Civilinė
byla Nr. 2S-859-302/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 110.1; 122.4
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. rugpjūčio 19
d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro
kolegijos
pirmininkė ir pranešėja Romualda Janovičienė,
kolegijos
teisėjai Henrichas Jaglinskis ir Tatjana Žukauskienė,
kolegijos posėdyje
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės
„Sostinės būstai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2010 m. sausio 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės,
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statnuoma“
ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės būstai“ dėl skolos, nuomos
mokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas UAB „Statnuoma“ kreipėsi į teismą su
ieškiniu, prašydamas priteisti
iš atsakovo UAB „Sostinės būstai“ ieškovo naudai 5 034,79 Lt nesumokėtos skolos
ir nuomos mokesčio, 410,14 Lt dydžio delspinigių, 6 procentų dydžio metinių
palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio užtikrinimui taip pat pateikė prašymą
taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovui nuosavybės teise
priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jo nesant – areštuoti atsakovo
pinigines lėšas. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas vengia bendrauti su ieškovu,
neatsiskaito pagal skolos perkėlimo sutartį bei už suteiktas nuomos paslaugas,
todėl kyla grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo
įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. sausio 28
d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Ieškovo UAB „Statnuoma“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti
areštavo atsakovui UAB “Sostinės būstai” nuosavybės teise priklausantį
nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 5 456 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti,
įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo
nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias
atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis
disponuoti. Leido atsakovui UAB „Sostinės būstai“ šios nutarties pagrindu
areštuotu turtu (lėšomis) atsiskaityti su ieškovu UAB
„Statnuoma“.
Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad prievolė turtinė, reikalavimo suma nėra didelė,
tačiau atsakovas į ieškovo raginimus įvykdyti prievolę nereaguoja, neieško
galimybių ginčą spręsti geruoju, byloje yra duomenų, kad įmonė reorganizuojama,
manė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus
laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144
str.). Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones
vadovaudamasis ekonomiškumo principu.
Atsakovas
UAB „Sostinės būstai“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį
panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad iškėlus restruktūrizavimo
bylą atsakovui 2009-12-04 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo
2009-12-15, teismas privalėjo nedelsiant sustabdyti bylą ir perduoti ją
Vilniaus apygardos teismui. Nepaisant imperatyvių Civilinio proceso kodekso 34 str. 2 d. 5 p., 163 str. 5 p.,
Įmonių restruktūrizavimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų dėl bylos sustabdymo
ir perdavimo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, teismas net ir
gavęs pranešimą apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą 2010-01-06, priėmė
skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip
neatsižvelgdamas į restruktūrizavimo proceso esmę ir paskirtį, pažeisdamas
reikalavimą, kad visų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami įstatymuose
nustatytos eilės tvarkos ir proporcingumo. Teismas nepagrįstai pritaikė
laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui. Teismas nutartyje
neįvardijo aplinkybių nei ieškovo pateiktų įrodymų, kuriais vadovaujantis
padarė išvadą, kad ieškovo turtiniams interesams kiltų reali grėsmė. Taip pat
nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovui, kuriam iškelta
restruktūrizavimo byla, net ne vyksta reorganizacija, kaip nurodė teismas,
reiškia, kad įmonė negalės atsiskaityti su savo medžiagų (resursų) tiekėjais ir
rangovais, dirbančiais esamame projekte už darbus, atliktus jau iškėlus
restruktūrizavimo bylą, o tai sąlygos atsakovui nuostolių atsiradimą.
Atskirasis
skundas atmestinas.
Civilinio
proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų
suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo
sprendimo įvykdymui užtikrinti (Civilinio
proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių,
įtvirtintų Civilinio
proceso kodekso 145 straipsnyje, taikymas yra preliminari priemonė,
kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms
apsunkinti ar padaryti nebegalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Jų taikymo
poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo
galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
neįmanomas (Civilinio proceso
kodekso 144 straipsnio 1 dalis).
Kolegija sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones byloje pareikštam turtinio pobūdžio
reikalavimui užtikrinti, jos pritaikytos vadovaujantis ekonomiškumo bei
teisingumo principais. Atskirajame skunde apeliantas nenurodo jokių aplinkybių,
kurioms esant teisėjų kolegija galėtų daryti priešingą išvadą apie laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Kolegijos vertinimu, teismui ieškovo nurodomos
aplinkybės apie tai, kad atsakovas vengia bendrauti su ieškovu ir atsiskaityti su
juo, bei duomenys apie tai, kad įmonė restruktūrizuojama (teismo per klaidą
pavartotas žodis reorganizuojama), buvo pakankami padaryti išvadai, kad
nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galimai palankaus teismo
sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl nėra
pagrindo laikyti, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė
neteisėtai ar nepagrįstai.
Kolegija pažymi, kad teismas,
spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tikrina, ar yra
pagrindas taikyti šias priemones, t.y. ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą
manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atskirojo skundo argumentas, kad
teismas neturėjo teisės spręsti ieškovo pareikšto prašymo dėl laikinųjų
apsaugos priemonių turėdamas duomenų, kad atsakovui yra iškelta
restruktūrizavimo byla ir jis nedelsiant turėjo sustabdyti bylą ir ją perduoti
restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, nesudaro pagrindo pripažinti
skundžiamos teismo nutarties neteisėta ir nepagrįsta. Pažymėtina, kad prašymas
taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pareikštas civilinėje byloje dėl
skolos, nuomos mokesčio, netesybų priteisimo, todėl teismas, gavęs prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, pagrįstai ir teisėtai jį sprendė bei
procesinės teisės normų nepažeidė. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto
argumentai, jog teismas nepaisė Civilinio
proceso kodekso 34 straipsnio 2 dalies 5 p., 163 straipsnio 5 p., Įmonių
restruktūrizavimo įstatymo nuostatų apie
bylos sustabdymą ir perdavimą restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui,
yra visiškai nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas, išsprendęs
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tą pačią dieną priėmė nutartį
sustabdyti šią civilinę bylą ir perduoti ją restruktūrizavimo bylą
nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui. Kolegija nurodo, kad nėra pagrindo
sutikti su apelianto argumentais, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas
neatitinka įmonių restruktūrizavimo tikslo, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas
įmonėms, turinčioms laikinų finansinių sunkumų ir nenutraukusioms ūkinės
komercinės veiklos išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir
išvengti bankroto, kadangi iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei, yra taikomos
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos, numatančios specialią tvarką, kaip
yra valdomas įmonės turtas jos restruktūrizavimo laikotarpiu, pagal kurias restruktūrizavimo
plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo restruktūrizuojama įmonė negali: 1)
parduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises; 2) perduoti
įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises kitų asmenų nuosavybėn
ar leisti jiems naudotis įmonės turtu neatlygintinai; 3) suteikti garantijas,
laiduoti, įkeisti ar kitais būdais užtikrinti prievolių įvykdymą, išskyrus šio
įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytus atvejus (Įmonių
restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis). Taigi kolegija,
atsižvelgdama į tai, kad pagal Lietuvos teismų informacinės duomenų sistemos
LITEKO duomenis atsakovui UAB „Sostinės būstai“ buvo iškelta restruktūrizavimo
byla Vilniaus apygardos teismo 2009-12-04, kuri įsiteisėjo 2009-12-15,
paskirtas įmonės administratorius iki restruktūrizavimo plano parengimo ir
paskirtas 4 mėnesių terminas restruktūrizavimo planui parengti, o 2010-04-08
nutartimi terminas jam parengti pratęstas iki 2010-05-14, tačiau restruktūrizavimo
planas nebuvo parengtas nustatytu terminu, sprendžia, kad laikinųjų apsaugos
priemonių pritaikymas skundžiama nutartimi negalėjo pažeisti įmonės
restruktūrizavimo tikslų, nepagrįstai suvaržyti atsakovo teisių, susijusių su
jo vykdoma veikla restruktūrizavimo laikotarpiu, nes Įmonių restruktūrizavimo
įstatymas riboja galimybę restruktūrizuojamai įmonei be teismo leidimo valdyti
įmonės turtą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki
teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos,
įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš
šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką,
servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, išskyrus atvejus,
kuriems taikoma šios dalies 5 punkto nuostata, parduoti ar kitaip perduoti
įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (Įmonių restruktūrizavimo
įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 p.) ir kt., siekiant užtikrinti tinkamą
restruktūrizavimo tikslo įgyvendinimą bei kreditorių teises ir teisėtus
interesus.
Kiti
atskirojo skundo argumentai, kad laikinosiomis apsaugomis priemonėmis trikdoma
įmonės veikla, trukdoma įmonei atlikti einamuosius mokėjimus, nėra niekuo
pagrįsti, apeliantas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pritaikytomis
laikinosiomis apsaugos priemonėmis nepagrįstai suvaržomos jo teisės ir teisėti
interesai, todėl kolegija sprendžia, kad remiantis šiais argumentais nėra
pagrindo keisti ar naikinti teismo teisėtai ir pagrįstai pritaikytų laikinųjų
apsaugos priemonių.
Atskirojo
skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs
ieškovui, neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo,
kadangi teisė spręsti ar nagrinėti tokį prašymą nepranešus šaliai, kurios
atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, priklauso teismo diskrecijai ir, kaip matyti iš
bylos medžiagos, teismas pagrįstai manė esant grėsmę, kad pranešimas apie
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą gali sutrukdyti galimai ieškovui palankaus
teismo sprendimo įvykdymą (Civilinio proceso kodekso 148
straipsnio 1 dalis).
Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad
skundžiama teismo nutartis yra paliktina nepakeista, atskirasis skundas
atmestinas (Civilinio
proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Apeliacinės
instancijos teismas turėjo 5,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
siuntimu, todėl atmetus atskirąjį skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovo
valstybės naudai į surenkamąją sąskaitą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96
straipsnio 2 dalis).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308, 321,
325, 336, 329, 331, 337, 339 str., kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus miesto
3-iojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Sostinės būstai“ 5,60 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos
teisme valstybei (įmokos kodas 5660).
Kolegijos
pirmininkė Romualda
Janovičienė
Kolegijos
teisėjai
Henrichas Jaglinskis
Tatjana Žukauskienė