Administracinė byla Nr. A-90-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00017-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslinęs, prašė: 1) priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 13 265,10 Lt darbo užmokesčio dalį; 2) priteisti iš atsakovo dėl laiku (laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2012 m. sausio 5 d.) neišmokėtos darbo užmokesčio sumos 5 procentų dydžio metines palūkanas 731,93 Lt, paskaičiuotas 2012 m. sausio 5 d.; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas dėl laiku neišmokėtos 13 265,10 Lt. darbo užmokesčio dalies nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. sausio 5 d.) iki kol atsakovas įvykdys šią piniginę prievolę (I t., b. l. 41–47, II t., b. l. 42).

Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2009 m. birželio 1 d. ėjo valstybės tarnautojo pareigas (13 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė). Dėl iš esmės pablogėjusios valstybės ekonominės, finansinės būklės 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo Nr. XI-85 3 straipsniu valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis 2009 metais nustatytas 475 Lt, t. y. buvo sumažintas 3,06 procentais nuo 2008 metais galiojusio 490 Lt, o nuo 2009 m. liepos 17 d. – sumažintas iki 450 Lt. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo  1 priedas, kuriuo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, ir jo (pareiškėjo), kaip 13 kategorijos valstybės tarnautojo, pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 6,3 iki 6,2, t. y. pareiginė alga papildomai sumažinta dar 1,59 procentais nuo iki tol galiojusios. Minėtu 2009 m. liepos 17 d. įstatymu buvo pakeista ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, kuria sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Pareiškėjo nuomone, toks mažinimas yra neproporcingas ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, jog tik kai yra oficialiai konstatuota, kad valstybėje susiklostė itin sunki netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimus. Pareiškėjo teigimu, grįžus po kasmetinių atostogų, nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo darbdavys, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, taikė akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančias 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 nuostatas. Tai patvirtino 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinis teismas nutarimu, kuriuo vadovaudamasis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėjo teisė yra pažeista dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo ir jis turi teisę  reikalauti kompensuoti dėl to atsiradusius praradimus. Nurodė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas 2 kartus per mėnesį: ne vėliau kaip einamojo mėnesio 20 dieną ir kito mėnesio 5 dieną, todėl visas darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam  turėjo būti išmokamas ne vėliau kaip kito mėnesio 5 dieną. Dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies šių pinigų reali vertė ženkliai sumažėjo ir  dėl infliacijos vis mažėja, todėl siekiant atstatyti pažeistą teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalimi atsakovas privalo sumokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl  nuo 2009 m. spalio 5 d., kai pirmą kartą jam nebuvo išmokėtas visas darbo užmokestis, iki 2012 m. sausio 5 d. dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteistinos 731,93 Lt dydžio palūkanos ir 5 procentų metinės palūkanos nuo neišmokėtos 13 265,10 Lt. darbo užmokesčio dalies (nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos iki visiško prievolės įvykdymo).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip pateiktą praleidus terminą ir nutraukti bylą arba atmesti prašymą.

Paaiškino, jog nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiomis imperatyviomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjo prašymo reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo negali būti laikomas pagrįstu.  Atsakovo atstovės nuomone, šioje byloje ginčas keliamas dėl darbo teisinių santykių, kurie reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso nuostatomis, todėl Civilinio kodekso normos šiame ginče negali būti taikomos ir prašymas dėl palūkanų priteisimo atmestinas. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui paduoti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI 363 redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui, bei sustabdė administracinę bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. M. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 13 265,10 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (atskaičius mokesčius). Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ėjo valstybės tarnautojo pareigas (13 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė) (II t., b. l. 5–21).  Pareiškėjas patikslintame skunde  nurodė, jog  jam nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 13 265,10 Lt darbo užmokesčio dalis. Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paskaičiavimo teisingumo ginčo byloje nėra.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalimi, 24 straipsnio 2 dalimi (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę. Atsakovui pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas, buvo sumažintas pareiškėjo pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę klasę, o pritaikius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalies (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatas, buvo pratęstas toks teisinis reguliavimas, taigi tokiu būdu pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartyje  šioje administracinėje byloje nurodė,  jog vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, jog nepašalinus nustatyto pažeidimo mokant pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011) taip pat yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas  2014 m. sausio 9 d. nutartyje  šioje byloje konstatavo, jog pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama.

Nustatė, jog į bylą pateikta 2014 m. vasario 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos buhalterinė pažyma Nr. 02-7-47 „Apie mokėtiną A. M. darbo užmokesčio skirtumą“ patvirtina, jog dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo suma priskaičiuotinai sudaro 17 454,08 Lt, mokėtina suma, atskaičius mokesčius – 13 265,10 Lt. Remiantis nustatytomis byloje aplinkybėmis, atsižvelgiant į teisinį  ginčo santykių reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pareiškėjo reikalavimas dėl 13 265,10 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo buvo pagrįstas, tenkinamas.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti už neatsiskaitymą laiku 5 procentų dydžio metines palūkanas, kurios, jo paskaičiavimu, sudaro 731,93 Lt 2012 m. sausio 5 dienai ir 5 procentų  metines palūkanas nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos  iki kol atsakovas įvykdys šią piniginę prievolę. Teismas vadovavosi CK 6.210 straipsnio ir 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Konkrečiu atveju byloje ginčas yra kilęs dėl  darbo (tarnybos) teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja specialus teisės aktas – Valstybės tarnybos įstatymas. Minėto įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas konkrečiu atveju reikšdamas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, turi teisę reikalauti išmokų (sankcijų), kurios reglamentuojamos valstybės  tarnybos ir darbo  teisės normomis, t. y. Darbo kodeksu, tiek kiek šių teisinių santykių nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (pvz., 207 str.). 5 procentų metinės palūkanos gali būti taikomos (CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str.) tik kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Pareiškėjo reikalavimas priteisti patirtus nuostolius yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos. Pareiškėjo ir atsakovo nesiejo civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, todėl konkrečiu atveju nebuvo pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz., 2007 m. kovo 23 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2007; 2011m. vasario 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A146-52/2011, Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį Nr. I-3618-121/2013). Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo netenkintas.

III.

Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir jį papildyti dalimis: 1) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos dėl laiku (nuo 2009 m spalio 5 d iki 2012 m. sausio 5 d.) neišmokėtų darbo užmokesčio dalių priskaičiuotas 2012 m. sausio 5 dienai 5 proc. metines palūkanas – 731,93 Lt; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 5 proc. metines palūkanas nuo 13 265,10 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą (2012 m. sausio 5 d.) iki kol atsakovas įvykdys šią piniginę prievolę.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo Konstitucinio Teismo baigiamaisiais aktais (2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, 2011 m. gegužės 11d. nutarimu), todėl priėmė neteisingą sprendimą ir pilna apimtimi pareiškėjo pažeistų teisių neapgynė. Likus galioti tokiam sprendimui faktiškai paliekami atsiradę antikonstituciniai teisiniai padariniai dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) taikymo, nes pažeistos pareiškėjo teisės į visos nuosavybės atgavimą ir į tai, kad atlyginimas būtų sumokėtas nustatytu laiku toliau lieka pažeistos ir neapgintos. Tuo tarpu atsakovas, kuris taikė Konstitucijai priešingą įstatymą, nepagrįstai įgyja jam nepriklausančių teisių, nes neatlygintinai (nemokėdamas palūkanų) kelis metus naudojosi ir toliau naudojasi pareiškėjo pinigais, o įsigaliojus tokiam Kauno apygardos administracinio teismo sprendimui realiai galės pareiškėjui grąžinti jau mažesnės vertės nuosavybę.

Tvirtina, kad teismas nepašalino materialinių teisių pažeidimų nurodydamas, kad pareiškėjas rėmėsi netinkamų teisės aktų normomis ir netaikė jo manymu tinkamų teisės aktų.

Mano, jog atsakovas kelis metus naudojosi ir iki šiol naudojasi pareiškėjo pinigais (nuosavybe), todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, teismas neteisingai rėmėsi Lietuvos aukščiausiojo teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2007, kurios faktinės aplinkybės ne tik nėra tapačios kaip šioje byloje, bet toje nutartyje būtent ir nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo, turi taikyti tinkamą teisės normą.

Teismas sprendime paminėjo Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies normą. Tačiau šiuo atveju darbdavio kaltės nėra ir tokia teisės norma netaikytina. Jei teismas manė, kad nuostolių dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo laiku atlyginimui reikia remtis tik valstybės tarnybos ir darbo teisės normomis, tada teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, jo 2 straipsnio 1 dalį. Delspinigių dydis nuo 2009 m. vasario 1 d. sudaro 0,07 proc. nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Pareiškėjas prašo tik minimalių nuostolių atlyginimo dėl piniginės prievolės neįvykdymo laiku. Remiasi Darbo kodekso 9 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi. Šiuo atveju akivaizdžiai panašius santykius, t. y. kai dėl bet kokių priežasčių pavėluojama laiku įvykdyti piniginę prievolę ir kai pinigų suma (kaip nuosavybė) prisiteisiama teismo keliu, reglamentuoja Civilinis kodeksas (6.210 str., 6.37 str. 2 d., 6.261 str.).

Teigia, jog Konstituciniam Teismui oficialiai pripažinus, kad teisės aktai prieštaravo Konstitucijai, pareiškėjas įgijo teises susigrąžinti iš jo neteisėtai paimtą nuosavybę, t. y. buvo pripažinta, kad atsakovas tapo jo skolininku, o pareiškėjas jo kreditoriumi. Negaudamas žymios dalies atlyginimo, pareiškėjas patyrė nuostolius negautų pajamų (palūkanų) pavidalu.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui iš atsakovo išmokėtinai 13 265,10 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (atskaičius mokesčius), ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. M. prašymą ir patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodo, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui buvo mokamas ginčo atlyginimas, teismas privalėjo pasisakyti, jog atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektas, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik vadovautis šiais teisės aktais ir vykdant juos mokėti pareiškėjui šiuose teisės aktuose nurodyto dydžio atlyginimą, kadangi teisės aktai, kurie galiojo atlyginimo pareiškėjui mokėjimo (ginčo) metu, įpareigojo atsakovą mokėti pareiškėjui tokį, o ne kitokį atlyginimą. Todėl teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas tinkamai vykdė teisės aktus ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, atitinkamai nėra ir atsakovo kaltės, kas sudarė pagrindą laikyti, kad atsakovas nėra atsakingas pagal prašyme nurodytus reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, tačiau visiškai nepasisakė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisimai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas nesirėmė Konstitucinio Teismo formuojama oficialia konstitucine doktrina, neatsižvelgė į tai, kad vykdant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažindinimo netekusiais galios įstatymas.

Teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog atsakovas veikė vadovaudamasis įstatymais, pakluso teisei, laikėsi įstatymų, kurie jam buvo privalomi, reikalavimų, tokiu būdu įgydamas teisėtų lūkesčių apsaugą, kuri yra neatsiejama nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. Atitinkamai, kai teisės aktai, kuriais remiantis darbdavys mokėjo atlyginimą pareiškėjui, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, ir pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį buvo visam laikui pašalinti iš Lietuvos teisės sistemos, t. y. nuo 2013 m. spalio 1 d., atlyginimas pareiškėjui ir toliau yra mokami remiantis galiojančiais teisės aktais – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažindinimo netekusiais galios įstatymo nuostatomis.

Pažymi, kad papildomų lėšų valstybės tarnautojų algų atstatymui į prieškrizinį lygį Kauno miesto savivaldybės administracija negavo, ir savo 2014 metų biudžete tokių lėšų neplanavo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė, kad kompensavimo mechanizmo nustatymas yra nepriklausomas nuo atsakovo, t. y. atsakovas, net norėdamas įgyvendinti reikalavimą šioje byloje, nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo, to padaryti negalėtų. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime aiškiai nurodė ir atsakingą subjektą už tarnautojų patirtus nuostolius dėl nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio – įstatymų leidėją, ir jam, o ne darbdaviui numatė pareigą išspręsti kompensavimo klausimą.

Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime atkreipė dėmesį, kad šiam nutarimui įgyvendinti reikalingas laikas perskirstyti valstybės finansinius išteklius ir pakeisti teisinį reguliavimą. Taigi, Kauno apygardos administracinis teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti, kieno neteisėti veiksmai sąlygojo antikonstitucinių teisės aktų nuostatų atsiradimą, jų vykdymo privalomumą bei kokie neteisėti atsakovo veiksmai, taikant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatas, sąlygojo pareiškėjo patirtus praradimus.

Teismas privalėjo įvertinti, jog, Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, įstatymo leidėjas ėmėsi priemonių ir pakeitė antikonstituciniais pripažintus teisės aktus, iniciavo kompensavimo valstybės tarnautojams tvarkos sukūrimą, taip kaip ir nurodyta Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 2 straipsnio 2 punktu pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, įstatymų leidėjui net nenustačius, kaip tai nurodė Konstitucinis Teismas, konkretaus kompensavimo mechanizmo, neįsigilinus į atsakovo finansines galimybes kompensuoti patirtus finansinius nuostolius, todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas.

Šio ginčo atveju, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo įvertinti tai, jog šiuo atveju legislatyvinės omisijos nėra, o iš įstatymo leidėjo ketinimų objektyviai matyti, kad teisinis praradimų kompensavimo mechanizmo reguliavimas bus nustatomas, be to įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, toliau nėra taikoma, todėl remiantis Konstitucinio Teismo oficialia konstitucine doktrina, teismas šio ginčo atveju neturėjo pagrindo ad hoc užpildyti teisės spragos dėl kompensavimo mechanizmo ir spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo kompetencijai. Pažymi, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Vadinasi pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia sukurti kompensavimo mechanizmą, neįvertinęs atsakovo finansinių galimybių kompensuoti valstybės tarnautojų praradimus, šioje byloje neturėjo pagrindo atsakovui priteisti išmokėti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, įstatymų leidėjui nenustačius konkrečios šių praradimų kompensavimo tvarkos.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, nes jame atsakovas įrodinėja, kad jis, taikydamas Konstitucijai priešingus įstatymus, galėjo įgyti ir pagrįstai įgijo teises į pareiškėjo nuosavybę, t. y. atsakovas apeliaciniame skunde įrodinėja tai, kas priešinga Konstitucijai ir iš esmės bando nuginčyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos neskundžiamoje 2014 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013 jau nustatytus faktus.

Teigia, jog atsakovo apeliacinio skundo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos neskundžiamoje 2014 m. sausio 9 d. nutartyje jau konstatuotiems faktams, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai, apskaičiuojant ir mokant man darbo užmokestį, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, kurios vėliau pripažintos antikonstitucinėmis, nebuvo pagrįsti ir teisėti.

Pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atlyginimo dalį neteisėtai įgijo ir ja neatlygintinai naudojasi ne įstatymų leidėjas, bet atsakovas, todėl jei ir bus nustatytas kompensavimo mechanizmas pagrįstai tikėtis, kad jo įgyvendinimui atsakovui privalomai turės būti skirta ir papildomų lėšų iš Valstybės biudžeto nėra pagrindo, ką suponuoja ir įstatymų leidėjo jau priimtas 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523. Lėšų biudžete nesuplanavimas visiškai netrukdo išspręsti šio ginčo teisingai, nes bet kuriuo atveju atsakovas, gražinęs pareiškėjo nuosavybę (pinigus) ir atlyginęs minimalius nuostolius už termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimą turės teisę kreiptis į įstatymų leidėją ir reikalauti, kad šis jam atlygintų nuostolius, jeigu mano, kad tokių patyrė dėl įstatymo leidėjo priimtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų vykdymo.

Tvirtina, jog yra akivaizdu, kad įstatymu leidėjas ne tik nepagristai delsė, bet ir toliau delsia priimti kompensavimo mechanizmą, todėl jau nepavyko išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė pritarti įstatymo projektui, kuriuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą Lietuvos Respublikos Vyriausybė galėtų parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui ne iki 2014 m. gegužės 1 d., kaip buvo rekomenduota 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatyme Nr. XII-523, bet dar metais vėliau, t. y. iki 2015 m. gegužės 1 d. Taigi akivaizdu, kad priešingai atsakovo teiginiams apeliaciniame skunde, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tiek įstatymų leidėjas ne tik toliau nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir teisingai atlyginti už neteisėtai priverstinai pasiimtą nuosavybę, bet ir apskritai neaišku, kada ją rengiasi atlyginti.

Mano, jog galima sutikti su atsakovo argumentais, kad tam tikru laikotarpiu atsakovas gali nebūti suplanavęs savo biudžete lėšų valstybės tarnautojams neteisėtai neišmokėtų atlyginimų dalių sumokėjimui, tačiau, jei už termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimą bus priteistos sumokėti įstatymo nustatytos palūkanos, beveik neabejotina, kad ginčų nekils, nes atsakovas turės galimybę apsispręsti ar rasti galimybes grąžinti skolą greičiau, ar grąžinti vėliau, bet mokėti palūkanas, o pareiškėjai, neprarasdami dalies savo nuosavybės vertės ir nepatirdami papildomų nuostolių sutiks palaukti, kol atsakovai savo biudžetuose susiplanuos reikalingas lėšas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat palūkanų dėl laikų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priteisimo.

Nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ėjo pareigas Kauno miesto savivaldybės administracijoje (13 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė) (II t., b. l. 5–21).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo įtvirtinti 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai, 13 kategorijai nustatytas koeficientas – 6,3. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais nustatyti 15–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus, 13 kategorijai nustatytas – 6,2.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Taigi pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatas, pareiškėjui nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 13 265,10 Lt darbo užmokesčio dalis. Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paskaičiavimo teisingumo ginčo byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatęs, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką pareiškėjui teismas priteisė tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovas neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog skundas yra nepagrįstas, nes dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra turi būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama bylos šalių išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo iš dalies patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam visą darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytame įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno miesto savivaldybės administracijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesant pagrindo pareiškėjui teismo sprendimu priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atmetami kaip nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl palūkanų priteisimo.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                    Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė