Administracinė byla Nr. AS-1118-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04360-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lamučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti 2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 25S168573, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 
(toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Sprendimo dalies vykdymą dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo bus pradėta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra, dėl to jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala. Pareiškėjo teigimu, jis prarastų galimybę pradėti studijas nuo 2025 m. rugsėjo 1 d., už kurias jau yra sumokėjęs, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė 2025 m. liepos 25 d. (nutartyje nurodyta data – „2025 m. liepos 2 d.“ laikytina rašymo apsirikimu) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 25S168573 vykdymą iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

Teismas aptarė reikalavimo užtikrinimo priemonių teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje ir nenustatė akivaizdžių skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių. Teismo vertinimu, skundo forma ir turinys atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, pareiškėjo reikalavimai yra grindžiami skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl skundas pripažintinas preliminariai pagrįstu. Tai, teismo vertinimu, lemia, kad nagrinėjame atveju nėra paneigta, jog pareiškėjas negalės tęsti studijų, ir pareiškėjas dar bylos nagrinėjimo metu bus išsiųstas į kilmės valstybę. 

Teismo vertinimu, pareiškėjui kyla realios pasekmės būti išsiųstam į kilmės valstybę, o tai turės įtakos jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo procesines teises. Teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai. Teismas laikė, kad šiuo individualiu atveju yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, byloje pritaikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Sprendimo vykdymą.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies, t. y. netaikyti pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nestabdyti Sprendimo vykdymo iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo, o kitą nutarties dalį palikti galioti.

Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o skunde dėstomi argumentai nepaneigia išvadų, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindu, nors studijų institucijos buvo informuotas, kad studijų pradžia nukeliama į 2025 m. rugsėjo mėn., 2025 m. kovo 12 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, žinodamas, kad nevykdys reikalavimų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas gyventi, t. y. studijuoti pagal studijų programą. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo, t. y. jis neatitinka sąlygų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi. Todėl nei pareiškėjas, nei teismas nepagrindė, kad pareiškėjo pateiktas skundo reikalavimas yra pagrįstas.

Atsakovo vertinimu, nei pareiškėjas, nei teismas neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nepatogumai, kuriuos pareiškėjas gali patirti nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, negali būti vertinami kaip didelė ir neatitaisoma žala. Pareiškėjo nurodytos galimos finansinės išlaidos ir tam tikri nepatogumai yra hipotetinio pobūdžio, pagrįsti prielaidomis ir nepagrindžia galinčios kilti didelės ir neatitaisomos žalos. Pareiškėjo svarstymai, kad jis privalėtų išvykti iš Lietuvos, tai jam sukeltų didelių finansinių išlaidų, neleistų įgyvendinti teisėtų lūkesčių studijuoti universitete į kurį jau yra įstojęs, atimtų tikrumą dėl ateities, pakenktų planuojamai karjerai, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka įstatymų reikalavimus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dėl nutartyje įsivėlusios klaidos nurodyta, jog pareiškėjas prašo sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies vykdymą dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Tačiau Sprendimu nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas šį sprendimą pridėjo prie skundo, todėl teismas turėjo pareigą patikrinti aplinkybes, kuriomis vadovavosi, priimdamas sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad nėra paneigta, jog pareiškėjas negalės tęsti studijų ir dar bylos nagrinėjimo metu nebus išsiųstas į kilmės valstybę. Atsakovas pabrėžia, kad dėl pareiškėjo nėra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Be to, net ir priėmus šį sprendimą, pareiškėjas turėtų galimybę jį skųsti ir prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, pareiškėjas turi galimybę teikti dokumentus ir dalyvauti teismo posėdyje nuotoliu būdu net ir jei bus išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas aktualiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, nepagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atskirąjį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, ir pažymi, kad, atvykdamas į Lietuvos Respubliką, elgėsi sąžiningai, universitetas jam nurodė, kad jis privalo atvykti į Lietuvą ir pateikti išsilavinimo dokumentų originalus bei informavo, kad turi teisę būti Lietuvoje bei laukti studijų pradžios (2025 m. rugsėjo mėn.). Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad atvyko ir yra Lietuvoje teisėtai, tai patvirtina ir byloje pateikta medžiaga, pareiškėjas sumokėjo už studijas. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą žinodamas, kad nevykdys reikalavimų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad jo situacija neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies sąlygų, kai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas minėtą leidimą panaikino likus 1 mėnesiui iki studijų, todėl pareiškėjas neturi galimybės teikti prašymo išduoti naujo leidimo, kadangi sprendimas dėl šio prašymo nebus priimtas iki studijų pradžios. Pareiškėjo manymu, jo skundas teismui buvo tikėtinai pagrįstas.

Tiek teismas, tiek pareiškėjas, įrodė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs didelę žalą, kadangi negalės studijuoti, nes privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, tikėtina, studijos nusikels į kitą semestrą ar net kitus metus. Skrydžio iš Lietuvos ir vėliau į Lietuvą išlaidos būtų itin reikšmingos pareiškėjui, o studijų nukėlimas pusei metų ar net metams turėtų esminės reikšmės pareiškėjo gyvenimui, tokios pasekmės negalėtų būti pašalintos. Atsakovas šias aplinkybes nepagrįstai įvardijo „hipotetiniais nepatogumais“.

Nors sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo nėra priimtas, tačiau leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas lemia pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas dėl išsiuntimo galėtų būti priimtas, jeigu pareiškėjas pažeistų taisykles ir Lietuvoje būtų ilgiau, nei leistina. Tačiau pareiškėjas nenori pažeisti teisės aktų, o, jeigu toks sprendimas dėl išsiuntimo būtų priimtas, nebūtų galimybės jo panaikinti, nes sprendimas būtų teisėtas (kadangi pareiškėjas pažeistų nustatytas taisykles).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdymas iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024; 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023; kt.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovui konstatavus, kad asmuo (pareiškėjas) neatvyko studijuoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė nesutikimo argumentus, taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjui kyla realios pasekmės būti išsiųstam į kilmės valstybę, o tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo procesines teises, bei šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai, todėl šiuo individualiu atveju yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje, nurodo, kad nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nepagrindė, jog pareiškėjo pateiktas skundo reikalavimas yra pagrįstas, taip pat nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjas tikėtinai (prima facie) nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo ir nepaneigė Sprendimo motyvuotų išvadų, pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Todėl atsakovo argumentai dėl kilusio ginčo esmės, kuriais įrodinėjamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas, analizuotini bylą nagrinėjant iš esmės ir savaime nesudaro teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas pripažintinas preliminariai pagrįstu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius pareiškėjo skundo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Akcentuotina, kad konstatavus, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Bylos duomenimis, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė grindė tuo, kad Sprendimo vykdymas sukeltų negrįžtamas pasekmes, t. y. pareiškėjas prarastų galimybę pradėti studijas (kurias yra apmokėjęs) nuo 2025 m. rugsėjo mėnesio, taip pat būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad pareiškėjas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, taip pat atsižvelgusi į tai, kad administracinėje byloje dėl ginčo esmės teismo sprendimas dar nėra priimtas, nesant duomenų, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Įvertinusi teisinį reguliavimą, teismų praktiką, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Egidijus Šileikis