Baudžiamoji byla Nr. 2K-471/2007

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.10.; 1.2.14.8; 1.2.21.1. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                                2007 m. spalio 16 d.                              

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,           

dalyvaujant prokurorui S. Minkevičiui,    

gynėjams M. Bakanui, R. Tamašauskui, R. Petrėčiui,

nuteistiesiems A. S., K. D.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S., D. J., Ž. J. ir K. D. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:

A. S. – pagal Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį dėl PVM sąskaitos – faktūros GAA Nr. 5993724 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį dėl PVM sąskaitos – faktūros LAB Nr. 2635859 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams vienam mėnesiui, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį dėl PVM sąskaitos – faktūros GAA Nr. 5993818 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį dėl AB „V.“ 13 PVM sąskaitų – faktūrų suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį dėl PVM sąskaitos – faktūros GAA Nr. 5993729 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl papirkimo 1998 m. rugpjūčio mėnesį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl važtaraščio „Invoice“ Nr. 2230023 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams penkiems mėnesiams, pagal BK 301 straipsnio 1 dalį dėl suklastoto muitinės antspaudo panaudojimo 1998 m. rugpjūčio mėnesį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl papirkimo 1998 m. rugsėjo mėnesį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl važtaraščio „Invoice“ Nr. 2230024 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 301 straipsnio 1 dalį dėl suklastoto muitinės antspaudo panaudojimo 1998 m. rugsėjo mėnesį laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl papirkimo 1998 m. lapkričio mėnesį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl važtaraščio „Invoice“ Nr. 2518058 suklastojimo laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams, pagal BK 301 straipsnio 1 dalį dėl suklastoto muitinės antspaudo panaudojimo 1998 m. lapkričio mėnesį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Pagal BK 63 straipsnio 6 dalį bausmes, paskirtas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį, apėmus bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, A. S. už šias veikas paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis prie bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, iš dalies pridėjus bausmę, subendrintą pagal BK 63 straipsnio 6 dalį, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes ir bausmę pagal Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, A. S. neatliktoji bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais;

D. J. – pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, D. J. neatliktoji bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu;

Ž. J. – pagal BK 249 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, Ž. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Ž. J. neatliktoji bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu;

K. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už pirmą padėjimą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už antrą padėjimą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už trečią padėjimą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu K. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, K. D. neatliktoji bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

A. S. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl K. D. papirkimo 1998 m. rugpjūčio, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. K. D. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl šių išteisinimų kasacinis skundas nepaduotas.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, nuteistųjų D. J., Ž. J., K. D. apeliaciniai skundai atmesti.

            Dėl kitų asmenų – R. S., A. G., Ž. P., J. D., M. Ž., E. D., V. G., A. G., G. V., K. J., R. M., D. U., V. G., V. M. – kasacinis skundas šioje byloje nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų A. S. ir K. D. bei jų gynėjų ir kitų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

            A. S., D. J., Ž. J. nuteisti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį už tai, kad dalyvavo kito asmens 1997 metais organizuotame nusikalstame susivienijime tęstiniam sukčiavimui ir su juo susijusiems kitiems nusikaltimams daryti, imituojant prekių eksportą autotransportu ir taip apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, skirtas grąžinti PVM. Teismas nustatė, kad A. S. jo vadovaujamos UAB „G.“ ir kitų kontroliuojamų įmonių vardu dalyvavo fiktyviose eksporto procedūrose, vykdydamas fiktyvius prekių pardavimus UAB „J.“ ir kitoms įmonėms, kurios dėl fiktyvaus eksporto grąžintas PVM sumas pervesdavo į UAB “G.” ir kitų jo kontroliuojamų įmonių sąskaitas, jis sukčiavimo modelį pritaikė ir fiktyviam eksportui geležinkelio transportu; Ž. J. kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais vykdė fiktyvų eksportą jo įsteigtos UAB „J.“ vardu, pateikdavo prašymus valstybinei mokesčių inspekcijai dėl PVM grąžinimo ir vykdė nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus nurodymus dėl pervestų į bendrovės sąskaitą pinigų panaudojimo, o D. J. atliko kurjerio vaidmenį tarp nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus ir kitų susivienijimo narių, ieškojo fiktyvių prekių pardavėjų, atliko kitus nusikalstamus veiksmus.

            A. S., D. J., Ž. J. nuteisti ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule, padedant kitiems asmenims, 1997-1998 metais per kelis kartus savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 1035129,68 Lt valstybės biudžeto lėšų. K. D. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad tris kartus padėjo apgaule įgyti dalį šių lėšų.

            A. S. taip pat nuteistas už tai, kad sukčiavimo metu darė kitas nusikalstamas veikas, padariusias didelę žalą Lietuvos Respublikos finansiniams interesams: pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį – už PVM sąskaitų – faktūrų suklastojimą, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – už Šiaulių teritorinės muitinės Medelyno posto inspektorės papirkimus siekiant neteisėtos jos veikos vykdant įgaliojimus, padarytus 1998 m. rugpjūtį, rugsėjį ir lapkritį, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį bei 301 straipsnio 1 dalį – už minėtu laikotarpiu padarytus važtaraščių suklastojimą bei žinomai suklastoto antspaudo panaudojimą.

            Kasaciniu skundu A. S., neginčydamas savo kaltės, veikų, už kurių padarymą jis nuteistas, kvalifikacijos bei už atskiras veikas paskirtų bausmių, prašo peržiūrėti jam paskirtą subendrintą bausmę. Kasatorius teigia, kad bausmė, paskirta pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, jam buvo nepagrįstai subendrinta su pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, nes dėl šių BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų teismas jį išteisino. Be to, bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, turėjo būti jam subendrintos ne dalinio sudėjimo, o apėmimo būdu, nes šie nusikaltimai, kasatoriaus nuomone, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriami skirtingoms kategorijoms.

            Kasaciniu skundu D. J. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti. Kasatorius, nesutikdamas su nuteisimu, nurodo šias aplinkybes.    

            1. Teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes nuteisdami jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį netyrė šio nusikaltimo subjektyviųjų požymių. Byloje nėra įrodymų, kad kasatorius, perduodamas dokumentus, sąmoningai pranešė tikrovės neatitinkančias žinias, neatsižvelgta ir į tai, kad kasatorius nežinojo PVM sumų, jų užvaldymo mechanizmo, o apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas G. R. byloje nebuvo apklaustas. Teismai savo sprendimus dėl minėto kaltinimo grindė ne nustatytų aplinkybių visuma, o savo nuožiūra pasirinktomis aplinkybėmis bei kasatoriaus parodymais, kuriais pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį remtis negalima. Taip teismai, D. J. nuomone, pademonstravo savo šališkumą, be to, pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o tai – esminis BPK pažeidimas.

            2. Pripažįstant jį kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, buvo netinkamai pritaikytos BK 25 straipsnio 4 dalies nuostatos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nusikalstamo susivienijimo požymius ir tai, kad kasatorius šiuos požymius suvokė. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad veika, už kurią jis nuteistas, galėjo kelti pavojų visuomenės saugumui, nes iš teismų sprendimų matyti, kad ši veika buvo nukreipta į tam tikrų asmenų materialinę naudą, o tai, kasatoriaus nuomone, nekelia pavojaus visuomenės saugumui. Todėl kasatorius laiko, kad šioje byloje nėra įrodytas nusikaltimo, numatyto BK 249 straipsnio 1 dalyje, objektas, būtini tikslai ir motyvai. Apie kratų metu rastas  schemas, kuriomis pirmosios instancijos teismas įrodinėjo nusikalstamo susivienijimo buvimą, kasatorius nieko nežinojo ir su jomis nebuvo susipažinęs. Nuosprendyje nurodyta „kurjerio“ sąvoka įstatyme nenumatyta kaip bendrininkavimo forma ar rūšis. Liudytojai, kurių parodymais teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, nepatvirtino teismo išvadų dėl nusikalstamo susivienijimo. Dėl visų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kasatoriaus nuteisimu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

            3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. J. apeliacinį skundą, turėjo iš pradžių pasisakyti, kaip jam turi būti kvalifikuojami BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti veiksmai: ar kaip tęstiniai, ar kaip atskiri nusikaltimai, ir tik po to spręsti klausimą dėl senaties taikymo. Kasatorius prašo atsižvelgti ir į tai, kad 2000 m. BK iki 2003 m. balandžio 30 d. buvo BK 95 straipsnio redakcija, lengvinanti kaltinamojo padėtį, nes numatė aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kai padarytas sunkus nusikaltimas, senaties terminą.        

            4. Ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Ši teisė turėjo būti išaiškinta ir jo broliui Ž. J.. Todėl jo parodymai prieš save bei Ž. J. parodymai prieš kasatorių negalėjo būti laikomi įrodymais, o teismai į tai neatsižvelgė. Tai, kasatoriaus nuomone, laikytina esminiu BPK pažeidimu.

            5. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui ir jos dydžio nustatymui, tėra prielaidos. Be to, bausmės skyrimo metu nuo kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų praėjo didelis laiko tarpas, o naujų nusikalstamų veikų jis nepadarė, todėl šiuo atveju bausmės paskirtis skiriant bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, nebūtų įgyvendinta. Tačiau šioje byloje skiriant bausmę kasatoriui į tai nebuvo atsižvelgta, todėl teismai, jo nuomone, netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio 2 dalies normas. Spręsdami bausmės skyrimo klausimus teismai neatsižvelgė ir į tai, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo buvo pažeista kasatoriaus teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpesnį laiką.   

            Dauguma šių aplinkybių kasatorius buvo nurodęs ir savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas BPK nuostatas, dėl jų padarė neteisingas, nemotyvuotas išvadas.

            Kasaciniu skundu Ž. J., neginčydamas savo kaltės bei veikos kvalifikacijos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, prašo pakeisti teismų sprendimus jį išteisinant pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį ar 62 straipsnio 2 dalį paskiriant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį švelnesnę bausmę ir sumažinant civilinius ieškinius proporcingai jo gautai materialinei naudai. Kasatorius, nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, dėl to nurodo D. J. kasaciniam skundui iš esmės analogiškus argumentus. Kasatorius taip pat teigia, kad skiriant jam bausmę buvo netinkamai pritaikytos BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, ir nurodo šiuos motyvus. Bausmės skyrimo metu nuo kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų praėjo didelis laiko tarpas, o naujų nusikalstamų veikų jis nepadarė, todėl šiuo atveju bausmės paskirtis skiriant bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, nebūtų įgyvendinta. Tačiau skiriant bausmę kasatoriui šioje byloje į tai nebuvo atsižvelgta. Spręsdami bausmės skyrimo klausimus teismai neatsižvelgė ir į tai, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo buvo pažeista kasatoriaus teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpesnį laiką. Teismai, kasatoriaus nuomone, turėjo atsižvelgti ir į jo šeiminę padėtį bei jo vaiko sveikatos būklę ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, buvo pažeistos BK 59 straipsnio 2 dalies normos, kurios leidžia teismui atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti ir nenurodytas BK 59 straipsnio 1 dalyje, ir BK 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas, nes teismai nepripažino kasatoriaus padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. O antrosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimas leistų taikyti kasatoriui BK 62 straipsnio nuostatas.

            Kasaciniu skundu K. D. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir savaip interpretuodamas bylos aplinkybes, nurodo, kad jam yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Kasatoriaus nuomone, padėjimas sukčiauti gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri nustatytina tik iš objektyvių veiksmų. Tačiau iš teismų sprendimų matyti, kad tokie kasatoriaus veiksmai šioje byloje nebuvo nustatyti. Taip buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir teisė teikti teismams įrodymus, kad jis to padaryti negalėjo. K. D. taip pat nurodo, kad jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, byloje pažeistos ir BPK 20 straipsnio nuostatos, susijusios su įrodymų vertinimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl tyčios, jo veiksmų, įrodymų, tarp jų – liudytojų parodymų, nepatikimumo bei prieštaringumo.

            Kasaciniai skundai atmestini.

Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Todėl šioje byloje kasacinės instancijos teismas pasisako tik dėl kasacinių skundų motyvų, susijusių su BPK 369 straipsnyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

                                                              

            Dėl nusikalstamo susivienijimo

 

Nuo 1997 metų iki naujojo BK įsigaliojimo baudžiamoji atsakomybė už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje buvo nustatyta 1961 m. BK 227¹ straipsnyje. Šio straipsnio redakcijos (1997 m. gegužės 20 d. įstatymas Nr. VIII-217, 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. VIII-983, 2003 m. sausio 9 d. įstatymas Nr. IX-1290) numatė vienodus nusikalstamo susivienijimo požymius. Įsigaliojus naujajam BK, baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje numato BK 249 straipsnis, o nusikalstamo susivienijimo požymiai yra nurodyti BK 25 straipsnio 4 dalyje.

BK 25 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Be kiekybinio požymio, pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas taip pat yra vienas iš pagrindinių požymių, atribojančių nusikalstamą susivienijimą nuo kitų bendrininkavimo formų.

            Iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų matyti, kad sukčiavimui, kurio metu buvo užvaldytos didelės vertės Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos, skirtos grąžinti PVM, daryti susivienijo A. S., kuris savo kaltės pagal BK 249 straipsnio 1 dalį neginčija, D. J., Ž. J. ir kiti asmenys. Teismai nustatė, kad jie 1997-1998 metais per kelis kartus, padedant kitiems asmenims, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 1035129,68 Lt valstybės biudžeto lėšų ir kad šis BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, kuris pagal BK 11 straipsnio nuostatas yra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, buvo padarytas kiekvienam asmeniui sukčiavimo metu atliekant tam tikrą vaidmenį ar užduotį. A. S. įmonių vardu dalyvavo fiktyviose eksporto procedūrose, Ž. J. kartu su kitais asmenimis vykdė fiktyvų eksportą jo įsteigtos UAB „J.“ vardu, pateikdavo prašymus valstybinei mokesčių inspekcijai dėl PVM grąžinimo ir vykdė organizatoriaus nurodymus dėl pervestų į bendrovės sąskaitą pinigų panaudojimo, o D. J. atliko kurjerio vaidmenį tarp organizatoriaus ir kitų asmenų, ieškojo fiktyvių prekių pardavėjų, atliko kitus nusikalstamus veiksmus. Šias aplinkybes nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, jomis abejoti kolegija neturi pagrindo.

            Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus, tačiau jis gali būti reikalingas ir vienam, bet sudėtingam sunkiam ar labai sunkiam nusikaltimui padaryti. Svetimo turto įgijimas, kai apgaule užvaldomos didelės vertės valstybės biudžeto lėšos, skirtos grąžinti PVM, yra sudėtingas nusikaltimas. Šiam nusikaltimui padaryti būtina veiką planuoti, pasiskirstyti užduotis, rinkti vertingą informaciją, ieškoti kontaktų. Dvejų metų laikotarpiu keliems asmenims per kelis kartus 1035129,68 Lt valstybės biudžeto lėšoms užvaldyti reikėtų, kad tarp bendrininkų egzistuotų pastovūs ilgalaikiai tarpusavio ryšiai, būtų vaidmenų, užduočių pasiskirstymas, be to, reikalinga ir kitų asmenų pagalba. Iš šios bylos matyti, kad tokie požymiai tarp bendrininkų egzistavo. Remdamiesi sprendimuose aptartais įrodymais teismai konstatavo, kad apie susivienijimą galima spręsti iš poėmio metu paimtų daiktų, iš kurių matyti susivienijimo darbo planavimas, jo narių veiklos koordinavimas, pasiskirstymas funkcijomis, ir kad Ž. J., D. J. veiklos pobūdis, mastas, tęstinumas ir ryšiai su kitais asmenimis parodo, jog nusikalstamam susivienijimui priklausė ir šie asmenys. Iš bylos taip pat matyti, kad tarp bendrininkų buvo palaikoma vidinė drausmė, paskirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos. Kiekvienas tokių lėšų įgijimas vyko pagal planą, jį vykdant reikėjo atlikti daug įvairių ir sudėtingų veiksmų – klastoti muitinės antspaudus, važtaraščius, PVM sąskaitas – faktūras, organizuoti fiktyvų eksportą per muitines, papirkinėti pareigūnus. Be to, nusikalstamai veiklai vykdyti buvo įsteigta įmonė – UAB „J.“. Išsamiai ištyrę ir tinkamai įvertinę bylos aplinkybių, tarp jų – A. S., D. J., Ž. J. bendrininkavimo požymių, visumą teismai pagrįstai pripažino šių asmenų bendrininkavimą nusikalstamu susivienijimu.  

            Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas plačiai, kaip bet koks sąmoningas nuolatinis užsiangažavimas, o dažniausiai ir konkretus veikimas ar neveikimas to susivienijimo labui. Šioje byloje Ž. J. ir D. J. veika buvo sudėtinė susivienijimo tikslo – didelės vertės svetimo turto įgijimo sukčiaujant – įgyvendinimo grandis. Šių kasatorių teiginiai, kad jie nesuvokė, jog priklauso nusikalstamam susivienijimui, teismų sprendimuose yra pagrįstai paneigti. Ž. J. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį neginčija. D. J. priimtame nuosprendyje yra nurodyti įrodymai, iš kurių matyti, kad D. J. suvokė ir eksporto, kurio dokumentais disponavo, fiktyvumą, todėl šio kasatoriaus teiginiai, kad jo veikoje nebuvo tirti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai, nėra pagrįsti. Teismas nuosprendyje kurjerio sąvoka apibūdino D. J. vaidmenį nusikalstamame susivienijime ir ši sąvoka nebuvo traktuojama kaip bendrininkavimo forma ar rūšis.              

            Kolegija laiko, kad BK 25 straipsnio 4 dalies normos šioje byloje nustatytam kasatorių  bendrininkavimui yra pritaikytos tinkamai. Abejoti teismų išvada, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavo ir D. J. bei Ž. J., nėra pagrindo. Atsakomybė už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime numatyta BK 249 straipsnyje. Todėl laikytina, kad kasatorių teiginiai dėl jų neteisingo nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti.

            Įstatymas nenurodo, koks turi būti sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, esančio nusikalstamo susivienijimo tikslu, objektas. Nusikalstamo susivienijimo kaip atskiro nusikaltimo įtraukimas į BK nusikaltimų visuomenės saugumui skyrių nereiškia, kad pavojaus visuomenės saugumui nekelia nusikalstamas susivienijimas, sukurtas daryti nusikaltimus nuosavybei.

 

            Dėl kitų D. J. ir Ž. J. kasacinių skundų motyvų

 

Apkaltinamasis nuosprendis, priimtas D. J. ir Ž. J., iš esmės atitinka jam keliamus BPK reikalavimus. Nuosprendyje yra nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl šių kasatorių, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Išvados dėl D. J. ir Ž. J. veikos, kaltės yra pagrįstos įrodymų visuma, kasatorių nurodomos aplinkybės taip pat buvo vertintos. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes bei įrodymus, susijusius su kasatorių veikomis, buvo šališki ar nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Iš bylos matyti, kad D. J. BPK nustatytos įtariamojo ir kaltinamojo teisės, tarp jų – teisė duoti parodymus, buvo išaiškintos. Ž. J. savo kasaciniame skunde šio klausimo nekelia. Duoti parodymus yra įtariamojo ar kaltinamojo teisė, o ne pareiga. Kad D. J. šią teisę suprato, matyti ir iš jo, kaip įtariamojo, 2003 m. gruodžio 11 d. apklausos, kurioje jis pareiškė, kad parodymų neduos. Todėl D. J. teiginiai, kad išaiškinant jo procesines teises buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, yra nepagrįsti.

            Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti teisme gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Todėl teismas turėjo teisę teisiamajame posėdyje perskaityti D. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir juos aptarti nuosprendyje.

D. J. ir Ž. J. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį yra paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – bausmė, kuri savo dydžiu neviršija sankcijos vidurkio. Tokios bausmės atitinka BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas. Ž. J. argumentai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio 2 dalies taikymo nėra pagrįsti. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį galima tik esant šiame įstatyme nurodytų sąlygų visumai. Viena iš tokių sąlygų – bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną Ž. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas šią nuosprendžio dalį, pagrįstai nurodė, kad byloje nėra aplinkybių, kurios leistų Ž. J. pripažinti dar bent vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Todėl kasatoriaus teiginiai dėl BK 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo yra atmestini. Kuo konkrečiai pasireiškė BK 59 straipsnio 2 dalies pažeidimas, Ž. J. kasaciniame skunde nenurodyta. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Ž. J. kasacinio motyvai dėl jo šeiminės padėties ir kitų aplinkybių nėra pagrindas laikyti, kad jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kasatorių teiginiai dėl baudžiamojo proceso trukmės šiuo atveju taip pat nėra pagrindas švelninti jiems paskirtas bausmes.  

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius D. J. ir Ž. J. apeliacinių skundų argumentus, šiuos apeliacinius skundus išnagrinėjo tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti išsamūs motyvai dėl kasatoriams paskirtos bausmės, taip pat – dėl D. J. veikos vertinimo. Teismų išvados dėl iš Ž. J. priteistinos nusikalstama veika padarytos žalos neprieštarauja BPK normoms, susijusioms su civilinio ieškinio išsprendimu. D. J. kasaciniame skunde minima BK 95 straipsnio redakcija, numatanti aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio, kai padarytas sunkus nusikaltimas, senaties terminą, nebuvo įsigaliojusi, todėl D. J. teiginiai šiuo klausimu nenagrinėjami.

 

            Dėl K. D. kasacinio skundo motyvų

 

Teismai savo sprendimuose nurodė įrodymus, kodėl laiko, kad K. D. yra kaltas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Iš jų matyti, kad dalį nusikalstamo susivienijimo narių apgaule įgytų pinigų padėjo užvaldyti K. D.. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino K. D. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir savo sprendime nurodė išsamius motyvus dėl K. D. veiksmų ir kaltės. Kolegija su šiais motyvais sutinka ir jų nekartoja. K. D. kasacinio skundo argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, o byloje pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, susijusios su įrodymų vertinimu, nėra pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis K. D. yra pagrįstas įrodymais, kurių vertinimą apeliacinės instancijos teismas patikrino nepažeisdamas BPK reikalavimų. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir neteisingai įvertino įrodymus, nėra pagrįsti. Teismai šioje byloje savo išvadas dėl K. D. grindė įrodymų visuma, kasatoriaus nurodomos aplinkybės taip pat buvo vertintos. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes bei įrodymus, susijusius su K. D. veika, nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius K. D. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo kalte, veiksmais bei liudytojų parodymais, šį apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.

 

            Dėl A. S. kasacinio skundo motyvų

 

            Kasaciniu skundu A. S. savo kaltės, veikų, už kurių padarymą jis nuteistas, kvalifikacijos bei už atskiras veikas paskirtų bausmių neginčija. Jo teiginiai dėl jam paskirtos subendrintos bausmės nėra pagrįsti.

            A. S. nuomone, jam pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės tarpusavyje bendrintinos apėmimo būdu. Tuo tarpu bausmių, paskirtų už nusikalstamą susivienijimą ir kitas nusikalstamas veikas, apėmimas galimas nustačius, kad yra pagrindas taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ar 3 punktų nuostatas. BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktas A. S. netaikytinas dėl to, kad jam už nusikalstamą veiką šioje byloje nėra paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko tais atvejais, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos kategorijoms per vieną ar kelias arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, laikoma, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme. Tuo tarpu nusikaltimai, numatyti BK 249 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, pagal pavojingumą labai nesiskiria, jie priskiriami gretimoms kategorijoms. Todėl A. S. taikyti bausmių apėmimą taip, kaip prašo kasatorius, šioje byloje negalima.

            Teismas A. S. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisino dėl K. D. papirkimo 1998 metų rugpjūčio, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais, tačiau dėl Šiaulių teritorinės muitinės Medelyno posto inspektorės papirkimų, padarytų 1998 m. rugpjūtį, rugsėjį ir lapkritį, A. S. pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimo bausmėmis, kurios ir buvo subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 249 straipsnio 1 dalį. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad bausmė, paskirta pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, jam buvo nepagrįstai subendrinta su pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, nes dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų teismas jį išteisino, yra atmetami.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nuteistųjų A. S., D. J., Ž. J. ir K. D. kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                           Egidijus Bieliūnas

                   

 

 

                                                                                                                       Lidija Liucija Žilienė

 

 

 

                                                                                                                       Albinas Sirvydis