Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-350/2016

      Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00214-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (pirmininkaujantysis), Valdo Ciesiūno ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,

dalyvaujant  prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,

nuteistajam R. Č.,

gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,

nukentėjusiajai V. D.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą  Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį per 2 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai V. D. 63,30 eurų  turtinę žalą ir per 8 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevyriausybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Skundžiamu nuosprendžiu R. Č. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 25 d., apie 9.35 val., viešoje vietoje, M. m., A. gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) , aplinkinių akivaizdoje, necenzūriniais žodžiais išvadino (duomenys neskelbtini) specialistę V. D., rankomis sugriebė jai už dešinės rankos, suėmęs už pečių stipriai pastūmė, dėl ko V. D. nugriuvo ant akmenų krūvos, ko pasekoje dėl odos nubrozdinimo dešinės rankos 2-ame piršte, poodinių kraujosruvų abiejų alkūnių srityse ir juosmens kairėje pusėje padarė nukentėjusiajai V. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

2. Nuteistasis R. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti jį apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, civilinių ieškovų ir nukentėjusiosios V. D. civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais, paliekant ieškovams teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka.

2.1 Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, dėsto BK ir BPK normas ir nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tiktai nukentėjusiosios bei kai kurių liudytojų, tiesiogiai nemačiusių įvykio, prieštaringais parodymais, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, vadovavosi abstrakčiu kaltinimu, kuris neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

2.2 Teismas nevertino jo parodymų, kuriuos visiškai patvirtino liudytojo V. P., tiesiogiai mačiusio įvykį, parodymai. Apeliantas neneigė pastūmęs nukentėjusiąją V. D., tačiau tai padarė ne tyčia, o  instinktyviai atstūmė ją nuo savęs po to, kai ji ranka sudavė jam į veidą. Neginčija, kad po pastūmimo nukentėjusioji, atsiremdama į šalia gatvės augančius krūmus, galėjo patirti nežymius sužalojimus, tačiau tyčia jos sužaloti ir tuo pačiu sutrikdyti viešąją tvarką jis nesiekė. Ginčas su nukentėjusiąja vyko grynai dėl asmeninių reikalų ir truko labai trumpai ir tik nukentėjusios veiksmų išdavoje.

2.3 Teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai rėmėsi nukentėjusios parodymais, kad jis viešoje vietoje ją pasivijęs keikė necenzūriniais žodžiais ir smurtavo jos atžvilgiu, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusios parodymai nėra nuoseklūs, nes teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad ji buvo tampoma už plaukų, byloje nesant jokių duomenų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir nukentėjusios parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad minimuose procesiniuose dokumentuose neužfiksuota, jog ten yra akmenų krūvos, į kuriuos neva griūdama ji susižalojo, kaip teigė savo parodymuose nukentėjusioji. Apie tokias aplinkybes – akmenų krūvą, nenurodė nei vienas byloje apklausiamas proceso dalyvis. Be jo ir liudytojo V. P. įvykio aplinkybių nematė nei vienas apklausiamas liudytojas, jie tik girdėjo ginčą, vykusį tarp jo ir nukentėjusios.

2.4 Pažymi, kad jo ginčas su nukentėjusiąja viešosios tvarkos ar visuomeninės rimties nesutrikdė, nėra duomenų, kad būtų nutrūkę šalia įvykio vietos vykdomi namo renovacijos darbai, liudytojai nenurodė pasijutę nejaukiai, jo veiksmai niekam nesukėlė išgąsčio, neįžeidė orumo. Vertindamas įrodymus teismas neatsižvelgė į tai, kad nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti kokius necenzūrinius žodžius jis naudojo, todėl nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo necenzūrinius žodžius.

  2.5 Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje sutrinktus įrodymus nepašalino prieštaravimų, nuosprendį grindė išimtinai prieštaringais nukentėjusios parodymais ir prielaidomis, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nekaltumo prezumpciją. Byloje esant abejonių, prieštaravimų ar nepakankamai įrodymų ir nesant galimybių pašalinti prieštaravimų, taip pat nesant veiksmuose nusikaltimo sudėties – tyčios, jam BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika negalėjo būti inkriminuota

2.6 Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas nepagrįstai tenkino civilinių ieškovų ieškinius, nes turėjo juos palikti nenagrinėtais, paliekant ieškovams teisę juos pareikšti civilinio proceso tvarka.

3. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras – atmesti.

4. Skundas atmetamas.

5. Apelianto skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad, anot nuteistojo, pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko jis nuteistas nepagrįstai, remiantis išimtinai nukentėjusiosios parodymais, nepašalinus abejonių ir prieštaravimų, neatsižvelgus į jo ir liudytojo V. P. nuoseklius parodymus, todėl prašoma priimti R. Č. išteisinantį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

5.1 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK) 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o BPK 20 straipsnyje yra nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, t.y. teisėtai gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir, kad tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie duomenys laikytini įrodymais.

5.2 Sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

5.3 Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė teisme ištirtais įrodymais – apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, tyrė rašytinius įrodymus ir savo sprendimą pagrindė visų šių teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas neteisėtais būdais gautais įrodymais, ar kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos ir teisingos. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, konstatuojama, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

5.4 BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius ( pvz. nutartys 2K-445/2013,2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015 ir kt.). Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta - viešoji vieta, t.y. viešoji erdvė, į kurią bet kada turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Asmeniui nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tyčinę kaltę, t. y. asmuo suvokia, kad viešoje vietoje daro veiksmus, kurie yra įžūlūs, nepriimtini, numato, kad dėl to bus pažeista viešoji tvarka ar rimtis, ir nori ją pažeisti arba yra abejingas galimiems padariniams.

5.5 R. Č. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu dėl to, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkinių akivaizdoje ir sutrikdė visuomenės rimtį bei V. D. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

6. Nuteistojo kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pasireiškusią necenzūrinių žodžių ir fizinio smurto vartojimu nukentėjusios atžvilgiu viešoje vietoje, dėl ko buvo sutrikdyta visuomeninė rimtis, visiškai patvirtina nukentėjusios V. D., iš dalies paties apelianto R. Č. parodymai, taip pat liudytojų P. S., V. V., A. Ž., R. D. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti V. P. parodymai, specialistų išvados, įvykio vietos ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys.

6.1 Nukentėjusioji V. D. iš esmės viso proceso metu nuosekliai teigė, kad apeliantą žino daugiau nei 5 metus pagal darbo pobūdį, nes dirba vaiko teisių apsaugos skyriuje, praeityje lankėsi jo namuose tikrindama, kaip jis rūpinasi nepilnamečiu vaiku, vykstant apelianto skyrybų procesui lydėjo jo buvusią žmoną iš namų pasiimti daiktų, tačiau konfliktų su juo niekada nebuvo. Kaltinime nurodytu metu jai einant prie namų, matė šalikelėje stovintį automobilį, kuriame buvo du vyrai, girdėjo vieną iš jų kažką sakant apie jos darbą, netrukus ją pavijęs V. Č. vadindamas necenzūriniais žodžiais suėmė už rankos, nuo ko iškrito laikytas skėtis, liepus pretenzijas reikšti jos darbovietei ir nueiti ji buvo pastumta, nukrito ant šalia buvusios akmenų krūvos, po to tampoma už plaukų, kol V. Č. nusivedė kitas su juo automobilyje buvęs vyriškis.

6.2 R. Č. iš esmės neneigia, jog jis konflikto metu nukentėjusiąją pastūmė ir dėl to pastaroji nugriuvo, tačiau teigia, kad tai padarė (V. D. pastūmė) gindamasis nuo jos – po to, kai V. D. pirmoji sudavė jam į veidą. Tačiau tokią apelianto poziciją skundą nagrinėjantis teismas vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti atsakomybės.

6.3 Išsamiai V. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta praėjus keturioms dienoms po įvyko – 2014 m. rugpjūčio 29 d. ir šios apklausos metu ji detaliai nurodė visas įvykio aplinkybes, o po to jos parodymai nesikeitė. Svarbu pažymėti tai, jog būtent šios apklausos metu V. D. apibūdino kartu su R. Č. automobilyje buvusį ir po konflikto šį į automobilį nusivedusį V. P., kurio ji iki įvykio nepažinojo, nurodydama jo amžių, ūgį, kūno sudėjimą (1 t. b.l. 7-8). Jeigu V. P., kaip nurodė jis pats, bei R. Č., nebuvo iš automobilio išlipęs ir priėjęs prie R. Č., buvusio prie  V. D., akivaizdu, kad pastaroji nebūtų galėjusi šio asmens pakankamai detaliai apibūdinti. Tokiu būdu V. P. teisme duotus parodymus apie tai, kad jis matė V. D. stveriant R. Č. ir suduodant jam per veidą, po ko pastarasis V. D. atstūmė, laikyti patikimais ir vertinti juos kaip apeliantą teisinančius, nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neneigė aplinkybės, jog būnant įvykio vietoje ir jam sėdint automobilyje o R. Č. rūkant lauke, išgirdo V. D. ir R. Č. kalbant apie vaikus, po ko pastarasis ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji griuvo į prie šaligatvį augusių krūmų pusę. Liudytojas teigė, kad jis tuo metu buvo išlipęs ir ketino eiti prie konfliktuojančių, tačiau R. Č. pats grįžo į automobilį. Būtent tokie V. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie R. Č. fizinio smurto pavartojimą V. D. atžvilgiu  iš esmės atitinka ir nukentėjusios parodymus. 

6.4 Pažymėtina ir tai, kad šios apklausos metu būtent V. D., kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pirmiausia (R. Č. įtarimas buvo pareikštas ir jis buvo apklaustas 2014 m. rugsėjo 1 d. – T.1 b.l. 105-107), o liudytojai – dar vėliau) nurodė, kad konflikto metu matė prie automobilio, kuriuo buvo atvažiavęs R. Č. ir V. P., stovinčią ir konfliktą stebinčią G. B.. R. Č. parodė, kad į konflikto vietą kartu su V. P. atvyko būtent susitikti su G. B., su kuria po to kartu važiavo į V., tačiau apklausta liudytoja G. B. parodė, kad ji jokio konflikto nematė, o kai ji priėjo prie automobilio, tiek vairuotojas (V. P.), tiek ir R. Č. sėdėjo automobilyje, prie automobilio ar šalia jo jokių žmonių nepastebėjo. Tai rodo, kad G. B., kuri yra R. Č. pažįstama, vengia duoti teisingus parodymus ir tai daro siekdama padėti R. Č. išvengti atsakomybės.

6.5 Nukentėjusios nurodomą aplinkybę, kad R. Č. ją pastūmus ji nugriuvo ant šalia įvykio vietos buvusios akmenų krūvos patvirtina, o tuo pačiu paneigia apelianto nurodomas aplinkybes apie tai, kad nukentėjusioji jam ją atstūmus galėjo susižaloti atsiremdama į šalia gatvės augančius krūmus, byloje esančioje specialisto išvadoje užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai abiejų alkūnių ir juosmens srityje, kurie, specialisto paaiškinimu pirmosios instancijos teisme, galėjo atsirasti jai griūnant, o sužalojimas dešinės rankos 2-jame piršte sužalotas galimai įsibrėžiant į gyvatvorę ( T. 2, b.l. 62). Kad įvykio vietoje buvo akmenų, matyti iš nukentėjusios parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų ( 1 T. b.l. 12).  

6.6 Aplinkybę, kad konflikto tarp nukentėjusios ir apelianto metu pastarasis elgėsi triukšmingai, t.y. jo elgesys moralės požiūriu buvo nepriimtinas, patvirtino teisme apklausti liudytojai P. S., V. V., A. Ž.. P. S. nurodė, kad įvykio metu dirbant namų renovavimo darbus A. gatvėje girdėjo nuo gatvės sklindantį triukšmą – vyro rėkavimą, minikrautuvu privažiavęs artyn matė į (duomenys neskelbtini) namo pusę atsisukusį ir garsiai rėkaujantį vyrą, girdėjo jį sakant žodžius „tu man gyvenimą sugadinai“, nors ant ko jis rėkė, nematė. Tokias pat aplinkybes nurodė matęs ir renovavimo darbus (duomenys neskelbtini) name atlikęs V. V.. Triukšmą – vyro riksmus, sklindantį pro atvirą langą nuo (duomenys neskelbtini) namo pusės, kuris truko apie 10 minučių, o ne 1 minutę, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, girdėjo net (duomenys neskelbtini) name gyvenanti liudytoja A. Ž., kuri vėliau sužinojo, kad jos girdėto triukšmo metu buvo užpulta (duomenys neskelbtini) name gyvenanti V. D.. 

6.7 Negalima sutikti ir su apelianto skunde nurodoma aplinkybe, kad jo ginčas su nukentėjusiąja vyko dėl asmeninių reikalų, susijusių su jos darbinėmis pareigomis, nes, kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, V. D. su juo tiesiogiai jokių darbinių santykių neturėjo, apeliantas tiesiog buvo nepatenkintas nukentėjusios darbovietės sprendimais, kuriais vadovaujantis buvo priimti apeliantui nepalankūs sprendimai jo skyrybų byloje, susiję su jo vaiko interesais.

6.8 Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto nurodomas aplinkybes, kad konfliktą tarp jo ir V. D. iniciavo pati nukentėjusioji, ar, kad ji atliko smurtinius veiksmus apelianto atžvilgiu, priešingai, bylos medžiagoje esantys aukščiau aptarti įrodymai apie R. Č. atliktus veiksmus viešoje vietoje - panaudotą fizinį smurtą V. D. atžvilgiu, bei necenzūrinių žodžių vartojimą ( kokius konkrečiai, nukentėjusioji nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose), sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šiais veiksmais R. Č. pažeidė visuomenės rimtį.

6.9 Byloje nekyla abejonių ir dėl to, kad R. Č. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo Molėtų mieste, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Iš veikos aprašymo taip pat matyti, kad nuteistojo veiksmai, necenzūrinių žodžių ir fizinio smurto vartojimas V. D. atžvilgiu buvo įvertinti kaip įžūlus elgesys. Apeliaciniame skunde neigiamas būtinojo materialiosios BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymio – padarinių buvimas nuteistojo veikoje nurodant, kad nei vienas liudytojas nesiskundė, kad buvo šokiruotas, pažemintas, išgąsdintas ar pan. Teisėjų kolegija su tokiu situacijos vertinimu nesutinka ir atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji proceso metu nurodė, kad ji dėl apelianto veiksmų patyrė itin neigiamus išgyvenimus, buvo sutrikdyta jos sveikata, po įvykio teko vartoti vaistus. Gatvėje triukšmaujantis apeliantas atkreipė ne tik šalia name dirbusių darbininkų, kurie ėjo pažiūrėti kas vyksta, bet ir šalia esančiuose namuose gyvenančių asmenų dėmesį ( A. Ž. parodymai). Taigi įvertinus įvykį mačiusių asmenų reakciją, nuteistojo veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, konstatuotina, kad egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad dėl nuteistojo R. Č. veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, todėl jis kaltu pagal minimą straipsnį pripažintas visiškai pagrįstai.

7. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą.

7.1 BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

7.2 Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl R. Č. padaryto nusikaltimo, nukentėjusioji V. D. patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė nukentėjusiajai priteistinos žalos dydį, vertino jos pagrįstumą, atsižvelgė, kad kurį laiką po jos atžvilgiu pavartoto fizinio smurto nukentėjusioji gydėsi, buvo nedarbinga, pirko vaistus, taip pat naują skėtį, nes prieš tai turėtas buvo sugadintas įvykio metu. Atsižvelgė, kad ji dėl R. Č. veiksmų patyrė ir neturtinę žalą, nes patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, stresą. Taigi, byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiajai atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos ir nuteistojo veikos yra priežastinis ryšys, todėl žalą padarytą nukentėjusiam asmeniui pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto, įvertinęs civilinio ieškinio pagrįstumą byloje esančių duomenų pagrindu.

7.3 Kadangi nukentėjusioji po įvykio buvo gydoma, jai buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, už kurias sumokėjo (duomenys neskelbtini) , pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tenkino ir (duomenys neskelbtini) pareikštą ieškinį, nes jų patirtos išlaidos atsirado būtent dėl apelianto neteisėtų veiksmų.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. Č. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, paskyrė teisingą tiek rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę ir teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                       Algirdas Gaputis

Sigitas Bagdonavičius

Valdas Ciesiūnas