Civilinė byla
Nr. 3K-3-239/2010 Procesinio
sprendimo kategorijos: 32.5; 128.16 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo
Nordea Bank Finland Plc (AB) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 3 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Nordea Bank Finland Plc (AB)
prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko BUAB ,,Neto“;
suinteresuoti asmenys – Ž. M., T. M..
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių hipotekos objektą ir
hipotekos įforminimą bei įregistravimą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjas
kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydamas
areštuoti ir pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto: 0,0465 ha ploto
žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), su priklausiniu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas
nurodė, kad 2007 m. balandžio 25 d. su skolininku UAB ,,Neto“ sudarė ilgalaikio
kredito sutartį Nr. KS 07/04/09. Prievolei pagal sutartį užtikrinti skolininkas
įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį turtą: 0,0465 ha ploto žemės sklypą,
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
esantį (duomenys neskelbtini). 2008
m. birželio 13 d. skolininkas ir suinteresuoti asmenys Ž. M. ir T. M.
pareiškėjo sutikimu sudarė pirmiau nurodyto sklypo su jame esančiu nebaigtu
statyti gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo sutartį su sąlyga, kad pirkėjai
perves į pareiškėjo sąskaitą 445 586 Lt, skolininkas – 16 775,02 Lt pareiškėjo
skolininkui suteiktai paskolai grąžinti. Skolininkas savo prievolės neįvykdė,
t. y. negrąžino likusios kredito dalies (16 775,02 Lt); 2008 m. gruodžio 23 d.
jam iškelta bankroto byla. Pareiškėjo nuomone, iškėlus skolininkui bankroto
bylą, jis įgijo teisę priverstinai išieškoti skolą iš įkeisto turto, t. y.
sklypo ir jo priklausinio – gyvenamojo namo. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą
kreipėsi į skolininką ir suinteresuotus asmenimis, įspėdamas, kad, jiems
negrąžinus likusios kredito dalies, pradės priverstinį išieškojimo procesą,
tačiau jo reikalavimai nebuvo įvykdyti.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi
pareiškėjo prašymą tenkino: areštavo 0,0465 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); įspėjo
skolininką ir suinteresuotus asmenis, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį
nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių;
pavedė suinteresuotiems asmenims saugoti įkeistą daiktą. Teismas nurodė, kad
prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu
skolininkė per hipotekos lakšte nustatytą terminą savo įsipareigojimo neįvykdė
(CK 4.192 straipsnio 1 dalis).
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų Ž. M. ir T. M. atskiruosius skundus, 2009 m.
gruodžio 3 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus
2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį paliko nepakeistą.
Pasisakydama
dėl pareiškėjo atskirojo skundo, kuriuo pareiškėjas nesutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada areštuoti tik ginčo sklypą, bet ne ir jame esantį
pastatą, teisėjų kolegija nurodė, kad 2007 m. balandžio 27 d. ilgalaikio
kredito sutartimi, sudaryta pareiškėjo ir skolininko, suteiktam kreditui
užtikrinti šalys sudarė sutartinę hipoteką: 2007 m. spalio 12 d. hipotekos
lakštu skolininkas UAB ,,Neto“ įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
ir hipoteką įregistravo hipotekos registre. Teisėjų kolegija nustatė, kad
įkeičiant žemės sklypą gyvenamojo namo jame nebuvo, todėl hipotekos lakštu buvo
įkeistas tik žemės sklypas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šalių sudarytos
ilgalaikio kredito sutarties nuostatas, nurodė, kad šalys buvo aiškiai
aptarusios, kad ateityje ant įkeisto žemės sklypo naujai pastatyti pastatai
turi būti įkeičiami, sudarant naują atskirą hipotekos lakštą ir laikantis
griežtų terminų (sutarties 7.4 punktas). Teisėjų kolegija nustatė, kad žemės
sklypo priklausinys – individualus gyvenamasis namas (baigtumas 58 proc.) buvo
įregistruotas nuosavybės teise skolininkui Nekilnojamojo turto registre 2008 m.
birželio 10 d. Skolininkas, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, privalėjo namą
įkeisti, įregistruodamas naują hipotekos lakštą ar hipotekos lakšto pakeitimus,
tačiau 2008 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo sklypas ir
namas jame parduoti suinteresuotiems asmenims Ž. M. ir T. M.; namo įkeitimo ir
naujos hipotekos registracijos veiksmai nebuvo atlikti. Teisėjų kolegija
nustatė, kad 2009 m. liepos 28 d. hipotekos lakštas buvo pakeistas, nurodant
naujus įkeisto žemės sklypo savininkus, bet nenurodant, kad įkeičiami sklype esantys
daiktai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, šalims neįkeitus nekilnojamojo daikto
– gyvenamojo namo – pagal hipotekos taisykles, priverstinis skolos išieškojimas
ne ginčo tvarka iš neįkeisto daikto yra negalimas (CPK 558 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju CK 4.171 straipsnio 12 dalies
nuostata, kad įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys
statiniai, negali būti taikoma, nes žemės sklype hipotekos įforminimo ir
įregistravimo metu gyvenamojo namo nebuvo. Hipotekos objektu gali būti tik
atskiri viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai. Ginčo objektas –
žemės sklypo priklausinys (naujai pastatytas gyvenamasis namas) Nekilnojamojo
turto registre įregistruotas tik 2008 m. birželio 10 d., todėl tik po šios
datos jam galėjo būti įregistruota hipoteka. Teisėjų kolegija nurodė, kad nors
pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl ginčo sklypo
priklausinio, tačiau iš esmės išsprendė klausimą dėl jo arešto ir kitų
priverstinių išieškojimo veiksmų – šį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Teisėjų
kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nurodė ir vertino įrodymus,
kuriais grindė išvadas ir argumentavo jas, o tai, kad teismo motyvai yra
glausti, negali būti vertinama kaip absoliutus teismo procesinio sprendimo
negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės
teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį
ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nutartį pradėti priverstinį
išieškojimą iš žemės sklypo ir jo priklausinio, esančių (duomenys neskelbtini). Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
teisiniais argumentais:
1. Teismai pažeidė
hipotekos objektą reglamentuojančias taisykles ir neteisingai nustatė, kokių
kyla teisinių padarinių, neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, t. y., nenukreipė
išieškojimo į visą įkeistą daiktą. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo
vadovautis prezumpcija
(CK 4.14 straipsnis, 4.171 straipsnio 2 dalis), kad, įkeitus pagrindinį daiktą,
šio daikto priklausinį ištinka pagrindinio
daikto likimas, vadinasi, išieškojimas turi būti vykdomas iš viso įkeisto
turto, kurį sudaro pagrindinis daiktas ir jo priklausinys. Teismai neteisingai nustatė, kad išieškojimas gali būti
nukreiptas tik į pagrindinį daiktą, nes hipotekos sandorio šalys aiškiai
susitarė (taip pat nepadarė priklausinių įkeitimo išlygos), kad yra įkeistas ir
pagrindinio daikto priklausinys (CK 4.13, 4.14 straipsniai, 4.171 straipsnio 2,
12 dalys, CPK 558 straipsnis). Kasatoriaus
nuomone, jeigu šalių sutartyje nenurodyta kitaip, antraeilį daiktą
(priklausinį) visada ištinka pagrindinio daikto likimas, net jeigu priklausinys
neįregistruotas (įskaitant ir būsimus daiktus). Kasatoriaus teigimu, priimdami
nepagrįstus ir neteisėtus procesinius sprendimus, teismai nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. K. ir kt. v. R. D., bylos Nr.
3K-3-294/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010).
2. Teismai
neteisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis) ir
neatskleidė tikrųjų sutarties šalių ketinimų, netinkamai aiškino ir nustatė
sudarytos kredito sutarties turinį bei šios sutarties tikslą. Dėl šios
priežasties teismai klaidingai aiškino ir vertino aplinkybes, susijusias su
kredito sutarties sąlygomis, nustatančiomis ginčo priklausinio įkeitimą ir
priklausinio įkeitimą patvirtinančias procedūras. Teismai nepagrįstai
nesiaiškino ir nevertino, kad kredito sutarties šalys sutartyje akivaizdžiai ir
aiškiai išreiškė valią įkeisti žemės sklypą
ir esamus bei būsimus priklausinius ir papildomai nustatė sąlygą, kad būsimų priklausinių įkeitimas bus įformintas po priklausinio
įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (t. y. šalys kredito sutarties
7.3 punkte susitarė ne dėl įkeitimo fakto, bet dėl esančio įkeitimo patvirtinimo procedūros). Kasatoriaus
nuomone, teismai nevertino tos aplinkybės, kad šalys kredito sutartyje
nesusitarė dėl priklausinio įkeitimo išlygos ir nepakeitė įstatyminio
reguliavimo, tik papildomai aptarė jį įgyvendinančias sąlygas, t. y. kad būsimas įkeistas žemės sklypo priklausinys po
priklausinio suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre būtų
įrašytas hipotekos lakšte. Kasatoriaus teigimu, vertinant tikruosius šalių
ketinimus yra privalu vertinti ir suteikiamo kredito bei pateikiamo kredito grąžinimo
užtikrinimo santykį. Pagal šį santykį nagrinėjamoje byloje tik žemės sklypo su priklausiniais įkeitimas galėtų tenkinti
reikalavimą, kad prievolės įvykdymas būtų užtikrintas (CK 4.170 straipsnis).
3. Teismai pažeidė
prezumpciją, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir
išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis,
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Nagrinėjamojoje byloje yra
pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys, kuriuose nurodyta, kad
individualus gyvenamasis namas, kurį kasatorius prašo areštuoti pagal CPK 558
straipsnį kartu su žemės sklypu ir nukreipti išieškojimą į abu daiktus, yra
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip žemės sklypo priklausinys ir
šis įrašas galioja nuo 2007 metų. Teismai nesivadovavo pirmiau nurodyta
prezumpcija, Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir dėl to priėmė
neteisingą sprendimą. Taip buvo pažeistas ir viešasis interesas, nes valstybės
viešame registre esančiais duomenimis, kurie yra pagrindas civiliniams
teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti, pasibaigti, teismai, neturėdami
pagrįsto teisinio pagrindo, nesivadovavo ir taip sukūrė prielaidas kitiems
subjektams pažeisti CK bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas.
Teismų padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos yra esminės ir dėl to jų priimtų
procesinių sprendimų dalys dėl atsisakymo pradėti priverstinį išieškojimą iš
priklausinio turi būti panaikintos.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
sutartinės hipotekos objekto nustatymo, kai įkeičiamas žemės sklypas
Dėl teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamai
bylai aktualiu klausimu - sprendžiant, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti
šalių sudaryta žemės sklypo hipotekos sutartimi - kasacinio teismo praktikoje
yra pasisakyta keliais aspektais. Šie išaiškinimai nukreipia teismus,
sprendžiant ginčus dėl hipotekos objekto apimties, atsižvelgti į hipotekos
instituto, kaip tokio, tikslus, turinį, jo ryšį su kitais teisiniais
institutais ir vietą civilinius santykius reglamentuojančių teisės normų
sistemoje.
Hipotekos, kaip daiktinės teisės, esmė -
skolininko prievolės kreditoriui užtikrinimas įkeičiant turtą, į kurį prievolės
nevykdymo atveju gali būti nukreiptas išieškojimas; hipotekos kreditoriui
garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto
prieš visus kitus skolininko kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB
bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13
d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea
Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; kt.). Taigi hipoteka nustatoma visų pirma
kreditoriaus interesais. Kartu pažymėtina, kad hipotekos santykiai grindžiami inter alia proporcingumo principu, kuris
reikalauja, kad skolininko interesai su hipotekos nustatymu susijusiais
apribojimais neturėtų būti suvaržomi daugiau negu iš esmės reikia kreditoriaus
interesų apsaugai. Tiesiogiai šis principas įtvirtintas CK 4.171 straipsnio 11
punkto normoje, įtvirtinančioje priverstinės hipotekos objekto parinkimo
taisyklę, pagal kurią priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks
daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o
skolininkas nukentėtų kuo mažiau. Sutartinės hipotekos atveju proporcingumo
principas veikia kaip vienas iš orientyrų, nustatant tikrąjį šalių tarpusavio
teisių ir pareigų, atsiradusių iš hipotekos sutarties, turinį.
Kasacinis teismas savo praktikoje yra
nurodęs, kad teismams, sprendžiant dėl hipotekos dalyko, būtina įvertinti
sutartinės hipotekos, kaip sutarties laisvės principo išraiškos civiliniuose
santykiuose, ypatumus: sutartinės
hipotekos atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu, gali laisvai
spręsti dėl žemės sklypo ir jo priklausiniais esančių statinių įkeitimo ir susitarti,
kad, įkeičiant žemės sklypą, jame esantys bei būsimi statiniai neįkeičiami,
arba įkeičiami tik esantys statiniai, arba įkeičiami tik atskiri priklausiniai
ir pan. Kilus ginčui dėl to, koks tikrasis hipotekos sutarties sąlygos dėl
įkeitimo objekto turinys, teismas turi sutartį išaiškinti pagal bendrąsias
sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą
kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3
d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
K. ir kt. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-294/2009; 2010 m. kovo 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea
Bank Finland Plc v. AB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-74/2010; kt.). Hipotekos
sutarties aiškinimas turi būti vienodai sąžiningas tiek kreditoriaus, tiek
skolininko atžvilgiu.
Teismas,
nustatydamas tikrąjį sutartinės hipotekos sąlygų turinį, turi įvertinti ne tik
tai, kokių ketinimų turėjo šalys sutarties sudarymo metu, bet ir jų santykį su
įstatyme įtvirtintu hipotekos santykių reglamentavimu. Hipotekos sutarties
sąlygas šalys gali nustatyti savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras
sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4
dalis); jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys
gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų; jeigu
tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją
teisės normą (CK 6.156 straipsnio 5 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl
įstatymo (CK 4.171 straipsnyje) įtvirtintų hipotekos objekto nustatymo
taisyklių. Pagal CK 4.171
straipsnio 1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre
registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie
gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. CK 4.171 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad tais atvejais, kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, jog
yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl
gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Tai yra
pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės (CK 4.12–4.14, 4.19
straipsniai) išraiška hipotekos santykiuose. Pagal bendrąją pagrindinių ir
antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio
daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14
straipsnio 1 dalis). Atitinkamai CK 4.171 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad,
įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jeigu
hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. K. ir kt. v. R. D.,
bylos Nr. 3K-3-294/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“
ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc
v. AB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-74/2010). Taigi pagrindinių daiktų ir jų
priklausinių, kaip hipotekos objekto, įkeitimo taisyklės reglamentuojamos
dispozityviosiomis teisės normomis, todėl esminę reikšmę turi tai, ką dėl šios
sutarties sąlygos susitarė jos šalys.
Hipotekos
santykių specifika lemia tai, kad tuo atveju, kai sutarties šalys atskirai
neaptaria priklausinių įkeitimo, įstatyme nustatytų pagrindinio daikto ir
priklausinio teisinio ryšio taisyklių taikymui yra reikšmingas hipotekos
duomenų išviešinimo faktas. Hipotekos santykiai gali būti susiję ne tik su jos
šalių, bet ir su trečiųjų asmenų interesais, todėl įstatyme nustatyta, kad jie
turi būti išviešinti. Tam, jog hipoteka įsigaliotų, ji turi būti įregistruota
hipotekos registre (CK 4.187 straipsnis). Hipoteka, kaip daiktinė teisė, turi
būti registruojama Nekilnojamojo turto registre; šis registras turi ypatingą
reikšmę duomenų išviešinimui, nes pagal įstatymą jis įsteigtas nekilnojamiesiems
daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių
suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai
informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 2 straipsnis). Jeigu hipotekos registre neįregistruota
pagrindinio daikto hipoteka, ji negalioja ir pagrindinio daikto priklausiniams.
Tuo tarpu priklausinių nenurodymas
įregistruotame pagrindinio daikto hipotekos lakšte pagal įstatymą gali turėti
dvejopų teisinių padarinių. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs,
kad tokiu atveju hipotekos teisėjui vykdant išieškojimą iš įkeisto turto
lemiamą reikšmę turi aplinkybė, ar pagrindinio daikto ir jo priklausinių
teisinis ryšys (jų, kaip tokių, statusas) yra išviešintas įregistruojant
Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai
registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais
atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į
pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Hipotekos teisėjui
vykdant ieškojimą, hipotekos lakštu kartu su pagrindiniu daiktu (žemės sklypu) įkeistais
laikytini tokie statiniai, kurių teisinis statusas (kaip priklausinių) yra
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamieji daiktai, neįregistruoti
kaip pagrindinio daikto priklausiniai, negali būti pripažįstami įkeistais
priklausiniais hipotekos teisėjui vykdant ieškojimą pagal CPK XXXVI skyriaus
normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-50/2010). Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą bylos dėl
hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka.
Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu
užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus
reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios
materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą
padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš
įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos
instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK
XXXVI skyriaus – normos, kuriose įtvirtintas reguliavimas suponuoja,
kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar)
kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos keitimui, priverstiniam
išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų
ginčo teisenos tvarka. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas
v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nordea
Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010).
Dėl sutartinės hipotekos objekto nustatymo
nagrinėjamoje byloje
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad sutarties šalys susitarė dėl ilgalaikio kredito sutarties
užtikrinimo hipoteka. Ilgalaikio kredito sutartyje yra ir sąlygos dėl hipotekos
sutarties. Sutarties 7.2 -7.3 punktais
šalių susitarta, kad kredito gavėjas įsipareigoja
per nurodytą laiką įkeisti banko naudai ir bankui priimtinomis sąlygomis
išvardytus žemės sklypus; pagal sutarties 7.4 punktą kredito gavėjas
įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo atitinkamų
nekilnojamojo turto objektų pirmos teisinės registracijos, tačiau ne vėliau
kaip iki nurodytos datos, įkeisti bankui visus ir bet kokius nekilnojamojo
turto objektus, atidalytus, pastatytus ir (ar) kitaip sukurtus įgyvendinant
kredituojamą projektą. Taigi hipotekos sutarties šalys susitarė dėl atskiro
tiek laiko, tiek procedūros požiūriu nuo pagrindinio daikto priklausinių
įkeitimo, tai reiškia, kad dėl hipotekos objekto turi būti sprendžiama ne pagal
įstatyme įtvirtintas taisykles, o pagal šalių susitarimą.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analogišką išvadą dėl ilgalaikio kredito sutartyje aptarto būsimų
žemės priklausinių – pastatų – įkeitimo įgyvendinimo mechanizmo teisinės
reikšmės, kaip sutarties laisvės principu pagrįsto šalių susitarimo nustatyti
kitokį nei įstatyminis priklausinių, tarp jų ir būsimų, likimą arba
savarankišką ir nuo pagrindinio daikto įkeitimo procedūros atskirtą hipotekos
procedūrą, kasacinis teismas padarė 2010 m. balandžio 13 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Nordea Bank
Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-171/2010. Ši byla reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir
teisine problematika yra tapati nagrinėjamai, todėl turi precedentinę reikšmę.
Byloje
nustatyta, kad pradinis skolininkas įregistravo žemės sklypo hipoteką, tačiau
kreditavimo sutarties sąlygos dėl jame pastatytų statinių įkeitimo iki
kreditoriaus kreipimosi dėl priverstinio skolos išieškojimo neįvykdė. Teismų
nustatyta, kad jau pastačius ir perleidus ginčo pastatus, 2009 m. liepos 28 d.
hipotekos lakštas buvo pakeistas, nurodant naujus įkeisto žemės sklypo
savininkus, bet nenurodant, kad įkeičiami sklype esantys daiktai. Minėta, kad
hipotekos teisėjas negali spręsti šalių ginčo dėl teisės - šiuo atveju dėl
kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo, todėl šalims susitarus dėl pagrindinio
daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės išlygos – atskiro nuo
pagrindinio daikto priklausinių įkeitimo, hipotekos teisėjas pagrįstai
išieškojimą nukreipė tiki į pagrindinį hipotekos lakšte nurodytą daiktą- žemės
sklypą.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai,
atsisakydami nukreipti išieškojimą į statinius, priėmė neteisingą sprendimą dėl
bylos esmės. Skundžiami procesiniai sprendimai paliekami galioti, nekonstatavus
CPK 346 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės
instancijos teisme
Kasacinės
instancijos teisme patirta 58,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 31 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, netenkinus kasacinio
skundo, priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 3
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo
Nordea Bank Finland Plc (AB) 58,90 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 90 ct) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Česlovas
Jokūbauskas
Sigita
Rudėnaitė