ATSKIROJI NUOMONĖ
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Andžej Maciejevski
civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-611/2019 (S)
2019 m. liepos 4 d.
Vilnius
Civilinėje byloje pagal atsakovo E. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. U. ieškinį atsakovams O. B. (mirusios atsakovės P. B. teisių perėmėjas), E. G., J. G., E. A. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B., valstybės įmonė Registrų centras, R. Š., akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-611/2019, kurioje reiškiu atskirąją nuomonę, 32–35 punktuose cituojama kasacinio teismo praktika dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės taikymo.
Formuojamoje praktikoje nurodoma, kad prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notaras yra civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, notaras privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, kas įstatymų iš jo reikalaujama, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas.
Notarui atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.
Nekritikuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos pirmiau aptartos praktikos, nesutinku su nagrinėjamoje konkrečioje byloje teisėjų kolegijos išvada, jog notaro E. A. elgesys neatitiko pirmiau aptarto notarui keliamo elgesio, atliekant notarinius veiksmus, standarto.
Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami atsakovo notaro E. A. civilinės atsakomybės taikymo klausimą, nustatė, kad notaras netinkamai nustatė asmens tapatybę bei neatkreipė dėmesio į parašų neatitikimą, todėl neatliko visko, kas įmanoma, kad užtikrintų tvirtinamo sandorio teisėtumą, nesilaikė jam keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl tokius notaro veiksmus (neveikimą) laikė neteisėtais. Konkrečiai imant, atsakovas notaras netinkamai nustatė pardavėjos V. B. asmens tapatybę, nepatikrinęs parašo pateiktame pase ir ankstesnėje žemės pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. P01/95-3281 tapatumo.
Byloje nustatyta, kad tarp notaro tvirtinamo sandorio ir ankstesnės valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties buvo praėjęs 11 metų laiko tarpas, per kurį asmens parašas dėl objektyvių priežasčių gali pasikeisti. Atitinkamai šis ankstesnis parašas gali skirtis nuo pase esančio asmens parašo, jeigu pasas buvo išduotas neilgai trukus iki tvirtinamo notaro sandorio sudarymo.
Manau, notaras turėtų būti laikomas nepažeidusiu jam taikomų teisėto elgesio reikalavimų, jeigu sutikrina asmens parašo jo tvirtinamame sandoryje ir asmens pase tapatumą. Jeigu pasas dėl tikrumo nekelia notarui abejonių, to turėtų užtekti. Priešingu atveju toks atsakomybės notarui taikymas iš esmės prilygsta absoliučios atsakomybės jam taikymui, kai sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas bet kuriuo atveju lemia jo neteisėtus veiksmus ir atitinkamai notaro civilinę atsakomybę. Toks vertinimas gali lemti notaro profesinės veiklos neproporcingą apsunkinimą, varžyti civilinę apyvartą daiktų, kurių perleidimo sandoriai yra tvirtinami notaro, ir lemti notaro atsakomybę iš esmės už neatlikimą tokių veiksmų, kurių jis įprastomis sąlygomis ir negalėjo atlikti.
Kita vertus, nagrinėjamoje byloje esanti situacija verčia kelti abejones, ar teismų praktikoje nėra per aukštai užkelta notaro teisėto elgesio standarto kartelė, t. y. ar ne per griežtai nustatyta, kaip kasaciniame skunde teigia atsakovas, „žemutinė suklydimo ribos“ samprata.
Manau, nagrinėjamoje byloje notaras atliko visus veiksmus, kokių iš jo buvo galima tikėtis analogiškoje situacijoje, todėl nebuvo pagrindo jam taikyti civilinę atsakomybę.
Teisėjas Andžej Maciejevski