Civilinė byla Nr. 3K-3-516-695/2015

                                                                Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14969-2013-5

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.29.1.                                                                                                                                   

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. L. ieškinį atsakovui P. D. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties vykdymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė B. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui P. D. , jo reikalavimus patikslinusi teismo posėdžio metu, prašė priteisti iš atsakovo 13 148 Lt (3807,92 Eur) skolą, 3133,33 Lt (907,47 Eur) palūkanas už naudojimąsi paskola, 125,34 Lt (36,30 Eur) palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2005 m. vasario 9 d. V. A. L. neterminuota paskolos sutartimi perdavė P. D. 5000 JAV dolerių. 2006 m. lapkričio 15 d. mirus V. A. L. , vienintele įpėdine ir teisių perėmėja pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą tapo jo sutuoktinė B. L. , ji ir priėmė visą mirusiojo palikimą, taip pat ir palikėjo turtines reikalavimo teises į 2005 m. vasario 9 d. neterminuotą paskolos sutartį. 2013 m. liepos 11 d. atsakovui buvo pateikta pretenzija (reikalavimas) per 30 kalendorinių dienų nuo jos (jo) išsiuntimo dienos grąžinti visą 13 392 Lt (3807,92 Eur) skolą ir 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo paskolos sutarties sudarymo dienos. Atsakovas nereagavo į pretenziją ir vengia grąžinti skolą.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nes skolą V. A. L. jis grąžino 2005 m. kovo mėnesį, prašydamas atiduoti pasirašytą skolos raštelį, tačiau V. A. L. jo neturėjo, todėl surašė pakvitavimą, nurodydamas, kad V. A. L. 5000 JAV dolerių skolą iš P. D. gavo, ir jį pasirašė. Atsakovo teigimu, šio rašytinio įrodymo nepavyko rasti, nes jis 2008 m. namuose darė remontą ir galėjo pakvitavimą išmesti kartu su nereikalingais dokumentais. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, ieškovei atsisakius dalies reikalavimų, bylos dalį dėl 2262,56 Lt (655,28 Eur) apskaičiuotų palūkanų už naudojimąsi paskola priteisimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už naudojimąsi paskola nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki paskolos grąžinimo ieškovei dienos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už terminą įvykdyti piniginę prievolę nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. iki visiško paskolos grąžinimo ieškovei dienos priteisimo iš atsakovo ieškovės naudai nutraukė. Kitą ieškinio dalį atmetė; išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas sprendė, kad atsakovas įrodė pinigų grąžinimo faktą, o ieškovė, reikalaudama iš atsakovo grąžinti skolą, rėmėsi tik paskolos rašteliu, kurio iš esmės neneigė ir pats atsakovas, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių skolos sutarties sudarymo aplinkybes, o juo labiau skolos negrąžinimo faktą, teismui nepateikė. Teismas nurodė, kad nei ieškovė, nei jai atstovaujantis sūnus aplinkybių, susijusių su paskolos sutarties sudarymu, taip pat pinigų grąžinimu, negalėjo paaiškinti, kadangi  nedalyvavo sudarant sutartį ir apie ją jiems nebuvo žinoma ir iš paties V. A. L. pasakojimų. Pagal atsakovo paaiškinimus, pinigus, matant liudytojui K. Š. , 2005 m. kovo mėnesį jis V. A. L. grąžino – šias atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtino minėtas liudytojas; abiejų paaiškinimai buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad V. A. L. , būdamas gyvas, būtų reiškęs piniginį reikalavimą ar pretenzijas atsakovui dėl negrąžintos paskolos; V. A. L. paaiškinimų nėra, nes jis miręs, ir dėl to teismas negalėjo nustatyti tikrųjų paskolos sutarties sudarymo sąlygų ir aplinkybių. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais, nes jis yra vienintelis, galintis paaiškinti sutarties sudarymo ir skolos grąžinimo aplinkybes. Teismui atsakovo paaiškinimai, kad V. A. L. nerado skolos raštelio dėl garbaus savo amžiaus ir užmaršumo, buvo tikėtini – V. A. L. paskolos sudarymo metu buvo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Reikalavimą grąžinti skolą V. A. L. įpėdinė pareiškė tik praėjus daugiau kaip septyneriems metams. Nors rašytinis paskolos grąžinimo dokumentas teismui nebuvo pateiktas, tačiau atsižvelgdamas į atsakovo ir V. A. L. gerus santykius, kurie nebuvo teisme paneigti, į tai, kad pats V. A. L. daugiau kaip metus skolos grąžinti nereikalavo ir apie tai ieškovei nėra žinoma, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas namuose darė remontą, dėl to galėjo būti prarastas skolos grąžinimo faktą patvirtinantis dokumentas, teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo ir liudytojo paaiškinimais, jog skola V. A. L. buvo grąžinta, nes, teismo nuomone, tai prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės B. L. apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, liudytojo K. Š. parodymus pirmosios instancijos teisme, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ieškovės atstovo ir atsakovo paaiškinimus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, konstatavo, kad teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies išimtį ir netaikė draudimo atsakovui remtis liudytojo parodymais, nes: atsakovas nepateikė rašytinės formos dokumento, patvirtinančio paskolos sutarties įvykdymą; nei ieškovė, nei jai atstovaujantis sūnus aplinkybių, susijusių su paskolos sutarties sudarymu, taip pat pinigų grąžinimu, negalėjo paaiškinti, kadangi sudarant sutartį nedalyvavo ir apie ją jiems nebuvo žinoma iš paties V. A. L. pasakojimų; kad V. A. L. , skolinusio atsakovui pinigus, paaiškinimų nėra dėl objektyvių priežasčių – jo mirties, ir dėl to nėra galimybės nustatyti tikrųjų paskolos sutarties sudarymo sąlygų ir aplinkybių; kad atsakovas namuose darė remontą, dėl to galėjo būti prarastas skolos grąžinimo faktą patvirtinantis dokumentas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė B. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismai nevertino aplinkybių, kad vienintelis atsakovo liudytojas yra artimas jo draugas, kuris kartu su atsakovu skolintais pinigais naudojosi (nagrinėjant bylą, atsakovas nurodė, kad pasiskolinęs iš V. A. L. 5000 JAV dolerių siekė užsidirbti kartu su draugu (būtent liudytoju) įsigydami Vokietijoje automobilių ir juos parduodami Lietuvoje), todėl yra netiesiogiai suinteresuotas duoti parodymus atsakovo naudai. Teismai nesprendė nei dėl atsakovo ir liudytojo elgesio motyvų kasatorės atžvilgiu, nei dėl atsakovo turtinės padėties skolinimosi ir tariamo skolos grąžinimo metu, nei dėl to, ar atsakovas tuo metu turėjo realią galimybę grąžinti tokio dydžio skolą. Nesant pateiktų paskolos grąžinimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, taip pat pagrindo remtis byloje apklausto liudytojo parodymais, darytina išvada, kad skolos grąžinimo faktas nustatytas pažeidžiant CPK 178–185 straipsnių nuostatas.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos iš paskolos sutarties atsiradusių ginčų bylose. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą pagal ginčo pobūdį, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje suformuota bendrosios įrodymų naštos paskirstymo taisykle iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklaus teisės aiškinimo, kad kreditorius turi įrodyti paskolos suteikimą (įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo), o skolininkas įrodyti, kad paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013). Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių preziumuoja prievolės neįvykdymą ir atitinka paskolos teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neginčijamai įrodė paskolos sutarties sudarymą ir pinigų perdavimą, tačiau nepagrįstai nevertino paskolos raštelio buvimo pas kreditorių fakto bei skolininko elgesio pagal protingo ir rūpestingo žmogaus standartą. Teismai perkėlė ieškovei atsakovui tenkančią įrodinėjimo naštą – nustatė, kad ji neįrodė pinigų negrąžinimo fakto.

3. Dėl CK 1.93 straipsnio 2 dalies, 6 dalies 4 punkto pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismai pinigų grąžinimo faktą nustatė remdamiesi vien tik liudytojo K. Š. ir atsakovo parodymais, tačiau iš esmės nemotyvavo, kodėl, neturėdami nė vieno kito objektyvaus atsakovo pateikto įrodymo, nusprendė leisti atsakovui remtis liudytojo parodymais; nepagrindė, kodėl ir kokiu būdu draudimas remtis liudytojo parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurioms esant, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojo parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šiuo atveju teismų procesiniai sprendimai neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G. , bylos Nr. 3K-3-463/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. (S. A. ) v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. R. , bylos Nr. 3K-3-412/2010; 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas P. D. prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl tinkamo atstovavimo. Kasacinis skundas yra paduotas nesant kasatorės valios (šią atsakovo abejonę pagrindė kasatorės žodinis patvirtinimas jų pokalbio metu, kurį atsakovas įrašė ir pateikė vertinti apeliacinės instancijos teismui), t. y. jai nežinant iš viso apie tokį procesą, todėl, atsakovo manymu, kasacinis skundas yra pasirašytas atstovo, neturėjusio teisės jį pasirašyti.

2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismo išvada, kad kasatorė neįrodė pinigų negrąžinimo fakto, nelaikytina įrodinėjimo naštos perkėlimu, nes tai yra konstatavimas, kad įstatymo prezumpcija buvo paneigta nuosekliais atsakovo ir liudytojo parodymais. Teismo vadovavimasis vien prezumpcija, kad paskolos raštelio buvimas pas kasatorę yra pagrindas ieškinį patenkinti, būtų neteisingas, vertinant byloje nustatytas kitas aplinkybes, paneigiančias šią prezumpciją: kasatorei nesant sandorio šalimi ir negalint paaiškinti sandorio sudarymo ir įvykdymo aplinkybių, teismai negalėjo ignoruoti kitų byloje ištirtų aplinkybių bei įrodymų viseto. Kasatorė žemesnės instancijos teismuose nekėlė klausimo dėl atsakovo ir liudytojo ryšio – vien aplinkybė, kad liudytojas ir atsakovas yra draugai, nesudaro teismui pagrindo nesivadovauti liudytojo parodymais. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad liudytojas naudojosi skolintais pinigais. Kasatorė nurodo, kad teismai nesprendė dėl atsakovo ir liudytojo elgesio jos atžvilgiu, tačiau nenurodo, kokius būtent jų elgesio motyvus teismai turėjo vertinti.

3. Dėl CK 1.93 straipsnio 2 dalies, 6 dalies 4 punkto pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Vien tai, kad kasatorės netenkina teismų išvados dėl rėmimosi liudytojo parodymais, nereiškia, kad teismai šių išvadų nemotyvavo ir nepagrindė. Kasatorės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir šios bylos aplinkybės iš esmės yra skirtingos – išskirtiniai šios bylos požymiai yra tie, kad kasatorė ir jos įgaliotasis atstovas (sūnus) nebuvo sandorio šalys (jiems nežinomos sandorio sudarymo aplinkybės), todėl tai paneigia susiklosčiusių situacijų analogiškumą, galimybę šioje byloje remtis kasatorės cituojamose nutartyse suformuluota teisės aiškinimo taisykle.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į kasaciją įgyvendinimo

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad kasacinis skundas yra paduotas nesant kasatorės valios, t. y. jai nežinant iš viso apie tokį procesą, todėl kasacinis skundas yra pasirašytas atstovo, neturėjusio teisės jį pasirašyti. Su šiuo argumentu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

CPK 350 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl kasacinio skundo priėmimo sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija. Įstatymas nustato atvejus, kada kasacinis skundas nepriimamas (CPK 350 straipsnio 2 dalis). Remiantis CPK 347 straipsnio 3 dalimi, kasacinį skundą surašo advokatas, o kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Byloje paduotą kasacinį skundą surašė ir ieškovės, atstovaujamos sūnaus N. J. , vardu pasirašė advokatė Ieva Darandė. Kartu su kasaciniu skundu pateikti kasatorės atstovo įgaliojimus patvirtinančio dokumento kopija ir teisinių paslaugų sutarties, sudarytos advokatės I. Darandės ir klientės B. L. , atstovaujamos įgaliotinio N. J. , išrašas patvirtina, kad advokatė turi teisę klientės vardu pasirašyti kasacinius skundus. Ieškovė B. L. yra tinkamai atstovaujama teisėtai įgalioto savo atstovo sūnaus N. J. , todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jos valios pateikti kasacinį skundą išraiškos. Įstatymas nedraudžia procesinės pareigos pasirašyti kasacinį skundą per atstovą (CPK 54 straipsnio 1 dalis), o CPK 347 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama taip, kad tik asmeniškai atliktas kasacinio skundo pasirašymas išreiškia kasatoriaus valią paduoti kasacinį skundą. Kai advokatas kasacinį skundą pasirašo ne tik patvirtindamas aplinkybę, kad jis surašė kasacinį skundą, bet ir būdamas tinkamai įgaliotas atstovaujamojo vardu paduoda kasacinį skundą, toks kasacinio skundo pasirašymas atitinka CPK 347 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo nustatant įsipareigojimų įvykdymo faktą

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Teismas dalyvauja įrodinėjimo procese ir yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Jis, be kita ko, pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje ir bylos nagrinėjimo metu patikslina šalių pareigą įrodinėti ir kontroliuoja jos įgyvendinimą bylos nagrinėjimo metu. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigą, bet ir jos paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio ir atsikirtimų faktinį pagrindą. Be to, sprendžiant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, reikia atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, kadangi jos gali pakeisti įrodinėjimo pareigos paskirstymą.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. A. G. , bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-235/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013; kt.).

Kasatorius argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą pagal ginčo pobūdį, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje suformuota bendrosios įrodymų naštos paskirstymo taisykle iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose. Kasatoriaus teigimu, nesant byloje pateiktų paskolos grąžinimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, taip pat pagrindo remtis byloje apklausto liudytojo parodymais, darytina išvada, kad skolos grąžinimo faktas nustatytas pažeidžiant CPK 178–185 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu paskolos sutartis turi būti sudaryta raštu, tai ir jos vykdymo aplinkybės turi būti įrodinėjamos rašytiniais įrodymais. Šis draudimas nėra absoliutus, nes kelios jo išimtys nustatytos CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytos aplinkybės, kada gali būti leista remtis liudytojų parodymais sutarties sudarymui ar vykdymui įrodyti. Nagrinėjamoje byloje iš tiesioginių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp kreditoriaus ir atsakovo buvo sudarytas sandoris, jis įformintas paskolos rašteliu, atsakovas pinigų gavimo fakto neginčijo, bet, jo teigimu, skola yra grąžinta ir tai buvo užfiksuota surašant pakvitavimą. Jo nepavyko rasti, nes darant atsakovo namuose  remontą pakvitavimas galėjo būti išmestas kartu su nereikalingais dokumentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu byloje patikimai nustatyta, kad vyko atsakovo namo remontas, kurio metu galėjo dingti skolos grąžinimo dokumentai, tai tokios aplinkybės yra pakankamos, kad vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais galėtų būti naudojami liudytojų parodymai sutarties vykdymo aplinkybėms įrodinėti. Tokia išimtis savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad liudytojo parodymai yra pakankami pinigų grąžinimo ir pakvitavimo surašymo faktams patvirtinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl liudytojų parodymų naudojimo paskolos grąžinimo bylose teisiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju jų panaudojimas nepažeidžia CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatų.

Bylą nagrinėję teismai, nustatinėdami pinigų grąžinimo paskolos davėjui faktą, rėmėsi atsakovo ir liudytojo paaiškinimais. Pagal juos, skola buvo grąžinta ir parašytas jos grąžinimo raštelis, bet jis dingo.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą yra pagrindas pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, taip pat įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę.

Pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai.

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas pinigų gavimo fakto neginčijo, o atsikirto, kad skolą V. A. L. grąžino. Jis teigė, kad pinigus perdavė 2005 m. kovo mėnesį ir prašė skolininko atiduoti pasirašytą skolos raštelį. Kadangi V. A. L. jo neturėjo, tai surašė ir pasirašė pakvitavimą, nurodydamas, kad V. A. L. 5000 JAV dolerių skolą iš P. D. gavo. Atsakovo teigimu, šio rašytinio įrodymo nepavyko rasti, nes jis 2008 m. namuose darė remontą ir galėjo pakvitavimą išmesti kartu su nereikalingais dokumentais. 

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo ir galiojimo, kadangi prašoma įvykdyti sandorio pagrindu atsiradusią galiojančią prievolę. Vadinasi, teisme turi būti nustatyta, kad prievolė nėra įvykdyta ar kitu būdu pasibaigusi. Skolos dokumento buvimas pas kreditorių be įrašų apie skolos grąžinimą su kreditoriaus aiškinimu, kad skola negrąžinta, paprastai yra pakankami įrodymai teismui nuspręsti, kad kreditorius įvykdė pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi, – kad skola negrąžinta. Skolininkas, kuris esant tokioms aplinkybėms tvirtina priešingai, turi įrodyti skolos grąžinimo faktą. Nėra įstatymu nustatyto pagrindo tvirtinti, kad, skolininkui pareiškus, jog jis turėjo skolos grąžinimą patvirtinantį dokumentą, tačiau jį prarado, pasikeitė skolos grąžinimo fakto įrodinėjimo pareiga. Kadangi byloje atsakovas tvirtina, kad buvo išduotas skolos grąžinimą patvirtinantis raštelis, tai jis privalo šias aplinkybes įrodyti kaip jas nurodęs asmuo (CPK 178 straipsnis).

Byloje nepateikta rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų pinigų paskolos davėjui grąžinimą. Atsakovas šias aplinkybes įrodinėjo asmeniniu liudijimu ir liudytojo parodymais. Liudytoju buvo asmuo, su kuriuo atsakovas pažįstamas, turi verslo reikalų. Toks asmuo teismo gali būti vertinamas kaip suinteresuotas šalies naudai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nuspręsdami, jog atsakovas įrodė savo atsikirtimus, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas: rėmėsi subjektyviais, silpnais pagal prigimtį ir suinteresuoto pagal bylos aplinkybes liudytojo parodymais bei suinteresuotos šalies aiškinimu. Tokia įrodymų visuma ir turinys paprastai vertinama kaip nepakankama faktui, kad skola buvo grąžinta ir skolos raštelis buvo surašytas, įrodyti (CPK 185 straipsnis). Skolos suteikimo faktas nustatytas ir ieškovė įrodė, kad skola negrąžinta, o jos sugrąžinimo aplinkybės, sudariusios atsakovo atsikirtimų esmę, nepatvirtintos į bylą pateiktais įrodymais. Dėl suteiktos paskolos iš sandorio kilusi prievolė turi būti vykdoma, todėl ieškinys tenkinamas, yra pagrindas priteisti skolą ir palūkanas (CK 6.2 straipsnis, 6.872, 6.874 straipsniai).

Teisėjų kolegija sprendžia panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).

Patenkinus ieškovės B. L. kasacinį skundą, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkinamas, kasatorei iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė iš viso sumokėjo 881,12 Lt (255,19 Eur) žyminio mokesčio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (T. 1, b. l. 44, 112, 117), 107 Eur kasacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 74), todėl šios sumos jai priteistinos iš atsakovo. Kasatorė pateikė duomenis apie turėtas išlaidas advokato pagalbai: pirmosios instancijos teisme – 1960,20 Lt (567,71 Eur) (T.1, b. l. 86), apeliacinės instancijos teisme – 3291 Lt (953,14 Eur) (T. 1, b. l. 142) ir kasacinės instancijos teisme – 1397,02 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose patirtų išlaidų sumos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7, 8.10 ir 8.13 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, jos mažintinos iki 400 Eur ir, tenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš atsakovo kasatorės naudai. Valstybei iš atsakovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimas – 24,40 Lt (7,07 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 8,09 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio       1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės B. L. ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovo P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3807,92 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus septynis Eur 92 ct) skolos; 901,68 Eur (devynis šimtus vieną Eur 68 ct) palūkanų už naudojimąsi paskolos suma nuo pinigų perdavimo dienos iki bylos iškėlimo dienos; 36,01 Eur (trisdešimt šešis Eur 1 ct) palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą iki bylos iškėlimo teisme dienos; 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos (2013 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti ieškovei B. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš viso 1329,90 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt devynis Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš viso 15,16 Eur (penkiolika Eur 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                        Virgilijus Grabinskas

                  Gintaras Kryževičius

                   Algis Norkūnas