Civilinė byla Nr. e2A-320-407/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01238-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1;

2.6.10.2.4.2; 2.8.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ ir atsakovų G. D., A. D., uždarosios akcinės bendrovės „Laikraštis „Valsčius“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ ieškinį atsakovams G. D., A. D., uždarajai akcinei bendrovei „Laikraštis „Valsčius“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius žalos padarymo grėsmę ateityje, prekių ženklo ,,valsčius“ pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, uždraudimo atsakovams bet kokia forma naudoti žymenį ,,valsčius“, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. V., M. Š., L. B., V. V., R. G., „Valsčiaus“ Metų žmonių klubas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Dimstis“ 2017 m. birželio 7 d. pareiškė prevencinį ieškinį, prašydama uždrausti atsakovams G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ leisti laikraštį ar kitą leidinį, kurio pavadinime naudojamas UAB „Dimstis“ naudotas žymuo „valsčius“ ar kitaip į jį klaidinamai panašus žymuo. 2017 m. liepos 19 d. gautas kitas ieškinys, kuriame ieškovė UAB „Dimstis“ prašė:

1.1.                      Pripažinti ieškovės UAB „Dimstis“ naudotą prekių ženklą „valsčius“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje;

1.2.                      Uždrausti atsakovams G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ bet kokiu būdu ar forma naudoti žymenį „valsčius“ ar klaidinamai į jį panašų žymenį leidiniuose, kurie yra ar būtų leidžiami atsakovų kartu ar atskirai ar juridinių asmenų, kurių dalyviais yra / būtų bent vienas iš atsakovų, įskaitant šio žymens naudojimą juridinių asmenų, kurių dalyviais yra / būtų bent vienas iš atsakovų, pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, socialiniuose tinkluose, domenų pavadinimuose, elektroninių paštų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą;

1.3.                      Priteisti solidariai iš visų atsakovų 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 47 934,90 Eur turtinės žalos atlyginimo;

1.4.                      Priteisti solidariai iš atsakovų G. D. ir A. D. 2 200 Eur turtinės žalos atlyginimo;

1.5.                      Priteisti iš atsakovo A. D. 26 040,91 Eur turtinės žalos atlyginimo;

1.6.                      Priteisti solidariai iš visų atsakovų 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.7.                      Priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė yra 1993 m. gruodžio 14 d. įsteigta įmonė, kurios pagrindinė ekonominė veikla buvo laikraščio „valsčius“ leidyba. Laikraštis buvo leidžiamas Šakių rajone 5 000 vnt. tiražu. Ieškovė pagrindines pajamas gaudavo iš reklamų, skelbimų užsakymų laikraštyje bei pačio laikraščio pardavimų. 2016 m. rugsėjo 16 d. laikraščio „valsčius“ redaktorė G. D. ir tuo metu ieškovės direktoriaus pareigas ėjęs A. D., kurie taip pat buvo ir yra ieškovės akcininkai ir turi 44 proc. jos akcijų, savavališkai nusprendė ir išleido paskutinį laikraščio „valsčius“ numerį, kuriame pranešė apie laikraščio „valsčius“ leidybos nutraukimą ir viso kolektyvo atsisveikinimą su skaitytojais.

3.       Atsakovė G. D. 2016 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinį patentų biurą (toliau – VPB) dėl prekių ženklo ,,LAIKRAŠTIS .valsčius.“ registracijos. Šio prekių ženklo registracijos paskelbimas įvyko 2017 m. kovo 10 d.

4.       Atsakovės G. D. vardu 2016 m. rugsėjo 26 d. įsteigta nauja įmonė – UAB „Laikraštis „Valsčius“, kuri perėmė ieškovės laikraščio leidybos verslą.

5.       Ieškovės teigimu, atsakovai atliko bendrus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriais padarė turtinės ir neturtinės žalos ieškovei, todėl jiems kyla solidari civilinė atsakomybė. Atsakovai neteisėtai naudoja plačiai žinomą ieškovės prekių ženklą „valsčius“, be ieškovės sutikimo perdavė ir panaudojo jos komercinę paslaptį sudarančią informaciją naujai įsteigtos įmonės veikloje, perviliojo konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojus. Dėl to ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. negavo 8 514 Eur grynojo pelno, patyrė 10 000 Eur neturtinės žalos.

6.       Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas A. D., eidamas ieškovės direktoriaus pareigas, pažeidė fiduciarines pareigas ir padarė žalos ieškovei, išmokėdamas darbuotojams neprotingai dideles išeitines išmokas (39 420,90 Eur) ir priedus prie darbo užmokesčio (23 351,72 Eur); neįforminęs savo atostogų nepagrįstai išsimokėjo sau 2 689,19 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; sudarė ieškovės automobilio perleidimo savo sutuoktinei sandorį už 1 200 Eur mažesnę nei rinkos kainą; iš ieškovės lėšų nepagrįstai suteikė 1 000 Eur dydžio paramą savo sutuoktinės vadovaujamai asociacijai „Valsčiaus“ Metų žmonių klubui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo A. D. 1 000 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovų A. D. ir G. D. 62 772,62 Eur (23 351,72 Eur ir 39 420,90 Eur) žalos atlyginimo, iš atsakovų A. D., G. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ 8 514 Eur žalos atlyginimo, taip pat priteisė iš atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. birželio 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2019 m. birželio 13 d. papildomu sprendimu paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisė iš ieškovės solidariai atsakovams A. D., G. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ 4 527,51 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl prekių ženklo „valsčius“ pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje

8.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad UAB „Dimstis“ naudotas žymuo „valsčius“ yra plačiai žinomas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Ieškovė žymens „valsčius“ platų žinomumą grindžia iš esmės tik vienu Paryžiaus sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Generalinės Asamblėjos 1999 m. Bendrojoje rekomendacijoje dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą (toliau – Rekomendacija), įtvirtintu kriterijumi – žymens „valsčius“ naudojimo trukme ant išleidžiamo 5 000 egzempliorių tiražu laikraščio sąlyginai nedidelėje Lietuvos savivaldybėje – Šakių rajono savivaldybėje, turinčioje 30 852 gyventojų. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nors ir ilga žymens „valsčius“ naudojimo trukmė leidžiant laikraštį, kuris platinamas Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, nors ir pakankamai nedideliu tiražu ir nedidelėje geografinėje teritorijoje, būtų sukūrusi ieškovės naudoto žymens „valsčius“ platų žinomumą visuomenės tarpe visos Lietuvos Respublikos mastu. Prekių ženklų įstatymo (toliau ­– PŽĮ) 9 straipsnio 3 dalies formuluotė, kurioje nurodyta, kad ženklas pripažįstamas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje teismo tvarka, yra kategoriška ir nesuteikia pagrindo plečiamam šios normos aiškinimui, t. y. įstatyme apibrėžta konkreti teritorija – Lietuvos Respublika, kurioje ir turi būti išpopuliarėjęs žymens naudojimas. Būtent visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje žymuo turi asocijuotis vartotojui su ieškove, jos vykdoma veikla ir ši veikla turi kelti asociacijas su prašomu pripažinti plačiai žinomu žymeniu „valsčius“. Byloje nėra pateikta atlikto visuomenės nuomonės Lietuvos Respublikos mastu tyrimo ir vertinimo, kuris patvirtintų, kad Lietuvos visuomenei yra žinomas prašomas pripažinti plačiai žinomu žymuo ,,valsčius“ ir kad visuomenė šį žymenį sieja būtent su laikraščio leidyba bei ieškove, kaip šio laikraščio leidėja. Ieškovė taip pat nepateikė teismui ir jokių kitų sėkmingų ženklo teisių įgyvendinimo duomenų ar išskirtinės vertės sukūrimo, kuri vartotojams visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje asocijuotųsi su žymeniu „valsčius“ ir ieškove UAB „Dimstis“. Be to, teismo vertinimu, teisūs atsakovai tvirtindami, kad bet kurį laikraštį vartotojai pirmiausiai susies ne su jį leidžiančia įmone, bet su laikraščio redakcija, t. y. konkrečiais korespondentais, redaktoriumi, fotografais ir pan., todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės naudotas žymuo „valsčius“ turėtų būti pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje.

Dėl prevencinio ieškinio

9.       Teismas nurodė, kad ieškovė, reikšdama prevencinį ieškinį, privalo įrodyti: pirma, atsakovų veiksmų neteisėtumą; antra, potencialią žalos atsiradimo grėsmę ateityje; trečia, siekį pašalinti žalos grėsmę. Teismo vertinimu, ieškovė visų būtinųjų prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygų neįrodė, todėl teismas atmetė ieškinio reikalavimus uždrausti atsakovams leisti laikraštį ar kitą leidinį, kurio pavadinime naudojamas žymuo „valsčius“ ar į jį klaidinamai panašus žymuo, ir uždrausti bet kokiu būdu ar forma naudoti žymenį „valsčius“ ar klaidinamai į jį panašų žymenį leidiniuose, kurie yra ar būtų leidžiami atsakovų kartu ar atskirai ar juridinių asmenų, kurių dalyviais yra / būtų bent vienas iš atsakovų, įskaitant šio žymens naudojimą juridinių asmenų, kurių dalyviais yra / būtų bent vienas iš atsakovų, pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, socialiniuose tinkluose, domenų pavadinimuose, elektroninių paštų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą.

10.       Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė G. D. yra įregistravusi figūrinį prekių ženklą „LAIKRAŠTIS .valsčius.“ (Registracijos Nr. 75511, paraiškos pateikimo data – 2016 m. rusėjo 20 d.), prekių ženklas registruotas 2017 m. vasario 28 d. Nicos klasifikacijos 16 klasės prekėms ir paslaugoms. Prekių ženklas yra galiojantis, nes VPB Apeliacinis skyrius 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2Ap-1974 ieškovės protestą PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 7 straipsnio 3 dalies pagrindu atmetė. Kadangi ieškovės reikalavimas dėl jos naudoto žymens „valsčius“ pripažinimo plačiai žinomu nagrinėjamoje byloje taip pat atmestas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovų veiksmus, leidžiant laikraštį, laikyti neteisėtais PŽĮ kontekste. Teismas taip pat nurodė, kad registruoto prekių ženklo naudojimas negali būti laikomas savavališku žymens naudojimu pagal Konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Be to, ieškovė nepateikė teismui informacijos bei įrodymų, kad jos naudotas žymuo „valsčius“ yra sukurtas jos iniciatyva, užsakymu ir lėšomis ir kad intelektinės nuosavybės teisės į šio žymens dizainą buvo perduotos ar suteiktos jai įstatymo nustatyta tvarka sutartimi ar kitu Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 38 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu.

Dėl kitų KĮ nuostatų pažeidimų

11.       KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Teismo vertinimu, atsakovai pažeidė šią įstatymo nuostatą, nes turėdami tikslą konkuruoti, siekdami naudos sau, naudodamiesi įmonėje faktiškai susiklosčiusia situacija, kuomet atsakovė G. D. ėjo redaktorės pareigas, o jos sutuoktinis buvo įmonės vadovu, pasinaudojo ieškovės komercine informacija, dėl ko ieškovei kilo reali žala. Atsakovų nesąžiningais veiksmais laikytini atsakovų G. D. ir A. D. veiksmai, kuomet šie, pasinaudoję tarnybine padėtimi, perėmė ir tiesioginėje atsakovės UAB „Laikraštis „Valsčius“ veikloje leidžiant laikraštį panaudojo ieškovės sukauptą verslo informaciją (reklamos užsakovų sąrašą, jų kontaktus, skelbimų, užuojautų, padėkų, sveikinimų, reklamų tekstus, užsakymus, kainoraščius, laikraščio prenumeratorių (pirkėjų) sąrašus, duomenis apie laikraščio pardavimo vietas, specifinius duomenis apie laikraščio leidybą (savikaina, nuolaidos, spaustuvių duomenys, laikraščio paskirstymo schema ir t. t.), kuri gali būti priskiriama komercinę paslaptį turinčiai informacijai ir ieškovei turėjo didelę vertę. Teismas konstatavo, kad atsakovai supainiojo privačius ir įmonės interesus, todėl pasinaudodami įmonės komercinę paslaptį sudarančia informacija naujo laikraščio leidybai, savo neteisėtais veiksmais padarė žalą ieškovei. Tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovų atliktas KĮ normų pažeidimas buvo nukreiptas labai aiškiam tikslui – gauti pelno, išstumiant ieškovę iš rinkos, pasinaudojus, be kita ko, jos komercine paslaptimi, t. y. perėmus ir pasinaudojus informacija apie darbuotojų darbo užmokestį, atostogas ir kt. Aplinkybę, kad atsakovė UAB „Laikraštis „Valsčius“ naudojosi ieškovės komercine informacija, jos resursais netiesiogiai patvirtino ir liudytojos I. A., V. M.. Teismo vertinimu, atsakovų neteisėtus veiksmus ir jų solidarumą, t. y. veikimą bendrai, vienam tikslui pasiekti, patvirtina ir aplinkybės, jog 2016 m. rugsėjo 16 d. laikraščio „Valsčius“ redaktorė G. D. ir tuo metu ieškovės direktoriaus pareigas ėjęs A. D., savavališkai nusprendė ir išleido paskutinį laikraščio „Valsčius“ numerį, kurio 12 puslapyje buvo nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. „valsčiaus“ leidybą sąmoningai nutraukė ir su skaitytojais atsisveikino visas „valsčiaus“ kolektyvas. Atsakovai ne tik vienašališkai, be akcininkų sprendimo, nutraukė ieškovės vykdytą pagrindinę ekonominę veiklą, bet ir G. D. vardu 2016 m. rugsėjo 26 d. įsteigė naują įmonę UAB „Laikraštis „Valsčius“ (feniksą). Pirmojo laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ numerio pirmojo puslapio tekste yra nurodyta, kad atsisveikinę su „Valsčiaus“ laikraščiu ir jį leidusia įmone „Dimstis“, žurnalistai įsteigė naują bendrovę „Laikraštis „Valsčius“. Nurodė, kad toks nuo šiol bus naujasis laikraščio pavadinimas, taip pat tai, kad laikraščio neleido dvi savaites. Tokiais redaktorės žodžiais ne tik patvirtinama, kad laikraštis „Valsčius“ buvo leistas ieškovės, bet ir neva naujasis laikraštis „LAIKRAŠTIS valsčius“ pristatomas ne kaip savarankiškas naujas leidinys ir su ieškovės leistu laikraščiu „Valsčius“ konkuruojantis, bet siejamas su ieškovės veiklos, t. y. laikraščio „Valsčius“ leidimo, tęstinumu. Be to, pirmąjį laikraščio numerį visi buvę ieškovės prenumeratoriai gavo nemokamai.

12.       Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui.

13.       Teismas nustatė, kad beveik visi ieškovės įmonėje dirbę asmenys po keleto mėnesių pradėjo dirbti UAB „Laikraštis „Valsčius“. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovai G. D. ir A. D., pasinaudodami ilgamečiu bendradarbiavimu įgytu pasitikėjimu, autoritetu ir gandais apie grėsmę laisvam žodžiui (tai patvirtina laikraščio „Valsčius“ numeryje išspausdintas atsakovės G. D. straipsnis pavadinimu „Užvaldytas laisvas žodis reiškia demokratijos mirtį“), sugebėjo visus ieškovės laikraščio „Valsčius“ leidyboje dirbusius asmenis prikalbėti nutraukti darbo sutartis (neva šalių susitarimu) su ieškove ir dalį ieškovės darbuotojų pervilioti dirbti į laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ leidybą. Teismas sprendė, kad ši faktiškai susiklosčiusi situacija gali būti vertinama kaip KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas, todėl ieškovė turi teisę į atsakovų veiksmais padarytos žalos atlyginimą.

Dėl solidarios atsakomybės taikymo

14.       Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina buvus objektyvųjį bendrininkavimą, t. y. visi atsakovai, atlikdami nesąžiningos konkurencijos veiksmus, veikė bendrai, apgalvoję ir suderinę veiksmus, naudodamiesi susiklosčiusia situacija, nepaisydami privačiųjų ir viešųjų interesų konflikto, turėdami bendrą tikslą – naudos gavimą. Nurodytus atsakovų atliktus neteisėtus veiksmus santykyje su ieškovei sukeltomis pasekmėmis ir atsakovų gauta nauda teismas pripažino verslo perkėlimu, todėl konstatavo, kad egzistuoja visų atsakovų kaltė ir jiems gali būti taikoma solidarioji atsakomybė. Būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, kad žala nėra bendra, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai nepaneigė solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų.

Dėl žalos atlyginimo

15.       Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovų veiksmuose nebuvo nustatytas prekių ženklo naudojimo neteisėtumas, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl atsakovų veiksmų buvo pakenkta ieškovės naudoto žymens reputacijai, ar padaryta kita neturtinė žala, susijusi su žymens naudojimu.

16.       Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą dėl 1 200 Eur žalos, kuri, pasak ieškovės, jai kilo per pigiai pardavus įmonės automobilį atsakovei G. D.. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog automobilio, nors ir parduoto dieną prieš nutraukiant darbo sutartį susijusiam asmeniui, pardavimo kaina žymiai skyrėsi nuo tuo metu buvusios tokios markės ir tokių metų laidos automobilių rinkos kainos.

17.       Teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. iš ieškovės sąskaitos buvo pervesta 1 000 Eur dydžio parama „Valsčiaus“ Metų žmonių klubui. Asociacijai „Valsčiaus“ Metų žmonių klubas nuo 2013 m. gruodžio 13 d. vadovauja G. D.. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė ir asociacija ,,Valsčiaus“ Metų žmonių klubas būtų sudarę paramos teikimo sutartį. Kita vertus, pasak teismo, parama gali būti teikiama, tačiau aplinkybė, kad paramos gavėjos vadovė buvo tiesiogiai susijusi su ieškove, t. y. ji buvo ieškovės leidžiamo laikraščio redaktorė, o paramą, eidamas ieškovės vadovo pareigas, pervedė G. D. sutuoktinis, ir būtent prieš pat nutraukiant laikraščio leidybą, teismui kelia abejonių dėl atsakovo A. D. veiksmų geranoriškumo. Todėl teismas, įvertinęs ne tik šį vieną pavedimą, bet atsakovo veiksmus apskritai, t. y. visų byloje esančių rodymų kontekste, šį ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo A. D.. Teismas atsižvelgė į tai, kas naudą gavo ne G. D., o jos vadovaujama asociacija, todėl sprendė, jog atsakovės veiksmai pernelyg nutolę nuo žalos, kurią prašoma priteisti, priežastiniu ryšiu.

18.       Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo A. D. 2 689,19 Eur sumą, kuri jam buvo išmokėta kaip kompensacija už nepanaudotas atostogas. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas A. D. faktiškai atostogavo, tačiau neįformino atostogų įstatymų nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis). Pasak teismo, kiekvienas darbuotojas, taip pat ir įmonės vadovas, turi teisę pasirinkti kada atostogauti ir pats spręsti, ar jam atostogos yra reikalingos ar ne. Atostoginių priskaičiavimo pažyma patvirtina, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo apskaičiuota už 70 kalendorinių dienų, kurių atsakovas A. D. nebuvo panaudojęs, o Darbo kodekso (toliau – DK) redakcijos, galiojusios kompensacijos už nepanaudotas atostogas A. D. priskaičiavimo ir išmokėjimo metu, nedraudė, nutraukus darbo sutartį, išmokėti sumas už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas konstatavo, kad atsakovas, išsimokėdamas sau kompensaciją už nepanaudotas atostogas, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

19.       Dėl ieškovės reikalavimo kaip žalą priteisti 23 351,72 Eur sumą, kuri kaip priedai prie darbo užmokesčio atsakovo A. D. sprendimu buvo išmokėti perviliotiems darbuotojams, o taip pat 39 420,90 Eur sumą, išmokėtą kompensacijų forma perviliotiems darbuotojams, teismas sprendė, kad šiuo atveju pagrindas solidariajai atsakovų G. D. ir A. D. atsakomybei kyla iš bendrų atsakovų veiksmų, kuomet įmonės vadovas atsakovas A. D. priėmė sprendimus, kuriuos inicijavo atsakovė G. D.. Teismas, remdamasis byloje apklaustų liudytojų parodymais, nustatė, kad būtent atsakovė G. D., būdama laikraščio redaktore, turėdama autoritetą darbuotojų tarpe, atliko įmonės vadovui būdingus veiksmus, susijusius su tolimesne laikraščio leidyba, tačiau jau kitoje įmonėje, kurių pagrindu jos sutuoktinis atsakovas A. D., turėdamas valdingus įgalinimus, kaip įmonės vadovas, įformino atlygį lojaliems darbuotojams savo įsakymais, kad šie ir toliau išliktų lojalūs A. D. ir G. D. ir pereitų dirbti į naujai įsteigtą įmonę. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad premijų skyrimas įmonėje buvo įprasta praktika, o tai, kad premijos buvo paskirtos būtent prieš pat nutraukiant darbo sutartis, tik patvirtina vidinį teismo įsitikinimą, jog labiau tikėtina, kad premijos ir maksimalios išeitinės kompensacijos, nors jų ir nėra draudžiama skirti, buvo skirtos kaip atlygis už lojalumą į naują įmonę perviliotiems darbuotojams. Išeitinių kompensacijų buvusiems įmonės darbuotojams nebūtų tekę išmokėti, jei darbuotojai nebūtų pervilioti dirbti į atsakovės G. D. naujai įsteigtą įmonę, todėl teismas sprendė, kad tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Teismo vertinimu, prašomos priteisti žalos dydį patvirtina ieškovės pateiktos Darbo užmokesčio kompensacijų apskaičiavimo ir Priedų prie 2016 m. rugsėjo mėn. darbo užmokesčio pažymos.

20.       Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė nepriklausomo, specialiųjų žinių turinčio asmens, t. y. auditoriaus pateiktus atsakymus, konstatuodamas, jog jeigu ieškovė būtų dirbusi įprastinėmis rinkos sąlygomis su tais pačiais materialiniais bei žmogiškaisiais resursais kaip laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., tai laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., kuomet buvo kreiptasi į teismą, galėjo gauti 177 898 Eur bendrųjų pajamų bei uždirbti 8 514 Eur grynąjį pelną. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė žalą, kurią patyrė negautų pajamų forma, todėl teismas tenkino šią ieškinio dalį ir ieškovei iš visų atsakovų solidariai priteisė 8 514 Eur žalos atlyginimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

21.       Ieškovė UAB „Dimstis“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai dėl UAB „Dimstis“ naudoto prekių ženklo „valsčius“ pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje; 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo solidariai iš atsakovų G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“; 2 689,19 Eur turtinės žalos priteisimo iš atsakovo A. D.; 1 200 Eur turtinės žalos priteisimo solidariai iš atsakovų A. D. ir G. D.; uždraudimo atsakovams G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ bet kokiu būdu ar forma naudoti žymenį „valsčius“ ar klaidinamai į jį panašų leidiniuose, kurie yra ar būtų leidžiami atsakovų kartu, atskirai ar juridinių asmenų, kurių dalyviais yra / būtų bent vienas iš atsakovų, įskaitant šio žymens naudojimą juridinių asmenų, kurių dalyviais yra / būtų bent vienas iš atsakovų, pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, socialiniuose tinkluose, domenų pavadinime, elektroninių paštų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą, ir šiuos reikalavimus tenkinti; priimti papildomus rašytinius įrodymus; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė PŽĮ nuostatas dėl prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje. Įstatymų leidėjas neturėjo tikslo PŽĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti, kad tik įrodžius prekių ženklo žinomumą visoje Lietuvos Respublikoje, prekių ženklas gali būti pripažįstamas plačiai žinomu. Kad prekių ženklas būtų pripažintas žinomu Lietuvos Respublikoje, turi būti įrodomas jo žinomumas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Vadovaujantis Rekomendacijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais kriterijais ir teismų praktika, prekių ženklo žinomumą galima grįsti ne tik išlaidomis, kurios buvo skirtos reklamuoti tą ženklą, bet ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju prekių ženklas buvo išpopuliarintas dėl ieškovės veiklos (t. y. patikimo laikraščio) žymėjimo. Atsakovas nedraudė ieškovei naudoti savo autorinio kūrinio.

21.2.                      Atsakovai pažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savavališkai naudodamiesi ieškovės naudotu plačiai žinomu prekių ženklu ir internetinės svetainės adresu, taip pasinaudodami ieškovės naudoto ženklo ir tinklalapio reputacija, todėl yra pagrindas taikyti KĮ 16 straipsnyje numatytus nesąžiningos konkurencijos veiksmais pažeistų teisių gynimo būdus, t. y. egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus dėl atsakovų atliekamų neteisėtų veiksmų nutraukimo ir atsakovų ieškovei padarytos žalos atlyginimo. Uždraudimas atsakovams naudoti žymenį „valsčius“ arba klaidinamai į jį panašų eliminuotų žalos ieškovei atsiradimo grėsmę. Dėl atsakovų naudojimosi ieškovei priklausančiu žymeniu „valsčius“ pablogėjo ieškovės reputacija, ieškovė buvo pažeminta kaip juridinis asmuo, ieškovės leisto laikraščio skaitytojai buvo suklaidinti, ieškovei apsunkinta galimybė generuoti tokias pačias pajamas, kokios buvo iki atsakovų nesąžiningų veiksmų atlikimo, todėl ieškovė patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią teismas nepagrįstai atsisakė priteisti.

21.3.                      Teismas netinkamai įvertino atsakovų įrodymus dėl automobilio pardavimo kainos atitikimo rinkos kainai, neatsižvelgė į tai, kad iš pateikto skelbimų portalo autoplius.lt išrašo matyti, jog paieškos kriterijai buvo parinkti rodyti tik skelbimus, kurių maksimali kaina 4 500 Eur; atrinkti kitokių techninių parametrų automobiliai. Ieškovė byloje yra pateikusi VšĮ „Emprekis“ autotransporto kainų Lietuvoje duomenų bazės, kuria naudojasi ir draudikai, išrašą, tačiau teismas neįvertino šio įrodymo, patvirtinančio, kad automobilis buvo perleistas atsakovei net 1 340 Eur mažesne kaina nei tuo metu buvo jo rinkos kaina. Papildomai teikiami įrodymai pagrindžia, kad atsakovas, perleidęs automobilį ne rinkos kaina, net neužtikrino, kad būtų tinkamai įforminti reikalingi buhalterinės apskaitos dokumentai, t. y., nebuvo įregistruota perleisto automobilio įsigijimo savikaina, jos sukauptas nusidėvėjimas, dėl to iš dalies negalima nustatyti tuo metu atsakovo vadovaujamos ieškovės veiklos ir turto už 2016 metus.

21.4.                      Atsakovui nepagrįstai buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, nes atsakovas realiai atostogaudavo, kai buvo toks poreikis, bet savo atostogų nebuvo įforminęs lokaliniais teisės aktais. Pridedama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos skyriaus specialistės išvada patvirtina atsakovo padarytus pažeidimus, susijusius su tinkamu ieškovės dokumentų įforminimu, įregistravimu, išsaugojimu. Atsakovas, kaip ieškovės vadovas, turėjo pareigą veikti ieškovės interesų naudai ir stengtis, kad kiekvienas ieškovės darbuotojas jiems skirtas atostogas išnaudotų kiekvienais metais ir jos nesikauptų. Tačiau atsakovas tokios savo pareigos neįgyvendino savo paties atžvilgiu, t. y. leido sau piktnaudžiauti savo turimomis teisėmis ir susiformuoti tokiais situacijai, kai, remiantis buhalteriniais dokumentais, atsakovas buvo sukaupęs neišnaudotų kasmetinių atostogų dienų už 2,5 metų. Teismas pripažino, kad jei atsakovai nebūtų sugalvoję perkelti verslo į kitą įmonę, kompensacija už nepanaudotas atostogas atsakovui net nebūtų išmokėta. Tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos yra pernelyg nutolęs.

22.       Atsakovai G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą; nepriimti ieškovės pateiktų papildomų įrodymų; priteisti iš ieškovės atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo šiuos atsikirtimus:

22.1.                      Prekių ženklas gali būti pripažįstamas plačiai žinomu, jeigu įrodomas jo žinomumas visoje valstybėje, ir tas žinomumas yra įrodomas Lietuvos valstybės mastu atitinkamame visuomenės sluoksnyje. Apeliantė neįrodė žymens žinomumo nei valstybės mastu, nei atskiros neapibrėžtos teritorijos mastu. Reklama ir jos rezultatas yra vienas iš esminių kriterijų, norint prekių ženklą pripažinti plačiai žinomu. Apeliantė nepateikė jokių šio žymens ir laikraščio reklamos išlaidų įrodymų.

22.2.                      Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis). Teismas nenustatė ir ieškovė neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą žalai, įskaitant ir neturtinę žalą, atlyginti. Ieškovės nurodytas žymuo nėra įregistruotas kaip prekių ženklas, nėra pripažintas plačiai žinomu teismo tvarka, ieškovė neturi pirmumo ar kitokių subjektinių teisių į šį žymenį. Atsakovė UAB „Laikraštis ,,Valsčius“ naudoja autoriaus A. D. sutikimu G. D. įregistruotą figūrinį prekių ženklą „Laikraštis .valsčius.“, todėl žymens naudojimas nėra ir negali būti savavališkas. Ieškovė taip pat neįrodė, kad ginčo žymuo yra naudojamas 16 klasės prekių „laikraščiai“ atskyrimo prasme ir, kad atsakovų veiksmai riboja ieškovės veiklos vykdymą. Ieškovė nebeleidžia laikraščio „valsčius“, nepratęsė domeno vardo „valscius.lt“ galiojimo ir realiai jokios veiklos nevykdo.

22.3.                      Išvadą dėl atsakovei parduoto ieškovės automobilio kainos atitikimo tuometinei rinkos kainai teismas padarė įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus.

22.4.                      Ieškovė neįrodė, kad atsakovas A. D. atostogavo neįforminęs savo atostogų įstatymų nustatyta tvarka. Atostoginių priskaičiavimo pažyma patvirtina, kad atsakovas turėjo 70 kalendorinių dienų nepanaudotų atostogų, už kurias, nutraukus darbo sutartį, jam priklausė išmokėto dydžio kompensacija pagal tuo metu galiojusio DK 177 straipsnio 1 dalį.

22.5.                      Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymu galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti juos priimti (CPK 314 straipsnis). Ieškovė nepagrindžia pateiktos specialistės išvados ryšio su nagrinėjama byla.

23.       Atsakovai G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės UAB „Dimstis“ ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

23.1.                       Atsakovai G. D. ir A. D., kaip fiziniai asmenys ir buvę ieškovės darbuotojai, nėra tinkami subjektai pažeidimui pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies teisės normas konstatuoti, todėl teismas, nurodytų atsakovų neteisėtus veiksmus kildindamas iš minėtos teisės normos pažeidimo, netinkamai aiškino ir taikė įstatymą. KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas taikomas tik ūkio subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

23.2.                      Atsakovai nepasirašė nekonkuravimo susitarimo su ieškove, todėl jie turėjo teisę įsteigti naują laikraštį ir jame dirbti. Teismas nepagrįstai patį kito laikraščio įsteigimo faktą pripažino KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimu ir priteisė nuostolius.

23.3.                      Atsakovai negalėjo pažeisti ir nepažeidė komercinės paslapties neatskleidimo pareigos, nes ieškovės nurodyta konfidenciali informacija neatitinka komercinei paslapčiai būdingų požymių. Byloje neįrodyta, kad ieškovės nurodyta informacija turėtų slaptumo požymių ir jos nežinotų tretieji asmenys, kad ieškovė ėmėsi priemonių apsaugoti šią informaciją. Teismas nenurodė, kokiu būdu atsakovai panaudojo kiekvieną iš teismo nurodytų komercinių paslapčių. Be to, teismas sprendime konstatavo, kad atsakovai įsteigė ne konkuruojantį leidinį, o buvusio tęsinį, todėl ir dėl šios aplinkybės nepagrįstai pripažino, kad atsakovai pažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

23.4.                      Auditoriaus atsakyme nurodytas nuostolių dydis, kuris atsirado dėl ieškovės ūkinės veiklos nevykdymo, o ne dėl komercinės paslapties panaudojimo. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp teismo nustatytų neteisėtų nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir priteisto žalos dydžio.

23.5.                      Auditoriaus atsakymas nėra tinkamas įrodymas žalai ir jos dydžiui pagrįsti, nes jame nenurodyta, kaip ir kokiais ieškovės dokumentais remiantis apskaičiuota žala.

23.6.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai pažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Byloje nenustatyta, kad atsakovai siūlė ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutartis su ieškove, siekdami naudos sau ar padarydami žalą ieškovei. Patys darbuotojai įkalbėjo atsakovą A. D. toliau tęsti veiklą ir tai vyko jau po darbo sutarčių nutraukimo su ieškove. Liudytojai patvirtino, kad gyventojai, sužinoję, kad laikraštis nebebus leidžiamas, atsakovus ragino tęsti veiklą ir užtikrinti naujienų sklaidą rajone. Liudytojai taip pat patvirtino, kad vienintelė darbuotojų išėjimo iš ieškovės įmonės priežastis – neaiškiomis aplinkybėmis išduoti kitų ieškovės akcininkų įgaliojimai neigiamą reputaciją turinčiam N. N. ir paaiškėjusi grėsmė, kad darbuotojų, kaip žurnalistų, teisė reikšti savo nuomonę bus apribota. Liudytoja L. B. nurodė ir papildomą priežastį – jos konfliktinius santykius su nauju ieškovės vadovu M. Š.. Teismas šių įrodymų nevertino, taip pažeidė įrodinėjimo taisykles.

23.7.                      Teismas nepagrįstai žalą už KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą susiejo su teisėtais darbo užmokesčio mokėjimais darbuotojams. Priešingai nei nurodo teismas, premijų mokėjimas darbuotojams buvo įprasta praktika ieškovės įmonėje ir tai patvirtina mokėjimų žiniaraščiai. Darbuotojai dirbo pas ieškovę ilgą laiką, todėl sutartos kompensacijos atspindi jų indėlį ieškovės įmonėje, o ne, kaip nepagrįstai konstatavo teismas, tai, kad šios kompensacijos darbuotojams išmokėtos už tolimesnį lojalumą atsakovams.

23.8.                      Vien faktas, kad „Valsčiaus“ Metų žmonių klubo vadovė yra atsakovė G. D., t. y. atsakovo A. D. sutuoktinė, savaime nereiškia, kad atsakovo veiksmai pervedant paramą yra neteisėti. Parama skirta paremti knygos išleidimą pagal klubo pateiktą prašymą. Ieškovė iš suteiktos paramos gavo naudos – pagerino savo reputaciją, galėjo pasinaudoti mokestine lengvata pagal Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnio 1 dalį. Todėl 1 000 Eur parama negali būti laikoma ieškovei padaryta žala dėl atsakovo veiksmų.

23.9.                      Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis konstatavo objektyvųjį atsakovų bendradarbiavimą bei naudos siekimą. Teismui nenurodžius, kokiais konkrečiai veiksmais kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie teisę pažeidžiančių veiksmų, nebuvo pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę.

24.       Ieškovė atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:

24.1.                      Visi ieškovės nurodyti atsakovų neteisėti veiksmai yra susiję ir atlikti siekiant vienintelio tikslo – laikraščio leidybos verslo perkėlimo iš ieškovės įmonės į atsakovės vardu įsteigtą UAB „Laikraštis „Valsčius“, gaunant aiškią tiek momentinę, tiek ilgalaikę naudą.

24.2.                      Atsakovai buvo ir vis dar yra ieškovės akcininkai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017 (30 punkte) yra nurodyta, kada fizinis asmuo laikytinas ūkio subjektu KĮ prasme. Atsakovai siekė likviduoti ieškovės įmonę, kad turėtų nesąžiningą konkurencinį pranašumą, vystydami analogišką veiklą per naujai įsteigtą juridinį asmenį.

24.3.                      Atsakovas netinkamai atliko savo kaip ieškovės direktoriaus pareigas, nes nesudarė komercinę paslaptį sudarančios informacijos sąrašo, su kuriuo būtų supažindinęs darbuotojus; nepasirūpino, kad darbuotojų darbo sutartyse būtų aptartas nekonkuravimas ar komercinės paslapties saugojimo įpareigojimas.

24.4.                      Teismo nurodyta atsakovų perimta informacija sudarė ieškovės komercinę paslaptį ir nebuvo vieša.

24.5.                      Auditoriaus atsakyme nurodyta, kokie dokumentai jam buvo pateikti. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų auditoriaus nustatytą žalos dydį.

24.6.                      Liudytojai apklausti ieškovės buvę darbuotojai patvirtino, kad prašymų dėl darbo sutarties nutraukimo patys nerengė, tokio dydžio kompensacijų neprašė, N. N. jiems jokių nurodymų nėra davęs.

24.7.                      Paramos teikimas asociacijai „Valsčiaus“ Metų žmonių klubas nėra įformintas sutartimi, kaip reikalaujama pagal Paramos ir labdaros įstatymo 8 straipsnio 5 dalį. Nesant tokios sutarties, nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad tokios paramos suteikimas buvo naudingas ieškovei. Neteisėtus atsakovų veiksmus patvirtina ir tai, kad iki tol jokia parama ieškovės vardu niekam nebuvo teikiama. Ieškovės veikla po laikraščio leidybos perkėlimo tapo nuostolinga, todėl jokios mokestinės naudos iš suteiktos paramos ieškovė negavo. Tai patvirtina ir byloje pateikta specialistės išvada.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

26.       Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

27.       Atsakovai atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, suteikiant galimybę ginčo šalims teikti papildomus paaiškinimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir teisinių argumentų bei byloje taikytinų teisės aktų aiškinimo. Nurodė, kad byla yra sudėtinga dėl faktinių aplinkybių visumos ir itin sudėtingų byloje keliamų teisinių klausimų, specifinės ginčo srities.

28.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes šalys procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo argumentus ir atsikirtimus tiek dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo, tiek dėl ginčui aktualių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Todėl atsakovų prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

29.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30.       Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, t. y. 2018 m. rugsėjo 17 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadą „Dėl UAB „Dimstis“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/11-2-32-9738 (toliau – Specialisto išvada) ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ internetinio puslapio www.facebook.com paskyros išrašą. Ieškovės teigimu, Specialisto išvada patvirtina atsakovų neteisėtus veiksmus, žalos dydžius, automobilio Opel Zafira įsigijimo ir nusidėvėjimo neįregistravimą ieškovės buhalterinėje apskaitoje, faktą, kad atsakovas nešaukdavo akcininkų susirinkimų ir pats neaišku, kokiu pagrindu, skirstydavo dividendus, netinkamai saugojo įmonės dokumentus. Kitas minėtas įrodymas, anot ieškovės, patvirtina, kad atsakovai ieškovės išpopuliarintą prekių ženklą „valsčius“ savavališkai pradėjo naudoti dar iki atsakovo 2016 m. rugsėjo 20 d. rašytinio sutikimo naudoti šį kūrinį (logotipą) atsakovės įregistruotame prekių ženkle. Prie atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė pridėjo dar vieną naują įrodymą – 2018 m. sausio 26 d. UAB „Dimstis“ akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 1, kuriuo grindžia atsiliepimo argumentą, kad atsakovai, balsuodami UAB „Dimstis“ akcininkų susirinkimuose, nesutinka, kad nuostoliai už 2016 metus būtų perkeliami į kitus metus.

31.       Atsakovai atsiliepime prašo nepriimti ieškovės pateiktų papildomų įrodymų, nes šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pritaria šiam atsakovų argumentui ir pažymi, kad ieškovė nenurodė jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių minėti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir kodėl būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Ieškovė minėtus įrodymus teikia kaip papildomus, kuriais siekia paneigti atsakovų nurodytas aplinkybes ir atsikirsti į jų argumentus, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Kadangi tokie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir ieškovė nepagrindė būtinybės pateikti juos vėliau, teisėjų kolegija atsisako juos priimti.

32.       Atsakovai apeliacinės instancijos teisme taip pat pateikė naują įrodymą – 2020 m. kovo 16 d. prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pasak atsakovų, šiame nutarime yra įvertintos aplinkybės, kurių didžioji dalis sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką, ir nuspręsta, kad atsakovė G. D. neatliko jokių neteisėtų veiksmų UAB „Dimstis“ atžvilgiu. Šį įrodymą teisėjų kolegija atsisako priimti, nes prokuroro nutarimas yra priimtas įvertinus atsakovės veiksmų (ne)teisėtumą baudžiamosios atsakomybės aspektu, o šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovams.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti prekių ženklą „valsčius“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje ir kitų reikalavimų, susijusių su prekių ženklo savininko teisių apsauga

33.       Ieškovė šioje byloje prašė pripažinti UAB „Dimstis“ naudotą prekių ženklą „valsčius“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje ir tuo pagrindu uždrausti atsakovams bet kokiu būdu ar forma naudoti šį žymenį ar klaidinamai į jį panašų.

34.       Kadangi ieškinys dėl prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu šioje byloje pareikštas 2017 m. liepos 25 d., nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, taikytina ankstesnė PŽĮ redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d. Pagal PŽĮ 9 straipsnio 1 dalį ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ženklas, Lietuvos Respublikoje pripažintas plačiai žinomu, saugomas ir neįregistruotas. Prekių ženklas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje pripažįstamas teismo tvarka (PŽĮ 9 straipsnio 3 dalis).

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl prekių ženklo plataus žinomumo, turi būti atsižvelgiama į Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Generalinės Asamblėjos 1999 m. Bendrojoje rekomendacijoje dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą, išdėstytus išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1191/2003; 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209).

36.       Rekomendacijos 2 straipsnio 1 dalies (a) punkte yra įtvirtinta principinė nuostata, kad sprendžiant, ar ženklas yra plačiai žinomas, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į bet kokias aplinkybes, kuriomis remiantis galima padaryti išvadą, jog ženklas yra plačiai žinomas. Rekomendacijos 2 straipsnio 1 dalies (b) punkte yra išskiriami tokie kriterijai, galintys (tačiau neapribojantys atkreipti dėmesį į kitas aplinkybes) būti reikšmingi, sprendžiant dėl prekių ženklo plataus žinomumo: 1) tam tikrame visuomenės sluoksnyje apie prekių ženklą turimų žinių ar prekių ženklo atpažinimo laipsnis; 2) prekių ženklo bet kokio (angl. any) naudojimo trukmė, apimtis ir geografinė teritorija; 3) prekių ženklo bet kokio reklamavimo trukmė, apimtis ir geografinė teritorija, įskaitant prekių ir (ar) paslaugų, žymimų tuo prekių ženklu, reklamavimą, prieinamumą ir pristatymą mugėse ar parodose; 4) bet kokių prekių ženklo registracijų ir (arba) paraiškų registruoti ženklą trukmė ir geografinė teritorija, ta apimtimi, kiek tai atspindi prekių ženklo naudojimą ar atpažinimą; 5) sėkmingo prekių ženklo teisių įgyvendinimo duomenys, konkrečiai, kaip tas prekių ženklas kompetentingų institucijų yra atpažįstamas, kaip plačiai žinomas; 6) vertė, kuri asocijuojasi su tuo prekių ženklu.

37.       Kita vertus, kaip nurodyta Rekomendacijos 2 straipsnio 1 dalies (c) punkte, šie kriterijai nėra sąlygomis tam, kad ženklą būtų galima pripažinti plačiai žinomu, o plataus žinomumo pripažinimas kiekvienoje byloje gali priklausyti nuo konkrečios bylos aplinkybių. Rekomendacijoje taip pat pažymima, kad tam tikrais atvejais visi šioje Rekomendacijoje pateikiami galimi kriterijai, gali būti svarbūs, kitais atvejais – tik kai kurie iš šių kriterijų, o dar kitais atvejais – nei vienas iš Rekomendacijoje nurodomų kriterijų nebus reikšmingas, o sprendimas dėl prekių ženklo plataus žinomumo bus pagrįstas papildomais kriterijais, nenurodytais šioje Rekomendacijoje. Savo ruožtu šie – papildomi – kriterijai gali būti svarbūs tiek patys savarankiškai, tiek ir kartu su vienu ar daugiau kriterijų, pateikiamų Rekomendacijoje.

38.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė PŽĮ nuostatas dėl prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje. Pasak ieškovės, įstatymų leidėjas neturėjo tikslo PŽĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti, kad tik įrodžius prekių ženklo žinomumą visoje Lietuvos Respublikoje, prekių ženklas gali būti pripažįstamas plačiai žinomu. Pakanka įrodyti prekių ženklo žinomumą tam tikrame visuomenės sluoksnyje.

39.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nors ir ilgalaikis, tačiau santykinai nedidelio tiražo (5 000 egzempliorių) periodinio leidinio, t. y. laikraščio, kurio pavadinime naudotas žymuo „valsčius“, platinimas nedidelėje Šakių rajono savivaldybėje, nesudaro pagrindo pripažinti šį žymenį Lietuvos Respublikoje plačiai žinomu prekių ženklu. Ieškovė nepateikė nei visuomenės nuomonės tyrimų rezultatų, nei jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad žymuo „valsčius“ yra plačiai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje Lietuvos Respublikoje ir yra siejamas būtent su ieškovės leistu laikraščiu (CPK 178 straipsnis). Ieškovė remiasi byloje pateiktais įrodymais, kad UAB „Dimstis“ buveinės pastatas, esantis Šakių miesto centre, yra paženklintas iškaba su minėtu žymeniu; kad ieškovės leistame laikraštyje „valsčius“ savo skelbimus talpino ne tik Šakių rajono gyventojai bei šiame rajone ekonominę veiklą vykdantys juridiniai asmens, bet ir Lietuvos Respublikos mastu veikiančios įmonės, tokios kaip AB „Krekenavos agrofirma“, UAB „Samsonas“, Utenos mėsa, UAB. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo ieškovės naudojamo žymens plataus žinomumo, nes šiuo žymeniu pažymėtos prekės, t. y. laikraščio „valsčius“ egzemplioriai buvo platinami tik nedidelėje Lietuvos Respublikos mastu visuomenės dalyje, kurią iš esmės sudaro tik Šakių rajono savivaldybėje gyvenantys ir (ar) dirbantys asmenys (CPK 185 straipsnis).

40.       Ieškovė teigia, kad įstatymo nuostata „ženklas yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje“ nebūtinai turi apimti visą Lietuvos Respublikos teritoriją. Anot ieškovės, PŽĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata „ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu“ reiškia, kad tokiam prekių ženklui apsauga suteikiama visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš dalies sutinka, tačiau pažymi, kad žymuo, kurį prašoma pripažinti plačiai žinomu, turi būti atpažįstamas ir žinomas didžiojoje visuomenės ar tam tikro jos sluoksnio dalyje. Kadangi ieškovė tokių aplinkybių neįrodė, teismas iš esmės pagrįstai atsisakė pripažinti ginčo žymenį kaip Lietuvos Respublikoje plačiai žinomą ieškovės prekių ženklą.

41.       Atmetus šį reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškovės reikalavimų, kuriuos pagal PŽĮ 9 straipsnio 4 ir 5 dalis ir 38 straipsnį gali reikšti tik Lietuvos Respublikoje pripažinto plačiai žinomu prekių ženklo savininkas. Todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmesti minėti ieškovės reikalavimai, paliktina nepakeista.

Dėl ieškinio reikalavimų, pareikštų nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagrindu

42.       Ieškovė byloje taip pat įrodinėja, kad atsakovai pažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktų nuostatas, draudžiančias nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

43.       Pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama savavališkai naudoti žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekių ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekių ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis.

44.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovai pažeidė minėtą įstatymo nuostatą, nes savavališkai naudojasi ieškovės naudotu plačiai žinomu prekių ženklu ir internetinės svetainės adresu, taip pasinaudodami ieškovės reputacija, todėl yra pagrindas taikyti KĮ 16 straipsnyje numatytus nesąžiningos konkurencijos veiksmais pažeistų teisių gynimo būdus, t. y. tenkinti ieškovės reikalavimus dėl atsakovų atliekamų neteisėtų veiksmų nutraukimo ir atsakovų ieškovei padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

45.       Šioje nutartyje jau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai žymenį „valsčius“ atsisakė pripažinti ieškovės naudotu plačiai žinomu prekių ženklu. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė G. D. yra įregistravusi figūrinį prekių ženklą „LAIKRAŠTIS .valsčius.“ (Registracijos Nr. 75511, paraiškos pateikimo data – 2016 m. rusėjo 20 d.), prekių ženklas registruotas 2017 m. vasario 28 d. Nicos klasifikacijos 16 klasės prekėms ir paslaugoms. Prekių ženklas yra galiojantis, nes VPB Apeliacinis skyrius 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2Ap-1974 ieškovės protestą PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 7 straipsnio 3 dalies pagrindu atmetė. Taigi, ginčo žymuo tiek atsakovės UAB „Laikraštis „Valsčius“ pavadinime ir jos naudojamo interneto tinklalapio domeno varde, tiek šios įmonės vykdomoje veikloje, t. y. laikraščio leidyboje yra naudojamas teisėtai. Kadangi registruoto prekių ženklo, kurio galiojimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, naudojimas negali būti laikomas savavališku žymens naudojimu pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovams naudoti žymenį „valsčius“ ar klaidinamai į jį panašų žymenį.

46.       Ieškovės apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl atsakovų naudojimosi ieškovei priklausančiu žymeniu „valsčius“ pablogėjo UAB „Dimstis“ reputacija, todėl ieškovė patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą. Kadangi šioje nutartyje jau konstatuota, kad atsakovai ginčo žymenį naudoja teisėtai, atsakovų veiksmuose nenustatytas KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, su kuriuo ieškovė sieja savo reputacijos pablogėjimą, dėl to nėra pagrindo priteisti iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimą.

47.       Pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą draudžiamas informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.

48.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai pažeidė šią įstatymo nuostatą, nes pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi, turėdami tikslą konkuruoti ir siekdami naudos sau, ir tokiais veiksmais padarė žalą ieškovei. Teismas nustatė, kad atsakovai G. D. ir A. D., pasinaudoję tarnybine padėtimi (eidami atitinkamai redaktorės ir įmonės vadovo pareigas), perėmė ir tiesioginėje atsakovės UAB „Laikraštis „Valsčius“ veikloje leidžiant laikraštį panaudojo ieškovės sukauptą verslo informaciją (reklamos užsakovų sąrašą, jų kontaktus, skelbimų, užuojautų, padėkų, sveikinimų, reklamų tekstus, užsakymus, kainoraščius, laikraščio prenumeratorių (pirkėjų) sąrašus, duomenis apie laikraščio pardavimo vietas, specifinius duomenis apie laikraščio leidybą (savikaina, nuolaidos, spaustuvių duomenys, laikraščio paskirstymo schema ir t. t.), kuri gali būti priskiriama komercinę paslaptį turinčiai informacijai ir ieškovei turėjo didelę vertę.

49.       Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad ieškovės nurodyta konfidenciali informacija neatitinka komercinei paslapčiai būdingų požymių, nes byloje neįrodyta, kad ieškovės nurodyta informacija turėtų slaptumo požymių ir jos nežinotų tretieji asmenys, kad ieškovė ėmėsi priemonių apsaugoti šią informaciją.

50.       Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos (t. y. galiojusios iki 2018 m. birželio 1 d.) CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

51.       Nagrinėjamu atveju ne visa pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta ieškovės informacija atitinka slaptumo požymį (pvz., reklamos kainos, reklamos užsakovai, skelbimų, užuojautų, padėkų, sveikinimų tekstai, laikraščio pardavimo vietos ir kita informacija, kuri buvo skelbiama pačiame laikraštyje ar jo internetiniame tinklalapyje). Tačiau informacija apie reklamos užsakovų kontaktinius asmenis, su kuriais buvo tiesiogiai bendradarbiaujama, jų kontaktai, laikraščio prenumeratorių sąrašas, specifiniai duomenys apie laikraščio leidybą (savikaina, nuolaidos, spaustuvių duomenys, laikraščio paskirstymo schema ir pan.) paprastai nebūna laisvai prieinama tretiesiems asmenims. Tokia informacija turi tam tikrą komercinę vertę, todėl jos savininkas dažniausiai būna suinteresuotas išsaugoti jos slaptumą. Panašios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kuri pacituota skundžiamo sprendimo 96 punkte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014). Šioje byloje nėra duomenų, kad atsakovai G. D. ir A. D., jiems einant atitinkamai ieškovės leisto laikraščio „valsčius“ redaktorės ir UAB „Dimstis“ vadovo pareigas, kaip atsakingi asmenys minėtos informacijos nesaugojo (nesiėmė jokių priemonių jai apsaugoti) nuo trečiųjų asmenų iki savo naujos įmonės UAB „Laikraštis „Valsčius“ įsteigimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovai savavališkai, be ieškovės akcininkų sutikimo, nutraukė ieškovės pagrindinės ekonominės veiklos, t. y. laikraščio leidybos, vykdymą ir, įsteigę naują įmonę, faktiškai vykdė analogišką veiklą, tiesiogiai konkuruodami su ieškove, suponuoja išvadą, jog atsakovai G. D. ir A. D. be ieškovės sutikimo atskleidė jos komercinę paslaptį sudarančią minėtą informaciją atsakovei UAB „Laikraštis „Valsčius“, kuri panaudojo šią informaciją savo veikloje. Ieškovės komercinės paslapties neteisėtą panaudojimą patvirtina ir teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovės UAB „Laikraštis „Valsčius“ išleisto laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ pirmąjį numerį visi buvę ieškovės prenumeratoriai gavo nemokamai.

52.       Pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudžiama teikti siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui.

53.       Byloje nustatyta, kad darbo sutartys su beveik visais ieškovės darbuotojais nutrauktos 2016 m. rugsėjo 15 d. pagal DK 125 straipsnį, t. y. šalių susitarimu. Įsteigus UAB „Laikraštis „Valsčius“, dauguma buvusių ieškovės darbuotojų per trumpą laikotarpį (didžioji jų dalis – iki pirmojo laikraščio numerio išleidimo) įsidarbino šioje įmonėje ir dirbo tą patį darbą / ėjo tas pačias pareigas kaip ir ieškovės įmonėje.

54.       Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad jie nepažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nes nesiūlė ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutarčių su ieškove, o patys darbuotojai įkalbėjo atsakovą A. D. toliau tęsti veiklą. Atsakovai remiasi pačių darbuotojų kaip liudytojų teisme duotais parodymais, kad jie darbo santykius su ieškove nutraukė dėl kitų priežasčių, t. y. dėl to, kad kitiems UAB „Dimstis“ akcininkams suteikus įgaliojimus N. N. paaiškėjo, kad jų, kaip žurnalistų, teisė reikšti savo nuomonę bus apribota. Liudytoja L. B. nurodė ir papildomą priežastį – jos konfliktinius santykius su nauju ieškovės vadovu M. Š.. Atsakovų teigimu, teismas šių įrodymų nevertino, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka.

55.       Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovai G. D. ir A. D., pasinaudodami ilgamečiu bendradarbiavimu įgytu pasitikėjimu, autoritetu ir gandais apie grėsmę laisvam žodžiui, ieškovės darbuotojus įkalbėjo nutraukti darbo sutartis su ieškove ir perviliojo juos dirbti į naujai steigiamą UAB „Laikraštis „Valsčius“. Teisėjų kolegija pritaria tokiam teismo vertinimui ir papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiuose liudytojais apklausti buvę ieškovės darbuotojai teigė, jog patys susitarimų dėl darbo sutarčių nutraukimo nerengė. Tokie koordinuoti ieškovės laikraščio „valsčius“ redakcijos daugumos darbuotojų veiksmai, labiau tikėtina, kad buvo atlikti ne be įmonėje vadovaujančias pareigas einančių asmenų, t. y. redaktorės G. D. ir direktoriaus A. D. iniciatyvos bei tam tikrų išankstinių žodinių susitarimų su darbuotojais. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai pažeidė KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

56.       Atsakovų apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad G. D. ir A. D. nėra tinkami atsakovai, nes KĮ 15 straipsnio 1 dalies teisės normos taikomos tik ūkio subjektams. Atsakovai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog fiziniai asmenys, kurie siekdami konkuruoti ir atlikdami nesąžiningos konkurencijos veiksmus įsteigia įmonę, atsako su naujai įsteigtu juridiniu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2007; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). Nagrinėjamu atveju UAB „Laikraštis „Valsčius“ steigėja ir akcininkė yra atsakovė G. D., tačiau būdama santuokoje su A. D., šias akcijas kartu valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir bendrai gauna naudą. Byloje nėra pateikta vedybų sutarties, pagal kurios sąlygas atsakovų santuokoje įgytas turtas, įskaitant UAB „Laikraštis „Valsčius“ akcijas, būtų pasidalintas.

57.       Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Minėtos aplinkybės, kurių pagrindu konstatuoti KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punkto pažeidimai, rodo, kad visi atsakovai, atlikdami nustatytus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, veikė bendrai, turėdami bendrą tikslą – gauti naudą, perkeliant ieškovės verslą į naujai įsteigtą įmonę. Atsakovai jokiais įrodymais nepaneigė įstatyme nustatytos prezumpcijos, kad tokiu atveju jų prievolė atlyginti bendrais veiksmais padarytą žalą ieškovei yra solidari (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Dėl to atmestini atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad nėra pagrindo jiems taikyti solidariąją atsakomybę.

58.       Ieškovė, įrodinėdama atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą, byloje pateikė specialisto (atestuoto auditoriaus) atsakymą į paklausimą, pagal kurį ieškovė, jeigu būtų dirbusi įprastinėmis rinkos sąlygomis su tais pačiais materialiniais bei žmogiškaisiais resursais kaip laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., tai laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., kuomet buvo kreiptasi į teismą, galėjo gauti 177 898 Eur bendrųjų pajamų bei uždirbti 8 514 Eur grynąjį pelną. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį viena žalos formų yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje tokiu atveju nuostoliais pripažįstamas negautas grynasis pelnas.

59.       Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad auditoriaus atsakymas nėra tinkamas įrodymas žalai ir jos dydžiui pagrįsti, nes jame nenurodyta, kaip ir kokiais ieškovės dokumentais remiantis apskaičiuota žala. Šis argumentas nepagrįstas, nes auditoriaus paaiškinime nurodyta, kad jam buvo pateikti UAB „Dimstis“ 2013–2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos registrai, pirminiai apskaitos dokumentai, banko operacijų išrašai, šio laikotarpio mokestiniai dokumentai, taip pat su darbo santykiais susiję dokumentai. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų auditoriaus nustatytą žalos dydį, todėl teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės įrodymu.

60.       Nesutiktina su atsakovų argumentu, kad auditoriaus atsakyme nurodytas nuostolių dydis atsiradęs dėl ieškovės ūkinės veiklos nevykdymo, todėl nėra priežastinio ryšio tarp teismo nustatytų neteisėtų nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir priteisto žalos dydžio. Byloje nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, t. y. ieškovės komercinės paslapties atskleidimas ir panaudojimas bei ieškovės darbuotojų perviliojimas į naujai įsteigtą įmonę lėmė tai, kad ieškovės vykdyta pagrindinė ekonominė veikla –­ laikraščio leidyba – faktiškai buvo nutraukta ir perkelta į konkuruojantį ūkio subjektą. Dėl tokių atsakovų bendrų veiksmų ieškovei buvo padaryta žala, t. y. ieškovė negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę minėtų neteisėtų nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos negautų pajamų forma (t. y. negauto grynojo pelno), kurią apskaičiavo auditorius (CK 6.247 straipsnis).

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės

61.       Dalį ieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo ieškovė grindė atsakovo A. D. kaip buvusio UAB „Dimstis“ vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimais.

62.       CK 2.87 straipsnyje nustatytos fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.

63.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai; lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018 101–102 punktus).

64.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė ieškinyje, kad atsakovas A. D., eidamas  UAB „Dimstis“ vadovo pareigas, padarė žalos įmonei, išmokėdamas darbuotojams neprotingai dideles išeitines išmokas (39 420,90 Eur) ir priedus prie darbo užmokesčio (23 351,72 Eur); nepagrįstai išsimokėdamas sau 2 689,19 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kurias faktiškai panaudojo, bet neįformino lokaliniais teisės aktais; sudarydamas ieškovės automobilio perleidimo savo sutuoktinei sandorį už mažesnę nei rinkos kainą; iš ieškovės lėšų skirdamas paramą savo sutuoktinės vadovaujamai asociacijai.

Dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo

65.       Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 15 d., atsakovui A. D. tuo metu dar einant UAB „Dimstis“ vadovo pareigas, su beveik visais ieškovės darbuotojais buvo nutrauktos darbo sutartys DK 125 straipsnio pagrindu, t. y. šalių susitarimu, nors tam nebuvo jokių objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose kaip liudytojai apklausti buvę ieškovės darbuotojai patvirtino, kad patys susitarimų dėl darbo sutarčių nutraukimo nerengė, jokių išeitinių kompensacijų nereikalavo. Atsakovų apeliaciniame skunde teigiama, kad sutartos kompensacijos atspindi pas ieškovę ilgą laiką dirbusių darbuotojų indėlį ieškovės įmonėje. Tačiau akivaizdu, kad tokie susitarimai ieškovei buvo nenaudingi ir nebūtini sandoriai, atsižvelgiant į tai, kad nutraukiant darbo sutartį paties darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnio 1 dalis) išeitinės kompensacijos mokėti jam nereikia (DK 140 straipsnio 3 dalis). Tokie vadovo veiksmai neatitinka juridinio asmens interesų, todėl konstatuotina, kad šiais atsakovo A. D. veiksmais ieškovei buvo padaryta 39 420,90 Eur dydžio žala. Tokį žalos dydį patvirtina byloje pateikti duomenys apie ieškovės darbuotojams išmokėtas išeitines kompensacijas minėtų susitarimų pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai priteisė ieškovei nurodytą žalos atlyginimą iš atsakovo A. D..

66.       Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas ieškovės darbuotojams išmokėtų išeitinių kompensacijų sumą kaip žalos atlyginimą priteisė iš G. D. kaip solidarios atsakovės. Atsakovė G. D. buvo ieškovės laikraščio redaktorė, todėl kaip darbuotoja neturėjo fiduciarinių pareigų bendrovei. Sprendimą nutraukti darbo sutartis, išmokant atleidžiamiems darbuotojams išeitines kompensacijas, priėmė bendrovės vadovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės G. D. atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, susiję su ieškovės darbuotojų perviliojimu į jos naujai steigiamą įmonę (žr. šios nutarties 55 punktą), priežastiniu ryšiu negali būti siejami su žala, kuri ieškovei padaryta bendrovės vardu su darbuotojais sudarius ieškovei nenaudingus susitarimus dėl darbo sutarčių nutraukimo ir išeitinių kompensacijų išmokėjimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 39 420,90 Eur žalos atlyginimą solidariai iš atsakovės G. D.. Tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą sprendimą ir šį ieškovės reikalavimą atsakovei G. D. atmesti.

67.       Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo A. D. kaip ieškovės vadovo 2016 m. rugsėjo 14 d. priimtų įsakymų dėl premijų skyrimo pagrindu ieškovės darbuotojams buvo išmokėti priedai prie darbo užmokesčio, kurių bendra suma 23 351,72 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad premijų skyrimas ieškovės įmonėje nebuvo įprasta praktika, ir kad jos buvo paskirtos būtent prieš pat nutraukiant darbo sutartis, sprendė, kad labiau tikėtina, jog premijos buvo skirtos kaip atlygis už lojalumą į naują įmonę perviliotiems darbuotojams. 

68.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovės darbuotojams išmokėtų priedų prie darbo užmokesčio sumą kaip ieškovei padarytos žalos atlyginimą. Iš minėtų atsakovo įsakymų matyti, kad darbuotojams premijos buvo skirtos už nepriekaištingą darbą atitinkamose pareigose. Tokių priedų mokėjimas buvo numatytas su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse. Atsakovo A. D. kaip ieškovės vadovo sprendimas skirti darbuotojams priedus prie darbo užmokesčio yra teisėtas ir gali būti vertinamas kaip siekis papildomai atsilyginti darbuotojams už pasiektus darbo rezultatus (ieškovės naudai), todėl nelaikytinas fiduciarinių pareigų pažeidimu. Tuo labiau nėra pagrindo pripažinti tokių priedų išmokėjimą kaip atsakovės G. D. atliktais nesąžiningos konkurencijos veiksmais, siekiant pervilioti ieškovės darbuotojus į savo steigiamą naują įmonę, ieškovei padarytą žalą. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui keičiant skundžiamą sprendimą, ši ieškovės reikalavimo dalis taip pat atmestina.

69.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo A. D. 2 689,19 Eur žalos atlyginimą. Ieškovės teigimu, ši suma atsakovui nepagrįstai išmokėta kaip kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurias jis faktiškai išnaudojo, bet neįformino lokaliniais teisės aktais. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas A. D. faktiškai atostogavo, tačiau neįformino atostogų įstatymų nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis). Atsakovui nutraukus darbo sutartį, pagal tuo metu galiojusio DK 177 straipsnio 1 dalį jam priklausė išmokėto dydžio kompensacija. Vien ta aplinkybė, kad pagal byloje esantį ieškovės žiniaraštį atsakovas buvo sukaupęs neišnaudotų kasmetinių atostogų dienų už 70 kalendorinių dienų, nepatvirtina ieškovės teiginio, kad atsakovas piktnaudžiavo savo turimomis teisėmis ir neįformino savo faktinių atostogų. Nenustačius tokių atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti šį ieškovės reikalavimą, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria tas reikalavimas atmestas, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl automobilio perleidimo sandorio

70.       Ieškovė byloje pateikė įrodymus, kuriais remiantis nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. ieškovė, atstovaujama tuometinio vadovo A. D., pardavė atsakovei G. D. 2008 m. pagamintą automobilį Opel Zafira. Atsakovė į bendrovės kasą sumokėjo 3 500 Eur pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, 2017 m. gegužės mėn. internetinių automobilių pardavimo portalų Lietuvoje duomenimis tokio automobilio rinkos kaina yra apie 4 700 Eur, todėl tokiais neteisėtais atsakovų A. D. ir G. D. veiksmais ieškovei buvo padaryta 1 200 Eur žala.

71.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog automobilio pardavimo kaina žymiai skyrėsi nuo tuo metu buvusios tokios markės ir tokių metų laidos automobilių rinkos kainos, todėl atmetė šį ieškovės reikalavimą. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas netinkamai įvertino atsakovų pateiktus įrodymus, t. y. skelbimų portalo autoplius.lt išrašą, iš kurio matyti, jog paieškos kriterijai buvo parinkti rodyti tik skelbimus, kurių maksimali kaina 4 500 Eur; atrinkti kitokių techninių parametrų automobiliai. Ieškovė taip pat nurodo, kad byloje yra pateikusi VšĮ „Emprekis“ autotransporto kainų Lietuvoje duomenų bazės, kuria naudojasi ir draudikai, išrašą, tačiau teismas neįvertino šio įrodymo, patvirtinančio, kad automobilis buvo perleistas atsakovei net 1 340 Eur mažesne kaina nei tuo metu buvo jo rinkos kaina. 

72.       Turto vertinimui atlikti reikalingos specialios žinios, tačiau kai ginčo objekto (automobilio) vertė, kaip šiuo atveju, yra santykinai nedidelė, netikslinga siūlyti šalims atlikti teismo ekspertizę šio konkretaus daikto rinkos vertei nustatyti. Todėl ginčas dėl atsakovei perleisto ieškovės automobilio pardavimo kainos atitikimo rinkos kainai spręstinas įvertinus šalių pateiktus įrodymus. Ieškovė byloje yra pateikusi skelbimų portalų ekrano nuotraukas, iš kurių matyti, kad tokių pačių gamybos metų ir tokio paties modelio automobiliai 2017 m. gegužės mėn. Lietuvoje buvo pardavinėjami už 4 500–4 750 Eur. Atsakovai byloje pateikė portalo autoplius.lt ekrano nuotraukas, iš kurių matyti, kad minėtus kriterijus atitinkantys automobiliai buvo pardavinėjami ir mažesnėmis kainomis, kurių vidurkis artimas atsakovei perleisto automobilio sandorio kainai. Ieškovė byloje taip pat yra pateikusi VšĮ „Emprekis“ autotransporto kainų Lietuvoje duomenų bazės išrašą, pagal kurį vidutinė tokio automobilio kaina su PVM sudarė 4 840 Eur.

73.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė savo kaip UAB „Dimstis“ vadovo fiduciarines pareigas, sudarydamas bendrovei priklausančio automobilio perleidimo sandorį, net ir atsižvelgiant į tai, kad automobilis buvo parduotas susijusiam asmeniui, t. y. atsakovo sutuoktinei dieną prieš jai nutraukiant darbo sutartį su ieškove. Tokia išvada darytina dėl to, kad byloje nesant detalios informacijos apie atsakovei perleisto automobilio techninę būklę ir ridą sandorio sudarymo momentu, taip pat tikslių duomenų apie automobilio komplektaciją, negalima pripažinti, jog automobilio pardavimo kaina neatitiko realios rinkos kainos. Atsakovų pateikti įrodymai patvirtina, kad pagal byloje esančius ginčo automobilio duomenis jo pardavimo kaina patenka į skelbimuose nurodytų tokių automobilių pardavimo kainų ribas. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog automobilio pardavimo kaina žymiai skyrėsi nuo tuo metu buvusios analogiškų automobilių rinkos kainos. Dėl to teismas pagrįstai atmetė šį ieškovės reikalavimą.

Dėl paramos skyrimo iš bendrovės lėšų

74.       Ieškovė taip pat prašė priteisti solidariai iš atsakovų G. D. ir A. D. 1 000 Eur žalos atlyginimą dėl to, kad atsakovas, ieškovės teigimu, nepagrįstai iš UAB „Dimstis“ lėšų suteikė 1 000 Eur dydžio paramą savo sutuoktinės vadovaujamai asociacijai „Valsčiaus“ Metų žmonių klubui.

75.       Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies, t. y. minėtą sumą priteisė tik iš atsakovo A. D.. Teismas pripažino, kad parama ieškovės vardu galėjo būti teikiama, tačiau teismui kilo abejonių dėl atsakovo A. D. veiksmų geranoriškumo, atsižvelgus į tai, kad paramos gavėjos vadovė buvo tiesiogiai susijusi su ieškove, t. y. ji buvo ieškovės leidžiamo laikraščio redaktorė, o paramą, eidamas ieškovės vadovo pareigas, pervedė G. D. sutuoktinis, ir būtent prieš pat nutraukiant laikraščio leidybą.

76.       Apeliaciniame skunde atsakovai, nesutikdami su šia skundžiamo sprendimo dalimi, teigia, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog paramos gavėjos vadovė G. D. buvo tiesiogiai susijusi su ieškove, savaime nereiškia, kad atsakovo veiksmai pervedant paramą yra neteisėti. Su šiuo argumentu iš dalies galima sutikti, nes atsakovas kaip bendrovės vadovas turėjo teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalis). Parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus įstatymo leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas įstatyme nurodytiems paramos gavėjams (Labdaros ir paramos 2 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl bendrovės vadovo veiksmų, susijusių su paramos skyrimu, teisėtumo fiduciarinių pareigų laikymosi aspektu, atsižvelgtina ir į netiesiogiai gaunamą paramos teikėjo naudą, pvz. reputacijos pagerinimą. 

77.       Tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad byloje nustatytų aplinkybių visumos kontekste atsakovo kaip ieškovės vadovo veiksmai skiriant paramą iš ieškovės lėšų savo sutuoktinės vadovaujamai asociacijai, kai tuo metu jau buvo ketinama nutraukti ieškovės vykdytą pagrindinę ekonominę veiklą – laikraščio „valsčius“ leidybą, neatitinka sąžiningumo ir protingumo reikalavimų (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), pažeidžia lojalumo pareigą (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), prieštarauja bendrovės interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad tokiais atsakovo veiksmais ieškovei buvo padaryta nurodyto dydžio žala, kurią atsakovas privalo visiškai atlyginti (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

78.       Pirmosios instancijos teismas apeliantų skundžiamu sprendimu neišsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, todėl 2019 m. birželio 13 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriame paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Papildomas sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, tačiau apeliacinės instancijos teismui pakeičiant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtina išspręsti ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

79.       Pirmosios instancijos teismo papildomame sprendime nurodyta, kad ieškovė byloje pareiškė keturis savarankiškus reikalavimus: tris neturtinius ir vieną turtinį reikalavimą dėl 86 175,81 Eur sumos priteisimo. Teismo sprendimu neturtiniai ieškovės reikalavimai buvo atmesti, o turtinis reikalavimas patenkintas 84 proc. ((72 286,62 Eur × 100 proc.) / 86 175,81 Eur = 84 proc.). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys patenkintas 21 proc. ((0,84 × 100 proc.) / 4 = 21 proc.).

80.       Apeliacinės instancijos teismui sumažinant ieškovei priteistą bendrą žalos atlyginimo sumą iki 48 934,90 Eur, laikytina, kad patenkinta 14 proc. ieškinio reikalavimų ((48 934,90 Eur × 100 proc.) / 86 175,81 Eur = 56 proc. / 4 = 14 proc.).

81.       Pagal šalių pateiktus dokumentus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 7 914 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė UAB „Laikraštis „Valsčius“ – 7 834,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

82.       Taigi, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovų priteistina 1 107,96 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 914 Eur × 14 proc.), o atsakovei UAB „Laikraštis „Valsčius“ iš ieškovės – 6 737,88 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 834,75 Eur × 86 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pritaikius įskaitymą, atsakovei UAB „Laikraštis „Valsčius“ iš ieškovės priteistina 5 629,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 13 d. papildomą sprendimą.

83.       Pagal šalių pateiktus dokumentus, apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 388 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 2 631,75 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas, iš viso 3 019,75 Eur; atsakovės UAB „Laikraštis „Valsčius“ – 1 309 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 3 515,05 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas, iš viso 4 824,05 Eur.

84.       Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. tenkinama 32 proc. skundo reikalavimų, todėl atsakovei UAB „Laikraštis „Valsčius“ iš ieškovės priteistina 1 543,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dimstis“ (juridinio asmens kodas 174340958):

1)       solidariai iš atsakovų A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Laikraštis „Valsčius“ (juridinio asmens kodas 304402818) 8 514 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus keturiolika eurų) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. birželio 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2)       iš atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40 420,90 Eur (keturiasdešimt tūkstančių keturis šimtus dvidešimt eurų 90 ct) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. birželio 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. papildomą sprendimą – padidinti galutinę, pritaikius įskaitymą, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 5 629,92 Eur ir šias išlaidas priteisti tik atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Laikraštis „Valsčius“.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ 1 543,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Laikraštis „Valsčius“.

Teisėjai                                                                        Danutė Gasiūnienė

                                                                Gintaras Pečiulis

                                                                Vigintas Višinskis