Administracinė byla Nr. eAS-851-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01883-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo mažosios bendrijos „Darna Kūnui“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Darna kūnui“ skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Darna kūnui“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imuniteto valdybos 2017 m. liepos 25 d. raštą Nr. 5-S-7000 „Dėl skundo“ ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. skundą; panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 20-S-83593(1.16) ir įpareigoti Komisariatą iš naujo priimti sprendimą dėl pareiškėjo atstovo 2017 m. liepos 19 d. skundo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad iš Departamento Imuniteto valdybos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. 5-S-7000 matyti, jog juo buvo nuspręsta persiųsti pareiškėjo atstovo skundą nagrinėjimui Komisariato viršininkui, taip pat nurodyta apie tyrimo rezultatus informuoti pareiškėją bei Departamentą. Teismas darė išvadą, jog tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. Šiuo aktu pareiškėjo skundas nėra išnagrinėtas iš esmės, o perduotas nagrinėjimui Komisariato viršininkui.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisariato 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 20-S-83593(1.16), teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė teisiškai įvertinti visų Kauno miesto savivaldybės organizuotame pareiškėjui priklausančios pirties griovime dalyvavusių policijos pareigūnų veiksmus bei taikyti jiems sankcijas, imtis skubių policijos pareigūnų kvalifikacijos kėlimo priemonių. Įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės siekė, jog tam tikrų policijos pareigūnų atžvilgiu būtų pradėti tarnybiniai patikrinimai bei jiems būtų taikoma tarnybinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija, nepaisant to, kad bet kurie asmenys pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostatas turi teisę pateikti skundus ar kitą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovui joks teisės aktas nenumato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, Aprašu jam suteikiama teisė atlikti tarnybinį tyrimą. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo inicijuojamas ginčas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami aktai yra informacinio pobūdžio ir nesukelia jam teisinių pasekmių, juo nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos pareiškėjo teisės ar pareigos, nustatomi privalomi vykdyti nurodymai, minėti aktai negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, todėl teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo atstovo 2017 m. liepos 19 d. skundą bei įpareigoti Komisariatą iš naujo priimti sprendimą dėl pareiškėjo atstovo 2017 m. liepos 19 d. skundo yra išvestiniai iš reikalavimų panaikinti minėtus raštus, todėl, atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus dėl šių aktų panaikinimo, atsisakytina priimti ir išvestinius reikalavimus.

II.

Pareiškėjas MB „Darna kūnui“ atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš esmės – jį priimti arba perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo teigimu, Departamento Imuniteto valdybos 2017 m. liepos 25 d. raštas Nr. 5-S-7000 sukėlė jam teisines pasekmes, nes juo buvo atsisakyta nagrinėti jo skundą Departamente. Pareiškėjas nesutinka, kad tai yra informacinio pobūdžio raštas, ir nurodo, kad ginčija ne pačią informaciją apie persiuntimą, bet patį veiksmą, t. y. skundo persiuntimą nagrinėti kitam subjektui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nereiškė reikalavimų pradėti tarnybinius patikrinimus ar skirti tarnybines nuobaudas, bet prašė tik teisiškai įvertinti policijos pareigūnų veiksmus ir savo kompetencijos ribose taikyti sankcijas pareigūnams, jei jų veiksmai būtų pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 14, 36 straipsniais ir teigia, kad savo pasirinkimu skundė administravimo subjekto priimtą po administracinės procedūros (skundo išnagrinėjimo) priimtą sprendimą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (pvz., administracinės bylos Nr. AS146-201/2009; Nr. AS438-135/2009; Nr. AS502-466/2009). Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Priešingu atveju, t. y. nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 19 d. skundu kreipėsi į Policijos generalinį komisarą, prašydamas teisiškai įvertinti visų 2017 m. liepos 17 d. Kauno miesto savivaldybės organizuotoje viešojoje akcijoje nugriaunant pirtį, stovėjusią valstybinėje žemėje, dalyvavusių policijos pareigūnų, įskaitant ir budėtojų, veiksmus ir savo kompetencijos ribose taikyti sankcijas pareigūnams; imtis skubių Komisariato pareigūnų bei Departamento budėtojų kvalifikacijos kėlimo priemonių, jog policijos pareigūnai imtų skirti teisėtus nuo neteisėtų veiksmų.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-218 patvirtintų Asmenų aptarnavimo Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25 punkte įtvirtinta, kad prašymai ir skundai, kuriuos turi nagrinėti pavaldžios policijos įstaigos ar kitos institucijos, kompetentingos spręsti prašyme ar skunde išdėstytus klausimus, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų gavimo Departamente dienos persiunčiami nagrinėti šioms įstaigoms (vykdytojas pasilieka kopiją) ir apie tai raštu pranešama asmeniui, nurodant persiuntimo teisinį pagrindą.

Vadovaujantis minėta Taisyklių nuostata, skundžiamu Departamento Imuniteto valdybos 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. 5-S-7000 pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. skundas persiųstas tirti Komisariato viršininkui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Departamento Imuniteto valdybos rašto turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui jis nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Skundžiamame rašte pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS811-474/2013). Pareiškėjui išsiųsta tik šio rašto kopija, siekiant informuoti jį apie jo paduoto skundo nagrinėjimo procesą (konkrečiai – skundo persiuntimą nagrinėti pagal kompetenciją). Nepagrįstas pareiškėjo atskirojo skundo teiginys, kad persiunčiant jo skundą pažeista Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis, kadangi jo skundas persiųstas Komisariato viršininkui, kurio veiksmų pareiškėjas neskundė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo skundas dėl Departamento Imuniteto valdybos 2017 m. liepos 25 d. rašto Nr. 5-S-7000 panaikinimo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl šio rašto panaikinimo, taip ir dėl išvestinio iš šio reikalavimo įpareigoti Departamentą atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015). Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Pažymėtina, kad asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013). Taigi sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamas Komisariato 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju jokia administracinė procedūra, kaip ji suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, nebuvo pradėta ir administracinės procedūros sprendimas nebuvo priimtas, todėl pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog jis turi teisę Komisariato raštą apskųsti Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės tarnautojo nubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Asmenys, nurodydami valstybės tarnautojų galbūt padarytus pažeidimus, gali inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-98-602/2016).

Šiuo atveju Komisariatas 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 20-S-83593(1.16), atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. skundą, pateikė informaciją apie atliktą aplinkybių patikslinimą ir nurodė, kad, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Aprašo 10.5 punktu, pagal kurį tarnybinis patikrinimas neatliekamas informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą patikslinimo metu neįžvelgus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo požymių, tarnybinis patikrinimas dėl Komisariato pareigūnų veiksmų nepradėtas. Pagal pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjas neturi teisės apskųsti tokio pobūdžio Komisariato rašto. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą, paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija, nes tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (pvz., 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-517-520/2016). Tai reiškia, kad pareiškėjui nesuteikta teisė įsiterpti į policijos pareigūnų, dalyvavusių nugriaunant pirtį, veiksmų ir jų darbdavio teisinius santykius dėl tarnybos. Pareiškėjas nenurodė jokio tarp jo ir Komisariato kilusio ginčo, kuris galėtų ir turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog skundo dėl Komisariato rašto išnagrinėjimas iš esmės sukeltų jam apibrėžtas, konkrečias, tiesiogines teisines pasekmes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog yra pagrindas atsisakyti priimti skundo reikalavimą panaikinti Komisariato raštą, nes jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, taip pat išvestinį reikalavimą įpareigoti Komisariatą atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti Komisariatą iš naujo priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. liepos 19 d. skundo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo mažosios bendrijos „Darna kūnui“ atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.