Civilinė byla Nr. 2A-368/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 42.4.; 42.8.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilvega“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-884-232/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilvega“ ieškinį atsakovui G. P. dėl avanso grąžinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi UAB „Vilvega“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Administravimas ir auditas“; 2009 m. kovo 26 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto. Ieškovo bankroto administratorius, susipažinęs su įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. kovo 14 d. sudarė preliminariąją pastatų ir žemės sklypo, esančių Antagaluonės k., Inturkės sen., Molėtų raj., pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo per tris mėnesius parengti turto pardavimui dokumentus ir ateityje perduoti ieškovo nuosavybėn minėtą turtą bei teises į žemės sklypą, o ieškovas įsipareigojo priimti turtą ir už jį sumokėti 20 000 Lt avansą, kuris bus įskaitytas į 400 000 Lt viso turto kainą. Sutartyje nebuvo nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl, ieškovo teigimu, pagrindinė sutartis, pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį, turėjo būti sudaryta per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2006 m. kovo 14 d. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovas vengia grąžinti ieškovui avansą, todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 20 000 Lt avansą, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalių sutarties turinys atitinka CK 6.165 straipsnio 1 dalyje suformuluotą preliminariosios sutarties sampratą, todėl sprendė, kad pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta per vienerius metus nuo preliminarios sutarties sudarymo dienos. Atsakovas įvykdė sutarties 2.1 punkte nustatytą sąlygą - per 3 mėnesius parengti sandoriui dokumentus, t. y. 2005 m. gegužės 31 d. ir 2005 m. birželio 10 d. (61, 62, 68, 76-78 b. l.) pasirašė su banku susitarimus, kurias bankas leido atsakovui parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą, užsakė naują turto vertinimą (79-81 b. l.). Teismo nuomone, šie veiksmai patvirtina atsakovo siekį sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl konstatavo, kad nėra atsakovo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, nors sumažėjus nekilnojamojo turto rinkos kainoms, atsakovui ir tapo nebenaudinga parduoti minėtą turtą. Vertindamas ieškovo veiksmus, teismas nustatė, kad nuo 2005 metų iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas nesikreipė į atsakovą nei dėl pagrindinės sutarties sudarymo, nei dėl avanso gražinimo, todėl sprendė, kad nebebuvo suinteresuotas sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį ir suprato praradęs teisę reikalauti prievolės užtikrinimo priemonės – avanso, grąžinimo. Kadangi sumokėtas avansas atliko galimų pardavėjo nuostolių užtikrinimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti įstatymo nuostatų, reglamentuojančių be pagrindo įgyto turto grąžinimą. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 3K-P-382/2006, nes kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Teismo vertinimu, šalių sudarytos preliminariosios sutarties įvykdymas, nepažeidžiant kurios nors jos interesų, galėjo būti įmanomas tik esant iš esmės nepakitusiai tiek valstybės ekonominei, tiek nekilnojamojo turto rinkos situacijai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vilvega“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis. Teismo išvados padarytos remiantis subjektyviais atsakovo parodymais, o ne byloje esančiais įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima daryti priešingas, nei pirmosios instancijos teismas padarė, išvadas.
2. Šalys susitarė, kad atsakovui sumokėti 20 000 Lt bus laikomi ne avansu, o rankpinigiais.
3. Byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl nuostolių, atsiradusių nesudarius pagrindinės sutarties, atlyginimo, todėl teismas, spręsdamas šalių kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo klausimą, peržengė ieškinio ribas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės.
4. Teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti ieškovo pasirinktos teismų praktikos taikymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime Nr. 3K-P-382/2006 suformuoti bendri visoms byloms, kuriose keliami avanso mokėjimo aiškinimo klausimai, taikytini principai.
5. Šalys nebuvo susitarusios nei dėl galimų nuostolių atlyginimo, nei dėl netesybų mokėjimo, todėl sumokėtas avansas yra grąžintinas. Tai, kad ieškovas neturi rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovą dėl avanso grąžinimo, savaime nepaneigia šios aplinkybės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. P. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas, nurodydamas, kad teismo sprendimas pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis, neatskleidžia spėlionių ir prielaidų turinio, todėl šie apeliacinio skundo argumentai laikytini niekiniais.
2. Apeliantas neskiria avanso ir rankpinigių sąvokų. Iš apeliacinio skundo neaišku, pagal kokias teisės normas ieškovas ginčija skundžiamą sprendimą.
3. Kaltė yra pagrindinė atsakomybės sąlyga bet kokiuose civiliniuose santykiuose, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas, vertindamas pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybes, be pagrindo sprendė ir šalių kaltės klausimą.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika yra priešinga šios bylos faktinėms aplinkybėms, todėl apeliantas nepagrįstai ja remiasi.
5. Kadangi pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, tai sumokėta 20 000 Lt suma laikytina kaip sutarties įvykdymo užtikrinimas ir ieškovui negali būti grąžinta. Ieškovas neįrodė, kad 20 000 Lt atsakovas įgijo be teisinio pagrindo. Preliminarioji sutartis neįpareigojo atsakovą grąžinti avansą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl preliminariojoje sutartyje numatyto mokėjimo vertinimo
2005 m. kovo 14 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – pastatų kompleksą ir žemės sklypą, esančius Molėtų raj. Inturkės sen. Antagaluonės km., ir per tris mėnesius paruošti sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus, o ieškovas įsipareigojo šį turtą priimti ir per dešimt dienų sumokėti atsakovui 20 000 Lt avansinę įmoką, kuri bus įskaičiuota į bendrą 400 000 Lt sumą (7 b. l.). Ieškovas sumokėjo atsakovui sutartyje numatytą 20 000 Lt avansą (9 b. l.). Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius reikalauja atsakovą grąžinti gautą avansą. Atsakovas nepripažįsta reikalavimo, teigdamas, kad jis įvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o pagrindinė sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išvadas grindė prielaidomis, netinkamai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo teismų praktikos, todėl neteisingai išnagrinėjo bylą. Apeliacinio skundo argumentus kolegija laiko pagrįstais.
Pagal CK 6.165 straipsnį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, kuriuo jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Būtinais preliminariosios sutarties elementais yra suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 7 p., 6.159 str., 6.165 str. 1, 2 d.). Pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per preliminariojoje sutartyje nurodytą terminą, o jeigu toks terminas nenustatytas, per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 str. 3 d.). Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, yra tas, kad preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra (CK 6.165 str. 5 d.). Preliminariosios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.165 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, kad joje nebuvo nustatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas; kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.
Pagal CK 6.163 straipsnio 2 dalį, šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja grąžinti atsakovui sumokėtą 20 000 Lt avansą, ir tokią išvadą grindė tuo, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo kaltės, o ieškovas neįrodė, kad preliminarioji sutartis neįgyvendinta ne dėl jo kaltės; kad preliminariojoje sutartyje avansui buvo suteikta galimų pardavėjo nuostolių, jeigu pagrindinė sutartis nesudaroma dėl pirkėjo kaltės, atlyginimo užtikrinimo funkcija. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis kolegija nesutinka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog avansui buvo suteikta nuostolių atlyginimo užtikrinimo funkcija, yra nepagrįsta. Tai akivaizdu, išanalizavus atitinkamus preliminariosios sutarties punktus. Pirkimo–pardavimo sutarties pirmosios dalies, apibrėžiančios sutarties objektą ir dalyką, 1.1 punkte nurodyta, kad už perkamą turtą pirkėjas sumoka avansinę įmoką, kuri bus įskaita į bendrą 400 000 Lt sumą. Avansinės įmokos dydis ir jos sumokėjimo terminas apibrėžtas sutarties 2.3.1 punkte. Tiek pirkėjo, tiek pardavėjo atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą reglamentuojančių sąlygų sutartyje šalys nenumatė. Akivaizdu, kad laikantis sutarties sąlygų 20 000 Lt atsakovui buvo pervesti kaip būsimų įmokų už pagrindinę sutartį dalis. Vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), iš sutarties 1.1 ir 2.3.1 punktų turinio darytina išvada, kad ieškovo sumokėtas avansas negali būti laikomas kaip prievolės užtikrinimo funkciją atliekanti pinigų suma. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas nereikalavo avanso grąžinimo, nesudaro pagrindo spręsti dėl kitokios, nei numatyta sutartyje, avanso funkcijos. Byloje nėra jokių duomenų, kad abi šalys aktyviai siekė įgyvendinti preliminariąją sutartį. Bylos duomenys liudija, kad ieškovas sumokėjo pagal sutartį atsakovui avansą, o atsakovas ėmėsi veiksmų dėl sutarties objektui taikytos hipotekos panaikinimo. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas tinkamai įvykdė sutarties 2.1.1 punkto sąlygą, kuria įsipareigojo paruošti sandoriui dokumentus, byloje nėra. Susitarimas su hipotekos kreditoriumi nėra vienintelis dokumentas, kurio pakanka pagrindiniam nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti. Įrodymų, kad atsakovas buvo užsakęs pažymą pirkimo-pardavimo sandoriui, kreipėsi į notarą dėl jo patvirtinimo ir kvietė ieškovą pasirašyti sutartį, nepateikta.
Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje pripažinta, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 str. 2 d.), todėl suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolei užtikrinti, kaip netesybos ar kt. Nagrinėjamu atveju tiek preliminariosios sutarties sąlygos, tiek šalių elgesys sudaro pagrindą išvadai, kad 20 000 Lt ieškovas sumokėjo atsakovui kaip perkamo daikto kainos dalį. Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinti ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 str. 2 d.). Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. M. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-405/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Trevena“ v. Ž. V., bylos Nr. 3K-3-129/2011; kt.).
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad, sprendžiant klausimą dėl avanso grąžinimo, preliminariosios sutarties pažeidimas nėra svarbus, jeigu sutartyje nenumatyta, kad avansas yra sumokėtas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, netesybos ar kt. Byloje nustatyta, kad 20 000 Lt avansas sumokėtas, kaip perkamo turto (pastatų ir žemės sklypo) kainos dalis (sutarties 1.1 p.). Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad preliminarioji sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi, nes nuostolių atlyginimo reikalavimas atsakovo nepareikštas ir nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti ieškovo civilinės atsakomybės klausimo sumokėtą avansą įskaityti kaip priešpriešinį vienarūšį reikalavimą.
Remdamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, kad dėl netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų ir nagrinėjamus santykius reguliuojančių materialiosios teisės normų taikymo pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, todėl atmesdamas ieškinį priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 229 str. 1 d., 330 str.).
Dėl procesinių palūkanų
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, dar iki kreditoriui kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau juos sumokėti kreditoriui. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti.
Nagrinėjamu atveju už priteistus 20 000 Lt išieškotinos 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2010 m. liepos 12 d. (CPK 137 str. 1 d.) (1 b. l.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir CPK 88 straipsnyje nurodytos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (CPK 79 str.). Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naują sprendimą, turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo 400 Lt advokato pagalbos išlaidų (51-52 b. l.), kurios pagal CPK 98 straipsnį priteistinos iš atsakovo. Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl atsakovui pralaimėjus bylą pagal CPK 96 str. 1 d. už ieškinį mokėtinas 600 Lt žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovo G. P. ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilvega“ be pagrindo įgytus 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų), penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2010 m. liepos 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 400 Lt (keturis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų.
Priteisti iš atsakovo G. P. 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Marytė Mitkuvienė