Administracinė byla Nr. A-1806-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00615-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo kalinamas Marijampolės PN bendrabučio bei kamerų tipo patalpose, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Paaiškino, jog 2012 m. buvo paskirtas gyventi į karantino kamerą, kurioje trūko gyvenamojo ploto, nebuvo lango, tualete nebuvo klozeto, visi asmenys kameroje rūkė, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Vėliau pareiškėjas buvo apgyvendintas 2 būrio patalpoje, kurioje gyveno 26 asmenys, todėl nuolat trūko vietos bei gryno oro. 2014 m. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 19 būrį, kuriame taip pat trūko gyvenamojo ploto, nebuvo tinkamos ventiliacijos, bendro naudojimosi patalpose buvo rūkoma. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge buvo per mažai klozetų, tekdavo laukti eilėje. Taip pat nurodė, kad nakties metu patekti į medicinos punktą nebūdavo galimybės, kadangi kiemelio vartai būdavo užrakinti, o iškvietimo mygtukas neveikė, be to, pareigūnai pareiškėjo pas medicinos specialistus neleisdavo. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad yra neįgalus, sunkiai vaikšto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. pažeminimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančias, bendravimo galimybių sumažėjimą, dirglumą, nervinį stresą, tapo irzlus. Pareiškėjas taip pat prašė jo reikalavimui netaikyti 3 metų senaties termino.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–15) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2012 m. kovo 22 d. Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu jis buvo paskirtas gyventi į 2 būrį, 2 brigadą. Šiame kontekste pažymėjo, kad negali pateikti duomenų, kurioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas tuo metu gyveno, nes tokie duomenys neišlikę. 2014 m. balandžio 28 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas gyventi į 19 būrį, 192 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas 39,60 kv. m ir joje įrengta 20 miegamųjų vietų. Šiuo aspektu Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad 19-tas būrys susideda iš įvairių patalpų bei erdvaus apie 230 kv. m lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Marijampolės PN akcentavo, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Visos kitos higieninės sąlygos gyvenamosiose patalpose, Marijampolės PN teigimu, buvo tinkamos. Pagal Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės pažymą, pareiškėjo buvimo laikotarpiu 19 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, vienam nuteistajam teko 1,65 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Marijampolės PN pabrėžė, kad pareiškėjas neprieštaravo dėl jo perkėlimo į 19 būrį, nors jame ir nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam nuteistajam. Dėl karantino patalpų paaiškino, kad Marijampolės PN yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m ir joje įrengtos 7 miegamosios vietos, o kitos – 35,85 kv. m ir joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Taip pat nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinimas vyksta per langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog 19 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai, o šio būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Be to, Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai atliko patikrinimus 19 nuteistųjų būryje pagal kitų nuteistųjų skundus ir savo išvadoje higienos normų pažeidimų nenustatė. Marijampolės PN papildomai pažymėjo, kad neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas, pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis. Taigi, Marijampolės PN manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, jo įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 63–68) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 320 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atitinkamai žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir Marijampolės PN šį terminą prašo taikyti. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. balandžio 15 d., o neturtinės žalos reikalauja už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015 m. Tuo tarpu iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 2 d. išvyko iš Marijampolės PN į Alytaus PN. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą ar dėl teisinės pagalbos. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, jog šiuo atveju taikytinas senaties terminas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 2 d.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kurioje 2 būrio gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., koks buvo šios patalpos plotas bei kiek asmenų joje gyveno kartu su pareiškėju. Tuo tarpu pareiškėjas nurodė, jog kartu su juo patalpoje gyveno dar 25 asmenys. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis Taisyklių ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Marijampolės PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kartu su pareiškėju 2 būrio gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą. Teismas taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 19 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas – 39,60 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, tačiau minėtu laikotarpiu, kaip nurodyta Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje, kartu su pareiškėju gyveno dar 23 asmenys. Taigi, teismas konstatavo, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas sudarė 1,65 kv. m. Remdamasis šiomis aplinkybėmis ir tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skirtingais etapais buvo išvykęs iš Marijampolės PN iš viso 16 dienų, teismas padarė išvadą, jog minimalaus ploto norma, taikoma bendrabučio tipo patalpoms, 2 ir 19 būrių gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta 793 dienas.

Vertindamas kitus pareiškėjo skundo argumentus, teismas pabrėžė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurios 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai atsakovas į bylą pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktą Nr. PT-342, kuriame nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamo vėdinimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti Marijampolės PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija. Juolab kad pats pareiškėjas skunde neneigia, jog jam buvo suteikta galimybė vėdinti gyvenamąją patalpą per atvirą langą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat nurodė, kad Marijampolės PN pateiktame Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK-2-205 konstatuota, jog Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose nerūkoma, rūkalų kvapo nesijautė, visur buvo iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, o kiemuose po stogeliais įrengtos ir ženklais pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. PT-120 taip pat nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su nuteistųjų rūkymu tam neskirtose vietose. Teismas pažymėjo, kad šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra. Taigi, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose. Tai įvertinęs, teismas pareiškėjo teiginius, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmetė kaip neįrodytus. Tačiau teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Kita vertus, teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Nors pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, jog žalą kildina ir iš to, kad pataisos namų pareigūnai šaipydamiesi neleisdavo jam patekti pas medicinos punkto darbuotojus, nakties metu būdavo beveik neįmanoma nueiti pas slaugytoją, kadangi kiemelio vartai būdavo užrakinti, o į iškvietimo mygtuko signalą nebuvo reaguojama, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių prieš jį neteisėtus veiksmus vykdžiusių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai ir samprotavimai nepatvirtina, kad pataisos namų pareigūnai padarė neteisėtus veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Taigi, šioje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 793 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, itin ilgą pažeidimo trukmę, įvertinęs tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, teismas sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien tik pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą, be to, 2015 m. sausio 30 d. raštu atsisakė būti perkeltas į kitą būrį, kuriame minimalaus ploto norma jam būtų užtikrinta. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste teismas kartu atkreipė dėmesį į bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrąsias sąlygas, t. y. į tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t. t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą pareiškėjui iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 320 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–73), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Marijampolės PN nurodo, kad nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo patirti neigiamų pasekmių dėl vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto trūkumo. Šiuo aspektu Marijampolės PN atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio, o ne kamerų tipo patalpose, be to, jis buvo tris kartus per dieną nemokamai maitinamas, jam buvo suteikiama nemokama gyvenamoji vieta, teikiama nemokama sveikatos priežiūra ir kt., todėl teismas, priteisdamas pareiškėjui 320 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu. Kartu su apeliaciniu skundu Marijampolės PN teismui papildomai pateikė duomenis dėl 2 būrio 22 brigados gyvenamosios patalpos ploto ir joje įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 78–81) prašo jį tenkinti ir pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir motyvams. Papildomai akcentuoja, jog pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau nei 4 metams nuo atvykimo į Marijampolės PN. Atsižvelgęs į tai, Kalėjimų departamentas mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Marijampolės PN, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 16–53), kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir jais abejoti nėra pagrindo. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kartu akcentuotina, kad nors atsakovo atstovas Marijampolės PN su apeliaciniu skundu teismui papildomai pateikė 2 būrio gyvenamųjų patalpų planą ir paaiškino, jog 2 būrio 22 brigados gyvenamosios patalpos plotas yra 50,93 kv. m bei joje įrengtos 16 gyvenamųjų vietų, pabrėžtina, kad minėtų duomenų pirmosios instancijos teismui atsakovo atstovas nebuvo pateikęs ir nenurodė jokių tokio nepateikimo priežasčių, be to, atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą pats atsakovo atstovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra išlikę duomenų, kurioje 2 būrio gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas gyveno. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, apeliacinės instancijos teismas šių atsakovo atstovo naujai pateiktų įrodymų nevertins.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgus į tai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik pareiškėjo teisės į bausmės atlikimą nustatyto dydžio gyvenamosiose patalpose (vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos) pažeidimas, kurio (gyvenamųjų patalpų perpildymo) dalimi pirmosios instancijos teismas vertino ir byloje nustatytą pažeidimą dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Be to, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Iš byloje esančių duomenų netgi matyti, kad pats pareiškėjas raštu atsisakė būti perkeltas iš 19 būrio į kitą būrį, kuriame jam būtų užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas (b. l. 27). Be to, byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, o iš byloje esančios Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės 2016 m. gegužės 3 d. pažymos Nr. 55/04-272 (b. l. 52) matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. A. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius