Civilinė
byla Nr. 3K-3-290/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.4.2;
30.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės
Ambrasienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Švenčiausiosios
Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos kasacinį skundą dėl Kauno
miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo ir
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 27 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. K. ir A. L.
ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui Švenčiausiosios
Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijai, dėl Kauno miesto tarybos
sprendimo dalies panaikinimo, teisės privatizuoti butą pripažinimo ir
įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai
O. K. ir A. L. prašė: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo
momento Kauno miesto tarybos 1996 m. kovo 21 d. sprendimo
Nr. 28, kuriuo trečiajam asmeniui Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių
seserų kongregacijai atkurta nuosavybės teisė į pastatą, esantį (duomenys
neskelbtini), dalį dėl butų (duomenys neskelbtini) grąžinimo natūra;
2) pripažinti ieškovei O. K. teisę privatizuoti (pirkti) jos nuomojamą
butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Kauno miesto
savivaldybę sudaryti su ieškove šio buto pirkimo–pardavimo sutartį; 3)
pripažinti ieškovui A. L. teisę privatizuoti (pirkti) jo nuomojamą butą,
esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę
sudaryti su ieškovu šio buto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovai nurodė, kad jie
daugiau nei dešimt metų yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini),
butų (duomenys neskelbtini) nuomininkai, jų prašymai privatizuoti
nuomojamus butus iki šiol neišspręsti. 2006 metais ieškovai sužinojo, kad Kauno
miesto taryba 1996 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 28
atkūrė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijai nuosavybės
teises į pastatą, kuriame yra ieškovų nuomojami butai, ir nutarė šiuos butus
grąžinti natūra, kai gyventojams bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
Ieškovų nuomone, ginčijamas sprendimas prieštarauja imperatyviajai normai –
Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 punktui, todėl sprendimo dalis dėl
butų (duomenys neskelbtini) grąžinimo natūra turi būti panaikinta. Ieškovų
teigimu, Kauno miesto savivaldybė, neleisdama ieškovams privatizuoti minėtų
butų, pažeidžia ieškovų teises privatizuoti nuomojamus butus pagal Lietuvos
Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1
dalies 6 punkto nuostatas, todėl jie prašė įpareigoti atsakovą sudaryti su jais
butų pirkimo–pardavimo sutartis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį
patenkino: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Kauno miesto
tarybos 1996 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 28 dėl
nuosavybės teisių į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijai dalį dėl butų (duomenys
neskelbtini) grąžinimo natūra; pripažino ieškovei O. K. teisę
privatizuoti jos nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir
įpareigojo Kauno miesto savivaldybę sudaryti su O. K. šio buto
pirkimo–pardavimo sutartį; pripažino ieškovui A. L. teisę privatizuoti jo
nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Kauno
miesto savivaldybę sudaryti su A. L. šio buto pirkimo–pardavimo sutartį.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo asmens Švenčiausiosios
Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos apeliacinius skundus,
2007 m. gruodžio 27 d. nutartimi skundus atmetė ir Kauno
miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą
paliko nepakeistą.
Teismai
nustatė, kad trečiajam asmeniui Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų
kongregacijai iki nacionalizacijos priklausė pastatas, esantis (duomenys
neskelbtini). Ieškovai yra šiame pastate esančių butų (duomenys
neskelbtini) nuomininkai. 1996 m. vasario 5 d. ieškovai
kreipėsi į Kauno miesto valdybos Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybą,
prašydami leisti išsipirkti butus arba jų vietoje gauti kitas gyvenamąsias
patalpas, kurias būtų galima privatizuoti, tačiau sprendimo dėl šio prašymo iki
šiol nepriimta. 1996 m. kovo 21 d. Kauno miesto taryba
priėmė sprendimą Nr. 28, kuriuo nusprendė atkurti trečiajam asmeniui
nuosavybės teises į nurodytą gyvenamąjį pastatą, grąžinant natūra ieškovų
nuomojamus butus, kai jiems bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Teismai
nurodė, kad pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį išlikęs nekilnojamasis turtas
religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus gyvenamuosius
namus ir butus, jei juose gyvena nuomininkai. Išimtiniais atvejais nuosavybės
teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą šio įstatymo 4 straipsnyje, gali
būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir religinės bendrijos
susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas (Religinių bendrijų
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 straipsnio 1
dalis), tačiau tokio Vyriausybės ir trečiojo asmens susitarimo nesudaryta, o byloje
esantis 2006 m. vasario 1 d. Vyriausybei pateiktas trečiojo
asmens prašymas dėl tarpininkavimo atkuriant nuosavybę natūra nelaikytinas
prašymu dėl Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
tvarkos įstatymo 4 straipsnyje nurodyto turto grąžinimo natūra. Be to, prašymas
dėl nekilnojamojo turto grąžinimo natūra turėjo būti pateiktas iki Religinių
bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo
įsigaliojimo dienos (1995 m. kovo 29 d.), tačiau to nebuvo
padaryta. Teismai, išanalizavę ginčijamo Kauno miesto tarybos sprendimo
Nr. 28 turinį, savivaldybės atitinkamų tarnybų raštus, taip pat
aplinkybes, susijusias su trečiojo asmens nuosavybės teisių į ieškovų
nuomojamus butus registracija nekilnojamojo turto registre, kuri vėliau
panaikinta, atmetė atsakovo argumentus, kad ginčijamu sprendimu išspręstas tik
nuosavybės teisės atkūrimo trečiajam asmeniui klausimas, tačiau ieškovų
nuomojami butai natūra negrąžinti. Teismai konstatavo, kad Kauno miesto tarybos
1996 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 28 dalis dėl ieškovų
nuomojamų butų grąžinimo natūra prieštarauja Religinių bendrijų teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1
punktui. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1
dalies 6 punktą savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis gali
privatizuoti nuomininkai, gyvenantys gyvenamosiose patalpose, kurios
negrąžintos natūra religinėms bendruomenėms ar bendrijoms. Teismai padarė
išvadą, kad ieškovų, kaip butų nuomininkų, kurie laiku kreipėsi dėl butų
privatizavimo, teisės privatizuoti butus yra pažeistos, todėl, pripažinus iš
dalies negaliojančiu Kauno miesto tarybos 1996 m. kovo 21 d.sprendimą
Nr. 28 ir nustačius, kad ieškovų nuomojami butai trečiajam asmeniui natūra
nebus grąžinami, yra pagrindas įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę
sudaryti su ieškovais jų nuomojamų butų pirkimo–pardavimo sutartis. Pirmosios
instancijos teismas atmetė atsakovo argumentą, kad privatizavimo procedūras bus
galima vykdyti tik tada, kai bus priimtas Kauno miesto tarybos sprendimas ar
kitas teisinis dokumentas, patvirtinantis, jog ieškovų nuomojami butai
negrąžintini natūra religinei bendruomenei. Teismas nustatė, kad sprendimas dėl
nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam asmeniui jau yra priimtas, o tai, jog
religinė bendrija, ne kartą savivaldybės raginta, iki šiol nepasirinko
nuosavybės teisės atkūrimo būdo, neužkerta kelio sudaryti su ieškovais jų
nuomojamų butų pirkimo–pardavimo sutartis. Teismai taip pat nurodė, kad
ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą
sužinojo tik 2006 metais, taigi nuo to momento ir prasidėjo ieškinio senaties
termino eiga (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismai konstatavo, kad šiuo atveju
taikytinas ne sutrumpintas trisdešimties dienų, o bendrasis dešimties metų
senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu
trečiasis asmuo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija
prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d.
sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai
taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovai apie savo
teisių pažeidimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 1996 metais, taigi turėjo būti
taikomos 1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio nuostatos ir konstatuota,
kad ieškovai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.
2. Teismai
nepagrįstai pripažino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pažeidė ieškovų teises
privatizuoti jų nuomojamus butus. Ieškovų užimami butai negrąžinti natūra ir
teisė išsipirkti šiuos ar kitus jiems suteiktus butus nesuvaržyta. Teismai
neteisingai aiškino Kauno miesto tarybos 1996 m. kovo 21 d.
sprendimo sąlygą grąžinti butus natūra, kai jų nuomininkams bus suteiktos kitos
gyvenamosios patalpos. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme nedraudžiama atkurti nuosavybės teises į pastatą, kurio
patalpose gyvena nuomininkai, neleidžiama tik atkurti jas natūra, kol
gyventojams bus suteiktos kitos patalpos.
3. Teismai
nepagrįstai nesvarstė bylos rūšinio teismingumo klausimo. Specialioji teisėjų
kolegija 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje yra pažymėjusi,
kad valstybės (savivaldybių) institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu,
priklauso viešojo administravimo sričiai, ji vykdoma pagal specialiuosiuose
įstatymuose ir teisės aktuose nurodytas taisykles. Taigi šios bylos ginčas yra kilęs
iš administracinių teisinių santykių ir nagrinėtinas administraciniame teisme.
Atsakovas Kauno
miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuris, atsižvelgiant
į tai, kad jame išdėstyta kasacinio skundo argumentams pritarianti pozicija,
pagal turinį pripažintinas ne atsiliepimu, o prisidėjimu prie kasacinio skundo.
Šiame procesiniame dokumente atsakovas nurodo, kad sutinka su kasatoriaus
argumentu, jog ieškovų teisė įsigyti nuomojamą butą ginčijamu sprendimu nebuvo
pažeista. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams
namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad
nuomininkai gali privatizuoti jų nuomojamas savivaldybės gyvenamąsias patalpas,
kurios negrąžintos natūra religinėms bendruomenėms ar bendrijoms, taip pat
kitas gyvenamąsias patalpas, jiems suteiktas iškeldinus juos iš religinėms
bendruomenėms ar bendrijoms grąžintų gyvenamųjų patalpų. Galutinai išsprendus
klausimą dėl kasatoriaus nuosavybės teisių atkūrimo į ginčijamus butus, ieškovų
nuomojamų butų privatizavimo procedūras bus galima vykdyti ne ginčo tvarka.
Atsakovas taip pat pritaria kasacinio skundo argumentams dėl netinkamo ieškinio
senaties taikymo bei bylos teismingumo pažeidimo.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovai O. K. ir A. L. prašo kasacinį skundą atmesti,
o Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d.
sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Kasatorius
neteisingai aiškina ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tiek
pagal 1964 m. CK, tiek pagal galiojančio CK 1.127 straipsnio nuostatas teisė į
ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti
apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad ieškovai apie ginčijamą
sprendimą sužinojo tik 2006 metais, taigi ieškinio senaties termino pradžia
skaičiuotina nuo šio momento. Teismai tinkamai taikė ieškinio senaties
instituto normas.
2. Kasatorius,
teigdamas, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Kauno miesto
tarybos sprendimas pažeidė ieškovų teises, netinkamai aiškina šio sprendimo
turinį ir jo priėmimo metu galiojusias teisės normas. Šio sprendimo pirmuoju
sakiniu išspręstas nuosavybės teisių grąžinimas trečiajam asmeniui į visą
pastatą, o antruoju nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, pasirenkant
turto grąžinimą natūra su sąlyga – nuomininkams turi būti suteiktos kitos
gyvenamosios patalpos. Byloje nustatyta, kad ieškovai yra ginčijamų patalpų
(butų) nuomininkai, su jais sudarytos nuomos sutartys, jie laiku kreipėsi dėl
butų privatizavimo. Nuomininkų, gyvenančių gyvenamosiose patalpose, kurios
negrąžintos natūra religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, teisė privatizuoti
šias patalpas įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir
daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte,
taigi neginčytina. Atsakovas, neleisdamas ieškovams privatizuoti jų nuomojamų
butų, pažeidė įstatymų nuostatas ir nepagrįstai nurodė, kad privatizavimo
procedūras bus galima vykdyti tik tada, kai bus priimtas savivaldybės tarybos
sprendimas, patvirtinantis, jog ieškovų nuomojami butai negrąžintini natūra
religinei bendruomenei. Teismai, spręsdami klausimą dėl ginčijamo Kauno miesto
tarybos sprendimo teisėtumo, pagrįstai vadovavosi Religinių bendrijų teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1
punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamieji namai ir butai, kuriuose gyvena
nuomininkai, natūra negrąžinami. Kadangi Kauno miesto savivaldybės tarybos
sprendimo dalis dėl ieškovų nuomojamų butų grąžinimo natūra religinei bendrijai
pažeidžia ieškovų teises, tai teismai pagrįstai ją panaikino.
3. Kasacinio skundo
argumentas dėl bylos rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo yra visiškai
nepagrįstas. Byloje pareikšti civilinio pobūdžio reikalavimai (dėl teisės
privatizuoti butus pripažinimo, įpareigojimo sudaryti butų pirkimo–pardavimo
sutartis), todėl jie buvo teisėtai išnagrinėti bendrosios kompetencijos teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos kasacinio nagrinėjimo
dalykas – materialinės teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės)
gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatine tvarka bei religinių bendrijų teisę
į turto grąžinimą natūra, aiškinimas ir taikymas.
Gyvenamųjų patalpų
privatizavimas yra sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo
proceso dalis, taigi ir viena iš valstybės vykdytos ir tebevykdomos
socialinės-ekonominės politikos krypčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46
straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas
privačios nuosavybės teise. Valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų
privatizavimas, įgyvendinantis nurodytą konstitucinį imperatyvą, turi tikslą
sudaryti vienodas sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas
privačion nuosavybėn. Tuo tikslu dar 1991 m. gegužės 21 d.
buvo priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame (taip pat ir jo
lydimuosiuose aktuose) nustatyti gyvenamųjų patalpų privatizavimo
(pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas, išskyrus
išimtis, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Seimo
1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Greta
butų privatizavimo proceso valstybė vykdė ir tebevykdo nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą religinėms bendrijoms. 1995 m. kovo 21 d.
buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (toliau – Įstatymas), pakeitęs
1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų
pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Pagal nurodyto Įstatymo 4
straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas išlikęs nekilnojamasis turtas religinei
bendrijai negrąžinamas, jeigu butuose gyvena nuomininkai. Pažymėtina, kad
Įstatymo 15 straipsnyje nustatyta galimybė išimtiniais atvejais atkurti
nuosavybės teisę natūra ir į butus, kuriuose gyvena nuomininkai, tačiau toks
turtas grąžinamas natūra tik Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu,
kuriam turi pritarti Lietuvos Respublikos Seimas. Be to, religinės bendrijos
prašymas dėl tokio turto (kuris pagal bendrąją taisyklę negrąžinamas, bet
išperkamas) grąžinimo natūra turėjo būti paduotas iki Įstatymo įsigaliojimo dienos,
t. y. iki 1995 m. kovo 29 d. Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad Vyriausybės kancleris dar
2004 m. lapkričio 24 d. pavedimu Nr. 23-9092
(b. l. 19) Kauno miesto savivaldybei nurodė, gavus iš Švenčiausiosios
Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos informaciją apie pasirinktą turto
išpirkimo būdą, spręsti klausimą dėl natūra negrąžinamų ieškovų nuomojamų butų
išpirkimo. Trečiojo asmens prašymas Vyriausybei tarpininkauti, kad ginčo butai
būtų grąžinti natūra, Vyriausybei pateiktas tik
2006 m. vasario 1 d. Kasacinio teismo teisėjų kolegija
pažymi, kad šios aplinkybės nurodytų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina,
jog ginčo butai religinei bendrijai natūra negali būti grąžinti dėl to, kad
juose teisėtai gyvena nuomininkai (šioje byloje – ieškovai).
Butų privatizavimo
įstatymo galiojimas, minėta, yra pasibaigęs. Tačiau kasacinio teismo teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios pirmiausia
reiškia tai, jog įstatymas nebeveikia į ateitį, tačiau nereiškia, kad išnyksta
teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Šią nuostatą patvirtina
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-783/2000, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008 ir kt.). Taigi teisę, įgytą remiantis
įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių neįgyvendintą
galiojant įstatymui, galima įgyvendinti ir pasibaigus įstatymo galiojimui.
Žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad ginčo butai, nesant teisėto pagrindo
grąžinti juos natūra trečiajam asmeniui, gali būti privatizavimo objektas.
Ieškovai laiku, dar Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, 1996 m. vasario 5 d.
pareiškimais kreipėsi į atsakovą prašydami privatizuoti ginčo butus arba
vietoje jų gauti kitus tolygius, kuriuos būtų galima privatizuoti. Gyvenamųjų
patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės
teisė į gyvenamąsias patalpas, yra tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį
ar ilgesnį laiko tarpą. Tačiau susidariusi padėtis, kai ieškovų prašymas (ypač
atsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo teigia, jog jie
nekvestionuoja ieškovų teisės privatizuoti butus) neišspręstas jau ilgiau negu
dvylika metų, yra nepateisinama. Atsakovo, atsakingo už butų privatizavimą, šios
situacijos toleravimas pažeidžia ir pamatinių civilinės teisės principų –
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo – reikalavimus. Galimybė ir teisė
ieškovams lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamus ginčo butus užtikrinta
ir pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui
įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12
straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatas.
Kasaciniame skunde
kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė bei aiškino ieškinio senatį
reglamentuojančias normas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi,
kad, konstatavus pagal įstatymą negalimumą grąžinti natūra ginčo butų trečiajam
asmeniui, eliminuojama ir šio asmens teisė kvestionuoti ieškovų teisę
privatizuoti lengvatine tvarka nuomojamus butus. Tačiau prie kasacinio skundo
yra prisidėjęs ir atsakovas, todėl kolegija laiko, kad dėl šio skundo argumento
būtina pateikti išaiškinimą. Įstatyme ieškinio senaties terminas apibrėžtas
kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti
savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas
prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos,
kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovai apie savo teisės pažeidimą turėjo
sužinoti ne vėliau kaip 1996 m. kovo 21 d., kada Kauno
miesto taryba priėmė sprendimą Nr. 28, tačiau neatsižvelgta į tai, jog šis
ieškovams nebuvo įteiktas. Atkreiptinas dėmesys ir į atsakovo bei trečiojo
asmens paaiškinimų prieštaringumą. Ginantis nuo ieškinio tuo, kad suėjo
ieškinio senaties terminas, kartu yra teigiama, jog ieškovų teisė privatizuoti butus
nekvestionuojama. Įstatyme nustatyta, kad senaties terminą nutraukia skolininko
atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130
straipsnio 2 dalis). Atsakovo pripažinimas ieškovų teisės privatizuoti butus yra
pareikštas ir susirašinėjant su ieškovais ginčijamu klausimu. Delsimą
privatizuoti atsakovas aiškina tuo, kad neužbaigta turto grąžinimo procedūra
trečiajam asmeniui. Tačiau, minėta, nėra įstatyminių prielaidų ginčo butus
grąžinti trečiajam asmeniui natūra. Konstatuotina, kad byloje nustatytų
faktinių aplinkybių visuma (pradėta ginčo butų privatizavimo procedūra
(ieškovai kreipėsi su pareiškimais dėl butų privatizavimo), atsakovas tolimesnių
veiksmų neatlieka motyvuodamas tuo, jog nebaigtas nuosavybės atkūrimo trečiajam
asmeniui procesas, kartu pripažindamas ieškovų teisę privatizuoti butus), taip
pat susidariusios situacijos tęstinis pobūdis apskritai neduoda pagrindo
išvadai, kad ieškinio senaties termino eiga būtų prasidėjusi. Nepagrįstai ilgai
užtrukęs klausimo nesprendimas lėmė ieškovų teisių pažeidimą bei įgalino juos
kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nuo to momento, kurį jie patys
pasirinko kreipimuisi į teismą.
Ieškovų ginčijamo
Kauno miesto tarybos 1996 m. kovo 21 d. sprendimo dalis dėl
ginčo butų nors ir nereiškė ginčo butų kaip turto grąžinimo trečiajam asmeniui
natūra, tačiau savo esme prieštaravo pirmiau nurodytoms Įstatymo nuostatoms,
pagal kurias ginčo butai trečiajam asmeniui natūra negali būti grąžinti, todėl
teismų pagrįstai buvo panaikinta kaip neteisėta. Be to, ginčijama atsakovo
sprendimo dalis, nors ir menamai, tačiau pasitarnavo kaip pagrindas nespręsti butų
privatizavimo klausimų.
Šios civilinės bylos
pagrindinis reikalavimas yra ieškovų teisės privatizuoti ginčo butus
pripažinimas bei atsakovo įpareigojimas sudaryti su ieškovais butų
pirkimo–pardavimo sutartis. Tai – civilinės teisės reguliavimo sfera. CPK 26
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų
yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio
teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas,
nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad valstybės (savivaldybės) institucijų
veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu
ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Tačiau nustačius,
kad ginčijamo Kauno miesto tarybos sprendimo dalis nepripažintina teisėtu
pagrindu nespręsti ginčo butų privatizavimo klausimų, ir vadovaujantis CPK 26
straipsnio 2 dalies nuostatomis bei teismingumo kolegijos ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatuotina, kad šią bylą išnagrinėti pagal
visus pareikštus reikalavimus buvo kompetentingi ją nagrinėję žemesniųjų
instancijų bendrosios kompetencijos teismai.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos
pagrindai nepasitvirtino. Pagrindo naikinti ar keisti skundžiamus teismų
sprendimą ir nutartį nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto
apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Dangutė
Ambrasienė
Antanas
Simniškis