Administracinė byla Nr. A-120-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03275-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „S. K. paslaugos“ skundą atsakovui Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių teritorinei darbo biržai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „S. K. paslaugos“ (toliau – ir UAB „S. K. paslaugos“, Bendrovė, pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža, atsakovas) direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir įpareigoti atsakovą subsidijos Bendrovei skyrimo klausimą svarstyti iš naujo.

Skunde nurodė, kad ginčijamas Lietuvos darbo biržos direktoriaus įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pažymėjo, kad Bendrovė turi socialinės įmonės statusą ir nuo įkūrimo yra sukūrusi daugybę darbo vietų neįgaliesiems, subsidijos Bendrovei buvo skiriamos nuo 2010 metų, atsakovas, 2012 metais atlikęs patikrinimą, jokių pažeidimų nenustatė. Sprendimas neskirti Bendrovei subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-135 patvirtinto Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 11.1.7 punkto nuostatomis ir remiantis Plungės teritorinės darbo biržos pateiktais duomenimis, kad Telšių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje buvusi Bendrovės direktorė S. K. ir buhalterė R. P. yra kaltinamos tikslinės paskolos panaudojimu ne pagal paskirtį, aplaidžiu apskaitos tvarkymu ir dokumentų klastojimu. Tvarkos aprašo 11.1.7 punkte nustatyta, kad parama socialinei įmonei negali būti skiriama, jei yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl socialinės įmonės ūkinės-komercinės veiklos. Bendrovės atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas nebuvo ir nėra pradėtas. Bendrovė niekada nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamos buvusios Bendrovės darbuotojos, nepaneigia pareiškėjo teisės gauti subsidiją. Be to, nė viena iš darbuotojų nėra pripažinta kalta ir jų atžvilgiu galioja nekaltumo prezumpcija. Šiuo metu Bendrovėje dirba 66 darbuotojai, iš kurių 35 priklauso tikslinėms grupėms. Neskyrus subsidijos, nukentėtų šie darbuotojai, valstybei padidėtų socialinė našta. Pareiškėjo nuomone, Tvarkos aprašo 11.1.7 punktas neatitinka Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnio reikalavimų, nes Įstatyme tokių apribojimų, kokie nustatyti Tvarkos aprašo 11.1.7 punkte, nėra. Pareiškėjas Tvarkos aprašo 10 punkto reikalavimų nepažeidė, nes jame nustatytas reikalavimas apdrausti turtą kyla tik nuo turto įsigijimo momento. Iš anksčiau gautų subsidijų įsigyta turtą pareiškėja visuomet apdrausdavo.

Atsakovas Lietuvos darbo birža atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 69–73) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, jog S. K. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas neturi įtakos svarstant klausimą dėl subsidijos skyrimo Bendrovei, neatitinka tikrovės. Paraiškos teikimo metu ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu S. K. buvo Bendrovės direktorė. Ji pasirašė Plungės teritorinei darbo biržai pateiktą paraišką. Bendrovės direktorė buvo pakeista tik 2013 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu, t. y. po ginčijamo įsakymo priėmimo. Laikotarpiu, dėl kurio metu gautų subsidijų panaudojimo ne pagal paskirtį S. K. yra patraukta baudžiamojon atsakomybėn, pareiškėjas turėjo individualios įmonės statusą, jos savininkė buvo S. K. Vadinasi, ji veikė įmonės vardu, atsakė už individualios įmonės veiklos organizavimą, sprendė dėl gautos paramos naudojimo būdų. Nors 2012 metais individuali S. K. įmonė (duomenys neskelbtini) buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę, ji, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.104 straipsnio nuostatas, perėmė visas pertvarkyto asmens teises ir pareigas, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas neatitinkančiu Tvarkos aprašo 11.1.7 punkto reikalavimų.

Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 11.1.7 punkte nustatytas reikalavimas, kad gauti subsidiją siekiančiai įmonei nebūtų iškelta bankroto byla, priimtas sprendimas ją likviduoti, iškelta restruktūrizavimo byla arba pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra įtvirtintas Socialinių įmonių įstatymo 15 straipsnyje. Pagal Įstatymo 20 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 852, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai suteikti įgaliojimai patvirtinti Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašą. Lietuvos teisėje galioja teisės akto teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol nėra konstatuotas tam tikro teisės akto prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai, valstybės institucijos privalo juo vadovautis. Tvarkos aprašas yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantis. Pateiktoje priemonės įgyvendinimo išlaidų sąmatoje pareiškėjas nurodė darbo priemonių pirkimo, pristatymo, pritaikymo ir montavimo išlaidas, tačiau į sąmatą neįtraukė lėšų, kurios bus skirtos pagal Tvarkos aprašo 10 punktą apdraudžiant įsigytą turtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės teritorinė darbo birža (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58–61) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad apsvarstęs pareiškėjo pateiktą paraišką nustatė, jog ji atitinka Tvarkos aprašo nuostatas, tačiau, kadangi turėjo informacijos apie Bendrovės (buvusi S. K. firma (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, perdavė paraišką svarstyti Lietuvos darbo biržai. Trečiasis suinteresuotas asmuo buvo informuotas, kad Bendrovė ne pagal paskirtį panaudojo dalį jai valstybės skirtų subsidijų, todėl 2012 m. lapkričio 19 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Plungės teritorinė darbo birža pareiškė 70 022,24 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Ikiteisminio tyrimo metu Bendrovė turėjo individualios įmonės statusą ir jos savininko teises įgyvendino baudžiamojon atsakomybėn traukiama S. K. Tai, kad 2012 m. gegužės 2 d. buvo priimtas sprendimas pertvarkyti individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, nepaneigia fakto, kad įmonės atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pagal CK 2.104 straipsnio 1 dalį, juridinio asmens pertvarkymas nepanaikina pertvarkyto juridinio asmens teisių ir pareigų, keičiasi tik juridinio asmens teisinė forma, bet perimamos visos iki pertvarkymo turėtos juridinio asmens teisės ir pareigos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jei pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus subsidiarini atsako pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusios iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Pareiškėjo pateikta paraiška neatitiko Tvarkos aprašo 10 punkto reikalavimų, nes joje nenurodytos įsigyjamo sodo traktoriuko su priedais ir priekaba draudimo išlaidos, nors 9 punkto nuostatos reikalauja sąmatoje nurodyti visas priemonei įgyvendinti reikalingas lėšas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18  d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir įpareigojo Lietuvos darbo biržą pareiškėjo pateiktą paraišką gauti subsidijas neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti įvertinti iš naujo; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100,00  Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad socialinėms įmonėms teikiamą valstybės pagalbą, juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja, socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes apibrėžia ir darbo santykių šiose įmonėse ypatumus nustato Socialinių įmonių įstatymas. Įstatymo 13 straipsnio nustatytos valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarką reglamentuoja socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-135 patvirtintas Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašas.

Tvarkos aprašo 11 punkte nustatyti bendrieji reikalavimai, taikomi visų rūšių valstybės pagalbai gauti. Specialieji reikalavimai subsidijai neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti įtvirtinti Tvarkos aprašo 35 punkte. Pagal Tvarkos aprašo 64 punktą valstybės pagalba socialinei įmonei skiriama, jeigu tenkinami bendrieji ir specialieji reikalavimai atitinkamai subsidijai gauti bei priemonės įgyvendinimo išlaidos yra pripažįstamos tinkamomis finansuoti. Jei socialinė įmonė netenkina bent vieno nurodyto reikalavimo, prašoma valstybės pagalba neskiriama.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis ir proceso šalių paaiškinimais nustatyta, kad Lietuvos darbo biržos direktoriaus sprendimas, kuriuo Bendrovei atsisakyta skirti subsidiją neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, priimtas, nes Bendrovė neatitiko Tvarkos aprašo 11.1.7 punkte nustatyto vieno iš bendrųjų reikalavimų, taip pat Tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimo. Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėjas pripažintas neatitinkančiu Tvarkos aprašo 11.1.7 punkto reikalavimų, nes Telšių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje buvusios S. K. firmos (duomenys neskelbtini) direktorė S. K. ir buhalterė R. P. yra kaltinamos tikslinės paramos lėšų panaudojimu ne pagal paskirtį.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Telšių rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-25-941/2014, kurioje: 1) S. K. kaltinama tuo, kad būdama S. K. firmos (duomenys neskelbtini) direktore ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį S. K. firmos (duomenys neskelbtini) turtą, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d., iš Telšių darbo biržos gavusi didesnės nei 150 MGL dydžio subsidiją, iš viso 58  2947,29 Lt, dalį gautos subsidijos (70 022,24 Lt) panaudojo ne pagal paskirtį ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 206 straipsnio 1 dalyje, taip pat, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišsaugojo S. K. firmos (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje; 2) R. P., būdama S. K. firmos (duomenys neskelbtini) buhaltere, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, suklastojo tikrus dokumentus ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis bei byloje esančia rašytine medžiaga teismas nustatė, kad UAB „S. K. paslaugos“ atžvilgiu (buvusi S. K. firma (duomenys neskelbtini)) kaltinimai nusikalstamų veikų padarymu minėtoje baudžiamojoje byloje nėra pareikšti.

Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 2  d. individualios įmonės savininkės sprendimu S. K. firma (duomenys neskelbtini) buvo pertvarkyta ir įsteigta UAB „S. K. paslaugos“, kuri Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. rugpjūčio 1  d. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad, pagal CK  2.104 straipsnio nuostatas, pertvarkymas yra juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. CK  2.95 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu, todėl juridinių asmenų pertvarkymas nėra jų pabaiga. Pertvarkytas juridinis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už pertvarkytojo juridinio asmens galimai padarytas nusikalstamas veikas, t. y. juridinio asmens pertvarkymas nėra pagrindas panaikinantis baudžiamąją atsakomybę dėl juridinio asmens pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2010). Kita vertus, kaip nustatyta anksčiau, Telšių rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-941/2014 kaltinimai nusikalstamų veikų padarymu nei buvusiai S. K. firmai (duomenys neskelbtini), nei po šios įmonės pertvarkymo įsteigtai UAB „S. K. paslaugos“ nėra pareikšti. Teismas laikė, kad nepagrįsti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad vien ta aplinkybė, jog S. K. yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn, reiškia, kad kaltinimai pareikšti ir buvusiai S. K. firmai (duomenys neskelbtini), nes individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios atsakomybės taikymą reglamentuoja ne civilinės, o baudžiamosios teisės normos. Juridinis asmuo yra savarankiškas baudžiamosios atsakomybės subjektas, kuris baudžiamojon atsakomybėn traukiamas BK  20 straipsnio nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje kaltinimai juridiniam asmeniui nėra pareikšti. Tvarkos aprašo 11.1.7 punkto nuostatos vienareikšmiškai tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas socialinės įmonės atžvilgiu, o ne juridinio asmens dalyvių ar buvusių (esamų) darbuotojų atžvilgiu.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Lietuvos darbo birža, atsisakydama skirti pareiškėjui subsidiją, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Tvarkos aprašo 11.1.7 punktu, nes Bendrovei baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-941/2014 jokie kaltinimai nėra pareikšti.

Pareiškėjos pateikta paraiška subsidijoms gauti pripažinta neatitinkančia jai keliamų reikalavimų, nes priemonės įgyvendinimo išlaidų sąmatoje nebuvo įtrauktos išlaidos įsigyjamam turtui apdrausti, ką imperatyviai nustato Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatos.

Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytas reikalavimas priemonės įgyvendinimo išlaidų sąmatoje įtraukti visas priemonei įgyvendinti reikalingas lėšas, t. y. lėšas, skirtas įsigytam turtui apdrausti, nepriskirtinas prie bendrųjų ar prie specialių reikalavimų subsidijai neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti gauti. Tvarkos aprašo 62 punkte nustatyta, kad teritorinė darbo birža, nustačiusi, jog pateikti ne visi reikalingi dokumentai ar juose pateikta ne visa reikalinga informacija, gali kreiptis į socialinę įmonę, nurodydama trūkumus ir jų pašalinimo terminą. Nustatyta, kad šia teise Plungės teritorinė darbo birža pasinaudojo ir 2013 m. liepos 1 d. raštu informavo pareiškėją apie pateiktos paraiškos trūkumus (b. l. 43), tačiau trūkumai nustatyti sodo traktoriuko su priedais sąmatoje nebuvo nurodyti. Kaip matyti iš trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo, šis trūkumas buvo pastebėtas tik Bendrovės paraišką vertinant 2013 m. liepos 7 d. vykusiame Lietuvos darbo biržos Paraiškų dėl valstybės pagalbos skyrimo socialinėms įmonėms svarstymo darbo grupės posėdyje. Sisteminis Tvarkos aprašo nuostatų vertinimas leidžia spręsti, kad aplinkybė, jog pateikta paraiška neatitiko Tvarkos aprašo 9 ir 10 punktų reikalavimų, nes sąmatoje nebuvo nurodytos lėšos, skirtos įsigyjamam turtui apdrausti, negali būti pagrindu neskirti valstybės subsidijos. Nustačius paraiškos neatitikimus, pareiškėjas pagal Tvarkos aprašo 62 punkto nuostatas turėjo teisę juos ištaisyti. 

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ naikintinas ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjo pateiktą paraišką gauti subsidijas neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti įvertinti iš naujo.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas, teismas iš atsakovo priteisė pareiškėjui 100,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio sumą.

III.

Atsakovas Lietuvos darbo birža (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114-117), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino Tvarkos aprašo 11.1.7 punkte numatytą bendrąjį reikalavimą. Atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, nėra pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje, nereiškia, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 11.1.7 punktu pareiškėjui subsidija neįgaliųjų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti neskirta neteisėtai. S. K. firma (duomenys neskelbtini) buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar S. K. firma (duomenys neskelbtini) ir jos savininkė nelaikytinos tapačiais subjektais baudžiamosios teisės prasme.

2. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimu, mano, kad pareiškus kaltinimus baudžiamojoje byloje S. K. kaip fiziniam asmeniui ir individualiai firmai (duomenys neskelbtini), būtų pažeistas draudimo bausti už tą pačią veiką du kartus principas. Todėl nagrinėjamu atveju kaltinimai S. K. firmai (duomenys neskelbtini) negalėjo būti pareikšti.

3. Dėl galimybių tikslinti paraišką nurodo, kad Tvarkos apraše nėra nurodyta, kokių veiksmų turėtų imtis atsakovas, nustatęs socialinės įmonės paraiškos gauti valstybės pagalbą trūkumus.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 120-126), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantas nepagrįstai išplečia Tvarkos aprašo 11.1.7 punkto aiškinimą. Pareiškėjo (kaip juridinio asmens) atžvilgiu jokie įtarimai ar kaltinimai baudžiamojoje byloje nėra pareikšti, ikiteisminis tyrimas įmonės atžvilgiu nevyksta, todėl Tvarkos aprašo 11.1.7 punkto reikalavimas yra visiškai tenkinamas.

2. Viešojoje teisėje galioja principas, pagal kurį, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Be to, administracinėje teisėje bet kokie draudimai turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai, o neaiškumai aiškinami asmens, kurio atžvilgiu taikoma norma, naudai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Tvarkos aprašo nuostatomis ir konstatavo, kad šių nuostatų reikalavimus pareiškėjas atitiko. Apeliantas teigia, kad pareiškėjui turėtų būti taikomi reikalavimai, kurie Tvarkos apraše nėra numatyti.

3. Apeliantas klysta painiodamas nuostatas dėl fizinių ir juridinių asmenų statuso, nes fiziniai ir juridiniai asmenys nėra tapatūs, o visiškai atskiri teisės subjektai. Ikiteisminiai tyrimai nagrinėjamu atveju vyksta tik fizinių asmenų atžvilgiu (BK numatyta, kad už tuos nusikaltimus atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo).

4. Sistemiškai aiškindamas Tvarkos aprašo nuostatas, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad aplinkybė, jog sąmatoje nebuvo nurodytos lėšos, skirtos įsigyjamajam turtui apdrausti, negali būti pagrindu neskirti subsidijos, nes pareiškėjas, remdamasis Tvarkos aprašo 62 punktu, turi teisę tuos trūkumus ištaisyti.

5. Byloje nustatyta, kad nėra jokių pagrindų nesuteikti pareiškėjui subsidijos, kadangi pareiškėjas atitinka visus Tvarkos aprašo reikalavimus. Todėl subsidija negali būti neskirta remiantis vien formaliais ir nereikšmingais trūkumais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“, kuriuo socialinei įmonei UAB „S.  K. paslaugos“ atsisakyta skirti subsidiją neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad Bendrovė 2013 m. birželio 27 d. Plungės teritorinei darbo biržai pateikė Paraišką gauti subsidiją neįgaliųjų darbuotojų darbo vietai įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti bei su paraiška susijusius dokumentus (b. l. 41). Plungės teritorinė darbo birža, įvertinusi pareiškėjo pateiktą paraišką ir dokumentus, 2013 m. liepos 1 d. raštu Nr. S-1211 paprašė patikslinti informaciją: 2.3 punkte nurodyti prašomos valstybinės pagalbos dydį planuojamai darbo vietai steigti; 3.2 punkte nurodyti keliamus reikalavimus darbuotojui bei konkrečiai aprašyti darbo laiką; 3.3 punkte aiškiai išdėstyti planuojamos pirkti darbo priemonės techninius reikalavimus; 6.4 punkte pagrįsti, kad įsteigus darbo vietas neįgaliesiems, įmonės vidutinis darbuotojų skaičius padidės palyginus su praėjusių 12 mėnesių darbuotojų skaičiumi (b. l. 43). Taisydamas Plungės teritorinės darbo biržos nurodytus trūkumus, pareiškėjas 2013 m. liepos 3 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikė patikslintą paraišką ir patikslintą verslo planą (b. l. 44–51).

Remdamasi Tvarkos aprašo 63 punktu ir atsižvelgdama į turimą informaciją, kad UAB „S. K. paslaugos“ buvusių darbuotojų atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, Plungės teritorinė darbo birža pareiškėjo paraišką ir turimus dokumentus perdavė svarstyti Lietuvos darbo biržai (b. l. 59).

UAB „S. K. paslaugos“ pateikta paraiška gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti buvo apsvarstyta 2013 m. liepos 7 d. vykusiame Lietuvos darbo biržos Paraiškų dėl valstybės pagalbos skyrimo socialinėms įmonėms svarstymo darbo grupės posėdyje, kurio metu vienbalsiai nutarta rekomenduoti neskirti Bendrovei subsidijos pagal pateiktą paraišką (b. l. 80–81).

Remdamasis nurodyta rekomendacija ir vadovaudamasis Socialinių įmonių įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi bei Tvarkos aprašo 63 ir 64 punktais, Lietuvos darbo biržos direktorius 2013 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-382 nusprendė neskirti pareiškėjui subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti (b. l. 9). Apie priimtą sprendimą ir jo faktinį pagrindą pareiškėjas buvo informuotas Lietuvos darbo biržos 2013 m. liepos 22 d. raštu Nr. SD-2032 (b. l. 7–8).

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir įpareigoti atsakovą subsidijos Bendrovei skyrimo klausimą svarstyti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir įpareigojo Lietuvos darbo biržą pareiškėjo pateiktą paraišką įvertinti iš naujo; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) nustato juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustato darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuoja valstybės pagalbą socialinėms įmonėms (1 straipsnis). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad socialinė įmonė – šio įstatymo nustatyta tvarka šį statusą įgijusi Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė ar jos filialas (toliau – juridinis asmuo), kai tenkinamos visos šios sąlygos <...>. Įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja socialinės įmonės statuso įgijimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinės įmonės statusą juridiniam asmeniui jo prašymu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteikia Vyriausybės įgaliota institucija. Prašymai suteikti socialinės įmonės statusą priimami nuo einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dienos iki rugsėjo 30 dienos. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad socialinės įmonės statusas paprastai suteikiamas neterminuotam laikui, kol juridinis asmuo atitinka šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Socialinės įmonės statuso netekimą reglamentuoja 11 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu: 1) juridinis asmuo pateikia prašymą panaikinti socialinės įmonės statusą; 2) juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla, priimamas sprendimas likviduoti ar reorganizuoti juridinį asmenį; 3) socialinė įmonė daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos; 4) socialinė įmonė nesilaiko įsipareigojimų pagal sutartį dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos; 5) paaiškėja, kad socialinė įmonė piktnaudžiavo savo socialinės įmonės statusu ar vykdė nesąžiningą konkurenciją, ar netinkamai naudojo pagalbai skirtas lėšas, ar nepateikė jų panaudojimo ataskaitos arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal šio straipsnio 2 dalį socialinė įmonė privalo pranešti socialinės įmonės statusą suteikusiai Vyriausybės įgaliotai institucijai apie visus pagrindus, kuriems atsiradus gali būti panaikinamas socialinės įmonės statusas, per 15 dienų nuo tų pagrindų atsiradimo dienos.

Įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja valstybės pagalbos socialinei įmonei rūšis, iš kurių viena – subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti (1 dalies 2 punktas). Subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti gali būti skiriama, kai yra visos šios sąlygos: 1) jeigu ją įsteigus vidutinis socialinės įmonės sąrašuose esančių darbuotojų skaičius padidėja, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių; 2) ši darbo vieta bus išlaikyta ne trumpiau kaip 36 mėnesius; 3) į šią darbo vietą įdarbinami šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti asmenys (Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Iš išdėstyto įstatyminio reguliavimo matyti, kad ginčijamame Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. V-382, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, buvo remiamasi aplinkybėmis, kurios pagal Įstatymą sudaro pagrindą ne spręsti dėl subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti skyrimo, bet dėl aplinkybių, kurios galimai sudaro pagrindą svarstyti dėl socialinės įmonės statuso netekimo.

Lietuvos darbo biržos direktoriaus sprendimas, kuriuo Bendrovei atsisakyta skirti subsidiją neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, priimtas remiantis Plungės teritorinės darbo biržos pateiktais duomenimis, kad Telšių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje buvusi Bendrovės direktorė S. K. ir buhalterė R. P. yra kaltinamos tikslinės paskolos panaudojimu ne pagal paskirtį, aplaidžiu apskaitos tvarkymu ir dokumentų klastojimu. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, kad Telšių rajono apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-25-941/2015, kurioje: 1) S. K. kaltinama tuo, kad būdama S. K. firmos (duomenys neskelbtini) direktore ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį S. K. firmos (duomenys neskelbtini) turtą, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d., iš Telšių darbo biržos gavusi didesnės nei 150 MGL dydžio subsidiją, iš viso 58 2947,29 Lt, dalį gautos subsidijos (70 022,24 Lt) panaudojo ne pagal paskirtį ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 206 straipsnio 1 dalyje, taip pat, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišsaugojo S. K. firmos (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje; 2) R. P., būdama S. K. firmos (duomenys neskelbtini) buhaltere, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, suklastojo tikrus dokumentus ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Taigi, gavusi aptartus duomenis, Lietuvos darbo birža galėjo svarstyti, ar jie sudaro pagrindą spręsti dėl socialinės įmonės statuso netekimo. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad socialinės įmonės statuso netenkama, kai paaiškėja, kad socialinė įmonė piktnaudžiavo savo socialinės įmonės statusu ar vykdė nesąžiningą konkurenciją, ar netinkamai naudojo pagalbai skirtas lėšas, ar nepateikė jų panaudojimo ataskaitos arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Lietuvos darbo birža sprendė dėl subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti skyrimo pareiškėjui, nors Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje subsidijos neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti skyrimo sąlygas, nėra numatyta, kad svarstant subsidijos skyrimo klausimą, vertinami duomenys, susiję su socialinės įmonės statusu (pvz., duomenys apie galimą piktnaudžiavimą socialinės įmonės statusu ar netinkamą pagalbai skirtų lėšų naudojimą). Kadangi Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kada gali būti skiriama subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, tačiau su šiomis sąlygomis susijusios aplinkybės ginčijamame sprendime nenurodytos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai priėmė 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir neskyrė subsidijos pareiškėjui remdamasis tuo, kad Telšių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas spręsti klausimą iš naujo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė panaikinti Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas kitais motyvais, sprendimui esant iš esmės teisėtam ir pagrįstam, tai nesudaro pagrindo jį panaikinti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas pateikė abstraktų prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nenurodydamas, kokių išlaidų priteisimo siekia ir nepateikdamas dėl jų įrodymų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl šis klausimas nesprendžiamas, o pareiškėjas turi ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Veslava Ruskan

                                                        Arūnas Sutkevičius