Civilinė byla Nr. e2-114-186/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00783-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo         13 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-5101-781/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Piliuona“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Statra“ (kuri ieškinio teikimo metu buvo restruktūrizuojama) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Piliuona“ 1 291 875,64 Eur skolos, 46 507,52 Eur delspinigių ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovės turtą.
2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti nutarė areštuoti atsakovei priklausantį turtą 1 291 875,64 Eur sumai.
3. Ieškovė 2016 m. gegužės 27 d. prašymu prašė laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, tačiau 2016 m. birželio 2 d. raštu atsisakė minėto prašymo.
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai, tačiau atsakovė pateikė dėl jo prieštaravimus.
5. Vilniaus apygardos teisme 2016 m. birželio 29 d. gautas ieškovės 2016 m. birželio 28 d. pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo.
6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir civilinę bylą nutraukė, taip pat panaikino 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
7. Ieškovė 2016 m. liepos 4 d. pateikė teismui 2016 m. birželio 29 d. pareiškimą, kuriuo prašė 2016 m. birželio 29 d. pateiktą ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo laikyti negaliojančiu, nes buvo netinkamai suprastos ieškinio atsisakymo pasekmės, prašė civilinę bylą nagrinėti toliau.
8. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje           Nr. e2-1695-196/2016, paliko Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje        Nr. e3K-3-327-684/2017, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
9. Vilniaus apygardos teisme 2017 m. rugpjūčio 31 d. gauti ieškovės UAB „Statra“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ieškovė nurodė, kad nepalaiko prašymo dėl ieškinio atsisakymo, prašė bylą nagrinėti toliau ir ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1 291 875,64 Eur dydžio skolos ir 46 507,52 Eur dydžio delspinigių sumai areštuoti atsakovei UAB „Piliuona“ priklausančias pinigines lėšas, o jų nesant ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį / kilnojamąjį turtą, turtines teises. Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad nagrinėjamu atveju ieškinys prima facie pagrįstas, be to, teismas jau buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Taip pat, jos nuomone, grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui gali lemti ir didelė ieškinio suma. Pažymėjo, jog atsakovė jau perleidžia jai priklausantį turtą, siekiant išvengti įsipareigojimų ieškovei įvykdymo.
10. Atsakovė UAB „Piliuona“ atsiliepime į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo su juo nesutiko. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2017 m. vasario 28 d. nutartimi analogišką ieškovo prašymą jau atmetė, o ieškovė nepateikė teismui iš esmės jokių naujų argumentų ir (ar) įrodymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ieškovės UAB „Statra“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
12. Teismas, įvertinęs tarp UAB „Piliuona“ ir UAB „Statra“ pasirašytą 2016 m. birželio 28 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame šalys patvirtino, jog įsipareigojimų viena kitai neturi, atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus (ieškovės balansus, dokumentus iš ieškovės restruktūrizavimo bylos), kurių pagrindu galima daryti išvadą, jog ieškovės prašoma priteisti suma galimai nebuvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą, sprendė, jog šioje proceso stadijoje kyla tam tikrų abejonių dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo, o tai reiškia, jog neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Tačiau taip pat nurodė, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo galimybė nėra atmestina visiškai.
13. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų suformuotą praktiką didelė ieškinio suma objektyviai nepadidina ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, taigi, vien tik didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-258-516/2016). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad tokios pačios pozicijos, nagrinėdamas iš esmės analogišką ieškovės prašymą, laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3P-375/2017. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės turto perleidimo faktą, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė ir antros būtinos laikinosioms apsaugos priemonės taikyti sąlygos – jog egzistuoja  galimybė, kad teismo sprendimą įvykdyti bus sunku.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja sąlygos, būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, todėl jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

15. Ieškovė UAB „Statra“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai atliko preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų pagrįstumo įvertinimą, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, mokėjimo pavedimų, kasos išlaidų orderių, kurie galėtų patvirtini, jog yra atsiskaičiusi su ieškove. Be to, 2011 m. balandžio 5 d. rangos darbų sutarties, atliktų darbų aktų ir ieškovės išrašytų atsakovei PVM sąskaitų faktūrų pagrindu buvo patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas BUAB „Murena“ bankroto byloje, o tai patvirtina faktą, jog atsakovė ieškovės atliktus darbus priėmė ir dėl jų neturėjo jokių pretenzijų. Pažymi, kad prašoma priteisti skola nėra susijusi su ieškovės buhalterine apskaita. 
2. Byloje taikytina prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nes ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie sunkią atsakovės finansinę padėtį. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nuo 2014 m. neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų bei jos apyvarta svyruoja nuo 100 000 Eur iki 200 000 Eur, todėl ieškinio suma atsakovei laikytina akivaizdžiai didele. Be to, atsakovė iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 priėmimo perleido dalį turėto turto.
16. Atsakovė UAB „Piliuona“ atsiliepime į ieškovės UAB „Statra“ atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog jos pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra duomenų, leidžiančių abejoti pareikšto ieškinio pagrįstumu. Be to, nepagrįstai apeliantė teigia, jog prašoma priteisti skola nėra susijusi su jos buhalterine apskaita. Apeliantė pati nurodė, kad skola susidarė pagal PVM sąskaitas faktūras, todėl jos neabejotinai turėjo būti įtrauktos į apeliantės apskaitą.
2. Atsakovė kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl BUAB „Murena“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų, grindžiamų neva tarp apeliantės ir atsakovės sudaryta rangos sutartimi, atsisakymo, nes paaiškėjo, jog tokia sutartis negalėjo būti vykdoma. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-107-480/2016, patvirtino patikslintą (sumažintą) atsakovės finansinį reikalavimą BUAB „Murena“ bankroto byloje.
3. Ieškinio pagrįstumu verčia abejoti ir apeliantės elgesys proceso metu – ji yra pareiškusi atsisakymą nuo pareikšto ieškinio.
4. Apeliantė duomenų apie atsakovės turtinę padėtį turėjo iki kreipiantis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl juos galėjo pateikti kartu su šiuo prašymu, tačiau to nepadarė, todėl kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji rašytiniai įrodymai neturi būti priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnio pagrindu.
5. Atsakovės veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto projektų vystymu, todėl vieno ar kito nekilnojamojo turto realizavimas atsakovei vykdant savo pagrindinę veiklą neįrodo, jog ji vengia prievolių apeliantei įvykdymo.
6. Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ji sumokėjo žyminį mokestį už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimą.
7. Teismuose yra nagrinėjama ne viena civilinė byla, kuriose apeliantė taikė akivaizdžiai nesąžiningos ir galimai neteisėtos veiklos modelį ir objektyviai neturėdama jokių reikalavimo teisių, taip pat panaudodama netikrus dokumentus piktnaudžiavo proceso teisėmis reikšdama ieškinius bei prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantė reiškiamais reikalavimais iš esmės siekia sutrikdyti kitų asmenų ūkinę komercinę veiklą, o ne savo tariamų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo. Vien tai, kad apeliantė prašo visų pirma areštuoti atsakovės pinigines lėšas, o tik jų esant nepakankamai – atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įrodo, jog siekiama priešingos proceso šalies veiklos sutrikdymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų rašytinių įrodymų    

17. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
18. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad tokie įrodymai negali būti priimti vadovaujantis CPK 314 straipsniu, nes juos apeliantė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui.
19. CPK 314 straipsnyje reglamentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nors pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, jų pateikimas kartu su atskiruoju skundu nagrinėjamu atveju nepažeidžia atsakovės procesinių teisių, nes savo nuomonę ir įvertinimą dėl jų ji galėjo išdėstyti pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą. Be to, pats procesinį dokumentą teikiantis subjektas sprendžia kokiais įrodymais jis įrodinės savo pareikšto prašymo pagrįstumą. Šiuo atveju teismui priėmus apeliantei nepalankų procesinį sprendimą, jai turi būti suteikta galimybė papildomais įrodymais pagrįsti šio procesinio sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atsisakyti priimti apeliantės prie atskirojo skundo pridėtus rašytinius įrodymus, todėl jie vertinami atsižvelgiant į atskirajame skunde išdėstytus argumentus.   

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

21. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-107-516/2016).
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog ieškovės pateiktas ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs į bylą pateiktą 2016 m. birželio 28 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą bei atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus (ieškovės balansus, dokumentus iš ieškovės restruktūrizavimo bylos), kurie, anot teismo, leidžia spręsti apie tai, kad ieškovės prašoma priteisti suma galimai nebuvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą. Teismas pripažino, kad jau šioje proceso stadijoje kyla tam tikrų abejonių dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tokiu būdu pasisakydamas dėl byloje pateiktų tam tikrų rašytinių įrodymų, iš esmės juos preliminariai įvertino (iš anksto pasisakė dėl jų įrodomosios vertės), nors byloje surinktų rašytinių įrodymų tyrimas turi būti atliekamas nagrinėjant bylą iš esmės ir teismo įvertinimas turi būti pateikiamas priimtame sprendime, o ne nutartyje, kuria yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas.
25. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovų nurodytiems argumentams patvirtinti bei jų sąsajumo ir pan. Ar šioje byloje ieškovės pareikštas materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus visus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.
26. Kaip minėta, preliminariu ieškinio įvertinimu siekiama išsiaiškinti ar pareikštas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju tokios išvados negalima daryti, nes ieškovė savo pareikštiems materialiniams teisiniams reikalavimams pagrįsti ieškinyje išdėstė tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, taipogi pateikė įrodymus faktiniam pagrindui pagrįsti. Tuo tarpu šio ieškinio pagrįstumo klausimas bus išnagrinėtas, taigi ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai (pateikti tiek ieškovės, tiek atsakovės), kaip jau minėta, bus įvertinti teismo sprendimu, išnagrinėjus bylą iš esmės. Pažymėtina, kad ir pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, jog palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo galimybė nėra atmestina visiškai. Taigi, nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, jog ieškovės ieškinys prima facie nėra pagrįstas.
27. Kita vertus, yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismui, jog šiuo atveju ieškovė neįrodė, jog egzistuoja kita būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
28. Apeliantė atskirajame skunde įrodinėja, jog šios sąlygos egzistavimą įrodo tai, jog ieškinio suma objektyviai padidina galimai jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nes, anot jos, atsakovė yra sunkios finansinės padėties.
29. Šiame kontekste paminėtina, kad prezumpcija, jog turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą, nes tai savaime dar nepatvirtina egzistuojančios grėsmės, jog sprendimas gali būti neįvykdytas.
30. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla grėsmė šio turto perleidimui turint tikslą išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016).
31. Apeliantė atskirajame skunde teigia, jog atsakovė iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327684/2017 priėmimo perleido turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Tačiau ši aplinkybė nesuponuoja neabejotinos išvados, jog tokiais veiksmais atsakovė siekia perleisti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims, būtent siekdama išvengti galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Iš VĮ Registrų centro duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad tarp atsakovės veiklos rūšių yra nurodyta statyba ir nekilnojamojo turto operacijos, todėl, nesant kitų byloje duomenų, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, jog minėtas turtas buvo perleistas vykdant pagrindinę veiklą, todėl tai negali įrodyti atsakovės nesąžiningo elgesio.
32. Apeliantei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, nėra prasmės pasisakyti dėl jos atskirajame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su atsakovės turtine padėtimi, nes subjekto nesąžiningumas yra būtina sąlyga taikyti jo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Tokios pozicijos laikėsi ir kasacinis teismas, išnagrinėjęs apeliantės kasacinėje instancijoje pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymo ir 2017 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3P-375/2017, nurodydamas, kad vien didelė ginčo suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prašyme nepateikta išsamių argumentų ir patvirtinančių įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimo palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas.
33. Apeliantei nepaneigus pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – reali grėsmė, jog nesiėmus šių priemonių apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nėra pagrindo apskųstą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartį naikinti, nors ir joje netinkamai buvo pritaikytas ieškinio preliminaraus vertinimo teisinis institutas, kadangi teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo išsprendė teisingai (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Taip pat iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo nutartį nėra pagrindo naikinti ir dėl to, kad apeliantė, pirmosios instancijos teismui teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepateikė įrodymų, jog buvo sumokėtas įstatyme numatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 5, 7 dalys; redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.), nes pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą galės išspręsti priimdamas teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 328 ir 338 straipsniai).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Egidijus Žironas