Civilinė byla Nr. e2A-635-603/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03686-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) (duomenys neskelbtini) 12, uždarosios akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) 12, uždarosios akcinės bendrovės skundą atsakovui biudžetinei įstaigai Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo ir reikalavimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

 

n u s t a t ė:

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas (duomenys neskelbtini) 12, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo biudžetinės įstaigos (toliau – BĮ) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau ir – atsakovas, KPD, departamentas) 2017 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. Į-203 „Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus“; panaikinti BĮ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. spalio 4 d. reikalavimą Nr. 106 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

 

2.       Nurodė, kad minėtais aktais atsakovas pareikalavo ieškovą ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo reikalavimo ir įsakymo pasirašymo dienos imtis veiksmų atstatyti nugriautus pastatus, unikalūs (duomenys neskelbtini), esančius ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) g. 12A, Vilniuje. Ieškovas laiko, kad ginčijami atsakovo priimti aktai neatitinka administraciniams aktams keliamų reikalavimų ir pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1 d., nepagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o minėtais aktais ieškovo atžvilgiu taikomos poveikio priemonės nemotyvuotos. 

 

3.       Iš ginčijamų aktų turinio neaišku, kokias teisės aktų normas pažeidė ieškovas, ir priežastys, dėl kurių priimtas sprendimas atkurti nugriautus pastatus. Ieškovas taip pat laiko, jog atsakovas neturėjo teisės reikalauti pastatų atstatymo. Ieškovas, nugriaudamas pastatus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes minėti pastatai nebuvo ir nėra pripažinti vertingais Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) prasme, o atsakovas neturi įgalinimų skirti reikalavimą atkurti pastatus. Nugriauti pastatai nebuvo ir nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, todėl jų atstatymui nėra pagrindo. Minėti pastatai nėra pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėmis ir nebuvo atitinkamai apsaugoti NKPAĮ prasme, kas matyti iš viešos Kultūros paveldo departamento administruojamos Kultūros vertybių registro svetainės. 

 

4.       Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. (7.12.-V)2V-397 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini) g. 12 ir 12A Vilniuje“ patvirtino, kad minėti pastatai nėra įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą, taip pat tam pritarė ir Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo taryba 2011 m. gruodžio 23 d., nagrinėdama pastatų įtraukimo / ne įtraukimo į minėtą registrą klausimą. Nuo 2011 m. iki pastatų nugriovimo dienos pastatų būklė nesikeitė nei faktine prasme, nei kultūros paveldo apsaugos požiūriu. Ieškovas laiko, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog nugriautiems pastatams netaikytina NKPAĮ 23 str. 8 d., nes šie pastatai nėra kultūros paveldo objektais ar kultūros paveldo statiniais. 

 

5.       Atsakovas priėmė sprendimą įpareigoti ieškovą atkurti nugriautus pastatus, nesant NKPAĮ 23 str. 4 d. numatytų sąlygų šių pastatų atkūrimui. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato atsakovo teisės priimti sprendimus įpareigojančius atkurti (atstatyti) pastatus, nes jie nėra saugomi ir nepatenka į NKPAĮ reguliuojamą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sritį. Be to, teisės aktai nesuteikia atsakovui įgaliojimų įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius, reikalaujant atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Tokia teisė įstatymais yra suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2017 m. spalio 4 d. patikrino pastatų griovimo atitiktį galiojančiam teisiniam reglamentavimui ir surašė tos pačios dienos statybos (griovimo) patikrinimo aktą Nr. SPA-1263, kuriuo nustatė, jog ieškovas, nugriaudamas pastatus, nepažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) ir kitų teisės aktų reikalavimų, dėl ko pastatų nugriovimas pripažintas teisėtu. Atsakovo reikalavime, be kita ko nenurodyta, kokiu būdu reikėtų atkurti pastatus. Nugriauti pastatai buvo avarinės būklės, o tokios būklės pastatų atkūrimas negalimas pagal SĮ reikalavimus.

 

6.       Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad nors ieškovo nugriauti pastatai nebuvo įregistruoti Kultūros vertybių registre, tačiau pateko į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Be to, minėti pastatai susiję su Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe: tūrinės erdvinės struktūros sandara. Minėti pastatai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio Apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai, taigi jie yra susiję su vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara ir yra šios vertingosios savybės dalis. Minėta vertingoji savybė pirmą kartą nustatyta departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. birželio 7 d. akto Nr. KPD-RM-2014/6 7.2.2.1 punkte. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą nugriauti pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie vadovaujantis  SĮ 2 str. 20 d. yra ypatingieji statiniai. Pagal SĮ 1 d. 10 p. ypatingajam statiniui griauti rengiamas griovimo projektas. Nugriauti pastatai nepateko į SĮ 27 str. 1 d. 7 p. numatytas išimtis, todėl buvo draudžiama griauti minėtus pastatus, neparengus statinio griovimo projekto ir negavus statybą leidžiančio dokumento – leidimo griauti statinius. 

 

7.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nugriautų pastatų kaip ypatingo statinio statusą, statinio griovimo projektas pagal SĮ 27 str. 10 d., 24 str. 1 d. 4 – 12 p. reikalavimus turėjo būti pateiktas patikrinti departamentui. Ieškovas nebuvo parengęs kultūros paveldo statinių griovimo projekto, toks projektas nebuvo pateiktas patikrinti atsakovui, nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas nugriauti statinius, todėl pastatų nugriovimas laikytinas neteisėtu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad buvo nugriauti kultūros paveldo statiniai, pagal NKPAĮ 19 str. 2 d. 1 p. jų griovimas buvo draudžiamas. Atsakovas laiko, jog NKPAĮ įstatymu jis įgaliotas teikti ieškovui reikalavimus dėl minėto įstatymo pažeidimų pašalinimo. 

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 0,2878 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija matyti, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 12A, Vilniuje, laikotarpiu iki 2017 m. spalio 2 d. buvo 1940 m. statybos pastatai – gyvenamieji namai, unikalūs (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre nuo 2011 m. liepos 7 d. ir nuo 2011 m. spalio 17 d. įregistruoti juridiniai faktai, jog pastatai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Ieškovas 2017 m. rugsėjo 28 d. nugriovė pastatus, unikalūs (duomenys neskelbtini); 2017 m. spalio 2 d. minėti pastatai išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Departamentas 2017 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. Į-203 „Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus“ ir departamento Vilniaus skyrius 2017 m. spalio 4 d. reikalavimu Nr. 106 pareikalavo ieškovą ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo reikalavimo ir įsakymo pasirašymo dienos imtis veiksmų atstatyti nugriautus pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini).

 

9.       Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog ieškovo nugriauti pastatai nebuvo įregistruoti Kultūros vertybių registre. Tačiau atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridiniai faktai patvirtina, kad minėti pastatai pateko į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Ieškovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g. 12A, Vilniuje, patenka į Vilniaus miesto senamiesčio teritoriją, kuri departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus miesto senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Vilniaus senamiestis paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe, o minėto įsakymo 1.4 punktu nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase, kuriam prilyginamas Kultūros vertybių registro duomenų išrašas, nurodytas vertingąsias savybes. Pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. birželio 7 d. akto Nr. KPD-RM-2014/6 7.2.2.1 punktą, ieškovo nugriauti pastatai susiję su Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe: tūrinės erdvinės struktūros sandara. Minėti pastatai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio Apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai, todėl jie yra susiję su vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara ir yra šios vertingosios savybės dalis. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, nugriauti pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie, vadovaujantis SĮ 2 straipsnio 20 dalimi, yra priskiriami ypatingųjų statinių kategorijai. Ypatingajam statiniui griauti rengiamas griovimo projektas. Nugriauti pastatai nepateko į SĮ 27 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas išimtis, todėl buvo draudžiama griauti minėtus pastatus, neparengus statinio griovimo projekto ir negavus statybą leidžiančio dokumento – leidimo griauti statinius. 

 

10.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nugriautų pastatų kaip ypatingo statinio statusą, statinio griovimo projektas pagal SĮ 27 straipsnio 10 dalį, 24 straipsnio 1 dalies 4 – 12 punktų reikalavimus turėjo būti pateiktas patikrinti departamentui. Ieškovas nebuvo parengęs kultūros paveldo statinių griovimo projekto, toks projektas nebuvo pateiktas patikrinti atsakovui, nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas nugriauti statinius, todėl pastatų nugriovimas laikytas neteisėtu. Be to, ginčo pastatų, kaip kultūros paveldo statinių, griovimas buvo draudžiamas pagal NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą. 

 

11.       Dėl kultūros paveldo vietovėje esančių statinių, neįrašytų į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, statuso ir reikalavimų jų tvarkymo darbams yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015, kurioje išaiškinta, kad nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamoji kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir tokio statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui privalo būti atlikta paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Priešinga išvada suponuotų, kad kultūros vertybe pripažintoje vietovėje esančių statinių tvarkomieji statybos darbai galėtų būti atliekami netikrinant, ar projekto sprendiniai atitinka paveldosaugos reikalavimus, užtikrinančius kultūros paveldo vietovės autentiškumo išsaugojimą. Taigi, pagal aukščiau pateikiamą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, ieškovo nugriauti pastatai priskirtini prie kultūros paveldo statinių ir jų tvarkymo darbams būtini nustatyta tvarka parengtas ir suderintas projektas, jo paveldosaugos ekspertizė ir leidimas griauti statinį. Kadangi ieškovas atliko pastatų griovimo darbus be minėtų statybos darbus leidžiančių dokumentų, tai atsakovas ginčijamais aktais pagrįstai pastatų griovimo darbus traktavo kaip neteisėtus.

 

12.       Dėl UAB „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo akto Nr. 8/24 reikšmės pažymi, jog minėtas aktas neprilyginamas kultūros paveldo statinio tvarkymo darbų projekto ekspertizei. Dėl teisės aktų, numatančių reikalavimus tokiai ekspertizei, yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad iki leidimo išdavimo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo dienos kultūros ministro patvirtinta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė – aplinkos ir kultūros ministrų patvirtintais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant leidimus atlikti darbus. Leidimas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, jei Nuolatinės statybos komisijos protokolą, rekomenduojantį išduoti šį leidimą, pasirašo departamento atstovas ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovas. Paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintas paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“. Pagal šių taisyklių 3 punktą paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai; rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (jo teritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas. Pagal šių taisyklių 12 punktą atliekant projekto paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, tikrinama, ar projekto sprendiniai atitinka paveldosaugos reikalavimus, užtikrinančius autentiškumo išsaugojimą, kurie nustatyti: Lietuvos Respublikos kultūros ministro tvirtinamais paveldo tvarkybos reglamentais; laikinaisiais apsaugos reglamentais (projektavimo sąlygomis), apsaugos reglamentais (kai tokie išduoti) ir apsaugos sutartimis (kai tokios sudarytos); teritorijų planavimo dokumentais, kitais veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiais dokumentais; specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis; kitais teisės aktais.

 

13.       Pagal minėtą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ieškovo nugriautų pastatų ekspertizė nebuvo atlikta ir jų avarinė būklė nekonstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo aktu Nr. 8/24 atliktas ir konstatuotas tik pastatų konstrukcijų būklės tyrimas. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 214 (galiojęs UAB „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo akto Nr. 8/24 sudarymo metu) 8 p. statinio techninės būklės įvertinimas yra statinio ekspertizės akto sudėtinė dalis. Pagal minėto reglamento 12 p. statinio ekspertizė turi būti atliekama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, įgaliotos atlikti statybos valstybinę priežiūrą, arba viešojo administravimo subjektų, įgaliotų atlikti statinių naudojimo priežiūrą, reikalavimu. Dėl to, jog ginčo statinių ir jų griovimo projekto ekspertizė nebuvo atlikta, šių statinių avarinė būklė nebuvo konstatuota pagal teisės aktų reikalavimus, ieškovas neįrodė statinių nugriovimo būtinumo. Be to, net ir esant pastatų avarinei būklei, ieškovas kaip kultūros paveldo objekto savininkas, privalėjo nedelsiant pranešti už apsaugą atsakingai institucijai apie nekilnojamajai kultūros vertybei iškilusią grėsmę, tačiau šios pareigos nevykdė.

 

14.       Dėl atsakovo kompetencijos pateikti ieškovui reikalavimą atstatyti nugriautus pastatus pažymi, jog NKPAĮ 5 str. 9 d. atsakovė įgaliota atlikti konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas. NKPAĮ 5 str. 10 d. 10 p., 18 p. atsakovė įgaliota tikrinti kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoti, ar jie nepažeidžiami šių teisės aktų reikalavimai, ir teikti šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims; minėto įstatymo 5 str. 10 d. 19 p. atsakovas įgaliotas kontroliuoti kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdyti fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jei nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai. Pagal NKPAĮ 5 str. 10 d. 24 p. atsakovas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka įgaliotas surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėti jos įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas. Pagal NKPAĮ 5 str. 10 d. 10 p. atsakovės 2017 m. spalio 4 d. reikalavimas Nr. RV-106 yra pagrindas galimai administracinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ANK) kilti. Pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą atsakovas yra įgaliotas nustatyti, konstatuoti NKPAĮ pažeidimus bei pateikti reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims dėl minėtų pažeidimų pašalinimo. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas nugriaudamas ginčo statinius pažeidė NKPAĮ reikalavimus, todėl jos atžvilgiu priimti atsakovo  reikalavimai yra teisėti ir pagrįsti. Kadangi ieškovas neįrodė atsakovo priimtų aktų neteisėtumo bei nepagrįstumo, ieškinys atmestas.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

 

15.       Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nagrinėjamą bylą, atmesdamas apelianto prašymą panaikinti ginčo įsakymą ir reikalavimą. Todėl, mano, kad sprendimas yra panaikintinas kaip nepagrįstas.

 

16.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir kvalifikavo, kad ginčo pastatai, kurie buvo nugriauti, laikytini kultūros paveldo statiniais. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad: „Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) g. 12 nuosavybės teise priklauso 0,2878 ha. Minėti pastatai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio Apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai, todėl jie yra susiję su vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara ir yra šios vertingosios savybės dalis. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą nugriauti pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 20 d. yra priskiriami ypatingųjų statinių kategorijai. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 d. 10 p. ypatingajam statiniui griauti rengiamas griovimo projektas.“ Mano, kad teismas tokią išvadą padarė netinkamai įvertindamas apelianto pateiktus įrodymus, susijusius su pastatų kvalifikavimu kaip saugotinais NKPAĮ pagrindais ir tvarka.

 

17.       Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Kultūros vertybių registro svetainės duomenis pastatai nėra pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėmis ir nebuvo atitinkamai apsaugoti NKPAĮ prasme. KPD Vilniaus skyrius 2013-03-21 raštu Nr. (7.12.-V)2V-397 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini) g. 12 ir 12A Vilniuje“, patvirtino, kad pastatai nėra įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą, taip pat šios nuomonės laikėsi Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo taryba dar 2011-12-23 nagrinėdama pastatų įtraukimo / ne įtraukimo į minėtą registrą, klausimą. Taigi, minėtu metu KPD padalinys turėjo galimybę suteikti atitinkamą apsaugą ginčo pastatams, tačiau tai daryti atsisakė.

 

18.       Nuo 2011 m. iki šios bylos iškėlimo (ir pastatų nugriovimo) dienos, pastatų būklė nesikeitė nei faktine prasme (neatlikus remonto, jų nerekonstravus ir jų neatnaujinus), nei kultūros paveldo apsaugos požiūriu (nenustačius, jog pastatai turėtų vertingųjų savybių ir / ar būtų įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą). Taigi, ginčo pastatams, netaikytina NKPAĮ 23 str. 8 d. nustatyta apsauga, nes šie pastatai nėra kultūros paveldo objektais ar kultūros paveldo statiniais. 

 

19.       Pagal NKPAĮ 8 str. 2 d. nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, šie duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Taigi kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu įstatyme numatyta ne tik kūriniams bei daiktams, pripažintiems kultūros paveldo objektais, bet ir galimiems kultūros paveldui priskirti kūriniams bei kitiems daiktams.

 

20.       Nagrinėjamu atveju byloje nei KPD, nei apeliantas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčo pastatai būtų tinkamai inventorizuoti, nustatant jų vertingąsias savybes. Kita vertus, KPD Vilniaus skyriaus 2013-03-21 raštas Nr. (7.12.-V)2V-397 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini) g. 12 ir 12A Vilniuje“ tik patvirtina apelianto poziciją – pastatai nėra ir nebuvo pripažinti saugomais, ar turinčiais tokių vertingųjų savybių, dėl kurių būtų poreikis juos atstatyti.

 

21.       Vadovaujantis NKPAĮ 4 str. 1 d., 8 str. 1 d., tiek inventorizavimas, tiek konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas yra sudėtinė nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dalis, kartu – ir jo apsaugos dalis. Iš to seka, kad neįtraukus pastatų į apskaitą ir neatskleidus jų vertingųjų savybių (neinventorizavus jų) nėra pagrindo laikyti, jog pastatams yra taikoma tokio paties lygmens apsauga kaip pripažintiems ir atitinkamai  registruotiems kultūros paveldo objektams. 

 

22.       Pastatai nėra įtraukti į apskaitą kaip turintys vertingųjų savybių požymių, o konkrečių jų savybių vertingumas teisės aktų nustatyta tvarka niekuomet nebuvo nustatytas, nėra pagrindo taikyti to paties teisinio reguliavimo šių pastatų griovimui, kuris yra būtinas apskaitant pastatus ar įtraukus juos į kultūros paveldo objektų sąrašą.

 

23.       Pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai konstatuota aplinkybė, kuria remiantis teismas nurodė, jog nežiūrint į tai, kad pastatai nebuvo priskirti kultūros paveldo objektams, tačiau vien tik tai, kad jie yra nustatyti Vilniaus senamiesčio apsaugos akte. Sprendime nurodyta, kad: „Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir tokio statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui privalo būti atlikta paveldosaugos (specialioji) ekspertizė“. Su tokia teismo išvada negali sutikti, kadangi į bylą pateiktuose įrodymuose (specialistų išvadose) pažymėta apie pastatų ir aplinkinės teritorijos reikšmę nekilnojamosios kultūros paveldui.

 

24.       Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistės J. J. išvadoje yra kvalifikuoti bylai itin reikšmingi aspektai apie vertingųjų savybių padėtį žemės sklype. Taip pat minėtos specialistės išvadoje yra analizuojamas parengtų (atitinkančių apelianto ketinimus) projektinių pasiūlymų atitiktis galiojantiems specialiesiems planams (reguliuojantiems nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą). Šioje išvadoje inter alia nustatyta, kad: „Išlikusių pastatų išsidėsčiusių sklypuose (duomenys neskelbtini) g. 12, 12a, Vilniuje, nėra pakankamos įrašymui į Kultūros vertybių registrą, neturi reikšmingos įtakos senamiesčio vertingosioms savybėms, ardo (duomenys neskelbtini) gatvės išklotinę. Pastatai avarinės būklės, neatitinka esminių statinio reikalavimų, todėl nėra tikslingas jų saugojimas“.

 

25.       J. J. vertinime – studijoje „Vilniaus senamiesčio (16073) III? Senamiesčio zonos „Totorių-Lukiškių priemiestis” (I kvartalas) urbanistinės raidos analizė ir planuojamo naujo užstatymo (duomenys neskelbtini) g. Nr. 12, 12A vertinimas dėl galimo jų poveikio Vilniaus senamiesčio (16073) vertingosioms savybėms“ inter alia pasiremta daugiau kaip 25 metus vykusiais įvairiais vietovės (kurioje yra žemės sklypas) tyrimais. J. J. nagrinėtuose šaltiniuose (nuo 1992 m.) nė vienas autorius nelaikė žemės sklypo ar jame esančių pastatų vertingais. Toks ginčo pastatų kvalifikavimas (kaip NKPAĮ reguliavimo sričiai nepriskirtų objektų) yra svarbus tuo, kad jų atstatymas nėra reikalautinas ar nustatytinas imperatyvių teisės aktų normų.

 

26.       Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta ir kito eksperto E. Ž. išvada dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 12, Vilniuje, užstatymo urbanistinių sprendinių bendrame (duomenys neskelbtini) gatvės užstatymo kontekste, įvertinus: 1) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 12, Vilniuje, bei kaimyninių sklypų patvirtintus projektinius / esamus užstatymo sprendinius; 2) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017-09-05 nutarimą (protokolo Nr. VT-62) („Nutarimas“) „Patikslinti Vilniaus senamiesčio (unikalus kultūros vertybių registro kodas 16073) vertingąsias savybes jas papildant senamiesčio panorama nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiančio Kalvarijų gatvę su „Lietuvos“ viešbučio prieigomis.“ Taip pat buvo prašoma įvertinti ar priimtas tarybos nutarimas neprieštarauja patvirtintiems žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 12, Vilniuje, ir kaimyninių sklypų projektiniams sprendiniams, galiojantiems paveldosauginiams / teritorijų planavimo dokumentams, kaip įgyvendinus šį nutarimą būtų įtakotas (duomenys neskelbtini) gatvės užstatymas urbanistiniu vertinimu.

 

27.       Minėtam specialistui atlikus išsamų tyrimą, jis padarė šias išvadas: „1) Objekto patvirtinti projektiniai pasiūlymai nepažeidžia Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių, nustatytų tvarkymo, naudojimo ir priežiūros sąlygų bei saugojimo rėžimo, teisinės aplinkos, projektinių pasiūlymų rengimo ir derinimo procedūros atliktos korektiškai, visiškai laikantis šias procedūras reglamentuojančių paveldo tvarkybos reglamentų reikalavimų. Šie projektiniai pasiūlymai tęsia patvirtintą tiek miesto plėtros, tiek paveldosauginiais dokumentais numatytą prioritetą (duomenys neskelbtini) gatvėje perimetrinį užstatymą ir užbaigti formuoti krantinę.<...> 3) Pirmosios tarybos sprendimas nekoreliuoja su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, suderintais projektiniais pasiūlymais, išduotomis paveldosaugos sąlygomis, specialiaisiais architektūros reikalavimais objektui ir kaimyniniam (duomenys neskelbtini) g. 13 sklypui ir nėra savalaikis. 4) Statybinė bei urbanistinės plėtros veikla gali būti išimtinai reglamentuojama teritorijų planavimo (t. t. specialiojo planavimo) dokumentais“. Taigi, Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistas nustatė, kad ginčo teritorijoje nei statiniai, nei iki pastatų nugriovimo buvusi situacija nėra laikytina saugoma paveldosaugine prasme. Tai dar kartą patvirtina, jog pastatai niekuomet nebuvo vertingi NKPAĮ prasme.

 

28.       Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neužsiminė apie aukščiau pateiktus įrodymus, nei juose konstatuotas aplinkybes / vertinimą. Todėl laikytina, kad nepagrįsdamas, kodėl nesirėmė nei J. J., nei E. Ž. išvadomis, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 str. ir 331 str. nustatytą imperatyvą motyvuoti savo sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir iš esmės visiškai nenagrinėjo apelianto pateikto įrodymo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjo D. D. vertinimo.

 

29.       KPD suformavo komisiją, kurios (kaip mano apeliantas) uždavinys yra įvertinti teisinius pagrindus atkurti vertingąsias nugriautų pastatų savybes ir nustatyti padarytus nuostolius. Dėl aukščiau aptartų klausimų pasikreipta į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrių, su prašymu pateikti nuomonę dėl KPD paskaičiuotų (tariamų) nuostolių ar galimybės atkurti nugriautus pastatus. Minėto savivaldybės struktūrinio padalinio vedėjas D. D. 2017-11-02 pateikė savo nuomonę KPD, nurodydamas, kad jis nesutinka su tuo, kad nugriovus pastatus kultūros paveldo objektui būtų padaryta žala, kadangi pastatai nebuvo pripažinti ir faktiškai neturėjo vertingųjų savybių.

 

30.       Taigi, minėta specialių žinių turinčio ir už Kultūros paveldo apsaugą Vilniaus mieste atsakingo asmens D. D. 2017-11-02 oficiali pozicija atitinka apelianto skunde išdėstytus motyvus, pirmiausia pastatams netaikytina NKPAĮ 23 str. 8 d., nes šie pastatai nėra kultūros paveldo objektais ar kultūros paveldo statiniais. D. D. pozicija atitinka ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistės J. J. išvadą.

 

31.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, esą į bylą pateiktas UAB „Tyrimai ir projektai“ ekspertizės aktas nėra laikytinas tinkamu dokumentu įrodinėjant pastatų avarinę būklę. Skundžiamame sprendime teismas nurodė: „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo akto Nr. 8/24 reikšmės pažymėtina, jog minėtas aktas neprilyginamas kultūros paveldo statinio tvarkymo darbų projekto ekspertizei.“ Laikytina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas formaliai vertino aukščiau paminėtą ir į bylą pateiktą įrodymą, nurodydamas, jog apeliantas privalėjo pateikti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-20 įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintame paveldo tvarkybos reglamente PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“ nurodomą specialiąją paveldosaugos ekspertizę.

 

32.       Pagal paveldo tvarkybos reglamento 3 p. paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai; rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (jo teritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas. Nagrinėjamu atveju, griaunant pastatus, nebuvo atliekami kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai, pastatai nebuvo pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos objektais. Todėl negali būti taikomos minėto paveldo tvarkybos reglamento nuostatos, įpareigojančios apeliantą parengti atitinkamą ekspertizę, susijusią su pastatų griovimu.

 

33.       Teismas netinkamai nustatė, kad: „Nugriauti pastatai nepateko į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 str. 1 d. 7 p. numatytas išimtis, todėl buvo draudžiama griauti minėtus pastatus, neparengus statinio griovimo projekto ir negavus statybą leidžiančio dokumento – leidimo griauti statinius.“ SĮ 27 str. 1 dalies 7 punkte reglamentuota, kad leidimas nugriauti statinį privalomas ypatingojo ar neypatingojo statinio griovimui, išskyrus atvejus, kai statinys griaunamas vykdant teismo sprendimą ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomąjį nurodymą arba nedarant fizinės įtakos kitiems savininkams priklausančio turto būklei išardomos (pašalinamos) statinio dalys, likusios po statinio avarijos ar stichinės nelaimės, pašalinamos sunykusio, sugriuvusio statinio likusios dalys, nugriaunamas atskirai stovintis neypatingasis statinys.

 

34.       Taigi, vadovaujantis SĮ 27 str. 1 d. 7 p., jei planuojamas griauti ypatingasis ar kultūros paveldo statinys, privalomas statybą leidžiantis dokumentas. Išimtis daroma išardomoms (pašalinamoms) likusioms po statinio avarijos ar stichinės nelaimės arba natūraliai sunykusioms, sugriuvusioms statinio dalims nedarant fizinės įtakos kitiems savininkams priklausančio turto būklei. Tokios pat išimtys galioja ir savininko iniciatyva griaunant nesudėtingąjį bei atskirai stovintį neypatingą statinį. Teismo konstatuota, jog pastatai yra laikytini ypatingais, dėl to, kad patenka į Vilniaus senamiesčio apsaugos akto reguliavimo sritį. Tokia teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta, kadangi: 1) pastatai nebuvo kultūros paveldo statiniais; 2) pastatai buvo avarinės būklės; 3) pastatai nebuvo priskirti ypatingų statinių kategorijai.

 

35.       2008-04-10 UAB „Tyrimai ir projektai“ statinių (pastatų) būklės patikrinimo akte Nr. 8/24  konstatavo, kad visi pastatai yra avarinės būklės ir nėra tinkami naudojimui, nuo minėtos ekspertizės atlikimo dienos praėjus 9 metams, šie pastatai nebuvo remontuoti ar kitaip pritaikyti naudojimui, bent iš dalies atkuriant jų būklę. Taigi, vertinant sprendime padarytą teismo išvadą, esą „Uždarosios akcinės bendrovės „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo aktu Nr. 8/24 atliktas ir konstatuotas tik pastatų konstrukcijų būklės tyrimas“ laikytina, kad teismas iš esmės patvirtino, jog pastatai tyrimo atlikimo metu, neatitinka esminių statinio mechaniniam atsparumui ir pastovumui keliamų reikalavimų.

 

36.       Įvertinus teismo išvadą, esą mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimų neišlaikymas nepatvirtina pastatų avarinės būklės – laikytina, jog teismas ydingai vertino pateiktą įrodymą, kadangi mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimų neatitikimo nustatymas inter alia reiškia, kad statinio (šiuo atveju – pastatų) negalima naudoti pagal jų paskirtį, o nustatytas esminių pastatų konstrukcijų fizinio susidėvėjimo lygmuo leidžia kvalifikuoti pastatus avariniais.

 

37.       Iki 2017 m. galiojęs teisinis reguliavimas numatė avarinio pastato būklės sąvokos išaiškinimą, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-19 įsakymu Nr. 676 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ 6 p. pateiktas sąvokų išaiškinimas: „Avarinis statinys – statinys, kurio būklė neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyto esminio statinio reikalavimo – mechaninio atsparumo ir pastovumo, todėl toliau naudoti jį nesaugu. Statinio galimos avarinės būklės požymiai – statinio (jo dalies, konstrukcijų elementų, pertvarų ar ramsčių) deformacijos, dėl kurių gali būti nustatyta avarijos grėsmė.“

 

38.       Taigi, 2008-04-10 UAB „Tyrimai ir projektai“ statinių (pastatų) būklės patikrinimo akte Nr. 8/24 konstatavus pastatų deformacijas, taip pat esminių šių pastatų elementų netinkamą (naudoti pavojingą būklę), buvo ne tik kad konstatuota pastatų konstrukcijų būklė, tačiau ir nustatytas pastatų, kaip avarinių statinių statusas.

 

39.       Vertinant pastatų, tariamą priskyrimą ypatingų statinių kategorijai, pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepaneigta, kad pastatas (duomenys neskelbtini) g. 12A, Vilniuje, lietėsi prie esamo pastato (duomenys neskelbtini) g. 11, tačiau neturėjo bendros sienos, kitų bendrų konstrukcijų, jo laikančios konstrukcijos nebuvo atremtos ir neperdavė apkrovų gretimo pastato konstrukcijoms, todėl laikytina, kad tai yra atskiras statinys. Jo griovimo, konstrukcijų ardymo atveju gretimo namo konstrukcijos nesilpninamos, nestiprinamos, griovimas nesukelia neleistinų gretimo pastato fizinės būkles pokyčių ir nedaro įtakos gretimo pastato esminiams reikalavimams – mechaniniam patvarumui ir pastovumui.

 

40.       Bendrovė departamentui atliekant statybos (griovimo darbų) patikrinimą, pateikė UAB „Deifa“ 2017 m. parengtus griovimo darbų aprašus, pagal kuriuos vykdomi griovimo darbai. Griovimo aprašų sudėtyje yra pasirengimo griovimui ir griovimo darbų organizavimo dalys, o taip pat numatomų griauti statinių būklės tyrimo aktai. 

 

41.       Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-2197-968/2018 pagal KPD skundą dėl Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018-02-09 sprendimo Nr. 2D-1933 panaikinimo. Kuriame inter alia nustatyta, jog apeliantas, nugriaudamas pastatus nepažeidė SĮ ir jį lydinčių teisės aktų reikalavimų, dėl ko pastatų nugriovimas pripažintas teisėtu.

 

42.       Nors pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie minimą bylą, ir nežiūrint, kad buvo teiktas prašymas dėl šios civilinės bylos sustabdymo, neatsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI-2197-968/2018 nagrinėjamas pastatų griovimo teisėtumo klausimas platesne apimtimi, nesustabdė šios civilinės bylos, neprijungė minėtos administracinės bylos medžiagos ir dėl to nevisapusiškai ištyrė esminius bylos aspektus. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, neišsamiai išnagrinėjo visus įrodymus, susijusius su pastatų griovimo kvalifikavimu ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

 

43.       Galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia pagrindo laikyti, kad pastatai yra ypatingi, vertingi kultūrine prasme ar jų nustatyta jų avarinė ir naudojimui pavojinga būklė nesuteikė apeliantui teisės pasinaudoti SĮ 27 str. 1 dalies 7 punkte nustatyta išimtimi dėl pastatų griovimo. Tokią galimybę patvirtino ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

 

44.       Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apelianto motyvų tuo aspektu, jog KPD neturėjo subjektinės teisės priimti skundžiamo įsakymo ir reikalavimo atstatyti nugriautus pastatus, o toks atstatymas yra laikytinas neproporcingu. Sprendime teismas pažymėjo, kad: „<...> atsakovas yra įgaliota nustatyti, konstatuoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus bei pateikti reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims dėl minėtų pažeidimų pašalinimo.“ Tačiau teismas iš esmės nesigilino į konkretų klausimą – ar KPD turi galimybę įpareigoti atstatyti pastatus, kurie nėra kultūros paveldo apsaugos objektai, taip pat netyrė ar būtent toks KPD reikalavimas, kuris nustatytas įsakyme ir reikalavime yra proporcingas ir pagrįstas.

 

45.       Kaip matyti iš įsakymo ir reikalavimo turinio, KPD nustatant įpareigoti apeliantą atstatyti nugriautus pastatus: 1) nebuvo nustatyta, kad šie pastatai saugomi ir turintys kultūrinę vertę (vertingųjų savybių); 2) nebuvo atlikti tyrimai ir stebėjimai, kuriais vadovaujantis būtų pagrindo laikyti, jog pastatai turi ypatingą istorinę – kultūrinę reikšmę; 3) tokiam atstatymui visuomenė nebuvo pareiškusi savo nuomonės, dar daugiau – ji nebuvo informuota.

 

46.       Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu nėra aišku, kokiu pagrindu KPD įsakymu (ir šio atsakovo Vilniaus skyriaus reikalavimu) sprendė įpareigoti apeliantą atkurti buvusią iki pažeidimo padėtį. Pažymi, kad: 1) nugriaudamas pastatus apeliantas nepažeidė NKPAĮ reikalavimų, kadangi šie pastatai nebuvo ir nėra pripažinti vertingais minėto įstatymo prasme; 2) KPD ir KPD Vilniaus skyrius neturi įgalinimų skirti reikalavimo atkurti (atstatyti) pastatus.

 

47.       Pastatų atstatymui nėra pagrindo, kadangi šie pastatai nebuvo ir nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, šie pastatai nebuvo tinkamai apskaityti, nėra nustatytos pastatų vertingosios savybės, kurias būtų privalu atkurti. Kiti statybas reglamentuojantys teisės aktai taip pat įpareigojimą atkurti (atstatyti) nugriautus statinius numato tik tokiu atveju, jeigu šie statiniai yra atitinkamai saugomi ir jų atstatymu būtų užtikrinta viešojo intereso apsauga.

 

48.       Atsakovas priėmė neproporcingą sprendimą – įpareigoti atkurti pastatus, juos atstatant. Todėl pagrįsta išvada, kad skundžiami administraciniai aktai  pažeidžia VAĮ 3 str. 3 p. įtvirtintą proporcingumo principą, reikalaujantį, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Taip pat, vertinant tai, kad teisės aktai nenumato pagrindo atkurti (atstatyti) nugriautus pastatus, laikytina, jog Atsakovas pažeidė ir VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtintą teisės viršenybės principą, kadangi pateiktas nurodymas nėra reglamentuotas imperatyvių teisės normų.

 

49.       Galiojantys teisės aktai nenumato KPD ar KPD Vilniaus skyriaus teisės priimti sprendimų įpareigoti atkurti (atstatyti) pastatus: 1) kaip jau minėta, pastatai nėra saugomi ir nepatenka į NKPAĮ reguliuojamą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sritį, taip pat nėra nustatyta kokie konkrečiai objektai yra laikytini saugomais (t. y. nebuvo atlikta atitinkama kultūros paveldo vertybių apskaita ir inventorizacija); 2) teisės aktai nesuteikia atsakovui įgaliojimų įpareigoti pašalinti savavališkos statybos (griovimo) padarinius reikalaujant atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Aiškinant NKPAĮ 5 str. 10 d. 10 p. nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, konstatuotina, jog KPD gali duoti tik tokius nurodymus, kurie užtikrina NKAPĮ 1 str. 1 ir 2 d. įtvirtintų tikslų įgyvendinimą.

 

50.       Pastatai nėra saugotini ir pripažintini turinčiais vertingųjų savybių, todėl pagal NKPAĮ 23 str. 4 d. atsakovai neturėjo pagrindo įpareigoti atstatinėti pastatus, kadangi įsakyme ir reikalavime nurodytas įpareigojimas nėra susijęs su NKAPĮ 1 str. 1 ir 2 d. tikslų įgyvendinimu. Kita vertus, galiojantis NKPAĮ, SĮ ir kt. teisės aktai nesuteikia teisės priimti tokio pobūdžio dokumentų – įpareigojančių atstatyti atitinkamus statinius.

 

51.       KPD apsaugos reikalavimų ribojimą (naikinimą) NKPAĮ, o ir kiti teisės aktai, juos sistemiškai analizuojant, sieja su NKPAĮ reikalavimų pažeidimų nebuvimu ar (ir) atitinkamos KPD konkrečios specialios teisės konkrečiame teisiniame santykyje neturėjimu. Taip pat minėta, kad NKPAĮ viena numatytų KPD specialių teisių – teikti šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims (5 str. 10 d. 10 p.). KPD nuostatuose detalizuojama teisė pareikalauti, kad būtų pašalinti NKPAĮ pažeidimai (7.3 p.) bei teise sustabdyti darbus, jei išaiškėja, kad buvo pažeisti NKPAĮ reikalavimai ar kitais šio įstatymo numatytais atvejais (7.6 p.). Taip pat šių nuostatų 7.12 p. nustatyta teisė ne reikalauti, bet siūlyti juridiniams ir fiziniams asmenims, padariusiems žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms neteisėtais veiksmais saugomuose objektuose, jų teritorijose ar apsaugos zonose atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius.

 

52.       Taigi įsakymo ir reikalavimo atsakovas priimti neturėjo teisės, kadangi tokio nurodymo teikimo tvarka nėra reglamentuota galiojančiais ir KPD veiklą reguliuojančiais teisės aktais. Vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 2 d. 3 ir 4 p. kuomet statinys yra nugriautas ne KPD, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas gali reikalauti atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį atstatant nugriautą statinį. Taip pat STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 141 p. numato galimybę reikalauti atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį tik tuo atveju jeigu yra įmanoma atkurti KPD nustatytas vertingas jų savybes. Nagrinėjamu atveju, KPD nenustatė pastatų vertingųjų savybių, dar daugiau neatlikusi tyrimo, KPD savarankiškai pateikė apeliantui įsakymą ir reikalavimą atkurti pastatus. Taigi, KPD nemotyvuotai ir nepagrįstai peržengė savo kompetencijos ribas ir priėmė administracinius aktus, kurių priimti neturėjo teisės.

 

53.       Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir išnagrinėjus apelianto ieškinį iš esmės priimti naują sprendimą – apelianto ieškinį tenkinti visiškai, priteisti apelianto naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

 

54.       Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nagrinėjamą bylą, atmesdamas apelianto prašymą. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes bei įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

 

55.       Apeliacinio skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir kvalifikavo, kad ginčo pastatai, kurie buvo nugriauti, laikytini kultūros paveldo statiniais. Pirmiausiai, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, kaip nurodo apeliantas, pagal departamento administruojamos Kultūros vertybių registro svetainės duomenis pastatai nėra pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėmis ir nebuvo atitinkamai apsaugoti NKPAĮ prasme. Apeliacinio skundo 1.13 punkte apeliantas nurodo, jog laikytina, kad pastatai nėra įtraukti į apskaitą kaip turintys vertingųjų savybių požymių.

 

56.       Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, nugriauti pastatai nėra registruoti Kultūros vertybių registre. Tai sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, departamento pateikti rašytiniai įrodymai ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridiniai faktai patvirtina, kad minėti pastatai pateko į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio teritoriją.

 

57.       Pasisakant dėl apeliacinio skundo teiginio, jog nugriauti pastatai nebuvo įtraukti į apskaitą, atkreiptinas dėmesys, jog departamentas 2018-05-16 raštu Nr. TS-92-(3.28.) pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais departamentas informavo teismą ir ieškovą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 11 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. 1-3-502/2018 patvirtino, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu apima ne tik į Kultūros vertybių registrą įtrauktus kultūros paveldo objektus, bet ir kitus galimus kultūros paveldui priskirtinus kūrinius bei daiktus. Duomenų apie galimus nekilnojamajam kultūros paveldui priskirtinus kūrinius ir kitus daiktus užfiksavimas ir įtraukimas į apskaitą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte suteikia minimalią apsaugą apskaitomiems objektams. Taip įgyvendinamos Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių nuostatos, įpareigojančios išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą (sprendimo konstatuojamosios dalies 18, 23, 24 punktai). Konkrečiam urbanistinės struktūros objektui taikoma įstatyme nustatyta apsauga ir jos apimtis priklauso nuo to, ar tas objektas turi vertingųjų savybių, ar jis yra susijęs su kitomis vertingosiomis savybėmis (sprendimo konstatuojamosios dalies 27 punktas).

 

58.       Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. 1-3- 502/2018, konstatuotina, jog nugriauti pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie buvo įtraukti į apskaitą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte ir kuriems buvo taikoma apsauga bei kurių griovimui pagal SĮ 24 straipsnio 1 dalies 10 punktą turėjo būti rengiamas griovimo projektas. Griovimo projektas pagal SĮ 27 straipsnio 10 dalį turėjo būti pateiktas patikrinti departamentui ir tokiam projektui pagal SĮ 27 straipsnio 1 dalies 7 punktą privalėjo būti gautas leidimas nugriauti pastatus.

 

59.       Departamentas 2017-11-15 atsiliepime Nr. TS-156-(3.28.) ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pastatai nebuvo registruoti Kultūros vertybių registre, tačiau pateko į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – teritoriją. Pagal departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013-09-24 akto Nr. KPD-RM-2014 su vėlesniais pakeitimais (toliau – aktas) 7.2.2.1 punktą pastatai yra susiję su Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe: erdvinės struktūros sandara. Pagal akto 7.2.2.1 punktą tūrinės erdvinės struktūros sandara – daugialypė tūrinė-erdvinė struktūra, sudaryta iš nekilnojamojo kultūros paveldo bei vertingųjų savybių požymių turinčių objektų, taip pat urbanistinės struktūros statinių, reikšmingų savo vieta ir tūriu. Pastatai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai, taigi jie yra susiję su vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara ir yra šios vertingosios savybės dalis. Pagal departamento atsiliepime nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015), pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie, vadovaujantis SĮ 2 straipsnio 20 dalimi, yra ypatingieji statiniai (pagal SĮ 2 straipsnio 20 dalį ypatingasis statinys – kultūros paveldo statinys). Atsižvelgiant į tai, pastatų griovimas buvo neteisėtas. 

 

60.       Atmestini visi apeliacinio skundo argumentai, kad žemė sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, nugriauti pastatai nėra registruoti Kultūros vertybių registre, nes dėl to nagrinėjamoje byloje nėra teisinio ginčo, taip pat teiginiai, jog minėti pastatai nebuvo įtraukti į nekilnojamojo kultūros apskaitą.

 

61.       Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismu, jog į bylą pateiktas UAB „Tyrimai ir projektai“ 2008-04-10 statinio būklės tyrimo aktas Nr. 8/24 nėra laikytinas tinkamu dokumentu įrodinėjant pastatų avarinę būklę, teigiama, kad minėtame dokumente buvo ne tik kad konstatuota pastatų konstrukcijų būklė, tačiau ir nustatytas pastatų, kaip avarinių statinių statusas, pateikiama nuomonė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas formaliai vertino aukščiau paminėtą ir į bylą pateiktą įrodymą.

 

62.       Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime nurodyta, kad ieškovo nugriautų pastatų ekspertizė nebuvo atlikta ir jų avarinė būklė nekonstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo aktu Nr. 8/24 atliktas ir konstatuotas tik pastatų konstrukcijų būklės tyrimas. Pagal sprendime nurodyto statybos techninio reglamento 47.3 punktą statinio ekspertizės akte, be jame pateikto statinio techninės būklės įvertinimo pagal reglamento 46 punktą, priklausomai nuo ekspertizės rezultatų, nurodomi galimi sprendimai: nugriauti statinį (jo dalį), jei nėra techninių galimybių pašalinti esminių statinio reikalavimų pažeidimus; organizuoti statinio statybos konservavimą iki ekspertizės akte nustatyto termino. Atkreipia dėmesį, jog 2008-04-10 statinio būklės tyrimo akte Nr. 8/24, kuris nėra statinio ekspertizės aktas, toks sprendimas nebuvo nurodytas. 2008-04-10 statinio būklės tyrimo akto Nr. 8/24 2 punkte nurodyti tyrimui užduoti klausimai – atlikti pastatų konstrukcijų būklės tyrimą. Statinių tyrimus, kaip nurodyta ir statinio būklės tyrimo akto 3.5 punkte, reglamentavo STR 1.04.01:2005 „Esamų statinių tyrimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. D1-603 (neteko galios 2017-01-01). Pagal šio reglamento 8 punktą statinių tyrimų tikslas – įvertinti rekonstruojamų ar kapitališkai remontuojamų statinių techninę būklę ir pateikti tyrimų išvadas bei rekomendacijas dėl statinio ekspertizės atlikimo reikalingumo. Pagal reglamento 7 punktą statinių tyrimai gali būti atliekami iki statinio projekto rengimo pradžios, statinių projektavimo ir statybos metu bei naudojant statinius.

 

63.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog griaunant pastatus, nebuvo atliekami kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai, todėl negali būti taikomos paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“ 3 punkto nuostatos, įpareigojančios apeliantą parengti atitinkamą ekspertizę (paveldosaugos (specialiąją ekspertizę), susijusią su pastatų griovimu.

 

64.       Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 37 dalį tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta SĮ, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. Taigi, bet kokie statybos ar griovimo darbai kultūros paveldo vietovėje – Vilniaus senamiestyje – yra tvarkomieji statybos darbai. O būtent pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“, 3 punktą paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai; rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (jo teritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas. Taigi, nagrinėjamu atveju, buvo būtina parengti nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektą bei atlikti šio projekto paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę.

 

65.       Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apelianto motyvų tuo aspektu, jog departamentas neturėjo subjektinės teisės priimti skundžiamo įsakymo ir reikalavimo atstatyti nugriautus pastatus. Priešingai, nei teigiama pirmosios instancijos teismas sprendime įvardino Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, departamentui suteikiančias kompetenciją priimti byloje skundžiamus administracinius sprendimus. 

 

66.       Apeliacinio skundo 3.3 punkte apeliantas klaidingai remiasi NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atkuriami, jeigu: atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis; objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio; atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė. Departamentas paaiškina, kad pagal NKPAĮ 2 straipsnio 5 dalį atkūrimas – neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai.

 

67.       Tuo tarpu nagrinėjamu atveju yra taikomas NKPAĮ 29 straipsnyje įtvirtintas teisinis žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimo mechanizmas, nes yra žinoma subjektas – ieškovas (apeliantas), kuris neteisėtai nugriovė žemės sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, stovėjusius kultūros paveldo statinius. Departamentas paaiškina, kad pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 1 dalį juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, taip pat jos teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalį už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, departamentas teikia ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.

 

68.       Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarką reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu. Vadovaujantis tvarkos aprašo 4 punktu, departamento direktoriaus 2017 m. spalio 3 d. įsakymu sudaryta komisija sužalotos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073) vertingųjų savybių, adresu (duomenys neskelbtini) g. 12, (duomenys neskelbtini) g. 12 A, Vilniuje, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti. Departamento direktoriaus 2018 m. sausio 31 d. įsakymu sudaryta komisija sužalotos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073) vertingųjų savybių, adresu (duomenys neskelbtini) g. 12, (duomenys neskelbtini) g. 12 A, Vilniuje, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti. Departamento direktorius patvirtino šios komisijos 2018 m. liepos 12 d. aktą. Akte komisija nutarė, jog: atlikti pastatų griovimo darbai buvo atliekami neteisėtai, tuo pažeidžiant Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes; kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio vertingosioms savybėms griovimo darbais, adresu (duomenys neskelbtini) g. 12, 12A, Vilniuje, padaryta nuostolių už 351 980,62 Eur; vadovaujantis galiojančiais teisės aktais neteisėtais veiksmais padaryta žala iš nustatytų kaltų asmenų turi būti išieškota ir / ar atkurta iki sužalojimo buvusi Vilniaus senamiesčio būklė, vadovaujantis tokių darbų vykdymo nustatyta tvarka. Komisija taip pat rekomendavo, vykdant tolimesnius tvarkymo darbus, išsaugoti atkastus rūsius. Vadovaujantis NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalimi, departamentas 2018-07-13 raštu Nr. (11.13.)2-l 869 pasiūlė (duomenys neskelbtini) 12, UAB, atlyginti padarytą žalą – atkurti iki sužalojimo buvusią Vilniaus senamiesčio būklę.

 

69.       Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes bei įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistu.

 

70.       Apeliantas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad KPD, nepaisant to, kad buvo išdavęs specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybai vykdyti žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini) g. 12, 12A, nusprendė reikalauti, kad (duomenys neskelbtini) 12, UAB atstatytų anksčiau teisėtai nugriautus statinius, taip užkertant galimybę statyti naujus pastatus, kurių statyba jau buvo suderinta paties departamento.

 

71.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir jame aplenkdamas statybą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, absoliučiai ignoravo šioje byloje jau priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-03-01 nutartį Nr. I-781-208/2018. Šia nutartimi kolegija, perduodama bylą bendrosios kompetencijos teismui, akcentavo tai, kad šios bylos santykiai yra kylantys iš statybos teisinių santykių, o tai reiškia, kad būtina įvertinti statybos veiklą reglamentuojančias nuostatas. Atitinkamai, tiek atsakovų reikalavimai, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, pažeidžia statybos teisinį norminį reguliavimą ir nukrypsta nuo vientisos bei vienareikšmės teismų praktikos dėl statybos santykių.

 

72.       Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas privalo būti pakeistas, kadangi juo yra neįvertinti šie pareikštu ieškiniu ginčijamų dokumentų absoliutūs negaliojimo pagrindai: 1) KPD neturi teisės reikalauti atstatyti pastatus pagal NKPAĮ 29 str. 2 d. (nors apskritai nugriauti statiniai negali būti laikomi nekilnojamojo kultūros paveldo statiniais); 2) KPD viršijo savo kompetenciją, nes tik Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra vienintelė institucija tirianti leidimų išdavimo teisėtumą ir galinti reikalauti statinių atstatymo, o ji yra patvirtinusi, kad nugriaunant pastatus pažeidimų nebuvo padaryta; 3) Jei ir būtų konstatuota, kad yra nustatyti parengtos griovimo projektinės dokumentacijos trūkumai, pirmiausia turėjo būti svarstomas atliktų darbų įteisinimo klausimas, kas nebuvo įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendimu; 4) KPD reikalavimai neatitinka VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimų.

 

73.       Teigia, jog 1) teismas priėmė sprendimą, pažeisdamas NKPAĮ 29 str. 2 d., pagal kurį atsakovai turi teisę tik pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę (o jam nesutikus, vėliau turi tiesę kreiptis į teismą su ieškiniu tik dėl žalos atlyginimo, bet ne reikalavimu atstatyti buvusį statinį); 2) teismas, priimdamas sprendimą pažeidė SĮ 27 str. 19 d., Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką – reikalavimas atstatyti pastatus, neįvertinus įteisinimo galimybės, yra neproporcingas ir neteisėtas; 3) teismas nevertino to, kad reikalavimas ir įsakymas akivaizdžiai neatitinka individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų, nustatytų VAĮ 8 str. 1 d.

 

74.       Kartu su KPD atsiliepimu yra pateikiami trys nauji dokumentai: 1) KPD direktoriaus 2018-01-31 įsakymas dėl atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo; 2) KPD 2018-07-13 raštas Ž12; 3) KPD 2018-07-12 aktas, kuriame pateikiamas apskaičiuotos žalos dydis. Atsakovas galėjo pateikti aukščiau nurodytus dokumentus jau pirmos instancijos teisme, to nepadarę prarado teisę juos teikti apeliacinės instancijos metu. Apeliantas prašo atsisakyti priimti atsakovo naujai pateiktus dokumentus.

 

75.       Nagrinėjama byla yra itin sudėtinga. Tą parodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip ir neatskleidė bylos esmės, priimdamas neteisingą sprendimą. Bylos esmė – galimai neteisėtos statybos konstatavimas tam neturint teisinio pagrindo. Tam, kad būtų sudarytos galimybės kiekvienai iš bylos šalių tinkamai ir iki galo išdėstyti savo argumentus, o teismui tinkamai įvertinti ir išsiaiškinti visas šalių pateiktas aplinkybes, prašo surengti žodinį posėdį.

 

76.       Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-06 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 kaip nepagrįstą ir išnagrinėjus (duomenys neskelbtini) 12, UAB ieškinį iš esmės priimti naują sprendimą – (duomenys neskelbtini) 12, UAB ieškinį tenkinti visiškai, priteisti (duomenys neskelbtini) 12, UAB naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

 

77.       KPD taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendime teisingai konstatavo, jog pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktą atsakovo 2017 m. spalio 4 d. reikalavimas Nr. RV-106 yra pagrindas galimai administracinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ANK) kilti. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 9 dalį departamentas atlieka konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas ir atsako už jų vykdymą. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktą departamentas teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Departamento direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. į-454 buvo patvirtinta reikalavimo forma. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 18 punktą departamentas tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 19 punktą departamentas kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 24 punktą departamentas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašo administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį.

 

78.       Departamentas pažymi, jog civilinė atsakomybė skiriasi nuo administracinės tuo, kad jos tikslas kompensuoti nukentėjusiajam patirtus nuostolius, jos pobūdis dažniausiai yra turtinis, o administracinės atsakomybės tikslas – priversti teisės pažeidėją laikytis nustatytos tvarkos, užkirsti kelią kitiems teisės pažeidimams. Departamente yra sprendžiamas klausimas dėl civilinės atsakomybės, tuo tarpu departamento Vilniaus skyriaus 2017-10-04 reikalavimas Nr. RV-106 pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktą yra pagrindas galimai administracinei atsakomybei pagal ANK kilti. Pagal ANK 589 straipsnio 35 punktą departamentas pradeda administracinių nusižengimų teiseną, atlieka administracinių nusižengimų tyrimą ir surašo administracinių nusižengimų protokolus dėl kodekso 505 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo.

 

79.       Apeliantas rašytinių paaiškinimų 8-10 punktuose NKPAĮ įtvirtintas departamento teises – teisę teikti NKPAĮ pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas) ir įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėti departamento įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 24 punktas), taikyti administracinę atsakomybę juridiniams asmenims (NKPAĮ 31 straipsnio 2 dalis), nustatyti sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktas) painioja su teise taikyti civilinę atsakomybę – teikti ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo (NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalis).

 

80.       Pasisakydamas dėl rašytinių paaiškinimų 11-15 punktuose išdėstytų teiginių, departamentas nurodo, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-175-816/2019 pagal departamento 2018-03-09 pareiškimą Nr. TS-48-(l 1.48.) dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau - inspekcija) 2018-02-09 sprendimo Nr. 2D-1933 „Dėl griovimo darbų (duomenys neskelbtini) g. 12, 12A, Vilniuje“ panaikinimo ir įpareigojimo inspekciją priimti naują sprendimą – vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu bei statybos techniniu reglamentu STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-12-12 įsakymu Nr. Dl-878, fiksuoti savavališkos statybos (kultūros paveldo statinių nugriovimo) atvejį ir taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras. Pagal trečiojo suinteresuoto asmens, (duomenys neskelbtini) 12, UAB, 2018-09-05 prašymą minėta administracinė byla Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-09-12 nutartimi sustabdyta. Todėl apelianto argumentai, susiję su inspekcijos veiksmais, yra kitos bylos dalykas.

 

81.       Priešingai, nei nurodoma rašytinių paaiškinimų 11-15 punktuose, departamentas turi įstatyminę teisę reikalauti atkurti neteisėtai nugriautus kultūros paveldo statinius. Ši departamento teisė išplaukia tiesiogiai iš NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10, 18, 19 ir 20 punkto nuostatų, tuo tarpu inspekcijos teisės yra įtvirtintos tik SĮ bei TPSVPĮ o, bet ne NKPAĮ. Pagal TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies 3 punktą inspekcijos pareigūnas privalomajame nurodyme dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo gali nurodyti atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Tuo tarpu pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą tik departamentas yra įgaliotas nustatyti sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą. Taigi, nurodyti įstatymai atskiria institucijų teises ir apeliantas neteisingai teigia, jog departamentas neturi aukščiau nurodytos teisės ar viršija savo įgaliojimus. Kol departamentas nenustatė atkūrimo būdo, inspekcija neįgyja teisės reikalauti atkurti kultūros paveldo statinius. Pagal skundžiamą departamento Vilniaus skyriaus 2017 m. spalio 4 d. reikalavimą Nr. RV-106 apeliantas turėjo imtis veiksmų kultūros paveldo statiniams žemės sklype, (duomenys neskelbtini) g. 12 A, Vilniuje, atkurti. Šie veiksmai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymais patvirtintuose kultūros paveldo reglamentuose: Paveldo tvarkybos reglamente PTR 3.02.01:2014 „Tvarkybos darbų projektavimo sąlygų išdavimo taisyklės“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu; Paveldo tvarkybos reglamente PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu; Paveldo tvarkybos reglamente PTR 3.04.01:2014 „Leidimų atlikti tvarkybos darbus išdavimo taisyklės“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu.

 

82.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 dėl kultūros paveldo statinių sąvokos išaiškinimo, teisingai žemė sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, nugriautus statinius laikė kultūros paveldo statiniais NKPAĮ prasme ir ypatingais statiniais Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme.

 

83.       Minėti statiniai susiję su departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013-09-24 akto Nr. KPD-RM-2014 7.2.2.1 punkte įtvirtinta Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe: tūrinės erdvinės struktūros sandara. Statiniai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio Apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai, todėl jie yra susiję su vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara ir yra šios vertingosios savybės dalis.

 

84.       Žemės sklype, (duomenys neskelbtini) 12, Vilniuje, nugriauti statiniai yra kultūros paveldo statiniai, kurie buvo įtraukti į apskaitą aktu ir kuriems buvo taikoma apsauga bei kurių griovimui pagal SĮ buvo keliami atitinkami reikalavimai.

 

85.       Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. J-203 „Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus“ buvo tarpinis departamento priimtas dokumentas baigiamajam (galutiniam) administraciniam sprendimui – departamento Vilniaus skyriaus 2017-10-04 reikalavimui Nr. RV- 106 priimti. Pažymi, kad departamento direktorius 2017 m. spalio 3 d. įsakyme Nr. J-203 „Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus“ nurodyti pavedimai buvo skirti departamento Vilniaus skyriaus vedėjui, ne apeliantui.

 

86.       Departamentas paaiškina, jog būtinybė departamentui pateikti naujus įrodymus iškilo atsikertant į apelianto, (duomenys neskelbtini) 12, UAB, 2018-07-02 apeliacinį skundą ir tai, departamento nuomone, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), reikalavimus. Be to, Lietuvos teismų elektorinių paslaugų portalo duomenimis, departamento 2018-07-18 atsiliepimas Nr. TS- 130-(3.28.) į apelianto, (duomenys neskelbtini) 12, UAB, 2018-07-02 apeliacinį skundą buvo priimtas.

 

87.       Departamentas informuoja, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-993-244/2019 pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018-08-01 statybos leidimo daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, statybai (toliau – SLD) panaikinimo. Departamentas, vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu prašo spręsti dėl civilinės bylos Nr. e2A-635-603/2019 sustabdymo iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-993-244/2019 bei įsiteisės galutinis teismo sprendimas joje.

 

88.       Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-993- 244/2019 yra sprendžiamas SLD teisėtumo klausimas. Teismui atmetus Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą ir palikus galioti SLD, apeliantas nugriautų kultūros paveldo statinių žemės sklype (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, vietoje turės teisę statyti daugiabutį gyvenamąjį namą su požemine automobilių stovėjimo aikštele, todėl taps neįmanomas departamento 2017 m. spalio 4 d. reikalavimo Nr. RV-106 vykdymas. Teismui panaikinus SLD, atsiras sąlygos departamento Vilniaus skyriaus 2017 m. spalio 4 d. reikalavimui Nr. RV-106 įvykdyti. Departamento nuomone, nurodyta administracinė byla Nr. eI-993-244/2019 yra susijusi su nagrinėjama civiline byla, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje bus nustatytos aplinkybės (prejudiciniai faktai), kurios bus reikšmingos nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-635-603/2019. Atsižvelgiant į tai, departamentas prašo spręsti dėl civilinės bylos Nr. e2A- 635-603/2019 sustabdymo iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-993-244/2019 ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas joje.

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

 

Dėl civilinės bylos sustabdymo

 

89.       Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo spręsti dėl civilinės bylos Nr. e2A-635-603/2019 sustabdymo iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-993-244/2019 ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas joje.

 

90.       CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

 

91.       Nagrinėjamu atveju teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-993-244/2019 pateikto Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. statybos leidimo daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, statybai panaikinimo turinį, dalyką, taip pat įvertinęs šioje civilinėje byloje pareikštus reikalavimus sprendžia, kad nėra pagrindo stabdyti šią civilinę bylą. Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog atsakovas teigia, jog administracinėje byloje bus nustatyti prejudiciniai faktai, tačiau nenurodo, kokie prejudiciniai faktai bus nustatyti ir kaip jie yra susiję su šia byla. Sutiktina, jog byloje nagrinėjamos ir įrodinėtinos aplinkybės gali sutapti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, teismas sprendžia, jog galima nagrinėti šią civilinę bylą nelaukiant galutinio procesinio sprendimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-993-244/2019, todėl prašymas dėl bylos sustabdymo atmetamas.

 

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

 

92.       Apeliantas nurodo, jog nagrinėjama byla yra itin sudėtinga. Tą parodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip ir neatskleidė bylos esmės, priimdamas neteisingą sprendimą. Bylos esmė – galimai neteisėtos statybos konstatavimas tam neturint teisinio pagrindo. Tam, kad būtų sudarytos galimybės kiekvienai iš bylos šalių tinkamai ir iki galo išdėstyti savo argumentus, o teismui tinkamai įvertinti ir išsiaiškinti visas šalių pateiktas aplinkybes, prašo surengti žodinį posėdį.

 

93.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

 

94.       Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi byloje yra pateikti visi bylos išnagrinėjimui reikalingi duomenys, jų detalų vertinimą byloje dalyvaujantys asmenys pateikė procesiniuose dokumentuose. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, nesudaro pagrindo teigti, jog neatskleista bylos esmė, kad byla sudėtinga ar yra pagrindas skirti žodinį posėdį. Nėra pagrindo nukrypti nuo bendros taisyklės, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dėl minėtų priežasčių prašymas atmetamas.

 

Dėl naujų įrodymų priėmimo

 

95.       Kartu su departamento atsiliepimu į apeliacinį skundą, pateikiami trys nauji dokumentai: 1) departamento direktoriaus 2018-01-31 įsakymas dėl atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo; 2) departamento 2018-07-13 raštas ieškovui; 3) departamento 2018-07-12 aktas, kuriame pateikiamas apskaičiuotos žalos dydis. 

 

96.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

 

97.       Pažymėtina, jog atsakovo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundas yra priimtas, tačiau nepasisakyta dėl kartu su atsiliepimu pateiktų naujų įrodymų prijungimo prie bylos medžiagos. Kaip matyti iš pateikiamų įrodymų, pastarieji iš esmės susiję su departamento sudarytos komisijos sudarymu ir jos sprendimu nustatyti ieškovo veiksmais padarytos žalos dydį. Pastebėtina, jog šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo, taip pat byloje įrodinėjimo dalyku nėra ieškovo veiksmais padarytos žalos dydis. Pridėdami nauji įrodymai nei patvirtina nei paneigia byloje nustatinėtinas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, atsisakytina priimti departamento kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiamus įrodymus. Apeliantas kartu su rašytiniais paaiškinimais taip pat pateikia naujus rašytinius įrodymus, tačiau, kolegijos vertinimu, šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, jų prijungimas prie bylos medžiagos užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl jie neprijungtini prie bylos medžiagos.

 

Dėl apeliacinio skundo

 

98.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

 

99.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo (apelianto) ieškinys dėl įsakymo ir reikalavimo panaikinimo.

 

100.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir kvalifikavo, kad ginčo pastatai, kurie nugriauti, laikytini kultūros paveldo statiniais. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, byloje nėra ginčo, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini) 12 A, Vilniuje, nugriauti pastatai nebuvo ir nėra registruoti Kultūros vertybių registre. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantui priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g. 12A, Vilniuje, patenka į Vilniaus miesto senamiesčio teritoriją, kuri Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus miesto senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Vilniaus senamiestis paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe.

 

101.       Pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. birželio 7 d. akto Nr. KPD-RM-2014/6 7.2.2.1 punktą, ieškovo nugriauti pastatai susiję su Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe: tūrinės-erdvinės struktūros sandara. Minėti pastatai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio Apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai.

 

102.       Nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamoji kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. <...> Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir tokio statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui privalo būti atlikta paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Priešinga išvada suponuotų, kad kultūros vertybe pripažintoje vietovėje esančių statinių tvarkomieji statybos darbai galėtų būti atliekami netikrinant, ar projekto sprendiniai atitinka paveldosaugos reikalavimus, užtikrinančius kultūros paveldo vietovės autentiškumo išsaugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015).

 

103.       Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą ir teismų praktiką, nugriauti pastatai pagrįstai vertinti kaip kultūros paveldo statiniai, kurie buvo įtraukti į apskaitą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte ir kuriems buvo taikoma apsauga bei kurių griovimui pagal SĮ 24 straipsnio 1 dalies 10 punktą turėjo būti rengiamas griovimo projektas. 

 

104.       Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog ekspertų atlikti tyrimai rodo, jog nugriauti pastatai neturėjo vertingų, saugotinų vertybių, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto teismui pateiktų ekspertų išvadų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nors ir nepasisakė dėl apelianto pateiktų ekspertų išvadų, iš esmės teisingai nustatė, jog pastatai yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai. Kadangi nustatyta, jog minėtiems statiniams griauti, atsižvelgiant į jų buvimo vietą, buvo reikalingas griovimo projektas, nebuvo pagrindo papildomai spręsti dėl pačių pastatų saugotinų vertybių buvimo. 

 

105.       Dėl minėtų argumentų nėra pagrindo pritarti apelianto teiginiams, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir kvalifikavo, kad ginčo pastatai, kurie nugriauti, laikytini kultūros paveldo statiniais, kadangi minėtas teisinis reglamentavimas, teismų praktika, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog statiniai nugriauti nesilaikant nustatytos procedūros.

 

106.       Apeliantas nesutinka, jog į bylą pateiktas UAB „Tyrimai ir projektai“ statinio būklės tyrimo aktas nėra laikytinas tinkamu dokumentu įrodinėjant pastatų avarinę būklę. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog minėtas aktas neprilyginamas kultūros paveldo statinio tvarkymo darbų projekto ekspertizei.  

 

107.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 konstatavo, kad iki leidimo išdavimo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo dienos kultūros ministro patvirtinta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė – aplinkos ir kultūros ministrų patvirtintais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant leidimus atlikti darbus. Leidimas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, jei Nuolatinės statybos komisijos protokolą, rekomenduojantį išduoti šį leidimą, pasirašo Departamento atstovas ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovas. Paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintas paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“.

 

108.       Pagal šių taisyklių 3 punktą paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai; rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (jo teritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas.

 

109.       Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nugriautų pastatų ekspertizė nebuvo atlikta ir jų avarinė būklė nekonstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Tyrimai ir projektai“ 2008 m. balandžio 10 d. statinių būklės patikrinimo aktu atliktas ir konstatuotas tik pastatų konstrukcijų būklės tyrimas. Pagal akto sudarymo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 214 8 p. statinio techninės būklės įvertinimas yra statinio ekspertizės akto sudėtinė dalis. Pagal minėto reglamento 12 p. statinio ekspertizė turi būti atliekama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, įgaliotos atlikti statybos valstybinę priežiūrą, arba viešojo administravimo subjektų, įgaliotų atlikti statinių naudojimo priežiūrą, reikalavimu.

 

110.       Skunde taip pat teigiama, jog griaunant pastatus, nebuvo atliekami kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai, todėl negali būti taikomos paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“ 3 punkto nuostatos, įpareigojančios apeliantą parengti atitinkamą ekspertizę.

 

111.       Pažymėtina, jog pagal NKPAĮ 2 straipsnio 37 dalį tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta SĮ, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. Statybos ar griovimo darbai kultūros paveldo vietovėje yra tvarkomieji statybos darbai. Paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintas paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“. Pagal šių taisyklių 3 punktą paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai; rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (jo teritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas.

 

112.       Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo būtina parengti nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektą bei atlikti šio projekto paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę prie griaunant pastatus. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl to, kad ginčo statinių ir jų griovimo projekto ekspertizė nebuvo atlikta, sutiktina, kad šių statinių avarinė būklė nebuvo konstatuota pagal teisės aktų reikalavimus. Laikytina pagrįsta skundžiamame sprendime pateikta išvada, jog ieškovas neįrodė statinių nugriovimo būtinumo.

 

113.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apelianto motyvų tuo aspektu, jog departamentas neturėjo subjektinės teisės priimti skundžiamo įsakymo ir reikalavimo atstatyti nugriautus pastatus. 

 

114.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog NKPAĮ 5 str. 9 d. atsakovas įgaliotas atlikti konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas. NKPAĮ 5 str. 10 d. 10 p., 18 p. atsakovas įgaliotas tikrinti kaip vykdomas NKPAĮ ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoti, ar jie nepažeidžiami šių teisės aktų reikalavimai, ir teikti NKPAĮ pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. NKPAĮ 5 str. 10 d. 19 p. atsakovas įgaliotas kontroliuoti kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdyti fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jei nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai.

 

115.       NKPAĮ 5 str. 10 d. 24 p. atsakovas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka įgaliotas surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėti jos įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas. Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas yra įgaliotas nustatyti, konstatuoti NKPAĮ pažeidimus bei pateikti reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims dėl minėtų pažeidimų pašalinimo. Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo galimi pateikti reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims nėra konkretizuoti, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovui atsakovo reikalavimai negalėjo būti pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nugriaudamas pastatus pažeidė NKPAĮ reikalavimus, todėl jo atžvilgiu priimtas reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.

 

116.       Apelianto teigimu, teismas priėmė sprendimą, pažeisdamas NKPAĮ 29 str. 2 d., pagal kurį atsakovas turi teisę pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, o jam nesutikus, turi tiesę kreiptis į teismą su ieškiniu tik dėl žalos atlyginimo, bet ne reikalavimu atstatyti buvusį statinį.

 

117.       NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, departamentas teikia ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.

 

118.       Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, apeliantas departamento teises – teisę teikti NKPAĮ pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėti departamento įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas, taikyti administracinę atsakomybę juridiniams asmenims, nustatyti sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį iš esmės sieja su teise taikyti civilinę atsakomybę – teikti ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo (NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalis). Kaip jau nurodyta šios nutarties 115 ir 116 pastraipose, atsakovas įgaliotas atlikti konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas, kartu atsakovas turi teisę teikti NKPAĮ pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pažymėtina, jog apelianto nurodoma atsakovo teisė prašyti taikyti civilinę atsakomybę – teikti ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo, yra papildoma ir atskira nuo jau minėtų atsakovo teisių, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, jog atsakovas privalėjo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius, o apeliantui to nepadarius – kreiptis į teismą su ieškiniu.

 

119.       Nesutiktina su apelianto argumentais, jog departamentas neturi teisės reikalauti atkurti neteisėtai nugriautus kultūros paveldo statinius. Ši departamento teisė nustatyta NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10, 18, 19 ir 20 punktų nuostatose. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, inspekcijos teisės yra įtvirtintos SĮ bei TPSVPĮ, bet ne NKPAĮ.

 

120.       Apeliantas kaip vieną iš argumentų nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą pažeidė SĮ 27 str. 19 d., TPSVPĮ 14 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką – reikalavimas atstatyti pastatus, neįvertinus įteisinimo galimybės, yra neproporcingas ir neteisėtas.

 

121.       Kaip teisingai rašytiniuose paaiškinimuose nurodė atsakovas, pagal TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 5 dalį, 14 straipsnio 9 dalies 1 punktą savavališką statybą galima įteisinti tik jeigu nepažeidžiami imperatyvieji paveldosaugos reikalavimai. Kaip jau byloje nustatyta, nagrinėjamu atveju imperatyvieji paveldosaugos reikalavimai yra pažeisti, todėl nėra pagrindo spręsti apie ieškovo atliktų griovimų darbų įteisinimą.

 

122.       Taip pat apeliantas nurodo, jog teismas nevertino to, kad reikalavimas ir įsakymas akivaizdžiai neatitinka individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų, nustatytų VAĮ 8 str. 1 d. Šioje teisės normoje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

 

123.       Pažymėtina, jog departamento direktoriaus 2017 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. Į-203 „Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus“ buvo tarpinis departamento priimtas dokumentas departamento Vilniaus skyriaus 2017-10-04 reikalavimui Nr. RV-106 priimti. Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 3 d. įsakyme Nr. Į-203 „Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus“ nurodyti pavedimai buvo departamento Vilniaus skyriaus vedėjui, ne apeliantui. Tai pat pažymėtina, jog apelianto nurodomi argumentai, jog prašomas panaikinti reikalavimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nesudaro pagrindo teigti, jog šis reikalavimas gali būti nevykdomas, be to, šioje nutartyje jau pasisakyta, jog atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamus aktus, pateiktas reikalavimas teisėtas bei pagrįstas, priimtas siekiant sustabdyti atsakovo neteisėtai atliekamus griovimo darbus bei pašalinti padarytus pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo atžvilgiu priimtas reikalavimas, nustačius vykdomus griovimo darbus, turėjo būti priimtas skubiai, be to, ieškovas, kaip juridinis asmuo, savo srities profesionalas, turėjo žinoti apie atliekamų veiksmų neteisėtumą įstatymo nuostatoms, todėl visų motyvų reikalavime nenurodymas, neturi esminės įtakos reikalavimo teisėtumui ir pagrįstumui.

 

124.       Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu.

 

125.       Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aktualų teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis). 

 

126.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). 

 

127.       Apeliacinį skundą atmetus, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas nenurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl šioje nutartyje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

   

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 292 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Atmesti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą sustabdyti civilinę bylą.

Atmesti apelianto (ieškovo) (duomenys neskelbtini) 12, uždarosios akcinės bendrovės, prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai        Loreta Bujokaitė

 

 

Eglė Surgailienė

 

 

Vytautas

Zelianka