Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2013

          Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20290-2010-2                                                                                      

   Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 50.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB “Nekilnojamojo turto valdymas” kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Eurotestas“ dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl vartojimo kainų indekso tinkamo apskaičiavimo šalims susitarus juo indeksuoti nuompinigių dydį.

Ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. sausio 18 d. pateikė ieškinį,  prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Eurotestas“ 23 103,84 Lt skolą už 119,89 kv m ploto negyvenamųjų patalpų nuomą bei eksploatacines išlaidas, 2445,37 Lt delspinigius, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad šalys 2007 m. rugsėjo 28 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau atsakovas nevykdė pareigos laiku mokėti nuomos mokestį. Atsakovas sąskaitas apmokėdavo nereguliariai ir skirtingomis sumomis, neatsižvelgdamas nei į ieškovo pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodomą sumą, nei į apmokėjimo terminą. Ieškovas atsakovo mokėjimus pirmiausia užskaitydavo anksčiau išrašytoms, bet neapmokėtoms sąskaitoms padengti. Atsakovo skola už nuomą bei eksploatacines paslaugas sudaro 20 105,52 Lt, o skola dėl padidėjusio nuomos mokesčio, taikant vartotojų kainų indeksą (toliau – VKI) – 2998,32 Lt.

Atsakovas UAB „Eurotestas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad ieškovas nepagrįstai pradėjo taikyti vartotojų kainų indeksą nuo 2008 m. sausio mėnesio, klaidingai išrašė PVM sąskaitą faktūrą, todėl ir visos vėliau išrašytos sąskaitos yra klaidingos. Atsakovas kvietė ieškovą derybomis spręsti kilusius nesutarimus, ieškovas į tai nereagavo. Nuomotojas (ieškovas) pažeidė 2007 m. rugsėjo 28 d. sutarties 6.3 punkto sąlygas, pakeldamas nuomos kainą, nors 2008 m. antrajame pusmetyje nuomos kainos mažėjo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad, šalims derantis dėl nuomos sutarties sudarymo, jis nesutiko su standartine šio punkto sąlyga, po derybų sutarties tekste buvo numatyta kitokia 6.3 punkto redakcija, todėl mano, kad ieškovas vartotojų kainų indeksą galėjo pradėti skaičiuoti tik nuo 2010 m. liepos mėn., nors šio įtraukimas į negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygas yra nesąžiningas nuomininko atžvilgiu. Atsakovas grąžino ieškovui jo neteisingai išrašytas sąskaitas. Ieškovas be pagrindo, skaičiuodamas vartotojų kainų indeksą, lygina tą dydį su 2006 m. ir 2007 m. VKI. Atsakovas sutiko, kad yra skolingas ieškovui 783,35 Lt VKI, kurį galėtų sumokėti ieškovui pateikus atitinkamą sąskaitą.

  Byloje nustatyta, kad pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovas įsipareigojo atsakovui už išnuomotas patalpas mokėti nuomos mokestį, apskaičiuojamą priklausomai nuo patalpų ploto, kuris galėtų būti vėliau tikslinamas patalpų priėmimo–perdavimo akte (3.1 punktas), taip pat atskirai apmokėti už faktiškai patalpose suvartotą elektros energiją, telefono ryšį, vandenį ir kitus energetinius išteklius bei paslaugas (6.6–6.8 punktai). Nuomos mokesčio dydis buvo nustatytas  30 Lt už 1 kv. m., t. y. 3596,70 Lt per mėnesį, taip pat apeliantas įsipareigojo papildomai sumokėti  į valstybės biudžetą nustatyto dydžio PVM (6.1 punktas ). Sutarties 6.3. punktu šalys sulygo, kad patalpų nuomos mokestis dėl infliacijos ar defliacijos būtų perskaičiuojamas kiekvienais metais, ir nuo 2008 m. liepos 1 d. patalpų nuomos mokestis už einamąjį laikotarpį indeksuojamas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  apskaičiuotu vartotojų kainų indeksu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo UAB „Eurotestas“ 23 103,84 Lt skolos, 2445,37 Lt delspinigių, 8,05 proc. metinių palūkanų už priteistą (25 549,21 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2010 m. lapkričio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 766 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai, iš atsakovo UAB „Eurotestas“ – 19 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad atsakovo skolą sudaro vien skirtingos šalių pozicijos dėl VKI skaičiavimo, taikant sutarties 6.3 punktą. Iš ieškovo pateiktų sąskaitų teismas sprendė, jog jose nurodytas ne vien nuomos mokesčio padidėjimas dėl VKI, bet ir nuomos mokesčio bei eksploatacinių išlaidų sumos. Teismas, palyginęs ieškovo ir atsakovo pateiktas PVM sąskaitų faktūrų išrašymo bei apmokėjimo suvestines, sprendė, kad atsakovas sąskaitų tiksliai pagal tokias sumas, kokias nurodydavo ieškovas, neapmokėdavo. Dėl to ieškovas turėjo teisę atsakovo mokėjimus užskaityti pirmiausia skolai pagal anksčiausiai išrašytas sąskaitas padengti. Vertindamas šalių sudarytos sutarties 6.3 punkto taikymą, teismas nurodė, kad pagal šį punktą šalys susitarė, jog nuomos mokestis nuo 2008 m. liepos 1 d. turi būti indeksuojamas Statistikos departamento apskaičiuotu vartotojų kainų indeksu. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad pagal šalių sutarties esmę turi būti taikomas vidutinis metinis VKI, nes, siekiant įvertinti ir kompensuoti pinigų nuvertėjimą per sutarčių vykdymo praėjusį (metų) laikotarpį, yra aktualus indeksas, parodantis vidutinį metinį kainų pokytį, o ne konkretaus laikotarpio (pvz., mėnesio). Atsakovo argumentą, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. sudarant negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovas turėjo nustatyti nuomos mokesčio dydį jau įvertinęs (palyginęs) ankstesnių, t. y. 2006, 2007 metų, infliacijos pokyčius ir pradėti skaičiuoti VKI nuo 2010 m. liepos 1 d., teismas atmetė kaip neatitinkantį sutarties esmės. Teismas pažymėjo ir tai, kad, šalims susitarus dėl nuomos mokesčio indeksavimo, nebuvo iš anksto aišku, kuriai šaliai ši sutarties sąlyga bus naudingesnė. Atsakovas nepateikė savo konkrečių argumentų, kaip VKI turėjo būti skaičiuojamas, todėl daryti išvadą, kad ieškovas pasirinko netinkamą atskaitos tašką, nuo kurio skaičiuojamas VKI, teismas nurodė neturįs pagrindo. Sutarties 10.1 punkte numatyta ir tai, kad, nuomininkui (atsakovui) pagal pateiktas sąskaitas laiku nesumokėjus nuomos mokesčio bei mokesčio už paslaugas, nuomotojas (ieškovas) turi teisę reikalauti 0,04 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo apskaičiuotos, bet nesumokėtos sumos. Teismas priteisė iš ieškovo reikalaujamus 2445,37 Lt delspinigius už 180 dienų laikotarpį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Eurotestas“ apeliacinį skundą 2012 m. spalio 22 d. nutartimi pakeitė Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą, ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė  iš atsakovo UAB „Eurotestas“ 5765,79 Lt  skolą, 415,14 Lt delspinigius, 8,05 proc. procesines palūkanas ir 185 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai;     kitą ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad teisiškai reikšminga aplinkybė, sprendžiant nuomos mokesčio pasikeitimo klausimą, yra ta, ar po sutarties sudarymo paskesniais kalendoriniais metais šalyje buvo fiksuojama infliacija (defliacija), palyginti su praėjusiais kalendoriniais metais, ir koks yra jos dydis. Tokiu atveju 2008 m. lyginami su buvusia 2007 m. padėtimi, 2009 m. – su buvusia 2008 m. padėtimi, o 2010 m. (ieškinyje nurodoma skolos skaičiavimo laikotarpio pabaiga) – su 2009 m. padėtimi. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokytis, lyginant 12 mėnesių periodais arba kalendoriniais metais, 2008 m., lyginant juos su 2007 m., buvo 10,9 proc. (užfiksuota infliacija), 2009 m., lyginant juos su 2008 m., jau buvo sumažėjęs iki 4,5 proc., o 2010 m. užfiksuota dar mažesnė infliacija, lyginant su 2009 m. – 1,3 proc. Būtent šie dydžiai svarbūs, apskaičiuojant nuomos mokesčio apeliantui padidėjimą, kaip indeksacijos priemonė kainų padidėjimui kompensuoti, nes toks buvo šalių susitarimas. Teisėjų kolegija nurodė, kad šioje konkrečioje byloje teise atlikti seniausių skolų įskaitymo kreditorius (ieškovas) pasinaudoti negalėjo, nes apeliantas, kilus jo ir nuomotojo ginčui dėl VKI skaičiavimo, mokėdamas nurodydavo, kokią prievolę vykdo ir kokią sąskaitą bei už ką apmoka, taip pat grąžindavo atskirai nuo kitų mokėjimų išrašomas PVM sąskaitas faktūras, o tokią jo valią paneigiančio šalių susitarimo, leidžiančio ieškovui padengti iš įmokų seniausias skolas, sutartyje nėra. Kitoks ieškovo skaičiavimo principas bei apelianto prievolių vertinimas, kaip matyti iš skolų apskaičiavimo lentelių, neturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju ginčas kilęs dėl VKI skaičiavimo ir jo mokėjimo, o ne dėl nesumokėto iki 2010 m. gruodžio 31 d. nuomos mokesčio. Kadangi PVM į nuomos kainą neįtrauktas ir skaičiuojamas atskirai, indeksuotinas tik 3596,70 Lt nuomos mokestis (PVM neindeksuotinas ir priskaičiuotinas po indeksavimo). Teisėjų kolegija nurodė, kad infliacija 2008 m., palyginti su praėjusiais, buvo 10,9 proc., o PVM – 18 proc., todėl už 2008 m. šešis mėnesius mokėtina VKI suma yra 2775,64 Lt. 2009 m. infliacija, lyginant su praėjusiais, buvo 4,5 proc., o PVM – 19 proc. Tokiu atveju už 2009 m. mokėtinas VKI yra 2311,24 Lt. 2010 m. infliacija buvo 1,3 proc., o PVM – 21 proc., atitinkamai už šiuos kalendorinius metus mokėtina 678,91 Lt VKI suma. Iš viso VKI skola už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (ieškinyje nurodytas jos susidarymo laikotarpis) yra 5765,79 Lt. Iki šios sumos ir mažintina skundžiamu teismo sprendimu teismo priteista suma. Be to, esant šalių susitarimui dėl 0,04 proc. netesybų (sutarties 10.1 punktas), nuo priteistinos  5765,79 Lt sumos apskaičiuotini ir delspinigiai už pusės metų (ieškinio senaties) laikotarpį, sumažinant  priteistų delspinigių sumą iki 415,14 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasacinį skundą byloje pareiškė ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas”. Kasaciniu skundu prašoma pakeisti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutartį, ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo UAB „Eurotestas“ 21657,80 Lt skolos, 2445,37 Lt delspinigių, 8,05 proc. metinių palūkanų už priteistą 24103,17 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 723,10 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai, kitą ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas visiškai netinkamai išaiškino 2007 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutarties 6.3 punkto turinį ir nuomos mokesčio indeksavimui pritaikė ne tų laikotarpių VKI. Šioje byloje buvo pagrįstai nustatyta, kad ieškovas teisę gauti indeksuotą nuomos mokestį įgijo nuo 2008 m. liepos 1 d., tačiau kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas VKI (10,9 proc.), paskelbtas 2009 m. sausio mėnesį, nes nuo 2008 m. liepos mėnesio negalima buvo taikyti VKI, paskelbto tik 2009 m. sausio mėnesį. Apskaičiuojant indeksuotos nuomos mokesčio dalies už 2008 metų šešis mėnesius (liepos–gruodžio) turėjo būti taikomas VKI, paskelbtas 2008 metų sausio mėnesį, – 5,7 proc., kai 2007 m. vidutiniai prekių ir paslaugų kainų pokyčiai buvo lyginami su 2006 m. vidutiniais prekių ir paslaugų kainų pokyčiais; už 2009 metus turėjo būti taikomas VKI, paskelbtas 2009 metų sausio mėnesį, – 10,9 proc., kai 2008 m. vidutiniai prekių ir paslaugų kainų pokyčiai buvo lyginami su 2007 m. vidutiniais prekių ir paslaugų kainų pokyčiais; už 2010 metus turėjo būti taikomas VKI, kuris buvo paskelbtas 2010 metų sausio mėnesį, – 4,5 proc., kai 2009 m. vidutiniai prekių ir paslaugų kainų pokyčiai buvo lyginami su 2008 m. vidutiniais prekių ir paslaugų kainų pokyčiais.

2. Apeliacinės instancijos teismas ne tik taikė netinkamų laikotarpių VKI, bet ir netinkamai apskaičiavo indeksuotos nuomos mokesčio dalies dydį. Iš apskaičiavimų matyti, kad apskaičiuodamas kiekvienų metų (2008, 2009 ir 2010) indeksuotą nuomos mokesčio dalį apeliacinės instancijos teismas indeksuodavo nuomos mokesčio dydį, kuris buvo nustatytas nuomos sutarties pasirašymo metu Nuomos sutarties 6.1 punkte, t. y. 3596,70 Lt. Toks indeksuotos nuomos mokesčio dalies skaičiavimas yra ne tik neteisingas, bet ir prieštarauja nusistovėjusiai įmokų indeksavimo tvarkai. Indeksuojant VKI dydžiu nuomos mokesčio dydį būtina atsižvelgti į tai, kad, vieną kartą jau indeksavus kurią nors įmoką, kitą kartą turi būti indeksuojama jau dėl indeksavimo perskaičiuota įmoka.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl VKI skaičiavimo ir jo mokėjimo, o ne dėl nesumokėto nuomos mokesčio. Toks kilusio ginčo esmės aiškinimas prieštarauja 2007 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutarties nuostatoms. Sutarties 6.3 punktu šalys susitarė dėl nuomos mokesčio perskaičiavimo mechanizmo, atsižvelgiant į infliaciją ar defliaciją, tačiau papildomai dėl infliacijos priskaičiuota nuomos mokesčio dalis taip pat laikytina nuomos mokesčio dalimi, kuri turi būti mokama tokia pat tvarka ir terminais kaip ir nuomos mokestis.

4. Apskaičiuodamas indeksuotos nuomos mokesčio dalies dydį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apskaičiuojant už 2008 m. mokėtiną VKI yra taikomas 18 proc., už 2009 m. – 19 proc., už 2010 m. – 21 proc. PVM tarifas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra. Kasatorius PVM sąskaitą faktūrą papildomai priskaičiuotam nuomos mokesčio dydžiui už 2008 metus išrašė 2009 m. balandžio 7 d. Šios sąskaitos išrašymo dieną galiojo 19 proc., o ne 18 proc. PVM tarifas, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. galiojo 21 proc., o ne 19 proc. PVM tarifas, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas indeksuotos nuomos mokesčio dalies dydį, pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį.

5. Pagal nuomos sutarties nuostatas nuomotojas (kasatorius) nuo 2008 m. liepos 1 d. įgijo teisę gauti indeksuotą nuomos mokesčio dalį. Dviejų PVM sąskaitų faktūrų pateikimas, kai vienoje sąskaitoje buvo nurodomas neindeksuotas nuomos mokesčio dydis (3596,70 Lt), o kitoje sąskaitoje nurodoma papildomai dėl indeksavimo priskaičiuota nuomos mokesčio dalis, taip pat atitiko nuomos sutarties sąlygas ir nuomininko interesų nepažeidė, todėl kasatorius turėjo teisę gauti papildomai priskaičiuotą nuomos mokesčio dalį pateikiant atskirą PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą papildomai priskaičiuotai nuomos mokesčio daliai. Papildomai prie dėl indeksavimo apskaičiuotos nuomos mokesčio dalies turėjo būti priskaičiuotas PVM pagal PVM sąskaitos faktūros išrašymo dieną galiojantį PVM tarifą. Atsakovas pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutartį liko skolingas ieškovui 21 657,80 Lt.

6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai apskaičiavo pagal nuomos sutartį delspinigius. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas skolos apskaičiavimas neatitiko Nuomos sutarties sąlygų. Iš skundžiamos nutarties neaišku, kaip ir kokių dokumentų pagrindu įsiskolinta. Pagal apeliacinės instancijos teismo pateiktą delspinigių apskaičiavimą išeitų, kad atsakovo 5765,79 Lt skola susidarė prieš 6 mėnesius iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2010 m. lapkričio 25 d.), t. y. 2010 m. gegužės 25 d. Tačiau tai prieštarauja bylos medžiagai, nes po šios datos nuomos sutartis buvo vykdoma: ieškovas pateikinėjo sąskaitas, atsakovas atlikdavo mokėjimus, todėl atsakovo skolos suma visą laiką keitėsi.

Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikęs atsakovas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartį. Atsiliepime iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai, papildomai nurodant, kad:

1. Kasatorius pateikia naujus skolos skaičiavimus, kurie nebuvo teikiami nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Šių skaičiavimų neatitinka nei ieškovo teiktos apmokėti PVM sąskaitos faktūros, dėl kurių tarp šalių kilo ginčas, nei koks nors kitas dokumentas, kurio pagrindu tarp šalių galėjo kilti ginčas, perduotinas nagrinėti teisme.

2. Su kasatoriaus nurodomu 6.3 punkto aiškinimu nesutiko atsakovas, derėdamasis dėl nuomos sutarties. Kadangi nuomotojo pateiktajam įprastinė 6.3 punkto formuluotė buvo neaiški ir šis nesugebėjo suprantamai išaiškinti indeksavimo taikymo mechanizmo, nuomininkas pasiekė kitokios šio punkto formuluotės. Galutinio susitarimo esmė ir buvo tai, ką teisingai, atsižvelgdamas į sąžiningo sutarčių aiškinimo praktiką, pripažino apeliacinės instancijos teismas: pagrindas kiekvienų metų nuomos mokesčio indeksavimui yra sutartyje sulygtas fiksuotas 30 Lt/m² arba 3596,70 Lt/mėn. nuomos mokesčio dydis, kurį, eiliniams metams pasibaigus, pagal skelbiamą VKI nuomotojas turi teisę perskaičiuoti.

3. Pagal bendrąją mokesčių teisės taisyklę už atitinkamą laikotarpį taikomas toks mokesčių tarifas, kuris tą laikotarpį ir galiojo. Nors pagal sutartį nuomos mokestis perskaičiuojamas atitinkamam nuomos laikotarpiui pasibaigus, tačiau, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, perskaičiavimas apima ankstesnįjį laikotarpį, kurį buvo teikiama nuomos paslauga, nuomos dydį patikslinant, tai reiškia, kad turi būti taikomas toks PVM tarifas, koks buvo konkrečiu nuomos laikotarpiu, o ne patikslinančios PVM sąskaitos–faktūros išrašymo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Dėl patalpų nuomos mokesčio indeksavimo ir sutarties aiškinimo taisyklių taikymo

Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Nuomos mokestis yra viena iš nuomos sutarties sąlygų. Įstatymas leidžia šalims susitarti, kas nuomos mokestis būtų nustatytas įvairiais būdais, vienas iš kurių yra nuomos mokesčio mokėjimas konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto arba periodiškai (CK 6.487 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Įgyvendinant sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis, 6.487 straipsnio 5 dalis) nuomos sutartį šalių susitarimu leidžiama keisti, o kilus ginčų dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo metodikos šalys gali kreiptis su atitinkamu reikalavimu į teismą (CPK 5 straipsnis, CK 6.487 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjungos Tarybos 1995 m. spalio 23 d. Reglamento (EB) Nr. 2494/95 „Dėl suderintų vartotojų kainų indeksų“ preambulėje pažymėta, kad šis Reglamentas, be kitų priežasčių, priimtas ir dėl to, jog pripažįstama, kad infliacija yra reiškinys, pasireiškiantis visomis rinkos sandorių formomis, įskaitant kapitalo įsigijimą, valstybinius pirkimus, darbo užmokestį ir vartotojų pirkimus; taip pat, kad statistikos duomenų spektras, kurio svarbiausią dalį sudaro vartotojų kainų indeksai, yra reikšmingas suvokiant infliacijos procesą nacionaliniu lygiu ir tarp valstybių narių.

Viena iš oficialiąją statistiką Lietuvos Respublikoje tvarkančių įstaigų yra Statistikos departamentas (Statistikos įstatymo 6 straipsnio 1 punktas); Departamento generalinis direktorius 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. DĮ – 169 patvirtino Vartotojų kainų indekso sudarymo metodiką. Jos 7 punkte, apibrėžiančiame pagrindines sąvokas, nurodyta, kad infliacija yra piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimas, pasireiškiantis ilgalaikiu vidutinio bendrojo kainų lygio kilimu, o vartotojų kainų indeksas – santykinis rodiklis, kuriuo išreiškiamas vartojimo prekių ir paslaugų, kurias namų ūkiai perka vartojimo poreikiams tenkinti, bendrasis kainų pokytis per tam tikrą laikotarpį. Tai pagrindinis vartotojų kainų infliacijos rodiklis. Metodikos 59 punkte nurodyta, kad VKI naudojamas vartotojų kainų infliacijai išmatuoti. Dažniausiai naudojami metinės ir vidutinės metinės infliacijos rodikliai. Metinis VKI – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp atskaitinio mėnesio ir praėjusių metų atitinkamo mėnesio. Vidutinis metinis VKI – tai dvylikos paskutinių mėnesių ir atitinkamų ankstesnių dvylikos mėnesių vidutinio kainų lygio santykinis pokytis. Vidutiniai metiniai VKI aktualūs 3 dalių ginčo laikotarpiui yra šie: 2007 metais, lyginant su 2006 metais, – 105,7 (infliacija – 5,7 proc.); 2008 metais, lyginant su 2007 metais, – 110,9 (infliacija – 10,9 proc.); 2009 metais, lyginant su 2008 metais, – 104,5 (infliacija – 4,5 proc.); 2010 metais, lyginant su 2009 metais, – 101,3 (infliacija – 1,3 proc.).

Ekonomikos terminų žodyne nurodoma, kad indeksavimas yra įstatymais arba sutartimis nustatomos priemonės, kuriomis siekiama suderinti ekonominį gyvenimą su infliacijos procesais, eliminuojant infliacinį pajamų perskirstymą. Naudojant indeksavimą išmokant įvairias pajamas, sutartys automatiškai koreguojamos, kainų indeksui pasikeitus. Jis yra procentais išreikštas skaitinis rodiklis, apibūdinantis kainos kitimą laiko atžvilgiu. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais indeksavimo taikymas yra tiesiogiai įtvirtintas įstatymuose. Taip, pavyzdžiui, CPK 82 straipsnyje numatytas žyminio mokesčio, sprendimų vykdymo išlaidų ir teismo baudų indeksavimas; CK 3.72 straipsnio 11 dalyje, 3.78 straipsnio 6 dalyje, 3.78 straipsnio 6 dalyje, 3.208 straipsniu ir 6.288 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas periodinėmis išmokomis priteistos išlaikymo ir žalos atlyginimo indeksavimas. Kita vertus, indeksavimas, kaip priemonė infliacijos padariniams sušvelninti ar eliminuoti, gali būti naudojamas ir sutarčių teisėje, jeigu dėl to šalys laisva valia susitaria (CK 1.5, 6.156 straipsniai). Šalių susitarimas indeksuoti pagal sutartį priklausančias mokėti periodines išmokas šalims tampa privalomas, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos atveju šalių 2007 m. rugsėjo 28 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 6.3. punkte susitarta, kad patalpų nuomos mokestis dėl infliacijos ar defliacijos perskaičiuojamas kiekvienais metais. Nuo 2008 m. liepos 1 d. patalpų nuomos mokestį už einamąjį laikotarpį indeksuojant Statistikos departamento apskaičiuotu vartotojų kainų indeksu. Ši sutarties sąlyga yra galiojanti, taigi ir nuomos mokestį privalantis mokėti nuomininkas – atsakovas privalo laikytis sutarties nuostatų dėl mokėtino periodinėmis išmokomis (mokama kas mėnesį – sutarties 6.5 punktas) nuomos mokesčio indeksavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis (CK 6.200, 6.38 straipsniai). Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė yra šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina sutartį ar jos atskirą sąlygą, teismas taiko CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarties aiškinimo taisykles, kuriomis pašalinami šalių nesutarimai. Esant ginčui dėl sutarties termino bei jos sąlygų, sutartis pirmiausia turi būti aiškinama nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, taip pat atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo ir (ar) jos sąlygų nustatymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Sutarties ir jos sąlygų aiškinimas turi būti atliekamas taikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

Jau buvo minėta, kad šalių ginčas kilo dėl nuomos sutarties 6.3 punkto aiškinimo, t. y. nuo kada ir kaip turi būti indeksuojami pagal sutartį mokami nuompinigiai. Pažymėtina, kad iš anksto sutartyje nustatyto nuomos mokesčio indeksavimas nereiškia sutarties pakeitimo. Indeksavimo paskirtis yra infliacijos padarinių amortizavimas. Sutartimi susitarta indeksuoti nuomos mokestį nuo 2008 m liepos 1 d., vadovaujantis Statistikos departamento apskaičiuotu vartotojų kainų indeksu. Indeksavimas gali būti taikomas ne vien infliacijos, bet ir defliacijos (t. y. tęstinio bendrojo kainų lygio mažėjimo) atvejais, tačiau sutarties galiojimo ir bylos iškėlimo teisme metu defliacinio VKI nebuvo. Bylą nagrinėję teismai nustatė ir šalys to neginčija, kad sutartyje sutartas nuomos mokesčio indeksavimas turėtų būti atliekamas taikant vidutinį metinį vartotojų kainų indeksą. Apskaičiuojant indeksuotą atitinkamų metų kas mėnesį mokamą nuomos mokestį yra taikomas tais pačiais metais (metų pradžioje) paskelbtas vidutinis metinis VKI. Taip, pavyzdžiui, nuo 2008 m. liepos 1 d. nuomos mokestis indeksuotinas pritaikius 2008 m. sausį paskelbtą vidutinį metinį VKI, kuris buvo 5,7 proc. Nuomos mokestis už 2009 metus indeksuotinas tų pačių metų sausio mėnesį paskelbtu vidutiniu metiniu VKI, kuris buvo 10,7 proc. ir t. t. Tuo atveju, kai periodinės išmokos mokamos ilgiau negu vienerius kalendorinius metus, antraisiais kalendoriniais metas indeksuojama ne pradinė, bet paskesnė, t. y. pirmaisiais indeksavimo metais perskaičiuota, periodinė išmoka ir t. t. Tokią indeksavimo tvarką analogijos būdu patvirtina Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimo Nr. 684 2 punkto ir šiuo nutarimu patvirtinto Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašo 6 punkto nuostatos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje išaiškintos nuomos mokesčio indeksavimo tvarkos nesilaikė, todėl nėra pagrindo skundžiamą nutartį laikyti teisėta ir pagrįsta. Kadangi sprendžiant pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą reikia nustatinėti faktines bylos aplinkybes, o tai nėra kasacijos dalykas, byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kurio kompetencija – ne tik teisės, bet ir fakto klausimų sprendimas. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, būtina ištaisyti šioje nutartyje nurodytas teisės taikymo klaidas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo pareikštas reikalavimas, grindžiamas PVM sąskaitomis–faktūromis yra nedetalizuotas ir remiasi viso ginčijamo laikotarpio bendro balanso sudarymu; ieškiniu reikalaujama priteisti suma esant poreikiui gali būti konkretizuota pasitelkiant ekspertų pagalbą.

Kasaciniame skunde yra keliama kitusių PVM tarifų taikymo problema. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tai yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl jo neanalizuoja, tik pabrėžia, kad spręsdamas šį klausimą teismas turėtų vadovautis ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies bei 14 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Kasaciniame skunde ginčijamo priteistų delspinigių dydžio klausimas nagrinėjamoje situacijoje taip pat iš esmės susijęs su fakto, o ne teisės klausimais, todėl, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, jį privalo išspręsti bylą nagrinėjantis teismas.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas paskirstys ir bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai                                                                         Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Juozas Šerkšnas