Civilinė byla Nr. e3K-3-18-1120/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01463-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3; 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.15; 2.6.10.5.2.18; 3.2.4.4; 3.2.4.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. V., L. P., Č. O. (Č. O.), V. D. ir I. A. kasacinius skundus ir atsakovų K. V., L. L., V. D., L. P. ir I. A. pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., Č. O. ir K. V. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą, taip pat kredito unijos stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto narių atsakomybės pagrindus, sąlygas, solidarumą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, susijusias su prejudiciniais faktais, įrodinėjimo naštos paskirstymu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto KB KU „Vilniaus kreditas“ (toliau – ir Unija) ieškiniu prašė priteisti jos naudai:

2.1.                      solidariai iš atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L. L., L. P., D. A. 495 447,45 Eur žalos, sukeltos pertvarkant UAB „Difera“ paskolos sutartį, atlyginimą;

2.2.                      solidariai iš atsakovų I. A., V. D., L. V., Č. O., L. L., D. A. 741 072,66 Eur žalos, sukeltos pertvarkant UAB „Good Factor“ paskolos sutartį, atlyginimą;

2.3.                      iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

2.4.                      iš atsakovų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė byloje įrodinėjo, kad žala padaryta atsakovų – buvusių Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių – bendrais neteisėtais veiksmais, t. y. paskolų sutarčių, sudarytų su UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“, sąlygų vykdymo netinkama priežiūra ir priimtais sprendimais, kuriais pakeistos šių sutarčių sąlygos ir leista nukreipti projektų paramos lėšas ne prievolėms Unijai įvykdyti, o naudoti kaip apyvartines lėšas.

4.       Atsakovai, nesutikdami su jiems pareikštais reikalavimais, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ? priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. 168 405,35 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų L. L., D. A., I. A., V. D., L. V. ir Č. O. 70 320,88 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamai bylai aktualių Unijos paskolų komiteto ir valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimų bei stebėtojų tarybos 2023 m. rugsėjo 27 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimų pritarti Unijos skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų pagal 2012 m. liepos 23 d. paskolos sutartį (toliau ? ir Paskolos sutartis I) ir 2012 m. sausio 30 d. paskolos sutartį (toliau ? ir Paskolos sutartis II) pertvarkymui priėmimo metu atsakovai: L. L., L. P. ir D. A. buvo Unijos paskolų komiteto nariai, o L. L. ? ir paskolų komiteto pirmininkas; I. A. ir V. D. buvo valdybos nariai, o I. A. ? ir valdybos pirmininkė bei administracijos vadovė; L. V., K. V. ir Č. O. buvo stebėtojų tarybos nariai, o L. V. ? ir stebėtojų tarybos pirmininkas.

7.       Teismas taip pat nustatė, kad ieškovei bankroto byla iškelta ir nemokumo administratorius paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5834-340/2017, ši įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 19 d., o Unijos dokumentai, įskaitant nagrinėjamai bylai aktualias UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų bylas, nemokumo administratoriui perduoti 2018 m. sausio 22 d. Teismas konstatavo, kad nuo Unijos dokumentų perdavimo nemokumo administratoriui dienos prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, todėl paskutine diena ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti galėtų būti laikoma 2021 m. sausio 22 d. Teismas nusprendė, kad nemokumo administratorius vėliausiai apie Unijos teisių pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti 2019 m. rugsėjo 14 d., kai, jam atlikus perduotų Unijos dokumentų, įskaitant ir UAB „Difera“ bei UAB „Good Factor“ paskolų bylas, analizę ir įvertinimą, nustačius galimai neteisėtus buvusių Unijos valdymo organų narių veiksmus, susijusius su paskolomis šioms įmonėms, ir pareiškus šiems asmenims turtinius reikalavimus (pretenziją dėl žalos atlyginimo), per paties nemokumo administratoriaus nustatytą 30 dienų terminą nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. pretenzijos atlyginti žalą pareiškimo atsakovai to nepadarė.

8.       Teismas nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą, nes, pirma, šis terminas praleistas tik apie 2 mėnesius, t. y. itin nežymiai, atsižvelgiant į Unijos bankroto procese nemokumo administratoriaus didelį kiekį nagrinėtinų dokumentų, duomenų, vertintinų sandorių, atliktinų veiksmų, didelį Unijos indėlininkų ir kreditorių skaičių. Antra, nagrinėjamoje byloje keliami su bankroto teisiniais santykiais, turinčiais viešąjį interesą, susiję klausimai dėl bankrutuojančiai finansų įstaigai padarytos žalos atlyginimo. Trečia, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie akivaizdų, nepateisinamą, neprotingą ir aplaidų tiek pačios Unijos, tiek jai iškėlus bankroto bylą ? nemokumo administratoriaus elgesį bei neleistiną pasyvumą, nes nemokumo administratorius, nustatęs žalos dėl nuostolingų UAB „Difera“ bei UAB „Good Factor“ paskolų padarymo faktą, aktyviai siekė ginti bankrutuojančios Unijos teises kitais civilinių teisių gynimo būdais ir išnaudoti kitas lėšų, kurios būtų nukreiptos į žalos kompensavimą, gavimo teisines priemones.

9.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės gali būti sprendžiama dėl skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų pertvarkymo sprendimus priėmusių buvusių Unijos valdybos valdymo organų, kuriems priskiriama tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba, tiek paskolų komiteto pirmininkas, narių – atsakovų L. L., I. A., V. D., L. V., Č. O. ir K. V. – atsakomybės už galimai šiais sprendimais Unijai padarytą žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalį, taip pat dėl buvusių Unijos paskolų komiteto, kuris nepriskirtinas Unijos valdymo organams, narių – atsakovų D. A. ir L. P. – atsakomybės už galimai šiais sprendimais Unijai padarytą žalą bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, 6.246, 6.263 straipsnius. Kiekvienas iš minėtų Unijos organų ? tiek paskolų komitetas, tiek valdyba ir stebėtojų taryba – privalomai dalyvauja reikšmingų paskolų, kurių suma viršija 500 000 Lt, suteikimo ar pertvarkymo procesuose, atitinkamai priima savarankiškus sprendimus su tokiomis paskolomis susijusiais klausimais, taip pat ir dėl tokio pobūdžio paskolų suteikimo ar pertvarkymo. Nors galutinį sprendimą dėl paskolų suteikimo ar pertvarkymo priima valdyba, tačiau tiek paskolų komiteto, tiek stebėtojų tarybos teigiamas sprendimas (pritarimas, sutikimas, siūlymas) dėl konkrečios paskolos suteikimo ar pertvarkymo, tiek ir pačios valdybos narių balsų dauguma priimtas teigiamas sprendimas tokiu klausimu yra būtinosios sąlygos paskolos sutarčiai sudaryti ar pertvarkyti (pakeisti). 

10.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju visų trijų organų bendra pozicija buvo būtinoji paskolų išdavimo ar pertvarkymo sąlyga. Spręsdamas dėl konkrečios paskolos suteikimo ar pertvarkymo, kiekvienas iš minėtų organų savarankiškai nagrinėja, tikrina, svarsto ir vertina jam pateiktą bei paties papildomai surinktą dokumentaciją, susijusią su skolininko finansine būkle, skolininko patikimumu, paskolos grąžinimo šaltinių realumu, paskolos užtikrinimo priemonėmis ir jų pakankamumu, paskolos rizikingumu, paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygomis ir tvarka, ir, turėdamas teisę gauti sprendimui priimti reikalingą informaciją, visų duomenų pagrindu priima vienokį ar kitokį teisinę reikšmę turintį sprendimą. Be to, teismas pažymėjo, kad Unija, gavusi skolininko prašymą, neturi apsiriboti išimtinai tik jo pateiktais dokumentais, bet gali ir pati rinkti ar pareikalauti kitų papildomų duomenų ir dokumentų tiek iš paties skolininko ? paskolos gavėjo, tiek iš trečiųjų asmenų, registrų ir pan.

11.       Teismas konstatavo, kad, spręsdami dėl verslo arba investicinės paskolos suteikimo ar pertvarkymo, be įprastinių procedūrų, valdyba ir paskolų komitetas, kaip expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodyta Unijos vidaus dokumentuose, dar papildomai privalo įvertinti verslo plano ar investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes ir numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas ar investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nevisiškai, taip pat įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos, įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir t. t. (pvz., Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių, patvirtintų Unijos valdybos 2011 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 5 ir Unijos paskolų komiteto nutarimu 2011 m. kovo 9 d. Nr. 1, (toliau – Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklės arba Taisyklės) IV dalies 2.2, 2.5 papunkčiai). Kaip expressis verbis nurodyta vidaus dokumentuose, teigiamą sprendimą, t. y. sprendimą suteikti ar pertvarkyti paskolą, kiekvienas iš organų privalo priimti tik tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai (pvz., Taisyklių IV dalies 3.1 papunktis). Spręsdamas dėl konkrečios paskolos suteikimo (pertvarkymo) kiekvienas iš minėtų organų privalo imtis visų įmanomų ir galimų priemonių teisėtiems, geriausiai Unijos interesus užtikrinantiems, taip pat mažiausiai rizikingiems Unijai sprendimams priimti, būti lojalus unijai, pareigas atlikti rūpestingai, sprendimus priimti turėdamas ir išanalizavęs visą reikiamą informaciją, susijusią su skolininko statusu, patikimumu, finansine būkle, paskolos grąžinimo šaltiniais, verslo plano realumu, įkaito pakankamumu ir pan., įvertinęs galimą riziką, pasvėręs verslo sprendimo atsiperkamumą. Kiekvienas iš minėtų organų narių turi teisę užprotestuoti posėdyje priimtus nutarimus, jei jie priimti pažeidžiant Unijos įstatus ar Lietuvos Respublikos teisės aktus.

12.       Teismas nurodė, kad, pažeidę pirmiau nurodytas pareigas, Unijos organų nariai solidariai atsako už šių pareigų pažeidimą, o atleidžiami nuo atsakomybės tik tuomet, kai priimdami atitinkamus sprendimus rėmėsi Unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydami normalios profesinės ir ūkinės rizikos laipsnio.

13.       Teismas konstatavo, kad atsakovai, kaip sprendimus priimti kompetentingų organų ? paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos ? nariai, spręsdami dėl skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų pertvarkymo, netinkamai, atsainiai, aplaidžiai ir nerūpestingai įvertino abiejų įmonių finansinę padėtį ir būklę, patikimumą, jų pateiktus verslo planus, paskolos grąžinimo šaltinius ir kitus reikšmingus veiksnius skolininkių rizikai nustatyti, t. y. netinkamai įvertino turėtą informaciją, susijusią su skolininkių statusu, patikimu, finansine būkle, paskolos grąžinimo šaltiniais, verslo planų realumu, visiškai nevertino pateiktų verslo planų ekonominio pagrįstumo ir įgyvendinimo galimybių, paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumo (atsisakius esminio šaltinio – Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ? NMA) skiriamų paramos lėšų, neįsitikino tuo, kad skolininkės bus pajėgios grąžinti paskolas iš savo pajamų ar kitų patikimų šaltinių), tokiu būdu pažeidė atsakingo skolinimo bei rūpestingo bankininko principus (standartus), pareigą veikti protingai, rūpestingai ir apdairiai, pareigą priimti sprendimus tik turint bei visapusiškai išanalizavus visą reikiamą informaciją ir konkrečias įstatymuose bei vidaus teisės aktuose nustatytas pareigas.

14.       Teismo vertinimu, UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ prašymų dėl paskolų pertvarkymo pagrįstumas ir naujai pateiktuose verslo planuose nurodytos prognozės turėjo kompetentingų Unijos organų nariams sukelti pagrįstų abejonių ir lemti poreikį surinkti papildomą informaciją arba apskritai nepritarti skolininkių prašymams. 

15.       Teismas nurodė, kad Paskolų komiteto darbo reglamento, patvirtinto Unijos valdybos 2012 m. spalio 4 d. protokolu Nr. V-7 ir Unijos paskolų komiteto 2012 m. spalio 3 d. protokolu Nr. PK-3, (toliau ? Paskolų komiteto darbo reglamentas) 1.1 papunktyje nustatyta, kad tai yra organas, kuris teikia pasiūlymus stebėtojų tarybai, valdybai ir padaliniams dėl paskolų administravimo, o 4.1.3 papunktyje expressis verbis nustatyta funkcija prižiūrėti paskolų administravimą. Teismo vertinimu, tai suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiama dėl atsakovų – buvusių paskolos komiteto narių – atsakomybės už netinkamą jiems priklausančios funkcijos prižiūrėti paskolų administravimą vykdymą ar šios funkcijos nevykdymą, t. y. už nevykdomą ar netinkamai vykdomą paskolų administravimo priežiūrą. Be to, teismas nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 ir 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019) nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl Unijos nevykdytos (netinkamai vykdytos) paskolos sutarčių su UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ vykdymo priežiūros, atitinkamai netinkamai vykdyto paskolų administravimo, kiek tai susiję su paskolos lėšų panaudojimu atsiskaityti su dar nepagamintos, nepristatytos, neperduotos skolininkėms ir neįkeistos Unijai įrangos tiekėjais (pardavėjais), nebegali būti ginčijamos, kvestionuojamos ar kitaip vertinamos šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Dėl to yra pagrindas spręsti apie neteisėtus atsakovų – buvusių paskolų komiteto narių L. L., L. P. ir D. A. – veiksmus.

16.       Teismas nurodė, kad, atsakovams, kaip atsakingų Unijos organų nariams, priėmus nepagrįstus ir pernelyg rizikingus sprendimus pritarti paskolų UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ pertvarkymams, taip pat esant netinkamo paskolų administravimo požymių, Unija patyrė žalos (dėl žalos fakto byloje nėra ginčo) ir taip pasireiškė atsakovų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Aplinkybė, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai šias pareigas ėjo negaudami jokios turtinės naudos, nemažina jų atsakomybės už neteisėtų veiksmų, sukėlusių žalą, atlikimą.

17.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra objektyvusis bendrininkavimas, t. y. nors žala atsirado paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėti veiksmai yra būtina žalos atsiradimo Unijai priežastis, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė.

18.       Teismo vertinimu, jei nebūtų nustatytų paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių neteisėtų veiksmų, tikėtina, kad Unija būtų atgavusi UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteiktas paskolas su mokėjimo (pelno) palūkanomis, kurias skolininkės turėjo mokėti pagal pirmines Paskolos sutartis I ir II.

19.       Teismas nustatė, kad, pagal pirminę Paskolos sutarties I redakciją ir sutarties pakeitimą, iki 2013 m. spalio 15 d. UAB „Difera“ turėjo grąžinti Unijai 900 000 Lt suteiktos paskolos ir sumokėti iš viso 107 805,56 Lt pelno palūkanų. Remdamasis duomenimis apie UAB „Difera“ atliktus mokėjimus iki ir po paskolos pertvarkymo, bankroto procese realizuotą ieškovės naudai įkeistą įmonės turtą, kitoje civilinėje byloje Unijai priteistą garantinę išmoką, UAB „Difera“ apmokėtą pajų, teismas konstatavo, kad Unijai padaryta žala, susijusi su šios skolininkės negrąžinta paskola, sudaro 168 405,35 Eur.

20.       Teismas nustatė, kad, pagal pirminę Paskolos sutarties II redakciją ir jos pakeitimus, iki 2014 m. sausio 30 d. UAB „Good Factor“ turėjo grąžinti Unijai 1 461 000 Lt suteiktos paskolos ir sumokėti iš viso 128 649,15 Lt pelno palūkanų. Remdamasis duomenimis apie UAB „Good Factor“ atliktus mokėjimus iki ir po paskolos pertvarkymo, bankroto procese realizuotą ieškovės naudai įkeistą įmonės turtą, kitoje civilinėje byloje Unijai priteistą garantinę išmoką, UAB „Good Factor“ apmokėtą pajų, teismas konstatavo, kad Unijai padaryta žala, susijusi su šios skolininkės negrąžinta paskola, sudaro 70 320,88 Eur.

21.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų D. A., Č. O., L. V., I. A., K. V., V. D., L. P. apeliacinius skundus, atsakovo L. L. prisidėjimą prie atsakovo D. A. apeliacinio skundo, 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22.       Kolegija nurodė, kad, viena vertus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Unijos nemokumo administratoriui apie ginčo sprendimus ir veiksmus (neveikimą), iš kurių ieškovė kildina reikalavimą dėl žalos atlyginimo, galėjo būti žinoma ne anksčiau nei 2018 m. sausio 22 d. Tokia išvada neprieštarauja ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, kurioje taip pat pasisakyta dėl Unijos teisės reikšti ieškinį dėl žalos, susijusios su kitų skolininkų paskolomis, atlyginimo. Kita vertus, nors formaliai ieškovės nemokumo administratoriui Unijos dokumentai buvo perduoti 2018 m. sausio 22 d., tačiau tai savaime nereiškia, kad dokumentų perdavimo dieną jam realiai tapo žinoma apie ieškovės teisių pažeidimą. Priešingas aiškinimas, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo kontekstą, lemtų mechanišką ieškinio senaties taikymą ir formalų teisingumo vykdymą. Kolegija, įvertinusi didelę administratoriui perduotų dokumentų apimtį, konstatavo, kad administratorius, 2019 m. rugpjūčio 13 d. pateikdamas daliai atsakovų pretenziją dėl žalos, padarytos išduodant paskolą įmonėms, taip pat ir UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteiktomis paskolomis, tuo metu jau žinojo apie pažeistas ieškovės teises dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, susijusių su paskolų UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteikimu ir vėlesniu jų pertvarkymu. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2019 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus 2019 m. rugpjūčio 13 d. pretenzijoje nurodytam 30 dienų terminui, per kurį atsakovai turėjo atlyginti ieškovei žalą. Kolegijos vertinimu, pretenzijoje nurodytas žalos atlyginimo terminas negali lemti ieškinio senaties termino pradžios momento, nes įstatymo leidėjas ieškinio senaties termino pradžią sieja su sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą momentu, o ne su tuo, ar atsakovai pripažino padarytą žalą, tačiau šis netikslumas nekeičia bylos išnagrinėjimo procesinio rezultato, kadangi pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai nurodė ieškinio senaties pradžios datą, tačiau iš esmės padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė pareiškė ieškinį praleidusi ieškinio senaties terminą. Kolegija, konstatavusi, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2019 m. rugpjūčio 13 d., padarė išvadą, jog ieškinio senaties terminas suėjo 2022 m. rugpjūčio 13 d. Ieškovė ieškinį pateikė 2022 m. lapkričio 17 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis (redakcija, galiojusi iki 2022 m. sausio 1 d.).

23.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Kolegija nurodė, kad tiek Unijos finansinių duomenų, tiek Unijos bankroto bylos apimtis, teiktų duomenų kiekis, inicijuotų civilinių bylų skaičius neleidžia 3 mėnesių terminą vertinti kaip neatitinkantį teisingumo ar protingumo kriterijų ar pažeidžiantį sąžiningo, atidaus ir rūpestingo elgesio standartus. Ieškinio senaties termino atnaujinimas šiuo atveju susijęs ir su viešuoju interesu. Nors nemokumo administratorius nėra viešąjį interesą turintis teisę ginti asmuo, tačiau byloje pareikštas bankrutavusios kredito unijos turtinis reikalavimas yra susijęs su Unijos bankroto procesu, nes šio ginčo išnagrinėjimas gali turėti poveikį bankrutuojančiam subjektui kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo prasme ir bankroto proceso tikslų pasiekimo aspektais. Nors tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ? ĮBĮ) normos įpareigojo nemokumo administratorių per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius, tačiau, kolegijos vertinimu, tai, kad nemokumo administratorius per įstatyme nustatytą terminą nespėjo patikrinti Unijos dokumentų, nesuponuoja jo akivaizdžiai nepateisinamo, neprotingo ar aplaidaus elgesio. Nagrinėjama byla yra individuali, didelės apimties, susiklosčiusi situacija išskirtinė, be kita ko, nagrinėjami klausimai yra susiję ne su pagrindinėmis paskolos sutartimis, o su jų pakeitimais, tai reikalauja papildomo teisinio ir faktinio aplinkybių vertinimo. Be to, Paskolų sutarčių I ir II pertvarkymas įvyko 2013 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., t. y. prieš daugiau nei trejus metus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2017 m. gruodžio 8 d.). Be to, kolegija nurodė, kad nors nemokumo administratorius praleido ieškinio senaties terminą 3 mėnesiais, nėra pagrindo tokių jo veiksmų vertinti kaip sąmoningo pasyvumo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie atsiradusią žalą nemokumo administratorius sužinojo tik gavęs Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 (dėl garantinės išmokos išmokėjimo UAB „Difera“ paskolos atveju) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019 (dėl garantinės išmokos išmokėjimo UAB „Good Factor“ paskolos atveju), su šiais susipažinęs ne tik sužinojo apie ieškovės patirtą žalą, susijusią su šių skolininkių paskolomis, bet ir kartu ieškovės administratoriui tapo žinomas patirtos žalos dėl kiekvienos paskolos dydis bei asmenys, atsakingi už šios žalos sukėlimą. Taigi, tokie nemokumo administratoriaus veiksmai, kai jis skaičiavo ieškinio senatį vadovaudamasis minėtais Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais, vertintini kaip sąžiningas suklydimas, o ne sąmoningas pasyvus elgesys.

24.       Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau ? KUĮ), Unijos įstatų, Paskolų komiteto darbo reglamento, Taisyklių, Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos, patvirtintos Unijos valdybos 2013 m. gegužės 23 d. protokolu Nr. V-195 (toliau – Paskolų teikimo ir administravimo tvarka arba Tvarka), Kredito rizikos valdymo politikos, patvirtintos Unijos valdybos 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. V-64 (toliau – Kredito rizikos valdymo politika), Verslo klientų kredito rizikos vertinimo tvarkos, patvirtintos Unijos valdybos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. V-195, (toliau ? ir Rizikos vertinimo tvarka) nuostatomis, konstatavo, kad paskolų komitetas yra Unijos organas, dalyvaujantis priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo, ir būtent jam tenka pirminė pareiga atlikti visapusišką skolininko įvertinimą. Nors galutinį sprendimą dėl paskolų suteikimo ar pertvarkymo priima Unijos valdyba, tačiau paskolų komiteto teigiamas sprendimas dėl konkrečios paskolos suteikimo ar pertvarkymo yra būtinoji sąlyga paskolos sutarčiai sudaryti ar pertvarkyti (pakeisti). Paskolų komiteto nariai, savarankiškai įvertinę paskolos pertvarkymo paraiškos dokumentus, turi teisę Unijos valdybai siūlyti pritarti paskolos suteikimui (jos pertvarkymui), atidėti prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti trūkumai, ar siūlyti nepritarti paskolos suteikimui (jos pertvarkymui). Unijos valdyba negali priimti sprendimo suteikti paskolą (pertvarkyti paskolą), jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus atskirus Tvarkoje nustatytus atvejus. Taigi, paskolų komiteto narys turi pareigą visapusiškai įvertinti skolininko mokumą, pajamas, turtą ir kitus galinčius nulemti paskolos grąžinimą veiksnius, įskaitant verslo plano ar investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes, ir numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas ar investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nevisiškai; įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos; įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir kt. Be to, Unijos paskolų komitetas yra organas, turintis pareigą prižiūrėti paskolų administravimą.

25.       Pasisakydama dėl stebėtojų tarybos (jos narių) funkcijų, kolegija nurodė, kad nors KUĮ ir Unijos įstatuose tiesiogiai neįtvirtinta Unijos stebėtojų tarybos pareiga dalyvauti išduodant reikšmingas paskolas (kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 000 Lt), tačiau Unijos stebėtojų taryba yra Unijos priežiūros organas, kurio funkcijos, be kita ko, apima ir Unijos paskolų komiteto, valdybos ir administracijos vadovo vykdomų visuotinių narių susirinkimų nutarimų kontrolę, veiksmingos vidaus kontrolės sistemos Unijoje užtikrinimą, Unijos valdybos ir paskolų komiteto veiklos vertinimą, rizikų, atsirandančių teikiant finansines paslaugas, valdymo Unijoje vertinimą, t. y. Unijos stebėtojų taryba, atlikdama Unijos priežiūros funkciją, prižiūri ir tai, ar Unijos valdybos priimami sprendimai dėl reikšmingų paskolų išdavimo (pertvarkymo) atitinka teisės aktus, Unijos įstatus, ar sprendimas yra racionalus, ar buvo pateikta ir įvertinta informacija, susijusi su kredito rizika ir užtikrinimo priemonėmis. Taigi, Unijos stebėtojų taryba dalyvauja reikšmingų paskolų, kurių suma viršija 500 000 Lt, suteikimo (išdavimo) ar pertvarkymo procesuose, atitinkamai priima savarankiškus sprendimus su tokiomis paskolomis susijusiais klausimais, taip pat ir dėl tokio pobūdžio paskolų suteikimo ar pertvarkymo.

26.       Kolegija nurodė, kad Unijos valdybos, paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos funkcijų visuma leidžia spręsti apie Unijoje egzistavusią kelių pakopų reikšmingų paskolų (kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 tūkst. Lt) suteikimo ar pertvarkymo sistemą. Sprendimas suteikti ar pertvarkyti paskolą priimamas tik tada, kai kliento prašymas dėl paskolos suteikimo ar pertvarkymo yra įvertinamas visų nurodytų Unijos darbuotojų (t. y. paskolų vadybininko ir kredito analitiko, paskolų komiteto, valdybos, stebėtojų tarybos). Šiuo atveju pakopų sistema reiškia, kad skirtinguose lygmenyse atitinkamas Unijos organas sprendžia pateikto prašymo suteikti ar pertvarkyti paskolą pagrįstumą tik tada, kai prieš tai buvęs Unijos organas jį įvertina ir pateikia jam su savo išvada.

27.       Kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija leidžia spręsti, kad, pertvarkant paskolų sutartis, skolininkių turėti sunkumai, vykdant paskolos sutartis iki jų pertvarkymo, nebuvo tinkamai įvertinti. Nors tiek UAB „Difera“, tiek UAB „Good Factor“ paskolos buvo priskirtos trečiai paskolų rizikos grupei, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad finansinių įsipareigojimų vykdymas buvo įvertintas aukščiausiu rizikingumo laipsniu. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Unijos kompetentingų organų nariai turėjo atsižvelgti tiek į sistemingą skolininkių įsipareigojimų nevykdymą, tiek į tai, kad skolininkės dar net neturėjo dengti pačių paskolų ir mokėti mėnesinių įmokų paskolai grąžinti, o turėjo tik mokėti palūkanas. 

28.       Kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ verslo planų netinkamo vertinimo, juose nurodytų prognozių nerealumo. Kolegija nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog Unijos organai elgėsi apdairiai, rūpestingai, prieš paskolos pertvarkymą susipažino su skolininkių buvusia realia turtine padėtimi ir gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles. Kolegija pažymėjo, kad skolininkės, siekdamos pertvarkyti paskolas, prašė leisti nukreipti NMA gautinos paramos lėšas veiklai, o ne paskoloms grąžinti, tai reiškia, kad Unijos organai turėjo įvertinti aktualią, realią skolininkių finansinę padėtį ir jų gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus Unijai. Vien „Creditinfo“ ir Paskolų rizikos duomenų bazės (PRDB) duomenų patikrinimas ar atliktas rizikos vertinimas negalėjo Unijos paskolų komiteto, unijos valdybos ir stebėtojų tarybos nariams nekelti pagrįstų abejonių dėl skolininkių finansinės padėties. 

29.       Kolegijos vertinimu, sprendimas pertvarkyti paskolą turėjo būti priimtas visapusiškai įvertinus, be kita ko, ir kredito gavėjo galimybes grąžinti paskolą. Prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės skirtos tik kraštutiniams „nesėkmės“ atvejams – kai skolininkas gera valia nevykdo prievolės ar ją vykdo netinkamai. Atsakovų tikėjimasis, kad paskolos bus grąžinamos vien iš pasitelktų užtikrinimo priemonių, t. y. iš antrinių – išvestinių, ultima ratio (kraštutinė priemonė) paskolos grąžinimo šaltinių, neįsitikinant skolininko nurodytų duomenų dėl tinkamo būsimo pačių paskolos sutarčių vykdymo teisingumu, negali būti vertinamas kaip tinkamas atsakingo skolinimo principo įgyvendinimas. Šiuo atveju Unijos organai privalėjo įsitikinti skolininkių pajėgumu ir realiomis galimybėmis įgyvendinti verslo planus ir grąžinti paskolas, turėjo tinkamai įvertinti su paskolos grąžinimu susijusias rizikas, o ne tikėtis paskolų grąžinimo vien iš skolininkių pasiūlytų užtikrinimo priemonių.

30.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išreikštomis abejonėmis dėl objektyvaus Unijos organų narių gebėjimo visapusiškai ir išsamiai susipažinti su jiems pateiktu svarstyti klausimu ir visa susijusia medžiaga, ją įvertinti, išanalizuoti ir susidaryti savo nuomonę. Kolegija pažymėjo, kad kiekvienas Unijos organas sprendimą dėl pateikto prašymo pertvarkyti paskolą galėjo priimti tik tada, kai prieš tai buvęs Unijos organas jį įvertino ir pateikė jam savo išvadą (susirinkimo protokolą). Tuo tarpu vien rėmimasis paskolų vadybininko išvadomis ir siūlymais, neanalizuojant ir nevertinant realios situacijos, neatitinka ne tik Unijos vidaus teisės aktų, nustatančių kiekvieno Unijos organo savarankišką vertinimą ir analizę, bet ir Atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko, kuriuose, be kita ko, reikalaujama, kad kredito įstaigos, prieš priimdamos sprendimą suteikti kreditą, visokeriopai įvertintų kredito gavėjo gebėjimą grąžinti kreditą ir sumokėti visas su juo susijusias įmokas.

31.       Pasisakydama dėl atsakovų neteisėtų veiksmų administruojant UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolas, kolegija nurodė, kad, pirma, Unijos vidaus teisės aktai nustatė Unijos paskolų komiteto funkciją prižiūrėti, kaip yra vykdomas paskolų administravimas. Antra, tai, kad Unijos paskolų komitetui tenka atsakomybė už netinkamą suteiktų paskolų administravimą, konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023. Kolegija taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 ir 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019 konstatuotos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl netinkamos paskolų administravimo priežiūros sudaro pagrindą vertinti Unijos paskolų komiteto veiksmus kaip neteisėtus.

32.       Kolegija nurodė, kad atsakovai L. P. ir D. A. apeliaciniuose skunduose bando paneigti savo, kaip Unijos paskolų komiteto narių, pareigas ir perkelti atsakomybę paskolų vadybininkams, tačiau tai prieštarauja KUĮ ir Unijos vidaus teisiniam reguliavimui. Kolegija pažymėjo, kad nors UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ vykdė investicinius projektus ir prašė pertvarkyti paskolas taip, jog įsipareigojimai Unijai būtų vykdomi iš investicinės veiklos, kuri pertvarkymo metu dar net nebuvo pradėjusi teikti pajamų, nė vienas iš Unijos paskolų komiteto narių, teikdami Unijos valdybai sutikimą dėl paskolų pertvarkymo, neišreiškė susirūpinimo ar abejonių dėl nurodytų aplinkybių, taip pat nekėlė klausimo dėl skolininkių finansinio pajėgumo grąžinti paskolas, neprašė atnaujinti duomenų apie paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių vertę, taip pat neužprotestavo paskolų komiteto sprendimo, priešingai – vienbalsiai pritarė nuostolingos paskolos pertvarkymui, dėl to Unija neteko galimybės susigrąžinti suteiktos paskolos. Taigi, Unijos paskolų komitetas netinkamai vykdė suteiktos paskolos administravimo priežiūrą. Nurodytų veiksmų visuma leidžia teismui konstatuoti netinkamą Unijos paskolų komiteto narių įstatyme nustatytų pareigų vykdymą (KUĮ 13 straipsnio 9 dalis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

33.       Kolegija pažymėjo, kad paskolų vadybininko ar kito darbuotojo atliktas paskolos gavėjo bendrosios ir finansinės būklės įvertinimas nėra pagrindas skirti paskolą prašytojui. Remiantis Paskolų teikimo ir administravimo tvarka, paskolos vadybininko ar kito darbuotojo atliktas pirminis paskolos prašytojo bendros ir finansinės būklės bei paskolos rizikos įvertinimas yra perduodamas svarstyti paskolų komitetui ir tik pastarajam priėmus teigiamą išvadą dėl paskolos suteikimo galutinį sprendimą dėl paskolos suteikimo priima valdyba. Be to, kolegija pažymėjo, kad Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.1–4.1.3 papunkčiuose įtvirtinta paskolų komiteto narių pareiga ne tik atlikti savarankišką dokumentų, kurie pateikiami svarstant klausimą dėl paskolos išdavimo, paskolų vadybininko ir kredito analitiko pateiktų išvadų arba siūlymų pagrįstumo vertinimą, bet ir vykdyti paskolų administravimo priežiūrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, 141 punktas). Be to, kolegija pažymėjo, kad tai, jog Unijos vykdytas paskolų rizikos vertinimas bei administravimo praktika turi trūkumų, yra nurodyta ir Lietuvos banko 2014 m. sausio 31 d. inspektavimo, vykusio nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., ataskaitoje.

34.       Kolegija nurodė, kad Unijos stebėtojų tarybos nariai, spręsdami dėl reikšmingos paskolos pertvarkymo, turėjo įvertinti ne tik tai, ar toks paskolų pertvarkymas atitinka įstatymų ir Unijos vidaus teisės aktų reikalavimus, bet ir tai, ar skolininkių pateikti duomenys (veiklos prognozės) yra pakankami ir realūs, neviršija kredito suteikimo rizikos, o nustatę, kad skolininkės nepateikė pakankamai duomenų, reikalingų sprendimui dėl paskolos pertvarkymo priimti, privalėjo priimti neigiamą sprendimą dėl skolininkių paskolų pertvarkymo. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovams Č. O. ir L. V., kaip Unijos stebėtojų tarybos nariams, gali būti taikoma Stebėtojų tarybos darbo reglamento, patvirtinto Unijos stebėtojų tarybos 2011 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 2, (toliau ? Stebėtojų tarybos darbo reglamentas) 7.4 papunkčio nuostata, atleidžianti juos nuo nuostolių atlyginimo.

35.       Kolegija konstatavo, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog būtent dėl visų atsakovų (valdybos, stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto narių) veiksmų buvo pertvarkytos ginčo paskolos sutartys. Atsakovai žalą padarė bendrais veiksmais ir tie veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Unijos vidaus dokumentuose buvo nustatyta kelių pakopų itin didelių paskolų suteikimo ar pertvarkymo sistema, todėl tiek valdybos, tiek paskolų komiteto, tiek stebėtojų tarybos sprendimas buvo būtinoji sąlyga suteikti (ir pertvarkyti) paskolą. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju neįmanoma išskirti, kad atsakovų veiksmai būtų lėmę tik dalies žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju visa žala atsirado dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių sąveikos, t. y. dėl paskolų komiteto neteisėtų veiksmų administruojant UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolas ir dėl atsakovų (valdybos, stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto narių) priimtų sprendimų pertvarkyti paskolas, atsakovams tinkamai neįvertinus abejonių keliančių faktų (susijusių su skolininkių finansine būkle, pajėgumu grąžinti paskolas pagal pertvarkomas sąlygas, verslo planuose deklaruojamais duomenimis ir kt.) ir veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėtiems veiksmams esant būtinąja žalos Unijai atsiradimo priežastimi (objektyvusis bendrininkavimas). Kadangi visus minėtus Unijos organus sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, todėl šiuo atveju visi atsakovai turi atsakyti solidariai.

36.       Kolegija pažymėjo ir tai, kad kiekvieno Unijos organo veiklą reglamentavę vidaus aktai įtvirtino solidariąją Unijos organų atsakomybę už bendrai priimtus sprendimus (Valdybos darbo reglamento 7.1 papunktis; Paskolų komiteto darbo reglamento 8 punktas; įstatų 5.78–5.79 papunkčiai).

37.       Pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, kolegija nurodė, jog sprendimo tiek dėl UAB „Difera“, tiek dėl UAB „Good Factor“ paskolų pertvarkymo priėmimo metu kiekvienas Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos, Unijos stebėtojų tarybos narys balsavo „už“ ir priėmė sprendimus asmeniškai, taip prisiimdamas atsakomybę už šių sprendimų teisingumą. Kiekvienas iš nurodytų subjektų, dalyvaudamas Unijos veikloje, buvo susipažinęs su savo atsakomybėmis, priimant sprendimus ir vykdant savo veiklą. Todėl vien tai, kad visi Unijos organai priėmė vienodus sprendimus dėl UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų pertvarkymo, negali reikšti, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo jų neteisėtų veiksmų. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertino visų Unijos organų veiksmus, atliktus tiek paskolų pertvarkymo, tiek paskolų administravimo procesuose.

38.       Kolegija įvertino kaip pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas ir dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų ? priežastinio ryšio, kaltės, žalos fakto ir dydžio ? nustatymo.

39.       Pasisakydama dėl atsakovės I. A. apeliacinio skundo argumento, kad būtent Unijos žinioje yra visa skundžiamame teismo sprendime minima dokumentacija, patvirtinanti skolininkių finansinės padėties tinkamą vertinimą, kolegija nurodė, jog ieškovė į bylą pateikė UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų bylas, tačiau nėra duomenų, kad buvo pateikti ne visi duomenys. Vien tai, kad, atsakovės vertinimu, paskolų bylos yra netvarkingos, jose esantys dokumentai kartojasi, jie nėra sudėti chronologine tvarka, paskolų bylos savo struktūra žymiai skiriasi nuo kitose tarp šalių vykstančiose civilinėse bylose ieškovės pateiktų kitų skolininkų bylų ir kt., nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovė pateikė atrinktus duomenis iš UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų bylų. Kolegija nurodė, kad byloje nesant objektyvių įrodymų, jog ieškovės pateikti duomenys nėra išsamūs, kad sąmoningai pateikti ne visi turimi duomenys, nėra pagrindo taikyti ieškovei contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir tinkamai taikė įrodinėjimo standartą, įrodinėjimo naštos paskirstymą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, atitinkamai padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovai, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, turėjo paneigti savo kaltės prezumpciją.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimai prie kasacinių skundų

40.       Kasaciniu skundu atsakovas L. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ir apeliacinės instancijos teismo nutartį (jos dalį) ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui L. V. atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), netyrė ir nevertino, kada faktiškai ieškovės nemokumo administratorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie Unijai padarytą žalą, nesivadovavo įstatymu ir kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kada nemokumo administratorius laikytinas sužinojusiu apie savo administruojamo juridinio asmens pažeistas teises ir (ar) kada atsiranda teisė į ieškinį. Teismai, vertindami ieškinio senaties termino pradžią, subjektyvųjį momentą grindė ne realiu ieškovės nemokumo administratoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie Unijos teisės pažeidimą, o 2019 m. rugpjūčio 13 d. pretenzijos išsiuntimo faktu. Pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Pagal teisės analogiją, ta pati taisyklė turėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai administratorius paties sandorio neginčija, bet jo pagrindu kreipiasi dėl žalos atlyginimo.

40.2.                      Teismai taip pat netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir pažeidė įrodinėjimo procesą (įrodymų tyrimą ir vertinimą) reglamentuojančias teisės normas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis), todėl nepagrįstai ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis. Ieškovės nemokumo administratorius visus reikšmingus dokumentus gavo dar 2018 m. sausio 22 d., o ieškinį pareiškė tik 2022 m. lapkričio 17 d. Daugiau kaip 1 metų 10 mėnesių ieškinio senaties termino praleidimas, ieškovės nemokumo administratoriui turėjus 3 metus gautiems dokumentams išanalizuoti ir ieškiniui dėl žalos atlyginimo pateikti, negali būti laikomas nežymiu. Nežymiu nelaikytinas net ir apeliacinės instancijos teismo nurodytas 3 mėnesių pavėlavimas, skaičiuojant senaties terminą nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. pretenzijos išsiuntimo. Viešojo intereso su nemokumu (bankrotu) susijusiose bylose buvimas per se (savaime) nėra laikomas svarbia priežastimi atnaujinti žymiai praleistą ieškinio senaties terminą. Nemokumo administratorius, kaip savo srities profesionalas, turėjo būti atidus, rūpestingas ir laiku ginti galimai pažeistas ieškovės teises.

40.3.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė kolegialaus juridinio asmens priežiūros organo – stebėtojų tarybos – narių neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti, instituto normas (KUĮ 26 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 1 dalis, CK 2.87 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismai neatribojo stebėtojų tarybos, kaip priežiūros organo, kompetencijos nuo valdymo organo kompetencijos priimant verslo sprendimus. Stebėtojų tarybos (jos narių) kompetencijai nėra priskirtas verslo sprendimų priėmimas. Atsakovo L. V., kaip ieškovės stebėtojų tarybos nario, neteisėti veiksmai šiuo atveju iš esmės grindžiami būtent nepasisekusiu verslo sprendimu pertvarkyti paskolas, nors šį verslo sprendimą priėmė kolegialus valdymo organas – valdyba. Stebėtojų taryba pritaria ar nepritaria valdybos priimtam sprendimui paskolai viršijant tam tikrą sumą. Stebėtojų taryba nedubliuoja kitų subjektų (paskolų vadybininko, kredito analitiko, paskolų komiteto, valdybos) funkcijų. Stebėtojų taryba, gavusi paskolos projektą, patikrina, ar valdybos sprendimas atitinka paskolų pertvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, ar laikytasi kredito unijoje nustatytos tvarkos, ar jis nėra neteisėtas ir (ar) aiškiai nepagrįstas. Atsakovas L. V., kaip stebėtojų tarybos narys, šiuo atveju neturėjo pagrindo nepritarti valdymo organo – valdybos – priimtiems sprendimams. Tai, kad kredito unijos valdymo organo priimtas verslo sprendimas nepasiteisino, savaime nereiškia, kad stebėtojų taryba netinkamai įgyvendino priežiūros funkciją. Teismai atsakovo veiksmus vertino ne retrospektyviai, t. y. iš ginčijamų veiksmų metu buvusių pozicijų, o ex post facto (po fakto) – pagal vėliau atsiradusias pasekmes, pasiduodami padarinių vertinimo šališkumo (ang. outcome bias) efektui. Kredito unijos stebėtojų tarybos nariai yra laikomi kredito unijos vadovais (KUĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose nenurodė, kokias konkrečiai fiduciarines pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse, pažeidė atsakovas L. V.

41.       Kasaciniu skundu atsakovas V. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1.                      Teismai, konstatuodami pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, padarė materialiosios teisės normos pažeidimą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės (nemokumo administratorius gynė Unijos teises kitais būdais ir tikrino didelį kiekį Unijos dokumentų), sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, egzistavo gerokai anksčiau nei teismų nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas. Nė viena iš apeliacinės instancijos teismo konstatuotų aplinkybių netrukdė nemokumo administratoriui pareikšti ieškinio atsakovams. Skundžiamoje nutartyje nebuvo konstatuota jokios aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą nei teismų nustatytu ieškinio senaties eigos laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. rugpjūčio 13 d.), nei laikotarpiu iki ieškinio padavimo teismui dienos (nuo 2022 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d.). Skundžiamoje nutartyje taip pat nepagrindžiama, ką konkrečiai nemokumo administratorius atliko, kad jo veiksmai būtų laikomi aktyviais ir pateisinamais per laikotarpį nuo teismo nustatyto senaties termino pradžios momento iki ieškinio senaties pabaigos, kokį papildomą didelį kiekį dokumentų analizavo, kokias papildomas civilines bylas, gindamas Unijos interesus, inicijavo. Visi teismo minimi veiksmai atlikti dar iki ieškinio senaties pradžios.

41.2.                      Teismai nepagrįstai išplėtė reikalavimų, kuriems ieškinio senaties terminas netaikomas, sąrašą (CK 1.134 straipsnis). Nemokumo administratoriaus reiškiami reikalavimai bankrutuojančios bendrovės vardu nėra įtraukti į CK 1.134 straipsnyje išvardytų reikalavimų sąrašą. Ieškinio senaties netaikymas tokio pobūdžio reikalavimams nėra nustatytas ir kituose šalių teisinius santykius reguliuojančiuose įstatymuose. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, sudarydamas reikalavimų, kuriems ieškinio senaties terminas netaikomas, sąrašą, nematė pagrindo įtraukti į šį sąrašą nemokumo administratoriaus reikalavimus, reiškiamus bankrutuojančios bendrovės vardu. Įstatymų leidėjas reikalavimų, kuriems ieškinio senaties terminas netaikomas, sąrašą sudarė atsižvelgdamas į paties reikalavimo prigimtį (gintiną teisę), o ne į tokį reikalavimą teikiančio subjekto statusą ar proceso, kuriame toks reikalavimas teikiamas, stadiją.

42.       Kasaciniu skundu atsakovas Č. O. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ir apeliacinės instancijos teismo nutartį (jos dalį) ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui Č. O. atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip pirmiau nurodyti kitų atsakovų skundų argumentai. Papildomai nurodyti šie argumentai:

42.1.                      Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrovės valdymo organų narių civilinės atsakomybės taikymą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246?6.249 straipsniai), neindividualizavo, neatribojo ir nepaskirstė kredito unijos organų narių atsakomybės. Teismai nenurodė, kokį konkrečiai Unijos vidaus teisės aktą pažeidė stebėtojų tarybos nariai, priimdami sprendimus dėl skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų pertvarkymo.

42.2.                      Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, spręsdami dėl solidariosios atsakomybės taikymo kredito unijos valdybos, stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto nariams (CK 6.6 straipsnis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Teismai solidariąją atsakomybę taikė nesant tam pagrindo, nepagrįstai konstatavę Unijos valdymo organų veiksmų bendrumą, be to, egzistuojant daliam prievolės dalykui. Teismų išvados dėl solidariosios atsakovų atsakomybės prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią kiekvieno asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio kylanti žala turi būti įvertinti pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

42.3.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kredito unijos stebėtojų tarybos (jos narių) atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymą (CK 6.6 straipsnis ir 6.279 straipsnio 1 dalis). Teismai ignoravo Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 papunkčio nuostatas, kuriose nurodyta, jog stebėtojų tarybos narys gali būti atleidžiamas nuo nuostolių, kuriuos jis padarė atlikdamas savo pareigas, atlyginimo, jeigu jis rėmėsi Unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydamas normalios komercinės rizikos laipsnio. Teismai pažeidė ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, jog reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose – Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 ir 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-524 330/2019 – nustatytas prejudicinis faktas, jog pati Unija netinkamai vykdė skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolos sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonių administravimo procedūras, t. y. buvo pasyvi tiek UAB „Difera“, tiek UAB „Good Factor“ atžvilgiu.

42.4.                      Teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, kadangi nesirėmė prejudiciniais faktais, taip pat ieškovės pripažintais faktais (CPK 182 straipsnio 2, 5 punktai). Ieškovės atstovai teismo posėdyje pripažino, kad Unija žalą patyrė iš esmės tik dėl netinkamo paskolų administravimo. Šios aplinkybės nustatytos ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitose civilinėse bylose, kuriose konstatuotas būtent netinkamas UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolos sutarčių administravimas, o ne neteisėtų sprendimų dėl šių paskolos sutarčių pertvarkymo priėmimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-524- 330/2019). Be to, teismai, spręsdami klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023 nagrinėtai bylai nustatytą reikšmingą aplinkybę (prejudicinį faktą), jog Unijos nemokumo administratorius apie ieškinyje nurodomus ieškovės teisių pažeidimus sužinojo (turėjo sužinoti) būtent 2018 m. sausio 22 d., kai jam buvo perduoti Unijos dokumentai, tarp jų ir UAB „Difera“ bei UAB „Good Factor“ paskolų bylos.

43.       Kasaciniu skundu atsakovė I. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip pirmiau nurodyti kitų atsakovų skundų argumentai. Papildomai nurodyti šie argumentai:

43.1.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nustatydami pareigą atsakovams įrodyti, jog jie neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. tinkamai ir visapusiškai surinko ir vertino visus UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ dokumentus, tikrino skolininkių finansinę būklę pagal Unijos lokalinius aktus. Skolininkių finansinės būklės įvertinimo dokumentai buvo jų paskolų bylose. Šie dokumentai buvo ieškovės žinioje. Atsakovai pateikė viešai prieinamus duomenis, teikė teismui prašymus išreikalauti ieškovės žinioje esančius dokumentus, t. y. pasinaudojo visomis įmanomomis CPK suteiktomis teisėmis rinkti ir teikti įrodymus.

43.2.                      Teismai taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą atsakovams, įpareigodami juos pateikti įrodymus, pagrindžiančius skolininkių finansinės būklės tikrinimo faktą, nors turėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija. Asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta.

44.       Kasaciniu skundu atsakovė L. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį atsakovei L. P. atmesti; netenkinus šio prašymo, tokiu atveju prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovės atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1.                      Skundžiamame procesiniame sprendime atsakovei L. P. priskiriamos viso paskolų komiteto, kaip institucijos, funkcijos, nors jos, kaip paskolų komisijos narės, funkcija, susijusi su paskolų svarstymu ir išdavimu, buvo vienintelė – savarankiškai įvertinti svarstyti pateiktus dokumentus ir informaciją ir priimti sprendimus (Paskolų komiteto darbo reglamento 5.2.1 papunktis). Teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota, kad atsakovė L. P. pažeidė savo tiesioginę pareigą – priėmė nesavarankišką sprendimą, pateikiamus dokumentus ir informaciją vertino šališkai, nesavarankiškai, pažeidė paskolų suteikimo tvarkoje ir kreditų valdymo politikoje nustatytus prioritetus. Atsakovė L. P. nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis apdairiai ir atsakingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), nes jos priimtas sprendimas tuo metu nebuvo ydingas ar neteisėtas.

44.2.                      Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020, nes jos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teismai taip pat nepagrįstai šioje byloje vadovavosi kasacinio teismo praktika dėl objektyviojo bendrininkavimo, nes įvairių subjektų veiksmai yra skirtingi, skiriasi funkcijos ir teisinis priežastinis ryšys su žala. Paskolos komiteto nario, pirmininko, profesionalių valdybos narių, administracijos vadovo, paskolų vadybininkų kompetencija yra aiški, atskiriama ir identifikuotina. Atsakovė L. P. negali būti laikoma atsakinga ir kalta dėl to, kad ieškovės valdymo organų nariai neįžvelgė verslo žlugimo rizikos, UAB „Difera“ vadovai pažeidinėjo sutartis su NMA, KU „Vilniaus kreditas“ ir UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“, taip pat dėl to, kad kai KU „Vilniaus kreditas“ perėmė iš UAB „Difera“ įkeistą daugiau nei trijų šimtų tūkstančių eurų vertės turtą, jis buvo neišsaugotas ir galiausiai parduotas nemokumo administratoriaus kaip metalo laužas už 200 Eur.

45.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atsakovų I. A., L. P., Č. O., L. V., V. D. kasacinių skundų netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

45.1.                      Teismų procesiniuose sprendimuose išsamiai atskleisti konkretūs atsakovų neteisėti veiksmai. Prieš išduodant ar pertvarkant paskolą atliekami skaičiavimai ir įvertinama paskolos gavėjo finansinė būklė, pateiktų dokumentų pakankamumas ir pagrįstumas. Trūkstant informacijos dėl atitinkamo sprendimo išduoti paskolą priėmimo, paskolų komitetas turi teisę nepriimti sprendimo ir prašyti, kad būtų pateikiama trūkstama informacija. Analogiški veiksmai turi būti atliekami ir pertvarkant paskolą. Paskolų komiteto narių neteisėti veiksmai pasireiškė neatidžiu ir itin aplaidžiu elgesiu priimant sprendimus pertvarkyti, pakeisti UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolos sutarčių sąlygas, taip pat aplaidžiu ir Unijos vidaus teisės aktams prieštaraujančiu elgesiu administruojant ir prižiūrint paskolų sutarčių vykdymą: netinkamai kontroliuojant paskolų panaudojimą, atliekant mokėjimus skolininkėms, prieš tai neįsitikinus skolininkių atsiskaitymais už įsigytą įrangą, finansuojamą paskolintomis lėšomis, ir kt. Šiais veiksmais pažeisti Taisyklių IV skyriaus 3.1 papunktis, Unijos Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. gegužės 23 d.) (toliau – Tvarka) 108–112, 222–223 punktai, Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.3, 4.1.9 papunkčiai, taip pat CK 6.263 straipsnis, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnis. Analogiški ir panašaus pobūdžio paskolų komiteto narių argumentai jau įvertinti ir atmesti įsiteisėjusiais Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023; 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019). Jeigu ieškovės paskolų komitetas būtų tinkamai kontroliavęs paskolų panaudojimą, ieškovei žala ieškinio pareiškimo dieną būtų buvusi mažesnė arba apskritai nebūtų kilusi.

45.2.                      Kredito unijos valdybos nariai yra prilyginami kredito unijos vadovams (KUĮ 30 straipsnio 1 dalis), todėl jiems priskirtinos ne tik specifinės pareigos, būdingos būtent tokio juridinio asmens kolegialaus valdymo organui ir jo nariams, bet ir bendrosios fiduciarinės pareigos (CK 2.87 straipsnio 1–4 dalys). Valdybos nariai, veikdami kaip finansų srities profesionalai, kuriems taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nepaisydami akivaizdaus ir itin aukšto skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ rizikingumo, iš esmės blogos jų finansinės būklės ir neturėdami jokių pagrįstų įrodymų, kad šios skolininkės bus pajėgios grąžinti paskolas ir jas grąžins, priėmė sprendimus pertvarkyti paskolas atsisakant NMA lėšų įkeitimo. Valdybos nariai nevykdė Taisyklių IV skyriaus 3.1, 3.3, 3.4 papunkčiuose, Tvarkos 108–112, 223 punktuose, KUĮ 28 straipsnio 5 dalyje (analogiškai Įstatų 5.48 papunktyje) nustatytų įpareigojimų tinkamai atlikti skolininkų kredito rizikos vertinimą. Nurodyti neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė ieškovės nuostolių atsiradimą.

45.3.                      Unijos stebėtojų tarybos nariai turėjo pareigą patikrinti paskolos pertvarkymo sąlygų atitiktį tiek įstatymų, tiek ieškovės vidaus teisės aktų reikalavimams (Taisyklių IV skyriaus 3.1, 3.4 papunkčiai, Tvarkos 108–112, 223 punktai, Stebėtojų tarybos darbo reglamento 3.1.7 papunktis, KUĮ 27 straipsnio 5 dalis (analogiškas Įstatų 5.32 papunktis). Atitinkamai stebėtojų taryba privalėjo patikrinti skolininkių pateiktų dokumentų pakankamumą ir realumą, tačiau skolininkių mokumas ir finansinė būklė nebuvo tinkamai įvertinti, o stebėtojų tarybos nariai pritarė nuostolingam skolininkių paskolų pertvarkymui. Unijos stebėtojų tarybos nariai pažeidė savo fiduciarines pareigas, priimdami sprendimus neatsižvelgė į Unijos interesus, todėl šie stebėtojų tarybos narių veiksmai teismo sprendime pagrįstai įvertinti kaip neteisėti. Jeigu stebėtojų taryba nebūtų priėmusi sprendimo pertvarkyti skolininkių paskolos sutartis byloje aptariamomis sąlygomis, ieškovei nebūtų buvusi padaryta žala.

45.4.                      Teismai pagrįstai konstatavo objektyvųjį bendrininkavimą, t. y. nors žala atsirado paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėti veiksmai yra būtinoji žalos atsiradimo ieškovei priežastis, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė ir iš jų žalos atlyginimas ieškovei priteistinas solidariai. Atsakovai žalą padarė bendrais veiksmais ir tie veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Tokios pat pozicijos dėl solidariosios atsakomybės taikymo laikomasi ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje panašiose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020). Kiekvieno Unijos organo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat įtvirtinta solidarioji atitinkamo organų narių atsakomybė už bendrai priimtus sprendimus.

45.5.                      Ieškovė, dviem mėnesiais praleisdama ieškinio senaties terminą, sąžiningai suklydo dėl teisinio faktinių aplinkybių vertinimo. Atsakovai padarė neteisėtus veiksmus ir dėl to Unija patyrė žalos – mechaniškai taikant ieškinio senaties terminą, kai šis praleistas vos du mėnesius, atsakovai nepagrįstai (dėl itin formalios priežasties) išvengtų atsakomybės. Atsižvelgiant į Unijos bankroto procese nemokumo administratoriaus didelį kiekį nagrinėtinų dokumentų, duomenų, vertintinų sandorių, atliktinų veiksmų, didelį Unijos indėlininkų ir kreditorių skaičių, bylą išnagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai. Teismai taip pat teisingai nurodė, kad keliami klausimai susiję su bankroto teisiniais santykiais, savaime turinčiais viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju nebuvo akivaizdaus, nepateisinamo, neprotingo ir aplaidaus tiek pačios Unijos, tiek jai iškėlus bankroto bylą – nemokumo administratoriaus elgesio ir neleistino pasyvumo. Kasaciniuose skunduose atsakovai neteisingai remiasi kitose civilinėse bylose pateiktais teismų išaiškinimais dėl senaties termino institutą reglamentuojančių teisės normų taikymo.

46.       Atsakovai K. V. ir L. L. pareiškimais dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų, atsakovai V. D. ir I. A. atsiliepimais į kasacinius skundus, kurie pagal savo turinį laikytini pareiškimais dėl prisidėjimo prie kasacinių skundų, prašo patenkinti atitinkamai kitų atsakovų kasacinius skundus; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

47.       Atsakovė L. P. atsiliepimu į kasacinius skundus, kuris pagal savo turinį laikytinas pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovų kasacinių skundų, prašo iš dalies patenkinti atsakovų L. V., I. A., Č. O., V. D. kasacinius skundus; priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, kad nesutinka su atsakovo Č. O. kasacinio skundo argumentu, jog už skolininkių UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų administravimą ir priežiūrą yra atsakingas tik Unijos paskolų komitetas. Savo poziciją šiuo ginčo klausimu atsakovė L. P. grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė savo kasaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

48.       CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

49.       Kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-403/2023 26 punktą). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50.       Atsakovų kasaciniuose skunduose keliami materialiosios teisės klausimai dėl ieškinio senaties termino pradžią ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą, taip pat dėl kredito unijos stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto narių atsakomybės pagrindus, sąlygas, solidarumą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Be to, šioje byloje keliami ir procesiniai įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su prejudiciniais faktais bei įrodinėjimo naštos paskirstymu. Aptarti klausimai sudaro šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo

51.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

52.       Ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

53.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

54.       Taigi, CK 1.127 straipsnis sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

55.       Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013), teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

56.       Atsižvelgiant į bankroto proceso pagrindinį tikslą ir bankroto administratoriaus funkciją ginti kreditorių interesus, kasacinio teismo praktikoje suformuluota nuostata, kad tai, jog administratorius ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos kreditoriams atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti ne anksčiau kaip nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti būtent bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 42 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kada, padarius konkrečią žalą, bankroto administratorius galėjo ir turėjo sužinoti apie šią juridiniam asmeniui padarytą žalą, nustatoma pagal jau aptartas bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles.

57.       Nagrinėjamu atveju Unijai bankroto byla iškelta ir nemokumo administratorius paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2017 m. gruodžio 19 d. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Unijos dokumentai, įskaitant nagrinėjamai bylai aktualias UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų bylas, ieškovės nemokumo administratoriui perduoti 2018 m. sausio 22 d. Ieškovės nemokumo administratorius 2019 m. rugpjūčio 13 d. pateikė atsakovams L. P., L. L., L. V., I. A. ir V. D. pretenziją, kurioje prašė atlyginti žalą dėl neteisėto kreditavimo sutarčių ir paskolų išdavimo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, netinkamai ir nekokybiškai įvertinus paskolų rizikas, be kita ko, ir žalą dėl paskolų UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteikimo ir lėšų pagal jas išmokėjimo.

58.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nemokumo administratorius apie ieškovės teisių pažeidimą vėliausiai sužinojo ir turėjo sužinoti 2019 m. rugsėjo 14 d., t. y. pasibaigus pretenzijoje nustatytam 30 dienų terminui žalai atlyginti ir atsakovams to nepadarius. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškinio senaties termino pradžios, motyvuodamas tuo, kad nemokumo administratorius, 2019 m. rugpjūčio 13 d. pateikdamas daliai atsakovų minėtą pretenziją, tuo metu jau turėjo žinoti apie pažeistas ieškovės teises dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, susijusių su paskolų UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteikimu ir vėlesniu jų pertvarkymu. Apeliacinės instancijos teismas 3 metų ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d., laikydamas, kad būtent nuo šio momento nemokumo administratorius sužinojo apie ieškovės teisių pažeidimą minėtais atsakovų neteisėtais veiksmais.

59.       Atsakovų kasaciniuose skunduose teigiama, kad, pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Atsakovų teigimu, pagal teisės analogiją, ta pati taisyklė turėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai administratorius paties sandorio neginčija, bet jo pagrindu kreipiasi dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

60.       Tiek anksčiau galiojusio ir bylai aktualaus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte, tiek šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreiptis į teismą dėl šiose normose nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir (ar) bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu administratoriaus pareiga patikrinti juridinio asmens sudarytus sandorius apribota tokių sandorių sudarymo laikotarpiu, kuris turi būti ne trumpesnis nei 3 metai iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

61.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas ir nekeičia ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014). Todėl nemokumo administratoriui įstatymo nustatyta pareiga per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022 42 punktą). Papildomai pažymėtina, kad, pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį, specialiosios teisės normos netaikomos pagal analogiją, taigi, dar ir dėl to atmestinas atsakovų argumentas, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju prasidėjo nuo Unijos dokumentų perdavimo bankroto administratoriui.

62.       Be to, pirmiau nurodytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika suponuoja išvadą, kad administratorius gali patikrinti bei ginčyti ir juridinio asmens sandorius, sudarytus anksčiau nei 3 metai iki bankroto bylos iškėlimo dienos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016; 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020), tačiau tokiu atveju jis nėra įpareigotas tai padaryti per nustatytą 6 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos.

63.       Nagrinėjamu atveju likviduojamos dėl bankroto kredito unijos vardu pareikštu ieškiniu buvo prašoma priteisti iš buvusių ieškovės paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių jų bendrais neteisėtais veiksmais, t. y. paskolų sutarčių, sudarytų su UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“, vykdymo netinkama priežiūra ir priimtais sprendimais, kuriais pakeistos šių sutarčių sąlygos, ieškovei padarytos žalos atlyginimą. Sprendžiant, kada ieškovės nemokumo administratorius turėjo sužinoti apie tokios žalos padarymo faktą, atsižvelgtina į pirmiau nurodytus kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl ieškovo subjektyvaus sužinojimo apie žalos faktą momento nustatymo, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo sudėtingumą ir ieškovo rūpestingumą ginant savo teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, kad ieškovės nemokumo administratorius apie atsakovų veiksmais padarytą žalą turėjo sužinoti 2019 m. rugpjūčio 13 d., kai daliai jų pateikė pretenziją. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad administratorius apie žalos padarymo faktą žinojo ar turėjo žinoti anksčiau nei nurodytu momentu, tokių argumentų neteikia ir atsakovai kasaciniuose skunduose. Administratorius 2018 m. sausio 22 d. gavo visus Unijos dokumentus, taigi, laikotarpis, per kurį administratorius, išanalizavęs ir įvertinęs Unijos dokumentus, nustatė atsakovų veiksmais padarytos žalos faktą, sudaro šiek tiek daugiau nei metus ir šešis mėnesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį laikotarpį pripažinti neprotingai ilgu administratoriui sužinoti apie padarytą žalą nėra pagrindo, nes, pirma, UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteiktų paskolų pertvarkymas vyko 2013 m. rugsėjo–lapkričio mėn., t. y. prieš daugiau negu trejus metus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2017 m. gruodžio 8 d.); todėl šiems sandoriams patikrinti ĮBĮ nebuvo nustatytas 6 mėnesių terminas, antra, Unijos dokumentų apimtis didelė, vien UAB „Good Factor“ paskolos byla susideda iš daugiau nei 2000 lapų, o UAB „Difera“ paskolos byla – iš beveik 1500 lapų.

64.       Nesutiktina su vieno iš atsakovų kasacinio skundo argumentu, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023 nustatytas prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turintis faktas, jog Unijos nemokumo administratorius apie ieškinyje nurodomus ieškovės teisių pažeidimus sužinojo (turėjo sužinoti) būtent 2018 m. sausio 22 d., kai jam buvo perduoti Unijos dokumentai, įskaitant ir UAB „Difera“ bei UAB „Good Factor“ paskolų bylas. Viena vertus, kaip jau minėta, ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Kita vertus, nurodomoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo tik tai, jog Unijos nemokumo administratoriui apie sandorius ir Unijos valdymo organų veiksmus, iš kurių būtent toje byloje kildinama Unijai padaryta žala, tapo žinoma ne anksčiau nei 2018 m. sausio 22 d. Kadangi minėtoje byloje nebuvo nustatyta, kada ieškovės nemokumo administratorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie nagrinėjamoje byloje reikalaujamos atlyginti žalos padarymą, nurodyta nutartis neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje nustatant šį faktą.

65.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, atmeta kaip nepagrįstus atsakovų kasacinių skundų teiginius, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Priešingai nei nurodoma atsakovų kasaciniuose skunduose, iš skundžiamų procesinių sprendimų matyti, kad bylą nagrinėję teismai nustatė konkretų momentą, nuo kurio ieškovės nemokumo administratorius faktiškai sužinojo apie Unijai padarytą žalą, reikalaujamą atlyginti šioje byloje pareikštu ieškiniu, ir pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju ieškovės nemokumo administratorius apie žalos padarymo ieškinyje nurodytais atsakovų veiksmais faktą anksčiau neturėjo žinoti dėl pirmiau minėtų priežasčių.

Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

66.       Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

67.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas, kaip ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas, yra fakto klausimas, kurį, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, nors ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kurių tyrimas iš naujo nėra kasacijos dalykas, tačiau patikrina, ar konkrečiu atveju, kai buvo prašoma atnaujinti ieškinio senaties terminą pagal nurodytas, ištirtas ir teismų nustatytas faktines aplinkybes, buvo priimtas pagrįstas, motyvuotas, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų esmę sprendimas šiuo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

68.       Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 56 punktas).

69.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2019 m. rugpjūčio 13 d., padarė išvadą, jog ieškinio senaties terminas suėjo 2022 m. rugpjūčio 13 d. Ieškinys pateiktas 2022 m. lapkričio 17 d., todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

70.       Atsižvelgdama į subjektyviuosius (bankroto administratoriaus gebėjimą įvertinti didelės apimties dokumentų turinį, aktyvius veiksmus ginant Unijos interesus, duomenų, kad, praleidus ieškinio senaties terminą, pablogėjo atsakovų galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio, nebuvimą) ir objektyviuosius (kreditorių interesų apsaugos bankroto procedūros metu svarba) kriterijus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismai nagrinėjamoje byloje tinkamai pritaikė ieškinio senaties atnaujinimo taisykles.

71.       Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek Unijos finansinių duomenų, tiek Unijos bankroto bylos apimtis, inicijuotų civilinių bylų skaičius neleidžia 3 mėnesių ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpį vertinti kaip neatitinkantį teisingumo ar protingumo kriterijų ar pažeidžiantį sąžiningo ir rūpestingo elgesio standartus. Nors sutiktina su atsakovais, kad ieškovė, prašydama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byloje nepateikė konkrečių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti tokias aplinkybes, tačiau bylą nagrinėję teismai tokio pobūdžio informaciją galėjo patikrinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nes, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad skundžiamoje nutartyje nėra detaliai nurodyta, kokius konkrečius didelės apimties dokumentus nemokumo administratorius analizavo, kiek kitų civilinių bylų, gindamas Unijos interesus, inicijavo per laikotarpį nuo teismo nustatyto senaties termino pradžios momento iki ieškinio senaties pabaigos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendimą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą grindė minėtomis aplinkybėmis. 

72.       Kaip minėta, atsakovų kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad ieškovės nemokumo administratorius visus reikšmingus dokumentus gavo dar 2018 m. sausio 22 d., tada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga ir todėl ieškinio senaties terminas praleistas daugiau kaip pusantrų metų. Tačiau su šia atsakovų pozicija nesutiktina, nes, kaip jau pirmiau konstatuota šioje nutartyje, ieškinio senaties terminas prasidėjo ne administratoriui gavus Unijos dokumentus, o 2019 m. rugpjūčio 13 d.

73.       Pažymėtina, kad aplinkybę, jog nemokumo administratorius netinkamai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią ir ieškinyje nurodė, jog apie atsiradusią žalą sužinojo tik gavęs Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 (dėl garantinės išmokos dalinio išmokėjimo UAB „Difera“ paskolos atveju) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019 (dėl garantinės išmokos neišmokėjimo UAB „Good Factor“ paskolos atveju), atsakovai nepagrįstai vertina kaip pagrindžiančią, jog ieškovė aplaidžiai gynė savo teises ir todėl nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią ieškovės nemokumo administratoriaus poziciją apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip sąžiningą suklydimą, o ne sąmoningai pasyvų elgesį ginant ieškovės ir jos kreditorių interesus.

74.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą atsakovų kasacinių skundų argumentą, kad sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą viešojo intereso buvimas su nemokumu (bankrotu) susijusiose bylose neturi reikšmės. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius erga omnes (dėl visų, visiems); įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinių padarinių ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Kadangi užbaigus bankroto bylą skolininkė yra paprastai likviduojama, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų įmonės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Taigi, viešojo intereso egzistavimas šios kategorijos bylose daro įtaką tiems teisminiams procesams, kuriuose bankroto administratorius veikia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais (ginčydamas sandorius ir (ar) reikalaudamas priteisti įmonei padarytos žalos atlyginimą). Viešojo intereso požiūriu būtų nepateisinama, jei prioritetas būtų suteiktas tik teisinių santykių stabilumui, iš esmės ignoruojant didelės grupės kreditorių interesus gauti bent dalį jų reikalavimų patenkinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023 41 punktą).

75.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas bei nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aktualios sprendžiant šį ginčo klausimą. Atsakovų kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės praleistas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas teismams nenustačius svarbių priežasčių ir (ar) nepagrindžiant savo išvadų dėl tokių priežasčių buvimo.

Dėl kredito unijos stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės pagrindų

76.       Kasaciniais skundais keliami klausimai dėl atsakovų stebėtojų tarybos narių ir paskolų komiteto narės civilinės atsakomybės pagrindų. Teigiama, kad į stebėtojų tarybos kompetenciją nepatenka sprendimų dėl paskolų pertvarkymo priėmimas, nes ji yra ne valdymo, o priežiūros organas. Dėl paskolų komiteto narių atsakomybės analogiškai teigiama, kad paskolų komitetas nėra sprendimą faktiškai priimantis padalinys, be to, jam netaikomos vadovams priskirtos pareigos, todėl ir jo nariai nėra atsakomybės subjektai pagal pareikštą ieškinį.

77.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, įrodinėjo, kad žala padaryta buvusių Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių bendrais neteisėtais veiksmais, t. y. paskolų sutarčių, sudarytų su UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“, sąlygų vykdymo netinkama priežiūra ir priimtais sprendimais, kuriais pakeistos šių sutarčių sąlygos ir leista nukreipti projektų paramos lėšas ne prievolėms Unijai įvykdyti, o naudoti kaip apyvartines lėšas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteiktų paskolų pertvarkymas vyko 2013 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Taigi, sprendžiant minėtą atsakovų atsakomybės klausimą, turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu.

78.       KUĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kredito unijos savo veikloje vadovaujasi CK, KUĮ, kitais įstatymais, priežiūros institucijos priimtais teisės aktais ir savo įstatais. Kredito unijos taip pat vadovaujasi Finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymu, jeigu KUĮ nenustatyta kitaip (KUĮ 3 straipsnio 4 dalis).

79.       Pagal KUĮ 21 straipsnio 1 dalį, kredito unijoje turi būti šie organai: kredito unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Šių organų funkcijos pagal dispozityvų reguliavimą yra skirtingos, nes vieni jų paprastai atlieka kredito unijos valdymo funkciją, kuri apima juridinio asmens veiklos planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę, o kiti – priežiūros funkciją.

80.       Kredito unijos valdymo organai yra kredito unijos valdyba ir kredito unijos administracijos vadovas (KUĮ 21 straipsnio 2 dalis). Stebėtojų taryba yra kolegialus kredito unijos priežiūros organas (KUĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kredito unijų stebėtojų tarybos nariai yra prilyginami kredito unijos vadovams (KUĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kredito unijos valdybos, stebėtojų tarybos nariams bei administracijos vadovui, kaip valdymo ir priežiūros organų nariams, taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kitų kredito unijos struktūrinių padalinių, tokių kaip vidaus audito tarnyba, paskolų komitetas ar revizijos komitetas, tik pirmininkai priskiriami kredito unijos vadovams ir atitinkamai jiems taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (KUĮ 30 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020, 47 punktas).

81.       Kredito unijos stebėtojų tarybos kompetencija yra nustatyta KUĮ 27 straipsnio 1 dalyje, tačiau joje pateiktas stebėtojų tarybai priskiriamų funkcijų sąrašas nėra baigtinis ? pagal KUĮ 27 straipsnio 1 dalies 13 punktą, kredito unijos stebėtojų taryba svarsto ar sprendžia kitus klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar kredito unijos įstatus turi svarstyti ar spręsti kredito unijos stebėtojų taryba. Kiekvienas kredito unijos stebėtojų tarybos narys privalo imtis visų galimų priemonių, kad stebėtojų taryba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir kad sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitų įstatymų nustatytas pareigas. Kredito unijos stebėtojų tarybos narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis šią pareigą ar kitas teisės aktuose nustatytas pareigas, atsako kaip ir valdymo organų nariai pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis (KUĮ 27 straipsnio 5 dalis). Tokia pati Unijos stebėtojų tarybos nario prievolė nustatyta ir Unijos įstatų 5.32 papunktyje.

82.       Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 15 punkte nustatyta bendra taisyklė, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima Unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, išskyrus Tvarkoje nurodytus atvejus. Viena iš minėtos taisyklės išimčių nustatyta Tvarkos 16 punkte, kuriame nurodyta, kad Unijos valdyba turi teisę priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų tik esant Unijos paskolų komiteto ir Unijos stebėtojų tarybos pritarimui, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 000 Lt. Toks Unijos vidaus teisinis reguliavimas reiškia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės stebėtojų tarybos kompetencija buvo išplėsta, įtvirtinant ir šio organo pareigą priimti sprendimus dėl pritarimo arba nepritarimo, kai Unijoje sprendžiamas klausimas dėl reikšmingų paskolų suteikimo, pertvarkymo ir kt.

83.       Kredito unijos vadovai, taip pat ir stebėtojų tarybos nariai turi ne tik specifines pareigas, įtvirtintas KUĮ bei kituose teisės aktuose valdymo ar priežiūros organo nariams, bet ir fiduciarines pareigas, būdingas visų juridinių asmenų valdymo organų nariams (CK 2.87 straipsnio 1–4 dalys). Pagal CK 2.87 straipsnį, juridinio asmens valdymo organo narys (vadovas) privalo veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir būti lojalus, laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalys), savo turto nepainioti su juridinio asmens turtu, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis), pranešti apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.

84.       Netinkamas įstatyminių ir fiduciarinių pareigų vykdymas yra pagrindas kredito unijos vadovų civilinei atsakomybei atsirasti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019 30 punktą).

85.       Atsakovas L. V. kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė kolegialaus juridinio asmens priežiūros organo – stebėtojų tarybos – narių neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti, instituto normas (KUĮ 26 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 1 dalis, CK 2.87 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismai neatribojo stebėtojų tarybos, kaip priežiūros organo, kompetencijos nuo valdymo organo kompetencijos priimant verslo sprendimus, neatsižvelgė, kad stebėtojų tarybos (jos narių) kompetencijai nėra priskirtas verslo sprendimų priėmimas. 

86.       Su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutiktina. Kaip minėta, pagal Unijos Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 16 punktą, Unijos valdyba gali priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų tik esant Unijos paskolų komiteto ir Unijos stebėtojų tarybos pritarimui. Todėl ginčo paskolų atveju stebėtojų taryba turėjo pareigą vertinti ir spręsti, ar paskolų pertvarkymas nepažeis Unijos teisės aktų, ir tai turėjo padaryti tinkamai ištyrusi visą su paskolomis susijusią informaciją. Nors valdybai buvo priskirta funkcija priimti galutinį sprendimą dėl sutarčių modifikavimo, šiuo atveju stebėtojų taryba taip pat priėmė sprendimą pritarti ginčo paskolų pakeitimui ir buvo saistoma teisės aktais įtvirtintų taisyklių, kokiais atvejais Unijai suteikta teisė priimti teigiamą sprendimą dėl paskolos pertvarkymo. Todėl šioje byloje vertinant stebėtojų tarybos ir valdybos veiksmų teisėtumą pagrįstai spręsta, ar stebėtojų tarybos nariai, priimdami sprendimą pritarti paskolų pertvarkymui, veikė sąžiningai, teisėtai, geriausiais Unijos interesais (CK 2.87 straipsnio 1 dalis).

87.       Atsakovė L. P. kasaciniame skunde kvestionuoja civilinės atsakomybės taikymą paskolų komiteto nariams tuo pagrindu, kad paskolų komitetas nėra Unijos valdymo organas, jis nėra saistomas CK 2.87 straipsnio 1?4 dalyse nustatytų pareigų ir civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui taisyklės (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

88.       Pagal KUĮ 32 straipsnio 3 dalį, paskolų komitetas yra privalomas kredito unijos struktūrinis padalinys, tačiau jis nepriskiriamas kredito unijos valdymo organams. Paskolų komitetas nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų. Jis nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Paskolų komitetas taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas ir teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei pagal kredito unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas (KUĮ 33 straipsnio 2 dalis). Paskolų komiteto darbo tvarką nustato jo priimtas paskolų komiteto darbo reglamentas (KUĮ 33 straipsnio 5 dalis). Ieškovės Paskolų komiteto darbo reglamento 4 punkte nustatytos paskolų komiteto funkcijos, paskolų komitetas, be kita ko, svarsto klausimus dėl paskolų teikimo, pertvarkymo, nutraukimo, vertina unijos padalinių, darbuotojų pasiūlymus šiais klausimais, jų išvadas dėl kredito rizikos ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, teikia pasiūlymus unijos organams ir padaliniams dėl paskolų suteikimo, pertvarkymo, nutraukimo galimybių ir sąlygų, rizikos mažinimo priemonių (Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.1 papunktis); trūkstant duomenų sprendimams pagrįsti ar nustačius kitus trūkumus, reikalauja trūkumus pašalinti (Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.2 papunktis); prižiūri paskolų administravimą (Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.3 papunktis); vykdo kitas su kredito rizikos valdymu susijusias funkcijas (Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.9 papunktis).

89.       Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 15 punkte nustatyta, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima Unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, išskyrus Tvarkoje nurodytus atvejus. Minėtame teisės akte taip pat detaliai reglamentuota sprendimo dėl paskolos suteikimo priėmimo procedūra. Paskolų komitetas, apsvarstęs prašymą, gali: pritarti paskolos suteikimui ir siūlyti valdybai suteikti paskolą; atidėti paskolos svarstymą, kol bus pašalinti paskolų komiteto nurodyti trūkumai ir (ar) pateikta reikalinga informacija, dokumentai; nepritarti paskolos suteikimui (Tvarkos 116 punktas). Valdyba negali priimti sprendimo suteikti paskolą, jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus atskirus tvarkoje nurodytus atvejus (Tvarkos 123 punktas). Panašios nuostatos įtvirtintos ir Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklėse.

90.       Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad nors kredito unijos paskolų suteikimo procese sprendimai dėl skolininko įvertinimo ir pritarimo suteikti paskolą yra priskirti paskolų komiteto kompetencijai, paskolų komitetas neturi savarankiško teisinio subjektiškumo, todėl jis teisine prasme nėra civilinės atsakomybės dėl žalos, kildinamos iš sprendimo, priimto dėl vieno ar kito jo kompetencijai priskirto klausimo, subjektas. Tais atvejais, jeigu paskolų komiteto sprendimas nulėmė žalos kredito unijai atsiradimą, civilinės atsakomybės subjektai yra kredito unijos paskolų komiteto nariai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020 61 punktą). Paskolų komiteto nariai, kaip ir visi kiti kredito unijos nariai, privalo narių teisėmis naudotis ir pareigas atlikti taip, kad kredito unija veiktų stabiliai ir patikimai (KUĮ 13 straipsnio 9 dalis), o už kredito unijai padarytą žalą atsako CK nustatyta tvarka (KUĮ 20 straipsnis).

91.       Paskolų komiteto nario veiksmų neteisėtumas pasireiškia bendrosios pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), pažeidimu. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, neteisėtumas šiuo atveju gali pasireikšti neįvykdymu įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nors sutiktina su atsakove, kad tik Unijos vadovams taikomas fiduciarinių pareigų standartas, tačiau įvertinus aplinkybę, kad paskolų komitetas taip pat sprendžia dėl kito asmens (Unijos) jam patikėto turto valdymo, pritardamas suteikti ar pertvarkyti paskolą, yra pagrindas teigti, kad paskolų komiteto nariai pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį turi pareigą ex ante (iš anksto) vadovaudamiesi Unijos teisės aktais atidžiai ir rūpestingai įvertinti galimo Unijos sprendimo suteikti rizikingą paskolą pasekmes.

92.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nors sutiktina su atsakove L. P., kad paskolų komiteto nariai nėra kredito unijos valdymo ar priežiūros organo nariai ir jiems atsakomybė nėra taikoma tuo pačiu pagrindu kaip ir kredito unijos vadovams, tačiau savo pareigų netinkamu vykdymu, aplaidžiu, nerūpestingu ir neatidžiu elgesiu jie taip pat gali sukelti žalą kredito unijai, todėl kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad jiems taikoma civilinė atsakomybė bendraisiais CK nustatytais pagrindais (CK 6.263 straipsnio 1?2 dalys, 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-687/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020).

Dėl priežiūros organų narių bei paskolų komiteto narių atsakomybės sąlygų

93.       Kaip minėta, vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek pareigų juridiniam asmeniui, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje, pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, taip pat neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turi paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

94.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad kiekvieno kredito unijos vadovo, kaip ir bet kurio kito civilinių teisinių santykių subjekto, civilinė atsakomybė turi būti individualizuota, t. y. turi būti nustatyti kiekvieno atsakovo konkretūs neteisėti veiksmai priimant žalos atsiradimo pagrindu nurodomą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019 32 punktą).

95.       Viename iš kasacinių skundų nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti pažeidus įrodinėjimo taisykles – buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, atsakovams taikytas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas, nesivadovauta contra spoliatorem prezumpcija.

96.       Su šiais argumentais nesutiktina. Tiek pagal civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisykles, tiek pagal CPK 12 straipsnį ieškovė, pareiškusi atsakovams reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turėjo procesinę pareigą įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu atsakovai, gindamiesi nuo jiems pareikšto reikalavimo, turėjo teisę teikti įrodymus, paneigiančius ieškovės nurodytus pažeidimus ir jų kaltę dėl žalos atsiradimo. Jei atsakovų galimybės teikti įrodymus buvo apsunkintos aplinkybės, kad tam tikri įrodymai yra pas ieškovę, atsakovai, siekdami paneigti ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, galėjo teismo prašyti išreikalauti įrodymus (CPK 199 straipsnis). Atsakovai nei bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniuose skunduose negrindė, kokių konkrečių dokumentų negalėjo pateikti dėl to, kad tie dokumentai yra pas ieškovę.

97.       Dėl kasacinio skundo argumento, kad nepagrįstai nesivadovauta contra spoliatorem prezumpcija, pažymėtina, kad tai prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, bet ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020 77 punktą). Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tik tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas). Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovė pateikė ne visus reikšmingus UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolų bylų dokumentus, dalį jų sąmoningai nuslėpė, dėl to pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

98.       Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai nustatė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, nes procesiniuose sprendimuose nenurodė atsakovų padarytų konkrečių pažeidimų, neindividualizavo atsakovų padarytos žalos ir nepagrįstai taikė atsakovams solidariąją atsakomybę.

99.       Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose išsamiai pasisakyta dėl kiekvieno iš atsakovų, kaip atitinkamų kredito unijos organų ir padalinių (valdybos, stebėtojų tarybos, paskolų komiteto) narių, ėjusių šias pareigas ginčui aktualiu laikotarpiu, neteisėtų veiksmų. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, be kita ko, Unijos vidaus teisės aktais (t. y. Unijos įstatų, Unijos valdybos darbo reglamento, Paskolų komiteto darbo reglamento, Stebėtojų tarybos darbo reglamento, Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių, Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos, Kredito rizikos valdymo politikos, Rizikos vertinimo tvarkos nuostatomis), nustatė, kad kiekvienas iš minėtų Unijos organų ir padalinių ? tiek valdyba ir stebėtojų taryba, tiek paskolų komitetas – privalomai dalyvauja reikšmingų paskolų, kurių suma viršija 500 000 Lt, suteikimo ar pertvarkymo procesuose, atitinkamai priima savarankiškus sprendimus su tokiomis paskolomis susijusiais klausimais, taip pat ir dėl tokio pobūdžio paskolų pertvarkymo. Nors galutinį sprendimą dėl paskolų pertvarkymo priima valdyba, tačiau tiek paskolų komiteto, tiek stebėtojų tarybos teigiamas sprendimas (pritarimas, sutikimas, siūlymas) dėl konkrečios paskolos pertvarkymo, tiek ir pačios valdybos narių balsų dauguma priimtas teigiamas sprendimas tokiu klausimu yra būtinosios sąlygos paskolos sutarčiai sudaryti ar pertvarkyti (pakeisti). Spręsdamas dėl konkrečios paskolos pertvarkymo, kiekvienas iš minėtų organų savarankiškai nagrinėja, tikrina, svarsto ir vertina jam pateiktą bei paties papildomai surinktą dokumentaciją, susijusią su skolininko finansine būkle, skolininko patikimumu, paskolos grąžinimo šaltinių realumu, paskolos užtikrinimo priemonėmis ir jų pakankamumu, paskolos rizikingumu, paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygomis ir tvarka, ir, turėdamas teisę gauti sprendimui priimti reikalingą informaciją, visų duomenų pagrindu priima teisinę reikšmę turintį sprendimą. 

100.       Pagal Unijos Verslo klientų kredito rizikos vertinimo tvarkos, patvirtintos Unijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. V-195, 3.1 papunktį, Unijos darbuotojai, vykdantys paskolų suteikimo procedūras, ir valdymo organų nariai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo, turi rūpintis skolinimo patikimumu, vykdyti atsakingą skolinimo praktiką. Sprendimai dėl skolinimo Unijoje turi būti priimami tik įvertinus paskolos negrąžinimo riziką. Apie skolininką turi būti surinkta pakankamai informacijos, reikalingos tinkamam rizikos įvertinimui ir sprendimų dėl paskolos pagrindimui (Rizikos vertinimo tvarkos 3.2 papunktis). Jei kyla pagrįstų abejonių dėl skolininko patikimumo, paskola paprastai nesuteikiama, net jei pajėgumas grąžinti paskolą ir siūlomas užtikrinimas yra pakankami (Rizikos vertinimo tvarkos 3.6 papunktis). Valdyba ir paskolų komitetas nepriima sprendimo dėl paskolos suteikimo, jei skolininko būklė įvertinta kaip aukštesnės nei vidutinė rizikos arba bloga (t. y. 4 ar 5 rizikos grupės), išskyrus retus atvejus, kai paskolos grąžinimo šaltinis nepriklauso nuo skolininko būklės (Rizikos vertinimo tvarkos 3.7 papunktis). Tvarka turi vadovautis visi Unijos darbuotojai, vadovai, vykdantys verslo klientų kredito rizikos vertinimą ar kitaip dalyvaujantys kredito rizikos valdymo procese (Rizikos vertinimo tvarkos 5 punktas).

101.       Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Unija, prieš suteikdama paskolą, 2013 m. rugpjūčio 12 d. atliko UAB „Difera“ analizę (ieškinio priedas Nr. 41) ir nurodė, jog projektas neatsiperka per paskolos laikotarpį, o bendras visų finansinių rodiklių vertinimas atitiko 4 balus (aukštesnės nei vidutinės ir aukštos kredito rizikos klientas).

102.       Iš Unijos atliktos UAB „Good Factor“ 2013 m. rugpjūčio 20 d. analizės teismai nustatė, kad 2013 m. liepos 1 d. UAB „Good Factor“ pinigų srautai buvo nepakankami finansiniams įsipareigojimams dengti. Nors bendras finansinių rodiklių vertinimas buvo 4 balai, tačiau finansinių įsipareigojimų vykdymas siekė 5 balus, o tai pagal Rizikos vertinimo tvarkos 12.3 papunktį reiškė, kad UAB „Good Facor“ priskiriama prie aukštos rizikos grupės klientų (6 t., b. l. 748–762).

103.       Taigi, UAB „Good Factor“ ir UAB „Difera“ jau paskolų suteikimo momentu buvo įvertintos kaip aukštesnės nei vidutinės ir aukštos kredito rizikos klientės. Kaip minėta, pritardami ginčo paskolų pertvarkymui ir priimdami sprendimą jas pertvarkyti, atsakovai buvo saistomi Rizikos vertinimo tvarkoje nustatytų taisyklių. Atitinkamai, vertinant riziką, turėjo būti atsižvelgta į skolininko patikimumą ir nepriimamas sprendimas dėl paskolos suteikimo, jei skolininko rizikos grupė įvertinta kaip aukštesnė nei vidutinė arba bloga (t. y. 4 ar 5 rizikos grupės), jei kartu nenustatoma, kad paskolos grąžinimo šaltinis nepriklauso nuo skolininko būklės (Rizikos vertinimo tvarkos 3.7 papunktis).

104.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal 2012 m. liepos 23 d. sudarytą paskolos sutartį Unija suteikė UAB „Difera“ 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskolą, skirtą inovatyviai gamybos bazei kaimiškose vietovėse steigti ir plėtoti. Prievolių pagal Paskolos sutartį I įvykdymui užtikrinti UAB „Difera“ įkeitė: lėšas, gautinas iš NMA pagal paramos sutartį; žemės sklypo, esančio Ignalinos r., Mikalavo k., dalį; UAB „Difera“ kaip įmonę; įrengimą (drėgnomatį) ir įrangą, įsigytą projektui įgyvendinti (dyzelinį krautuvą). Be to, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (toliau – ŽŪPGF) garantija ne mažiau kaip 70 proc. paskolos sumos. UAB „Difera“ 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama: atsisakyti dalies ieškovės naudai įkeistų lėšų pagal paramos sutartį su NMA; leisti pagal paramos sutartį gaunamas antrojo projekto etapo įgyvendinimo lėšas nukreipti projektui įgyvendinti (apyvartinėms lėšoms), o ne paskolai dengti; likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus, paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. kovo 15 d. Unijos paskolų komitetui, valdybai ir stebėtojų tarybai pritarus Paskolos sutarties I pertvarkymui, 2013 m. spalio 8 d. Unija ir UAB „Difera“ pasirašė Paskolos sutarties I pakeitimą. Pertvarkius UAB „Difera“ paskolą, paskolos grąžinimo šaltinis tapo priklausomas nuo skolininkės veiklos pajamų, kadangi atsisakyta buvusio įsipareigojimo iš NMA gautas ir gautinas paramos lėšas nukreipti būtent prievolėms pagal sutartį su Unija vykdyti ir paskolai grąžinti, leidžiant tokias lėšas nukreipti UAB „Difera“ apyvartinėms lėšoms pagal naujai pateiktą verslo planą.

105.       Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad pagal 2013 m. sausio 30 d. sudarytą Paskolos sutartį II Unija suteikė UAB „Good Factor“ 1 461 000 Lt (423 134,85 Eur) paskolą, skirtą investicijoms pagal projektą „Baldų ruošinių cecho įrengimas Obeliuose“ finansuoti. Prievolių pagal Paskolos sutartį II įvykdymui užtikrinti UAB „Good Factor“ įkeitė: lėšas, gautinas iš NMA pagal paramos sutartį; nuomos teises, kylančias iš 2012 m. birželio 28 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties; lėšas (ne mažiau kaip 731 000 Lt (211 712,23 Eur), esančias įrangos tiekėjo ar kredito unijos sąskaitoje, į kurią išmokamos paskolos lėšos; įrangą, įsigytą projektui įgyvendinti. Be to, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ŽŪPGF garantija ne mažiau kaip 50 proc. paskolos sumos. 2013 m. spalio mėn. UAB „Good Factor“ pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama leisti dalį pagal paramos sutartį gaunamos paramos lėšų nukreipti projektui įgyvendinti (apyvartinėms lėšoms), o ne atsiskaityti su Unija ir leisti likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus. Unijos paskolų komitetui, valdybai ir stebėtojų tarybai pritarus Paskolos sutarties II pertvarkymui, 2013 m. gruodžio 4 d. Unija ir UAB „Good Factor“ pasirašė Paskolos sutarties II pakeitimą. Pertvarkius UAB „Good Factor“ paskolą, atsisakyta buvusio įsipareigojimo iš NMA gautas ir gautinas paramos lėšas iš karto nukreipti būtent prievolėms pagal sutartį su Unija vykdyti ir paskolai grąžinti, leidžiant tokias lėšas nukreipti UAB „Good Factor“ apyvartinėms lėšoms pagal naujai pateiktą verslo planą.

106.       Taigi, pertvarkius tiek UAB „Difera“, tiek UAB „Good Factor“ paskolų sutartis, buvo atsisakyta realaus paskolų grąžinimo šaltinio (NMA paramos lėšų), nors pagal Paskolos sutartį I (UAB „Difera“ atveju) NMA paramos lėšos turėjo dengti didelę dalį paskolos sumos, o pagal Paskolos sutartį II (UAB „Good Factor“ atveju) NMA paramos lėšos turėjo dengti visą paskolos sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismai tinkamai nustatė, jog priimant sprendimus pertvarkyti paskolas nebuvo įsitikinta, ar yra Rizikos vertinimo tvarkos 3.7 papunktyje įtvirtinta būtinoji paskolų pertvarkymo sąlyga, kad paskolos gavėjai galės grąžinti paskolas iš kitų šaltinių nei vykdomos veiklos pajamų.

107.       Be to, tiek UAB „Difera“, tiek UAB „Good Factor“ iki paskolų sutarčių pertvarkymo net 8 kartus keitė (pratęsė) galutinį viso projekto įgyvendinimo terminą, todėl teisėjų kolegija pritaria teismų išvadai, kad UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ prašymų dėl paskolų pertvarkymo pagrįstumas ir naujai pateiktuose verslo planuose pateiktos optimistinės pardavimo pajamų prognozės (palyginti su paskolų teikimo metu teiktais verslo planais) turėjo atsakovams sukelti pagrįstų abejonių ir lemti poreikį surinkti papildomą informaciją arba apskritai nepritarti pertvarkymui. Pažymėtina ir tai, kad atsakovai kasaciniuose skunduose neteikia argumentų šioms teismų aplinkybėms paneigti, neįrodinėja, jog UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ finansiniai dokumentai paskolų pertvarkymo metu teikė pagrindo išvadai, kad paskolos gavėjos turėjo realių finansinių galimybių įvykdyti skolos grąžinimo prievoles iš pardavimo pajamų ar (ir) kad likusių prievolių užtikrinimo priemonių pakako Unijos reikalavimams užtikrinti.

108.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, kasacinių skundų argumentais nepaneigta, kad atsakovams priimant sprendimus dėl Paskolų sutarčių I ir II pertvarkymo, kuriais leista nukreipti iš NMA gaunamas projektų paramos lėšas ne prievolėms Unijai įvykdyti, o naudoti kaip apyvartines lėšas, tuo metu skolininkės iš esmės negavo pardavimo pajamų, UAB „Good Factor“ net nebuvo pradėjusi vykdyti realios veiklos pagal projektą, abi įmonės nuolat delsė vykdyti mokėjimus pagal Paskolos sutartis I ir II. Skolininkės buvo naujai įsteigtos įmonės, neturėjo kredito istorijos, nebuvo kruopščiai įvertinti jų verslo planai, galimybės grąžinti paskolas iš veiklos, sutarties vykdymo metu buvo nustatyti vykdymo pažeidimai (vėlavimas mokėti palūkanas). Pirminiai sprendimai suteikti paskolas galėjo būti priimti tik todėl, kad skolininkės pateikė pakankamas prievolių užtikrinimo priemones, jog ir nesant apyvartinių lėšų paskolos bus grąžintos. Tačiau pakeitus sutartis ir atsisakius esminės prievolių užtikrinimo dalies, nesant patikimų duomenų, kad paskolos gavėjos vykdo pelningą veiklą (faktiškai net nebandžius šios aplinkybės ištirti), atsakovai akivaizdžiai pažeidė draudimą suteikti paskolą subjektui, kurio kreditingumas yra vidutinis ar net blogas.

109.       Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, jog paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams svarstant ir priimant teigiamus sprendimus dėl Paskolos sutarties I su UAB „Difera“ pertvarkymo, kurių pagrindu 2013 m spalio 8 d. buvo sudarytas Unijos ir UAB „Difera“ sutarties pakeitimo susitarimas, taip pat svarstant ir priimant teigiamus sprendimus dėl Paskolos sutarties II su UAB „Good Factor“ pertvarkymo, kurių pagrindu 2013 m. gruodžio 4 d. buvo sudarytas Unijos ir UAB „Good Factor“ sutarties pakeitimo susitarimas, nebuvo veikiama taip, kaip reikalaujama iš šių organų pagal įstatymus ir Unijos veiklą reglamentuojančius vidaus teisės aktus.

110.       Kasaciniame skunde atsakovė L. P. teigia, kad jos, kaip paskolų komiteto narės, funkcija, susijusi su paskolų svarstymu ir išdavimu, buvo vienintelė – savarankiškai įvertinti svarstyti pateiktus dokumentus ir informaciją ir priimti sprendimus (Paskolų komiteto darbo reglamento 5.2.1 papunktis). Atsakovės L. P. teigimu, bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota, kad ji pažeidė minėtą pareigą ? priėmė nesavarankišką sprendimą, pateikiamus dokumentus ir informaciją vertino šališkai, nesavarankiškai, pažeidė paskolų suteikimo tvarkoje ir kreditų valdymo politikoje nustatytus prioritetus. Kitaip tariant, atsakovė L. P. iš esmės teigia, kad ji sprendimų dėl Paskolų sutarčių I ir II pertvarkymo procese tinkamai įvykdė visas jai kaip Unijos paskolų komiteto narei tenkančias pareigas.

111.       Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka. Kaip minėta, pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, paskolų komiteto nariai turi pareigą vadovaudamiesi Unijos teisės aktais atidžiai ir rūpestingai įvertinti galimo Unijos sprendimo suteikti paskolą pasekmes. Paskolų komiteto darbo reglamento 5.2 papunktyje nustatytos šio komiteto narių pareigos, o viena iš šių pareigų ? savarankiškai įvertinti svarstyti pateiktus dokumentus ir informaciją ir priimti sprendimus. Šią nuostatą reikia aiškinti sistemiškai kartu su kitomis Paskolų komiteto darbo reglamento ir kitų teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis paskolų komiteto kompetenciją (žr. šios nutarties 88?89 punktus). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Unijos paskolų komiteto nariai sprendimus, susijusius su UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ suteiktų paskolų pagal Paskolų sutartis I ir II pertvarkymu, priėmė aplaidžiai įvertinę jiems svarstyti pateiktus dokumentus ir informaciją, susijusią su skolininkių statusu, patikimumu, finansine būkle, paskolos grąžinimo šaltiniais, verslo planų realumu, visiškai nevertino pateiktų verslo planų ekonominio pagrįstumo ir įgyvendinimo galimybių, paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumo (atsisakius esminio jų – NMA skiriamų paramos lėšų), neįsitikino tuo, kad skolininkės bus pajėgios grąžinti paskolas iš savo pajamų ar kitų patikimų šaltinių. Nors tiek UAB „Difera“, tiek UAB „Good Factor“ vykdė investicinius projektus ir prašė pertvarkyti paskolas taip, jog įsipareigojimai Unijai būtų vykdomi iš investicinės veiklos, kuri pertvarkymo metu dar net nebuvo pradėjusi teikti pajamų, tačiau nė vienas iš Unijos paskolų komiteto narių, teikdamas Unijos valdybai sutikimą dėl paskolų pertvarkymo, nekėlė klausimo dėl skolininkių finansinio pajėgumo grąžinti paskolas, neprašė atnaujinti duomenų apie paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių vertę, taip pat neužprotestavo paskolų komiteto sprendimo, priešingai – vienbalsiai pritarė nuostolingų paskolų pertvarkymui, dėl to Unija neteko galimybės susigrąžinti suteiktų paskolų iš NMA lėšų. Tokiais neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) Unijos paskolų komiteto nariai pažeidė minėtas įstatymuose ir vidaus teisės aktuose nustatytas pareigas, taip pat bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

112.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad sprendimų tiek dėl UAB „Difera“, tiek dėl UAB „Good Factor“ paskolų pertvarkymo priėmimo metu kiekvienas Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narys balsavo „už“ ir priėmė sprendimus asmeniškai. Kaip minėta, teismai nustatė ir įvertino visų Unijos organų veiksmus atliekant tiek paskolų pertvarkymo, tiek paskolų administravimo procesus. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kiekvienas iš minėtų subjektų, balsuodamas ir pasisakydamas už paskolų pertvarkymą, asmeniškai prisiėmė atsakomybę už priimamų sprendimų teisingumą, o tai, jog visi Unijos organai priėmė vienodus sprendimus dėl minėtų paskolų pertvarkymo, nereiškia, kad bylą nagrinėję teismai neindividualizavo jų neteisėtų veiksmų.

Dėl atsakovų atsakomybės solidarumo

113.       Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nors pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

114.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

115.       Teismų nustatyta, kad, pagal ginčui aktualų reglamentavimą, tiek stebėtojų tarybos, tiek valdybos, tiek paskolų komiteto sprendimai pertvarkyti ginčo paskolas buvo būtinoji ginčo sutarčių pakeitimo sąlyga. Tiek Unijos valdyba, tiek stebėtojų taryba, vadovaudamasi CK 2.87 straipsnio 1 dalimi, tiek paskolų komitetas pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį turėjo vadovautis Unijos veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir vidaus aktais ir įvertinti, ar ginčo paskolų pertvarkymas atitinka Unijos teisės aktus.

116.       Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad šiuo atveju žala atsirado dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių sąveikos, t. y. valdybos, stebėtojų tarybos ir paskolų komiteto narių savarankiškų sprendimų, tačiau kiekvienam iš šių sprendimų esant būtinąja žalos Unijai atsiradimo priežastimi (objektyvusis bendrininkavimas), todėl atsakovams – kredito unijos vadovams (valdybos, stebėtojų tarybos nariams ir paskolų komiteto pirmininkui) bei paskolų komiteto nariams – taikytina solidarioji atsakomybė. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo skundžiamoje nutartyje, kad kiekvieno Unijos organo veiklą reglamentavę vidaus teisės aktai įtvirtino solidariąją Unijos organų atsakomybę už bendrai priimtus sprendimus (Unijos valdybos darbo reglamento 7.1 papunktis; Unijos paskolų komiteto darbo reglamento 8 punktas; Unijos įstatų 5.78–5.79 papunkčiai).

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

117.       Atsakovų kasaciniuose skunduose teigiama, kad nagrinėjamu atveju buvo teisinis pagrindas atleisti Unijos stebėtojų tarybos narius nuo atsakomybės pagal Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 papunkčio nuostatas. Šiose nurodyta, kad stebėtojų tarybos narys gali būti atleidžiamas nuo nuostolių, kuriuos jis padarė atlikdamas savo pareigas, atlyginimo, jeigu jis rėmėsi Unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydamas normalios komercinės rizikos laipsnio. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą, nes byloje nustatytų įrodymų visuma patvirtina, jog Unijos stebėtojų tarybos nariai, priimdami atitinkamus sprendimus dėl paskolų pertvarkymo, rėmėsi informacija, kuria buvo rimtas pagrindas abejoti, todėl nebuvo pagrindo atleisti juos nuo atsakomybės remiantis Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 papunkčio nuostatomis.

118.       Kasacinių skundų argumentai dėl skirtingo atsakovų kaltės laipsnio (kadangi galutinį sprendimą dėl paskolos sąlygų pakeitimo priima valdyba, todėl ji yra daugiau atsakinga už kilusią žalą nei kitų organų nariai ir pan.), pripažinus, kad visų atsakovų veiksmai yra būtinoji žalos atsiradimo priežastis, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau gali būti reikšmingi kitoje byloje nagrinėjant regresinį reikalavimą dėl solidariųjų skolininkų dalių nustatymo atsižvelgiant į jų kaltės laipsnį. 

119.       Kasaciniuose skunduose taip pat nurodomas argumentas, kad kitose civilinėse bylose priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (būtent Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 ir 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-524 330/2019) yra konstatuotas netinkamas UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ paskolos sutarčių administravimas, o ne neteisėtų sprendimų dėl šių paskolos sutarčių pertvarkymo priėmimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtose bylose buvo sprendžiama dėl Unijos pareikšto reikalavimo ŽŪPGF išmokėti garantijas, kuriomis buvo užtikrintas UAB „Difera“ ir UAB „Good Factor“ prievolių pagal Paskolų sutartis I ir II vykdymas. Nurodytų bylų ir šios bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas skiriasi, minėtose bylose nebuvo sprendžiamas Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių atsakomybės klausimas, nebuvo tiriamos, vertinamos ir nustatomos su šiuo klausimu susijusios reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl nesutiktina su atsakovų pozicija, kad minėti teismų procesiniai sprendimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Dėl bylos procesinės baigties

120.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovų kasaciniuose skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant šią bylą buvo padaryta materialiosios ir (ar) proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to atsakovų kasaciniai skundai atmestini, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

121.       Kiti kasacinių skundų argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

122.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

123.       Kadangi atsakovų kasaciniai skundai atmetami, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame procese neatlygintinos.

124.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovų 6513,43 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų kasacinius skundus atlyginimą, taip pat pridėjo ieškovei teisines paslaugas šioje byloje teikusios advokatų kontoros pažymą, pasirašytą vyr. finansininkės, patvirtinančią nurodytos sumos apmokėjimą.

125.       Nurodyta išlaidų suma viršija maksimalų priteistiną dydį už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau ? Rekomendacijos) 7 punktas, 8.14 papunktis).

126.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Pažymėtina, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

127.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju atsiliepimas pateiktas į penkis kasacinius skundus, tačiau juose dauguma išdėstytų argumentų iš esmės sutampa, byloje sprendžiami teisės klausimai nėra nauji, lemiantys specialiųjų teisinių žinių ir papildomų advokato darbo laiko sąnaudų poreikį, nusprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo viršyti Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl ieškovei priteistinas dalies nurodytų išlaidų atlyginimas, t. y. 3733,88 Eur, šią sumą iš kasacinius skundus pateikusių atsakovų priteisiant lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 746,78 Eur (3733,88 ÷ 5).

128.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini), L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), Č. O. (a. k. (duomenys neskelbtini), V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 746,78 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt šešis Eur 78 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ (j. a. k. 302586230) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Antanas Simniškis

        Donatas Šernas

        Agnė Tikniūtė