Civilinė byla Nr. e2-1379-1154/2022 

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22362-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3; 2.6.26; 2.10.2

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 10 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lina Navickytė,

sekretoriaujant Jekaterinai Kotrynai Vedmedytei,

vertėjaujant Svetlanai Minakovai,

dalyvaujant ieškovo SIA Kreiss atstovei advokatei Jolantai Voroneckienei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bretalita“ atstovui advokatui Kornelijui Pivoriūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SIA Kreiss ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bretalita“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

1.       ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 759,37 Eur nesumokėto atlyginimo už krovinio vežimo paslaugas pagal 2020 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. T20-83 881, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas nurodė, kad sąžiningai įvykdė savo prisiimtus įsipareigojimus pagal krovinio vežimo užsakymą, tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas iki galo neatsiskaitė.

2.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes ieškovas vėlavo pristatyti krovinį, todėl gavėjas nebegalėjo krovinio priimti ir jį teko kurį laiką saugoti sandėlyje, o už saugojimą atsakovei buvo pateikta 2020 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra Nr. 2020090460 759,37 Eur sumai. Apie 759,37 Eur nuostolius atsakovė informavo ieškovą 2020 m. spalio 19 d., pateikdama jam sąskaitą faktūrą, vėliau dar kartą kreipėsi į ieškovą, reikalaudama sumokėti 759,37 Eur nuostolių atlyginimą. Taigi, ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę.

3.       Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė. Ieškovo atstovė sutiko, kad krovinys buvo pristatytas vėluojant 1,2 val., tačiau pavėlavimas įvyko dėl to, kad ne dėl ieškovo kaltės užtruko krovinio pakrovimas. Ieškovo transporto priemonė į pakrovimą atvyko laiku, tačiau iš pakrovimo vietos išvyko keturiomis su puse valandos vėliau nei buvo numatyta – 21.30 val. Šios aplinkybės sudaro ieškovo atleidimo nuo atsakomybės pagrindą pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad vežėjas neatsako už vėlavimą pristatyti krovinį, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės. Ieškovas ėmėsi visų priemonių, kad pristatytų krovinį laiku, vėlavo tik 1,2 val. (lyginant su 4,5 val. pakrovimo vėlavimu). Ieškovas taip pat pažymėjo, kad negalima tiesiogiai vadovautis atsakovės pateiktais duomenimis iš Google platformos apie kelionės maršrutui įveikti būtiną laiką, nes vežėjų vairuotojams taikomas griežtas darbo ir poilsio režimas (9 val. važiuoja, 9 val. ilsisi), taigi ieškovo vairuotojas nuotolį įveikė maksimaliai greitai per 22 val. (9 val. važiavimo, 9 val. poilsio ir 4 val. važiavimo), nors pagal šalių sudarytą vežimo užsakymą kroviniui nugabenti buvo numatytas 25 val. terminas. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal CMR konvencijos 30 straipsnį atsakovė turėjo pateikti pretenziją per 21 dieną nuo krovinio pristatymo, tačiau ją pateikė tik 2020 m. spalio 19 d. (krovinys buvo pristatytas 2020 m. rugpjūčio 13 d.) ir tik atsakydama į ieškovo kreipimąsi dėl atsiskaitymo už vežimą, taigi šis atsakovės laiškas net nelaikytinas pretenzija. Juolab nelaikytinas tinkama pretenzija pagal CMR konvencijos 30 straipsnį atsakovės 2020 m. rugpjūčio 14 d. pranešimas, nes juo ieškovas tik buvo informuotas apie vėlavimą, nebuvo nurodytas nuostolių dydis, o tai privalo būti nurodyta pagal CMR konvencijos 30 straipsnio nuostatas. Taigi atsakovė per nustatytą 21 dienų terminą pretenzijos ieškovui nepateikė, dėl to neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo. Ieškovas taip pat ginčijo atsakovės nuostolių dydį, argumentuodamas tuo, kad atsakovė neįrodė, jog ji realiai patyrė tokio dydžio nuostolius. Atsakovė pateikė tik už krovinio iškrovimą–pakrovimą ir saugojimą išrašytą sąskaitą faktūrą 759,37 Eur sumai, tačiau nepateikė duomenų apie visos sumos apmokėjimą (dalies sumos mokėjimas atliktas vėliau nei ieškovui pateiktas reikalavimas, kitos dalies sumokėjimas grindžiamas skolų suderinimo aktu, tačiau šis pasirašytas tik atsakovės). Ieškovo atstovė taip pat nurodė, kad atsakovė nereiškė priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo.

4.       Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad ieškovas pavėlavo pristatyti krovinį sutartu laiku, tuo sukeldamas atsakovei nuostolių, todėl neturi reikalavimo teisės į atsakovę dėl likusio nesumokėto užmokesčio už vežimą. Atsakovės atstovas akcentavo, kad vežimo užsakyme krovinio pristatymo laikas buvo nurodytas griežtai (tarp 14 ir 18 val.), ginčo dėl vėlavimo nėra. Pavėlavus pristatyti krovinį nebuvo galima jo iškrauti ir reikėjo rezervuoti naują iškrovimo laiką; jis buvo tik po 10 dienų. Atsakovės teigimu, ieškovo vairuotojas turėjo vežti kitą krovinį ir negalėjo laukti, todėl reikėjo atlaisvinti transporto priemonę ir rasti kroviniui saugojimo vietą, taip pat atsižvelgti į kroviniui taikytiną specialų temperatūros režimą. Didžiausią dalį atsakovės nuostolių sudaro ne krovinio saugojimo, bet jo iškrovimo ir pakrovimo išlaidos. Taigi nuostoliai patirti dėl ieškovo veiksmų. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė, kad buvo vėluojama pakrauti krovinį. Atsakovės nuostolius įrodo jai pateikta sąskaita faktūra, mokėjimo dokumentai, kita dalis sumos buvo įskaityta. Atsakovė taip pat nurodė, kad pagal CMR konvencijos 30 straipsnį nereikalaujama pateikti pretenziją, kurioje būtų nurodytas nuostolių dydis, pakanka vežėją informuoti; tokį aiškinimą patvirtina teismų praktika. Atsakovės 2020 m. rugpjūčio 14 d. ieškovui pateikta reklamacija yra tinkama, joje buvo nurodyta apie pavėluotą krovinio pristatymą, taigi atsakovė nepraleido 21 dienos termino pagal CMR konvencijos 30 straipsnį. Gavusi duomenis apie nuostolių dydį, atsakovė iš karto informavo ieškovą. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad pagal teismų praktiką, kurios tiksliai negalėjo įvardyti, atsakovė gindamasi nuo ieškinio neturi reikšti priešieškinio. Ginčo objektas yra tik nuostolių dydžio suma, dėl vėlavimo ginčo nėra, taigi atsakovė turi įrodyti nuostolių dydį, o įrodyti nuostoliai paneigia ieškovo reikalavimo teisę.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

5.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2020 m. rugpjūčio 11 d. sudarė krovinio vežimo sutartį (toliau – ir Sutartis), įformindami ją transporto užsakymu Nr. GREXP200815636. Pagal Sutartį ieškovas įsipareigojo už 850 Eur atlygį nugabenti krovinį iš Mormant vietovės Prancūzijoje jo gavėjui Les Arcs mieste, Prancūzijoje. Krovinio vežimas buvo vykdomas šalių susitarimu taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR konvencija), tai patvirtina tiek Sutarties sąlygos, tiek CMR važtaraštis, be to, byloje šalys taip pat rėmėsi CMR konvencijos nuostatomis ir klausimo dėl taikytinos teisės nekėlė. CMR konvencijos netaikymo pagrindų (CMR konvencijos 1 straipsnio 4 dalis) byloje nenustatyta, todėl teismas remiasi CMR konvencijos nuostatomis tiek, kiek jos reguliuoja ginčo santykius.

6.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutarties, sudarytos pagal CMR konvencijos nuostatas, šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas, tačiau faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada sutampa – tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.808 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011; 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/20180). Iš šalių susitarimo sąlygų matyti, kad ieškovas įsipareigojo pagal atsakovės užsakymą nugabenti krovinį jo gavėjui, o atsakovė – sumokėti užmokestį už vežimą, taigi CMR konvencijos nuostatų prasme ieškovas laikytinas vežėju, atsakovė – siuntėja.

7.       Šalių Sutartyje nustatytas krovinio pakrovimo data ir laikas – 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuo 16 iki 17 val., iškrovimo data ir laikas – 2020 m. rugpjūčio 13 d. nuo 14 iki 18 val. Iš CMR važtaraščio matyti, kad krovinys gavėjui buvo pristatytas 2020 m. rugpjūčio 13 d. 19.20 val. ir nebuvo priimtas dėl vėlavimo. Dėl šių aplinkybių šalių ginčo iš esmės nėra, ieškovas pripažįsta, kad krovinys pristatytas pavėluotai.

8.       Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. atsakovė elektroniniu paštu išsiuntė ieškovui pranešimą, kuriuo informavo, kad krovinys buvo pristatytas vėluojant 2 valandas, dėl to sandėlis atsisakė jį priimti ir liepė vairuotojui atvykti tik po 10 d., t. y. 2020 m. rugpjūčio 24 d. Atsakovė šiame pranešime nurodė, kad sprendžia, kaip elgtis toliau. 2020 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. T20-83 881 850 Eur sumai už krovinio pervežimo paslaugas pagal Sutartį. 2020 m. spalio 19 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę elektroniniu paštu, klausdamas, kodėl neapmokama 850 Eur sąskaita. Atsakydama į šį laišką, atsakovė nurodė, kad ieškovo vairuotojas vėlavo pristatyti prekes į iškrovimo vietą, todėl gavėjas atsisakė prekes priimti ir nurodė atvykti po 10 dienų; kadangi krovinį reikėjo kažkur laikyti, klientas rado sandėlį, kuriame prekės buvo iškrautos, laikomos ir perkrautos; tai atsakovei papildomai kainavo 759,37 Eur. Šiuo laišku atsakovė prašė ieškovo sumokėti nurodytą sumą ir pridėjo iš Prancūzijos įmonės „Gauthier transports“ gautą sąskaitą už krovinio saugojimą, iškrovimą bei pakrovimą ir pakartotinį pristatymą gavėjui – iš viso už 759,37 Eur sumą. 2020 m. lapkričio 23 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl apmokėjimo už vežimą, o atsakovė pakartotinai paprašė apmokėti patirtas 759,37 Eur išlaidas dėl krovinio saugojimo „Gauthier transports“ sandėlyje.

9.       Iš šalių atstovų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų (Sutarties, CMR važtaraščio, šalių susirašinėjimo duomenų) nustatyta, kad krovinio pristatymo laikas Sutartyje buvo nurodytas kelių valandų intervalu (nuo 14 iki 18 val.), tačiau krovinys buvo pristatytas pavėluotai (pagal CMR važtaraščio įrašą, pavėluota 2 valandas 20 minučių), dėl to gavėjas atsisakė jį priimti, atsakovė rezervavo naują pristatymo laiką, kuris artimiausias buvo tik po 10 dienų, t. y. 2020 m. rugpjūčio 24 d., ir krovinys buvo iškrautas „Gauthier transports“ sandėlyje, kur reikiamame temperatūros režime buvo saugomas, vėliau pakrautas ir naujai paskirtu laiku pristatytas gavėjui. Už suteiktas paslaugas „Gauthier transports“ pateikė atsakovei 759,37 Eur sąskaitą.

10.       Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas atsakovės technikos vadovas A. S. parodė, kad, ieškovui krovinį pristačius pavėluotai, buvo pasibaigęs kroviniui iškrauti rezervuotas (ir Sutartyje suderintas) laikas, kuris yra nustatomas griežtai, todėl reikėjo rezervuoti naują krovinio pristatymo laiką ir spręsti krovinio saugojimo iki pristatymo gavėjui klausimą. Ieškovas pageidavo atlaisvinti transporto priemonę, nes jos stovėjimas 10 dienų būtų sukėlęs didelių nuostolių, jam reikėjo vykdyti kitus užsakymus, o ir saugoti krovinį transporto priemonėje nesant galimybės užtikrinti temperatūros režimą būtų nesaugu, todėl buvo nuspręsta krovinį iškrauti sandėlyje ir po 10 dienų pristatyti jį gavėjui. Radus tokį sprendimo būdą, ieškovas, iš atsakovės gavęs sandėlio adresą, nuvyko iki sandėlio, ten krovinys buvo iškrautas ir tuo ieškovo ir atsakovės santykiai, susiję su krovinio pervežimo Sutartimi, baigėsi. Krovinio atsisakymo priimti ir nugabenimo saugoti į sandėlį aplinkybes iš esmės patvirtino ir kaip liudytojas teismo posėdyje apklaustas ieškovo ekspedijavimo skyriaus vadovas S. T..

11.       Tačiau šalys nesutaria dėl to, kokios buvo krovinio vėlavimo priežastys ir kas turi už jas prisiimti atsakomybę, ar atsakovė buvo informuota apie krovinio vėlavimą ir ar buvo galima atsiradusių nuostolių išvengti, taip pat dėl atsakovės galimai patirtų nuostolių dydžio bei atsakovės pasirinkto teisių gynybos būdo tinkamumo.

12.       Ieškovas teigia, kad krovinys pavėluotai buvo pristatytas dėl pavėluoto jo pakrovimo, todėl ieškovas, nors ir dėjo visas pastangas pristatyti krovinį laiku, negalėjo išvengti vėlavimo pristatyti krovinį. Liudytojas S. T. parodė, kad atsakovės atstovę (vadybininkę E. R.) jis asmeniškai informavo apie tai, jog vėluojama transporto priemonę pakrauti, dėl to ji gali vėluoti atvykti į iškrovimo vietą. Jis taip pat parodė, kad tuo metu, kai krovinį pristačius gavėjas atsisakė jį priimti ir buvo sprendžiama dėl tolimesnio krovinio likimo, atsakovė ieškovui nesuteikė informacijos apie krovinio saugojimo „Gauthier transports“ sandėlyje kaštus. Apie sumą už saugojimą (pakrovimą, iškrovimą) liudytojas teigė sužinojęs tik gerokai vėliau, kai ieškovas kreipėsi į atsakovę siekdamas išsiaiškinti, kodėl atsakovė neatsiskaito už vežimo paslaugas, t. y. maždaug po 50 dienų.

13.       Liudytojas A. S. parodė, kad apie krovinio vėlavimą pakrauti ir galimą vėlavimą atvykti į iškrovimą ieškovas atsakovės neinformavo, liudytojas teigė tik iš savo kliento sužinojęs, kad krovinys nustatytu laiku nepristatytas, tik tuomet ir paaiškėjo vėlavimo faktas. Naujai rezervuotas pristatymo laikas buvo tik po 10 dienų. Tokiomis aplinkybėmis reikėjo greito sprendimo dėl krovinio likimo. Liudytojas nurodė, kad laikyti krovinį transporto priemonėje nebuvo tinkama išeitis, todėl kliento siūlymu buvo nuspręsta palikti jį sandėlyje, kol ateis pristatymo gavėjui laikas. Liudytojas paaiškino, kad vežėjas, kaip profesionalas, turi žinoti, jog apie bet kokius trikdžius savo veikloje (šiuo atveju – apie vėlavimą pakrauti transporto priemonę) jis privalo tuoj pat informuoti vežimo užsakovą, priešingu atveju jis veikia savo rizika; pagal įprastą praktiką tik pats vežėjas gali įvertinti, ar esamomis sąlygomis jis galės įvykdyti savo prisiimtas prievoles. Šiuo atveju ieškovas atsakovės apie vėlavimą pakrauti krovinį neinformavo, taigi prisiėmė riziką pristatyti krovinį laiku nepaisant pavėluoto pakrovimo, tačiau savo pareigos neįvykdė. Liudytojas taip pat parodė, kad ieškovas buvo informuotas apie krovinio saugojimo „Gauthier transports“ sandėlyje kaštus, su jais sutiko ir nuvyko į nurodytą vietą iškrauti krovinį.

14.       Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių nėra ginčo, ir išsiskyrusias šalių pozicijas dėl šio sprendimo 11 punkte nurodytų aplinkybių bei jų vertinimo, teismas konstatuoja, kad civilinės bylos nagrinėjimo dalyką visų pirma apibrėžia šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti reikalavimai, jų pagrindimas ir atsikirtimai į juos. Todėl šioje byloje, siekiant nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko turinį ir apimtį, svarbu įvertinti, ar šalys pasirinko tinkamus savo galimai pažeistų teisių įgyvendinimo būdus ir ar tinkamai įgyvendino savo teises civiliniame procese. Ieškovas, minėta, prašė priteisti jam atlyginimą už suteiktas krovinio vežimo paslaugas. Atsakovė atsikirtinėjo į ieškinio reikalavimus tuo, kad ieškovas, pavėluodamas pristatyti krovinį, sukėlė atsakovei nuostolių, kurių ji turėjo dėl krovinio saugojimo (iškrovimo–pakrovimo), o kadangi atsakovės nuostolių dydis lygus ieškovui nesumokėtai užmokesčio už vežimą daliai, tai ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Taigi atsakovė gynėsi nuo ieškinio reikalavimo atsiliepime į ieškinį suformuluodama priešpriešinį reikalavimą – atlyginti dėl ieškovo vėlavimo pristatyti krovinį jos patirtus nuostolius.

15.       CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinio teismo praktikoje ši nuostata nuosekliai vertinama kaip įtvirtinanti griežtą vežėjo atsakomybę ir jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013). Kita vertus, CMR konvencijoje nustatytos ir tam tikros garantijos, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis. Pagal nagrinėjamai bylai aktualią CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi CMR konvencijoje nustatyta ribota vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą (išskyrus 29 straipsnyje nustatytus atvejus, kai žala padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginama tyčiniams veiksmams). Be to, CMR konvencijos nuostatos aiškiai ir konkrečiai reglamentuoja vežimo sutarties šalių viena kitai reiškiamų reikalavimų pateikimo tvarką ir terminus.

16.       Nagrinėjamoje byloje, minėta, nėra ginčo dėl to, kad krovinys pristatytas pavėluotai. Atsakovė, remdamasi CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalimi, į ieškovo ieškinį dėl atlyginimo už vežimą atsikirtinėjo tuo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes dėl pavėluoto krovinio pristatymo atsakovė patyrė tokio paties dydžio, kiek ieškovas reikalauja priteisti atlyginimo, nuostolius. Atsakovės teigimu, toks jos pasirinktas procesinis gynybos nuo ieškinio reikalavimų būdas yra tinkamas, ji neprivalo reikšti byloje priešieškinio, nes šioje byloje ginčo objektas yra tik nuostolių dydžio suma, taigi atsakovės įrodytas nuostolių dydis paneigtų ieškovo reikalavimo teisę.

17.       Teismas sutinka, kad tiek atsiliepimo į ieškinį pateikimas, tiek priešieškinio pareiškimas yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, ir kurį iš jų pasirinkti, sprendžia atsakovas. Tačiau gynybos būdų pasirinkimas ne visuomet priklauso tik nuo atsakovo valios, jų pasirinkimą gali lemti ir tai, koks yra atsakovo vienu ar kitu gynybos būdu siekiamas rezultatas ir kokia procesine forma jis gali būti pasiektas. Teismo vertinimu, tais atvejais, kai reiškiamas savarankiškas priešpriešinis reikalavimas, kurį patenkinus nebebūtų galima patenkinti pirminio ieškinio reikalavimo, paprastai jis turi būti pareiškiamas pateikiant priešieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 143 straipsnis), nes tik taip gali būti tinkamai įgyvendinamos proceso teisės normų abiem proceso šalims suteikiamos procesinės garantijos ir sudaromos prielaidos teisingam teismo procesui bei tinkamam materialiosios teisės normų aiškinimui ir taikymui.

18.       Nagrinėjamu atveju kilo klausimas ne dėl žalos, padarytos kroviniui, bet dėl nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė dėl pavėlavimo pristatyti krovinį, t. y. atsakovės nuostolių atsiradimo pagrindas yra savarankiškas, nors ir kildinamas iš ieškovo veiksmų, vykdant Sutartį. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad krovinys yra pristatytas jo gavėjui, iš šalių ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad dėl krovinio perdavimo gavėjui, jo kokybės ir pan. ginčų nekilo. Ginčas kilo dėl to, kas ir kokia apimtimi turi prisiimti atsakomybę už atsakovės galimai patirtus nuostolius – 759,37 Eur pagal „Gauthier transports“ išrašytą sąskaitą faktūrą. Reikalavimas priteisti šių nuostolių atlyginimą, teismo vertinimu, yra savarankiškas reikalavimas, todėl teisė į šio reikalavimo patenkinimą nelaikytina tinkamai įgyvendinta, jeigu jis pareikštas atsiliepime į ieškinį kaip atsikirtimas į ieškovo reikalavimą.

19.       Jau minėta, kad CMR konvencija griežtai ir aiškiai reglamentuoja abiejų vežimo sutarties šalių viena kitai reiškiamų reikalavimų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, nustato konkrečius tiek pretenzijų (reklamacijų), tiek ieškinių pareiškimo terminus. Todėl vienos iš vežimo sutarties šalių reikalavimų pateikimas kitai šaliai nesilaikant nustatytos tvarkos negali būti laikomas pareikštu tinkamai ir sudarančiu civilinės bylos nagrinėjimo dalyką. Teismas taip pat atsižvelgia ir įvertina aplinkybę, kad abi ginčo šalys yra tarptautinių pervežimų srityje veikiantys juridiniai asmenys, profesionalai, iš jų atstovų paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, kad šalis sieja nevienkartiniai, o tęstiniai santykiai, ieškovas yra įvykdęs ne vieną pervežimą pagal atsakovės užsakymą, taigi šalims turi būti žinomi ir suprantami teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą, reikalavimai.

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 143 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešieškinį, vienas iš kurių yra atvejis, kai priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (CPK 143 straipsnio 1 punktas). Priešieškinyje atsakovas išdėsto savo reikalavimą ieškovui, reikalavimo faktinį pagrindą bei jo pagrindimą, taip pat gali nurodyti procesinio bei materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimus į ieškovo pareikštus reikalavimus. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai gali būti, pavyzdžiui, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jo prievolė, dėl kurios vykdymo ieškovas reiškia reikalavimus, yra pasibaigusi įskaitymu ir dėl to ieškovo reikalavimai turi būti atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011). Pagal kasacinio teismo praktiką, atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nesirėmė tuo, kad jos prievolė ieškovui yra pasibaigusi įskaitymu, byloje nėra duomenų, kad ji būtų atlikusi ginčijamų sumų įskaitymą ir apie tai pranešusi ieškovui, todėl teismas neturi pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo galimybės.

21.       Konstatavus, kad atsakovės atsikirtimai į ieškinį, kurie iš esmės reiškia savarankišką priešpriešinį reikalavimą dėl ieškovo civilinės atsakomybės taikymo – nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo atlyginimo, nebuvo pareikšti tinkama procesine forma, t. y. pareiškiant priešieškinį, taip pat atsakovė nesigynė nuo ieškinio tuo, kad jos prievolė ieškovui pasibaigė įskaitymu, teismas išsamiau nevertina atsakovės argumentų ir nurodomų aplinkybių, susijusių su galimu ieškovo civilinės atsakomybės taikymu, nes, byloje nesant pareikšto reikalavimo taikyti ieškovui civilinę atsakomybę, šie atsakovės argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko. 

22.       Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje šalių ginčas kilo ir dėl to, ar atsakovės 2021 m. rugpjūčio 14 d. ieškovui išsiųstas pranešimas apie krovinio vėlavimą pripažintinas CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais pateikta raštiška pretenzija, kuri yra būtina sąlyga reikalauti kompensacijos iš vežėjo dėl pristatymo termino viršijimo. Tačiau pretenzijos pateikimas vežėjui savaime nesuteikia teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, tai yra tik būtina sąlyga atitinkamam reikalavimui pareikšti. Nesant pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, argumentai dėl atsakovės ieškovui pareikštos pretenzijos tinkamumo šioje byloje tampa teisiškai nereikšmingi.

23.       Minėta, kad ginčo dėl to, jog krovinys buvo pristatytas jo gavėjui, taip pat dėl krovinio būklės tinkamumo byloje nėra, todėl nustačius, jog ieškovas įvykdė įsipareigojimą nugabenti krovinį pagal transporto užsakymą Nr. GREXP200815636, o atsakovė nesumokėjo dalies atlyginimo už šį vežimą ir liko skolinga 759,37 Eur, ieškinio reikalavimas priteisti šią sumą iš atsakovės tenkintinas. Pripažinęs ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįstu ir tenkintinu remiantis pirmiau nurodytais motyvais, teismas nepasisako dėl kitų ieškovo ir atsakovės argumentų, nes jie byloje nebeturi teisinės reikšmės.

Dėl procesinių palūkanų.

24.       Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovės 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011 išaiškino, kad palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija, todėl tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų praradus krovinį, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 procentų, palūkanos.

26.       Kadangi pagal bendrąją taisyklę CMR konvencijos nuostatos sutarties šalims taikytinos vienodai, tai teismas nemato pagrindo, kodėl vežėjo siuntėjui reiškiamiems ieškiniams turėtų būti taikomos kitokio dydžio (didesnės) palūkanos nei tais atvejais, kai reikalavimas reiškiamas vežėjui. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš atsakovės 5 procentus palūkanų už priteistą sumą (759,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

27.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo pripažintas pagrįstu ir patenkintas, o tai, kad teismas išvestinį ieškinio reikalavimą (priteisti procesines palūkanas) patenkino iš dalies ir sumažino priteistinas palūkanas nuo 6 iki 5 proc., nevertintina kaip reikšminga atmestų ieškinio reikalavimų dalis, kuri darytų įtaką bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, todėl vertintina, kad teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai.

28.       Ieškovas nagrinėjamoje byloje sumokėjo 17 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 973 Eur išlaidų už advokato pagalbą bei dokumentų vertimą, tai patvirtina byloje pateikti mokėjimo dokumentai. Ieškovo turėtos advokato atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Taigi ieškovui iš atsakovės priteistina iš viso 990 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

29.       Byloje iš viso patirta 10,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui SIA Kreiss (juridinio asmens kodas 40103116320) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bretalita“ (juridinio asmens kodas 110725724) 759,37 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 37 ct) skolos, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (759,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 990 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bretalita“ (juridinio asmens kodas 110725724) 10,82 Eur (dešimt eurų 82 ct) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti atsakovei, kad suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą. Įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, būtina nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja         Lina Navickytė