Administracinė byla Nr. eA-4826-502/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01070-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. A. (A. O. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. O. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-230(00116) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui A. O. A.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 1–4).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje nuo 2011 metų studijavo, šioje šalyje gyveno, įgijo specialybę ir pagal ją ketina Lietuvoje dirbti. Pareiškėjas nurodė, kad turi savo verslą, yra uždarosios akcinės bendrovės „Vagaudera“ (toliau – Bendrovė) akcininkas. Pareiškėjas paaiškino, kad prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kai užsienietis Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ketina dirbti pagal įgytą kvalifikaciją.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas neteisėtai pritaikė tyrimą dėl Bendrovės fiktyvumo, nes joks teisės aktas nenumato pagrindo vertinti bendrovę, ketinančią priimti į darbą užsienietį, baigusį mokslus Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas neturi vertinti Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybių išlikti konkurencingoje rinkoje.
4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytos sąlygos (rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), nes tai paneigia visa iki šiol buvusi pareiškėjo mokymosi ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje istorija. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka sąlygas, nustatytas leidimui laikinai gyventi konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, todėl leidimas turėjo būti išduotas.
5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos migracijos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 (toliau – Gairės). Nurodė, kad Gairėse yra išskirtos valstybei prioritetinės užsieniečių kategorijos, kurioms gali būti taikomos palankesnės imigracijos procedūros. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad viena tokių kategorijų, įtvirtintų Gairių 19.3.7 punkte, yra užsieniečiai, kurie užsiima teisėta veikla, steigia naujas darbo vietas, investuoja Lietuvoje ir taip prisideda prie valstybės ekonominės ir socialinės plėtros. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal Gairių 16.3 punktą, vienas iš Lietuvos migracijos politikos tikslų yra sudaryti užsieniečiams sąlygas integruotis, kad būtų pasinaudota imigracijos teikiama nauda, kai užsieniečiai veiksmingai prisideda prie valstybės stiprinimo dalyvaudami jos ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–31).
7. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas taip pat yra ir uždarosios akcinės bendrovės „TT Capital“, kurioje nuo 2017 m. lapkričio 30 d. nėra darbuotojų, akcininkas ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip šios bendrovės dalyvis, tačiau Migracijos departamento Kontrolės skyrius minėtą leidimą 2017 m. spalio 4 d. panaikino.
8. Pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Vagaudera“. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį nevykdo ekonominės veiklos. Migracijos departamentas, turėdamas abejonių dėl to, ar minėta Bendrovė vykdo realią veiklą bei turėdamas įtarimų dėl nelegalios migracijos rizikos, patikrino Bendrovės veiklą ir nustatė, kad Bendrovė įsteigta tik 2017 m. rugsėjo 28 d. Nuo tada turi tik vieną darbuotoją – direktorių, kuris dirba 2 val. per dieną ir gauna 50 Eur darbo užmokestį. Bendrovės registracijos adresu Bendrovės patalpų nebuvo rasta. Bendrovės direktorius telefonu paaiškino, kad Bendrovė veiklą vykdo adresu bute su kurio savininke buvo sutarta dėl neatlygintino buto naudojimosi. Šiame bute nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. ir nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Prie buto Bendrovės iškabų nebuvo rasta, atskiro įėjimo į Bendrovės patalpas nebuvo, į butą niekas neįsileido. Bendrovė per 3 mėnesius išrašė tik 3 kasos pajamų orderius (iš viso už 1 100 Eur) ir tai, pasak Migracijos departamento, kėlė pagrįstų abejonių, ar yra realus poreikis įdarbinti darbuotoją. Be to, Migracijos departamentui kilo įtarimų, ar pareiškėjas, kalbantis anglų kalba, faktiškai gali atlikti jam pavedamas funkcijas (sudaryti automobilių pirkimo-pardavimo sandorius, konsultuoti klientus ir pan.).
9. Pasak Migracijos departamento, visa tai kėlė pagrįstų įtarimų, kad Bendrovė įsteigta tik formaliai, t. y. tik tam, kad užsieniečiai galėtų kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, o ne tam, kad būtų vykdoma reali teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas dirbtų Bendrovėje. Tai, pasak Migracijos departamento, reiškia, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą Bendrovėje, t. y. nepagrindė, kad ketina dirbti Bendrovėje.
10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, bet nesikreipė dėl leidimo išdavimo kaip Bendrovės dalyvis, nes Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų. Visa tai rodo, kad pareiškėjas darbine veikla Bendrovėje užsiimti neketina, o tik siekia gauti leidimą ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nurodė, kad tai reiškia, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo išdavimo sąlygų. Migracijos departamentas pažymėjo, kad leidimo pagal Įstatymo 45 straipsnį išdavimo tikslas yra ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 115–118).
12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas leidimui gauti, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas turi atitikti sąlygas ne formaliai, bet realiai dirbti Bendrovėje. Teismas konstatavo, kad skundžiamame Sprendime Bendrovės fiktyvumas yra pagrįstas objektyviais duomenimis. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė šiuo metu realiai ir aktyviai vykdo veiklą.
13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jau anksčiau turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip įmonės akcininkas, tačiau leidimas buvo panaikintas, nes įmonė realios veiklos nevykdė bei tai, kad pareiškėjas yra įsidarbinęs įmonėje, kuri realiai veiklos nevykdo, darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III.

14. Pareiškėjas A. O. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą (b. l. 121–124).
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad nesupranta pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas turi realiai dirbti Bendrovėje. Pareiškėjas paaiškina, kad jis negali dirbti, nes jo darbo sutartis sudaryta su sąlyga, kad jis bus priimtas į darbą tik jei gaus leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nurodo, kad jo sąžiningas siekis turėti savo bendrovę ir vystyti jos veiklą, gavus leidimą gyventi Lietuvoje, įrodo jo pasiryžimą Lietuvoje pritaikyti profesinę kvalifikaciją, įgytą taip pat Lietuvoje. Pareiškėjas pripažįsta, kad Bendrovė tik įsibėgėja ir tik jis turi pakankamai žinių ir kompetencijos užsiimti naudotų automobilių ir jų dalių iš Lietuvos į Nigeriją eksportu. Vien faktas, kad Bendrovės veiklą vykdančiu adresu nėra atskiro įėjimo, iškabos ir kitų ženklų, pasak pareiškėjo, negali patvirtinti, kad Bendrovė fiktyvi. Pareiškėjas paaiškina, kad ryšių su partneriais Nigerijoje palaikymui nebūtinas puikus biuras ir mažai tikėtina, kad pirkėjai sėdės laukdami prekių biure Šiauliuose, o ne jų gavimo vietoje – Nigerijoje.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 132–133).
17. Migracijos departamentas nurodo, kad papildomai dėl pareiškėjo besikartojančių argumentų nepasisako. Pasak Migracijos departamento, teismo sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Migracijos departamentas nurodo, kad teismas padarė pagrįstas išvadas dėl to, kad pareiškėjas turi atitikti sąlygas ne formaliai. Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris yra konstatavęs, kad numatytų Įstatyme sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
19. Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas leidimo, nurodė, kad ketina dirbti UAB „Vagaudera“ (b. l. 35). Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti prašomą leidimą, nurodydamas, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovės tikslas yra realiai vykdyti veiklą, t. y. pareiškėjas nepagrindė, jog ketina dirbti Bendrovėje (b. l. 6, 8, 10, 12). Atitinkamai, Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą Bendrovėje, nes pareiškėjas neketina užsiimti darbine veikla Bendrovėje, o tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų. Be to, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Pirmosios instancijos teismas šį Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
20. Pareiškėjas, kaip minėta, mano, kad Migracijos departamentas apskritai neturėjo teisės tikrinti Bendrovės ir spręsti dėl jos fiktyvumo, nes pareiškėjas kreipėsi leidimo ne todėl, kad yra minėtos Bendrovės dalyvis, o todėl, kad ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, norėdamas gauti leidimą, jis jau dabar turi realiai dirbti Bendrovėje. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovės veiklos specifika (automobilių prekyba) nereikalauja biuro klientams priimti įrengimo.
21. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant yra atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi (Lietuvos Respublikoje). Minėta norma suformuluota imperatyviai, todėl Migracijos departamentas nustatęs bent vieną šiame sąraše esančią aplinkybę, privalo atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą.
22. Iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, t. y. Migracijos departamentas nustatė kelis atsisakymo išduoti leidimą pagrindus.
23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 dalyje nustatyta, kad leidimą atsisakoma išduoti, kai duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Iš nuostatos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas šį atsisakymo išduoti leidimą pagrindą sieja su keliomis alternatyviomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad esant nors vienai iš šių aplinkybių, turi būti atsisakoma išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
24. Pareiškėjas, kaip minėta, mano, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nepagrįstai tikrino Bendrovę dėl galimo jos fiktyvumo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad buvo konstatuotas ne Bendrovės fiktyvumas, o aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės, t. y. kad pareiškėjas nurodęs, jog ketina dirbti Bendrovėje iš tiesų joje dirbti neketina. Šią išvadą Migracijos departamentas padarė iš esmės konstatavęs, kad Bendrovė realios veiklos nevykdo. Atitinkamai, tai nulėmė Migracijos departamento išvadą, kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atsisakymo išduoti leidimą pagrindas, t. y., kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys apie savo ketinimą dirbti pareiškėjo nurodytoje Bendrovėje.
25. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neturėjo teisės tikrinti Bendrovės, teisėjų kolegijos yra atmetami kaip nepagrįsti, nes vienas iš atsisakymo išduoti leidimą pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte, yra tai, kad darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nevykdo ekonominės veiklos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas būtent pareiškėjo kreipimosi nagrinėjamu atveju pagrindas – užsieniečio ketinimas dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (konkrečiai – ketinimas dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 dalį). Taigi, Migracijos departamentas, spręsdamas, ar šiuo atveju nėra Įstatyme įtvirtintų atsisakymo išduoti leidimą pagrindų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti, ar įsipareigojantis pareiškėją įdarbinti darbdavys vykdo ekonominę veiklą.
26. Migracijos departamentas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje yra tik vienas darbuotojas – direktorius, kuris įdarbintas 2 val. per dieną darbo laikui už 50 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Taip pat nustatė, kad Bendrovė pateikė tris kasos pajamų orderius, išrašytus 2017 m. IV ketvirtyje (iš viso už 1 100 Eur). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Nesant duomenų apie Bendrovės sudaromus sandorius ir siekiamą gauti pelną, Bendrovei apskritai neturint darbuotojų, išskyrus Bendrovės direktorių, kuris įdarbintas tik 2 val. per dieną už 50 Eur dydžio darbo užmokestį, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą Sprendime nurodytai abejonei, kad Bendrovė realios veiklos nevykdo (b. l. 12). Atitinkamai, Migracijos departamentas turėjo pagrindą suabejoti pareiškėjo pateiktais duomenimis apie ketinimą dirbti minėtoje Bendrovėje. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas galėjo pats pasirinkti, kokiu būdu pademonstruoti savo ketinimų realumą ir autentiškumą. Pareiškėjas nurodė, kad turi vadybininko darbui reikiamą kvalifikaciją (Lietuvoje baigė studijas ir gavo diplomą), tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad tai niekaip nepatvirtina jo ketinimo dirbti Bendrovėje, kurios įsipareigojimą įdarbinti pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui kartu su prašymu išduoti leidimą.
27. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su turimu verslu (Bendrovės akcijomis), pareiškėjo sąžiningu siekiu turėti savo bendrovę ir vystyti jos veiklą, teisėjų kolegijos atmetami kaip teisiškai nereikšmingi, nes pareiškėjas pateikė prašymą leidimui gauti ne kaip juridinio asmens dalyvis. Kaip teisiškai nereikšmingi atmetami ir pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad atskiro įėjimo, iškabos ir kitų ženklų neturėjimas nepatvirtina Bendrovės fiktyvumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamame Sprendime Bendrovės fiktyvumas nebuvo konstatuotas.
28. Pareiškėjas, kaip minėta, nurodė, kad vienas iš Lietuvos migracijos politikos tikslų yra sudaryti užsieniečiams sąlygas integruotis, kad būtų pasinaudota imigracijos teikiama nauda, kai užsieniečiai veiksmingai prisideda prie valstybės stiprinimo dalyvaudami jos ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime (Gairių 16.3 punktas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė Migracijos departamentui Bendrovės, kurios ekonominės veiklos vykdymu kilo pagrįstų abejonių, įsipareigojimą įdarbinti pareiškėją. Tai nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas prisidėtų prie Lietuvos valstybės stiprinimo ir tuo labiau neįrodo, kad prie valstybės stiprinimo pareiškėjas prisidėtų veiksmingai. Taigi, su tuo susiję pareiškėjo argumentai teisėjų kolegijos yra atmetami kaip nepagrįsti.
29. Atsižvelgdama į tai, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą dėl to, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, teisėjų kolegija kitų atsisakymo išduoti leidimą pagrindų nevertina, nes jų vertinimas nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės nebeturi.
30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. A. (A. O. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė