Administracinė byla Nr. eA-1452-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00993-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2024 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. A1-751 (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria patvirtintas pareiškėjo pareigybės aprašymas.

2.       Pareiškėjas nurodė, jog jis 2021 metais pradėjo dirbti Administracijoje ir atliko statinių, esančių Mažeikių rajone, techninės priežiūros kontrolę. Įvykus Administracijos struktūriniams pokyčiams, pareiškėjas 2024 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. P1-697 buvo paskirtas dirbti į Administracijos Statybos skyrių. Pareiškėjas, 2024 m. birželio 4 d. prisijungęs prie Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos (toliau – ir VATIS), pastebėjo, kad nurodytas atleidimo ir priėmimo juridinis pagrindas – „Pareigybės pavadinimo keitimas, nekeičiant pareigybės aprašymo“. Pareiškėjas 2024 m. birželio 13 d. buvo pakviestas pasirašyti Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą.

3.       Pareiškėjas tvirtino, kad, darbdaviui reikalaujant pasirašyti šį pareigybės aprašymą, juo iš esmės buvo keičiamos darbo sąlygos, bet tai draudžiama įstatymu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 51 str. 1, 3 d.), t. y. pakeista: „II skyrius Veiklos sritis“ – kitos specifinės veiklos sritys; „IV skyrius Funkcijos“ – palikta tik viena esama funkcija (15 p.), bet pridėta 16 naujų funkcijų (DK 34 str.). Pareiškėjui 2024 m. birželio 18 d. prisijungus prie VATIS, joje buvo nurodyti kitokie juridiniai pagrindai: atleidimo – „Atleidimas pagal VTĮ 35 str.  1 d. 10 p. (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė)“; priėmimo – „Darbo santykių tęstinumas, darbdavio reorganizavimo, restruktūrizavimo ir verslo ar jo dalies perdavimo atveju (pagal DK 51 str.)“. Pareiškėjo teigimu, jam kilo pagrįstų abejonių dėl turimų pareiginių funkcijų ir numatomų pareiginių funkcijų sudėties ir apimties, algos dydžio, darbo laiko, pavyzdžiui, buvo palikta tik viena anksčiau vykdyta funkcija ir nurodyta 16 naujų funkcijų.

4.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą (patikslintą skundą).

5.       Atsakovas paaiškino, kad, Administracijoje vykdant struktūrinius pakeitimus, pareiškėjo turėta pareigybė (Administracijos Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas) buvo panaikinta nuo 2024 m. birželio 1 d., o pareiškėjas, su jo sutikimu, buvo paskirtas eiti lygiavertes (Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto) pareigas. Ginčijamu Įsakymu buvo patvirtinti naujai steigiamo Statybos skyriaus nuostatai ir pareigybių aprašymai. Pareiškėjas 2024 m. birželio 13 d. žodžiu informavo, jog jis atsisako pasirašyti / susipažinti su pareigybės aprašymu, bet 2024 m. birželio 21 d. elektroniniu paštu pateikė sutikimą su paskyrimu.

6.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra valstybės tarnautojas, todėl, panaikinant pareiškėjo ankstesnę pareigybę ir pasiūlant jam naują pareigybę, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina valstybės tarnautojo pareigybės naikinimą ir valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo keitimą. Aplinkybė, kad išliko dalis valstybės tarnautojo funkcijų, vykdytų iki struktūrinių pertvarkymų, nereiškia, kad išliko ir valstybės tarnautojo užimta pareigybė. Atsakovas teigė, kad, atliekant struktūrinius pakeitimus, tiek pareiškėjo, tiek kitų specialistų funkcijos buvo padalytos, perskirstytos tarp skyrių įvairiems darbuotojams. Pareiškėjas apie ketinimą panaikinti jo užimamą pareigybę buvo informuotas prieš 2 mėnesius (2024 m. kovo 28 d. raštu), jam buvo pasiūlytos naujos pareigos ir jis sutiko jas eiti. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo nuomonė, jog jam netinka viena ar kita pareigybės aprašyme nurodyta darbo funkcija, ar nenoras atlikti darbo funkciją darbo laiku nėra pagrįstas ir teisėtas pagrindas panaikinti Įsakymą.

II.

7.       Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. V. skundą (patikslintą skundą) atmetė.

8.       Teismas nustatė:

8.1.                      Administracijos direktoriaus 2024 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. A1-94 nuspręsta Administracijoje atlikti struktūrinius pakeitimus, susijusius su darbo organizavimu.

8.2.                      Pareiškėjas 2024 m. kovo 28 d. raštu Nr. R8-2.36-1151 buvo informuotas apie tai, kad nuo 2024 m. birželio 1 d. bus naikinama Administracijos Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto, valstybės tarnautojo, pareigybė, kartu pareiškėjui pasiūlyta nuo 2024 m. birželio 1 d. užimti Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Prie šio rašto buvo pridėtas siūlomos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo projektas bei nurodytas pareiginės algos koeficientas.

8.3.                      Pareiškėjas 2024 m. kovo 29 d. pateikė sutikimą nuo 2024 m. birželio 1 d. eiti lygiavertes Administracijos struktūroje steigiamas valstybės tarnautojo (Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto) pareigas.

8.4.                      Administracija 2024 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-682 patvirtino Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. P1-697 paskirtas į Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, paliekant turėtą pareiginės algos koeficientą, nuo 2024 m. birželio 1 d.

8.5.                      Administracijos direktorius 2024 m. gegužės 31 d. priimtu Įsakymu patvirtino naujai steigiamo Statybos skyriaus nuostatus ir pareigybių aprašymus.

9.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, t. y. VTĮ ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatas. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė ir Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė nėra lygiavertės, nes naujai įsteigtos pareigybės aprašyme nustatyta daug daugiau funkcijų ir atsakomybių, nurodė, kad pareiškėjas buvo išsamiai informuotas apie pareigybės panaikinimą, jam pasiūlyta užimti kitas – lygiavertes – pareigas, pateiktas siūlomos užimti pareigybės aprašymo projektas bei nurodytas pareiginės algos koeficientas, o pareiškėjas 2024 m. kovo 29 d. minėto 2024 m. kovo 28 d. rašto gale ranka užrašė: „sutinku eiti šias pareigas“ ir pasirašė.

10.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo iki Administracijos struktūros pertvarkymo užimta pareigybė buvo ne pakeista, o panaikinta, ir įsteigta visiškai nauja – Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto – pareigybė. Teismas, įvertinęs Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo turinį, nenustatė pagrindo vertinti, kad nustatant valstybės tarnautojo, užimančio minimas pareigas, funkcijas buvo pažeisti Metodikos reikalavimai, kad jų nustatymas nesusijęs su numatytomis Statybos skyriaus funkcijomis ar pareigybei keliamais uždaviniais. Teismas akcentavo, jog jis negali perimti viešojo administravimo subjektui priskirtos kompetencijos, todėl neturi spręsti dėl vienokių ar kitokių funkcijų, priskirtų tam tikrai pareigybei, pasirinkimo tikslingumo, kai tokie pasirinkimai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog atsakovas, institucijos struktūrinių pertvarkymų metu naujai įsteigtai pareigybei nustatydamas bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, veikė pažeisdamas jam suteiktą diskrecijos teisę. Vien pareiškėjo subjektyvus manymas, kad naujai įsteigta pareigybė turėtų būti analogiška panaikintajai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

11.       Teismas nurodė, kad 2024 m. gruodžio 11 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, 2024 m. gruodžio 17 d. prašymas stabdyti bylą ir perduoti ją prokurorui. Teismo vertinimu, šiuose procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodytos naujos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Teismas nenustatė nusikalstamos veikos požymių, todėl pareiškėjo prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės atmetė.

III.

12.       Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat prašo įvertinti ginčo subjekto (jo atstovų) neteisėtus, sąmoningai nesąžiningus, tyčinius, tęstinius veiksmus / sprendimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25, 178, 228 ir 294 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.64, 6.230 ir 6.268 str.), ginčo subjekto (jo atstovų) tikslinę veiką ir pripažinti juose, joje esant nusikaltimų sudėties požymių, sustabdyti bylą ir perduoti ją prokurorui tyrimui atlikti.

13.       Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvykdė pareigos išspręsti ginčą, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, neklausė įstatymų, tiesiogiai, operatyviai ir ekonomiškai neišnagrinėjo bylos, neįvykdė teisingumo. Pareiškėjo vertinimu, teismo pozicija, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas veikė pažeisdamas diskrecijos teisę, yra nepagrįsta, nes šiuo atveju akivaizdžiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės.

14.       Pareiškėjas tvirtina, kad sprendimas panaikinti pareigybę yra iš esmės neteisingas, t. y. naikinamos pareigybės funkcijos ir paskirtis prieš ir po reorganizavimo buvo ir išliko toliau, jų realiai neatsisakyta (šiame kontekste atkreiptas dėmesys į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 str. 1 d. 3 p. ir susijusias teisės normas, reglamentuojančias statybos naudojimo priežiūrą). Atsakovas, nuspręsdamas panaikinti pareigybę, iš esmės pažeidė reglamentuotą tvarką, t. y. tyčia pasirinko neteisingą kelią, nepagrįstai nepasirinko tarnybos santykių tęstinumo ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teises ir interesus. Pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį, pareiškėjas negalėjo būti atleistas.

15.       Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi ir DK, nes VTĮ nereglamentuoja DK 24–26 ir 30 straipsniuose įtvirtintų socialinių garantijų (DK 1 str. 3 d.). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė ir VTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus veiklos ir etikos principus. Teismas neatsižvelgė į minėtus pažeidimus ir, užuot vykdęs teisingumą, vilkino ir perkėlė atsakomybę aukštesnės instancijos teismui. Pareiškėjas tvirtina, kad Mažeikių rajono savivaldybė (meras, administracija / vadovybė, vadovai) pažeidė įstatymus, bendrininkauja, kolaboruoja ir savo neteisėtais veiksmais / tyčiniu, sąmoningu neveikimu pažeidžia įstatymą / teisingumą (VTĮ 3 str. 6 p., Baudžiamojo kodekso 15, 25, 228 ir 294 str.).

16.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

17.       Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, teismo sprendimą vertina kaip teisingą ir proporcingą. Atsakovas teigia, kad apeliacinio skundo dėstomoji dalis neaiški, pareiškėjo pozicija grindžiama klausiamojo pobūdžio argumentais, vaizdingais posakiais ar samprotavimais, kurių prasmę sunku arba neįmanoma suvokti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

18.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo P. V. inicijuotą ginčą dėl atsakovo Administracijos direktoriaus 2024 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. A1-751 dalies, kuria patvirtintas pareiškėjo (valstybės tarnautojo) pareigybės (Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės) aprašymas, panaikinimo.

19.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo (patikslinto skundo) (pareiškėjas byloje teiktus procesinius dokumentus įvardija pareiškimais, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, į administracinį teismą ginti savo pažeistų teisių asmenys kreipiasi su skundu, todėl šioje nutartyje nurodoma, kad pareiškėjo teiktas procesinis dokumentas yra skundas (patikslintas skundas)) argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų pripažinti nepagrįsta ir neteisėta pareiškėjo ginčijamą Įsakymo dalį dėl pareiškėjo skunde (patikslintame skunde) nurodytų aplinkybių.

20.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ginčo (ABTĮ 3 str. 2 d.), nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 7 d.), neklausė įstatymų (ABTĮ 7 str. 1 d.), tiesiogiai (ABTĮ 10 str. 1–3 d.), operatyviai ir ekonomiškai (ABTĮ 11 str. 1 d.) neišnagrinėjo bylos. Pareiškėjui nesuprantama, kokį teisingumą įvykdė pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu (nurodomi ABTĮ 86 str. 2 d., 91 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareikštus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su atsakovo vykdyta Administracijos struktūros pakeitimo procedūra (pareiškėjas tai įvardija reorganizacija), kurios metu buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė (Administracijos Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė), laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti atsakovo atliktos reorganizacijos teisėtumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priėmęs sprendimą panaikinti pareigybę, iš esmės pažeidė reglamentuotą tvarką, atsakovo sprendimas panaikinti pareigybę yra iš esmės neteisingas.

21.       Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje pagal pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) yra išnagrinėtas tarnybinis ginčas, nurodytas ABTĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Tarnybinis ginčas – valstybės tarnautojo ar pareigūno ir administracijos ginčas dėl tarnautojo ar pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ar praradimo ir tarnybinių nuobaudų taikymo (ABTĮ 2 str. 3 d.). 

22.       Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą (skundo dalykas), aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus (skundo pagrindas), nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. 

23.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

24.       Taigi šiuo atveju pareiškėjas, teikdamas skundą (patikslintą skundą), nustatė šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y. skunde (patikslintame skunde) suformulavo reikalavimą (skundo dalyką) – panaikinti Administracijos direktoriaus Įsakymo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjo pareigybės aprašymas, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (skundo pagrindas). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, jokių kitų reikalavimų nereiškė. Akcentuotina, kad pareiškėjas taip pat neginčijo ir atsakovo direktoriaus įsakymo Nr. P1-697, kuriuo jis (pareiškėjas) nuo 2024 m. birželio 1 d. jo paties sutikimu paskirtas į po Administracijos struktūros pertvarkymo naujai įsteigtas Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

25.       Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pasirinko savo teisių gynimą, skunde (patikslintame skunde) reikšdamas reikalavimą tik dėl minėtos Įsakymo dalies panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį skundo reikalavimą ir jo netenkino, sprendime nurodė konkrečius ir aiškius motyvus, t. y. nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktus, kuriais remdamasis priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimas netenkinamas. 

26.       Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareikštus reikalavimus, nes, kaip jau minėta, buvo pareikštas tik vienas reikalavimas ir į jį buvo atsakyta, iš sprendimo turinio matyti, jog įvertinti visi įrodymai, susiję su pareiškėjo skunde (patikslintame skunde) pareikštu reikalavimu, jais remiantis nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, reikalingos tam, kad būtų išspręstas pareiškėjo inicijuotas ginčas.

27.       Pareiškėjas nurodo, kad neatsakyta į visus reikalavimus „Būtent: 2024-06-28 pareiškimas, 2-4 p., 2024-07-04 patikslintas pareiškimas, 2-4 p.“, tačiau iš šių argumentų nėra aišku į kokius konkrečius reikalavimus, pareiškėjo teigimu, neatsakė pirmosios instancijos teismas.

28.       Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliaciniame skunde reiškiamą kritiką dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad nors  Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų. 

29.       EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl teismams tenkančios pareigos pagrįsti savo sprendimus, laikomasi pozicijos, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis peržiūrimą sprendimą priėmusio teismo tyla dėl šalies pateikto argumento gali pagrįstai būti suprantama, kaip implicitinis tokio argumento atmetimas (2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21218/12, 143 p.; 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 40476/98, 71 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91, 30 p.). Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (minėto EŽTT sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją 71 p.). Kitaip vertintini atvejai, kai bylos šalis savo argumentus formuluoja abstrakčiai, o teismas pateikia išsamius motyvus dėl ginčo esmės. Šiomis aplinkybėmis gali būti laikoma, kad teismas implicitiškai atmeta tokius šalies pateiktus argumentus (minėto EŽTT sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą 143 p.).

30.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad buvo atsakyta į pagrindinius pareiškėjo argumentus dėl jo inicijuoto ginčo, pateikti išsamūs motyvai dėl ginčo esmės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad priimtas sprendimas yra be motyvų bei, priimant sprendimą, buvo pažeisti ABTĮ 86 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai.

31.       Dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, jog apeliacinės instancijos teismui teikiama galimybė dar kartą įvertinti bylos medžiagą, ginčo esmę bei kolegų veikimą šioje byloje / situacijoje, nurodytina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

32.       Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Akcentuotina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. 

33.       Šioje byloje nenustatytos aplinkybės ir pagrindai, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.).

34.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog buvo pažeistos ABTĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalys, nustatančios, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), teismas nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.). Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, t. y. ištyrė ir įvertino visus įrodymus, susijusius su atsakovo vykdyta Administracijos struktūros pertvarka, dėl kurios buvo panaikinta ankstesnė pareiškėjo pareigybė ir įsteigta nauja pareigybė, taip pat ir su atsakovo vykdyta procedūra, kurios metu pareiškėjas buvo informuotas apie pareigybės panaikinimą, apie įsteigtą naują pareigybę, kuriai nustatytos papildomos funkcijos, pateiktą pasiūlymą eiti naujos pareigybės pareigas ir pareiškėjo sutikimą eiti naujas pareigas). Pareiškėjas apeliaciniame skunde neįvardija konkrečių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ex officio, nenurodo konkrečių įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neištyrė.

35.       Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti Įsakymo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjo (valstybės tarnautojo) pareigybės (Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės) aprašymas, pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ) ir Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (Metodika).

36.       VTĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių ir pareigybių sąrašus valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose nustato valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai, konsultuodamiesi su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip, o 2 dalyje nurodyta, jog valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos Vyriausybės nustatyta tvarka. VTĮ 8 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus tvirtina valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Metodikos 5 punkte nurodyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo arba kolegialios valstybės institucijos, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima ši institucija, vadovas ar savivaldybės meras, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima kolegiali savivaldybės institucija, struktūrinių padalinių vadovai, valstybės tarnautojai, turintys pavaldžių asmenų, vadovaudamiesi Metodika bei atsižvelgdami į teisės aktuose nustatytus įstaigos ir (ar) struktūrinio padalinio uždavinius ir funkcijas, rengia jiems pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus arba šiuos pareigybių aprašymus valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens arba kolegialios institucijos vadovo pavedimu rengia kitas jų įgaliotas asmuo. Jeigu teisės aktų nustatytais atvejais valstybės tarnautojas yra pavaldus keliems subjektams, pareigybės aprašymą rengia įstaigos, kurios vadovas tvirtina pareigybės aprašymą, vadovo įgaliotas asmuo. Metodikos 6 punkte nurodyta, kad pareigybės aprašymą sudaro šios dalys: 1) pareigybės charakteristika; 2) pareigybės veiklos sritis (ši dalis nenurodoma Metodikos 3 priede išvardintoms pareigybėms, kurioms veiklos sritis nenustatoma); 3) pareigybės specializacija (ši dalis nenurodoma Metodikos 18 punkte nustatytu atveju); 4) pareigybės funkcijos; 5) specialieji reikalavimai; 6) kompetencijos (ši dalis nepildoma politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybėms). Metodikoje taip pat yra detaliai nustatyta, kas konkrečiai nurodoma kiekvienoje dalyje. 

37.       Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad jo ginčijamas pareigybės aprašymas patvirtintas nesilaikant VTĮ ir Metodikos reikalavimų, funkcijos nustatytos pažeidžiant konkrečias Metodikos normas. Pareiškėjo nurodomos DK normos nereglamentuoja valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo nustatymo ir tvirtinimo taisyklių, procedūrų ir kt. VTĮ 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principus, bendruosius priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas reikalavimus, valstybės tarnautojų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų, valstybės tarnautojų karjerą, atsakomybę, socialines ir kitas garantijas, susijusias su tarnybos ypatumais, valstybės tarnybos politiką formuojančias ir įgyvendinančias institucijas ir jų kompetenciją. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tik tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas (VTĮ 2 str. 1 d.), o, kaip jau minėta, valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo nustatymą ir tvirtinimą reglamentuoja VTĮ ir Metodikos normos.

38.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas, tvirtindamas Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, veikė nepažeisdamas diskrecijos teisės, akcentuoja, jog atsakovo diskrecijos pažeidimo pasekmės – pažeistos jo (pareiškėjo) teisės. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas teigia, jog atsakovas iš esmės priėmė neteisingą sprendimą panaikinti pareigybę, atsakovas turėjo pasirinkti pareiškėjo tarnybos santykių tęstinumą, nes jo naikinamos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko, o ne keisti jo tarnybos sąlygas, atsakovo pasirinktas kelias yra neteisėtas ir tai patvirtina VTĮ 51 straipsnio 6 dalies nuostatos.  

39.       Nagrinėjant šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik tai, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1854-789/2025; kt.).

40.       Byloje nustatyta, kad Administracijos 2024 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. A1-94 Administracijoje nuspręsta atlikti struktūrinius pakeitimus, susijusius su darbo organizavimu. Pareiškėjas 2024 m. kovo 28 d. raštu Nr. R8-2.36-1151 buvo informuotas apie tai, kad nuo 2024 m. birželio 1 d. bus naikinama Administracijos Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto, valstybės tarnautojo, pareigybė, ir jam pasiūlyta nuo 2024 m. birželio 1 d. užimti Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Prie šio rašto buvo pridėtas siūlomos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo projektas bei nurodytas pareiginės algos koeficientas. 2024 m. kovo 29 d. pareiškėjas pateikė sutikimą nuo 2024 m. birželio 1 d. eiti lygiavertes Administracijos struktūroje steigiamas valstybės tarnautojo (Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto) pareigas. Administracija 2024 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-682 patvirtino Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą; 2024 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. P1-697 nuo 2024 m. birželio 1 d. pareiškėjas paskirtas į Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, paliekant turėtą pareiginės algos koeficientą. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje pareiškėjo ginčijamu Įsakymu patvirtinti naujai steigiamo Statybos skyriaus nuostatai ir pareigybių aprašymai.

41.       Pareiškėjo argumentai, kad nauja pareigybė nėra lygiavertė buvusiai pareigybei, yra prieštaringi. Pagal bylos duomenis, kai pareiškėjui 2024 m. kovo 28 d. raštu buvo pasiūlyta nuo 2024 m. birželio 1 d. eiti lygiavertes naujai steigiamas Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir jis buvo informuotas apie pareigybės panaikinimą, pateiktas siūlomos užimti pareigybės aprašymo projektas bei nurodytas pareiginės algos koeficientas, pareiškėjas sutiko eiti šias pareigas, t. y. jis nevertino šios naujos pareigybės kaip nelygiavertės, nenurodė, kad jis neturi kompetencijų vykdyti nustatytas papildomas funkcijas, jog šių funkcijų vykdymas nėra priskirtas Statybos skyriui ar pan. Tačiau, kai jis buvo paskirtas eiti naujas pareigas, pradėjo įrodinėti, kad pareigybė nėra lygiavertė.

42.       VTĮ 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ar karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos. VTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų (išskyrus įstaigų vadovus) pareigybės skirstomos į 9 grupes, nurodytas šio įstatymo 1 priede. Aukščiausia yra 1 grupė, žemiausia – 9 grupė. Pagal 1 priedą, vyriausiasis specialistas priskirtas 7 pareigybių grupei, minimalus pareiginės algos koeficientas – 0,7. Byloje nustatyta, kad panaikinta pareiškėjo eita pareigybė (Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė) ir naujai įsteigta pareigybė (Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė) yra toje pačioje 7 grupėje, kuri pagal VTĮ 3 straipsnio 5 dalį įvardijama kaip lygiavertė. Kaip jau minėta, pareiškėjas buvo informuotas ir apie tai, kad siūlomas tas pats turėtas pareiginės algos koeficientas.

43.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, pagrįstai nepripažino, kad nustatant valstybės tarnautojo, užimančio minimas pareigas, funkcijas, buvo pažeisti Metodikos reikalavimai, kad jų nustatymas nėra susijęs su numatytomis Statybos skyriaus funkcijomis ar pareigybei keliamais uždaviniais. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nepaneigia šios išvados, t. y. pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad naujai įsteigtai pareigybei (Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei) turėjo būti paliktos tik tos funkcijos, kurios buvo nustatytos panaikintai pareigybei (Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė), kad tvirtinant naujos pareigybės aprašymą buvo pažeistos konkrečios Metodikos normos, reglamentuojančios pareigybės funkcijų nustatymą ir aprašymą.

44.       Pareiškėjas nurodo, kad jo pareigybė buvo nepagrįstai panaikinta, tačiau šioje byloje nebuvo ginčijami atsakovo priimti sprendimai, susiję su Administracijos struktūros pakeitimais pertvarkant Administracijos darbo organizavimą, nebuvo ginčijamas sprendimas, kuriuo jis (pareiškėjas) paskirtas eiti naujas po Administracijos struktūros pertvarkymo įsteigtas pareigas, apie kurias buvo informuotas pranešimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat buvo supažindintas su naujai įsteigtos pareigybės aprašymo projektu iki jam buvo suteikta galimybė apsispręsti dėl pasiūlymo eiti naujai įsteigtas pareigas. Iš bylos įrodymų (tiek iš atskirų įrodymų, tiek iš įrodymų viseto) (ABTĮ 56 str. 7 d.) akivaizdu, kad atsakovas sprendimą tvirtinti naujos pareigybės aprašymą priėmė ne dėl to, kad siekė pakeisti vien tik pareiškėjo tarnybos sąlygas, vadovaudamasis DK 45 straipsniu ir kitais pareiškėjo nurodytais DK straipsniais, o dėl to, jog anksčiau eita pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta ir įsteigta nauja pareigybė. Be to, pareiškėjas buvo paskirtas eiti naujas pareigas jo sutikimu, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, dėl kurių vadovaujantis jo sutikimu jis neturėjo būti paskirtas eiti naujų pareigų. Pareiškėjo šioje byloje nurodomi argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kad atsakovas turėjo patvirtinti tokį pat pareigybės aprašymą, koks buvo nustatytas ir patvirtintas, kai jis vykdė iki Administracijos struktūros pertvarkymo Turto valdymo ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Tokia pozicija nepagrįsta.

45.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose (ABTĮ 15 str. 1 d.), nuosekliai laikosi teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kad viešojo administravimo subjektas turi plačią diskrecijos teisę projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą ir atlikti struktūros pertvarkymus tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos institucijai priskirtos funkcijos, o teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką). 

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises. 

47.       Teismai, nagrinėdami bylas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos dėl to, kad buvo panaikinta pareigybė, sprendžia, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė valstybės tarnautojui kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti valstybės tarnautojui, jį atleido iš valstybės tarnybos. Darbdavys turi pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teikti informaciją apie visas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, šis karjeros valstybės tarnautojas galėtų užimti. Valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą užtikrinimas siejamas su šių aplinkybių visuma: iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo valstybės institucijoje (įstaigoje) yra laisvos (atsiranda laisvos) pareigos; valstybės tarnautojas yra tinkamas šias pareigas užimti (atitinka pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus); šios pareigos tinkamai pasiūlomos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama; valstybės tarnautojui sutikus, jis paskiriamas eiti šias pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017; kt.).

48.       Pažymėtina, kad teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti valstybės įstaigos atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali, tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi; ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3502-858/2018; kt.).

49.       Kaip jau minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo skunde (patikslintame skunde) nurodytas aplinkybes, susijusias su nepagrįstu ir neteisėtu jo naujos pareigybės aprašymo patvirtinimu, pareiškėjas nebuvo atleistas iš valstybės tarnybos dėl to, kad buvo panaikinta jo pareigybė (VTĮ 35 str. 1 d. 10 p.), pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti naujai įsteigtos pareigybės pareigas. Byloje pateikti įrodymai, susiję su atsakovo atliktais Administracijos struktūriniais pertvarkymais ir pakeistu Administracijos darbo organizavimu (įsteigtas naujas Statybos skyrius ir Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė), nepatvirtina, kad atsakovas nebuvo kompetentingas atlikti Administracijos struktūrinius pertvarkymus, jog atlikti struktūriniai pertvarkymai nėra realūs ir / ar yra fiktyvūs. 

50.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis negalėjo būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, jog jo pareigybė buvo panaikinta, tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas nebuvo atleistas iš valstybės tarnybos, todėl pareiškėjo šiuo aspektu nurodomos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl jo (pareiškėjo) reikalavimo pagrįstumo. 

51.       Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog atsakovo pasirinktas kelias yra neteisėtas, patvirtina VTĮ 51 straipsnio 6 dalies (apeliaciniame skunde nenurodyta redakcija) nuostata, nes pareiškėjas negalėjo būti atleistas iš valstybės tarnybos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalis (tikėtina, kad nurodoma redakcija, galiojusi iki 2024 m. sausio 1 d.) nustatė, jog nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki 3 metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 10 punkte (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 11, 13, 16 punktuose ir 19 punkte (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priimančiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) nurodytais pagrindais. Šiuo metu tokia nuostata įtvirtinta VTĮ 35 straipsnio 4 dalyje.

52.       Pareiškėjo nurodyta VTĮ nuostata: „6. <...> valstybės tarnautojas, <...>, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies <...> 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), <...> punktuose nurodytais pagrindai“ neatitinka iki 2024 m. sausio 1 d. galiojusios VTĮ 51 straipsnio 6 dalies nuostatos, be to, nėra susieta su pareiškėjo teisiniu statusu.

53.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, susijusiais su valstybės tarnautojo tarnybine atsakomybe, tačiau šioje byloje nėra nagrinėjami skundo (patikslinto skundo) reikalavimai, susiję su tarnybinės atsakomybės valstybės tarnautojui taikymu.

54.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas yra įstatymų pažeidėjas, tačiau apeliaciniame skunde neįvardija konkrečių VTĮ bei Metodikos normų, kurias pažeidė atsakovas, Įsakymu patvirtindamas naujai įteigtos pareigybės aprašymą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, įvertinęs pareiškėjo nurodomus argumentus dėl ginčijamos Įsakymo dalies neteisėtumo, pagrįstai nurodė, kad vien pareiškėjo subjektyvus manymas, jog naujai įsteigta pareigybė turėtų būti analogiška panaikintajai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

55.       Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos VTĮ, Baudžiamojo kodekso, Civilinio kodekso normos, susijusios su piktnaudžiavimu tarnyba, nėra susietos su Įsakymo priėmimu, be to,  atsakovas, atlikęs Administracijos struktūrinius pertvarkymus, priimdamas Įsakymą, neviršijo savo kompetencijos, tarnybinės padėties nenaudojo ne tarnybos interesais ar ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus; kt.

56.       ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui, o 2 dalyje nurodyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylos nagrinėjimą, jeigu negalima jos išnagrinėti, iki bus išspręsta baudžiamoji byla.

57.       Šioje byloje nenustačius atsakovo ar kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, nėra faktinio ir teisinio pagrindų pranešti prokurorui apie pareiškėjo nurodomus atsakovo (jo atstovų) veiksmuose esančius nusikalstamų veikų požymius.

58.       Dėl pareiškėjo kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį apeliacinio skundo argumentą. Tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla, peržengia teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Taip pat neprivalu analizuoti apeliacinio skundo teiginių, kurie dėl savo akivaizdaus nepagrįstumo negali būti pripažinti apeliacinio skundo argumentais. Asmuo bet kuria savo teise, taip pat ir teise kreiptis į teismą, vadinasi, ir apeliacijos teise, privalo naudotis sąžiningai. Kiekvieną proceso dalyvį elgtis sąžiningai įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti analizuoti akivaizdžiai nepagrįstus teiginius, nurodytus apeliaciniame skunde, nes tokių argumentų analizavimas prieštarautų teismo proceso tikslams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (ABTĮ 11 str.).

59.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neanalizuoja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla.

60.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė pareiškėjo nurodomų proceso teisės normų. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 
144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė