Administracinė byla Nr. eI2-7032-780/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00546-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 22 d.

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,

dalyvaujant pareiškėjui N. N. ir jo atstovui advokatui R. S.,

atsakovo atstovei A. U., 

vertėjui Tadui Tvarijonui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas N. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-02-02 sprendimą Nr. 24S39503.

 Pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamu 2024-02-02 sprendimu Nr. 24S39503 Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760242447, galiojantį iki 2024-04-24, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (UTPĮ) 50 str. 1 d. 11 p., kuriame nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu išnyko priežastys, dėl kurių užsienietis nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena šešerius metus. 2018-09-19 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“, kuris yra įsiteisėjęs.

2020-11-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-2) 32PR-1 Dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ 3 punkto vykdymo (išsiuntimo vykdymo), kuriuo, atsižvelgus į tai, kad dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų buvo neįmanoma organizuoti pareiškėjo išsiuntimo, nuspręsta sustabdyti Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 vykdymą dėl objektyvių aplinkybių.

2022-04-19 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti N. N. leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu (asmens išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas ir aplinkybės, dėl kurių išsiuntimas sustabdytas per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko). 2023-04-24 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760242447, galiojęs iki 2024-04-24, buvo panaikintas skundžiamu sprendimu.

2018-09-19 sprendimo dalis dėl išsiuntimo į kilmės valstybę priimta remiantis 2018 m. galiojančiomis aplinkybėmis. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) turi būti iš naujo įvertinti priimant sprendimą vykdyti sustabdytą sprendimą.

Akivaizdu, kad nuo 2018 m. UTPĮ 128 str. 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl išsiuntimo, yra pasikeitusios. Pareiškėjas per šešerius metus, teisėtai gyvendamas Lietuvos Respublikoje užmezgė tamprius ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, tai patvirtina su skundu teikiami įrodymai: MB „Eskedar kava“ rekomendacija; VšĮ Nacionalinis socialinės integracijos institutas rekomendacija; (pridedama); kalbos mokymosi sutartis ir pareiškėjo jau įgyti įgūdžiai; (duomenys neskelbtini) miesto kultūros centro raštas; VšĮ Menų agentūra Artscape raštas; UAB „Dokana“ raštas; Lietuvos Raudonojo kryžiaus rekomendacija; nuomos sutartis.

Viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Skundžiamas sprendimas turi būti peržiūrėtas atsižvelgiant į iš esmės pasikeitusias aplinkybes.

Asmeniui, manančiam, kad nebėra pagrindo toliau taikyti išsiuntimą, negali būti atimta teisė prašyti panaikinti jį pateikiant pasikeitusias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, sprendimas panaikinti galiojantį leidimą gyventi ir atnaujinti išsiuntimą iš esmės pažeidžia proporcingumo principą.

Sprendimu apribota pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) byloje Hoti prieš Kroatiją (Peticijos Nr. 63311/14) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis apima pozityvią valstybių pareigą užtikrinti asmenų teisę į privatų ir šeimyninį gyvenimą. Minėtoje byloje EŽTT pripažino, kad valstybės institucijos pažeidė užsieniečio teisę į privatų gyvenimą, nesugebėdamos ištisus metus legalizuoti užsieniečio buvimo valstybėje ir tokiu būdu palikdamos užsienietį nesaugumo būsenoje (§ 126). Dar daugiau, teismas sprendė, kad valstybė neužtikrino pozityvios efektyvios ir prieinamos procedūros ar procedūrų kombinacijos, leidžiančios užsieniečiui legalizuoti savo tolesnį buvimą valstybėje, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti užsieniečio teisę į privatų gyvenimą (§ 141). Byloje Sudita Keita prieš Vengriją (Peticijos Nr. 42321/15), EŽTT taip pat pripažino, kad valstybė neužtikrino šių procedūrų ar procedūrų derinio, leisdama de facto asmeniui be pilietybės patirti su sveikatos būkle susijusius sunkumus, klausimas dėl jo statuso Vengrijoje nebuvo sprendžiamas tinkamai atsižvelgiant į jo privataus gyvenimo interesus pagal 8 straipsnį (§ 41).

Atsižvelgiant į jo teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiką, gaunamas teisėtas pajamas, mokamus mokesčius, nuomojamą būstą ir socialinius ryšius, pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes ir priimti naują sprendimą dėl jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

Atsisakymas pakeisti sprendimą išsiųsti užsienietį, nepaisant to, kad pasikeitus aplinkybėms, išnyko pagrindas išsiuntimą taikyti, iš esmės reikštų asmens, kurio atžvilgiu išsiuntimas pritaikytas, nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą teisių suvaržymą, atitinkamai institucijai suteiktų įgalinimų naudojimą ne pagal paskirtį ir tikslus, kuriems tokia institucija yra įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus veikti, nepagrįstą naudojimąsi valstybės valdžia, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų pažeidimą. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, galiojantis sprendimas iš esmės pažeidžia proporcingumo principą.

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Atnaujindamas sprendimo išsiųsti pareiškėją vykdymą po 5 metų sustabdymo tačiau iš naujo nenagrinėdamas tokį išsiuntimą nulėmusių aplinkybių, atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus. Sprendimas naikintinas, atsakovas įpareigotinas iš naujo įvertinti visas su išsiuntimo vykdymo atnaujinimu susijusias aplinkybes.

Konstitucinio Teismo doktrinoje (Konstitucinio Teismo 2008-12-24 nutarimas byloje Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08) yra išaiškinta, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės priimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

UTPĮ 132 str. nustato, kad užsieniečiui šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.

Atsakovas savo sprendimą grindžia tuo, kad įstatymas suteikia galimybę panaikinti tokį leidimą bendru pagrindu išnykus jo suteikimo sąlygoms iki jo galiojimo pabaigos. Pareiškėjas nesutinka su tokiu įstatymo interpretavimu. Specifinė, nuo užsieniečio valios nepriklausanti tokio priežastis dėl kurios leidimas buvo išduotas ir valstybės pareiga saugoti užsieniečio teisę į privatų gyvenimą leidžia teigti, kad bendra leidimo panaikinimo norma negali būti taikoma konkrečiu pareiškėjo atveju, t. y. panaikinant 2020-11-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-2) 32PR-1 sustabdantį išsiuntimo vykdymą dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų.

Pareiškėjui buvo išduoti trys leidimai laikinai gyventi, du iš jų pasibaigus COVID-19 pandemijai, todėl pareiškėjui nesuvokiami priimto sprendimo atnaujinti išsiuntimo vykdymą nepasibaigus suteikto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui, šį leidimą panaikinant. Toks sprendimas, ignoruojantis akivaizdžias aplinkybes yra nemotyvuotas ir turi būti panaikintas.

Priimdamas skundžiamus sprendimus Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

Nebuvo vertintos pareiškėjo šiame skunde nurodytos faktinės aplinkybės, kurios laikytinos svarbiomis sprendžiant dėl priimtos sprendimo proporcingumo. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino.

Migracijos departamentas neatliko pakankamo individualaus vertinimo, ginčijami sprendimai buvo priimti formaliai remiantis teise panaikinti sprendimą subjektyviai deklaravus, kad būtent šiuo metu kliūtys vykdyti išsiuntimą yra išnykusios. Todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimas naikintini kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė tenkinti jo skundą. Nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas visiškai nevertino pasikeitusių aplinkybių apie pareiškėjo integraciją Lietuvoje per 6 metus ir vadovavosi 2018 metų duomenimis ir aplinkybėmis. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, nes ignoravo jo sukurtus socialinius ryšius Lietuvoje. Nurodo, kad išduotas laikinas leidimas negali būti naikinamas pasikeitus aplinkybėms, kurios yra pasikeitusios jau prieš 4 metus, o atsakovas turėtų spręsti tik dėl naujo leidimo išdavimo ar neišdavimo. Patvirtino, kad pareiškėjas yra pateikęs naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris dar nėra išnagrinėtas.       

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad Migracijos departamentas 2024-02-02 sprendimu Nr. 24S39503 panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760242447, galiojantį iki 2024-04-24, nes išnyko priežastys, dėl kurių asmuo nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymas) nustatytu pagrindu.

Įstatymo 40 str. 1 d. nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl Įstatymo 1301 str. nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 str. 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl Įstatymo 132 str. 1 d. nurodytų aplinkybių.

Įstatymo 132 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas dėl Įstatymo 128 str. 2 d. 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių, šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 132 str. 2 d. nustatyta, kad Įstatymo 132 str. 1 d. nurodytu atveju užsieniečiui Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.

Įstatymo 128 str. 2 d. 4 p. nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita).

Migracijos departamentas priėmė 2018-09-19 sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“. Šiuo sprendimu pareiškėjui išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos buvo pavestas vykdyti VSAT. Minėtas Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs.

Migracijos departamentas priėmė 2020-11-18 sprendimą Nr. (15/6-2) 32PR-1 Dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ 3 punkto vykdymo (išsiuntimo vykdymo). Šiuo sprendimu, atsižvelgus į tai, kad dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų buvo neįmanoma organizuoti užsieniečio išsiuntimo į Šri Lanką, nuspręsta sustabdyti Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 vykdymą dėl nustatytų objektyvių aplinkybių. Pažymi, kad Šri Lankos ambasada jam buvo išdavusi kelionės dokumentą, kurio galiojimas baigėsi 2020-11-24.

2023-05-25 Migracijos departamentas kreipėsi į Šri Lankos ambasadą dėl kelionės dokumento užsieniečiui išdavimo. 2023-11-14 Migracijos departamentas iš Šri Lankos gavo pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą. Taip pat nustatyta, kad oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką, pasibaigus COVID–19 pandemijai, yra atnaujinti ir vykdomi.

Įvertinus tai, kad priežastys dėl kurių jam nebuvo išsiųstas į kilmės valstybę yra išnykusios, galima daryti išvadą, kad priežastys ir aplinkybės, dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi taip pat yra išnykusios, t. y. pareiškėjas gali būti išsiųstas į Šri Lanką ir jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, todėl jam išduotas leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais.

Visų pirma, priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio jau yra išnagrinėtas ir 2018-09-19 sprendimas Nr. (15/6-13) 12PR-150 nesuteikti prieglobsčio įsiteisėjęs. Migracijos departamento 2020-11-18 sprendimu Nr. (15/6-2) 32PR-1 buvo nuspręsta dėl objektyvių priežasčių (COVID–19 pandemija ir atšaukti tarptautinių oro linijų reisai į Šri Lanką) sustabdyti Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 vykdymą. Šių faktų neginčija ir pats pareiškėjas.

Antra, Migracijos departamento 2020-11-18 sprendime Nr. (15/6-2) 32PR-1 nustatytos priežastys yra išnykusios, nes 2023-11-14 Migracijos departamentas iš Šri Lankos gavo pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą. Taip pat nustatyta, kad oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką, pasibaigus COVID–19 pandemijai, yra atnaujinti ir vykdomi, t. y. išnyko priežastys ir aplinkybės, dėl kurių užsieniečio nebuvo galima išsiųsti (Įstatymo 132 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. - užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl Įstatymo 132 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Dėl minėtų priežasčių buvo padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad išnyko aplinkybės ir priežastys, dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p.). Iš skundo matyti, kad ir šių aplinkybių neginčija pareiškėjas.

Trečia, pareiškėjo skundo argumentas, kad priimant sprendimą nebuvo tinkamai vertintas Įstatymo 128 straipsnis, nepagrįstas. Migracijos departamentas priimdamas sprendimą įvertino ir 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, t. y. pirmas leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas 2022-04-22 Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu, vėliau leidimai tuo pačiu pagrindu buvo tęsiami ir leidimas laikinai gyventi Nr. 760242447 galiojo iki 2024-04-24; užsienietis deklaravo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); dirbo nuo 2022-05-23 iki 2022-10-31, nuo 2023-08-29 iki 2023-10-18, nuo 2023-12-28 iki šiol Lietuvos Respublikoje. Vertinant užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat įvertinti ir užsieniečio argumentai dėl jo neišsiuntimo (Šri Lankoje jis yra persekiojamas, kadangi domėjosi neteisėtais valdžios institucijų veiksmais dėl dingusių žmonių ir rūpinosi jų suradimu) bei pagrįstai ir motyvuotai nurodoma, kad dėl jo baimės būti persekiojamam jau buvo pasisakyta Migracijos departamento 2018-09-19 sprendime Nr. (15/6-13) 12PR-150, kuris yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė ir paduodamas skundą, o vien tai, kad jis dirbo, savanoriavo, įsitraukė į tam tikras veiklas Lietuvoje nekeičia sprendimuose nustatytų aplinkybių visumos.

Ketvirta, atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo cituojamomis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) byla Hoti prieš Kroatiją (Peticijos Nr. 63311/14), Sudita Keita prieš Vengriją (Peticijos Nr. 42321/15), kadangi minėti sprendimai nesusiję su prieglobsčiu, t. y. bylose nagrinėjami atvejai susiję su asmenimis be pilietybės ir dėl jiems keliamų reikalavimų įgyjant leidimus gyventi. Be to, minėtuose sprendimuose yra nurodoma, kad EŽTK 8 straipsnio negalima aiškinti taip, tarsi jis savaime garantuotų teisę gauti kurios nors rūšies leidimą apsigyventi šalyje. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu, kuris suteikė tam tikras teises ir pareigas iki išnyks Įstatymo 132 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Penkta, pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių yra neapgrįsti. Pažymi, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą neturėdamas tam teisės. Nors pareiškėjas į policijos pareigūnus kreipėsi pats ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio, tačiau kaip jau buvo nurodyta pirmiau šis prašymas išnagrinėtas ir jam prieglobstis nesuteiktas. Tai, kad priimtas teisingas Migracijos departamento sprendimas patvirtino ir LVAT priimdamas 2020-01-08 nutartį Nr. eA-5611-261/2019 (paliko galioti Migracijos departamento sprendimą). Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, t. y. netenkinus jo prašymo dėl prieglobsčio jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ir apie jo išsiuntimą į Šri Lanką. Be to, pareiškėjo išsiuntimas jau buvo pradėtas vykdyti VSAT 2020 m., tačiau dėl objektyvių priežasčių sustabdytas Migracijos departamento 2020-11-18 sprendimu Nr. (15/6-2) 32PR-1. Taigi pareiškėjas ignoruoja bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus).

Ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nenustatyti), socialiniai ir ekonominiai (nustatyti). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė trečiųjų šalių piliečiams, taigi ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti ir paaiškino, kad atsakovas skundžiamame sprendime vertino ir pareiškėjo dabartinius socialinius ryšius, o ne tik buvusius prieš 6 metus. Be to, atsakovas vertino pasikeitusias aplinkybes dėl laikino leidimo išdavimo sąlygų, o ne aplinkybes dėl išsiuntimo, kurios jau yra įvertintos priimant sprendimą nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui. Atstovė patvirtino, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, bet jis dar neišnagrinėtas. Tačiau naujas prašymas nesusijęs su skundžiamu sprendimu ir bus išnagrinėtas savarankiškai.    

Teismas

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024-02-02 sprendimo Nr. 24S39503, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760242447, galiojantis iki 2024-04-24 (toliau – Sprendimas).

Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad išnyko priežastys, dėl kurių asmuo nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendimas priimtas vadovaujantis: UTPĮ 50 str. 1 d. 11 p., UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 14 p.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta: 

Migracijos departamentas priėmė 2018-09-19 sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“, kuriuo pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos ir išsiuntė jį iš Lietuvos Respublikos į  Šri Lanką, išsiuntimo vykdymą pavedė vykdyti VSAT. Šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs, jo teisėtumą galutine nutartimi pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020-01-08 nutartimi Nr. eA-5611-261/2019.

Vykdant nurodytą Migracijos departamento 2018-09-19 sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 dėl pareiškėjo išsiuntimo Migracijos departamentas priėmė 2020-11-18 sprendimą Nr. (15/6-2) 32PR-1 „Dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ 3 punkto vykdymo sustabdymo“ (toliau – ir Sprendimas dėl vykdymo), kuriuo, atsižvelgus į tai, kad dėl COVID–19 pandemijos ir atšauktų tarptautinių oro linijų reisų buvo neįmanoma organizuoti užsieniečio išsiuntimo į Šri Lanką, nusprendė sustabdyti Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 vykdymą dėl išsiuntimo dėl nustatytų objektyvių aplinkybių. Šiame sprendime nurodyta, kad Šri Lankos ambasada 2020-06-19 buvo išdavusi pareiškėjo kelionės dokumentą, kurio galiojimas baigėsi 2020-11-23, tačiau dėl COVID-19 pandemijos du kartus (2020-10-28 ir 2020-11-14) buvo atšaukti tarptautiniai skrydžiai, kuriems pareiškėjui buvo nupirkti bilietai, todėl atšaukus didžiąją dalį tarptautinių skrydžių ir nežinant, kad jie bus atnaujinti, nebuvo galimybės įvykdyti Migracijos departamento 2018-09-19 sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 3 punkto ir nuspręsta sustabdyti Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 3 punkto vykdymą iki išnyks priežastys, dėl kurių išsiuntimo vykdymas sustabdomas.

2022-04-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2023-04-22, UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (asmens išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas ir aplinkybės, dėl kurių išsiuntimas sustabdytas per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko), nes aplinkybės ir objektyvios priežastys dėl, kurių pareiškėjas nebuvo išsiųstas į Šri Lanką, praėjus 1 metams po priimto sprendimo sustabdyti išsiuntimo vykdymą neišnyko.  

Migracijos departamentas 2023-04-24 išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760242447, kuris galioja iki 2024-04-24.

2023-11-14 Migracijos departamentas gavo iš Šri Lankos ambasados pareiškėjo vardu išrašytą kelionės dokumentą.

Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad oro linijų reisai iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką yra atnaujinti ir vykdomi.

Dėl Sprendimo teisėtumo

Visų prima, teismas pažymi, kad skundžiamu Sprendimu nebuvo spręsta tiek teisinių klausimų, kiek skunde kelia pareiškėjas, todėl dauguma pareiškėjo argumentų neturi įtakos skundžiamo Sprendimo teisėtumo vertinimui.

 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir panaikinimo pagrindus, kurie šiuo atveju ir apsprendžia skundžiamo Sprendimo teisėtumo patikrą, o pareiškėjo keliami klausimai dėl jo išsiuntimo pagrįstumo ir teisėtų lūkesčių likti Lietuvoje nebuvo sprendžiami skundžiamu Sprendimu ir nėra šios bylos dalykas.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių, šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju užsieniečiui šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.

Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita).

Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir kas metus pratęstas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu dėl to, kad buvo priimtas Sprendimas dėl vykdymo, kuriuo buvo sustabdytas jo išsiuntimas, nes jo nebuvo galima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių – jis neturėjo galiojančio kelionės dokumento ir nebuvo galimybės gauti kelionės bilietų dėl atšauktų skrydžių. Pažymėtina, kad abi šios aplinkybės yra būtinos vienu metu, t. y. pareiškėjas turi turėti galiojantį kelionės dokumentą tuo metu kai vykdomi skrydžiai, būtini jo išsiuntimui. Todėl tai, kad pareiškėjui buvo išduotas kelionės dokumentas, galiojęs iki 2020-11-23, nesudarė galimybės jį išsiųsti, nes dėl COVID-19 pandemijos tuo metu du kartus (2020-10-28 ir 2020-11-14) buvo atšaukti tarptautiniai skrydžiai. Tuo tarpu pasibaigus COVID-19 pandemijai ir atnaujinus skrydžius reikiama kryptimi naujas galiojantis kelionės dokumentas nebuvo gautas. Taigi, pareiškėjo neišsiuntimas iš Lietuvos buvo sąlygotas objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovo valios, todėl atsakovas privalėjo išduoti pareiškėjui leidimus laikinai gyventi tuo, pagrindu, kad dėl objektyvių aplinkybių negali įvykdyti įsiteisėjusio sprendimo dėl jo išsiuntimo.

Tačiau Įstatymas numato Migracijos departamento ir paties pareiškėjo teises ir pareigas, kurias jie turi vykdyti kai išnyksta aplinkybės, dėl kurių leidimas laikinai gyventi buvo išduotas.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu išnyko priežastys, dėl kurių užsienietis nebuvo grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, arba išnyko šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytos priežastys arba aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis

Nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu dėl to, kad jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto pagrindo (negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių), todėl pasibaigus COVID–19 pandemijai ir esant atnaujintiems oro linijų reisams į Šri Lanką bei gavus naują galiojantį pareiškėjo kelionės dokumentą išnyko priežastys ir aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo nebuvo galima išsiųsti ir dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu). Tokiu atveju, nurodyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato pareigą pareiškėjui, turinčiam leidimą laikinai gyventi, gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių šio leidimo išdavimo pagrindą. Atitinkamai, nurodytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas įpareigoja Migracijos departamentą panaikinti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad išnyko aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, o nurodyta Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis įpareigoja sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos įvykdyti nedelsiant kai išnyksta priežastys, nurodytos 128 straipsnio 2 dalyje (nagrinėjamu atveju išnyko Įstatymo 128 str. 2 d. 4 p. nurodytos priežastys).

Pažymėtina, kad šiuo atveju ir atsakovas, ir pareiškėjas kaip tik ir elgiasi pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, nes atsakovas tinkamai įvykdė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punkto imperatyvų įpareigojimą bei panaikino leidimą laikinai gyventi išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo išduotas, o pareiškėjas patvirtino kreipęsis į atsakovą gauti naują leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu, kaip ir numato Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis, įpareigojanti gauti naują leidimą, jeigu pasikeitė aplinkybės, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą. Todėl skunde keliami pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos arba jo teisės laikinai gyventi Lietuvoje klausimai nėra šios bylos dalykas, nes jie nebuvo spręsti skundžiamu Sprendimu. Šie klausimai bus sprendžiami priklausomai nuo to, kaip bus išspręstas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu (dėl darbo) ir priklausomai nuo to ar bus pakeistas minėtas įsiteisėjęs sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo. Tuo tarpu skundžiamu Sprendimu nėra išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos, o konstatuota tik tai, kad nėra pagrindo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 128 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių, todėl sustabdytas išsiuntimo vykdymas). Tačiau tai nevaržo pareiškėjo teisės prašyti leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu, ką jis ir yra padaręs, ir nereiškia, kad jis bus išsiųstas ginčijamo Sprendimo pagrindu. Teisinis pagrindas pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos yra 2018-09-19 sprendimas Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“, kuris nėra šios bylos dalykas ir kurio teisėtumas jau yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą yra nepagrįsti ir susiję ne su tuo administraciniu sprendimu, kuris nagrinėjamas šioje byloje.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo išsiuntimo klausimas priklauso nuo galiojančio, nepanaikinto ir nepakeisto Migracijos departamento 2018-09-19 sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ ir priklausys nuo administracinio sprendimo, kurį Migracijos departamentas priims pagal pareiškėjo naujai pateiktą ir dar neišnagrinėtą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu. Todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde teigia, kad atsakovas netinkamai skundžiamame Sprendime įvertino pareiškėjo išsiuntimo klausimą, nes Sprendimu šis klausimas ir nebuvo sprendžiamas. Pagal Įstatymą ginčijamu Sprendimu turi būti patikrintos tik aplinkybės, dėl kurių leidimas laikinai gyventi buvo išduotas, o jos buvo įvertintos teisingai, nes objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas nebūtų galimas, nebeliko, atitinkamai ir pagrindas, kuriuo leidimas buvo išduotas, išnyko. Tai reiškia, kad atsakovas visiškai pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą Sprendimą.

Skundo argumentai, kad skundžiamas Sprendimas turi būti peržiūrėtas atsižvelgiant į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, kad šios aplinkybes sudaro pagrindą priimti naują sprendimą dėl jo išsiuntimo, kad pasikeitus aplinkybėms išnyko pagrindas išsiuntimą taikyti, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą, nes, kaip minėta, Sprendimu nesprendžiamas išsiuntimo klausimas ir jo panaikinimas pareiškėjo nurodomų pasekmių dėl jo neišsiuntimo nesukeltų. Tai reiškia, kad atsakovas aplinkybių pasikeitimą vertino, ir turėjo vertinti, tuo aspektu, ar pasikeitė aplinkybės, dėl kurių leidimas laikinai gyventi buvo išduotas, o ne tuo aspektu, ar pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos.

Norėdamas išvengti išsiuntimo pagal galiojantį 2018-09-19 sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-150 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Šri Lanką“ pareiškėjas turi ginčyti ne skundžiamą Sprendimą, o gauti leidimą gyventi Lietuvoje kitu pagrindu nei tas, kuriuo buvo išduotas panaikintas leidimas laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi yra terminuotas ir galioja iki 2024-04-24, todėl net ir tuo atveju jeigu teismas panaikintų skundžiamą Sprendimą, šio leidimo galiojimas pasibaigs suėjus jame nustatytam galiojimo terminui ir pareiškėjo išsiuntimo arba galimybės gyventi Lietuvoje kitu pagrindu klausimas bus sprendžiamas nepriklausomai nuo šios bylos baigties. Todėl skundžiamas Sprendimas nėra skirtas spręsti pareiškėjo išsiuntimo klausimą ir visi su išsiuntimu susiję argumentai nėra šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalykas.   

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas negali panaikinti vieneriems metams išduoto leidimo laikinai gyventi, o gali spręsti tik naujo leidimo neišdavimo klausimą. Kaip minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas imperatyviai įpareigoja Migracijos departamentą panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu išnyko aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, o Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, pareigą užsieniečiu, turinčiam leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi. Todėl atsakovas turėjo net tik teisę, bet ir pareigą priimti skundžiamą Sprendimą, o pareiškėjas skundžiamo Sprendimo pagrindu turi pareigą gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, nes skundžiamu Sprendimu panaikintu leidimu laikinai gyventi jam aiškiai buvo suteikta teisė laikinai gyventi tol, kol neišnyks pagrindai tokį leidimą suteikti, t. y. kol egzistuos objektyvios kliūtys jį išsiųsti. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo tikėtis, kad tokios objektyvios kliūtys vieną dieną išnyks, o pasekmės šioms kliūtims išnykus bus tokios, kad jo teisė gyventi Lietuvoje galės būti vertinama tik kitu pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje ir žinoma, kad ji pasikeis, kai išnyks kliūtys jį išsiųsti. Todėl jis nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio likti Lietuvoje ilgiau nei išnyks kliūtys, trukdančios jį išsiųsti, jei neatsiras kitas pagrindas likti Lietuvoje.

Teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė trečiųjų šalių piliečiams, taigi ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Tačiau tai, kad buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi konkrečiu, šioje byloje nagrinėjamu, pagrindu neužkerta kelio pareiškėjui prašyti leidimo gyventi kitu pagrindu, ką jis ir yra padaręs.

Taigi, skundžiamas sprendimas pats savaime teisėtų pareiškėjo lūkesčių nepažeidžia, nes ne šis Sprendimas, o galiojantis sprendimas dėl jo išsiuntimo ir būsimas sprendimas dėl jo galimybės gauti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu nulems jo išsiuntimo klausimą.        

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi skunde nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika kai šis teismas pripažino, kad valstybės institucijos pažeidė užsieniečio teisę į privatų gyvenimą, nesugebėdamos ištisus metus legalizuoti užsieniečio buvimo valstybėje ir tokiu būdu palikdamos užsienietį nesaugumo būsenoje. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas kaip tik užtikrino pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą ir saugumą, nes valstybei negalint dėl objektyvių priežasčių pareiškėjo išsiųsti pagal įsiteisėjusį sprendimą dėl jo išsiuntimo išdavė ir pratęsė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris suteikė ir teisę dirbti per visą laiką kol pareiškėjas negalėjo būti išsiųstas. Tokiu būdu valstybė tinkamai pasirūpino pareiškėjo teisine padėtimi pagal susiklosčiusias aplinkybes ir jo buvimas Lietuvoje buvo legalizuotas Įstatymo nustatyta tvarka atitinkamam laikui, kol neišnyko pagrindas, dėl kurio buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.    

Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes priimtas objektyviai ir tinkamai įvertinus jo priėmimui būtinas nustatyti aplinkybes, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais apie kliūčių, trukdančių vykdyti išsiuntimą, išnykimą, kuriomis remiantis leidimas laikinai gyventi ir buvo išduotas) ir Sprendime teisingai nurodytomis Įstatymo normomis, kurios įpareigoja atsakovą priimti tokį sprendimą esant tokioms aplinkybėms. Sprendimo motyvų išdėstymas yra aiškus ir pakankamas, todėl pareiškėjo teisių ginti savo interesus, skundžiant Sprendimą, nevaržo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, todėl jo skundas atmestinas kaip negrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo, nes pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl jis neturi teisinio pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo ir šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo N. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai                                                                       Jolanta Medvedevienė 

                                                          Ramūnas Šarka

                                                                                                                                 Asta Urbonienė