Administracinė byla Nr. eAS-297-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03720-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo asociacijos Lietuvos architektų rūmų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Lietuvos architektų rūmų prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas asociacija Lietuvos architektų rūmai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu, prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) dalies pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 10 straipsnyje, 28 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 2 ir 6 punktuose, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 6 straipsnio 19 punkte, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte ir 4 punkte įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams; 2) jeigu nebūtų nustatytas nurodytas prieštaravimas, ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 daliai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, nutraukė administracinę bylą Nr. eI-804-789/2018 pagal pareiškėjo asociacijos Lietuvos architektų rūmai prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas norminę bylą inicijavo dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto atitikties Teritorijų planavimo įstatymui, Vietos savivaldos įstatymui ir Viešojo administravimo įstatymui, teigdamas, jog Teritorijų planavimo įstatymas nenustato savivaldybės tarybos kompetencijos, neatlikus jokio teritorijų planavimo proceso, t. y. nei parengus naujo, nei pakeitus ar pakoregavus galiojantį Bendrąjį planą, savo sprendimu numatyti Bendrojo plano taikymo išimtis atitinkamoje teritorijoje bei nustatyti kitokius teritorijos užstatymo reglamentus, nei įtvirtinta Bendrajame plane.

Teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą gali tik įstatyme apibrėžtas subjektų ratas, t. y. Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip profesinė savivaldos asociacija, įsteigtas pagal Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymą (toliau – ir Architektų rūmų įstatymas), šioms jame nustatytoms funkcijoms vykdyti: užtikrinti architektūrinės veiklos skaidrumą ir kokybę; rūpintis architektų atestavimo; kvalifikacijos pripažinimo; profesinės kvalifikacijos tobulinimo; profesinės etikos standartų laikymosi klausimais; vykdyti profesinės veiklos stebėseną; atstovauti architektams santykiuose su valstybės ir savivaldos institucijomis; kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu; dalyvauti kaip ekspertas teismuose ir kitose institucijose architektų profesinės veiklos klausimais; tenkinti ir ginti su architektūra susijusius viešuosius interesus; spręsti kitus susijusius klausimus (Architektų rūmų įstatymo 1, 2 straipsniai).

Teismas vertino, kad pareiškėjas laikytinas profesine savivaldos asociacija pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, tačiau jo teisė kreiptis į teismą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo sietina ne tik su jo, kaip profesinės savivaldos asociacijos, statusu, bet ir sritimi, kurioje jis gali veikti, su interesais, kuriuos gali ginti.

Įvertinęs Architektų rūmų įstatymo 1, 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos architektų rūmų statuto 10.8 ir 10.9 punktų bei Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo (toliau – ir Architektūros įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas sprendė, kad pareiškėjas turi teisę ginti su architektūra susijusius interesus, tačiau pažymėjo, jog pateiktame prašyme pareiškėjas nenurodė, kaip Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas pažeidžia architektūros ar su ja susijusius interesus.

Teismas padarė išvadą, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas pats savaime nereguliuoja teisinių santykių architektūros srityje, todėl pareiškėjas neturi teisės su abstrakčiu prašymu kreiptis į teismą ištirti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumą.

III.

Pareiškėjas asociacija Lietuvos architektų rūmai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

                            Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvada, jog Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas nereguliuoja teisinių santykių architektūros srityje, yra nemotyvuota ir apsunkinanti pareiškėjui galimybę pateikti atsikirtimus.

Pareiškėjo vertinimu, teismas, priimdamas ginčo nutartį, nepagrįstai susiaurino architektūros sąvoką iki fizinių aplinkos parametrų, nevertindamas aplinkybių, jog architektūros sprendiniais derinami skirtingi visuomenės interesai ir šis procesas patenka į architektūros sritį. Pažymi, kad teismas urbanistinių sprendinių nevertino kaip architektūros dalies, o teritorijų planavimo taip pat nepriskyrė architektūros sričiai. Teigia, jog į architektūros sąvoką, nurodytą Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, įeina bet koks funkcinis, erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis aplinkos formavimas, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad teritorijų planavimo reglamentų nustatytas, įtvirtintas Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte, nėra sudėtinė architektūros dalis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prašoma ištirti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostata sudaro sąlygas eliminuoti visuomenę, specialistus, planavimo sąlygas išduodančias bei teritorijų planavimo priežiūrą vykdančias kompetentingas institucijas iš aplinkos formavimo procedūrų, sudarant sąlygas priimti darnios plėtros principo neatitinkančius sprendimus. Pažymi, kad ginčo nutartyje nepagrįstai susiaurinta pareiškėjo kompetencija ginti viešąjį interesą architektūros srityje, dėl ko užkertamas kelias efektyviam viešojo intereso gynimui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, sietina ne tik su jo, kaip profesinės savivaldos organizacijos, statusu, bet ir sritimi, kurioje jis gali veikti, su interesais, kuriuos gali ginti. 

Atsakovo teigimu, reguliuojant, kaip, kokia apimtimi įgyvendinti Bendrojo plano sprendinius, būtų sudarytos kliūtys Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 6 straipsnio 19 punkte nurodytoms savivaldybės funkcijoms tinkamai atlikti, būtų apribotos galimybės derinti visuomenės ir vietos bendruomenės interesus. Pažymi, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte architektūros sprendiniai nėra nustatomi, todėl pareiškėjas pasirinko netinkamą būdų su architektūra susijusiam viešajam interesui ginti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog teismas nepagrįstai susiaurino architektūros sąvoką, yra hipotetinio pobūdžio, subjektyvus pasvarstymas, kadangi architektūros sąvoka apibrėžta Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Teigia, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos nepažeidžia architektūros ir su ja susijusių interesų, nes jame nėra reglamentuojami klausimai, susiję su funkciniu, erdviniu ir vizualiniai suvokiamu meniniu statinių, urbanistinių kompleksų ir kraštovaizdžio formavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos Lietuvos architektų rūmai prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas, kaip profesinė savivaldos asociacija, patenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Byloje ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos nereguliuoja teisinių santykių architektūros srityje, todėl pareiškėjas, kurio teisė kreiptis į teismą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo sietina su interesais, kuriuos jis gali ginti, neturi teisės kreiptis į teismą dėl minėto punkto ištyrimo.

Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su tokia teismo pozicija ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino architektūros sąvoką ir pareiškėjo kompetenciją ginti viešąjį interesą architektūros srityje, dėl ko užkirto kelią efektyviam viešojo intereso gynimui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte numatyta, jog teritorijos užstatymo reglamentus galima viršyti esant aiškiai deklaruotam viešajam interesui, esant ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui bei pritarus savivaldybės tarybai. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad minėtas punktas nėra susijęs su pareiškėjo interesais architektūros srityje, vadovavosi Architektūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, jog architektūra – funkcinis, erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, urbanistinių kompleksų ir kraštovaizdžio formavimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino architektūros sąvoką ir pareiškėjo kompetenciją, ginant viešąjį interesą architektūros srityje. Pažymėtina, kad pareiškėjas be kitų Architektų rūmų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų funkcijų atlieka eksperto funkcijas architektūros, miestų planavimo ir teritorijų planavimo klausimais, taip pat rengia teisės aktų, reglamentuojančių architektūrinę, urbanistinę ir teritorijų planavimo veiklą, projektus (Architektų rūmų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktai). Pareiškėjas inter alia (be kita ko) turi teisę teikti pasiūlymus dėl galiojančių teisės aktų keitimo; dalyvauti sprendžiant architektų ir miestų planuotojų formaliojo ir neformaliojo švietimo klausimus (Architektų rūmų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Taigi aptartos pareiškėjo funkcijos ir teisės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo kompetencija neapsiriboja vien architektūros sritimi, jam suteikti įgaliojimai veikti ir teritorijų planavimo bei urbanizacijos srityse.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 punktą Bendrasis planas yra kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma planuojamos teritorijos erdvinė struktūra ir teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos ir reikalavimai bei apsaugos principai. Teritorijų planavimo dokumentai yra kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 27 p.). Urbanizuojamos teritorijos yra savivaldybės ir vietovės lygmens bendruosiuose planuose numatomos kompaktiškai pastatais užstatyti teritorijos su inžinerinių komunikacijų koridoriais ir neužstatomais bendrai naudoti pritaikytais želdynais, viešosiomis erdvėmis ir valstybiniais miškais miestuose (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 36 p.). Taigi atlikus Teritorijų planavimo įstatyme pateiktų sąvokų analizę, darytina išvada, kad teritorijų užstatymas yra sudėtinė teritorijų planavimo dalis, o pats Bendrasis planas yra vienas iš teritorijų planavimo dokumentų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo ištirti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumą, kuriame įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė be papildomų procedūrų priimti sprendimus dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, t. y. minėtame punkte reglamentuota tam tikra teritorijų užstatymo tvarka. Kaip jau buvo minėta pareiškėjui suteikti įgaliojimai veikti ne tik architektūros, bet ir teritorijų planavimo bei urbanizacijos srityse. Nustačiusi, jog teritorijų užstatymas yra sudėtinė teritorijų planavimo dalis, teisėjų kolegija sprendžia, kad į pareiškėjo kompetencijos ribas patenka klausimai, susiję su Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas turi teisę ginti tik su architektūra susijusius santykius, kadangi vien iš Architektų rūmų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintų pareiškėjo funkcijų akivaizdu, jog jo kompetencija apima ne tik architektūros sritį, bet ir urbanistinę bei teritorijų planavimo veiklą.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas bylą nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėjo prašomas ištirti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas nereguliuoja teisinių santykių architektūros srityje, negali būti laikoma teisėta, todėl yra naikinama ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio  4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos Lietuvos architektų rūmai atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir administracinę bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė