Civilinė byla Nr. 3K–7–133/2007

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.5; 45.6 (S)

 

                                                                 

 

            LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

                                 N U T A R T I S

                               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                            2007 m. vasario 8 d.

                                                                    Vilnius

 

           Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Romualdo Čaikos, Zigmo Levickio (pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio, Teodoros Staugaitienės ir Janinos Stripeikienės,

 

           rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovams M. V. P. , R. P. dėl pažeistų teisių. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja D. P. .

 

           Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ieškinio esmė

          

             Ieškovė prašė įpareigoti atsakovus sudaryti su ja 58/100 dalių buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį už 62 000 Lt ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

             Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovai yra šio buto bendraturčiai. Atsakovai 2005 m. spalio 18 d. pareiškimu Kauno miesto 15-ajam notarų biurui pranešė jai, kad ruošiasi parduoti jiems priklausančias 58/100 buto dalis už 62 000 Lt ir kad ji turi per vieną mėnesį nuo pranešimo įteikimo dienos pareikšti norą arba atsisakyti įgyti atsakovams priklausančias bendro daikto dalis. Ieškovė 2005 m. lapkričio 16 d. pareiškimu Kauno miesto 15-ajam notarų biurui nurodė, kad sutinka pirkti atsakovų buto dalį už 62 000 Lt, taip pat prašė nurodyti atsakovams tinkamą pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo datą ir laiką, tačiau šie 2005 m. gruodžio 9 d. pareiškimu padidino minėto buto dalies kainą iki 80 000 Lt. Ieškovės nuomone, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.169 straipsnio 1 dalį atsakovai negalėjo atšaukti 2005 m. spalio 18 d. pareiškimu pateiktos ofertos.   

 

                          II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

           Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovus sudaryti 58/100 dalių 73,81 kv. m ploto buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su ieškove už 62 000 Lt; priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 50 Lt žyminio mokesčio ir po 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo po 11,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

           Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai buvo davę sutikimą dėl stomatologinio kabineto šalia ginčo buto esančiame bute įrengimo (tai matyti iš atsakovų 2005 m. spalio 18 d. pareiškimo), padarė išvadą, kad jie savo buto dalį ketino parduoti ne bendraturčiui. Teismas konstatavo, kad atsakovų pirmojo ir antrojo pasiūlymo metu jau buvo sutarta apie kainą ir  kitas sąlygas su nebendraturčiu, ketinančiu pirkti atsakovams priklausančią dalį.   

           Teismas nurodė, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas). Kai sutarties šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja ir yra privaloma sutarties šalims, nes turi joms įstatymo galią (CK 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas atsakovų 2005 m. spalio 18 d. pareiškimą laikė oferta, kuri ieškovės 2005 m. lapkričio 16 d. pareiškimu buvo akceptuota tinkamai. Byloje nėra duomenų apie ofertos atšaukimą (CK 6.169 straipsnis), todėl teismas laikė, kad galioja pasiūlymas dėl pardavimo už 62 000 Lt. Vienašališkai keisti sutarties nuostatas ar nutraukti sutartį neleidžiama, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus, laikantis įstatymo nustatytos tvarkos (CK 2.217, 6.223 straipsniai). Atsakovams ketinant parduoti nebendraturčiui, o ieškovei sutikus pirkti už 62 000 Lt, atsakovams 2005 m. gruodžio 9 d. pareiškime padidinus pardavimo kainą, ieškovės galimybė pasinaudoti bendraturtės pirmumo teise buvo pažeista.     

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, 2006 m. liepos 14 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui 100 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1000 Lt advokato pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų; valstybei iš ieškovės priteisė 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

           Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovų 2005 m. spalio 18 d. pareiškimas neatitinka CK 6.167 straipsnyje apibrėžto ofertos apibūdinimo, nes šiame pareiškime, kuriame nenurodytas kvietimas ieškovei konkrečią dieną atvykti pas notarą pasirašyti sutarties, neaptartos esminės atsiskaitymo sąlygos ir daikto perdavimo momentas, nėra išreikštas atsakovų ketinimas būti sutarties saistomiems ir įsipareigojusiems akcepto atveju. Teisėjų kolegija pritarė apeliantams, kad atsakovai savo pareiškimu, pagrįstu CK 4.79 straipsniu, tik informavo ieškovę, kaip parduodamo daikto bendraturtį, kad jie ketina ateityje parduoti jiems priklausančią buto dalį, apsunkintą šalia esančio buto savininkams duotu sutikimu įrengti stomatologinį kabinetą su atskirais įėjimu, šilumos įvadu ir šilumos apskaita, taip pat kad šiuo pareiškimu atsakovai siekė išsiaiškinti, ar ieškovė naudosis įstatymo suteikta pirmumo teise pirkti parduodamą buto dalį už 62 000 Lt.

           Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys sudarė sutartį, prieštarauja CK 6.162 straipsnio 1 ir 2 dalims, nes byloje nėra įrodyta, kad šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, taip pat CK 1.93 straipsnio 1 daliai, 6.181 straipsnio 4 daliai, 6.393 straipsnio 1, 2, 4 dalims, nes įstatyme yra imperatyviai nustatyta, jog sandoriai dėl nekilnojamojo turto turi būti sudaromi notarine forma, o šalys pas notarą jokių įsipareigojimų nepasirašė.

           Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas sau (konstatavęs, kad buvo sudaryta šalių sutartis) ir nenurodydamas teisinio pagrindo, kuriame būtų įtvirtintas įpareigojimas sudaryti sutartį, įpareigojo atsakovus prieš jų valią sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Tai prieštarauja teisinei logikai, protingumo, sąžiningumo, sutarties laisvės ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principams. Įstatyme nustatyta galimybė kreiptis į teismą su prašymu patvirtinti sutartį, kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma (CK 6.309 straipsnio 3 dalis, 1.93 straipsnio 4 dalis), o 6.309 straipsnyje yra nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas. Šiuo atveju daiktas ieškovei nebuvo perduotas, ji nepateikė duomenų, kad sandoris yra visiškai ar iš dalies įvykdytas, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo sandorį pripažinti galiojančiu ir šį patvirtinti.  

           Teisėjų kolegija pritarė apeliantams, kad ieškovės pirmumo teisė nebuvo pažeista, nes buvo tik padidinta parduodamos buto dalies kaina ir apie tai tinkamai pranešta ieškovei, todėl jai buvo sudaryta galimybė pasinaudoti pirmumo teise kaip bendraturtei pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria atsakovai iš tiesų savo turtą parduoda.

           Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad atsakovo pareiškimais buvo susitarta dėl kainos ir kitų pardavimo sąlygų su ne bendraturčiu. Teismas, konstatuodamas faktą apie išankstinį susitarimą su nebendraturčiu, kuris byloje net nebuvo nustatinėjamas, ir šiuo faktu grįsdamas sprendimą, pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 13 straipsnių, 263 straipsnio 2 dalį. Informacija apie sutikimą dėl stomatologinio kabineto įrengimo neturi įtakos ginčo santykių kvalifikavimui.

           Teisėjų kolegija pritarė apeliantams, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidė ir CK 6.242 straipsnį.

  

                                         III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

           Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

           1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovų 2005 m. spalio 18 d. pareiškimas yra ne oferta, o tik informacinio pobūdžio pranešimas, yra nepagrįsta. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. CK 6.167 straipsnio 1 dalį ir 4.79 straipsnio 2 dalį vertinant sistemiškai, bendraturčio siūlymas kitam bendraturčiui pasinaudoti pirmumo teise pirkti jam priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra ne kas kita, kaip privaloma oferta, nustatyta įstatymo. CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytas būtent siūlymas pirkti, o ne informacinio pobūdžio pranešimas.

           2. Teismo išvada, kad atsakovų pareiškime nėra išreikštas atsakovų ketinimas būti sutarties saistomiems ir įsipareigojusiems akcepto atveju, prieštarauja materialinės teisės normoms, nes pagal CK 4.79 straipsnio 2 dalį, 6.167 straipsnio 1 dalį ir 6.305 straipsnį teismo sprendime nurodytos sąlygos nėra privalomos ir esminės. CK 6.305 straipsnyje nustatyta viena esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga – kaina. CK 6.173 straipsnyje nenustatyta išimčių dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo.

           3. Atsakovų sutarties sudarymo laisvė nėra absoliuti. Atsakovai privalėjo vadovautis CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.169 straipsnio 1 dalimi, 6.173 straipsnio 2 dalimi. Atsakovai negalėjo keisti savo siūlymo pirkti jiems priklausančią dalį už 62 000 Lt.

           4. Ieškinys nebuvo pareikštas CK 309 straipsnio 3 dalies, 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu.

           5. Teismas netinkamai taikė CK 6.242 straipsnį. Atsakovų pareiga vykdyti savo prievolę yra nustatyta CK 4.79 straipsnio 2 dalyje, 6.169 straipsnio 1 dalyje, 6.173 straipsnio 2 dalyje.

           6. Teismas netaikė CK 6.173 straipsnio 2 dalies ir 6.169 straipsnio 1 dalies, 6.59 straipsnio normų, kurias privalėjo taikyti.

           7. Teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos. 2003 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003 yra išaiškinta, kad kai sudaroma dvišalė sutartis, ji sutarties šalims tampa privaloma nuo sutarties sudarymo momento.

           8. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais grindė išvadą, kad sutikimą įrengti stomatologinį kabinetą atsakovai davė namo gyventojų susirinkimo, kuriame ieškovė nedalyvavo, metu ir kad todėl atsakovai, šią informaciją pateikdami ieškovei, veikė kaip sąžiningi bendraturčiai. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 2 punktą.                       

 

                                     IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

           Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašė kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

           1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ofertą ir bendrosios nuosavybės dalies perleidimo specialiąsias sąlygas (CK 4.79 straipsnis). Aiškinant šią teisės normą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bendraturčių gali būti  ne vienas ir kad kiekvienam jų įstatymo suteikiamos vienodos galimybės įgyvendinti savo pirmumo teisę. Dėl to nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovų 2005 m. spalio 18 d. pranešimas yra įstatymo nustatyta privaloma oferta. Šis pranešimas yra tik informacija, jo negalima sutapatinti su oferta.

           2. Atsakovų 2005 m. spalio 18 d. pranešimas nėra siūlymas sudaryti sutartį, nes jis visiškai neatitinka CK 6.167 straipsnio 1 dalyje apibrėžto ofertos apibūdinimo. Atsakovai savo pranešimą grindė CK 4.79 straipsnio nuostatomis ir juo siekė informuoti ieškovę, kad ateityje ketina parduoti jiems priklausančią buto dalį, taip pat norėdami išsiaiškinti, ar ieškovė naudosis jai įstatymo suteikta pirmumo teise. Atsakovų pranešimas nėra savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Šis pranešimas nesukuria atsakovams pareigos sudaryti sutartį, tokios pareigos nenustatyta ir įstatyme.

           3. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje, 6.181 straipsnio 4 dalyje, 6.393 straipsnio 1, 2, 4 dalyse yra imperatyviai nustatyta, kad sandoriai dėl nekilnojamojo turto turi būti sudaromi notarine forma ir kad sutartis laikoma sudaryta tik nuo to momento, kai šalių susitarimas patvirtintas notaro, t. y. sutartis įforminta notarine tvarka.

           4. Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad teismas netinkamai taikė CK 6.242 straipsnį.

           5. Teismui nustačius, kad atsakovų pranešimas neatitiko ofertos požymių, nebuvo pagrindo taikyti CK 6.173 straipsnio 2 dalies ir 6.169 straipsnio 1 dalies.

           6. Kasatorės nurodytoje Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003 suformuluotos taisyklės ir išaiškinimai neturi precedento reikšmės šioje byloje. Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tai teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes ir siedamas jas su taikytina teisės norma.

           7. Kasacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nepagrįstas argumentais.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Teismai nustatė, kad šalys yra 4 kambarių buto bendraturčiai. Atsakovai pranešė ieškovei apie ketinimą parduoti savo dalį (2 kambarius) kitam asmeniui – ne bendraturčiui. Jie pasiūlė ieškovei pareikšti norą pirkti arba atsisakyti pirkti kambarius už 62 000 Lt. Ieškovė su atsakovų pasiūlymu sutiko ir apie tai per notarą pranešė atsakovams. Po to ieškovei atsakovai pranešė, kad parduodama dalis kainuoja 80 000 Lt.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.

            Šioje byloje esminis klausimas yra CK 4.79 straipsnyje nustatytos bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamo buto dalį išaiškinimas ir taikymas.

Bendroji nuosavybė reiškia, kad objektas nuosavybės teise visada priklauso dviem ar keliems savininkams (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendraturtis savo nuosavybės teisių negali visiškai savarankiškai įgyvendinti, nes pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Taigi bendraturčio nuosavybės teisės turi tam tikrų suvaržymų, tiek priklausančių nuo bendraturčio valios, tiek įstatymų nustatytų. Vienas įstatymų bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, būtent disponavimo teisės, suvaržymų yra nustatytas CK 4.79 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį, tai kitas bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji parduodama. Pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį netaikoma tuo atveju, kai bendraturčio dalis parduodama iš varžytynių. Pagal šią įstatymo normą bendraturtis pirmenybės teisę pirkti turi tik tuo atveju, jeigu nuosavybės dalis perleidžiama pardavimo būdu. Įstatymo nustatytas bendraturčio teisės ribojimas negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai. Perleidžiant dalį, esančią bendrąja nuosavybe, kitais perleidimo būdais, pvz., mainų sutartimi, šis įstatymo reikalavimas netaikomas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta byloje R. B. v.N. S. , R. S. , E. Č. , tretysis asmuo notarė V. M. , bylos Nr. 3K–3–165/2005).

CK 4.79 straipsnio normomis yra siekiama tikslo, kad tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turi teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto savininku. Apie savo ketinimą parduoti bendraturtis privalo raštu pranešti kitam bendraturčiui (bendraturčiams). Toks pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas (bendraturtis) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti dalį kitam asmeniui; iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta bendraturčiui. Pranešimas CK 4.79 straipsnio 2 dalies prasme reiškia tik informaciją bendraturčiui apie ketinimą parduoti trečiajam asmeniui. Taigi CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą raštu pranešti apie ketinimą parduoti negalima sutapatinti su oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Pranešime ieškovei nurodyta, kad atsakovai ketina parduoti savo dalį trečiajam asmeniui, todėl atsakovų pranešime nurodytas pasiūlymas ieškovei pareikšti savo norą arba atsisakymą pirkti buto dalį ieškovei nėra oferta, kuri pagal CK 6.167 straipsnio 1 dalį saistytų atsakovus ieškovės sutikimu.

Viena svarbiausių ofertos turinio savybių yra jos neatšaukiamumas. Ofertos panaikinimas, atšaukimas ar pabaiga yra galimas tik esant tam tikroms įstatymu nustatytoms sąlygoms. Jos atšaukimą riboja akceptanto veiksmai. Jeigu akceptantas ofertą priima (pareiškimu ar kitokiu elgesiu) ir akceptą gavo oferentas, nuo to momento kyla teisinės pasekmės (CK 6.173 straipsnis). Tuo tarpu pranešimas bendraturčiui apie ketinimą parduoti negali būti neatšaukiamas. Minėta, kad teismai nustatė, jog ieškovė sutiko pirkti kambarius atsakovų nurodyta kaina ir apie tai pranešė atsakovams, o atsakovai šį sutikimą gavo. Būtent tokią faktinę padėtį konstatavo teismai. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovus sudaryti sutartį, atsakovų pranešimą ir ieškovės sutikimą išaiškino kaip atsakovų ofertą ir ieškovės akceptą.

            Tačiau CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Taigi šioje įstatymo normoje nustatytas bendraturčio teisių apsaugos garantija tuo atveju, jeigu pardavėjas pažeidžia jo pirmumo teises pirkti parduodamą dalį nuosavybės teisėje. Bendraturčio teisių pažeidimas atsiranda ne derybose su pirkėju (ne bendraturčiu) ar aiškinantis pardavimo sąlygas su bendraturčiu, kurį informavo apie savo ketinimus parduoti dalį, bet dėl savo turto dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu. Pagal nurodytą CK normą tuo atveju, kai yra pažeista bendraturčio pirmumo teisė pirkti parduodamą dalį, jis gali reikalauti jam perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Byloje nenustatyta, kad atsakovai savo dalį pardavė. Taigi nesant pirkimo-pardavimo sutarties pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį ieškovė negali reikalauti jai perkelti pirkėjo teisių ir pareigų, nes jos teisės dar nėra pažeistos. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė tokio reikalavimo byloje nepareiškė. Ji prašė teismą įpareigoti atsakovus sudaryti su ja buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį. Savo reikalavimą ji grindė prievolių teisės normomis. Tenkindamas ieškinį prievolių teisės normas taikė pirmosios instancijos teismas, nors, minėta, kad ieškovės pirmumo teisė pirkti ir šios pažeistos teisės gynimo būdas yra reglamentuoti daiktinėje teisėje. Byloje nėra atsakovų ir trečiojo asmens sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Teismai taip pat nekonstatavo, kad tokia sutartis yra sudaryta. Šiuo atveju negalėjo būti taikoma ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti teismo teisę patvirtinti įvykdytą sandorį, juolab, kad tokios sutarties šalis nebūtų ieškovė. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas taikė materialiąsias teisės normas, kurių neturėjo taikyti, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino sprendimą ir ieškinį atmetė. Šios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsakovų butui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikė laikinąją apsaugos priemonę – areštą. Areštas naikintinas, o nutarties nuorašas išsiųstinas valstybės įmonei Registrų centrui ir Centrinei hipotekos įstaigai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti areštą atsakovų R. P. (duomenys neskelbtini) ir M. V. P (duomenys neskelbtini) turtui – 58/100 dalims 73,81 kv. m ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini). Panaikinti draudimą disponuoti areštuotu turtu.

            Nutarties nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui ir Centrinei hipotekos įstaigai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                    Česlovas Jokūbauskas

 

Dangutė Ambrasienė

 

Romualdas Čaika

 

Zigmas Levickis

 

Aloyzas Marčiulionis

 

Teodora Staugaitienė

 

Janina Stripeikienė