Administracinė byla Nr. eA-2222-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00063-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 20.2.3.1; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. K., Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, (duomenys neskelbtini) mokyklai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, Varėnos rajono savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 3 854 Eur turtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėja skunde nurodė ir paaiškino teismo posėdyje, kad nuo gimimo yra neįgali. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus (toliau – ir NDNT Alytaus skyrius) 2007 m. birželio 14 d. išduotą Neįgaliojo pažymėjimą Nr. 0044286 pareiškėjai nustatytas sunkus neįgalumo lygis, 10 procentų darbingumas, pagal 2007 m. birželio 14 d. Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymą SPS-1 Nr. 0020093 neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o 2007 m. birželio 14 d. Specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo pažyma SPT-4 Nr. 0025385 patvirtina, kad pareiškėjai neterminuotai nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis.
3. Pareiškėjos deklaruota ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Neįgalią pareiškėją prižiūri, globoja ir ja rūpinasi pareiškėjos mama D. K. Pareiškėja dėl sveikatos būklės negalėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklos, todėl ji laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. lankė (duomenys neskelbtini) mokyklą. Pažymėjo, kad artimiausia specialios paskirties mokykla, kuri atitiktų pareiškėjos poreikius, yra (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje nėra specialiųjų mokyklų vaikams, turintiems (duomenys neskelbtini) negalią. Pareiškėjos mama D. K. atveždavo dukrą į mokymosi įstaigą ir pareiškėja nuo pirmadienio iki penktadienio gyvendavo mokyklos bendrabutyje. Kadangi pareiškėja dėl sveikatos būklės negalėjo ir negali savimi pasirūpinti, sunkiai vaikšto be kito asmens priežiūros, pareiškėjos motina D. K. veždavo dukrą savo nuosavu automobiliu iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) mokyklą ir iš jos pasiimdavo per mėnesį apie 6 kartus. Pareiškėja į mokyklą vykti visuomeniniu transportu negalėjo dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų. Viešasis transportas nebuvo pritaikytas vežti neįgalius asmenis, taip pat kelionės metu jai būtų reikėję specialios priežiūros, dar daugiau – autobusas neveždavo iki pat bendrabučio, taigi pareiškėjai nebuvo absoliučiai jokios galimybės pasirinkti važiuoti viešuoju transportu, o ne nuosavu automobiliu.
4. Pareiškėja ir jos motina D. K. daug kartų kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais dėl transporto išlaidų kompensavimo, tačiau išlaidos nebuvo kompensuotos. Pareiškėja ir jos motina D. K. gauna tik 9,5 Eur, t. y. transporto išlaidų kompensaciją, kuri yra 0,25 bazinės socialinės išmokos (duomenys neskelbtini) turintiems asmenims dydžio. Akivaizdu, kad D. K. vežiojant neįgalią dukrą į (duomenys neskelbtini) mokyklą, jos patirtos išlaidos buvo daug didesnės. Netgi vertinant važiavimo transportu išlaidų dydį pagal visuomeninio transporto (autobuso) iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) (20 km) ir iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) bei atgal patvirtintas važiavimo autobusu kainas, pareiškėja ir jos motina D. K. būtų išleidusios 13 305,60 Lt (suma apskaičiuota nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d., skaičiuojant laikotarpius, kuomet pareiškėja vyko į mokyklą (mokslo metu) ir grįždavo iš mokyklos į namus kas mėnesį 6 kartus, tai viso sudarė 486 keliones). Manė, kad institucijų elgesys, kai nėra kompensuojamos neįgalios pareiškėjos vežiojimo išlaidos, kuomet kitiems neįgaliesiems yra kompensuojamos vykimo visuomeniniu transportu išlaidos, pažeidžia pareiškėjos ir jos motinos teises, teisėtus interesus, konstitucinius lygiateisiškumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus, bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Pažymėjo, kad 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir pripažino, kad pareiškėja turi teisę į visišką išlaidų atlyginimą. Pareiškėja prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, dėjo visas pastangas gauti išlaidų atlyginimą neteisminiu keliu, tačiau išnaudojus visas galimybės, buvo nuspręsta kreiptis į teismą.
5. Pareiškėjos atstovė paaiškino, kad neturi būti taikoma 3 metų ieškinio senatis, kadangi pareiškėja dėl ginčo išsprendimo kreipėsi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Kadangi nėra galimybių pateikti kvitų už kurą, patirtos kelionės išlaidos paskaičiuotos atsižvelgiant į tai, kiek pareiškėja būtų išleidusi, jei būtų važinėjusi visuomeniniu transportu.
6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas, neįrodytas ir pareikštas pasibaigus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytam sutrumpintam 3 metų ieškinio senaties terminui reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsakovas prašė teismo šioje byloje taikyti ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui. Pareiškėja pripažino, jog terminą skundui paduoti praleido ir prašė teismo praleistą senaties terminą atnaujinti, tačiau nurodė, jog jį praleido „nežymiai“ ir nenurodė jokių objektyvių šio termino praleidimo priežasčių.
8. Pažymėjo, kad pareiškėja teismui nurodė, kad prašomas priteisti išlaidas ji neva patyrė laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d., taigi pareiškėjos teisė gauti nurodytų išlaidų atlyginimą ir kreiptis į teismą dėl tokios teisės pažeidimo atsirado nuo to momento, kai pareiškėjai nebuvo kompensuotos dar 1998 metų rugsėjo mėnesį galimai patirtos išlaidos. Iš prie pareiškėjos skundo pridėto Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. balandžio 16 d. atsakymo pareiškėjai turinio matyti, kad pareiškėjai jau tuomet buvo paaiškinta, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos kelionės finansavimui užtikrinti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2002 m. liepos 2 d. atsakyme Nr. 16-K-l 114/4136 pareiškėjos motinai D. K. paaiškinta, kad pareiškėja nepriklauso tai kategorijai asmenų, kuriems pagal tuomet galiojusias Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 2 punkto nuostatas privaloma kompensuoti visas važiavimo išlaidas. Net ir tuomet, jei ieškinio senaties termino pradžia būtų skaičiuojama nuo aukščiau paminėtų atsakymų gavimo, yra akivaizdu, kad kreipimosi į teismą terminas dėl nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki (apytiksliai) 2002 m. liepos 31 d. patirtų išlaidų yra praleistas daugiau kaip 14 metų. Iki kreipimosi į teismą dienos (2017 m. sausio 13 d.) praėjo beveik 5 metai nuo 2012 m. vasario 9 d., kai pareiškėja gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymą Nr. R15-107(R20-60), kuriuo nebuvo patenkintas 2012 m. sausio 11 d. el. paštu pateiktas (Seimo narės D. T. 2012 m. sausio 25 d. persiųstas pareiškėjos el. laiškas dėl važiavimo išlaidų kompensavimo) pareiškėjos prašymas dėl kompensacijos už kelionės išlaidas, pasak pareiškėjos, patirtas iki 2011 m. vasario 1 d., pasiūlant pareiškėjai kreiptis į švietimo įstaigą, kurioje ji tuomet mokėsi. Taigi, net ir tuo atveju, jei senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 9 d., jis pasibaigė 2015 m. vasario 10 d. ir kreipimosi į teismą dieną buvo praleistas beveik 2 metus. Pareiškėja savo skunde nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tik pripažino, kad šį terminą praleido.
9. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kuriais remiantis byloje keliamo ginčo atveju galima būtų nustatyti, jog galimai egzistuoja CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodytos civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jos realiai patirtų ir prašomų priteisti išlaidų dydį, o prašomą priteisti sumą apskaičiavo abstrakčiai ir apytiksliai, prielaidų būdu (pagal važiavimo autobusu kainas), kas negali būti laikoma tinkamu įrodymu apie žalos padarymo faktą (CK 6.249 str.). Atsakovo Kauno miesto savivaldybės žinioje (duomenys neskelbtini) mokykla yra tik nuo 2010 m. liepos 1 d., kai Kauno miesto savivaldybė ją perėmė iš Kauno apskrities viršininko administracijos. Iš byloje pateiktų dokumentų duomenų matyti, kad dėl pareiškėjos vežiojimo jos mamos D. K. nuosavu transportu išlaidų kompensavimo pareiškėja kreipėsi ne tik į atsakovą Kauno miesto savivaldybę, bet ir į Varėnos rajono savivaldybę, (duomenys neskelbtini) mokyklą, Kauno apskrities viršininko administraciją, Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Seimo kontrolierių įstaigą. Byloje pateikti nurodytų įstaigų atsakymai patvirtina, kad pareiškėjos keliamą klausimą buvo siekiama spręsti geranoriškai ir veiksmingai, skiriant pareiškėjai ir jos motinai įstatymuose numatytą paramą ir pagalbos priemones, taip pat ir kompensuojant transporto išlaidas tiek, kiek tai numatyta įstatyme. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė ir nenustato atsakovo prievolės kompensuoti pareiškėjai jos nurodytas išlaidas. Kauno miesto savivaldybė ar jos darbuotojai, teikdami pareiškėjai atsakymus, kad neturi teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjos kelionės lengvuoju automobiliu išlaidas, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų. Jokiais objektyviais įrodymais pareiškėja neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kuriais tokia žala būtų padaryta, kaip ir neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp galimai atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. K. prašė pareiškėjos skundą patenkinti.

II.

11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjos R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjai turtinę žalą.
13. Bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai yra nustatytas 10 procentų darbingumo lygis (Neįgaliojo pažymėjimas Nr. 0793592), specialusis nuolatinės slaugos poreikis (NDNT Alytaus skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pažyma SPS-1 Nr. 0020093) ir specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikis (NDNT Alytaus skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pažyma SPT-4 Nr. 0025385). Nuo 1997 m. gegužės 22 d. pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Patirtą turtinę žalą pareiškėja kildino iš to, jog atsakovas privalo jai, kaip neįgaliajai, kompensuoti kelionės išlaidas, kurias pareiškėja patyrė vykdama iš savo gyvenamosios vietos į (duomenys neskelbtini) mokyklą laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d.
14. Administracinėje byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl teismas vadovavosi 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Šiuo atveju aktualus reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK1.125 str. 8 d.). Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik tiksliai žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
15. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismas vertino, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
16. Pareiškėja prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą, kuri, jos teigimu, atsirado laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d.  Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja 2002–2008 metų laikotarpiu dėl patiriamų kelionės išlaidų kompensavimo kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau minėtos kelionės išlaidos nebuvo kompensuotos. Pareiškėja jos nurodomą turtinę žalą (kelionės išlaidas) patyrė iki 2011 m. vasario 1 d. Pasibaigus minėtam laikotarpiui, pareiškėja apie savo teisių pažeidimą, kad pareiškėjai nebuvo kompensuotos galimai patirtos kelionės išlaidos, tuo metu turėjo galimybę ir privalėjo objektyviai suvokti. Pareiškėja skundą teismui pateikė 2017 m. sausio 13 d., t. y. praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėja pripažino, kad praleido ieškinio senaties terminą, prašė jį atnaujinti nurodydama, kad ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, dėjo visas pastangas gauti išlaidų atlyginimą neteisminiu keliu, tačiau išnaudojus visas galimybės buvo nuspręsta kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad įstatymai nenumato, jog pateikiant skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo reikalinga pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
17. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2011 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu vienu iš skundo reikalavimų prašydama priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 13 305,60 Lt transporto išlaidų kompensacijai atlyginti (kompensacija už autobuso bilietus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) bei atgal). Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, o 2011 m. birželio 3 d. nutartimi nutarė pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu, pareiškėjai nepašalinus skundo trūkumų (administracinė byla Nr. I-879-480/2011, teisminio proceso Nr. 3-62-3-00352-2011-8). Taigi pareiškėja 2011 m. balandžio 28 d. kreipdamasi į Kauno apygardos administracinį teismą suvokė savo teisių pažeidimą, t. y. suprato, jog jos patirtos transporto išlaidos nebus kompensuojamos. Teismas atkreipė dėmesį, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartyje pareiškėjai buvo išaiškinta, kad nutartis, kuria skundą nutarta laikyti nepaduotu, neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant skundą, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus. Po minėto kreipimosi į teismą pareiškėja 2012 m. vasario 9 d. atsakovo raštu Nr. R15-107-(R70-60) buvo informuota, jog Kauno miesto savivaldybė pareiškėjos važiavimo išlaidų nekompensuos. Po minėto rašto gavimo pareiškėja tik 2016 m. gegužės mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, taip pat į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, Varėnos rajono savivaldybės administraciją, tačiau nesikreipė į teismą.
18. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su pačios pareiškėjos pasirinktu elgesio variantu (kreiptis ne į teismą, o į kitas institucijas), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad terminas kreiptis į teismą praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo atmestas, atsakovo Kauno miesto savivaldybės prašymas patenkintas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl turtinės žalos priteisimo taikytas 3 metų ieškinio senaties terminas (ABTĮ 56 str.). Šiuo atveju teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
19. Likusieji pareiškėjos ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

20. Pareiškėja R. K. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra objektyvių aplinkybių senaties terminui atnaujinti, nes pareiškėja visada dėjo pastangas, kad būtų apgintos jos pažeistos teisės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką teismas, spręsdamas svarbių termino praleidimo priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į subjektyviųjų (asmens sugebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) ir objektyviųjų (kokias vertybes siekiama apginti, galimą vertybių konkurenciją ir kt.) kriterijų visumą 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad apeliantė neturi teisinio išsilavinimo ir pasirinko tokį elgesio variantą tik dėl to, kad tikėjosi, jog pažeista teisė bus apginta, valdžios institucijos išspręs susiklosčiusią problemą ir neprireiks kreiptis į teismą.
2. LAT yra pabrėžęs, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai laikė, jog apeliantės nurodyti argumentai, kad senaties termino ji nepraleido, nes tikėjosi, kad valdžios institucijos padės išspręsti susiklosčiusią situaciją, laikytini nesvarbiais. Kaip minėta, ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką. Nagrinėjamu atveju į teismą apeliantė nesikreipė, nes tikėjosi efektyvių sprendimų iš valdžios institucijų.
21. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, pagrįstai buvo įvertintos kaip subjektyvaus pobūdžio ir nelaikytos priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Kitų aplinkybių pareiškėja nenurodė. Tuo tarpu teisinio išsilavinimo ar tokio pobūdžio žinių stoka savaime nepagrindžia tokio ilgo kreipimosi į teismą termino praleidimo. Pareiškėja kelis kartus kreipėsi ne į teismą, o į atsakovą ir kitas institucijas. Tokiu būdu, naudodamasi advokato teisine pagalba, pareiškėja prisiėmė pasirinkto elgesio varianto riziką ir galimas neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės žalos atlyginimo iš Kauno miesto savivaldybės. Patirtą turtinę žalą pareiškėja kildino iš to, jog atsakovas privalo jai, kaip neįgaliajai, kompensuoti kelionės išlaidas, kurias pareiškėja patyrė vykdama iš savo gyvenamosios vietos (nuo 1997 m. gegužės 22 d. pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini)) į (duomenys neskelbtini) mokyklą laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. Pareiškėja prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą, kuri, jos teigimu, atsirado laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d.
24. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja 2002–2010 metų laikotarpiu dėl patiriamų kelionės išlaidų kompensavimo kreipėsi į įvairias institucijas, inter alia (be kita ko) į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Varėnos rajono ir Kauno miesto savivaldybę. (duomenys neskelbtini) mokyklai 2006 m. spalio 24 d. pasiūlius uždarajai akcinei bendrovei „Varėnos autobusų parkas“ sudaryti sutartį dėl R. K. vežimo į mokyklą, pastaroji sutiko, tačiau atsisakius R. K. mamai, ši paslauga jai nebuvo teikta. R. K. mama pasinaudojo jos dukrai priklausančia lengvata –  jai skirta specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija. Pareiškėja prašo atlyginti lėšas, kurias jos mama patyrė vežant ją į mokyklą ir parsivežant iš jos savaitgaliais nuosavu transportu. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius nustatė, kad moksleiviams yra taikomos važiavimo visuomeniniu transportu lengvatos. Mokiniams, kurie į mokyklą vyksta nuosavu transportu, įstatymas kompensavimo nenumato. Apeliantės atstovas 2017 m. birželio 24 d.  apeliaciniame skunde (20 punktas)  nurodo, kad jai turtinė žala kilo dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų  – nesuteikus galimybės važinėti viešuoju transportu (nenurodant, kuri konkreti institucija ir kokius įstatyme nustatytus veiksmus, kuriuos turėjo atlikti, neatliko).
25. Pareiškėja skundą teismui padavė 2017 m. sausio 13 d., t. y. praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą. Minėta, kad atsakovas prašė teismo šioje byloje taikyti ieškinio senatį. Byloje nėra ginčo, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas dėl to, ar buvo pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
26. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. CPK 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
27. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas, siekimas ginčą išspręsti neteisminiu keliu, nepripažintinas svarbia termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis byloje Nr. AS556-309/2008, 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis byloje Nr. AS261-518/2008). Pareiškėjo nesilaikymas įstatymais nustatytos aktų apskundimo tvarkos, o apsisprendimas savo teises ginti kitais būdais, nesikreipiant į teismą, nelaikytina objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, dėl kurios nebuvo galimybės laiku pateikti skundą administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-1063/2014, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-689-552/2017). Aptartos taisyklės taikytinos ir sprendžiant dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nurodydama, kad ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, dėjo visas pastangas gauti išlaidų atlyginimą ne teisminiu keliu, tačiau išnaudojus visas galimybės buvo nuspręsta kreiptis į teismą.
29. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nurodė, jog pareiškėja 2011 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu vienu iš skundo reikalavimų prašydama priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 13 305,60 Lt transporto išlaidų kompensacijai atlyginti. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi nutarė pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu, pareiškėjai nepašalinus skundo trūkumų (administracinė byla Nr. I-879-480/2011, teisminio proceso Nr. 3-62-3-00352-2011-8). Taigi pareiškėja, 2011 m. balandžio 28 d. kreipdamasi į Kauno apygardos administracinį teismą, suvokė savo teisių pažeidimą, t. y. suprato, jog jos patirtos transporto išlaidos nebus kompensuojamos. Po minėto kreipimosi į teismą pareiškėja 2012 m. vasario 9 d. atsakovo raštu Nr. R15-107-(R70-60) buvo informuota, jog Kauno miesto savivaldybė pareiškėjos važiavimo išlaidų nekompensuos. Tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams.
30. Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą siejo tik su aplinkybe, kad prieš kreipdamasi į teismą bandė išlaidų atlyginimą gauti neteisminiu keliu ir kreipėsi į įvairias kitas institucijas, tačiau šis argumentas, be kita ko, įvertinus aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, negali pagrįsti, kodėl pareiškėja taip ilgai, t. y. kelerius metus, delsė kreiptis į teismą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi pareiškėjai išaiškino, jog nutartis, kuria skundą nutarta laikyti nepaduotu, neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant skundą, kuris atitiktų Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su pačios pareiškėjos pasirinktu elgesio variantu.
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl svarbių aplinkybių ieškinio senaties termino atnaujinimui egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinus administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat pritartina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
32. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
33. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

                                                                                                  Irmantas Jarukaitis

                                                                                                  Ramutė Ruškytė