Civilinė byla Nr. 3K-3-358/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens H. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), I. A., dalyvaujant tretiesiems asmenims A. S., S. T., T. Š., V. Š., A. S., Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarei Rimai Vižinytei, Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarei Rasai Birutienei, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei Daliai Štaupienei, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, H. J., V. A., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažymos, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, H. J. ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas klausimas dėl pretendento atkurti nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę teisių pažeidimo, atkuriant nuosavybės teises kitam asmeniui, suteikiant jam neatlygintinai ginčijamą žemės sklypą.
Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2000 m. gegužės 30 d. patvirtintą išvadą Nr. 3137 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kuria nustatyta, kad I. A. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. L. (duomenys neskelbtini) valdytą 6,03 ha žemės plotą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, užimtai asmeninio ūkio žeme;
2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3226-41 dalį dėl I. A. suformuotų: 1,57 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2,85 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bei 2,10 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini);
3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 11 d. sprendimą. Nr. 41-9732 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. A.“, kuriuo I. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko M. L. valdytą 6,03 ha žemės plotą, vietoj turėtos 6,03 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 4,42 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, 2,10 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, esančius (duomenys neskelbtini);
4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. kovo 26 d. įsakymą Nr. 969-41 „Dėl I. A. privačios žemės sklypo ploto patikslinimo Vilniaus rajone“, kuriuo, atlikus I. A. 2,1 ha privačios žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tikslius geodezinius matavimus ir radus skirtumą, neviršijantį leistino matavimų tikslumo, nustatyta, kad žemės sklypas yra 2,2100 ha;
5) pripažinti negaliojančia 2001 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą I. A. ir A. S., dėl 1,57 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);
6) pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą I. A. ir S. T., dėl 2,21 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);
7) pripažinti negaliojančia 2002 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą I. A. ir T. Š., dėl 2,85 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);
8) taikyti restituciją ir priteisti valstybei iš atsakovės I. A. 96 970 Lt;
Trečiasis asmuo H. J. pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydama:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3226-41 dalį, kuria I. A. atkuriant nuosavybę suformuotas 1,57 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir 2000 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 41-9732, kuriuo I. A. atkurta nuosavybė į 1,57 ha žemės plotą;
2) pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2001 m. rugsėjo 21 d. I. A. ir A. S., dėl 1,57 ha žemės sklypo;
3) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti H. J. nuosavybės teisę į 12,0427 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant H. J. perduoti ir ginčijamą 1,57 ha žemės sklypą.
H. J. nurodė, kad ji yra J. J., kuris iki mirties 1936 metais buvo 12,0427 ha žemės sklypo savininkas, duktė. Po tėvo mirties turtą paveldėjo ji ir jos brolis S. J., miręs 2006 metais. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. J. turtą paveldėjo H. J. Taigi visa 12,0427 ha ploto žemė priklauso H. J. Jos teigimu, tuo metu, kai 1,57 ha žemės sklypas (dalis 12,0427 ha žemės) buvo suformuotas ir perduotas I. A. nuosavybėn, žemėtvarkos pareigūnai negalėjo nežinoti, kad šis žemės sklypas iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė H. J. ir jos broliui S. J. 1,57 ha sklypą I. A. suformavo jos sutuoktinis V. A. (jis buvo žemėtvarkos projekto autorius), 2000 m. gegužės 30 d. išvadą Nr. 3137 vietoje Vilniaus apskrities viršininko pasirašė Žemėtvarkos skyriaus vedėja. Ginčijamą 1,57 ha žemės sklypą I. A. pardavė A. S. už neproporcingai mažą kainą – 2128 Lt. Šios aplinkybės, trečiojo asmens teigimu, patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo I. A. neteisėtumą ir asmenų nesąžiningumą.
Byloje nustatytos tokios aplinkybės:
2000 m. gegužės 26 d. sutartimi M. L. perleido atsakovei I. A. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą. 2000 m. gegužės 30 d. I. A. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 41-9732 atkūrė I. A. nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. L. valdytą 6,03 ha žemės plotą, priskirtiną valstybės išperkamai žemei kaip užimtą asmeninio ūkio žeme, vietoj turėtos žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn du lygiaverčius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). 2001 m. rugsėjo 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi I. A. 1,57 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 2128 Lt pardavė trečiajam asmeniui A. S.
H. J. pareiškimo, kad I. A. ir kitiems asmenims neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tačiau Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008 m. vasario 8 d. nutarimu jis nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį požymių. Nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyti projekto autoriaus V. A. pažeidimai vertintini ne kaip galimas nusikaltimas ar drausminis nusižengimas, nes jie yra ne pavieniai, o padaryti daugelyje bylų; jie neturėjo esminės įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui; tyrimo metu nebuvo nustatyta dokumentų klastočių faktų ir matininko galimų nusikalstamų ryšių su I. A. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008 m. spalio 8 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime konstatuota, kad V. A. veiksmai vertintini kaip drausminis nusižengimas, nes nenustatytas vienas iš privalomųjų nusikalstamos veikos požymių – patirta didelė žala valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens. Abu pirmiau nurodyti nutarimai galioja.
Teismai taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, H. J. 1991 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko F. R. (H. J. motina su juo susituokė po tėvo mirties 1936 metais) iki nacionalizacijos valdytą 12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pretendentu nurodė ir savo brolį S. J. Prašyme H. J. ir S. J. kaip pretendentų nurodyta valia gauti kompensaciją už žemę. 1994 m. balandžio 28 d. pareiškimu H. J. pakartotinai prašė už jai paveldėjimo teise priklausančius 12 ha suteikti kompensaciją pinigais. 2001 m. rugsėjo 3 d. H. J. pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko J. J. (t. y. savo tėvo) iki nacionalizacijos valdytą 12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), išreiškė abiejų pretendentų – savo ir S. J. – valią susigrąžinti žemę natūra, kiekvienam po „3“ (taip nurodyta prašyme). 2003 m. lapkričio 26 d. pareiškime H. J. prašė visus jai paveldėjimo teise priklausančius 12 ha, esančius (duomenys neskelbtini), grąžinti natūra, o 1994 m. balandžio 28 d. pareiškimo nenagrinėti. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 4 d. pranešimu informavo H. J., kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnį 2003 m. gruodžio 31 d. baigiasi terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, todėl pasiūlė jai iki šio termino pabaigos pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus arba teismo sprendimą dėl buvusio savininko nuosavybės teisės juridinio fakto nustatymo. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 7 d. sprendimu H. J. pareiškimas patenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. B. J. ir jos vaikai H. bei S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 12,0427 ha žemės. Šio teismo sprendimo pagrindu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. vasario 4 d. parengė dvi pažymas Nr. 8466 ir Nr. 8467 S. J. ir H. J. vardu, kuriose nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą jie turi teisę atkurti nuosavybės teises kiekvienas į 6,02 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). S. J. mirė 2006 m. sausio 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimu paveldėjimo teisės liudijimui gauti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad H. J. priėmė S. J. palikimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atmetė, bylos dalį pagal trečiojo asmens H. J. ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į 12,0427 ha žemės sklypą nutraukė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė trečiajam asmeniui A. S. iš trečiojo asmens H. J. 3500 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą prokuroro ieškinį, nenustatęs ieškinyje nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo I. A. proceso pažeidimų. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja turėjo įgaliojimus pasirašyti 2000 m. gegužės 30 d. išvadą Nr. 3137 (ši buvo pasirašyta galiojant Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 17 d. įsakymui Nr. 450, kuriuo rajonų žemėtvarkos skyrių vadovai buvo įgalioti pasirašinėti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn). Ginčo dėl to, kad atsakovė I. A. buvo tinkama pretendentė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, byloje nėra, o įrodymų, jog priimant ginčijamus administracinius aktus buvo pažeisti konkrečių asmenų teisėti interesai ar kad I. A. neturėjo teisės gauti jai suteiktų sklypų, prokuroras nepateikė.
Teismas, remdamasis Nacionalinės žemės tarnybos specialisto išvada, nurodė, kad, H. J. tik 2001 m. rugsėjo 3 d. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. valdytą 12 ha žemę, t. y. jau po (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, ši žemė iki tol teisėtai buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir joje galėjo būti projektuojami žemės sklypai kitiems pretendentams atkurti nuosavybės teises, pageidavusiems gauti neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą; be to, juridinis faktas, kad buvęs savininkas nuosavybės teise valdė ginčijamą 12,0427 ha žemę, nustatytas tik 2004 m. birželio 7 d.
Teismas sprendė, kad H. J. teisės priimant jos ginčijamus administracinius aktus nebuvo pažeistos. Nesant pagrindo tenkinti H. J. ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų administracinių aktų, teismas atmetė ir reikalavimus dėl 1,57 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo bei įpareigojimo perduoti H. J. 1,57 ha žemės sklypą.
Teismas nutraukė bylos dalį dėl H. J. reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti jai nuosavybės teises į 12,0427 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad šis reikalavimas kildinamas iš administracinių teisinių santykių, susijusių su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, todėl nagrinėtinas administraciniame teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Atmetęs H. J. ieškinį kaip nepagrįstą, teismas iš jos trečiajam asmeniui A. S. priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (sumažinęs prašomą atlyginti sumą nuo 4120 Lt iki 3500 Lt).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal trečiojo asmens H. J. ieškinį, 2011 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė trečiajam asmeniui A. S. iš trečiojo asmens H. J. 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis ir papildomai nurodė, kad negali konstatuoti V. A. veiksmų neteisėtumo, nes 2008 m. vasario 8 d. prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nenustatyta, kad jo veiksmuose būtų nusikaltimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį požymių ir vertintini kaip drausminis nusižengimas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, byloje nenustačius Atkūrimo įstatymo pažeidimų atkuriant nuosavybės teises I. A., nenustačius jos nesąžiningumo, nėra pagrindo tenkinti H. J. reikalavimo pripažinti negaliojančia 2001 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą I. A. ir A. S. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį, nes civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka iš administracinių teisinių santykių kilusio ginčo nagrinėjimas yra negalimas, be to, tai neužkerta kelio H. J. kreiptis į administracinį teismą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, H. J. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo jos reikalavimai atmesti ir bylos dalis nutraukta, panaikinti, taip pat panaikinti atitinkamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir priimti naują sprendimą, kuriuo trečiojo asmens H. J. savarankiškus reikalavimus patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorės teisės priimant jos ginčijamus administracinius aktus nebuvo pažeistos. Šiais aktais buvo nuspręsta dėl žemės, į kurią kasatorė prašo atkurti jai nuosavybės teises, perleidimo kitam asmeniui, tuo tarpu kai jokio sprendimo dėl jos prašymo atkurti nuosavybės teises, paduoto dar 1991 m. rugsėjo 25 d., iki šiol nepriimta.
2. Teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku: to, kad 1,57 ha žemės sklypą I. A. suformavo jos sutuoktinis V. A., tuo metu dirbęs Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, taigi žinojęs, kad šis žemės plotas priklauso kasatorei, taip pat to, kad šie V. A. veiksmai prokuroro 2008 m. vasario 8 d. nutarime įvertinti kaip tyčiniai, sudarantys administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Be to, 2008 m. spalio 8 d. prokuroro nutarime konstatuota, kad 2000 m. gegužės 30 d. išvadą Nr. 3137 dėl šio žemės ploto skyrimo I. A. vietoje apskrities viršininko pasirašė Žemėtvarkos skyriaus vedėja, ir ši aplinkybė taip pat turėjo būti teismo įvertinta.
3. Teismai netinkamai vertino įrodymus, patvirtinančius A. S. nesąžiningumą, todėl nepagrįstai nepripažino jo nesąžiningu. Iš 2001 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad A. S. 1,57 ha žemės sklypą įsigijo už neproporcingai mažą kainą, be to, būdamas turto vertintojas, jis turėjo suprasti, kad I. A. šį sklypą įgijo neteisėtai.
4. Teismas, nutraukdamas bylos dalį CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme ir motyvuodamas tai tuo, kad ši bylos dalis nagrinėtina administraciniame teisme, netinkamai taikė šią teisės normą. Administraciniai teismai sudaro teismų sistemos dalį, todėl šiuo atveju pirmiau nurodyta proceso teisės norma netaikytina. Teismas, manydamas, kad byla pagal teismingumą priklauso administracinių teismų kompetencijai, turėjo šį klausimą išspręsti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 33, 36 straipsniai).
5. Teismai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atmestas ne tik kasatorės, bet ir prokuroro, gynusio viešąjį interesą, ieškinys, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas iš abiejų (CPK 93, 96 straipsniai). Tai, kad prokuroras atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, neturi pasunkinti kasatorės procesinės padėties.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras prašo skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą kaip teisėtą ir pagrįstą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė I. A. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:
1. Kasatorės 1991 m. rugsėjo 25 d. prašymas atkurti nuosavybę nesukėlė ir negalėjo sukelti jai jokių teisinių padarinių, nes prašyme nurodytas buvęs savininkas F. R. nacionalizacijos metu neturėjo žemės nuosavybės, prie prašymo kasatorė nepridėjo jokių dokumentų, patvirtinančių buvusio žemės savininko nuosavybės teises, be to, prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ne natūra, o piniginė kompensacija. Tokiomis aplinkybėmis ginčijamas žemės sklypas teisėtai buvo pripažintas laisva valstybine žeme, į kurią teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims, tarp jų ir I. A. Nors vėliau kasatorė poziciją pakeitė ir prašė atkurti nuosavybę natūra, tačiau 2001 m. rugsėjo 3 d. kasatorės prašymo pateikimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos neleido pretendentams keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Taip pat pažymėtina, kad prie 2001 m. rugsėjo 3 d. prašymo kasatorė nepridėjo buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, juos pateikė tik po 2004 m. birželio 7 d., kai buvo išnagrinėta byla dėl juridinio fakto nustatymo. Kadangi juridinis faktas nustatytas tik 2004 m. birželio 7 d. teismo sprendimu, tai tik nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos kasatorė tapo pretendente į žemės sklypą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybę pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę natūra tik tuo atveju, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Kasatorė iki Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 11 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. A. priėmimo nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, todėl jos vėliau pateiktas prašymas negali būti tenkinamas.
2. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad kasatorė apie skundžiamus sprendimus sužinojo 2004 m. sausio 18 d. (tai ji pati pripažino apklausos metu). Kadangi ieškinį kasatorė padavė 2006 m. vasario mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip 30 dienų nuo sužinojimo apie priimtus skundžiamus teisės aktus, tai akivaizdu, kad ieškinys paduotas praleidus 30 dienų terminą.
3. Kasatorė pateikia neteisingus bylos faktus: matininko V. A. veiksmuose nebuvo nustatyta nei nusikaltimo, nei administracinio teisės pažeidimo sudėties, jis nedirbo ir nedirba Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas tokius argumentus:
1. H. J. pareikšti reikalavimai, kurių dalis yra civilinio, o dalis – administracinio teisinio pobūdžio, yra tarpusavyje susiję, todėl byla visa apimtimi turėtų būti išnagrinėta bendrosios kompetencijos teisme (CPK 26 straipsnio 2 dalis), nes administraciniams teismams nepriskirtos jokios bylos, kylančios iš privatinių teisinių santykių. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2008).
2. Kasatorė nepagrįstai remiasi įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų pažeidimu. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nagrinėjo visus pateiktus įrodymus, susijusius su kasatorės reikalavimu panaikinti ginčijamus administracinius aktus.
3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kasatorė dar 1991 metais padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau jis iki šiol neišspręstas. Tik Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 7 d. sprendimu buvo patvirtintas žemės, į kurią kasatorė pretenduoja atkurti nuosavybės teises, valdymo nuosavybės teise faktas, t. y. iki tol ji nebuvo pateikusi visų reikiamų dokumentų. Kadangi šiuo metu atkurti nuosavybės į pageidaujamą žemės sklypą nėra galimybės, tai kasatorė turėtų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises kitoje vietoje, tačiau ji to nėra padariusi, todėl sprendimas dėl jos nuosavybės teisių negali būti priimtas ir nėra pagrindo teigti, kad buvo praleistas terminas tokiam sprendimui priimti.
Trečiasis asmuo A. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Teismai, atmetę kaip nepagrįstus kasatorės reikalavimus panaikinti 2000 m. spalio 11 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą, kuriuo nuosavybė atkurta I. A., ir pripažinti negaliojančia 2001 m. rugsėjo 21 d. I. A. ir A. S. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstai atsisakė nagrinėti trečiąjį reikalavimą atkurti kasatorei nuosavybę natūra, nes šio reikalavimo sprendimas tiesiogiai susijęs su pirmųjų dviejų išnagrinėjimo rezultatu. Juos atmetus, nebeliko pagrindo trečiąjį reikalavimą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme.
2. Kasacinio skundo teiginiai dėl A. S. nesąžiningumo nepagrįsti. A. S. nežinojo ir negalėjo žinoti apie kasatorės pretenzijas į žemės sklypą, o žemės sklypo sandorio kaina savaime nepatvirtina sandorio šalių nesąžiningumo, tai yra šalių susitarimo dalykas, be to, byloje pateiktas ir daugiau įrodymų, patvirtinančių, kad pirmiau nurodyto žemės sandorio vertė atitinka tuo metu buvusias rinkos kainas.
3. Kasatorė įstatymų nustatyta tvarka laiku neišreiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, todėl neturi teisės ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo I. A. Kasatorė tik 2003 m. lapkričio 26 d. pirmą kartą pateikė prašymą atkurti nuosavybę į jai priklausančią žemę, bet prie šio prašymo nepridėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Tik 2004 m. birželio 7 d. teismo sprendimu nustatytas reikalingas juridinis faktas, atitinkamai iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos Atkūrimo įstatymo prasme kasatorė nebuvo tapusi pretendente, o jos prašyme nurodytas žemės sklypas iki to laiko turėjo laisvos žemės statusą.
4. Kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįsti, nes bylinėjimosi išlaidos, priteistos iš kasatorės, buvo susijusios būtent su jos pareikštais reikalavimais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pašalinti jį iš trečiųjų asmenų sąrašo, nes byloje nėra ginčo dėl apmokestinimo ar mokesčių administravimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės atkurti nuosavybės teises įgyvendinimo
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių įstatymų ir Vyriausybės nutarimų konstitucingumo suformuluotoje oficialiojoje konstitucinėje restitucijos doktrinoje yra pasisakęs dėl principinių nuostatų, kuriomis grindžiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d. ir kiti nutarimai). Be kitų pamatinių restitucijos proceso nuostatų, Konstitucinis Teismas akcentavo tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, tačiau kartu yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; kad valstybė, nusprendusi, jog turi būti atkurtos paneigtos nuosavybės teisės, prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises; kad reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimo procesą turi būti atsižvelgta į tai, jog būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų (savininkų) nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai, turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, jog tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą. Kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo. Asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę, kaip tokią. Kol kompetentingos valstybės institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, nuosavybės teisės dar nėra, nes nėra jos atsiradimo pagrindo (minėta, įstatymuose neįtvirtinta savaiminio nuosavybės teisių tęstinumo). Be to, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamos bylos atveju – į kaimo vietovėje esančią žemę), kol ji neįgyvendinta, yra tik hipotetinė teisė, t. y. tik įstatyme įtvirtinta galimybė įgyti subjektinę teisę. Tam, kad taptų pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę, pilietis turi atlikti atitinkamus įstatyme nurodytus veiksmus, visų pirma – pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašyme, be kitų būtinų duomenų, turi būti nurodyta pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prie jo turi būti pridėti dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku, taip pat šio turėtas nuosavybės teisės nacionalizacijos momentu (1991 m. Atstatymo įstatymo 4, 10, 11 straipsniai, 1997 m. Atkūrimo įstatymo 4, 10, 11 straipsniai). Tik įstatymo nustatytais terminais pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir įvykdęs kitus įstatyme nustatytus reikalavimus, pilietis įgyja subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, ir tik įgaliotai valstybės institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – nuosavybės teisę, kaip tokią. Taigi tol, kol nėra priimto sprendimo atkurti nuosavybės teises, pilietis turi tik teisę atkurti nuosavybės teises ir tik ši jo teisė tam tikrais neteisėtais valstybės institucijų ar trečiųjų asmenų veiksmais gali būti pažeista.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė 1991 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą grąžinti 12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme ji nurodė, kad pageidauja už grąžinamą turtą gauti kompensaciją. 1994 m. balandžio 28 d. pareiškimu kasatorė pakartotinai prašė už jai priklausančią 12 ha žemę suteikti kompensaciją pinigais. 2001 m. rugsėjo 3 d. pateiktu nauju prašymu kasatorė prašė grąžinti 12 ha žemės sklypą natūra, nurodydama, kad jai ir jos broliui S. Junevičiui grąžintina kiekvienam „po 3“. Be to, teismai nustatė, kad visi pirmiau nurodyti kasatorės prašymai buvo su trūkumais, dėl kurių negalėjo būti priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo: visų pirma neteisingai nurodytas buvęs žemės savininkas, taip pat nepateikta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Tik 2003 m. lapkričio 26 d. pareiškime kasatorė suformulavo prašymą grąžinti natūra visą 12 ha žemės sklypą, ir tik 2004 m. birželio 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu pagal jos pareiškimą buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. B. J. (kasatorės motina) bei jos vaikai H. bei S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 12,0427 ha žemės. Šio teismo sprendimo pagrindu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. vasario 4 d. parengė dvi pažymas Nr. 8466 ir Nr. 8467 S. J. ir H. J. vardu, kuriose nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą jie turi teisę atkurti nuosavybės teises kiekvienas į 6,02 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). S. J. mirė 2006 m. sausio 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimu paveldėjimo teisės liudijimui gauti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad H. J. priėmė S. J. palikimą.
Iš nustatytų aplinkybių, kuriomis kasacinis teismas remiasi jų nekvestionuodamas, nes tai nėra jo kompetencija (CPK 353 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad kasatorė iš pradžių buvo išreiškusi valią įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę gaunant kompensaciją iš valstybės. Šią valią kasatorė pakeitė tik paduodama 2001 m. rugsėjo 3 d. prašymą. Išreiškusi valią atkurti nuosavybę vienu iš įstatyme nustatytų būdų – gaunant kompensaciją, kartu kasatorė atsisakė kitų nuosavybės teisės atkūrimo būdų, tarp jų ir teisės atkurti nuosavybės teises natūra. Pažymėtina, kad nuo 1991 iki 2002 metų galiojusiuose ne kartą keistuose nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose įstatymuose buvo nustatyta tik galimybė pakeisti valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, tačiau nesuteikta teisės piliečiams, keičiantiems savo pareikštą valią, reikalauti atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra. Teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme nustatyta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 41-9732, kuriuo I. A. atkurta nuosavybė į 1,57 ha žemės sklypą, priėmimo metu kasatorės teisės negalėjo būti pažeistos, nes tuo metu ji buvo išreiškusi valią ne atkurti nuosavybės teises natūra, bet gauti kompensaciją, o galimybės pakeisti šią valią įstatymuose nebuvo nustatyta. Minėta, kad kasatorė, valstybei priėmus restitucijos įstatymus, savaime neįgijo nuosavybės teisių į nacionalizuotą žemę, todėl ji negali remtis savo nuosavybės teisių pažeidimu, šiuo atveju galima kalbėti tik apie kasatorės subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, tačiau kasatorei išreiškus valią įgyvendinti šią teisę ne natūra, o gaunant kompensaciją, ši jos teisė ginčijamu apskrities viršininko sprendimu (atitinkamai ir kitais kasatorės ginčijamais administraciniais teisės aktais) negalėjo būti pažeista. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, tuo metu, kai buvo priimti kasatorės ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. A., žemės sklypas, į kurį kasatorė pretenduoja atkurti nuosavybės teises, teisėtai ir pagrįstai buvo priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui, taigi jis galėjo pagal įstatymus būti suteiktas kitiems pretendentams atkurti nuosavybės teises, pasirinkusiems nuosavybės teisių atkūrimo būdą – gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Aplinkybė, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kasatorei iki šiol nepriimtas, savaime nedaro neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo I. A., nes, minėta, tuo metu kasatorės valia buvo gauti kompensaciją, ir tai buvo teisėtas pagrindas pripažinti ginčijamą žemės sklypą laisva valstybine žeme. Nuosavybės teisių atkūrimo kasatorei klausimas turi būti išspręstas nagrinėjant jos reikalavimą įpareigoti atkurti jai nuosavybės teises.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatorės argumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo į ginčijamą žemės sklypą I. A. aplinkybėmis. Visų pirma, minėta, šis klausimas, nustačius, kad kasatorės teisės nebuvo pažeistos, nagrinėjamoje byloje nebeturi teisinės reikšmės. Antra, teismai nenustatė esminių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pažeidimų, dėl kurių priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. A. turėtų būti pripažinti neteisėtais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad I. A. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, gaudama neatlygintinai ginčijamą žemės sklypą, nustatyti pažeidimai nepripažinti tokiais, kurie lemtų nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą. Kasatorė nepagrįstai remiasi ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis, nes tokių aplinkybių, kokias ji nurodo kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, nes jie neatitinka skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties turinio. Teismai aiškinosi kasatorės nurodytas aplinkybes, tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė jais pagrįstas išvadas dėl ginčo dalyko šioje byloje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos.
Nenustačius pagrindo konstatuoti kasatorės teisių pažeidimą, kasacinio skundo argumentai, susiję su ginčijamo žemės sklypo pardavimo aplinkybėmis ir trečiojo asmens A. S. sąžiningumu ar nesąžiningumu, neanalizuojami, nes nėra aktualūs nagrinėjamai bylai.
Dėl teismingumo
Kasatorė nurodo, kad teismai nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pareikšto reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti jai nuosavybės teises į 12,0427 ha žemės sklypą. Kasatorės teigimu, konstatavus, kad šis reikalavimas teismingas ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniam teismui, netaikytinas CPK 293 straipsnio 1 punktas, kuriame nurodyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu ji nenagrinėtina teisme, tačiau spręstinas bylos perdavimo administraciniam teismui klausimas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta pagrįstu.
Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal CK, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, Žemės reformos įstatyme, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, kt.) nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Taigi šiame procese kylančius ginčus, taip pat ir dėl reikalavimų įpareigoti atitinkamą valstybės instituciją atkurti nuosavybės teises, nagrinėja ne bendrosios kompetencijos, o administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktai). Dėl valstybės institucijų, sprendžiančių nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, veikimo ar neveikimo asmuo, kuris mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L., A. J. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2007; 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-170/2008; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-24/2008; 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-45/2009; kt.).
Šioje byloje susiklosčius tokiai procesinei situacijai, kai ieškinys ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai, kuriais buvo keliami civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai, yra išnagrinėti instancine tvarka ir dėl jų yra priimtas įsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, šia kasacinio teismo nutartimi peržiūrėtas kasacine tvarka, tuo tarpu reikalavimas įpareigoti apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises apskritai nebuvo nagrinėtas, nes pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė kaip teismingą administraciniam teismui, konstatuotina, kad neliko jokio procesinio teisinio pagrindo svarstyti CPK 26 straipsnio 2 dalies, pagal kurią bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, išsprendžia ir joje pareikštą reikalavimą, susijusį su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, taikymo klausimą. Išnagrinėjus bylos dalį dėl reikalavimų, kylančių iš civilinio teisinio pobūdžio santykių, byloje pareikštas ir teismų nenagrinėtas išimtinai administracinio pobūdžio reikalavimas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes priešingu atveju būtų pagrindas konstatuoti rūšinio teismingumo pažeidimą, kuris yra vienas iš teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Konstatavus, kad kasatorės reikalavimas įpareigoti apskrities viršininko administraciją (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba) atkurti jai nuosavybės teises pagal kompetenciją turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, svarstytina, kokį procesinį sprendimą tokiu atveju turi priimti bendrosios kompetencijos teismas. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu nėra aiškiai suformuota, vienose bylose tokie reikalavimai paliekami nenagrinėti, kitose – atitinkama bylos dalis nutraukiama arba perduodama nagrinėti administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Č. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-303/2005; 2007 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. Leskauskienė, A. J. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2007; 2008 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. pareiškimą; kt.). Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju, kai byla (ar jos dalis) pagal kompetenciją turi būti nagrinėjama administraciniame teisme, bendrosios kompetencijos teismas, nustatęs, jog, išnagrinėjus šią bylą (ar jos dalį) bendrosios kompetencijos teisme, būtų pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, turėtų ne nutraukti bylą, bet, vadovaudamasis CPK 34 straipsnio 1 dalimi, perduoti bylą (ar jos dalį) nagrinėti atitinkamam administraciniam teismui pagal teismingumą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams netinkamai taikius CPK 293 straipsnio 1 dalį ir ja vadovaujantis nutraukus bylos dalį dėl pirmiau nurodyto kasatorės reikalavimo, atitinkamos teismų sprendimo ir nutarties dalys naikintinos ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Dėl trečiojo asmens prašymo pašalinti jį iš trečiųjų asmenų sąrašo
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo pašalinti jį iš trečiųjų asmenų sąrašo, motyvuodamas tuo, kad šioje byloje neturi jokio teisinio intereso. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šio prašymo nenagrinėja, nes jo išsprendimas kasaciniame teisme nesukels trečiajam asmeniui jokių teisinių pasekmių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasatorė teisingai nurodo, kad, prokurorui, pareiškusiam ieškinį viešajam interesui ginti, esant atleistam nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), šios negali būti priteistos iš kasatorės, tačiau šiuo pagrindu ji daro netinkamas išvadas. Bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui A. S. pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš kasatorės, nes, A. S. pateiktų mokėjimo dokumentų duomenimis, šias atstovavimo išlaidas trečiasis asmuo patyrė už advokato paslaugas, susijusias būtent su kasatorės pareikštais savarankiškais reikalavimais, o ne su prokuroro ieškiniu. Priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo kasatorė neginčija (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išlaidų atlyginimą sumažino, t. y. priteisė mažiau nei prašė trečiasis asmuo). Dėl tokių aplinkybių kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atmestinas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog dalis kasacinio skundo (dėl nepagrįsto bylos dalies nutraukimo) buvo patenkinta, nedaro įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, nes pagrindiniai kasacinio skundo argumentai, susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, buvo atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės. Iš trečiojo asmens A. S. pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad jis kasaciniame teisme patyrė 1600 Lt atstovavimo išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 93, 98 straipsniai).
Valstybei iš kasatorės priteistinas procesinių dokumentų įteikimo ir kitų pagrįstų ir būtinų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – 278,95 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 34, 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties dalis, kuriomis bylos dalis pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. J. reikalavimą įpareigoti apskrities viršininko administraciją (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba) atkurti jai nuosavybės teises, nutraukta, ir šią bylos dalį perduoti pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Kitas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Priteisti valstybei iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. J. duomenys neskelbtini) 278,95 Lt (du šimtus septyniasdešimt aštuonis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti trečiajam asmeniui A. S. (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. J. (duomenys neskelbtini) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas