Civilinė byla Nr. e2A-614-340/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22381-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.16.1.; 

 (S)

3.3.1.14.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kremen“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-27779-1154/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AVV“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kremen“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „AVV“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Kremen“, prašydama priteisti iš atsakovės 4 796,80 Eur skolos už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2021 m. liepos 1 d. Ieškovė reikalavimą grindė tarp šalių 2017 m. rugsėjo 11 d. žodinio susitarimo pagrindu susiklosčiusiais nuomos santykiais. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, remdamasi minėtu susitarimu, nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki šiol sandėliuoja savo medienos gaminius ieškovei priklausančioje stoginėje, tačiau nuomos mokestį sumokėjo tik už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d., t. y. 300 Eur už tris mėnesius (po 100 Eur už mėnesį). Ieškovės teigimu, atsakovė už nuomą turėjo mokėti po 100 Eur per mėnesį, o už 2018 m. vasario–lapkričio mėnesius – po 150 Eur per mėnesį, taigi iš viso iki 2021 m. liepos 1 d. atsakovės skola ieškovei siekė 4 786,80 Eur. Patikslintu ieškiniu ieškovė padidino ieškinio sumą iki 5 096,80 Eur, papildomai prašydama priteisti iš atsakovės po 100 Eur kas mėnesį iki 2021 m. spalio 1 d.

2.       Atsakovė UAB „Kremen“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir teigė, kad su ieškove nėra sudariusi jokių sutarčių, nebuvo susitarta nei dėl kainos, nei dėl termino. Nurodė, kad ieškovė iki šiol nereiškė jokių pretenzijų, nereikalavo sudaryti sutartį ir pan., atsakovė tiesiog paprašė ieškovės leidimo palikti jos teritorijoje medienos gaminius ir sumokėjo jai už tai 300 Eur, todėl nėra ieškovei skolinga. Pažymėjo, kad artimiausiu metu ketina medieną išsivežti.

3.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad atsakovė iš esmės neginčija susitarimo dėl medienos laikymo, taip pat neginčija, kad stoginė, kurioje sukrauta mediena, priklauso ieškovei, neginčija ir termino, kuris tęsiasi nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki šiol, ji ginčija tik susitarimo turinį, teigdama, kad tai ne nuoma (pasauga), o paprastas ieškovės leidimas atsakovei susikrauti medieną, už kurį atsakovė sumokėjo fiksuotą 300 Eur sumą.

4.       Ieškovės vadovas V. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis nuolat ragino atsakovės vadovą atsiskaityti (daugiausia trumposiomis žinutėmis įmonės mobiliuoju telefonu), tačiau šis iki šiol neatsiskaito, nors jo mediena vis dar sandėliuojama pas ieškovę. Vadovas taip pat nurodė, kad už dešimties mėnesių laikotarpį atsakovė turėtų mokėti po 150 Eur už nuomą, nes tą laiką atsakovės medienos gaminiai buvo sukrauti netvarkingai, t. y. taip, kad užėmė ne dvi stoginės sekcijas (kurių nuomos kaina po 50 Eur/mėn.), bet tris, taigi faktiškai atsakovė naudojosi didesniu plotu ir dėl to juo negalėjo naudotis kiti ieškovės nuomininkai, todėl atsakovė turėtų mokėti didesnę kainą. Vadovas paaiškino, jog rašytinės sutarties su atsakove nesudarinėjo, nes nesitikėjo, jog mediena bus sandėliuojama taip ilgai, iš pradžių tarėsi tik dėl kelių mėnesių, o atsakovė vis žadėjo medieną išvežti.

5.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė su ieškove buvo susitarusi, jog ieškovė kurį laiką pasaugos medieną už 300 Eur atlygį, dėl konkretaus termino nebuvo susitarta, ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nėra atsakovės parašo, todėl ši sąskaita neįrodo, kad buvo susitarta dėl 300 Eur mokesčio už tris mėnesius, susitarimo su ieškove dėl mokėjimo kas mėnesį nebuvo, nebuvo susitarta nei dėl mokesčio dydžio, nei dėl papildomų atsakovės įsipareigojimų mokėti už didesnį plotą, atsakovė atsiskaitė iš karto. Pažymėjo, kad jeigu būtų buvęs susitarimas dėl kasmėnesinio mokesčio, tuomet sunkiai paaiškinama, kodėl ketverius metus ieškovė nesiėmė jokių veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 550 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 950,64 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.

6.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. atsakovė laiko jai priklausančius medienos gaminius ieškovei priklausančioje stoginėje, dėl to ginčo nėra. Ginčas kilo dėl to, kokiu pagrindu laikoma mediena ir koks buvo šalių susitarimas (jeigu buvo) dėl atlygio už jos laikymą. Teismas taip pat nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. atsakovė UAB „Kremen“ pervedė į ieškovės sąskaitą 300 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „stoginės nuoma 2017/09/15-2017/12/15“, ir padarė išvadą, jog ieškovė ir atsakovė susitarė dėl stoginės nuomos trijų mėnesių terminui už 300 Eur mokestį, nurodė, kad atsakovės teiginio, jog tai buvo tik draugiškas susitarimas, nepatvirtina bylos aplinkybės, nes byloje neįrodyta, kad ieškovę ir atsakovę būtų sieję draugiški, neformalūs santykiai. Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų sprendė, jog šalys susitarė dėl konkretaus laikotarpio, apibrėžto kalendorinėmis datomis, o kitokių įrodymų, kurie paneigtų šį susitarimą ar patvirtintų kitokias aplinkybes, byloje nėra.

6.2.                      Teismas nurodė, jog šalys savo santykius procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose kartais įvardija kaip medienos sandėliavimo, tačiau byloje teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ieškovė buvo prisiėmusi atsakomybę už atsakovės medieną, priešingai, teismas nustatė, jog atsakovei buvo suteikta teisė naudotis konkrečiai nustatyta stoginės dalimi, joje ji turėjo teisę susikrauti savo medienos gaminius, šalys buvo susitarę dėl atlygio už naudojimąsi ieškovei priklausančiu daiktu, todėl sprendė, kad nėra pagrindo šalių santykius kvalifikuoti kaip pasaugos ar kaip atskiros jos rūšies – sandėliavimo ir vertino, jog šalys buvo susitarusios dėl stoginės nuomos, o jų santykiai kvalifikuotini kaip nuomos santykiai.

6.3.                      Teismas konstatavo, jog vien aplinkybė, kad šalys savo susitarimo neįformino sudarydamos rašytinę sutartį, savaime nereiškia, kad jos nesusisaistė sutartiniais įsipareigojimais, juolab kad šalių sutartinius santykius patvirtina faktiniai jų veiksmai, rodantys esamo susitarimo abipusį tęstinį vykdymą.

6.4.                      Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta terminuota trijų mėnesių nuomos sutartis, abiem šalims tęsiant faktinius nuomos santykius (atsakovei toliau naudojantis ieškovės stogine, o ieškovei tokiam naudojimuisi neprieštaraujant, tik raginant atsakovę atsiskaityti ir byloje nesant ginčo dėl to), tapo neterminuota (CK 6.481 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog vėliau šalys būtų susitarusios dėl kitokio dydžio nuomos mokesčio, todėl laikė, kad nuomos sutartis tęsėsi tomis pačiomis sąlygomis, įskaitant 100 Eur per mėnesį nuomos mokestį.

6.5.                      Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad ieškovė su liudytojo R. Š. pagalba perkrovė medieną, kad ji neužimtų trečios sekcijos, papildomai patvirtina, jog dėl šios sekcijos nuomos ir nuomos mokesčio už jos nuomą ieškovė ir atsakovė nebuvo susitarusios, o nurodytos aplinkybės galbūt galėtų būti pagrindas reikalauti žalos atlyginimo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, bet ne atlygio už nuomą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus priteisti daugiau nei 100 Eur už nuomą už 2018 m. sausio-spalio mėnesius kaip nepagrįstus, nes ieškovė neįrodė, kad šalys dešimčiai mėnesių buvo susitarusios dėl didesnio ploto stoginės nuomos (CPK 178 straipsnis), nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, t. y. reikalavimo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, neįrodinėjo jos sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7.       Atsakovė UAB „Kremen“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismo išlaidas. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėms:

7.1.                      Atsakovės nuomone, tai ne nuoma (pasauga), o paprastas ieškovės leidimas atsakovei susikrauti medieną, už kurį atsakovė sumokėjo fiksuotą 300 Eur sumą, atsakovė paprašė laikinai palaikyti medienos gaminius ieškovei priklausančioje teritorijoje, kuri yra pritaikyta sandėliuoti, šalys susitarė, kad už šią paslaugą bus sumokėta 300 eurų, kas ir buvo padaryta.

7.2.                      Tarp šalių procese vyrauja rungimosi principas ir ne atsakovė neįrodė, kad tarp šalių buvo kitoks susitarimas dėl susandėliuoto medžio ruošinių, o ieškovė neįrodė, kad priėmė saugoti tam tikrą kiekį medienos, pasirašė atitinkamus priėmimo aktus, pasirašė atitinkamas sutartis su jose aptartomis sąlygomis dėl medienos sandėliavimo ar pasaugos.

7.3.                      Pirmosios instancijos teismas nenustatė priimtų sandėliuoti prekių kiekio, kubatūros ir aplamai nebuvo pasirašyto jokio perduotų sandėliavimui daiktų, jų apimties ir kt., neaišku, už ką atsakovė turi mokėti ieškovei pinigus už jos ieškinyje nurodytų prekių saugojimą, jeigu sutarties dėl tokio dalyko su atsakove nebuvo ir nebuvo aptartos kokios nors tai patvirtinančios sąlygos, nesurašytas ir nepasirašytas prekių saugojimo aktas, šiai dienai dalis prekių išvogta, sugadinta, nesudarytos sąlygos atsakovei bent jau prieiti prie neva ieškovės sandėliuotų prekių, nuo jų dalies jau varva vanduo, jos pažeistos medžio grybelio.

7.4.                      Ieškovės veiksmai trukdė pasiimti mediena, kas ir dabar vyksta sprendžiant iš ieškovės padarytų sandėliavimo aikšteles nuotraukų. Ieškovė neturi pagrindo reikalauti pinigų už tai, ko nepriėmė saugoti sutartimi ir nepriėmė saugojimui daiktų, privalo laikytis susitarimo, kuris buvo pasiektas – 300 Eur už pasaugojimą, ko ir šiuo aspektu ieškovė neįvykdė.

7.5.                      Teismas neteisingai išsprendė, kad nėra pagrindo šalių santykius kvalifikuoti kaip pasaugos ar kaip atskiros jos rūšies – sandėliavimo, nes pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad medieną priėmė saugojimui ir sandėliavimui, o nuomos santykių čia jokių nebuvo, kas reiškia, jog ieškovė reikšdama ieškinį dėl priteistinų piniginių sumų iš pradžių teismui turėjo įrodyti, kad priėmė sandėliavimui ir saugojimui medieną, pateikti įrodymus, kad saugomą, sandėliuojamą turtą išsaugojo ir turi teisę gauti už tai atlygį.

7.6.                      Teismas visiškai nevertino pačios ieškovės veiksmų ir jos nenoro, kad atsakovė išsivežtų medienos ruošinius, todėl nepagrįstai priteisė kompensacines palūkanas ieškovei, nepagrindė atsiradusių nuostolių.

8.       Ieškovė UAB „AVV“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės UAB „Kremen“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė:

8.1.                      Ieškovė į bylą pateikė 2017 m. rugsėjo 11 d. atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. AVV17-250, kuri patvirtina, kad tarp šalių susiklostė stoginės nuomos teisiniai santykiai ir atsakovei ši aplinkybė buvo žinoma.

8.2.                      Šalys nesitarė dėl sandėliuojamų prekių kiekių, kubatūros, jų pasaugos, tarėsi dėl ieškovės stoginės ir teritorijos nuomos, atsakovė nurodydama mokėjimo dokumente sumą 300 Eur už tris mėnesius, taip pat nurodė už ką moka, t. y. už stoginės nuomą.

8.3.                      Atsakovės teiginys, kad ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra atsakovės parašo, dėl to ši sąskaita neįrodo, kad buvo susitarta dėl 300 Eur nuomos mokesčio už tris mėnesius, yra nepagrįstas ir nepaneigia teismo padarytų išvadų, susitarimo faktą ne tik patvirtina minėta sąskaita faktūra, bet ir išrašas iš ieškovės banko sąskaitos, iš kurio matyti, kad atsakovė pati mokėjimo pavedime nurodė, kad 300 Eur moka už stoginės nuomą 2017/09/15-2017/12/15.

8.4.                      Atsakovės teiginys, kad pačios ieškovės veiksmai trukdė pasiimti medieną, neatitinka tikrovės, nes tokių išvadų teismas nepadarė ir jų sprendime nėra, teismas nenustatė, kad ieškovės veiksmai trukdė atsakovei pasiimti medieną, o 300 Eur buvo paimta už pasaugojimą.

8.5.                      Apeliantės argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoti kaip pasaugos, sandėliavimo teisinius santykius, yra nepagrįstas ir deklaratyvus, nepaneigiantis teismo išvadų, kurias jis grindė byloje esančiais įrodymais. Be kita ko, aplinkybę, kad šalis siejo stoginės nuomos teisiniai santykiai, patvirtina šalių vadovų reikalinis susirašinėjimas elektroniniais laiškais.

8.6.                      Apeliantė nenurodė, kokias konkrečiai teisės normas pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamai, todėl toks jos argumentas deklaratyvus.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. atsakovė laiko jai priklausančius medienos gaminius ieškovei priklausančioje stoginėje. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. atsakovė UAB „Kremen“ pervedė į ieškovės sąskaitą 300 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „stoginės nuoma 2017/09/15-2017/12/15“. Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų sprendė, jog šalys buvo susitarusios dėl stoginės nuomos, o jų santykiai kvalifikuotini kaip nuomos santykiai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta terminuota trijų mėnesių nuomos sutartis, abiem šalims tęsiant faktinius nuomos santykius (atsakovei toliau naudojantis ieškovės stogine, o ieškovei tokiam naudojimuisi neprieštaraujant, tik raginant atsakovę atsiskaityti ir byloje nesant ginčo dėl to), tapo neterminuota (CK 6.481 straipsnis), sprendė, kad nuomos sutartis tęsėsi tomis pačiomis sąlygomis, įskaitant 100 Eur per mėnesį nuomos mokestį.

12.       Atsakovė apeliacinių skundu kvestionuoja įrodymų tyrimo ir vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimą ir taikymą nagrinėjamoje byloje. Apeliantės manymu, teismas neteisingai išsprendė, kad nėra pagrindo šalių santykius kvalifikuoti kaip pasaugos ar kaip atskiros jos rūšies – sandėliavimo, nes pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad medieną priėmė saugojimui ir sandėliavimui, nuomos santykių nebuvo. Ieškovė turėjo įrodyti, kad priėmė sandėliavimui ir saugojimui medieną, pateikti įrodymus, kad saugomą, sandėliuojamą turtą išsaugojo ir turi teisę gauti už tai atlygį. Ieškovė neįrodė, kad priėmė saugoti tam tikrą kiekį medienos, pasirašė atitinkamus priėmimo aktus, pasirašė atitinkamas sutartis su jose aptartomis sąlygomis dėl medienos sandėliavimo ar pasaugos ir pan.

13.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012, 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą; kt.). Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių sutartinius santykius. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Teisiniai santykiai kvalifikuojami byloje nustatytų aplinkybių pagrindu.

14.       Byloje nėra ginčo, kad atsakovei priklausančia mediena nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos buvo laikoma ieškovės priklausančioje stoginėje, tarp šalių kilo ginčas dėl jų susitarimo dėl medienos laikymo turinio, nes rašytinė sutartis dėl medienos laikymo sudaryta nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu šalys skirtingai apibūdino tarp jų susiklosčiusių teisnių santykių pobūdį, įvardydamos juos ir kaip pasaugos, ir kaip sandėliavimo, ir kaip nuomos teisnius santykius.

15.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo, pagal kurią teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019). Šalių procesiniuose dokumentuose nurodyta jų preliminari šalių teisinių santykių kvalifikacija teismo išvadų nesaisto.

16.       Nurodytos teismų praktikos kontekste apeliantės argumentas, kad pati ieškovė ieškinyje (ir patikslintuose ieškiniuose) nurodė, kad tarp šalių susiklostė medienos sandėliavimo santykiai, todėl ieškovė turėjo teikti rašytinius įrodymus, kiek medienos ji priėmė saugojimui, ir ar mediena buvo tinkamai išsaugota, atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas.

17.       Bylos nagrinėjimo metu abiejų šalių atstovų paaiškinimais ir liudytojo R. Š. (R. Š.) buvo nustatyta, kad šalys yra verslininkės, ieškovė verčiasi ir nekilnojamųjų daiktų nuoma bei gauna už tai pajamas, atsakovės mediena užima dvi stoginės sekcijas, vienos jų nuomos kaina – 50 Eur.

18.       Byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. atsakovė UAB „Kremen“ pervedė į ieškovės sąskaitą 300 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „stoginės nuoma 2017/09/15-2017/12/15“.

19.       Kasacinio teismo praktikoje sąvoką „rašytinė sutarties forma” aiškinama plečiamai, atsižvelgiant į gyvenimo realijas, šiuolaikinių komunikacijos priemonių teikiamas galimybes ir komercinės veiklos specifiką. Sandorio rašytinė forma – tai ne tik bendras abiejų sandorio šalių pasirašytas dokumentas, bet ir kiti rašytiniai dokumentai, pasirašyti tik vienos iš sandorio šalių, tačiau, susiklosčius faktiniams santykiams, patvirtinantys sutartinių santykių tarp šalių atsiradimą. Tokiais dokumentais gali būti sutarties tekstas, pasirašytas tik vienos iš šalių, jeigu po to, kai sutarties tekstą gavo kita šalis, sutartį šalys faktiškai vykdė, nors antra šalis jos ir nepasirašė. Rašytinei sutarties formai taip pat gali būti prilyginamos sąskaitos bei kiti rašytiniai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1093/2000).

20.       Mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovė sumokėjo už trijų mėnesių pastogės dalies nuomą, vertintinas kaip rašytinis įrodymas apie terminuotos nuomos sutarties sudarymą.

21.       Nagrinėjamos bylos kontekste pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir kvalifikavo ieškovės ir atsakovės teisnius santykius dėl medienos laikymo ieškovės stoginėje kaip terminuotą (3 mėn.) nuomos sutartį, kuri, atsakovei lakant medieną ieškovės pastogėje po terminuotos nuomos sutarties termino pasibaigimo, tapo neterminuota nuomos sutartimi tokiomis pat, kaip pradinė sutartis, sąlygomis (CK 6.481 straipsnis).

22.       Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis), t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė, siekdama įrodyti, jog buvo susitarta naudotis stogine be atlygio, turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šalių susitarimą dėl mokesčio už nuomą.

23.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės versiją, jog šalys tiesiog susitarė dėl paslaugos – medienos gaminių laikymo ieškovės teritorijoje, kuri pritaikyta sandėliavimui, už 300 Eur; atsakovė tiesiog laukė, kada galės parduoti ir išvežti medieną. Atsakovės versija prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės – atsakovė sumokėjo 300 Eur, nurodydama, kad tai mokestis už 3 mėnesių nuomą (bet ne už neterminuoto medienos saugojimo paslaugą). Pažymėtina, kad pastogės nuoma yra viena iš ieškovės verslo sričių, todėl atsakovės versija, kad šalys susitarė dėl medienos saugojimo neterminuotos paslaugos už 300 Eur ne tik neįrodyta, bet ir prieštarauja verslo logikai.

Dėl bylos procesinės baigties.

24.       Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25.       Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti nutartyje, nėra teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

26.       CPK

27.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

28.       Nagrinėjamu atveju atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteistinos.

29.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovės (apeliantės) bylinėjimosi išlaidas bei teikė įrodymus apie 1 100 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (1 100 Eur) yra protingo dydžio, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

         Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

apeliantės UAB „Kremen“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „AVV“ (j. a. k. 3000868665) iš atsakovės (apeliantės) UAB „Kremen“ (j. a. k. 303049564) 1 100 Eur (vieną tūkstantį šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijose teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. 

Teisėjai                                                             Loreta Braždienė

                                                                                                                             Virginijus Kairevičius 

                                                                                                                               Tatjana Žukauskienė