Administracinė byla Nr. A-1078-442/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03477-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo skyriui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundus, kuriuose prašė: 1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 195 punkto prieštaravimo Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 121 straipsnio 2 dalies 4 punktui; 2) pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje, pareiškėjui pritaikius specialiąsias priemones – antrankius; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt ir 690 Lt (200 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. buvo konvojuojamas į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir viso konvojavimo metu jam neteisėtai buvo taikoma speciali priemonė – antrankiai. Įlipus į konvojaus automobilį, pareiškėjas paprašė konvojaus pareigūno nuimti antrankius, tačiau šis atsisakė tenkinti jo prašymą. Atvykus į teismą 2014 m. liepos 10 d., pareiškėjas dar kartą paprašė nuimti antrankius, tačiau ir šį kartą antrankius nuimti buvo atsisakyta. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo žeminamas jo orumas, jis patyrė fizinius nepatogumus, skausmą, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala.
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK), atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundus, kuriuose prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. teismo posėdžio metu konvojaus pareigūnai tiksliai vykdė imperatyvius teisės aktų reikalavimus konvojuojamą asmenį laikyti su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Paaiškino, kad teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti, tačiau šiuo atveju tokių duomenų (apie suteiktą leidimą nuimti antrankius) nėra. Konvojavimas vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu, o 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas nebuvo konvojuojamas specialiuoju transportu, t. y. tokiu transportu, kurio kėbulas pritaikytas vežti kalinius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo konvojuojamas su antrankiais, t. y. tiksliai taip, kaip reikalauja Konvojavimo taisyklės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. pareiškėjo skundus atmėtė kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnyje inter alia numatyta, kad antrankiai naudojami, kai reikia apginti kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai. Konvojavimo taisyklių 195 straipsnis, be kita ko, numato, kad teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Be to, minėtas punktas numato, kad konvojaus viršininkas iki teismo posėdžio pabaigos vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Remdamasis teismo posėdžio garso įrašu teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 10 d. vykusio teismo posėdžio metu konvojaus viršininkui nebuvo duotas nurodymas nuimti antrankius. Todėl teismas konstatavo, kad teisės taikymo požiūriu antrankių naudojimas pareiškėjo atžvilgiu teismo posėdžio metu buvo leistina priemonė. Teismas taip pat pažymėjo, kad vien tik faktas, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu buvo laikomas su antrankiais, per se nereiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kadangi antrankių kaip leistinos specialios priemonės taikymo paskirtis ir tikslas yra užtikrinti saugumą, esant sąlygoms, kai konvojuojamo asmens fizinis kontaktas su kitais, tuo pačiu ir pašaliniais, asmenimis yra lengvai pasiekiamas ir dėl to (konvojuojamo asmens neprognozuojamų veiksmų atvejais) gali sukelti neigiamas pasekmes tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims. Šiuo aspektu tokios priemonės taikymas yra pateisinamas tam tikrų neigiamų ir visuotinai pavojingų reiškinių prevencijos požiūriu. Todėl, teismo vertinimu, tokia priemonė yra proporcinga jos taikymo tikslams ir negali būti traktuojama kaip pareiškėjo žmogiškojo orumo pažeidimas.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 113 punktą konvojuojamiesiems, konvojuojamiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Atsižvelgęs į šią taisyklę, teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK pareigūnai, 2014 m. lapkričio 10 d. konvojuodami pareiškėją į Vilniaus miesto apylinkės teismą specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu automobiliu, pareiškėjo atžvilgiu teisėtai panaudojo specialiąją priemonę – antrankius. Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismą, po to – iš Vilniaus miesto apylinkės teismo į Vilniaus pataisos namus specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu, konvojavimo metu pareiškėjui buvo uždėti antrankiai ant priekyje laikomų rankų, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 229 punktu, numatančiu, kad konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius konvojuodamas konvojuojamąjį. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas nuteistas už smurtinius nusikaltimus. Atsakovas taip pat nenurodo, kad 2014 m. liepos 10 d. konvojavimo metu egzistavo kokie nors antrankių naudojimo pagrindai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK pareigūnai, 2014 m. liepos 10 d. konvojuojant pareiškėją iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir atgal, neteisėtai pareiškėjo atžvilgiu panaudojo specialiąją priemonę – antrankius.
Teismo vertinimu, tam tikri kalinamųjų asmenų fiziniai nepatogumai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. buvo konvojuojamas tik Vilniaus mieste, todėl pareiškėjas nors ir patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, tačiau jų poveikis, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo pakankamai intensyvus, nes buvo trumpalaikis. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
III.
Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nagrinėti iš esmės.
Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, jog asmens, kuriam atimta laisvė, laikymas teismo posėdžių salėje su antrankiais pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį. Nei byloje esantys duomenys, nei pareiškėjo fizinis sudėjimas, nei elgesys nebuvo pagrindas pareiškėjui taikyti specialiąją priemonę – antrankius. Nurodo, kad 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas automobilyje, kuriame įrengta kamera suimtiesiems. Todėl antrankių naudojimas, konvojuojant specialiai įrengtoje kameroje, yra neteisėtas. Nagrinėjamoje byloje teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Taip pat, pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas, priimtas jo naudai, turėtų būti atgrasomoji priemonė daryti teisės pažeidimus jo atžvilgiu ateityje.
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Remdamasis Konvojavimo taisyklių 113, 158, 195, 229 punktais Vilniaus AVPK nurodo, kad 2014 m. liepos 10 d. vykusio teismo posėdžio, 2014 m. liepos 10 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. vykusių konvojavimų metu pareiškėjas buvo teisėtai laikomas su antrankiais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl antrankių panaudojimo sukelto neigiamo poveikio pareiškėjui pobūdžio. Skundų ar pretenzijų dėl netinkamo konvojaus pareigūnų elgesio konvojavimų metu pareiškėjas Vilniaus AVPK Areštinės ir konvojavimo skyriui taip pat nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant su antrankiais 2014 m. liepos 10 d. teismo posėdžio metu bei 2014 m. liepos 10 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. konvojavimo metu, atlyginimo.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kiek tai susiję su neteisėtais veiksmais, pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumo konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės valdžios institucijos pareigūnų veikos teisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, pagrįstai rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, kurių 120 straipsnis reglamentuoja specialiąsias priemones, jų panaudojimo tikslą, ir ribas. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. Specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudodami specialiąsias priemones, pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (BVK 120 str. 2 d.). Specialiųjų priemonių naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Panaudojęs specialiąsias priemones pareigūnas privalo suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, jei tai būtina (BVK 120 str. 4 d.).
BVK 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.
Taigi remiantis BVK 120–121 straipsnių nuostatomis, pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius juos konvojuojant specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis (BVK 121 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytų BVK nuostatų konstrukcija leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas į Vilniaus miesto apylinkės teismą specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu automobiliu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tai pagal BVK 121 straipsnio 2 dalies 4 punktą sudarė pagrindą panaudoti specialiąsias priemones. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl automobilio nepritaikymo konvojavimui ir pažymi, kad pareiškėjo argumentą, jog automobilis buvo pritaikytas konvojuoti suimtuosius, paneigia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2015 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas bei automobilio registracijos liudijimas (b. l. 41-42, 47).
Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir iš Vilniaus miesto apylinkės teismo į Vilniaus pataisos namus specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnai, 2014 m. liepos 10 d. konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu pareiškėjui uždėję antrankius, nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų. Atsakovas nenurodo ir byloje nenustatyta, kad 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjo konvojavimo metu buvo BVK 121 straipsnio 1-2 dalyse nustatyti pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui, todėl panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu pareigūnai veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais 2014 m. liepos 10 d. teismo posėdžio metu, pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.
Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas, remdamasis minėtu Konvojavimo taisyklių 195 punktu nurodo, jog duomenų, kad posėdžio pirmininkas buvo leidęs nuimti pareiškėjui antrankius, negauta. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdį, būtų kreipęsi į posėdžio pirmininką dėl minėtos specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Kaip minėta, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais. Todėl pareigūnai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo. Iš byloje esančio 2014 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė nuimti antrankius, tačiau bylą nagrinėjusi teisėja šio pareiškėjo prašymo iš esmės neišsprendė. Konvojavimą vykdę pareigūnai taip pat nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar šiuo atveju buvo bylą nagrinėjusios teisėjos sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę ir duomenis apie asmens realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Tokiu būdu pareigūnai nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareigūnų veiksmai, naudojant specialiąją priemonę (antrankius) pareiškėjo atžvilgiu teismo posėdžio metu, šiuo atveju negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Tačiau asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (CK 6.271 str.). Todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 100 Eur.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė