Civilinė
byla Nr. 3K-3-267/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
14.1; 14.6;
125.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro
Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. M. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui UAB „Swiss logistic“ dėl
neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir atsakovo UAB „Swiss logistic“
priešieškinį ieškovui P. M. dėl žalos atlyginimo bei darbo sutarties
sąlygos pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. M.
prašė: 1) nustatyti, kad darbo sutartis su juo nutraukta pagal Akcinių
bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1
dalį, ir įpareigoti atsakovą UAB „Swiss logistic“ (ankstesnis pavadinimas – UAB
„RST Baltic“) nustatyta tvarka užpildyti darbo sutartį; 2) priteisti iš
atsakovo neišmokėtą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dalį ir
9967,92 Lt išeitinę pašalpą; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį
nuo atleidimo iš darbo dienos (2007 m. sausio 8 d.) iki
teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis nuo
2006 m. spalio 2 d. dirbo atsakovo įmonėje direktoriumi.
Pagal darbo sutartį jam buvo nustatytas 5000 Lt mėnesinis atlyginimas ir 28
darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos. 2007 m. sausio 12 d.
ieškovas gavo atsakovo 2007 m. sausio 8 d. pranešimą apie
darbo sutarties nutraukimą ir 2007 m. sausio 8 d. atsakovo
vienintelio akcininko sprendimą, kuriuose nurodoma, kad jis atšauktas iš
direktoriaus pareigų ir darbo sutartis nutraukiama nuo
2007 m. sausio 8 d. Ieškovas nurodė, kad per visą darbo laiką
jam nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl darbo kokybės, atsakovą tenkino jo
kvalifikacija ir išsilavinimas. Darbo sutartis nutraukta nesant jo kaltės.
Pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytos atleidimo priežastys
neatitinka tikrovės. 2007 m. sausio 2 d. pasibaigus
bandomojo laikotarpio terminui, ieškovas dirbo toliau. Ieškovo teigimu, turėtų
būti tikslinamas jo atleidimo iš darbo pagrindas ir darbo sutartis nutraukta ne
pagal ABĮ 20 straipsnį, o pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1
dalį. Ieškovas nurodė, kad, nutraukdamas darbo sutartį, atsakovas pažeidė DK
140 straipsnio 2 dalį, 141 straipsnį, 177 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnio 1
dalies 1 punktą. Atleidimo iš darbo dieną atsakovas su ieškovu nevisiškai
atsiskaitė: neišmokėjo dalies kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir
9967,92 Lt išeitinės pašalpos pagal DK 140 straipsnio 2 dalį. Pagal DK 141
straipsnio 3 dalį atsakovas, uždelsęs atsiskaityti su ieškovu ne dėl šio
kaltės, turi sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką.
Atsakovas UAB
„Swiss logistic“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti rašymo klaidą
2006 m. spalio 2 d. darbo sutarties su ieškovu 8 punkte ir
patvirtinti 28 kalendorinių (o ne darbo) dienų kasmetinių minimalių atostogų
terminą, taip pat priteisti iš ieškovo 1800 Lt padarytai žalai atlyginti.
Atsakovas nurodė, kad su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje įsivėlė spausdinimo
klaida – sutarties 8 punkte vietoje „kalendorinių dienų“ buvo atspausdinta
„darbo dienų“, – kuri pastebėta tik gavus ieškovo ieškinį. Atsakovas paaiškino,
kad jis visiškai atsiskaitė su ieškovu 2007 sausio 9 d. Išeitinė
išmoka pagal DK 140 straipsnio 2 dalį ieškovui nepriklauso, nes jis atleistas
dėl jo kaltės (kaltais veiksmais prarado vienintelio atsakovo akcininko
pasitikėjimą), be to, nepasibaigus jo išbandymo terminui. Atsakovas taip pat
nurodė, kad ieškovas iš kasos paėmė kaip avansą už pirkimus grynaisiais 1800
Lt, tačiau šių pinigų negrąžino ir jokių dokumentų apie atliktus pirkimus
nepateikė, taigi privalo atlyginti padarytą žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 20 d.
sprendimu ieškovo P. M. ieškinį patenkino: pripažino, kad ieškovo ir
atsakovo UAB „Swiss logistic“ 2006 m. spalio 2 d. sudaryta
darbo sutartis buvo nutraukta pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3
dalį ir DK 124 straipsnio 1 punktą, bei įpareigojo atsakovą per penkiolika
dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atitinkamai užpildyti ieškovo
darbo sutartį, priteisė ieškovui iš atsakovo 8786 Lt išeitinės išmokos, 496,39
Lt neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 25 002,39 Lt vidutinio
darbo užmokesčio sumą už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš
darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat po 239,69 Lt vidutinio
darbo dienos užmokesčio (skaičiuojant penkių dienų darbo savaitę) už uždelstą
atsiskaityti laiką nuo 2007 m. birželio 21 d. iki teismo
sprendimo įvykdymo dienos, sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio
(4393 Lt) nukreipė vykdyti skubiai; atsakovo UAB „Swiss logistic“ priešieškinį
patenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1800 Lt; atsakovo
atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimo dėl 379 Lt priteisimo priėmė ir šią
civilinės bylos dalį nutraukė; kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė,
kad 2006 m. spalio 2 d. darbo sutartimi ieškovas buvo
priimtas į atsakovo bendrovės direktoriaus pareigas. Sutartyje šalys nustatė
5000 Lt dydžio mėnesinį atlyginimą (sutarties 3 punktas), 28 darbo dienų
kasmetines minimalias atostogas (sutarties 8 punktas), taip pat trijų mėnesių
išbandymo terminą (sutarties 4 punktas). Spręsdamas šalių ginčą, kada baigėsi
bandomasis laikotarpis, teismas nustatė, kad ieškovas sirgo nuo
2006 m. lapkričio 30 d. iki 2006 m. gruodžio 8 d.,
ir, vadovaudamasis DK 106 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią į išbandymo terminą
neįskaitomi laikotarpiai, kai darbuotojas nebuvo darbe, konstatavo, jog ieškovo
išbandymo terminas prasitęsė devyniomis kalendorinėmis dienomis ir baigėsi
2007 m. sausio 11 d. (DK 26 straipsnis). Teismas nustatė,
kad atsakovo 2007 m. sausio 8 d. pranešime dėl darbo
sutarties nutraukimo nurodyta atleidimo priežastis – ieškovo kvalifikacijos,
profesinių bei asmeninių gebėjimų akivaizdi neatitiktis jo einamoms vadovo
pareigoms, taip pat netinkamai ieškovo atliekamas darbas, reikalaujantis
didelių papildomų investicijų ir taip pažeidžiantis darbdavio interesus.
Atleidimo data nurodyta 2007 m. sausio 8 d. Teismas
konstatavo, kad šis pranešimas pagal turinį negali būti laikomas įspėjimu apie
būsimą atleidimą, nes juo informuojama apie jau esamą darbo santykių
nutraukimą, taigi atsakovas atleido ieškovą pažeisdamas DK 107 straipsnio 1
dalies reikalavimą įspėti darbuotoją, atleidžiamą nepasibaigus išbandymo
terminui, prieš tris dienas iki atleidimo. Be to,
2007 m. sausio 8 d. pranešimas nebuvo motyvuojamas DK 107
straipsniu. Nustatęs, kad buvo pažeista DK 107 straipsnyje nustatyta atleidimo
tvarka, teismas konstatavo, jog ieškovo atleidimas šiuo pagrindu yra
neteisėtas. Teismas taip pat nurodė, kad bendrovės vadovas gali būti
atleidžiamas pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, jį išrinkusio juridinio asmens
organui (šiuo atveju – vieninteliam akcininkui) pasinaudojus ABĮ 37 straipsnio
3 dalyje suteikta teise atšaukti bendrovės vadovą iš einamų pareigų, tačiau
tokiu atveju taikytinos DK normos, reglamentuojančios darbo sutarties
pasibaigimo priežastis, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų
įforminimą bei atsiskaitymo tvarką. Teismas konstatavo, kad ABĮ 37 straipsnio 3
dalis yra specialioji 20 straipsnio normos atžvilgiu, todėl pripažino
tenkintinu ieškovo reikalavimą pakeisti jo atleidimo pagrindą, vietoje ABĮ 20
straipsnio (pagal šį ieškovas buvo atleistas) nurodant ABĮ 37 straipsnio 3 dalį
ir DK 124 straipsnio 1 punktą. Teismas nurodė, kad toks pakeitimas neturi
įtakos ieškovo kaltės buvimui ar nebuvimui. Kaltės klausimas reikšmingas
nagrinėjant ieškovo reikalavimą priteisti išeitinę išmoką. Pareiga įrodyti
ieškovo kaltę šiuo atveju tenka atsakovui. Teismas konstatavo, kad atsakovas
ieškovo kaltės neįrodė, nes: UAB „Reotoma“ ir UAB „Teltransa“ jokios veiklos
nevykdė, taigi neįrodyta, kad ieškovas darbo pas atsakovą metu vadovavo šioms
bendrovėms, vykdžiusioms analogišką ieškovo veiklai veiklą; atsakovo teiginys,
kad ieškovas naudojosi bendrovės lėšomis apmokėti už jo ir jo draugės
apgyvendinimo paslaugas viešbučiuose, nepatvirtintas faktiniais duomenimis,
taip pat neįrodyti ieškovo netinkamo elgesio su bendrovės darbuotojais bei jo
neūkiškumo ar kompetencijos trūkumo faktai; atsakovas neįrodė ir galimų
nuostolių dėl, atsakovo teigimu, jo interesų neatitinkančių ieškovo veiksmų su
telekomunikacijų paslaugas teikiančiomis bendrovėmis UAB „Eurocom“, UAB
„Omnitel“. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, atsižvelgdamas į
teismų praktikoje suformuotą įrodymų pakankamumo taisyklę, padarė išvadą, kad
ieškovas nėra kaltas dėl darbo sutarties ir pavedimo teisinių santykių su juo
nutraukimo ir kad atsakovas tai padarė savo iniciatyva, pasinaudodamas
absoliučia teise. Atleidus ieškovą be jo kaltės, pagal DK 140 straipsnio 2 dalį
jam turi būti išmokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio
išeitinė pašalpa. Teismas taip pat nustatė, kad darbo sutarties 8 punkte šalys
susitarė dėl 28 darbo dienų kasmetinių minimalių atostogų termino. Teismas
nepripažino šios darbo sutarties sąlygos rašymo apsirikimu, todėl nenustatė
teisinio pagrindo ją keisti, ir šį priešieškinio reikalavimą atmetė. Atsakovas,
remdamasis 28 kalendorinių, o ne darbo dienų atostogų terminu, išmokėjo
ieškovui 1287,14 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o turėjo išmokėti
1783,53 Lt. Dėl to teismas priteisė ieškovui 496,39 Lt dydžio neišmokėtą
kompensacijos dalį. Teismas konstatavo, kad atsakovas, neišmokėjęs
kompensacijos ir išeitinės išmokos, pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalies
reikalavimą atleidimo dieną visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju,
todėl pagal DK 141 straipsnio 3 dalį turi sumokėti ieškovui vidutinį darbo
užmokestį už uždelsimo laiką. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas
nustatė, kad pagal 2006 m. gruodžio 8 d. kasos išlaidų
orderį ieškovui buvo išmokėtas 1800 Lt avansas už pirkinius grynaisiais.
Ieškovas turėjo grąžinti į bendrovės kasą šią sumą arba pateikti jų panaudojimą
pateisinančius dokumentus, tačiau to nepadarė, todėl teismas pripažino pagrįstu
atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl 1800 Lt priteisimo iš ieškovo.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Swiss logistic“ apeliacinį skundą,
2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą pakeitė:
sprendimo dalis, kuriomis ieškovui iš atsakovo priteista 8786 Lt išeitinė
išmoka, 25 002,39 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo
iki teismo sprendimo priėmimo bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstą
atsiskaityti laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo, panaikino ir
šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; sprendimo dalis, kuriomis pakeistas ieškovo
atleidimo iš darbo pagrindas, priteista jam 496,39 Lt. kompensacijos už
nepanaudotas atostogas, atmestas priešieškinio reikalavimas dėl rašymo klaidos
darbo sutartyje nustatymo bei patenkintas priešieškinio reikalavimas dėl 1800
Lt priteisimo atsakovui UAB „Swiss Logistic“ iš ieškovo, taip pat sprendimo
dalį, kuria priimtas atsakovo atsisakymas nuo priešieškinio dėl 379 Lt
priteisimo ir dėl tos dalies byla nutraukta, paliko nepakeistas; atliko
patenkintų piniginių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tarpusavio įskaitymą
ir konstatavo, kad atsakovui iš ieškovo priteista 1303,61 Lt; pakeitė
bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija pripažino iš dalies pagrįstu
apelianto reikalavimą pripažinti, kad ieškovas buvo atleistas dėl jo kaltės,
taigi jam neturėjo būti mokama išeitinė išmoka. Teisėjų kolegija nurodė, kad
pagal DK 107 straipsnio 1 dalį darbdavys neturi pareigos mokėti išeitinę išmoką
darbuotojui, atleidžiamam nepasibaigus jo išbandymo laikotarpiui, kai darbdavys
pripažįsta, jog išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam
darbui, rezultatai yra nepatenkinami. Taigi pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalies, kuria priteista išeitinė išmoka ieškovui, teisėtumui ir
pagrįstumui įvertinti nebūtina nustatyti ieškovo kaltę dėl jo atleidimo,
pakanka konstatuoti, kad egzistuoja kitas DK nustatytas pagrindas nemokėti
išeitinės išmokos atleidžiamam darbuotojui. Teisėjų kolegijos nuomone,
pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas iš darbo buvo
atleistas nepasibaigus darbo sutartyje nustatytam trijų mėnesių išbandymo
terminui, tačiau konstatuodamas DK 107 straipsnio pažeidimą visapusiškai
neįvertino įmonės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statuso
ypatumų ir neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija padarė išvadą,
kad kompetentingiems įmonės valdymo organams priėmus sprendimą atšaukti įmonės
vadovą iš pareigų, jis gali būti atleidžiamas iš darbo nesilaikant DK
įtvirtintų reikalavimų įspėti darbuotoją apie būsimą atleidimą. Dėl to teisėjų
kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo
atleidimas DK 107 straipsnio pagrindu, prieš tai jo neįspėjus, laikytinas
neteisėtu. Be to, ieškovo atleidimo iš darbo priežasčių formuluotė, teisėjų
kolegijos nuomone, suponuoja išvadą, kad ieškovas atleistas dėl to, jog
bandomuoju laikotarpiu nepateisino darbdavio lūkesčių, tai atitinka DK 107
straipsnyje nurodytą priežastį – nepatenkinamą išbandymo rezultatą. Nors nei
pranešime apie ieškovo darbo sutarties nutraukimą, nei atsakovo vienintelio
akcininko sprendime atšaukti ieškovą iš bendrovės vadovo pareigų ši atleidimo
priežastis nenurodyta, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismui nustačius,
kad ieškovas atleistas nepasibaigus išbandymo terminui, o ieškovui apeliacine
tvarka šios aplinkybės neginčijus, konstatuotina, jog atsakovo sprendimas
nemokėti ieškovui išeitinės išmokos buvo pagrįstas ir teisėtas. Dėl to teisėjų
kolegija pripažino nepagrįsta ir naikintina pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 8786 Lt išeitinė išmoka. Teisėjų
kolegija taip pat pažymėjo, kad darbdavys DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu
turėjo teisę nemokėti išeitinės išmokos ieškovui net ir nenustatęs jo kaltės
dėl atleidimo. Vertindama ieškovo argumentus dėl jo kaltės nebuvimo, teisėjų
kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-260/2007 išdėstyta pozicija, kad, atsižvelgiant į įmonės
vadovo teisinės padėties aspektus, vadovo kaltė dėl atleidimo iš pareigų turi
būti vertinama pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į jo teisinį statusą,
ir ją lemia ne tik darbo drausmės pažeidimai DK nuostatų prasme, tačiau ir
akcininkų pasitikėjimo juo praradimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos
aplinkybes, pripažino, kad yra pagrindas manyti, jog ieškovas, dirbdamas įmonės
vadovu, prarado vienintelio atsakovo akcininko pasitikėjimą; tai, remiantis
suformuota teismų praktika, savaime lemia vadovo kaltę, taigi pirmosios
instancijos teismo motyvai dėl ieškovo kaltės nebuvimo keistini, tačiau ieškovo
atleidimo pagrindas paliktinas tas pats, nes kaltės buvimas ar nebuvimas šiam
neturi įtakos. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo
argumentus dėl klaidos ieškovo darbo sutartyje sulygstant 28 darbo dienų
kasmetinių minimalių atostogų trukmę. Nusprendusi, kad išeitinė išmoka ieškovui
neišmokėta pagrįstai, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas uždelsė
atsiskaityti su ieškovu tik dėl 496,39 Lt dydžio kompensacijos už nepanaudotas
kasmetines atostogas, tačiau atsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismo
sprendimu, kurio ieškovas neginčija, atsakovui iš ieškovo priteista 1800 Lt
žalos atlyginimo. Nustačiusi, kad ieškovo atleidimo iš darbo dieną šis
atsakovui buvo skolingas didesnę pinigų sumą, nei jam laiku neišmokėta
kompensacijos dalis už nepanaudotas atostogas (496,39 Lt), teisėjų kolegija
nerado pagrindo pripažinti atsakovą uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu
darbuotoju, nurodžiusi, kad šiuo atveju taikytinas ginčo šalių tarpusavio
vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymas, atsakovui iš ieškovo priteisiant
tik 1303,61 Lt. Konstatavus, kad nebuvo uždelsta atsiskaityti su atleidžiamu
darbuotoju, nėra pagrindo priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už
uždelsimo laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas P. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties
dalį, kuria panaikintos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalys, kuriomis ieškovui
iš atsakovo priteista 8786 Lt išeitinė išmoka, 25 002,39 Lt už uždelstą
atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo bei
vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo teismo sprendimo
priėmimo iki jo įvykdymo ir atmesti reikalavimai dėl išeitinės išmokos bei
vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, taip pat atliktas patenkintų ieškinio ir
priešieškinio reikalavimų įskaitymas bei pakeistas bylinėjimosi išlaidų
paskirstymas, ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2007 m. birželio 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnį bei rungimosi ir
dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai), peržengė apeliacinio skundo
ribas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje
suformuluota taisyklė, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia
apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-522/2000). Atsakovas apeliaciniame skunde nekėlė DK 107 straipsnio
netinkamo taikymo klausimo ir nesirėmė aplinkybe, kad ieškovas iš darbo buvo
atleistas darbo sutartyje nustatyto išbandymo termino metu. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką išėjimas už apeliacinio skundo ribų
yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo
sprendimą dėl aplinkybių ir įstatymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde
nesiremiama, o įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-210/2001, 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2004,
2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-7-19/2006).
2. Apeliacinės instancijos
teismas netinkamai išaiškino, todėl netaikė DK 140 straipsnio 2 dalies. Išvada
dėl to, kad ieškovui nepriklauso išeitinė išmoka, padaryta remiantis tik ta
aplinkybe, jog jis atleistas bandomuoju laikotarpiu, tačiau, minėta, ši
aplinkybė buvo konstatuota peržengiant apeliacinio skundo ribas. Taip pat
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino keistinu pirmosios
instancijos teismo argumentą, kad nėra ieškovo kaltės dėl jo atleidimo iš
pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įmonės vadovo kaltės klausimu,
kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nenuosekli. Apeliacinės
instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi
civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007, pagal kurią akcininkų pasitikėjimo
praradimas savaime lemia vadovo kaltę. Tačiau kitose Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse suformuluota taisyklė, kad įmonė, atleisdama vadovą akcininkų
sprendimu esant pastarojo kaltei, turi įrodyti atleidžiamo iš darbo asmens
kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-954/2003, 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-841/2003). Be to, nustatant darbo sutarties
nutraukimo priežastį turi būti vadovaujamasi darbo įstatymais, o pagal šiuos
reikalaujama, kad įmonė įrodytų darbuotojo kaltę dėl darbo sutarties
pasibaigimo, nes kaltė nepreziumuojama. Dėl to norint konstatuoti, kad
administracijos vadovas prarado akcininkų pasitikėjimą ir tai lemia jo kaltę
dėl darbo santykių pasibaigimo, būtina nustatyti ne tik aplinkybę, jog
vienintelis akcininkas nepasitiki administracijos vadovu, bet ir tai, kad toks
nepasitikėjimas yra pagrįstas byloje nustatytomis (atsakovo įrodytomis)
aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-260/2007 dar ir dėl to, kad toje byloje buvo kitokios faktinės
aplinkybės – konstatuoti įmonės vadovo padaryti įstatymo pažeidimai bei kaltė
dėl įmonės nuostolingos veiklos.
3.
Netinkamai taikydamas pirmiau nurodytas teisės normas, apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria
priteista 25 002,39 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš
darbo iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, net ir tuo atveju, jeigu ieškovo atleidimas
būtų pripažintas teisėtu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai
pripažino, kad atsakovas atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo ieškovui 496,39 Lt
kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Konstatavęs uždelsimą
atsiskaityti, teismas turėjo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalies normą,
pažymėjo, kad DK nenurodyta aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, tačiau
tai, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3
dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga; aptariamos išmokos
dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką –
nustatytas įstatymo ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes,
teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006, 2006 m. spalio 2 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006). Apeliacinės instancijos
teismas, konstatuodamas, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovas buvo skolingas
atsakovui 1800 Lt (didesnę pinigų sumą nei jam laiku neišmokėta kompensacijos
dalis už nepanaudotas atostogas), todėl nesą pagrindo pripažinti atsakovą
uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, netyrė ir nepasisakė dėl
ieškovo atsikirtimo, jog ieškovo skola atsakovui nepanaikina fakto, kad
atsakovas su ieškovu laiku neatsiskaitė. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai,
kad pagal DK 226 straipsnį draudžiama daryti išskaitas iš išeitinės pašalpos,
kompensacinių ir kitų išmokų.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Swiss logistic“ prašo kasacinį skundą atmesti, o
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Kasatoriaus
argumentai dėl CPK 12, 13 ir 320 straipsnių pažeidimo nepagrįsti. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, konstatavo, kad
teismas nesaistomas apeliacinio skundo nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, kai to
reikalauja viešasis interesas, nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose
bei V dalyje nurodytų kategorijų bylas, taigi darbo bylose teismas privalo būti
aktyvus tiek siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo, tiek ir viešąjį interesą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-113/2005, 2007 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-297/2007). Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi
Nr. 3K-3-260/2007, atmestini, nes toje byloje buvo panašios faktinės
aplinkybės ir nagrinėjami šiai bylai svarbūs klausimai, be to, teismas rėmėsi
ne tik nurodyta, bet ir kitomis kasacinio teismo nutartimis. Kasatorius
grindžia skundą anksčiau priimtomis kasacinio teismo nutartimis, neatsižvelgdamas
į tai, kad teismai privalo vadovautis aktualiausia teismų praktika,
atitinkančia dabartinę padėtį visuomenėje ir valstybėje.
2. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai konstatavo, kad akcinės bendrovės vadovo,
dirbančio pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifinė, nes jo darbo
santykius reglamentuoja ne tik darbo, bet ir civilinės teisės normos. ABĮ 37
straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų
(šiuo atveju – vienintelio akcininko) teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų
išrinktą bendrovės vadovą. Šios aplinkybės paneigia kasatoriaus argumentus dėl
būtinybės įrodyti darbuotojo kaltę, atleidžiant jį iš darbo. Be to,
kompententingiems bendrovės valdymo organams priėmus sprendimą atšaukti įmonės
vadovą iš pareigų, jis gali būti atleidžiamas iš darbo nesilaikant DK
įtvirtintų reikalavimų įspėti apie būsimą atleidimą. Taigi atsakovo atleidimas
nuo išeitinės išmokos mokėjimo kasatoriui yra teisėtas ir pagrįstas, nes
atsakovas turi tokią teisę pagal DK 107 straipsnio 1 dalį.
3. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas buvo
atleistas iš pareigų pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, praradęs vienintelio
akcininko pasitikėjimą. Teismui nustačius, kad kasatorius buvo atleistas iš
darbo nepasibaigus bandomajam laikotarpiui, nėra pagrindo taikyti DK 140 ir 141
straipsnius, todėl kasatoriaus argumentai dėl šių normų netinkamo aiškinimo ir
taikymo atmestini. Be to, kasatorius apeliacine tvarka neskundė pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalies dėl 1800 Lt priteisimo, todėl apeliacinės
instancijos teismas, nustatęs, kad atleidimo iš darbo dieną kasatorius buvo
skolingas atsakovui didesnę pinigų sumą, nei šiam laiku nesumokėta
kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalis, neturėjo pagrindo pripažinti
atsakovą uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir taikyti DK 141
straipsnio 3 dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką
priteisimo. Teismas pagrįstai taikė šalių tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų
įskaitymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 141
straipsnio 3 dalies taikymo bendrovės vadovui; dėl priešpriešinio reikalavimo
įskaitymo galimybės
Uždarosios
akcinės bendrovės vadovas yra specifinę teisinę padėtį turintis darbo teisinių
santykių subjektas. Bendrovės vadovas visų pirma yra bendrovės vienasmenis
valdymo organas. Jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, atstovauja
bendrovei, pagal suteiktų įgalinimų ribas veikdamas bendrovės vardu sudaro
sandorius, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus bei vykdo kitas jam įstatymo
ir bendrovės įstatų suteiktas funkcijas. Kita vertus, bendovės vadovas taip pat
yra ir bendrovės darbuotojas, su kuriuo sudaroma darbo sutartis, taigi jis yra
ir darbo santykių, siejančių jį su bendrove, dalyvis – darbuotojas. Taigi
klausimus, susijusius su bendrovės vadovu, reglamentuoja tiek secialieji teisės
aktai, tiek DK normos. Bendrovės vadovo, kaip specifinio darbo teisinių
santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių
įstatymas (toliau – ABĮ). Bendrovės vadovo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo
iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje, kuriame įtvirtinta visuotinio
akcininkų susirinkimo absoliuti kompetencija šiais klausimais. Darbo sutarties
pasibaigimo galimybė, sutartį nutraukiant ne tik DK, bet ir kituose įstatymuose
įtvirtintu pagrindu, nustatyta DK 124 straipsnio 1 punkte. Šios normos turi
būti nurodytos nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu (ABĮ 37
straipsnis, DK 124 straipsnio 1 punktas). ABĮ nereglamentuoja atsiskaitymo su
atleidžiamu darbuotoju tvarkos, todėl šiuo klausimu turi būti laikomasi DK 141
straipsnio reikalavimų. Pagal šiuos, atleisdamas iš darbo darbuotoją, darbdavys
privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną,
t. y. turi būti išmokamos visos darbuotojui priklausančios pinigų sumos.
Tuo atveju, jeigu darbdavys uždelsia atsiskaityti su darbuotoju ne dėl
darbuotojo kaltės, įstatyme darbuotojui nustatyta tam tikra garantija –
įpareigojimas darbdaviui sumokėti darbuotojui jo vidutinį atlyginimą už visą
uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). DK neaptarta galimybė sumažinti už
uždelstą atsiskaityti laiką mokėtinos išmokos dydžio, ši išmoka pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką nelaikoma neprotingai didelė (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006, 2006 m. spalio 2 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006). Kita vertus, aiškinant DK
141 straipsnio 3 dalį, svarbu pažymėti, kad šios normos paskirtis yra
daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui).
Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai
darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui.
Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis
neadekvatumas (disproporcija) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principų reikalavimai. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju
neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą
uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam
darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio
darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos
išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą
prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų
neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. Kasacinio teismo
teisėjų kolegija paaiškina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma –
vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina
(išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo
išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis.
Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo
užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos
išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo
laiką. Tokį šios normos aiškinimą formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-82/2008). Aktualu tai, kad darbdavys įstatymo įpareigotas
nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, neatsižvelgiant į
tai, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo.
Šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo
darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas
darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų
priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų
būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus
ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su
darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti
darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą arba, priklausomai nuo
darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą. Darbdavio,
uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip
sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir, minėta, apima visą
uždelsimo laiką. Šią aplinkybę apygardos teismo teisėjų kolegija ignoravo,
todėl teisėjų kolegijos išvada apie teismo nutarties priėmimo metu egzistavusį
darbdavio piniginės prievolės darbuotojui dydį bei laikotarpį neatitinka DK 141
straipsnio 3 dalies nuostatų.
DK 226
straipsnyje, kuris savo ruožtu yra ir blanketinė norma, įtvirtintas draudimas
daryti išskaitas iš išeitinių, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal
įstatymus neišieškoma. Šios bylos atveju teismų konstatuota, kad darbdavys su
darbuotoju (atsakovas su ieškovu) neatsiskaitė nesumokėdamas kompensacijos už
dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų. CK 739 straipsnyje išvardytos pajamų rūšys
(pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma, o CK 6.134 straipsnyje –
atvejai, kada draudžiamas įskaitymas. Piniginė kompensacija už nepanaudotas
kasmetines atostogas nepriskiriama nei prie sumų, iš kurių būtų draudžiama
išieškoti, nei prie atvejų, kada draudžiamas įskaitymas. Tačiau, minėta,
įskaitymas nepašalina darbdavio pareigos atsiskaityti, atsirandančios DK 141
straipsnio 3 dalies pagrindu. Šioje byloje šalių tarpusavio priešpriešinių
reikalavimų įskaitymo klausimai buvo sprendžiami netinkamai išsprendus ieškovui
priklausančios sumokėti kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį
dydžio klausimą, todėl ir galutinis įskaitymo rezultatas nustatytas
neteisingai.
Dėl bylos
nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme
Bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme ribos nustatytos CPK 320 straipsnyje. Pagal
bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame
skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo
dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali
išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius
argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme
nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 7 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000,
2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-7-19/2006 ir kt.). Pažymėtina, kad darbo bylą nagrinėjančiam
teismui įstatymo suteiktas aktyvesnis vaidmuo, t. y. teismas nesuvaržytas
rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13, 414 straipsniai). Atsakovas
savo pareigą mokėti ieškovui išeitinę išmoką ginčijo nuo pat ginčo nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme pradžios. Aplinkybę, kad darbo sutartis su ieškovu
buvo nutraukta nepasibaigus ieškovo išbandymo terminui, konstatavo dar
pirmosios instancijos teismas. Ši situacija prilygsta padėčiai, kai pareiškęs
ieškinį teisme ieškovas išdėsto faktinį ieškinio pagrindą, o jo teisinį
vertinimą bei pagrindiną atitinkamomis materialiosios teisės normomis ex
officio privalo atlikti teismas. Šioje byloje apeliantui (atsakovui)
ginčijant išeitinės išmokos mokėjimą bei teismui nustačius, kad darbdayvs darbo
sutartį išbandymo terminui nepasibaigus nutraukė dėl to, kad buvo nepatenkintas
darbuotojui pavesto darbo rezultatais, teismas, atsižvelgiant į jo aktyvų
vaidmenį darbo bylose, ginčo santykių įvertinimui pritaikęs DK 107 straipsnio
normas, apeliacinio skundo ribų neperžengė.
Kasatorius
ginčija apeliacinio teismo išvadą dėl ieškovo kaltės, sudariusios pagrindą
darbdaviui prarasti pasitikėjimą ieškovu kaip vadovu. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija pirmiausia pažymi, kad kaltės buvimas ar nebuvimas sprendžiant
bendrovės vadovo atšaukimo iš pareigų bei darbo sutarties nutraukimo klausimus
yra fakto klausimai. Kita vertus, kasacinis teismas formuoja teismų praktiką ta
linkme, kad bendrovės vadovo teisinės padėties ypatumai lemia tai, jog jam
keliami aukštesnio standarto reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams,
todėl vadovo kaltės klausimas turi būti sprendžiamas pagal kriterijus, nustatytus
atsižvelgiant į vadovo teisinį statusą, o ne vertinant jo veiksmus drausminių
nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu. Bendrovės vadovą ir jo
vadovaujamą bendrovę bei jos savininkus sieja pasitikėjimo (fiduciariniai)
santykiai. Šių santykių pagrindo – pasitikėjimo – praradimui gali turėti įtakos
net ir mažiausi bendrovės vadovo veiklos ir elgesio nukrypimai nuo jam taikomų
ypač aukštų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Nors kasatorius teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi nurodyta nutartimi kaip
precedentu, tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkamą
apeliacinės instancijos teismo išvadą lėmė ne tos nutarties argumentai, o
teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Įrodymų vertinimo ir motyvacijos
trūkumų apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptariamu klausimu kasacinis
teismas nekonstatuoja.
Apibendrindama
tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra
pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis
atmestas reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti
priteisimo bei atliktas ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tarpusavio įskaitymas.
Grąžinus bylos dalį dėl šių klausimų apeliacinės instancijos teismui nagrinėti
iš naujo, jie spręstini atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus
dėl DK 141 straipsnio 3 dalies normų taikymo bei priešpriešinių reikalavimų
įskaitymo sukeliamų pasekmių. Taip pat naikintina ir apeliacinės instancijos
teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kita apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d.
nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalis dėl priteisimo
ieškovui iš atsakovo 25 002,39 Lt sumos už uždelstą atsiskaityti laiką nuo
atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo bei vidutinis darbo užmokestis
už uždelstą atsiskaityti laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo ir
šis ieškinio reikalavimas atmestas, taip pat nutarties dalis dėl patenkintų
piniginių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tarpusavio įskaitymo ir
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kitą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Gintaras
Kryževičius
Egidijus
Laužikas