaus apmokėjimo, kas yra esmė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Taigi įvertinus šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių vis dėlto buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, o ne atlygintinė reikalavimo perleidimo sutartis.
15. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino atidedamąjį terminą ir atidedamąsias sąlygas reguliuojančias teises normas. Apeliantas nurodo, kad ginčo sutarties 1.3 punktu šalys susitarė dėl atidedamojo termino, t.y. ieškovas turi reikalavimo teisę, o atsakovė pareigą įvykdyti reikalavimą, bet tik suėjus atidedamajam terminui – išieškojus skolas. Atidedamasis terminas tik suspenduoja prievolės įvykdymą. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad minėtoji sutarties sąlyga yra atidedamoji sąlyga, gaunasi, kad tokia sąlyga suspenduoja pačios prievolės atsiradimą, o ne jos įvykdymo terminą, todėl yra paneigiama ir pačios atsakovės prievolė ieškovui atlyginti už reikalavimo teisės perleidimą.
16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika bei materialiosiomis teisės normomis, tinkamai nusprendė, kad ginčo sutarties 1.3 punktas yra atidedamoji sąlyga, o ne atidedamasis terminas.
17. Lietuvos Respublikos CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. LRCK 1.66 str. 1 d. nurodyta, kad teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomą nuo tam tikrų sąlygų buvimo. Beveik analogiškai apibrėžiama ir sąlyginė prievolė. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (Lietuvos Respublikos CK 6.30 str.). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (Lietuvos Respublikos CK 6.30 str. 3 d.). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: 1. atsiranda ateityje (Lietuvos Respublikos CK 1.68 str. 1 d.; 6.30 str. 1, 4 d.); 2. šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (Lietuvos Respublikos CK 1.66 str. 2, 3 dalys; 1.68 str. 2 - 4 d.); 3. yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (Lietuvos Respublikos CK 1.66 str. 4 d.; 6.31 str. 1 ir 3 d.); 4. jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (Lietuvos Respublikos CK 6.31 str. 2 d.); 5. nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (Lietuvos Respublikos CK 1.68 str. 4 d.). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą. Pavyzdžiui, sąlyginės prievolės nuo terminuotų skiriamos pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka pirmiau išvardytus sąlygai keliamus reikalavimus. Terminas, skirtingai nei sąlyga, visuomet sueina. Dėl to, jeigu aplinkybė, su kuria šalys susiejo teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą, neišvengiamai įvyks, tokia prievolė bus ne sąlyginė, bet terminuota. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011). Sandoris (prievolė) laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (Lietuvos Respublikos CK 1.66 str. 2 d.; 6.30 str. 3 d.). Taigi sandoriui (prievolei) su atidedamąja sąlyga  būdinga yra tai, kad neatsiradus šalių aptartai aplinkybei (sąlygai) šalys nesaistomos prievolinio santykio, teisių ir pareigų tarp jų neatsiranda.
18. Nagrinėjamu atveju ginčo sutarties 1.3 punktas, numatantis, kad Naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti per 7 dienas po skolos ar skolos dalies išieškojimo, yra su atidedamąja sąlyga, o ne terminu, kaip teigia apeliantas. Atlyginimas už suteiktas paslaugas iš esmės yra apibrėžtas skolos išieškojimo momentu, tačiau negalima teigti, kad skolos išieškojimo momentas būtinai įvyks, todėl atsakovė negali įsipareigoti išieškoti. Pažymėtina, kad sutarties vykdymo principus reglamentuojančiose CK nuostatose įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, jos privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 1–3 dalys). Šiuo atveju vertintina ta aplinkybė, kad ieškovas iš esmės žinojo, kad skolininkės yra nemokios, kadangi jos turto ar pajamų neturi, į kuriuos būtų galima nukreipti išieškojimą, jų turtas parduotas priverstinio vykdymo procesuose iki 2008 m., be to pats apeliantas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio D. Ž. skolos išieškojimo, tačiau per laikotarpį per kelis metus antstoliui net dalies skolos išieškoti nepavyko. Pačios skolininkė taip pat negyvena Lietuvoje. Taigi darytina išvada, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, suprato ar turėjo suprasti, kad skolų išieškoti gali ir nepavykti, todėl vertinti ginčo sutarties 1.3 punktą kaip sąlyginį sandorį su atidedamuoju terminu visiškai nėra pagrindo. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantas teikia paskolas už palūkanas kitiems asmenims ir tai yra ieškovo veikla, todėl veikdamas kaip paskolų davėjas, vėlgi turėjo suprasti ir suprato ginčo sąlygos turinį, reikšmė bei galimas pasekmes. Pažymėtina, kad remiantis sutarties 12.2 šalys patvirtino, kad jos pilnai ir visiškai pripažįsta sudarytos sutarties terminus bei sąlygas, juos supranta ir įsipareigoja jų laikytis. Taigi, akivaizdu, jog ginčo sutarties punktas ir jo turinys tiek sutarties pasirašymo metu, tiek šiuo metu yra šalims aiškus ir suprantamas. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus tai, kad atsakovei prievolė atsiskaityti su ieškovu nėra atsiradusi, kadangi sąlyga (išieškoti skolas) dar nėra įvykusi.
19. Apeliacinis instancijos teismas taip pat nurodo, kad reikalavimo teisės perleidimas įvyksta tik LRCK 6.101 straipsnyje numatyta tvarka, t.y. kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas. Universalus teisių perėmimas įvyksta, kai tiek procesinių, tiek materialinių teisių perėmimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes, darytina išvada, kad įvyko tik materialinių teisių perėmimas, kadangi ieškovas po sutarties pasirašymo vis dar disponavo procesinėmis teisėmis – kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo, o atsakovas į antstolį nesikreipė dėl išieškotojo pakeitimo LRCPK 596 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi ieškovas reikalavimo teisė į skolininkes vis dar priklauso ieškovui.
20. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti (326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

21. Atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
22. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus galioti nepakeistą, yra pagrindas svarstyti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LRCPK 98 str. 1 d.).
24. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 576 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės ir jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija), todėl yra pagrindas jas priteisti. Taigi atsakovei UAB „Skolų departamentas“ priteistina 576 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo V. R..

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

              n  u  t  a  r  i  a :

              palikti Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą nepakeistą.

              Priteisti atsakovei UAB „Skolų departamentas“, j.a.k. 302680936, 576 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos              Kristina Domarkienė

              Albina Pupeikienė

              Alona Romanovienė