Baudžiamoji byla Nr.
2K-526/2010 nuasmeninta Procesinio sprendimo
kategorijos:
1.2.14.6.1.; 1.2.14.7.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Tomo
Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą
pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos
teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Š. nuteistas pagal 183
straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK
184 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.
VIII-1968 redakcija (įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d.)) – laisvės atėmimu
trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės
atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5
dalies 1 punktą, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas
trejiems metams šešiems mėnesiams.
Iš V. Š.
priteista UAB (duomenys neskelbtini) 567 791,50 Lt žalos atlyginimo,
taip pat 3500 Lt išlaidoms už advokato, atstovavusio UAB (duomenys
neskelbtini), dalyvavimą byloje padengti. Iki visiško civilinio ieškinio
atlyginimo paliktas laikinas apribojimas V. Š. turtui –170 vnt. bendros 17
000 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) akcijų – uždraudžiant valdyti
bei disponuoti nurodytu turtu.
Skundžiama ir
Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo
V. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
n u s t
a t ė :
V. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB (duomenys
neskelbtini) direktorius bei pats valdydamas šios bendrovės pinigus ir kitą
turtą, laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 12 d. iki 2007 m. liepos 2 d.,
tikslios datos nenustatytos, pasisavino jo žinioje buvusį UAB (duomenys
neskelbtini) turto už 7018,25 Lt.
Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad tuo
pačiu laikotarpiu, tikslios datos nenustatytos, iššvaistė jo žinioje buvusio
didelės vertės UAB (duomenys neskelbtini) turto už 567 791,50 Lt.
Taip pat V. Š. nuteistas už tai, kad,
siekdamas nuslėpti laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 12 d. iki 2007 m. liepos 2
d. paties iššvaistytus jo žinioje buvusius UAB (duomenys neskelbtini)
pinigus (iš viso 562 646 Lt), nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2006 m.
rugsėjo 26 d., šios bendrovės administracinėse patalpose, adresu: (duomenys
neskelbtini), piktnaudžiaudamas vyr. buhalterės R. D. pasitikėjimu,
šiai nežinant jo nusikalstamų ketinimų, jai nurodė UAB (duomenys neskelbtini)
kasos knygoje įrašyti tiesos neatitinkančius duomenis apie tariamus avansinius
mokėjimus UAB „V“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas pats buvo, tai
yra: apie 2006 m. balandžio 26 d. 189580 Lt avansinį mokėjimą pagal
kasos pajamų orderį Nr. 6002, apie 2006 m. gegužės 19 d. 173400 Lt avansinį mokėjimą pagal kasos pajamų orderį Nr. 6003, apie 2006 m. rugpjūčio 31 d. 172020 Lt avansinį mokėjimą pagal kasos pajamų orderį Nr. 6017 ir apie 2006 m. rugsėjo 26 d. 27646 Lt avansinį mokėjimą pagal kasos
pajamų orderį Nr. 6024, bei melagingai pažadėdamas jai šioms operacijoms
pagrįsti pateikti pirminius apskaitos dokumentus, tokiu būdu suklastojo
UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygą, taip UAB (duomenys
neskelbtini) padarydamas didelės žalos.
Nuteistasis V. Š. kasaciniame skunde
prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir
bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad teismų
nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti, nes teismų išvados neatitinka faktinių
bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, be to, teismai
bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai. Kasatoriaus tvirtinimu, jis
bendrovės turto nepasisavino, tik būdamas akcininkas, o kartu ir bendrovės
direktorius, atsakingas už bendrovės turto saugojimą, saugojo jį savo namuose.
Joks teisės aktas nenurodo, kad turtą būtina saugoti bendrovės registracijos
vietoje, juolab kad įmonėje nebuvo specialių sandėlių ar sandėlininkų, o
faktas, kad dalis turto buvo laikoma kasatoriaus namuose, buvo žinomas visiems
įmonės darbuotojams. Be to, turtas nebuvo nurašytas ar panašiai – visi daiktai,
rasti kasatoriaus namuose, buvo ir liko įmonės balanse. Apeliacinės instancijos
teismas konstatavo, kad vien jau faktas, kad daiktai buvo naudojami ne
bendrovės tikslais ir ilgą laiką negrąžinti net po kasatoriaus atleidimo iš
direktoriaus pareigų, rodo, jog turtas buvo pasisavintas, be to, liudytojas
D. P. (po V. Š. atleidimo paskirtas bendrovės direktoriumi) parodė,
jog daliai pas kasatorių namuose laikomų daiktų bendrovėje nebuvo jokio
poreikio, bendrovei reikalingiems daiktams (įrenginiams, įrankiams) saugoti
buvo skirta speciali patalpa, kuri buvo apsaugota signalizacija ir kurioje buvo
laikomi visi darbo įrankiai, taip pat bendrovės seifas, ir kuri buvo pakankamai
saugi. Taip pat teismas vadovavosi D. P. parodymais apie tai, kad jam
tapus direktoriumi, kasatorius jokių buhalterinės apskaitos dokumentų ar turto
neperdavė, nors ir buvo raginamas (tame tarpe registruotu laišku) tai padaryti,
o kasatoriaus pateiktu paaiškinimu, kad turto jis negrąžino laiku todėl, kad iš
pradžių atostogavo, o vėliau sirgo, todėl neturėjo galimybės turtą grąžinti,
teismas visiškai netikėjo, nepagrįstai traktuodamas juos kaip gynybinę
kasatoriaus versiją ir net nebandydamas šios versijos patikrinti, pavyzdžiui,
išreikalaujant iš įmonės bei Sodros šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus.
Analogiškai teismas nepagrįstai konstatavo, kad jei dalis daiktų, esančių pas
kasatorių, nebuvo bendrovei reikalingi, tai reiškia, jog jis juos už bendrovės
lėšas įsigijo išimtinai savo asmeniniams poreikiams. Tokios teismo išvados,
kasatoriaus įsitikinimu, padarytos remiantis vien formaliais pagrindais,
visiškai nežinant privataus verslo specifikos bei į ją nesigilinant. Todėl,
kasatoriaus įsitikinimu, pagal BK 183 straipsnio 1 dalį jis turėjo būti
išteisintas. Teismas taip pat nurodė, kad įmonės apskaitoje ir balanse buvę
daiktai buvo netinkamai, nesilaikant nustatytos tvarkos nurašyti kaip
nusidėvėję, todėl padarė išvadą, jog dingusį įmonės turtas kasatorius
iššvaistė. Kasatoriaus kaltę, padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą
veiką, teismas grindė V. Š. nurodymo buhalterei R. D. į įmonės kasos
knygą įtraukti 4 avansinių mokėjimų UAB „V“ orderius davimu, nes priešpriešinio
patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „V“, kurios direktorius buvo
V. Š., 2006 m. buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitytas joks pinigų
gavimas iš UAB (duomenys neskelbtini). Tačiau, kasatoriaus manymu, pats
piniginių lėšų įrašymo į kasos knygą faktas savaime nereiškia turto iššvaistymo,
o gali būti vertinamas nebent kaip dokumentų klastojimas. Kasatorius neneigia,
kad įmonėje per jos gyvavimo laikotarpį galėjo atsirasti tam tikrų klaidų, dėl
kurių ir galėjo susidaryti kažkoks trūkumas, tačiau mano, jog visa tai
išsiaiškinti galima tik atlikus pilną įmonės veiklos patikrinimą nuo pat jos
įsteigimo. Gi teismai apsiribojo dalinio patikrinimo (už 2006 m. sausio 1 d. –
2007 m. liepos 23 d. laikotarpį) rezultatais ir liko nenustatyta, kada ir
kokiom aplinkybėm įmonėje atsirado trūkumas. Klaida buhalterinėje apskaitoje
galėjo įsivelti dar įmonėje bedirbant kitiems buhalteriams, kurių darbo jis
nekontroliavo ir už jų veiksmus atsakyti negali. Atmesdamas kasatoriaus
parodymus, teismas iš esmės konstatavo tik tai, jog jie buvo nenuoseklūs ir kaskart
kito, tačiau kasatorius tvirtina, jog tai tebuvo jo samprotavimai apie tai, kur
ir kokiu būdu galėjo dingti įmonės turtas. Mano, kad nepatikrindamas visų bylai
reikšmingų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir
neobjektyvus, neatliko jam BPK numatytų funkcijų. Todėl ir pagal BK 184
straipsnio 2 dalį kasatorius turėjo būti išteisintas. Taip pat kasatorius
teigia, jog ir dėl dokumentų klastojimo jis buvo nuteistas nepagrįstai,
remiantis vien suinteresuoto bylos baigtimi asmens – buhalterės R. D.
parodymais. Kasatorius mano, jog ji pati galėjo pridaryti klaidų buhalterinėje
apskaitoje, ir siekdama pati išvengti didesnės baudžiamosios atsakomybės, davė
parodymus prieš kasatorių, juolab, kad nors ji ir neigė, tačiau jai buvo žinomi
visi UAB „V“ duomenys, nes jis tvarkė ir konsultavo kasatorių šios įmonės
buhalterinės apskaitos klausimais. Todėl ir pagal BK 300 straipsnio 3
dalį kasatorius turėjo būti išteisintas. Naujieji UAB (duomenys neskelbtini)
akcininkai patys inspiravo ikiteisminį tyrimą, reikalavo grąžinti turtą ir
perduoti kasatoriaus turimas akcijas, įvairiai jį šantažuodami, patys
atlikinėjo inventorizacijas ir patikrinimus bei ruošė ataskaitas bei teikė jas
ikiteisminiam tyrimui bei teismui, kai kasatorius tuo tarpu neturėjo jokios
galimybės prieiti prie įmonės dokumentų ir juos patikrinti, o teismas į
kasatoriaus išsakytas abejones nekreipė jokio dėmesio.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus
prokuroras Arvydas Kuzminskas siūlo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime
teigia, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes,
nuteistojo kaltę pagrindė teismo posėdyje tiesiogiai ištirtais, BPK 20
straipsnyje nustatyta tvarka įvertintais ir nuosprendyje aptartais įrodymais –
nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais liudytojų parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, iš dalies paties nuteistojo
parodymais, specialisto išvada, paaiškinimu ir jo apklausa teisiamajame
posėdyje, kitais faktiniais duomenimis. Nagrinėdamas bylą apeliaciniame tvarka,
teismas iš esmės atsakė į visus apeliaciniame skunde keliamus klausimus. Teismų
sprendimuose detaliai aprašyti konkretūs V. Š. veiksmai bei argumentuota,
kodėl jie atitinka visus nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje,
184 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, požymius. Kasacinės
instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus
tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl skundo motyvai, kuriais prašoma iš
naujo įvertinti byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes nenagrinėtini.
Kasatorius akcentuoja pagrinde tai, kad šios baudžiamosios bylose negalima buvo
išnagrinėti teisingai neatlikus finansinės ekonominės ekspertizės, tačiau prokuroro
įsitikinimu, nuteistojo kaltei pagrįsti pilnai pakanka byloje surinktų įrodymų
ir ekspertizės atlikimas nebuvo būtinas, juolab kad atvejų, kada būtina būtų
atlikti tokias ekspertizes, nenumato ir įstatymai, o sprendžia teismas.
Kasatoriaus argumentai dėl teismų šališkumo, anot prokuroro, tėra deklaratyvūs,
nes nėra nurodyta nė viena BPK 58 straipsnyje įvardyta aplinkybė, kuriai esant,
konstatuojamas teismo šališkumas, o faktas, kad įrodymai buvo įvertinti ne
taip, kad norėtų kasatorius, teismo šališkumo nerodo. Taip pat, prokuroro
įsitikinimu, kritiškai vertintini ir kasatoriaus skundo motyvai apie neteisėtus
naujų UAB akcininkų veiksmus, nes jokių duomenų apie tai byloje nėra.
Skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies
taikymo
Turto
pasisavinimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai ir
neatlygintinai pasisavina svetimą turtą ar turtinę teisę. Neteisėtas svetimo
turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas svetimą, jam patikėtą ar buvusį
jo žinioje turtą, turtinę teisę paverčia savu ar perleidžia tretiesiems
asmenims, pažeisdamas turto patikėjimo ar perdavimo jo dispozicijon sąlygas.
Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas
svetimą turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai
neteisingai.
Pasisavinimo
procesui būdinga tai, kad kaltininkas, atlikdamas su patikėtu ar esančiu jo
žinioje turtu ar turtine teise neteisėtus veiksmus, suvokia, jog šie objektai
yra jo neteisėtame valdyme, o kaltininko valiniai veiksmai – paversti svetimą
turtą savu ar jį iššvaistyti – iš esmės ir nulemia veikos kvalifikaciją.
Bylos proceso
metu nustatyta, jog V. Š., būdamas UAB (duomenys neskelbtini)
direktorius bei pats valdydamas šios bendrovės turtą ir pinigus, dalį bendrovės
turto už 7018,25 Lt laikė savo namuose – (duomenys neskelbtini). Teismai
šią aplinkybę vertino kaip turto pasisavinimą, nes po to, kai 2007 m. liepos 2
d. akcininkų sprendimu vietoje V. Š. UAB (duomenys neskelbtini)
direktorium buvo paskirtas D. P., atlikus bendrovės turto inventorizavimą ir
buvo nustatytas daiktų trūkumas, kurie vėliau, 2007 m. spalio 9 d. atliekant
kratą V. Š. namuose, buvo surasti. Teismai, pripažindami V. Š. kaltu
pasisavinus nuosprendyje išvardintus daiktus, rėmėsi kasacinėje nutartyje
(2K-47/2007) suformuluota nuostata, jog faktas, kad daiktai, naudojami ne
bendrovės tikslais ir ilgą laiką negražinami po atleidimo iš direktoriaus
pareigų, leidžia teigti, jog turtas buvo pasisavintas. Teismai atmetė V. Š.
teiginį, jog jis neturėjo galimybės grąžinti minėto turto, nes atostogavo ir
nebuvo informuotas apie inventorizacijos rezultatus. Tačiau šie V. Š.
teiginiai yra nepaneigti. Vien tik faktas, jog patikėtas ar esantis žinioje turtas
yra saugomas nenustatytoje vietoje, nesudaro pagrindo išvadai, kad tas turtas
buvo pasisavintas. Bendrovės turto perėmimo iš vieno materialiai atsakingo
asmens (V. Š.) kito (D. P.) žinion buvo atliktas nesilaikant Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų
taisyklių reikalavimų, inventorizavimo procedūra buvo atlikta taip pat
pažeidžiant minėtų taisyklių nuostatas, nes V. Š. nebuvo informuotas apie
inventorizavimo pradžią, o taip pat nėra byloje duomenų, jog jis buvo
supažindintas su inventorizavimo rezultatais. Pirmosios instancijos teismo
išvada dėl svetimo turto pasisavinimo formuluojama taip: „...materialaus turto
laikymas V. Š. namuose dokumentais nebuvo įteisintas, todėl nelaikytina, kad
kratos metu rasti daiktai nebuvo pasisavinti“. Tokia išvada dėl turto
pasisavinimo yra hipotetinio turinio. Apeliacinės instancijos teismas,
pagrįsdamas svetimo turto pasisavinimą, remiasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta
nuostata, jog juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir
protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nepainioti juridinio asmens turto
su savo asmeniniu turtu, t.y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo
asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai.
Svetimo turto
valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis ir sutarčių pagrindu.
Bendrovės turtą akcininkai valdo remiantis civilinės teisės normomis bei
bendrovės įstatais. Teismai teisingai pripažino, jog UAB (duomenys
neskelbtini) turtą V. Š. valdė kaip įmonės direktorius ir pagrindinis akcininkas,
turėdamas šį turtą savo žinioje. Tam, kad civilinės teisės pagrindu valdomas
turtas būtų pripažintas neteisėtai ir neatlygintinai paverstas savu, turi būti
atlikti neteisėti veiksmai, kurie patvirtintų kaltininko sumanymą jo
dispozicijoje esantį turtą paversti savu. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys
patvirtina, jog V. Š. šį turtą įgijo iš bendrovės lėšų, tačiau pateikė
buhalterijai įsigijimo dokumentus, kad turtas būtų įtrauktas į bendrovės turto
sąrašą. Bendrovės darbuotojams buvo žinoma, kad turtas yra V. Š. namuose, nes
prireikus iš ten pasiimdavo instaliacijos testerį, pjūklą ir kitus įrankius.
Nepaneigti V. Š. teiginiai, jog šio turto jis neslėpė, nenurašė, dokumentų
neklastojo. CK 4.34 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas valdytojas
turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Minėto straipsnio
2 dalyje numatyta, jog valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo
valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo
atlyginimo. Byloje nėra patikimų duomenų, jog naujieji bendrovės akcininkai
pareikalavo iš V. Š., kad jis grąžintų savo namuose laikomą bendrovės turtą ar
kreipėsi į teismą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Baudžiamosios
teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai kitomis
teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo
teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo,
turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant gražinti turtą)
civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų
pritaikymas yra apsunkintas. Šios bylos proceso metu tokių duomenų nebuvo
nustatyta, todėl V. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio
1 dalyje požymių. Galutinės paskirtos ir subendrintos bausmės dydis
nekeistinas, nes pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė buvo
subendrinta su kitomis bausmėmis, ją apimant griežtesne bausme. Nuosprendyje
priimtas sprendimas dėl daiktų, kurie buvo paimti kratos metu pas V. Š.,
paliktinas galioti.
Dėl BK 184
straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 3 dalies taikymo
Pasisavinimo ir
tyčinio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymo procesui būdinga tai, kad
kaltininkas, atlikdamas su jam patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu ar turtine
teise neteisėtus veiksmus, suvokia, jog šie objektai yra jo neteisėtame
valdyme, o kaltininko valiniai veiksmai svetimą turtą iššvaistyti iš esmės ir
nulemia veikos kvalifikaciją.
Turto
iššvaistymas yra tada, kai turtas nėra pasisavinimas, tačiau su juo atliekami
nenaudingi, net žalingi nukentėjusiajam (turto savininkui) veiksmai.
Pasisavindamas
ar iššvaistydamas svetimą turtą ar turtinę teisę, kuriai reikalinga teisinė
registracija, kaltininkas turi juridiškai pakeisti nuosavybės teisės subjektą.
Svetimo turto
išvaistymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia, o taip pat
ir dėl neatsargumo.
Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl UAB (duomenys
neskelbtini) turto iššvaistymo bei bendrovės dokumentų klastojimo. Teismai
pagrįstai rėmėsi byloje esančia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini),
kurioje nurodyta, jog, atlikus bendrovės turto inventorizavimą, nustatytas
trūkstamas bendrovės turtas – automobilis „BMW 520“, traktorius „MTZ 82“,
puspriekabės platforma, palydovinė antena, vandens šildytuvas, fotelis „Randevu
1“, telefonas „Samsung“. V. Š. teigė, jog automobilis, traktorius ir
puspriekabės platforma buvo nusidėvėję, todėl jie išardyti detalėmis bei
parduoti į metalo laužą. Telefonas buvo senas, todėl išmetė, o kitų daiktų
dingimo aplinkybių V. Š. ir apklausti liudytojai negalėjo paaiškinti. Teismai
pagrįstai pripažino, jog nesant duomenų apie tai, kad minėti daiktai buvo
nurašyti dėl susidėvėjimo, išardyti detalėmis ir perduoti į metalo laužą,
laikytina, jog minėtas turtas buvo iššvaistytas, nes V. Š., kuris buvo
atsakingas už šio turto išsaugojimą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo
teiginius. Be to, atsižvelgiant į tai, kad automobilis, traktorius ir
puspriekabė yra privaloma tvarka registruojamas turtas, todėl jo realizavimas
negalimas be bendrovės vadovo raštiško nurodymo, be to, net ir nebetinkantys
naudoti minėti daiktai yra vertingi ir gali būti realizuojami kaip metalo
laužas, tačiau nėra jokių duomenų, kad už juos gauti pinigai būtų buvę perduoti
bendrovei. Minėta išvada taip pat yra patvirtinama, jog 2006 m. į UAB (duomenys
neskelbtini) kasos knygą buvo įtraukti duomenys apie keturis kasos pajamų
orderius, išrašytus UAB „V“ vardu apie šiai bendrovei išmokėtus 562 646 Lt. UAB
(duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiai šioms operacijoms
neišrašyti. Priešpriešinio patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „V“
buhalterinėje apskaitoje nėra apskaityta jokių pinigų gavimų iš UAB (duomenys
neskelbtini). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė
V. Š. teiginius apie tai, jog bendrovėje dirbę buhalteriai galėjo padaryti
rašybos ir apskaitos klaidas, dėl kurių galėjo susidaryti piniginių lėšų
trūkumas. Teismai pagrįstai rėmėsi R. D. parodymais, jog V. Š. nurodymu
apskaitė jam priklausančios UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygoje
grynųjų pinigų išlaidas 562 646 Lt sumai kaip išankstinius apmokėjimus, taip
pat V. Š. priklausančiai bendrovei „V“. Šios aplinkybės teismų yra išsamiai
išnagrinėtos ir grindžiamos ne tik R. D. parodymais, bet ir rašytiniais
įrodymais bei V. Š. paaiškinimais bylos ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad UAB
(duomenys neskelbtini) kasoje buvo grynųjų pinigų, patvirtino ne tik R.
D., kuri nurodė, jog jai pradėjus dirbti kasoje buvo apie 300 000 Lt, bet ir apeliacinės
instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė Z. Š. Šie įrodymai patvirtina
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog V. Š. tyčia iššvaistė
bendrovei priklausančius pinigus, nes davė nurodymus dėl turto perleidimo, jų
panaudojimo negalėjo pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, patvirtinančiais
bendrovės piniginių lėšų panaudojimą jos reikmėms. V. Š., būdamas bendrovės
direktorius ir pagrindinis akcininkas, disponavo bendrovės turtu ir buvo
atsakingas už jos turto bei piniginių lėšų panaudojimą. BK 184 straipsnyje
numatytos iššvaistymo veikos padariniai yra turto ar turtinės teisės
praradimas, kuris faktiškai reiškia turtinės žalos padarymą ar turtinės naudos
negavimą ir bendrovės turto balanse pasireiškia turto aktyvo sumažėjimu.
Kadangi buvo iššvaistytas didelės vertės turtas (BK 190 straipsnis), todėl
veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Teismai
pagrįstai pripažino V. Š. kaltu dėl dokumentų suklastojimo, nes duodamas
nurodymą įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygą apie UAB „V“
išrašytus keturis pajamų orderius dėl tariamai avansu išmokėtų 562 646 Lt, V.
Š. suklastojo dokumentą, padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) didelės
žalos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK
382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
panaikinti
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio bei Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutarties dalį dėl V. Š. nuteisimo
pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes
nepadaryta veika, turinti BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų
požymių. Kitas 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio ir 2010 m. balandžio
23 d. nutarties dalis palikti galioti.
Teisėjai
Vytautas Greičius
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis